Jau keletą savaičių planavome kokią nors išvyką prie jūros su šeima savaitgaliui. Ir tas savaitgalis atėjo. Bet prieš pat jam ateinant vaikai susirgo kažkokia kosialige (lyg ir bronchitas). Oras savaitgaliui neatrodė labai geras. Todėl nutariau paieškoti kito varianto.
Tada aš prisiminiau, kad kažkur (lyg ir per televizorių) kažkada mačiau kaimo turizmo sodybą, kuri atrodė labai gražiai. Vis pamiršdavau pavadinimą: kažkas lyg ir su naktimi ir šviesa. Kažkokiu būdu pavyko surasti pavadinimą. Jų internetuose yra labai gražių nuotraukų. Bet žinote kaip būna – nuotraukose atrodo gerai, o realiai tai nelabai. Bet šiuo atveju tai ne tai.
Žodžiu, visai gera vieta praleisti savaitgalį ar keliom dienom daugiau: ramu, gražu ir tvarkinga. Su Dalia nutarėme, kad būtų puiki vieta išvažiuojamajam kūrybiniam padirbėjimui, kurį galima būtų pamaišyti su grybavimu ar žvejyba.
Čia keletas nuotraukų iš ten:
Čia vaizdas pro namelio langą. Tas varlinėjantis gandras gavo iš Augusto vardą – Aiforgenas. Nors vietiniai jį vadina Žilvinu.O čia mūsų namelis ir aš.Mūsų namelis kitu kampu.Aiforgenas prie lieptelioČia vaizdas pro namelio langą.Pietų reikdavo nueiti užsisakyti pas šefę. Pasakydavom ko norim – o ji pagamindavo. Čia kiaulienos kepsnys. Taip taip – tie agurkėlis ir pomidoriukas 🙂 Bet mėsa iškepta skaniai.Važiuojant iš Nakcižibio prie kelio Dalia pririnkoDar AiforgenoNugi gražu ten visai.Net selfį pasidariau, kaip buvo smagu!Varėnoj nupirkau kažkokių burbulų vaikams. Keistos konsistencijos – labai tiršti. Tai vienas burbulas nusileido ant voratinklio ir keistai išdžiūvo, o tada nukrito ant turėklo.Vaikai padeda žvejoti 😉
Aiforgenui atidavėme žuvį. Aiforgenas lyg ir patenkintas liko:
Čia sužinojome, kad Aiforgenas turi ir kitą vardą: Žilvinas.
O čia pagauto lyno paleidimo ceremonija:
Bene pirmą kartą taip normaliai pasikepėm zefyrų. Taip kaip tai daro amerikiečiai. Ne kokį tai rimtą ten šašlyką, ar kitokią mėsą, kas yra tikrų vyrų maistas, o tiesiog zefyrą 😀O čia lynas kuriam ir nepasisekė ir pasisekė tuo pačiu.Žvejiba – dalykas rimtas.
Čia mano tokia itališkų makaronų interpretacija. Tai gali būti, kad visai čia viskas ne itališka. Nes gal kiek kinietiškai, bet labiausiai tai tumeliškai 😀
Tai mano antras bandymas gamintis makaronus (su dovanotomis makaronų staklėmis – ačiū dar kartą, Brone). Makaronus, žinia, reikia gamintis iš kietųjų kviečių miltų. Mėginau prekybcentriuose paieškoti to stebuklo, bet kažkaip neradau. Tai pirmas bandymas buvo su aukščiausios rūšies “Kauno grūdų” miltais, kiaušiniais ir moliūgu. Gavosi neblogai:
Makaronai su moliūgu. Atrodo ne taip skaniai, kaip ištiesų buvo. Čia jie kiek sulipę, bet nėra blogi tikrai… Tikrai-tikrai!
Antrą kartą pamėginau su “Spelta” grūdų miltais (“Malsenos”). Gavosi labai skaniai. Pirmą kartą, kaip vėliau paaiškėjo, dariau per minkštą tešlą.
Taigi, “Speltos” grūdų miltai su kiaušiniais išminkyti iki kietos tešlos. Pagrindinis minkymas, kaip vėliau paaiškėjo (nes buvo per minkšta tešla, tai teko dar miltų vis pridėti), buvo atliekamas su staklėmis: truputį miltų, tada perlenki, tada persuki, tada dar miltų, perlenki ir vėl persuki. Tešla turi gautis tokia gan sausa. Štai rezultatas:
Su mano staklėmis galima daryti “spaghetti” ir “tagliatelle” (lyg ir). Tai šį kartą dariau “spaghetti”.Nugi visai neblogai gavosi išties.
