Tai štai išsikepėm anądien keksų. Tik receptą ėmiau ne iš to blogo, o iš šokoladinio varškės pyrago. To pyrago ne varškės sluoksnio skonis ir faktūra visai kaip kekso.
Visa esmė, yra sutrinti sviestą su cukrumi:
Tada į ten reikia dėti kiaušinius ir išmaišyti:
Paskui įdėti jogurto:
Dar įdėti džiovintų vaisių:
Miltų (kažkiek iš akies – svarbu, kad nebūtų per daug) dar kepimo miltelių. KEPIMO MILTELIŲ būtinai reikia įdėti. Na, o paskui sudėti į formeles:
O kepti 180 laipsnių pagal Celsijų įkaitintoje orkaitėje kol iškeps:
Silikoninėse formelėse liko šiek tiek sviesto/margarino mišinio. Panašu, kad per mažai kiaušinių/miltų dėjau. Bet skonis dėl to tik geresnis! Daugiau miltų ir kiaušinių gali reikšti kietesnį ir ne tokį skanų keksą.
Nepamirškite užsisegti atšvaito, kai einate tamsiu paros metu netoli gatvės. Kadangi pastaruoju metu Vilniuje, kaip ir tikriausiai visoje Lietuvoje neprašvinta beveik, tai užsidėkite atšvaitus visada, kai eisite pro duris.
To tikrai reikia! Ypač kai lyja ir visur šviečia automobilių lempos, blizga asfaltas ir visur pilna visokių keistų atspindžių.
Tai vaizdai iš vakar ryto (~8 val).
Buvo progos nuvažiuoti vakar iš ryto į Santariškes. Nei vieno žmogaus su atšvaitu. Visi vaikšto belekaip ir belekur. Toks savotiškas blankių šešėlių-dvasių teatras.
Nors norėjau tai kepti taip vadinamą meatza – mėsos picą. Tai kai iš mėsos suformuojamas padas, o tada ant viršaus dedami piciniai priedai. Lietuviškų tokio dalyko receptų greitai neradau. Radau angliškų, bet tingėjau aiškintis kai kuriuos žodžius.
Tai štai internetuose radau kažkokį mėsos pyragą pas seforeceptai.lt. Receptas patiko dėl kokybiškos pustrapės tešlos (ingredientai davė suprasti, kad tikrai bus gera: 130g sviesto 400g miltų, 130g grietinės, 1 kiaušinio trynys, kepimo milteliai) ir varškės.
VARRRRRŠKĖĖĖSSS! Varškė, varškė, varškė, varškė! Kažkaip gerai man gaunasi su ta varškė. Ne veltui straipsnis apie varškės apkepą (specialiai nededu nuorodos) yra mano rekordinis peržiūrų kiekiu.
Dariau viską gan griežtai pagal receptą. Tik grietinės pasirodo neturėjau pakankamai tai pakeičiau grietinėle (nes jos tai turėjau). Į tešlą dėjau ~80 gramų grietinės (40 proc. riebumo – mes tik tokią mėgstam), o likusi dalis – grietinėlė.
Į varškės sluoksnį dėjau tik grietinėlę, nes grietinė baigėsi. Varškę naudojau maksimalaus riebumo, kokį randame parduotuvėse – 15 proc. Turguje galima gauti dar riebesnės. Kažkada su ja iškepiau savo tą apkepą. Gavosi žiauriai skanu. Kuo riebesnė varškė – tuo geriau. O ir tekstūra tos riebiosios yra visai kita: švelnesnė ir tokia minkštesnė.
Į mėsą dėjau blanširuotus smulkintus tris pomidorus, o ne konservuotus, nes neturėjau.
Daugiau nuo recepto lyg ir nenukrypau. Tiesa, neturėjau ten kažkokio tupervarės, tai pynę padariau pats. Nesigavo labai gražiai, bet užtai skaniai.
Įdomu dar tai, kad patepti reikia viską tryniu, o ne tiesiog kiaušiniu plaktu. Taip parašyta recepte. Manau, kad gerai parašyta – išties apskrudimas labai skanus. Kiek skanesnis, nei kiaušinio plakinio.
