Vaikystės žaidimai

Čia neseniai pas Rokiškį dalinomės prisiminimais apie sovietmetį. Apie tualetinio popieriaus trūkumą ir kitas nesąmones (beje, nepamirškite ten prabalsuoti už prezidentą).

Savaime kažkaip prisiminiau vaikystę, kuri iki 11 metų kaip tik ir buvo sovietmetyje. Vaikystėje žaisdavome žaidimus. Pagalvojau, kad reikia apie tai parašyti. Juoba, kad kažkada žaidžiau su sūnumis paplūdimyje ir buvo puiki proga prisiminti vieną žaidimą, kurio tiksliai nepamenu, bet gal jūs padėsite?

Vienas iš “Tūkstančių”

Kažkuo tas žaidimas primena beisbolą.
Kažkuo tas žaidimas primena beisbolą.

Žaidimų pavadinimu “Tūkstantis” buvo ne vienas. Nesu tikras ar mano aprašomas žaidimas šitaip vadinosi:

  • Iškast reikia pailgą duobutę grunte (smėlyje, molyje, vejoje ar panašiai)
  • Apibrėžti gan didelį ratą aplink tą duobutę taip, kad ji atsidurtų centre
  • Tada skersai pailgos duobutės įdėti neilgą pagaliuką
  • Tada su ilgesniu pagaliu užkabinant už to trumpesnio, vedant per tą duobutę išmetamas trumpasis pagaliukas iš rato

Tą lekiantį pagaliuką gaudo oponentas. Jei pagauna – gauna kažkiek taškų. jei ne, tai negauna. Bet kuriuo atveju atsistojęs jis tada turi atsistoti toje vietoje kur nukrito (arba buvo pagautas) pagaliukas. To žaidėjo tikslas yra įmesti pagaliuką į ratą, o rate stovinčio žmogaus tikslas tą pagaliuką išmušti su turimu rankose pagaliu.

Jei pagaliukas atmušamas – tas kur už rato vėl stengiasi iš ten įmesti pagaliuką.

Ai dar buvo matuojama kiek žingsnių yra nuo nulėkusio pagaliuko iki rato… Kuo daugiau žingsnių, tuo daugiau taškų tam, kuris atmušė arba kuris įmetė.

Jei pagaliukas yra įmetamas į duobutę, tai tada pelnoma iškarto 1000 taškų. O gal mažiau. Nepamenu. Gal kas atsimenate tikslesnes taisykles?

“Durnius”

Žaisdavome ir banalųjį kvadratą.
Žaisdavome ir banalųjį kvadratą.

Nesu tikras ar taip vadinosi tas žaidimas. Bet kažkas įžeidžiantis pavadinimas buvo – niekas nenorėjo būti tas žaidėjas su kamuoliu:

  • Vienas žaidėjas būna su kamuoliu
  • Kiti žaidėjai sugula ant nugaros pakalnėje (pas mus kieme kaip tik buvo puikus tam kalniukas)
  • Žaidėjas su kamuoliu stengdavosi pataikyti į bet kurį gulintį su kamuoliu.
  • Gulintys galėdavo kamuolį atmušti su kojomis – taip dažniausiai ir įvykdavo.
  • Kol kamuolio turėtojas bėga gaudyti atmušto kamuolio – visi gulintys gali atsistoti ir bėgti kur nori; bet vos tik kamuolys pagaunamas – visi turi sugulti.
  • Žaidėjas su kamuoliu negali judėti su kamuoliu – turi būtinai išmesti, o kol kamuolys ne rankose – visi sugulę gali bėgti.

Šiame žaidime gal irgi buvo kokia tai taškų sistema. Tik aš jos nepamenu.

