Neseniai visa šeima atostogavome Turkijoje. Turkija, nes pigiau nei kitur ir ten su nedideliais vaikais gal paprasčiau. Nusipirkom 7 dienas visai neblogame viešbutyje (“Limak Limra“).
Turkijoje viešbučiuose yra maudomasi baseinuose, geriami kokteiliai, deginamasi, ir valgoma. Gal tiksliau – rijama. Gan daug.
Maistas neblogas – tik kiek vienodokas. Žmona labiausiai pasiilgo kiaulienos. Man atrodo kad ir aš. O ypatingai šoninės:
Dar pasiilgau namie gaminto maisto. Principe išvažiavę buvome tam, kad nuo naminio maisto pailsėtumėm. Panašu, kad pailsėjom.
Taigi, iš šaldytuvo išsitraukiau ėriuko kojos dalį (kažkurios kojos kažkuri dalis) ir ant silpnos kaitros viriau kokias ~4 valandas. Tiksliau neviriau, o šildžiau (vanduo neburbuliavo – tik “vaikščiojo”):
Kurį laiką galvojau ką čia su juo nuveikus. Mąsčiau apie mielines bandeles ir kažką panašaus į burgerius, kuriuos valgytumėm užkąsdami buljonu.
Bet tada, pasitaręs, nutariau atsisakyti tos minties, nes vaikai nelabai kažkaip valgo mūsų tuos burgerius, kad ir kokie jie man skanūs būtų (beje, Turkijoje irgi valgė daugiausiai tik makaronus ir bulvių košę).
Nutarėme buljoną padalinti keliems patiekalams: sriubai, šaldytuvui ir makaronams. Sriubą gaminom paprastuoju būdu: buljoną sumaišyt reikia su kuria nors šita sriuba. Žinau, kad tai “tas” fabrikas, kurio savininkas yra nuteistas ir kuris tyčiojasi iš Lietuvos teisėtvarkos kaip įmanydamas, bet ta produkcija visai nebloga.
Į šaldytuvą pasidėjau buljono puslitrį sekančiam kartui, na o likusią dalį kiek praskiedžiau vandeniu ir išviriau savo gamybos makaronų:
Na, o tada padažas: daug šoninės ir truputį ėriuko mėsos (smulkiai supjaustytos):
Ir štai, vualia:
Dabar beliko tik atsikratyti kažkaip tų priaugtų kelių kilogramų Turkijoje…