Šaldytuve radau vištienos blauzdelienos. Tai nutariau, jog tai bus padažas prie makaronų:
Blauzdeliena ir, žinoma, svogūnai su česnaku.
Pirmiausiai pakepinau svogūnus su česnakais. Pakepinęs padėjau į lėkštutę, nes jeigu kepčiau ten pat vištieną, tai visi svogūnai sukeptų arba susviltų:
Čia tie svogūnai su česnaku kepa. Dar susitryniau šiek tiek kumyno, čili dribsnių ir baigiant kepti kiek pabarsčiau.
Tada į tuščią keptuvę pripyliau gausiai aliejaus, gerai įkaitinau, sumečiau kulšelieną, pakepinau, aliejų išpyliau, sudėjau pomidorų pastos, truputį grietinės, sojos padažo, pomidorų padažo, kumyno ir čili dribsnių mišinuko, išviriau makaronus:
Verda gražuoliai. Skonis toks, kaip atrodo – šilkinis. Viriau ~1 minutę. Beje, žinau, kad čia ne makaronai, o pasta, bet pasta yra dantų, o čia makaronai 🙂
Tiesa, pamiršau paminėti: susipjausčiau juostelėmis morką ir įdėjau baigiant kaitinti kulšelieną su padažu. Gerai padariau: traškios morkos buvo labai į temą.
O štai čia rezultatas:
Štai kas gavosi. Galėjau gal ir išmaišyti viską – taip kaip priguli, bet su sąlyga, kad tai italokinotumeliškai, tai serviravausi sau taip.
Suvalgėme su sergančiu vaiku kaip smakai. Palikau dar makaronų ir padažo vakarui: žmonai ir jaunėliui. Tikiuosi irgi įvertins.
Taigi šurmuliuoja Internetai apie tai ar bausti vaikus fizinėmis bausmėmis reikia/galima ar negalima.
Štai pas parlamentarą Remigijų Šimašių turėjome neblogą fleimą diskusijų. Ten kalbėdami apie fizinių bausmių šeimose uždraudimą, fizinėms bausmėms pritariantys sakė, jog tai tik nereikalingas kišimasis į šeimos reikalus. Berods keletas žmonių, kaip pavyzdį rodė ir save: “mane auklėjo fizinėmis bausmėmis ir ką? Ir va visai sveikas ir protingas išaugau.” Sakyčiau visai savikritiškas požiūris. Ar ne?
Diskusija G+ soc. tinkle
Neslėpiu agonijos ironijos, nes aš esu šiuo atveju irgi prieš fizines bausmes. Juoba, kad manęs nebaudė fizinėmis bausmėmis ir štai koks aš užaugau sveikas ir protingas! Na gal ir gavau diržo ar lupti kokį kartą ar du, bet tai buvo atsitiktinumas ir ne kokia nors taisyklė.
Tai kuris dabar geresnis – tas kur luptas ar neluptas? Gi už vieną luptą duoda >10 neluptų! Sena lietuvių patarlė, sakanti, jog reikia tris kartus per dieną vaiką lupti ir vieną kartą – valgyti. Tada užaugs tikrai geras. Tikriausiai tas, už kurį duoda >10 prastesnių.
Kas gi tas, kuris duoda neluptų už luptus? Pakalbėkime.
Juodaodis ant arklio - nematytas dalykas vergvaldystės Šiaurės Amerikoje laikais (nuotrauka iš "Django Unchained" filmo). Toks, nepaklusnus negras - mažai ko vertas ir dažnai parduodamas už mažą kainą.
Vasalų, tarnų ir feodalų ponų santvarkoje labiausiai buvo vertinami tie tarnai, kurie buvo nuolankiausi ir darbščiausi. Bet kokie išsišokėliai – tai visokie sukilėliai ir nusistovėjusios tvarkos ardytojai yra visiškai nevertingi. Aukštesnės klasės (ar net rasės) žmonėms nereikia tarnų, kurie užduoda klausimus. Jiems reikia vykdančių užduotis: užauginai – atidavei. Arba – paėmei, prisukai, pasukai ir padėjai. Paėmei, prisukai, pasukai ir padėjai.
Viskas buvo labai paprasta: bet kas, kuris užduos klausimą “kodėl?” arba “kam to reikia?”, arba “o kas jeigu?” yra potencialiai pavojingi. Pavojingi, nes supras, kad galima ir nepaklusti.
O čia yra paklusnus vergas (nuotrauka iš "Django Unchained" filmo). Jis gražiai apsirengęs ir gali engti kitus vergus.