Ir vienas patarimas pabaigai: nevalgykite jo karšto. Karštas jis ne koks. Toks rūgštokas ir varškės skonis keistas. O štai šaltas jis tiesiog puikus! Primena man kiek angliškus mėsos pyragėlius, kuriuos valgiau, kai ten buvau nutranzavęs padirbėti vienoje betono figūrėlių manufaktūroje.
Tiesa, vaikai kol kas nevalgė, nes buvo sotūs. Matysime, kaip bus kitą dieną.
Su pasikeitusia data! Nepamirškite formose pildyti 2014, o ne 2013. Tai bene didžiausias pasikeitimas mūsų kasdieniniame gyvenime įvykęs per tą praėjusią petardų naktį. Čia neskaičiuoju tų, kurie susisprogdino plaštakas, veidus, pergėrė, persivalgė, sudalyvavo eismo įvykyje ar panašiai. Jiems ir jų artimiesiems – mano nuoširdžios užuojautos.
Atėjo pavasaris. Sužinojau, jog protingi ir iniciatyvūs žmonės į orbitą planuoja paleisti pirmąjį lietuvišką palydovą. Pagal planą šis jau turėjo būti orbitoje, bet paleidimas buvo atidėtas. Iki paleidimo liko:
Kadangi pakeitėme vaikų darželį (eina abudu dabar į valstybinį – apie tai vėliau), tai maršrutas į darbą kiek pasikeitė. Tai dabar grįždamas namo kartais lipu į kalną.
Dariau valgyt retkarčiais kaip ir pernai. Tai ta proga dar dalinau patarimus kaip panaudoti varškę ir pieną, nes Rusija uždraudė pieno produktų importą iš Lietuvos. Ir beje, varškės apkepo receptas buvo ir 2013 labiausiai lankomas straipsnis mano bloge. O kategorija “virtuve” lenkia net puslapį “apie” :/ Gal dėl to mane Vapiano pakvietė į savęs pristatymą. Gal dėl to mane surado ir toks Plovas Meistras, kai kažkada parašiau apie mano matytą plovo gamybos procesą.
Tai čia dėl to žemiau dabar yra keletas, mano nuomone labiausiai pasisekusių gaminių:
Dar labai populiarus (mano masteliais) straipsnis buvo apie tai kaip Ūkininkus nori piratais paversti. Tą nori padaryti visokie įstatymdaviai su visokiais copyraiterių lobistais.
Savo kailiu išbandžiau copyraiterių 6-strikes metodą. Youtūbas papyko ant many ir apribojo gan bjauriai galimybes uplaudinti video. Dabar tų apribojimų nebeturiu. Tuos disputinius video teko išimti iš youtūbės. Dabar, tiesa, kaip tik turiu vieną disputą, kur įdėjau Led Zeppelin dainos ištrauką į savo video. Tai šį kartą paspaudžiau ne “Aknowledge”, bet “Dispute”. Žiesim kas gausis 😀
Pradėjau šiek tiek parašinėti į NK (tiksliau pradėjau dar 2012, bet šiemet tai tęsiau). Kažkaip net nesitikėjau, kad pas juos galėsiu kada nors ką nors parašyti, kai varčiau jų popierinius žurnalus (seniai-seniai) – tada jie buvo patys geriausi apie IT rašantys žurnalai. Tai va parašiau apie video redagavimo programkes windowsuose, nuostabią atviro kodo prezentacijų darymo programkę, apie programuotojų žargoną (tiesa, ten kiek apsijuokiau su kai kuriais variantais, bet paskui pasitaisiau :D), kaip geras botnetas internetą išmatavo.
Ir pabaigai, video, kurį pagaminau su tuo pačiu WAX’u. O pagaminau tiesiog šiaip sau, nes smagu, juoba kad prisiminiau aš apie jį važiuodamas automobiliu. Mat klausiau kaip tik Žinių radijo – ten Asta Dudurytė kalbino aplink pasaulį autostopu keliavusius jaunuolius. Man ta tema šiek tiek artima, mat ir pats tranzavau…
– Dideli ir maži gyvena visai čia pat. Labai arti. Taip arti, kad net nesimato. Ir kartą… Pala, nori, kad jie pas mus ateitų ar, kad mes pas juos?
– Dideli ir maži prisivalgė pipirų ir pateko pas mus!
– Gerai. Sutrynė kartą vienas didelis ir vienas mažas pipirą. Tada netyčia pauostė ir kad nusičiaudės: aaAAAApči! Taip stipriai nusičiaudėjo, kad pateko pas mus!
