Jau keletą savaičių planavome kokią nors išvyką prie jūros su šeima savaitgaliui. Ir tas savaitgalis atėjo. Bet prieš pat jam ateinant vaikai susirgo kažkokia kosialige (lyg ir bronchitas). Oras savaitgaliui neatrodė labai geras. Todėl nutariau paieškoti kito varianto.
Tada aš prisiminiau, kad kažkur (lyg ir per televizorių) kažkada mačiau kaimo turizmo sodybą, kuri atrodė labai gražiai. Vis pamiršdavau pavadinimą: kažkas lyg ir su naktimi ir šviesa. Kažkokiu būdu pavyko surasti pavadinimą. Jų internetuose yra labai gražių nuotraukų. Bet žinote kaip būna – nuotraukose atrodo gerai, o realiai tai nelabai. Bet šiuo atveju tai ne tai.
Žodžiu, visai gera vieta praleisti savaitgalį ar keliom dienom daugiau: ramu, gražu ir tvarkinga. Su Dalia nutarėme, kad būtų puiki vieta išvažiuojamajam kūrybiniam padirbėjimui, kurį galima būtų pamaišyti su grybavimu ar žvejyba.
Čia keletas nuotraukų iš ten:
Čia vaizdas pro namelio langą. Tas varlinėjantis gandras gavo iš Augusto vardą – Aiforgenas. Nors vietiniai jį vadina Žilvinu.O čia mūsų namelis ir aš.Mūsų namelis kitu kampu.Aiforgenas prie lieptelioČia vaizdas pro namelio langą.Pietų reikdavo nueiti užsisakyti pas šefę. Pasakydavom ko norim – o ji pagamindavo. Čia kiaulienos kepsnys. Taip taip – tie agurkėlis ir pomidoriukas 🙂 Bet mėsa iškepta skaniai.Važiuojant iš Nakcižibio prie kelio Dalia pririnkoDar AiforgenoNugi gražu ten visai.Net selfį pasidariau, kaip buvo smagu!Varėnoj nupirkau kažkokių burbulų vaikams. Keistos konsistencijos – labai tiršti. Tai vienas burbulas nusileido ant voratinklio ir keistai išdžiūvo, o tada nukrito ant turėklo.Vaikai padeda žvejoti 😉
Aiforgenui atidavėme žuvį. Aiforgenas lyg ir patenkintas liko:
Čia sužinojome, kad Aiforgenas turi ir kitą vardą: Žilvinas.
O čia pagauto lyno paleidimo ceremonija:
Bene pirmą kartą taip normaliai pasikepėm zefyrų. Taip kaip tai daro amerikiečiai. Ne kokį tai rimtą ten šašlyką, ar kitokią mėsą, kas yra tikrų vyrų maistas, o tiesiog zefyrą 😀O čia lynas kuriam ir nepasisekė ir pasisekė tuo pačiu.Žvejiba – dalykas rimtas.
Skirmantas Tumelis
Sudėtingi dalykai susideda iš paprastų. O patys sunkiausi yra paprasti dalykai.
Tu mane nervini. Jau kokie 7 metai bandau žmoną įkalbėt praleist kokią savaičikę kitą Nakcižiby ir niekaip nepavyksta.
Taip ilgai? Pasakyk jai, kad ten žuvys tik žmonoms kimba. Visas iki vienos žuvis (ir lyną ir tuos Aiforgo ešerukus) pagavo Dalia…
Mes nemeškeriojam. Taip kad šits argumentas nepadės. Moškės px nuo tada, kai Lietuvoje atsirado ikaridino pagrindo preparatų.
Nu aš nežinau ar žinai kas tos dzūkiškos moškės (gali būti, kad joms bet kokie preparatai px). Nu bet gal ir padėtų tas ikardinas.
Žinau. Alytaus krašte ir aplink būnu iki soties. Ikaridinas padeda, ypač kartu su akiniais 😀
Ir dar: buvo keletas moškių. Labai netrukdė, bet truputį trukdė. Uodo nei vieno nebuvo namelyje (užtenka elektrinio “Bros” smardintuvo).
Beje, kelintas čia nameliukas tavo?
Tas kur tiesiai žiūro į ežerą: 7tas:
Ir beje, atkreipkit dėmesį į web’o profesionalumą. O kai radau koordinates, tai net pasakiau “valio” mintyse.