“Vienas lietimas”

Čia dideli vyrai žaidžia vieną lietimą :D
Čia dideli vyrai žaidžia vieną lietimą 😀

Žaidimas su kamuoliu. Dar šitam žaidimui reikia vartų – gali būti su virpstais, o galima apsieiti ir su dviem mokyklinėm kuprinėm:

  • Vartuose vienas vartininkas, o kiti žaidėjai aplinkui
  • Aplinkui žaidžiantys žaidėjai kamuolį galėdavo liesti tik vieną kartą (nesu tikras ar ore galima buvo ir daugiau)
  • Aplinkui žaidžiančių žaidėjų tikslas pataikyti į vartus vienu tuo lietimu
  • Jei kuris nors žaidėjas pataiko už vartų – jis keičiasi su vartininku.
  • Vartininkas daro tiek pritūpimų, kiek įvarčių buvo gavęs.
  • Įvarčių arba taškų kiekis priklausydavo ir nuo to kokia kūno vieta buvo įmušama (galva buvo berods 5 taškai)
  • Jei žaidžiama su virpstais tai dar priklauso nuo to ar su virpstu buvo pelnytas įvartis (tada daugiau taškų) ir su kuriuo virpstu (viršutinis daugiau) arba jei pataikydavo į “deviatkę” (viršutinis vartų kampas) tai būdavo berods tie 9 taškai.

“Baudos”

Daugelis lankų neturėdavo net tinklelio užuominos.  Kai kurie neturėjo ir lankų. Man pasisekė, nes tėvas padarė darbe (suvirino iš vielos), tai mes jį prieš žaidžiant užsidėdavome ant lentos, o pabaigę žaisti nusiimdavome.
Daugelis lankų neturėdavo net tinklelio užuominos.
Kai kurie neturėjo ir lankų. Man pasisekė, nes tėvas padarė darbe (suvirino iš vielos), tai mes jį prieš žaidžiant užsidėdavome ant lentos, o pabaigę žaisti nusiimdavome.

Na, šitas žaidimas itin paprastas ir visi jį turbūt iki šiol žino:

  • Žaidėjas meta į krepšį iš pasirinktos vietos
  • Jei pataiko – sekantis žaidėjas turi mesti iš tos pačios vietos, jei pataiko – ir kitas iš ten turi mesti (žaidėjų kiekis neribojamas principe);
  • Jei visi pataiko iš tos pozicijos, tai baudą gauna tas pirmasis įmetęs, arba baudą gauna tas, kuris nepataiko iš ten.
  • Ta vieta iš kurios visi buvo įmetę pavadinama susmirdusia ir iš ten mėtyti nebegalima.

Prizai arba baudos tame žaidime priklauso jau nuo fantazijos.

Dar yra kažkokia “baudų” variacija, kur mėtoma nesvarbu iš kur, tik mesti privaloma ore – t.y. pagauti ir mesti kamuolį galima tik ore. Įmetęs eina mesti nuo baudų linijos, kol padaroma klaida ir ten skaičiuojami taškai o ne baudos…

“33”

Irgi krepšinio žaidimas:

  • Metama nuo baudos linijos.
  • Nesvarbu nuo pataikymo, metęs žaidėjas turi pagauti kamuolį būtinai nuo žemės atšokusį vieną kartą (jei nepagauna – perleidžia eilę kitam žaidėjui);
  • Tada metama iš tos pozicijos, kurioje buvo pagautas kamuolys
  • Nesvarbu nuo pataikymo, metęs žaidėjas turi pagauti kamuolį būtinai neatšokusį nuo žemės (jei nepagauna – perleidžia eilę kitam žaidėjui)
  • Jei sumetami visi trys kartai – turi teisę kartoti, kol padarys klaidą.
  • Taškai skaičiuojami taip: už pirmą metimą 2 taškai, už antrą lyg ir 1, kaip ir už trečią… O gal visi vienodai skaičiuojami – nepamenu
  • Kai kurie sutarti taškų kiekiai dega. T.y. jeigu surenkamas tas taškų kiekis ir padaroma klaida (arba buvo neįmestas kuris nors serijos metimas ir negaunama teisė tęsti), tai visi taškai dega. Degdavo berdos 13, 21 ir 30.
  • Surinkti reikėdavo 33 taškus.

Na, o tada pritūpimai ir panašūs reikalai.