Su sąlyga, kad didelis iš kito išmatavimo, tai jam reikia viską paaiškinti:
– O ką reiškia “guliu”?
– Na, kai guliu…
Tada įsikišu į dialogą ir aš:
– Žmonės, kai diena, dažnai būna stati. Vaikšto, sėdi ir panašiai. Na, nebent ligoninėje – ten daugiausiai guli. Todėl ir sako – “paguldė į ligoninę”. Kažkada seniai-seniai gyveno žmonių protėviai homos ir jie vaikščiojo keturiomis. Bet homos kiek vėliau suprato, kad stačiomis vaikščioti yra daug geriau ir tapo homos erectus, nes tada galima su rankomis daug ką daryti – pavyzdžiui paploti katučių.
Plekšt-plekšt – paplojam kartu.
– O kai pavargstame vaikščioti stati, tada prigulame pailsėti. Pailsi kiek stuburas, raumenys atsipalaiduoja ir panašiai… – tęsiu.
– O mes niekada negulim. – Vėl kalbu pagyvenusio begemoto balsu. – Mes, dideli, nemokam gulėt. Todėl ir paklausiau. Bet dabar jau supratau, ką reiškia gulėti.
******************************
Čia buvo ištrauka iš mūsų pokalbio su sūnumi. Šiuo metu tai populiariausia pasaka prieš miegą. Gaila tik, kad nelabai migdo. Tiksliau migdo, bet ne sūnų, o mane. Būna, kad išgirstu:
– Tėti! Pasakok! – būnu jau lengvai užsnūdęs ir jau pradėjęs su didelėmis pauzėmis pasakoti savo sapnus. Kažką panašaus į: “o tada jie pamatė… pamatė mašiną… važiavo… važiavo… ciklai programoje….”
Jaunėlis mano pasakos ir dialogo su vyresnėliu klauso kol kas pasyviai.
Tie dideli ir maži tai visai iš kito išmatavimo todėl kurti galima bet ką ir bet kaip. Klausinėti galima visko. Todėl tai yra labai gera pasaka. Aš pats tuos didelius ir mažus įsivaizduoju kaip balkšvame pilkšvame rūke esantį didelį ir mažą siluetą. Vis tiek šiek tiek panašius į mus – didelius ir mažus. Nežiūrint į tai, kad tie anie iš kito išmatavimo.
Daugiausiai turinio toms keistoms istorijoms prikuriu kol kas aš pats. Sūnus daugiausiai reaguoja reaktyviai, t.y. atsakinėja į didelio ir mažo uždavinėjamus klausimus apie įvairius dalykus. Kad ir kokios keistos tos istorijos bebūtų – jos mano sūnui įdomios.
******************************
Didelio arba mažo žodžius skaityti pagyvenusio begemoto ir ežio balsu.
Didelis:
– Ką čia darai?
– Rašau. – Atsakau.
Tada paklausia ir mažas:
– O ką reiškia “rašau”?
– Na, kai užkoduoji informaciją, atsiradusią galvoje, raštu.
– O kam ją koduoti? Ji tampa geresne, kai ją užkoduoji?
Tada kiek pagalvojęs atsakau:
– Aha. Tada tą informaciją gali gauti kiti žmonės. Tiksliau ne tą, o kiek kitokią. Visi tie kodavimai ir perkodavimai sudėtingas dalykas, tai niekada labai gerai ir nesigauna. Bet stengiamės.
Į ekskursiją šią buvo kviečiami žmonės iš klaikiai pretenzingos ir slaptos socialinių tinklų grupės. Tad, jei nesate šios elitinės grupės nariu, tai šio pakvietimo negavote. Ir vėliau negalėsite mėgautis šios itin slaptos organizacijos teikiamais privalumais.
Enorca apie šį įvykį jau viską surašė. Surašė, kol aš meditavau ties anksčiau parašytais sakiniais. Nepamiršo ir visokių garažinių autoservisų, kurie šildosi degindami viską kas papuola[3]. Ir net nesigėdija savo juodų tirštų dūmų rūkstančių iš kamino. Nesigėdija, nes yra galimai artimi kokiai nors miesto valdžiai. Tokį tai smirdžių autoservisą matėme prie pat antrojo troleibusų parko.