Taigi, jeigu tarnas užduoda klausimą – jam reikia periferinės nervų sistemos stimuliacijos, suteikiant pokyčius subjekto kūne ir šitaip vystant sąlygine refleksija paremtus pokyčius centrinėje nervų sistemoje. Kitaip tariant – jei užduodi klausimus – gauni beržinės košės. Arba bizūno. Arba lazdų. Kaip kur ir kaip kada.
Nenuostabu, kad mylintys tėvai savo vaikams patys suteikdavo tokios periferinės nervų sistemos stimuliacijos vien iš meilės. Nes svetima stimuliacija galėdavo pasibaigti ir visišku tiek centrinės tiek periferinės nervų sistemos gedimu – kitaip tariant mirtimi. Juk nėra tėvui ir motinai didesnės nesėkmės, nei jų palikuonių mirtis. Tad reikia siekti, kad tai nenutiktų. Net jeigu tai reiškia trumpalaikį skausmo sukėlimą savo vaikams.
Aš šiaip tai net nekalbėsiu apie tuos žmones, kuriems į jų vaikus nusispjauti ir muša savo palikuonis vien dėl to, kad yra tiesiog idiotai. Šitus, kaip sakoma, tik grabas ištiesins. Tačiau šiems vaikams reikalinga pagalba.
Juk kiekvienas esame tik mažas varžtelis didelėje sistemoje. Kam stengtis kažką keisti?
Na, o visi kiti, mieli tėvai ir mamos, jeigu nenorite, kad jūsų palikuonis mirtų nuo svetimų rimbų ar lazdų, tai geriau jau paauklėkite savo sūnų ar dukrą fizinėmis bausmėmis – kad suprastų kas tai yra, kad paklustų besąlygiškai, kad neuždavinėtų kvailų klausimų. Juo labiau, jeigu pats esate tik įsakymams paklūstantis varžtelis, kodėl manote, kad jūsų vaikai gali būti geresni už jus? Kam jam suteikti geresnes sąlygas, jeigu jūs užaugote sveikas ir protingas prastesnėmis? Nėra jokio tolko kitaip elgtis! Ar tikrai nėra?
Problemos ir jų sprendimo būdai
Problemas lengviausia išspręsti, nustačius priežasčių pasekmių sąsajas ir ką nors pakeičiant priežastyse. Kovojant su pasekmėmis priežastys nesikeičia, o problema, gaminanti pasekmes ir toliau lieka.
Fizinių bausmių atveju viskas veikia paprastai: jeigu už poelgį gaunama lupti, tai sekantį kartą to daryti nesinorės, nes bus baisu vėl gauti lupti. Nelabai svarbu kaip tas poelgis įtakoja jį ar jo aplinkinius. Jis žino, kad gaus lupti ir to užtenka. Iš mušančiojo pozicijos problemos sprendimas taip pat akivaizdus: paklusti, arba pašalinti skriaudiką.
Aš, žinoma, džiaugiuosi tais puikiais žmonėmis, kurie suprato, jog lupti vaikystėje gavo, nes buvo už ką ir dėl to neturi jokių problemų. Galbūt jie tų neigiamų emocijų ir pykčio ant savo skriaudikų nebelaiko. Galbūt jiems taip iš tiesų atrodo. Aš pakratęs savo atmintį neatsimenu nieko gero apie tas fizines bausmes. Matyt per mažai gavau.
Viskas labai paprasta, kai mums reikia tiesiog varžtelių sistemai. Varžteliai skirti konkrečiam dalykui. O jei sulinkęs – galima ištiesinti. Varžtelių taip lengvai nesulaužysi.
Man labai patiko keletas socialinių reklamų transliuotų per Lietuvos televizijas:
Visi su kuriais aptarinėjome šių socialinių reklamų turinį sutiko, kad jos įtaigios ir stiprios. Dėl automobilio mušimo diržu gal kiek yra daugiau nuomonių, nes mat analogija per daug prasta. Atseit vaikas ne mašina – jį galima mušti diržu. Bet aš asmeniškai šią reklamą suprantu kaip absurdo išryškinimą. Neadekvačių priemonių panaudojimo absurdo išryškinimą.
Prisiminiau kažkur (galbūt “Iliustruotoji istorija” žurnale, o gal pas Justę) skaičiau apie tai, kad viduramžiais sužeidimus padarytus ginklais gydydavo aprišdami tą įrankį, kuriuo buvo padaryta žaizda. Atseit, jeigu gydomas bus durklas, tai žaizda irgi užgis. Tai buvo aiškinama kažkokiais religiniais išvedžiojimais. Dabar, kai pagalvoju, net keista, suprantu, jog ir dabar atsirastų žmonių tikinčių šia teorija.