“Durnius” arba “šūdas”

Čia ne visai susijęs paveiksliukas, bet čia irgi gaudo ir gan stipriai :D
Čia ne visai susijęs paveiksliukas, bet čia irgi gaudo ir gan stipriai 😀

Dažniausiai žaisdavome mokykloje pertraukų metu:

  • Tas kas turi trintuką, tas yra “durnius” arba “šūdas”
  • Tas žaidėjas turi tikslą paversti “durniumi” arba “šūdu” kitą žaidėją, todėl laksto, gaudo juos po visą mokyklą ir stengiasi mesdamas pataikyti į jį trintuku.
  • Paprastai liudininkai aplinkui mato ką palietė trintukas.

Tai vienas ekstremalesnių žaidimų, nežiūrint į jo paprastumą. Azartas pagaudavo taip, kad buvo lakstoma nežiūrint nieko – laiptinėje peršokant ištisas laiptų eiles. Kai žaisdavome jau 11’ai ar net 12’ai tai dramblių bėgimo garsas būdavo įspūdingas ir šiurpindavo visus. Visos mokytojos ir vadovybė mokyklos stengėsi visaip užgniaužti šį žaidimą.

 

Kokius žaidimus žaisdavote (žaidžiate) jūs?

Skirmantas Tumelis

Sudėtingi dalykai susideda iš paprastų. O patys sunkiausi yra paprasti dalykai.

60 Comments on Vaikystės žaidimai

  1. Lilina says:

    Pirmas jūsu aprašytas žaidimas su pagaliukais, kuri pavadinot “Tūkstantis” mano vaikystėje taip ir vadinosi “Pagaliukai”.

    1. Gali būti, kad painioju ką nors. Gal ir pagaliukais jis vadinosi.

      O kaip ten taškai skaičiuojami ar daugiau taisyklių gal atsimenat? Visai smagiai su vaikais pažaisčiau. Žiemą tokį irgi galima žaisti.

  2. Pamenu žaisdavom:
    Žemė
    Peiliu ant suplūktos žemės (labiausiai tikdavo ištryptas plotas prie vartų) nupiešiamas ovalas (kokių 1.5 -- 3m skersmens) ir padalinamas į lygias dalis atsižvelgiant į žaidėjų skaičių. Vėliau vienu ir tuo pačiu kišeniniu peiliuku arba kiekvienas savu paeliui bando stovėdamas ant savo dalies mesti į gretimą plotą. Jei peiliukas įsminga į žemę -- brėžiama juo taip kaip įsmigo (jei neįsminga -- “ėjimas” pereina kitam) ir besiribojantis svetimas plotas su metusiojo plotu atitenka metusiajam. Tikslas užimti visą ovalą. Jei plotas pernelyg mažas išstovėt žaidėjui -- jo žemė pasidalinama.

    12 pagaliukų
    Ant skardinės ar akmens dedama lenta (konstruksija panašiai kaip sūpynės t.y. vienas lentos galas nusviręs, o kitas pakilęs). Ant nusvirusio galo sudedama 12 pagaliukų. Skaičiuote išrenkamas žaidėjas, kuris turės saugoti pagaliukus ir ieškoti kitų. Vienas iš kitų žaidėjų “išmuša” pagaliukus į orą ir visi bėga slėptis, kol išrinktas “gaudytojas” užsimerkęs (arba ne, bet tada pažadėjęs, kad nežiūrės kur kas slepiasi) juos surenka. Galima ir sutart kaip slėpynėse -- suskaičiuoja užsimerkęs iki 100 ir tadaeina rinkt pagaliukų ir ieškot kitų. Surinkti pagaliukai vėl dedami ant “supynių”. “Gaudytojas” turi ne tik ieškoti kitų (pamatęs kur slepiasi vienas iš kitų žaidėjų -- bėga prie pagaliukų ir sako:”Tuku tuk -- Mantas už laiptinės durų” ir Mantas turi ateiti prie pagaliukų bei ten būti, kol surandami visi arba kasnors jį išgelbėja), bet ir saugoti pagaliukus, nes jei kas iš likusių nesurastų vėl pribėgs ir išmuš pagaliukus į orą -- sugautieji turi teisę bėgti ir vėl slėptis.