Visos ekskursijos idėja (bent jau mano galva) buvo sužinoti kaip galima daugiau apie troleibusus. Tai dar buvo ir anos ekskursijos tęsinys. Apie troleibusus ir kontaktinį tinklą dabar tikrai žinome daugiau. Sužinojome viską iš žmonių, su ryškiaspalvėm uniformom ir šalmais, kurie dirba pamaininį darbą.
Tie žmonės kalbėjo apie savo kasdieninį darbą. Kalbėjo ir rodė, todėl interpretacijoms ar demagogijai ten vietos nebuvo. Tai šie rūstūs kontaktinio tinklo inžinieriai mus netgi pavaišino tortu, arbata ir kava. Pavaišino nežiūrint net į tai, kad algos vėluoja jau mėnesį (prieš keletą dienų buvo pagaliau atiduota alga už spalį).
Galima nueiti ir kalbėtis su visokiais direktoriais ar skyrių viršininkais. Šie žmonės pasakys jums tik tai ką jie nori, kad jūs sužinotumėte. Direktoriai ar skyrių viršininkai jums gali pripasakoti, kad štai kontaktinis tinklas ir troleibusai yra baisiai brungu. O štai ekologiškieji autobusai yra pigu. T.y. iš jų kalbos taip lengvai neatskirsi, kur yra karvės blynai, o kur tiesa.
Marius, kuris suorganizavo ir aną ir šitą ekskursijas, pats yra persismelkęs pesimizmu: visą informaciją, kuri, regis, yra už troleibusus, jie sugeba persukti taip ir pateikti ją mums, lyg tai būtų nenaudinga troleibusams. Tie “jie” yra visi žmonės, kurie skleidžia savo karvių blynus, blokuoja investicijas į kontaktinį tinklą ir troleibusų parką. Ir kaip Enorca rašė – stumia troleibusus iš Vilniaus. It kokios stambios suplukusios davatkos bažnyčioje maldininkus savo storais užpakaliais po truputį, lyg niekur nieko priverčia užimti tik stovimą poziciją (tikra girdėta istorija).
Troleibusų parkas ir kontaktinis tinklas tapo savo efektyvumo įkaitais. Kontaktinio tinklo laidai tiesioje linijoje laiko ~30 metų, ant posūkių ~15. Troleibusai, kurie neturi daug judančių detalių (būdinga visoms elektrinėms transporto priemonėms) gali būti naudojami daugiau negu 30 metų. Ir dabar tie keli senoliai vis dar geros techninės būklės.
Štai ateina koks nors nufaktinimo specialistas ir sako jums:
– Pažiūrėkite kokie negražūs ir seni troleibusai! Kaip jie darko mūsų nuostabaus Vilniaus vaizdą! O dar tie baisūs laidai pakabinti mums virš galvų!
– Mums reikia naujų autobusų, varomų ružavų vienaragių bezdalais, kurie degdami virsta ekologiškais fėjų pabarstais!
– O be to mes turėsime modernų tramvajų! Arba metro…
Tada dar išvaro iš gatvių daugybę troleibusų, palieka juos stovėti parkuose, prisiperka tų ružavų vienaragių bezdalais varomų autobusų už meleonus ir džiaugiasi efektyviu Vilniaus puošimu. Paskui specialiai blokuoja investicijas į troleibusų parką ir kontaktinį tinklą, nes veikiantį dalyką nugriauti sunkiau. Tai ne efektyvus projektinis ar inžinerinis sprendimas. Čia yra politinis savanaudinis sprendimas. Panašių sprendimų gynėjai dar sako: vagia, negražiai elgiasi, bet vis tiek daro gera ir mums visiems.
Tarp kitko, įdomus dalykas: kuo daugiau kontaktiniame tinkle važiuojančių troleibusų, tuo mažesnės bendrosios kontaktinio tinklo priežiūros išlaidos tenkančios vienam troleibusui (kuris gali važiuoti ~30 metų be didesnių išlaidų remontui). Autobusai tokiu efektu negali pasigirti: kuo daugiau autobusų, tuo daugiau ekologiškų fėjų pabarstų. Čia reikia prisiminti Jo Visatybės užuominas apie tai, kad troleibusai yra per pigūs, todėl nenaudingi.
