Jaunėlis labai mėgsta grikius. Mes tai tuo džiaugiamės, nes mėsos jis nelabai mėgsta. Geriausiai eina McDonalds’o vištienos kepsneliai. Grikius ir aš mėgstu. Grikiai yra gerai – daug geležies.
Būna tik, kad išverdi tos košės daugiau nei suvalgoma, tai tada išmest būna labai gaila. Tad sugalvojau iškepti grikinius sausainius.
Continue reading Grikių sausainiai
Neseniai visa šeima atostogavome Turkijoje. Turkija, nes pigiau nei kitur ir ten su nedideliais vaikais gal paprasčiau. Nusipirkom 7 dienas visai neblogame viešbutyje (“Limak Limra“).
Turkijoje viešbučiuose yra maudomasi baseinuose, geriami kokteiliai, deginamasi, ir valgoma. Gal tiksliau – rijama. Gan daug.
Maistas neblogas – tik kiek vienodokas. Žmona labiausiai pasiilgo kiaulienos. Man atrodo kad ir aš. O ypatingai šoninės:
Dar pasiilgau namie gaminto maisto. Principe išvažiavę buvome tam, kad nuo naminio maisto pailsėtumėm. Panašu, kad pailsėjom.
Taigi, iš šaldytuvo išsitraukiau ėriuko kojos dalį (kažkurios kojos kažkuri dalis) ir ant silpnos kaitros viriau kokias ~4 valandas. Tiksliau neviriau, o šildžiau (vanduo neburbuliavo – tik “vaikščiojo”):
Kurį laiką galvojau ką čia su juo nuveikus. Mąsčiau apie mielines bandeles ir kažką panašaus į burgerius, kuriuos valgytumėm užkąsdami buljonu.
Bet tada, pasitaręs, nutariau atsisakyti tos minties, nes vaikai nelabai kažkaip valgo mūsų tuos burgerius, kad ir kokie jie man skanūs būtų (beje, Turkijoje irgi valgė daugiausiai tik makaronus ir bulvių košę).
Nutarėme buljoną padalinti keliems patiekalams: sriubai, šaldytuvui ir makaronams. Sriubą gaminom paprastuoju būdu: buljoną sumaišyt reikia su kuria nors šita sriuba. Žinau, kad tai “tas” fabrikas, kurio savininkas yra nuteistas ir kuris tyčiojasi iš Lietuvos teisėtvarkos kaip įmanydamas, bet ta produkcija visai nebloga.
Į šaldytuvą pasidėjau buljono puslitrį sekančiam kartui, na o likusią dalį kiek praskiedžiau vandeniu ir išviriau savo gamybos makaronų:
Na, o tada padažas: daug šoninės ir truputį ėriuko mėsos (smulkiai supjaustytos):
Ir štai, vualia:
Dabar beliko tik atsikratyti kažkaip tų priaugtų kelių kilogramų Turkijoje…
Itališką virtuvę nutariau palaikyti pas save dar šiek tiek. Eksploitinu makaronų gaminimo aparatą, kurį gavau dovanų. Specialiai. Nes aname poste (šiaip tai feisbuke) vienas komentatorius užsiminė, jog šis daiktas (kažkokiuose reitinguose) yra vienas mažiausiai naudingų ir naudojamų virtuvėje.
Ot ir ne! Bent jau šią savaitę. Taigi, Lazanija.
Ai beje, čia ne už ilgo bus postų apie tai kaip aš džiaugiuosi puikiais vilniečiais iš Šeškinės, kurie man atidaro duris. Čia užtat kad esu LRLS kandidatas į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą kartu su būsimu (su jūsų pagalba) meru Remigijum Šimašium. Esu 18’as (žr. 75 lapą :D). Bet šiandien dar bus kulinarija.
Lazaniją gaminome kartu su Dalia, pagal jos receptą:
Projektas visai dienai gavosi. Bet laaabai skanus 🙂
UPD: sekančią dieną lazanija yra gražesnė:
Ai tiesa, VRK sako, kad reikia žymėti visus postus soc. tinkluose, kad tai yra politinė reklama rinkiminės kampanijos metu. Tai čia žinokite gali būti politinės reklamos požymių (ypač viršuje esančiose eilutėse). Būkite atsargūs.