    Šlyktštynės
    Kiekvienas vaikas turi savo slaptą “šlykštynę” -- t.y. randi viską kas šlykščiausia ir tempi į vieną vietą paslėptą nuo kitų. Rasdavom visko -- išmestos per balkoną varškės pakelių, šungrybių ir t.t. Tada viską sumaišai ir pas ką po kelių dienų šlykščiausia “šlykštynė” -- tas kaip ir laimi. Slaptumo esmė -- kad konkurentai anksčiau grįžę iš pamokų nesunaikintų šlykštynės 🙂

    1. Šlykštynė gerulis! Tokio nežaisdavom. O gaila 🙂

    2. Marius says:

      Šlikštynė neblogai skamba 🙂 Nors ir nežaisdavom tokio, bet vieną kartą buvau į buteliuką pripylęs vandens ir įmetęs TicTac (tas kur dvi kalorijos :)). Po metų atidarius tą buteliuką (pamenu tiksliai, kadangi tai vyko per mano gimtadienį), pasklido tokia smarvė, kad turėjau išmest butelį į kiemą. Bet smarvė pasklido taip, kad ir kituose kambariuose pradėjo dvokti. Bet per kokia 15 min išsisklaidė, o tą butelį užsuktą išmečiau po to kitą dieną. Smarvė buvo tokia, kad ir apsivemt nesunku.

      Reikėtų kada pakartot tokį “eksperimentą”, tik baisiai ilgas išlaikymas 🙂

      1. Geras dalykas reiškia tas tic-tac’as. Prisiveisė puvimo bakterijų. O jei buvo anaerobinė aplinka, tai matyt tų smirdesniųjų 😀

  3. Lilina says:

    O dar darydavom paslaptys, “sekretus”: randi stiklo šukę, iškasi duobutę, pridedi į dugną vis ko gražiausio (gęlių žiedai, popieriukai, akmenukai, žolytės) uždengi stiklu ir užkasi, paskui biški atkasi, patrini šiek tiek stikliuką ir grožis matosi 🙂 Tiesa kitą dieną paprastai apie tuos sekretus užmiršdavom ir atsimenu kaip nebegalėdavu jų kartais rasti…arba grožis nudžiūdavo 🙂

    1. Jo! Sekretai! Šitą žaisdavo mergaitės daugiau. Mes ieškodavom ir gadindavom. Pyko ant mūsų mergaitės.

  4. Arūnas says:

    Mes truputį kitaip 33 žaisdavom.

    meti nuo baudų -- jei pataikai -- +3 taškai. Jei ne -- gaudo kitas žaidėjas, kurio eilė. Meta iš ten, kur pagavo. Jei įmeta -- +3 taškai. Jei tai tritaškis -- +6 taškai. Tas kas įmeta -- eina prie baudų ir gali mesti dar kartą. Jei nelieti lanko/lentos gauni baudos -- -3 taškus (iš tritaškio -- net -6) ir nuo baudų eina mesti kitas žaidėjas. Paskutiniai 3 metimai (31,32,33) -- po vieną tašką ir visus reik sumest iš karto. Jei ne -- grįžti į 30. Jei nepasieki 33 per tris savo ėjimus, „degi“ iki 0.

    O dar žaisdavom „21“ taip, kaip tu „33“ aprašęs. Nuo baudų -- 3 taškai, antras metimas -- 2, trečias -- 1 taškas. Jei sumeti visus -- gauni ‘premiją’, t.y. gali dar kartą kartoti seriją. Rinkdavom iki 21, o „degdavo“ 13 ir 20. Dar reikėdavo „atsidaryti“ ir „užsidaryti“ -- pataikyti nuo baudų pradžioj ir kai surenki 21. Jei neužsidarai per 3 ėjimus -- „degi“ iki 0.

    Ir dar buvo „ore“. čia jau kiek paūgėjus, kai šuolis šioks toks atsiranda, mūsiško „33“ variacija, kai mesti reikia „ore“ (t.y. pagauti ir išmesti kamuolį šuolyje, nenusileidus ant žemės (išskyrus metimą nuo baudų).