Šiame piešinyje matomas viduramžių medicinos efektyvumas.
Žmonės ir dabar tiki, kad fizinėmis bausmėmis auklėti yra teisinga. Bet ar jie šitaip išsprendžia problemas? Ar tik dar labiau jas pagilina? Aš manau, jog pagilina.
Štai, pavyzdžiui, vienas iš G+ žmonių parašė:
Mane vaikystėj lupo reguliariai,na neva kai “buvo už ką”, ne už bet ką. Išmokau vieną dalyką labai gerai-to niekada nedarysiu savo vaikam.
Šitam žmogui, panašu, jog fizinės bausmės padarė teigiamą įtaką – jis suprato, kad šitaip jis nesielgs su savo vaikais. Čia, tikiuosi, irgi suprantate, jog tai ironija. Juk suprantate?
Varžtelis ar kūrybiška asmenybė?
Daug protingų žmonių kalba apie besikeičiantį požiūrį į švietimo sistemą. Apie tai, kad mums konvejerinių varžtelių nebereikia. Apie tai, kad kūrybiškumas yra raktas į ateitį. Štai vienas iš tokių TED’e:
Ir tai ne vienintelis žmogus pasakojantis apie tai. Bet šis man daro įspūdį vien tuo, kad man patinka kaip jis prezentuoja, tai kaip jis pasakoja savo mintis. Paprastai tokie žmonės, turėdami tokį talentą, yra protingi ir jų idėjos vertos dėmesio.
Taigi, ko tikitės iš savo atžalos: kūrybiškumo ar buko paklusnumo? Aš renkuosi kūrybiškumą. Prisipažinsiu – nelengva. Retkarčiais tiesiog užstaugiu ant savo sūnų. Retkarčiais kyla noras užploti gerai per subinę. Nei viena iš tų akimirkų nesididžiuoju. Ir stengiuosi pasikeisti taip, kad tokios nebesikartotų. Užtenka vien to, kad matau, kaip mano vaikai į tuos mano protrūkius reaguoja. O reaguoja jie paprastai: ta pačia agresija.
Piktas vaikas. Tai ko galite tikėtis, bausdami jį fizinėmis bausmėmis. (iš memecrunch.com)
Gerai yra tik tai, kad analizuodamas save post factum randu įdomių dalykų. Dalykų apie kuriuos be tų įvykių taip paprastai nepagalvočiau. Pyktis paprastai kyla tik iš to, kad aš turiu savo įsivaizduojamą pasaulio ir namų tvarką ir esu įsitikinęs, kad apie tai visi žino iki pačių smulkmenų. O jeigu kas nors toms taisyklėms nepaklūsta – aš susierzinu. Vietoje to, kad paaiškinčiau – rodau agresiją. Kaip minėjau – nei viena iš tų akimirkų nesididžiuoju.
Genealus britų aktorius ir puiki jo išraiška. Man taip būna retkarčiais irgi... (iš fastcocreate.com)
Valstybė ir jos institucijų politika šeimos atžvilgiu
Kitas ne mažiau svarbus dalykas yra valstybės kišimasis į šeimos reikalus. Tiesą sakant čia matau daugiau blogų dalykų negu gerų. Vien dėl to, kad valstybės kišimasis į šeimos reikalus irgi labai paprastas: jei yra problemų – atimam vaiką. Problema išspręsta.
Va čia panašu į tai, jog vaikas ir yra automobilis 😀 (iš heraldsun.com.au)
Žmonės elgiasi taip, kaip yra matuojami. Ar kažkaip panašiai sako TOC konsultantai a.k.a. komonsensėjai (man atrodo jie irgi iš kažko tą tiesą sužinojo, o paskui įsitikinę jos veikimu – ėmė patys platinti). O valstybinėje tarnyboje ta taisyklė veikia taip gerai, kaip niekur kitur taip gerai neveikia. Jeigu tarnyba matuojama pagal tai kiek daug vaikų atėmė iš asocialių šeimų, tai jie ir stengsis tą rodiklį gerinti, nežiūrint net į savo sąžinės ar sveiko proto balsą.
Šiuo metu žiūrima iš institucijų požiūrio taško. Lyg jos būtų svarbesnės už asocialiose šeimose augančius vaikus. Bet juk taip nėra, juk institucijų problemos mažesnės nei skriaudžiamų vaikų. Kai problemos pasekmės yra kenčiantis vaikas – neturime jo versti kentėti dar daugiau atseit spręsdami problemą ar jos pasekmes.