Dabar gi tiek pirmame tiek antrame troleibusų parkuose remontuojami daugiausiai autobusai. Ekologiškieji autobusai remontuojami tam nepritaikytose patalpose: duobės per mažos (susirietę žmonės turi remontuoti autobusus), aktyvus vėdinimas nenumatytas (spėkite kodėl). O ir patys pastatai atrodo panašiai kaip prasčiausio rajono baisiausia chrušiofkė, kurioje gyvena atnaujinimą blokuojantys, Chruščiovo laikus menantys troliai.
Man įdomu kada sovietiniais metodais dirbantys žmonės kris veidais į savo pačių gamintus karvių blynus. Tiksliau ne įdomu, o norisi, kad tai įvyktų kaip galima greičiau. Tikiuosi, kad mūsų ekskursijos ir postai internetuose padės tam įvykti nors truputėlį greičiau.
O čia dar nuotraukų iš ekskursijos:
_________________________________________
[1]– Jurgis buvo su fotoaparatu Canon, kurį gavo dovanų gimtadienio proga.
[2]– Augustas irgi atėjo su fotoaparatu Canont ir ne tik su juo. O jam šio fotoaparato niekas nedovanojo…
[3]– problema gan aktuali Vilniui. Daugybė visokių garažinių ir kitokių budulių mažuose nameliuose verčia mus kvėpuoti savo deginamų kaliošų ir atrabotkės tvaiku.
Su sąlyga, kad daug įdomaus KPŠ’o per praėjusią savaitę nenutiko, tai o vieną tokį didelį lietuvišką KPŠ’ą radau, tai principe tik jį ir papostinsiu dabar.
Ir pats įrašas tuo pačiu bus KPŠ ir turinys KPŠ. Su KPŠ jus visus!
O be perspėjimo tai irgi niekaip: žemiau matysite KPŠ ir laikykite save perspėtais, nes negalėsite to atmatyti.
Jūsų dėmesiui puiki rašna. Bet ne rašmoj, o žiniatinklyje.
Pateikta viskas reikšmėraštiškai jūsų teismui.
Ir nebūkit čia apsimesdariais iš sudegusios vaidyklos, o kalbėkit gražiai lietuviškai.
Tikras gabuolis sudarė šį sąrašą. Matyt sudarinėdamas pastarąjį jis prasmėženkliškai niūniavo mintyse nuostabią dievirpą “Trys daugiai”.
Mirksė po mirksės, kapsė po kapsės gabuoliškos mintys vis lankė jo mąstalą.
Reikia, kad ponia vytė sušauktų visus tautarnius iš visų tautarnijų ir nedalalamąją jėgainę greičiau statyt imtų!
Sugalvojome sūnaus gimtadieniui iškepti pyragą, o ne pirkti kokį nors tortą ar ten šakotį.
Pirkti nenorime, nes su pirktiniais tortais ir ten visokiais jų ingredientais yra daugybė problemų: kai kurie vaikai gali būti alergiški, kokie nors produktai gali būti pasenę ir maži skrandžiai gali neatlaikyti apkrovos ir panašiai.
Apskritai darželių politika tortų atžvilgiu yra gan griežta, todėl nusprendėme patys iškepti ką nors.
Prieš kepant nusprendėme, kad reikia kepti kokį nors varškės apkepą ar panašų dalyką (alergiškų varškei nedaug būna žmonių). Dalia pasiūlė paieškoti šokoladinio varškės pyrago. Nu tai va ir suradome štai šį šokoladinį varškės pyragą.
Iškepiau kažką panašaus, nes namie neradau kakavos, o į parduotuvę eiti nebesinorėjo. Ir dar užtingau kaitinti šokoladą, tai tiesiog sumečiau gabaliukais į tešlą.
Darželyje torto neliko nei gabaliuko (nors kepiau ir dvigubą porciją) – gyrė. Todėl progai pasitaikius iškepiau jį dar kartą. Ir vėl nedėjau kakavos, o šokolado netirpinau – tiesiog įdėjau daugiau gabalų į tešlą ir vėl dariau dvigubo dydžio.