    Ai, ir dar “minusas”/„asilas“ kai vienas žaidėjas atlieka metimą, ir, jei pataiko, kiti turi pakartoti metimą iš tos pačios vietos. Jei kažkam nepavyksta, tas užsidirba „minusą“ (arba raidę iš žodžio „asilas“). jei visi sumeta, minusas eina tam, kas pirmas įmetė („apšikimas“). Kai kažkas užsidirba minusą, kitas žaidėjas bando naują metimą įmesti. Baigiasi, kai kažas surenka visą „asilą“ arba sutartą kiekį minusų.
    Kai paaugom, dar atsirado „minusas su figūrom“, kai reikia ne tik iš tos pačios vietos pataikyti, bet ir stilių pakartoti -- „kabliu“, „bobute“, dvižingsnį, ir pan.

    Atrodo, viskas 😉

    1. Tiksliai! Buvo ir 21. Susimaišė jau galvoj. Tikriausiai taip ir žaidėm, kaip aprašėt.

  5. dzo says:

    Vilniuje žaidimas, kai reikėdavo pataikyti kokį nors daiktą į prisivytą kitą žaidėją vadinosi sifa.

    1. Įdomus žodis. Ką jis reiškia?

      1. Nerius says:

        Sifa -- nuo žodžio sifilis ar sifilitikas 🙂

        1. Aha… Žiaurūs tie laikai. Ar tai vaikai.

    2. J says:

      Sifa dažniausiai būdavo žaidžiama su nešvariu lentos valymo skuduru ar kempine -- tiek sausu, tiek šlapiu.

      1. Jo, tiksliai. Buvo ir taip. Aš kažkodėl atsimenu labiau trintuką.

    3. Ramas says:

      Mes šitą vadinom “zaiza” arba “bananas” :). Žaisdavom su lauko teniso kamuoliuku arba “bananu” -- statybose būdavo tokios gumos, panašios į pilnavidurę šlangą, tai kokių 10 cm šmotas ir būdavo naudojamas mėtymui. Mokykloj puikiai tikdavo šlapia kempinė, ypač jei dar parūgus.

      1. Mes tą juodą daiktą vadindavome negro bbiu 🙂

  6. Aurimas says:

    Ali Baba.
    Žaisdavo dvi komandos. Komados nariai susikibdavo rankomis ir sustodavo viena prieš kitą nemažu atstumu (gal kokie 15 metrų). Tada viena komada išsirinkdavo priešingos komandos narį, kuris įsibėgėjęs turėdavo prakirsti priešininkų grandinę, Jei prakirsdavo -- pasiimdavo priešininkų narį pas save į komandą, jei ne -- likdavo priešininkų komandoje. Žaidimo tikslas -- palikti tik vieną narį priešininkų komandoje.

    12 pagaliukų jau paminėjo. O daugiau tai tik pavadinimai skiriasi -- “Baudas” vadindavom Minusu, o “Šūdą” -- Šušara

    1. Ali baba začiem slūgą, apiatj pedesiatj Aurimas siūlą! 🙂

      1. Marius says:

        Niekad normaliai nežinojau to “ali baba….” teksto 🙂 Kažkaip sakydavau maždaug “Kalim bamba začiem siuda, na piatyj disiatyj Petras siuda!” Kažkas tokio 🙂
        Gal čia dėl to, kad sovietmetis pasibaigė man būnant 6 metų, tai nekažką ir perėmėm 🙂

        Nors visi žaidimai su kamuoliu, po to Rokiškio minėti “žaidimai” su karbidu, salietra ir pan., tai puikiai žinomi.

        1. Jo, karbidas ir salietra. Arba salietriakas -- darėme ir mes bambioškes. Tėvas dirbo sviesto kombinate, tai turėjome priėjimą prie tos folijos, kuria uždangstomi buteliai pieno/kefyro būdavo. Tai gavome kažkada visą ruloną! Gavome natrio salietros trąšų. Bet natrio salietra nedegė taip kaip kalio.

          Bet aš čia labiau apie kiemo žaidimus -- tuos kur be sprogimų 😀 Tų žodžių ir aš nemokėjau, kai žaisdavau dar tuos žaidimus. Tiesiog palyginus visai neseniai išgirdau pilnesnę versiją (gal net per kažkokią rusišką laidą telike).