Niekas neapmokėjo, nes pasidariau sau šitą reklamą nemokamai. Fotoaparatą ir maisto produktus pirkome iš šeimos biudžeto. Ir kompiuterį. Ir elektrą. Ir kitus komunalinius mokesčius.
Čia mano tokia itališkų makaronų interpretacija. Tai gali būti, kad visai čia viskas ne itališka. Nes gal kiek kinietiškai, bet labiausiai tai tumeliškai 😀
Tai mano antras bandymas gamintis makaronus (su dovanotomis makaronų staklėmis – ačiū dar kartą, Brone). Makaronus, žinia, reikia gamintis iš kietųjų kviečių miltų. Mėginau prekybcentriuose paieškoti to stebuklo, bet kažkaip neradau. Tai pirmas bandymas buvo su aukščiausios rūšies “Kauno grūdų” miltais, kiaušiniais ir moliūgu. Gavosi neblogai:
Antrą kartą pamėginau su “Spelta” grūdų miltais (“Malsenos”). Gavosi labai skaniai. Pirmą kartą, kaip vėliau paaiškėjo, dariau per minkštą tešlą.
Taigi, “Speltos” grūdų miltai su kiaušiniais išminkyti iki kietos tešlos. Pagrindinis minkymas, kaip vėliau paaiškėjo (nes buvo per minkšta tešla, tai teko dar miltų vis pridėti), buvo atliekamas su staklėmis: truputį miltų, tada perlenki, tada persuki, tada dar miltų, perlenki ir vėl persuki. Tešla turi gautis tokia gan sausa. Štai rezultatas:
Šaldytuve radau vištienos blauzdelienos. Tai nutariau, jog tai bus padažas prie makaronų:
Pirmiausiai pakepinau svogūnus su česnakais. Pakepinęs padėjau į lėkštutę, nes jeigu kepčiau ten pat vištieną, tai visi svogūnai sukeptų arba susviltų:
Tada į tuščią keptuvę pripyliau gausiai aliejaus, gerai įkaitinau, sumečiau kulšelieną, pakepinau, aliejų išpyliau, sudėjau pomidorų pastos, truputį grietinės, sojos padažo, pomidorų padažo, kumyno ir čili dribsnių mišinuko, išviriau makaronus:
Tiesa, pamiršau paminėti: susipjausčiau juostelėmis morką ir įdėjau baigiant kaitinti kulšelieną su padažu. Gerai padariau: traškios morkos buvo labai į temą.
O štai čia rezultatas:
Suvalgėme su sergančiu vaiku kaip smakai. Palikau dar makaronų ir padažo vakarui: žmonai ir jaunėliui. Tikiuosi irgi įvertins.
Štai šią savaitę būnu namie su jaunėliu, nes jaunėliui kokia tai snarglialigė.
Vyresnėlis darželyje, o tai reiškia, kad galiu sau leisti ką nors pagaminti.
Vakar štai pagaminau moliūgų sriubos ir troškinį su alumi.
Gavosi štai taip:
Mano skoniui gavosi labai skaniai. Tik vaikai kažkodėl neaprūvino. Keista, nes jaunėlis moliūgų tyres kūdikystėje kapojo kaip geras. Na, ne tai ne. Pats visą suvalgiau 😀
Su sąlyga, kad liko kalakuto virtos blauzdos nutariau padaryti iš jų įdarą virtiniams. O virtinius nutariau virti garuose, kad gautųsi kokie tai mantai ar tai kinietiški koldūnai.
Tai štai tos vakarykštės blauzdos ir kraštas tešlos. Tešlą dariau taip: nuplikiau truputį miltų verdančiu vandeniu įbėriau dar neplikytų miltų ir kiaušinį vieną ir truputėlį druskos.
Mėsą nuo kaulų nupjausčiau, pakepinau vieną svogūną ir truputį cukinijos:
Na, o tada svogūnus ir kiek patroškintas po dangčiu cukinijas ir kalakuto blauzdų mėsą, truputėlį druskos ir pipirų subėriau į puoduką ir sumaliau su blenderiu. Man būtų buvę skaniau tiesiog supjaustyti tos mėsos gabaliukai, bet galvojau apie vaikus.