Čia pavaizduota darnioji šeima, pagal šeimos koncepciją ir nestandartinė šeima. Šeimos sprendžia įvairias problemas plaukiodamos mėlynų juostelių jūroje.
Taip jau sutapo, kad politinės partijos, kurios nariu esu vieno tokio skyriaus vienas toks vadovas (taip-taip tas pats, į kurio Gplus postą yra nuoroda šito tl;tr viršuje) <pasiūlė galimą problemos sprendimą. O dar vienas toks kitas žmogus komsomolkėj paplatino tokio sprendimo išaiškinimą.
Tai va, tas pats Remigijus Šimašius (apie kurį jau rašau čia trečiąjį kartą) savo bloge rašė ir apie tai kas yra įstatymas ir kaip reikia jo laikytis. Bet kaip padaryti, kad tas požiūris atsirastų vykdomosios valdžios sraigtelių galvose? Tikriausiai reikia priversti juos įstatymus suprasti ir vykdyti ne aklai, o pagal kontekstą, suprantant visuomenės interesą ir ginant nukentėjusius. Už neteisingą įstatymo interpretavimą duoti rykščių? Bet ar ne taip ugdomi varžteliai?
Priminsiu: žmonės elgiasi taip, kaip yra matuojami. Jeigu aiškiai parodysime, kad:
geriausias sprendimas yra neskriaudžiamas vaikas šeimoje,
visi kiti, tai tik išlygos – mažesnės problemos,
institucijos yra tik įrankis o ne tikslas,
tai bent jau turėsime prielaidas gyventi ne varžtelių ir sraigtelių pasaulyje, o žmonių.
Būna, kad retkarčiais liekame vieni namie. Tai prasimanome visokių pramogų.
O užtai kad panaudojau Rocky filmo eye of the tiger, tai video įdėjau į Vimeo, o slaptažodis yra tas daiktas, kuris nukrenta ant žemės, kai būna šalta (mažosiomis raidėmis)*:
*- tas daiktas iš “s” raidės ir turi 7 raides, o gale irgi “s”… Ir vienaskaita…
ATN:
Čia yra puikus paaiškinimas apie tai, jog negalima vertikaliai filmuoti (ačiū Cronusui už parodymą):
Bet aš šitam filmavimui turiu krūvą pasiteisinimų. Bet kam jie įdomūs? Užtai šitas su lėlėm gerulis.
Šiandien įsijungiau Kuchnia TV. Nežiūrėkite, kad tai rusiškas kanalas – dėl to jis ne geresnis, bet nėra labai blogas, nes daug rodo pirktų (o gal pasiskolintų) Vakarų Europos, o ir Amerikos, o ir kitų šalių virtuvinės produkcijos. Turi ir savo autorinių laidų, kurių kai kurios irgi gal visai neblogos.
Ten rodė šiandien laidą, kurios pavadinimo neprisimenu, kur rodė pačius geriausius (populiariausius ar žymiausius) Amerikos hot dog’ų ir kitokio greito maisto gamintojus ir pardavėjus. Tai toje laidoje buvo ir vienas greito maisto gamintojas, kuris gamino burgerius su plėšyta kiauliena. O štai ten mano nervai ir neatlaikė.
Pirkome ~kilogramą sprandinės, kurį užpričmuožyjau gurum masala prieskonių mišiniu ir karštoje keptuvėje apkepiau kiekvieną mėsos šoną, kad sultingumas viduje išliktų, įsukau į foliją ir į orkaitę, kurioje 180 lapsnių pagal celsijų temperatūroje kepiau ~4 valandas.
Prakaituoja kiauliukas orkaitėje.
Burgeriams dar reikia bandelių, kurias irgi nutarėme išsikepti. Tam paėmėme receptą iš knygutės, kurią žmona nupirko dovanoms, bet pasilikome sau:
4 su puse stiklinių (650-700 g) kvietinių (550 C) miltų
4 šaukšteliai sausų mielių
250 ml miltų pieno
2 šaukštai sviesto
125 ml vandens
kiaušinio trynys
2 šaukštai cukraus
1 šaukštelis druskos
Pienas su vandeniu turi būti šilti, kaip ir sviestas. Visa tai sumaišome, palaukiame kol iškils, tada dar kartą permaišome, formuojame rutuliukus, kuriuos suplojame ir dedame į blėką:
Bandeles suplojame. Jos pakils ir bus labai geros burgerių bandelės. Ach, dar viršų sutepiau su likusiu paplaktu baltymu ir pabarsčiau tai kepintomis linų sėklomis, nes sezamo, pasirodo, nebebuvo stalčiuje.