      2. Ramas says:

        Ali baba -- začem sluga. Ot petogo -- desiatogo, Mindė knam siuda.

        1. AA nu piatogo-desiatogo… Labai nedaug kartų žaidžiau. Ten mergaitės irgi labai masindavo žaisti tą žaidimą kažkaip. Neligis buvo.

  7. Kroitus says:

    Ką atsimenu, tai nebent „aukšta žemė“ -- standartinės gaudynės, tik jei gaudomieji užlipa ant ko nors aukštesnio, jų negalima liesti. Gaudantysis gali likti tik ant „paprastos“ žemės. Taip pat negalima būti ant „aukštos žemės“ ilgai.

    1. Ai Nu jo. Šitą žaisdavo me gan ilgai.

      Kai kurie klasiokai įsigudrindavo aukščiau žemės pasidaryti užlipdami ant grindjuostės (plintuso), kur prie pat sienos. Ir išsilaikydavo gan ilgai. Gaudytojas prie tokių budėdavo. Tik ne visada sėkmingai.

      Pas mus būdavo galima atsiliesti, tai vaizdas būdavo neblogas: greitais fiksuotais judesiukais vienas kitą tapšnoja, kol vikresnis, išlaikęs palankią progą sprukdavo.

  8. Tomas says:

    Mokykloje gaudynės buvo trijų tipų:
    1. „vada“ (kirtis vAada) -- kai reikėdavo pasivyti gaudomąjį ir jį paliesti. Tada paliestasis tapdavo „vada“ ir vydavosi kitą.
    2. „Aukščiau žemės“ -- analogiškai kaip ir „vada“ tik jei pasivytasis suspėdavo pasilipėti kur nors aukščiau -- pvz. atsisėda ant palangės, ar pasilipa ant kokių kopetėlių ir pan -- tai prilietimas nesiskaito ir gaudytojas turėdavo dairytis kitos aukos.
    3. Kai kokiu nors daiktu reikia pataikyti į bėgantįjį (dažniausiai naudodavome popieriaus gniužulą) -- vadinome, kaip jau minėta -- sifa. Kas per žodžio reikšmė -- kaži ar kas žino.

    Sustingimas. Patogu kokioje salėje ar dar kur nors. Vienas stojasi prie prie sienos ir nusisuka nuo kitų ir laukia. Iš kito salės galo visi kiti bėga link nusisukusiojo. Nusisukusysis savo noru gali bet kokiu momentu staiga atsisukti ir atbėgantieji turi staigiai sustingt. Jei atsisukęs spėja juos pamatyt bėgančius ar žiūrėdamas pamato sujudėjusį -- jį įvardina ir šie krenta iš žaidimo. Tikslas kuo greičiau pasiekti sieną prie kurios stovi užsisukęs.

    Kvadratas. Na, negi čia reikia pasakojimų?

    Alibaba. Žinoma eiliuotas dialogas. tik mokant rusiškai aiškesnis.

    Peiliuko mėtymas. Pora variantų:
    1. Žemė. Tai yra metamas peilis į konkurento teritoriją ir užgrobiama žemė užbrėžiama pagal peilio plokštumos kryptį. Kartais varijuodavome, kad užbrėžti reikia papildomai neatsiremiant priešininko teritorijoje (taip sunkiau grobti iš karto labai dideliu plotus).
    2. Analogiškai kaip žemė, bet peiliuką mėtydavome nuo skirtingos kūno vietos. Pvz.: nuo kelio, nuo didžiojo pėdos piršto kai pėda pakelta ant kelio, nuo alkūnės, nuo kaktos ir visokiomis kitokiomis figūromis. Paprastai metimai daromi kylant kūnu vis aukščiau. Konkurentas turėdavo sėkmingai pakartoti buvusį kito žaidėjo metimą ir tik po to darydavo savo metimą.

    Klasės. Šuoliukai pagal susipaišytus kvadratėlius.

    Net ir būdami berniukai mėgdavome su mergaitėmis pašokinėt gumytę.