Na, o tešlą pjausčiau su “Grant’s” stikline, nes tada gaunasi tokie trikampiai ir tai yra įdomiau 😀
Mantai gavosi va tokie kinietiški koldūnai:
Visus tuos virtinukus dėjau į garų puodą, kurį kažinkadais pirkome už vieną iš pirmųjų lipdukų akcijų:
Na, o tada į lėkštę sviesto, grietinės ir skanaus:
Tai bene vienas paprasčiausių ir skaniausių obuolių pyragų, kokių esu ragavęs. Taip pat sako ir Beata, nes pas ją radau šį receptą.
Beata sako, kad čia yra Vilmos geriausias obuolių pyragas su varške. Vilma, kaip supratau, yra Beatos draugė. Ir jos visos labai rūpinasi savo figūra.
Užtai šis pyragas neskirtas tiems, kurie rūpinasi savo figūra. Man atrodo, kad Beata sako, jog galima šį pyragą valgyti, kai lauke taip šalta. Kaip šalta? Ogi taip, kaip buvo, kai ji rašė tą straipsnį savo bloge. Dabar gi nėra labai šalta (+3 laipsniai pagal Celsijų).
Užtai pyragas ne blogesnis. Kaip ir ledai – jie ir žiemą tokie pat skanūs. Tik valgome juos mes dažniausiai namie, kur šilta, o ne lauke.
Visos tos figūros ir lauko temperatūros čia mažiau svarbios. Svarbiausia, kad šį pyragą paprasta gaminti ir jį labai mėgsta mūsų vaikai! Ir ne mažiau svarbu yra tai, kad pyrage daug varškės ir obuolių. O varškė ir obuoliai labai sveika augančiam organizmui.
Taigi štai:
Skanaus!
Būna tokių vakarų mums, kai kažko staiga užsimanome skanaus.
Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo labai paprasta – kažko nori skanaus, tai eini ir nusiperki. Bet ne. Nėra tai paprasta. Nepaprasta, nes neaišku ko norisi. Ar tai kokio pyraaaaago, ar tai kokio toooorto.
Tie kur šalia mūsų esančioje parduotuvėje, tai nelabai skanūs, o ir pasirinkimas labai prastas. Tikrai skanių pyragų ir tortų galima nusipirkti kokiose nors “Presto” ar “Krustum” ar panašiose vietose. Bet toli ir brungu.
Todėl nutarėme išsikepti tortą patys. Šiaip sau be progos, tiesiog kad skaniai suvalgytumėm.
Rado žmona internetuose štai šį šokoladinio torto su maskarponės kremu ir avietėmis receptą. REKOMENDUOJU! Labai skanus gavosi!
Biskvito tešlos gamyba man jau matyta. Labai panaši į keksų tešlą. Tai yra tą, kur reikia sviestuotą cukrų sujungti su kiaušiniais:
Keksus mes mėgstam. Keksus mėgsta daug žmonių.
Yra antai ir visas blogas vien tik su keksų receptais.
Tai štai išsikepėm anądien keksų. Tik receptą ėmiau ne iš to blogo, o iš šokoladinio varškės pyrago. To pyrago ne varškės sluoksnio skonis ir faktūra visai kaip kekso.
Visa esmė, yra sutrinti sviestą su cukrumi:
Tada į ten reikia dėti kiaušinius ir išmaišyti:
Paskui įdėti jogurto:
Dar įdėti džiovintų vaisių:
Miltų (kažkiek iš akies – svarbu, kad nebūtų per daug) dar kepimo miltelių. KEPIMO MILTELIŲ būtinai reikia įdėti. Na, o paskui sudėti į formeles:
O kepti 180 laipsnių pagal Celsijų įkaitintoje orkaitėje kol iškeps:
Silikoninėse formelėse liko šiek tiek sviesto/margarino mišinio. Panašu, kad per mažai kiaušinių/miltų dėjau. Bet skonis dėl to tik geresnis! Daugiau miltų ir kiaušinių gali reikšti kietesnį ir ne tokį skanų keksą.
Kepiau mėsos pyragą.
Nors norėjau tai kepti taip vadinamą meatza – mėsos picą. Tai kai iš mėsos suformuojamas padas, o tada ant viršaus dedami piciniai priedai. Lietuviškų tokio dalyko receptų greitai neradau. Radau angliškų, bet tingėjau aiškintis kai kuriuos žodžius.
Tai štai internetuose radau kažkokį mėsos pyragą pas seforeceptai.lt. Receptas patiko dėl kokybiškos pustrapės tešlos (ingredientai davė suprasti, kad tikrai bus gera: 130g sviesto 400g miltų, 130g grietinės, 1 kiaušinio trynys, kepimo milteliai) ir varškės.