Tada reikia dar reikia palaukti, kol jos iškils ir tada kepti. Taip jos bus dar puresnės.
Grįžtame prie mėsos.
Mėsa trapi, sultinga ir minkšta - plėšyti galima su šakutėm. Arba su rankom. Tik rankom karšta.
Mėsa labai graži bet tik mėsos skonio, nes prieskoniai tik ant plutelės. Bet tai ne bėda, nes tiek druską, tiek kitokius prieskonius reikia dėti suplėšius visą mėsą.
Štai mėsa su prieskoniais ir padažais: rauginti agurkai, druska, grietinėlė ir majonezas. Galima buvo ir geriau, bet tuo momentu man fantazijos pritrūko.
Įdarui dar pasiruošiau pamarinuotų svogūnų, kurių nedėjau į bendrą puodą, nes vaikai svogūnų nelabai mėgsta mano. Kol kas. Svogūnus supjausčiau, įpyliau sušio padažo (ten actas su kažkuo) ir dar truputį obuolių acto, ir cukraus, ir druskos.
O štai čia rezultatas:
Nuostabaus skonio burgeris su plėšyta kiauliena, pomidoru ir svogūnais ir puria, ką tik iškepta bandele... Retai kada valgau ką nors skaniau.
Ir lyg tyčia šaldytuve radome kokakolos! Ir tai buvo nuostabu…
Čia Augustas nupiešė motociklą ir motociklistą lekiantį keliuO čia aš su Bernardu nupiešėme
Ir nėra ko čia bumbėti kad nesąmonės ir supermama ar Austėjos blogas, nes jau tokiu tampu: galvoje tik sauskelnės, piešinukai, supynės, baby tv, mašinytės, motociklai ir knygutės.
Daaaug varškės apkepo. Iš kilogramo varškės. Tinkamas dalykas, kai reikia greitai ir sočiai bei skaniai pamaitinti šeimyną. Pusiau greito maisto receptas. Tikslių proporcijų aš ir pats nežinau. Originalus receptas, žinoma, kažkur Internetuose.
Pusgreičio ir paprasto maisto receptus dedu dar ir tam, kad pats atsiminčiau. Nes būna dienų, kad fantazija taip neveikia, nu taip neveikia – net minčių jokių nekyla ką duot vaikams ir sau valgyti[1]. Štai makaronų apkepas vienas iš tų pusgreičio maisto receptų. Štai ir mano improvizuota carbonara. Antai blynai visokiausi: su kriaušėmis, su grūdėta varške. Žinoma, košės su pakeptais bananais. Arba duonos pudingas…
Kažkaip čia pas mane dauguma paprastų pusiau greitų patiekalų receptai. Bet matyt taip reikia. Ilgai gaminti maisto kol kas rečiau gaunasi (pavyzdžiui troškinį su alumi arba mielinių bandelių su kopūstais).
Varškės apkepo receptas
Reikia paimti kokį kilogramą varškės, penkis trynius, cukraus kažkiek, truputį druskos, razinų (jei norime), sviesto kokį šimtą ar pusantro gramų ir užpilti pusę stiklinės manų kruopų pienu – iki pilnos stiklinės (čia atskirai – žr. paveiksliuką žemiau).
Čia varškė ir kiti daiktai prieš sumaišymą. Kondensuotas pienas ir visi kiti daiktai matomi antrame plane nėra reikalingi varškės apkepui (išskyrus, žinoma, stiklinę su manais ir pienu)Varškės apkepas po ingridientų sumaišymo. Baltymus, jeigu ką, reikia išplakti iki purumo ir juos atsargiai įmaišyti į varškės masę.Dedame būsimo varškės apkepo masę į formą ir dedame į orkaitę. 180 laipsnių pagal Celsijų temperatūroje kepti kol paruduos viršus daug-maž tolygiai.Štai taip atrodo jis iškeptas. Kol šiltas ir purus - labai skanus. Šaltas irgi skanus, bet šiltas skanesnis.
Greitai, sočiai, daug kalcio ir daug. Ir skaniai. Ir dar desertas tuo pačiu.
Sūnus, žinoma, su skaudančia burna nevalgė (stomatitas mat – nesuvalgė net šokolado gabaliuko), bet aš, žmona ir (tikriausiai) auklė valgėme. Skanu.