Proporcijos ir darbo eiga nuorodoje aukščiau, o čia, kaip visada, tiesiog eigos fotkės:
O čia va matome kaip yra sumaišoma cukraus ir sviesto masė su kiaušiniu (vien dėl garso įdėjau video, o kadangi filmavau viena ranka, o kita maišiau, tai atrodo lyg maišė vaikas ar šiaip kažkoks žmogus su sutrikusia judesių koordinacija):
Nors atrodo jis visiškai kitaip negu originaliame recepte, bet buvo skanus. Kiaušiniai buvo labai dideli ir keksų masė buvo kiek skystesnė, nei galėjo būti.
Šitam KPŠ’ui pavyko pririnkti nemažai ir visai neblogo Š.
Jei būčiau koks anglakalbis anglakalbėje šalyje, tai gal kiek pasikuklinčiau kai kuriuos iš jų dėti ir rodyti viešai.
O gal ir ne. Ne, nes juk perspėju jus visus. Perspėju kiekvieną kartą. Nes to atmatyti ir atgirdėti negalėsite.
Šį kartą perspėju ir vėl: toliau matysite KPŠ. Laikykite save perspėtais.
Štai čia yra šunys su pėdkelnėm:
NSFW! NSFW! Ta prasme, nesaugu žiūrėti darbe. Yra nuogų žandų.
O čia kitas šuo, kuriam pavadėlį pametė matyt:
Viskas normaliai- Čiukas, kalakutas ir žvakės:
Tatai yra menas:
O man apuokai ir pelėdos irgi labai gražūs:
O tai yra metalo anime opera. Man nepavyko visko peržiūrėti:
Kažkodėl pagalvojau apie tai kodėl mes geriame kitų žinduolių pieną ir mums ne bjauru:
O čia apie tokį filosofą, kuris pasakė, kad reikia nupjauti kiaušinius. Labai smagus atlikėjas labai smagiai apie tai padainavo:
Musulmonų propagandistai siautėja feisbukuose:
Ten jam nėščia moteris ant rankos užaugo:
O šito bičo kanalas man buvo atradimas. KPŠ’o kasyklos!
Naujas laukinių keleivių paėmimo būdas:
Keleivių paėmimo būdas – kitas lygis:
Geras vakarėlis buvo:
Matyt tas teletabis žiūrėjo šį klipą:
Asociatyvinė reklama savo vietoje daro stebuklus!
Nesuprantu ar čia parodija ar rimtas dalykas ir bet kuriuo atveju tai yra totalus KPŠ:
Čia kažkoks tai labai stiprus asociatyvinis pasąmoninis užtaisas:
Atsiminkite, vaikai, ir jūs galite susirgti vėžiu:
Wallace & Gromit: The Curse of the Were-Rabbit.
Yeah, man! Nigga!
O šiame klipe pamatysite ir baltą nigerį:
Neseniai žiūrėjau “Kopa”:
Fainas rankinukas:
Smauglys buvo greitesnis:
Kaip manote, kas bus pirmasis tokio klubo narys?
Asmeninis tankutis:
Įdomu, ką tos merginos galvoja ir ką nori tuo pasakyti?
O šitos merginos visai neaišku ką galvojo. Čia irgi truputį NSFW:
Dar mačiau nuotraukų žmogaus, kuris išsitatuiravo porno saitų adresus ant veido ir už tai gauna pinigus, kuriuos išleidžia savo šeimos išmaitinimui. Geras daiktas tos tatuiruotės, ane?
Jus stebi surūdijusi skardinė:
Na, o čia tai tikriausiai kažkieno sapnas:
Na, o čia yra nuostabus Rusijos liaudies menas iš šiukšlių:
Sakoma nėra nieko labiau užburiančio, kaip žiūrėti į tekantį vandenį, degančią ugnį ir dirbantį kolegą vargstantį nesportišką pagyvenusį vyriškį lipantį į kalną. Tai aišku, kad nėra labai malonu žiūrėti, kai vaizdas toks paplaukęs ir taip šokčioja. Todėl tiems, kas žiūrės, linkiu nesusirgti jūrlige.
Taigi, sėdėjimas ofise nepadeda užlipti į kalną:
Ten kur pradžioje nutrūksta, tai ten ne nuovargis, ten telefono vieta pasibaigė, tai jis tada man pranešė, jog įrašinės į SD kortelę. Gerai, kad pasakė 😀
P.S. yra ir labai visai neblogas blogas, kuris vadinasi namop. Ten rašo moteris, kuri vis grįžta namo, bet, kadangi dar nesugrįžo, tai tik namop.