    Krepšinio aikštelėj buvo „Karalius“. Metimai nuo tritaškio linijos lanku -- nuo vieno krašto iki kito 5 pozicijose (panašiai kaip per žvaigždžių dieną tritaškius meta). Smulkiau taisyklių nepamenu, nelabai ir mėgau tuos žaidimus aikštelėj.

    Pagaliuko mušimai iš duobutės ir kiti atmušinėja -- tokie žaidimai netiksliai, bet kai kur buvo vadinami Ripka. Nors tikroji ripka gerokai kitokios priemonės naudojamos.

    Buvo viena vasara kai žaisdavome miestučius.

    Dviračiais -- Mi/Policija ir banditai -- vieni kitus dviračiais vaikydavomės po visą kvartalą. Būta ir traumų, ir nukentėjusių prašalaičių.

    Intelektualusis „Chaly-chalo“. Sėdi eilutė žaidėjų. Vienas turi kamuolį ir užduodamas paprastus klausimus meta kamuolį žaidėjams iš eilės. Tas, kuriam meta turi atsakyt į klausimą ir atmušti kamuolį atgal vedančiajam. Jei atsakymas neteisingas tai kamuolį vedantysis metama kitam iš eilės ir šis atsakydamas atmušinėja kamuolį. Jei atsakymas teisingas tai vedantysis šaukia „chaly chalooo“ meta kamuolį, kiek gali aukščiau ir bėga tolyn nuo visų. O teisingai atsakęs į klausimą tą kamuolį gaudo. Pagavęs šaukia “STOT“ ir bėgantysis tolyn sustoja ir daro lanką iš rankų. Pagavusysis kamuolį spėja atstumą iki lanko žingsniais irba pėdomis ir daro spėtąjį žingsnių skaičių iki stovinčiojo su lanku. Jei gerai atspėja tai prieina arti ir į lanką meta kamuolį. Jei prašovė pro šalį -- visai smagu būna, kaip pataikys mesdamas iš toli. Jei pataiko įmesti į lanką -- tai tampama vedėju. Nepataikius -- vedančiuoju lieka tas pats.

    „Karuselė“ Prie ilgos virvės galo pririšamas koks nors svoris. Vienas stojasi centre, visi kiti ratu aplink, šiek tiek mažesniu atstumu nei virvės ilgis -- centrinis suka virvę, kad svoris skrietu pažeme, o visi šokinėja per virvutę. Nespėjęs pašokti -- eina į centrą.

    Daug žaidimų idėjų pasisemdavome iš tokios Oigeno Okerio knygos „Žaidimai visai šeimai“. Į seniai žinomus žaidimus įpindavome taisyklių iš kitų žaidimų. (https://www.knygos.lt/lt/knygos/zaidimai-visai-seimai/).

    1. “Sifa” žodžio reikšmę antai Nerius paaiškino. Man atrodo, kad labai legit.

      Aha, žemę žaidėm irgi. Pas mus būtinai nebuvo galia priliesti priešininko žemės, kurią užsigrobi. Buvo berods ir mėtymų įvairių stilių ir reikalavimų atkartoti. Ale kaip viskas gan tiksliai sklisdavo Lietuvoje…

      Gumytę ir aš žaidžiau. Bet ne mokykloje -- tik su pusseserėm kaime 😀

      O Chaly-chalo pamiršęs jau visai buvau. Bet irgi žaidėm. Geras žaidimas. Tai va tas “Durnius” to Chaly-chalo variacija. Tą atsiminiau, nes tas buvo toks kaip ir didesnių vyrų žaidimas ir ne visada vyresnieji priimdavo pažaisti.

      O tą knygą, man atrodo, turėjome ir mes. Panašu, kad tai buvo “širpotrebas” kažkoks.

  9. Pijus says:

    Kobra (Šansas)

    Visi susėda eilute, tik vedantysis stovi priešais, per porą metrų. Atsisukę veidais. Vedantis užduoda klausima, pavyzdžiui, “užaugęs dirbsi melioratorium” ir metą kamuolį. Jei žaidėjas pagauna kamuolį, tai jam taip ir lemta ateityje. Jei nepagauna, sako kitą variantą, pavyzdžiui, “šiukšlių išvežiotojas”. Tarpais pasakomas žodis “kobra” arba “šansas” (nuo miesto ir mikrorajono priklauso). Tokiu atveju, jei žaidėjas pagauna kamuolį, pats gali sau susigalvotį profesiją (ar ką kitą, priklausomai nuo klausimo), jei nepagauna, tai sugalvoja vedėjas ir susikeičia su žaidjėu vietom.