______________________
[1]– Galima maisto namie negaminti. Galima važiuoti su vaikais kur nors pavalgyti, galima į namus užsisakyti. Bet su vaikais važiuoti pavalgyti dar sunkiau, nei pasigaminti valgyti. Į namus atveža ne visada skanų, o be to ne visada aiškų ir dažnai pravėsusį maistą, o retkarčiais jo reikia laukti ilgiau, nei pasigaminti pačiam.
Papildymas: Čia patiekalas tiems kartam, kai ateini į šaldytuvą, o ten dešrelės praėjusios savaitės, grietinėlė (arba grietinė) pasibaigusio galiojimo, svogūnas suvytęs ir makaronai spintelėj. Dešreles galima pjaustyti – bus skaniau (tarkavau dėl jaunėlio).
Labai trumpai bet vaizdžiai:
Svogūnai su česnakais pakepinami keptuvėje į kurią vėliau sudedame burokine tarka sutarkuotas dešreles.Į puode verdantį vandenį suberiame makaronusVerdame šiuos makaronus. Labai geri ir vaikų mėgstami. Rekomenduoju (pirkome http://www.assorti.lt/)Į svogūnus su česnakais ir dešrelėmis pilame grietinėlės (perkaitiname), verčiame makaronus ir skanaus (dar galima įmušti kiaušinio trynį ar du)!
Kažkaip nesusiprotėjau nuotraukos lėkštėje padaryti :/
Na štai rytas, kai galiu sau leisti kiek pasivolioti. Tiksliau, kiek leido man jaunėlis. Iš tiesų, tai kiek per ilgai sau leidau pasivolioti, nes jaunėlis jau ėmė rėkti iš noro valgyti.
Reikėjo greitai ką nors padaryti – be to jau seniai ką begaminau.
Prieškambaryje prie durų yra pintinė su kriaušėmis ir obuoliais – kriaušės jau ėmė pūti (net gaila – kokios skanios), nes nespėjom visų suvalgyti. Greitai jas ištraukiau iš pintinės, nulupau ir sutarkavau.
Taip atrodo tarkuojamos kriaušės. Reikia labai atsargiai, nes jos nuluptos slidžios ir įsipjauti ilgai netruktų.
Kriaušių buvo gan daug, tad įmušiau tris kiaušinius, įpyliau paskutinį šlakelį pieno (dėl tos priežasties košės negalėjau išvirti – košės ant vandens mano vaikai nelabai mėgsta), miltų ir į keptuvę.
Blynai keptuvėje - antra pusė kepa.O čia jau iškepę blynai.
Skonis geras. Toks jausmas, kad valgai keistos faktūros kriaušę. Nedėjau nei druskos nei cukraus – gal ir gerai padariau. Vaikai suvalgė po keturis.
Taigi, kriaušės nesupuvo, vaikai pavalgė, o aš dar jums straipsniuką apie tai parašiau. Profitas – kaip sako vienas žmogus.
Mes gyvename Vilniuje. Turime du sūnus: 2 metų ir 11 mėnesių vyresnysis ir 1 metų ir 5 mėnesių jaunesnysis. “Pametinukai” – taip juos vadina daugelis. Mintys apie vyresniojo sūnaus vedimą į darželį ėmė suktis dar prieš gimstant jaunėliui.
Man mano vaikystės darželio prisiminimai nėra malonūs. Pagalvojęs apie darželius prisimenu valgyklos kvapą (toks itin specifiškas), auklyčių (Nuo žodžio “auklytė” mane kiek purto ir dabar) numylėtines, bausmes (pvz. nuogu užpakaliu stovėti viduryje grupės) ir iš kieme esančios metalinės raketos sklindantį kvapą (būdavo kiekviename darželyje po tokią metalinę raketą: užlipama laiptukais arba tiesiog per skylę ir ten būdavo galima stovėti ir vaidinti, jog esi kosmonautas… Taigi, sprendžiant pagal kvapą iš tų raketų, tai daugelis iš ten pabuvojusių kosmonautų testuodavo kosmonautinį asenizacijos procesą, kol esama raketoje).
Gal todėl ir nebėgau į aplinkui esančiu darželius vos gimus sūnui, kad galėčiau užrašyti jį į ten. Tačiau vistiek teko tai padaryti, kai supratome, jog be darželio neišsiversime. Kodėl taip nusprendėme? Todėl kad:
Iš tiesų sunku dviem vaikams 24 val per parą 7 dienas per savaitę skirti pakankamai kokybiško dėmesio, dėl kurio du pypliai konkuruoja
Skiriant nepakankamai dėmesio jaunesniam sūnui silpniau lavinami socialiniai, fiziniai ir kiti įgūdžiai.