VARRRRRŠKĖĖĖSSS! Varškė, varškė, varškė, varškė! Kažkaip gerai man gaunasi su ta varškė. Ne veltui straipsnis apie varškės apkepą (specialiai nededu nuorodos) yra mano rekordinis peržiūrų kiekiu.
Dariau viską gan griežtai pagal receptą. Tik grietinės pasirodo neturėjau pakankamai tai pakeičiau grietinėle (nes jos tai turėjau). Į tešlą dėjau ~80 gramų grietinės (40 proc. riebumo – mes tik tokią mėgstam), o likusi dalis – grietinėlė.
Į varškės sluoksnį dėjau tik grietinėlę, nes grietinė baigėsi. Varškę naudojau maksimalaus riebumo, kokį randame parduotuvėse – 15 proc. Turguje galima gauti dar riebesnės. Kažkada su ja iškepiau savo tą apkepą. Gavosi žiauriai skanu. Kuo riebesnė varškė – tuo geriau. O ir tekstūra tos riebiosios yra visai kita: švelnesnė ir tokia minkštesnė.
Į mėsą dėjau blanširuotus smulkintus tris pomidorus, o ne konservuotus, nes neturėjau.
Daugiau nuo recepto lyg ir nenukrypau. Tiesa, neturėjau ten kažkokio tupervarės, tai pynę padariau pats. Nesigavo labai gražiai, bet užtai skaniai.
Įdomu dar tai, kad patepti reikia viską tryniu, o ne tiesiog kiaušiniu plaktu. Taip parašyta recepte. Manau, kad gerai parašyta – išties apskrudimas labai skanus. Kiek skanesnis, nei kiaušinio plakinio.
Ir vienas patarimas pabaigai: nevalgykite jo karšto. Karštas jis ne koks. Toks rūgštokas ir varškės skonis keistas. O štai šaltas jis tiesiog puikus! Primena man kiek angliškus mėsos pyragėlius, kuriuos valgiau, kai ten buvau nutranzavęs padirbėti vienoje betono figūrėlių manufaktūroje.
Tiesa, vaikai kol kas nevalgė, nes buvo sotūs. Matysime, kaip bus kitą dieną.
Sugalvojome sūnaus gimtadieniui iškepti pyragą, o ne pirkti kokį nors tortą ar ten šakotį.
Pirkti nenorime, nes su pirktiniais tortais ir ten visokiais jų ingredientais yra daugybė problemų: kai kurie vaikai gali būti alergiški, kokie nors produktai gali būti pasenę ir maži skrandžiai gali neatlaikyti apkrovos ir panašiai.
Apskritai darželių politika tortų atžvilgiu yra gan griežta, todėl nusprendėme patys iškepti ką nors.
Prieš kepant nusprendėme, kad reikia kepti kokį nors varškės apkepą ar panašų dalyką (alergiškų varškei nedaug būna žmonių). Dalia pasiūlė paieškoti šokoladinio varškės pyrago. Nu tai va ir suradome štai šį šokoladinį varškės pyragą.
Iškepiau kažką panašaus, nes namie neradau kakavos, o į parduotuvę eiti nebesinorėjo. Ir dar užtingau kaitinti šokoladą, tai tiesiog sumečiau gabaliukais į tešlą.
Darželyje torto neliko nei gabaliuko (nors kepiau ir dvigubą porciją) – gyrė. Todėl progai pasitaikius iškepiau jį dar kartą. Ir vėl nedėjau kakavos, o šokolado netirpinau – tiesiog įdėjau daugiau gabalų į tešlą ir vėl dariau dvigubo dydžio.
Proporcijos ir darbo eiga nuorodoje aukščiau, o čia, kaip visada, tiesiog eigos fotkės:
O čia va matome kaip yra sumaišoma cukraus ir sviesto masė su kiaušiniu (vien dėl garso įdėjau video, o kadangi filmavau viena ranka, o kita maišiau, tai atrodo lyg maišė vaikas ar šiaip kažkoks žmogus su sutrikusia judesių koordinacija):
Nors atrodo jis visiškai kitaip negu originaliame recepte, bet buvo skanus. Kiaušiniai buvo labai dideli ir keksų masė buvo kiek skystesnė, nei galėjo būti.
Bet vis tiek gavosi labai skaniai!