Skiriant nepakankamai dėmesio vyresniajam, jis tampa irzlus, užmiega vėlai, keliasi vėlai, kartais nemiega pietų pogulio – t.y. dienos ritmas labai disonuoja su mamos ir tėčio ritmu, o tai reiškia, kad nei tėtis nei mama nepamiega ir nepailsi[1].
Profesionalai geruose darželiuose sugeba geriau lavinti vaiko įgūdžius.
Išties Šeškinė labai geras mikrorajonas, jei kalbėti apie socialinių paslaugų sferą: čia ir poliklinika ir mokyklos ir progimnazija netoli yra ir Akropolis šalia ir darželių daugybė.
Apsilankėme visuose šiuose darželiuose, bet nei viename vietos nebuvo. Bet į visus užsirašėme. Daugelyje buvome kokie nors šimtas-penkiolisdešimti.
Niekur nebuvo ir dabar nėra vietos mano >2 metų sūnui. Liko du variantai: auklė ar privatus darželis. Pasirinkome antrąjį variantą.
Prioritetas buvo kaina, o tai buvo pats pigiausias, kokį mums buvo pavykę rasti darželis. Viena jo neigiama pusė – nevisai arti namų ir ne visai pakeliui į darbą. Todėl teko vykdyti tokią schemą.
Darželio ugdymu buvau daug-maž patenkintas, schema irgi daug-maž veikė. Bet buvo viena itin didelė problema: sūnus nuolat sirgdavo. Visos mamos ir tėčiai sako tą patį: “vaikai darželiuose serga ir serga daug”. Tai neguodžia. Neguodžia, kai vaikas eina vieną savaitę į darželį, o dvi – serga. O kol serga neša į namus užkratą, o tada suserga jaunėlis. Tada du pypliai su snargliais iki žemės ir viena mama, kuri tuos laikus, kai nėjo vyresnysis į darželį prisimena su nostalgija.
Nutarėme daryti pertrauką darželiui, kai abu vaikai susirgo plaučių uždegimu: su abiem teko apsilankyti ligoninėje. Nusprendėme nebevesti į darželį bent jau laikinai, kol sustiprės imunitetas, nes antibiotikų dieta, deja, jo nestiprina.
Praėjo 7 mėnesiai ir kantrybė tiek Daliai tiek man jau ėmė sekti. Šįkart rinkomės kiek brangesnį darželį, bet bent jau pakeliui į darbą. Tai Taškius esantis vaikų ir jaunimo centre.
Šis darželis, nors ir brangesnis, bet ir, atrodo, geresnis. Geresnis vien tuo, kad ugdymo metodologija yra išaiškinta ir pateikta tėvams. Tiesą sakant, aš iš Taškiaus ir pasiėmiau pagrindinius teiginius, ką ir kaip reikėtų lavinti darželyje. Informacijos sklaida ir jų blogas yra nepalyginamai geresnis. Kas svarbu tėvams, kurių vaikai darželyje? Jiems svarbu sužinoti kaip sekasi jų vaikui, kaip jis naujo išmoko, kaip jis atrodo tai mokydamasis. Didelė vertybė yra ir interjeras, bei aplinka, kurioje darželis yra: daug geriau yra didesnis pastatas su erdviomis salėmis-grupėmis, žaislų ir žaidimų centrais, o ne privatus namas ar net butas, kurių patalpų pirminė paskirtis – gyventi nedideliai grupei žmonių, šeimai, ar laikyti automobiliui, o darželiui erdvės buvo pritaikytos pagal reikmes. Ir, žinoma, pats svarbiausias dalykas yra auklėtojos arba asmenys, kurie moko mano vaikus įgūdžių. Naujame darželyje, auklėtojos subjektyviai atrodo tiek pat profesionalios ir gal net labiau, negu to, į kurį prieš tai vedėme vyresnįjį.
Deja, vyresnysis sirguliuoja ir šiame darželyje. Tik ligos šį kartą žymiai lengvesnės (gydome tik čiobrelių arbatėlėmis – be jokių sintetinių vaistų) ir pasveiksta sūnus per savaitę. Tad dabar vieną savaitę serga – vieną eina į darželį (vietoje 1 savaitės ėjimo ir 2 sirgimo anksčiau). Labai tikimės, kad imunitetas prisitaikys ir sustiprės ir bus mažiau vargo.
______________________
[1]– graudžiai juokingos situacijos būna, kai tiesiog imu snausti bežaisdamas su vyresnėliu, o tas savo mažais pirščiukais ima man už akių vokų, kelia į viršų ir sako: “ne liūlia-liūlia, teltis, tėti!”