    Tukutuku

    Tai čia vienas skaičiuoja atsisukęs į stulpą ar medį, o kiti išsislapsto. Nepakanka rasti žaidėją, reikia dar pribėgus prie stulpo/medžio jį paliesti ir sakyti “tukutuku (vardas)”. Jei slapukas pirmas atbėga, tai jis laimi. Pirmas sėkmingai prigautas eina ieškoti kitą kartą. Tiesa, yra taisyklė, kad paskutinis likęs slapukas gali pribėgęs prie stulpo/medžio jį paliesti ir prie “tukutuku (vardas)” pridėti “tukutuku už visus”. Tada visi prigauti išgelbstimi ir tas pats iš naujo nežiūri.

    Futbole dar žaidavom “gražiausius”, kai per mažai žmonių būdavo normaliam žaidimui, o vienalietkė atsibosdavo. Tikslas būdavo tiesiog kuo gražesni įvartį įmušti (o vartininkui kuo sudėtingesnius ištraukti) ir tiek. Kombinacijų dėliojimas, smūgiai iš kampinio, per save ir pan. Be skaičiavimų.

    1. Vietoje “tuktuku” sakydavome “čiur”. Užsičiurkindavom 🙂

      O su tom profesijom truputį nesupratau: ten tikslas buvo stipriai mesti, kad nepagautų? Ar kaip?

      1. Pijus says:

        Tikslas, kad žaidėjui kuo blogesnė ateitis tektų, tai arba stipriai meti, kai sakai ką nors gero (bus turtingas ir t.t., pagal klausimą), o kai ką nors prasto, tai bandai kaip nors psichologiškai pagudrauti, kad pagautų ir tada gyvenime būtų lūzeris.

        1. Aaaa. Lengvos apgavystės 🙂 Bet matyt azartiškos ir smagios buvo.

  10. Tomas says:

    Dar vieną „Karalių“ prisiminiau. Prie mokyklų stadionuose būdavo tokie kaip ir gimnastiniai „arkliai“ -- jo aukštis gal kiek daugiau kaip metras. Viename gale būdavo nuožulnus užlipimas. Kitas galas -- baigdavosi tiesiog aukštyje. Ties tuo aukštuoju galu stodavosi vienas „karalius“, o per nuožulnujį galą visi kiti lipdavo ir eidavo kovoti su karaliumi. Kova vykdavo tiesiog stumdantis rankomis. Jei krenta žaidėjas -- tai ji eina į eilės galą. Jei nustumiamas karalius -- tai nustumusysis stojasi karalium, o karalius -- į kovotojų eilę. Jei krenta abu -- tai karaliumi tampa pagal eilę kitas kovotojas.
    Tokį žaidimą galima sėkmingai sužaisti ir ant ilgo tvirtai stovinčio suolo.

    1. Tiksliai!!! Pertraukų žaidimas. Pas mus buvo du buomai -- kvadratinis siauras ir didesnis apvalus. Ant apvalaus išsilaikyti būdavo sunkiau.

      Žaisdavom bene kiekvieną pertrauką. Berods per kojas trankyti ir spardytis nebuvo galima. Atsirasdavo ir taktikos savotiškos ir komandiniai žaidimai (užlipdavome ir per nenuožulnųjį kraštą). O laimėdavo ta komanda kuri nustumdavo kitą nuo buomo -- t.y. nustūmei priešininką -- žengi žingsnį (jei spėji), kol už jo esantis komandos draugas neužėmė to vietos.

      Dar būdavo, kad pritūpdavo ir pasilenkdavo ant vienos kojos -- šitaip nepasiekdavai taip lengvai, o jeigu siekdavai, tai priešininkas staigiai kontratakuodavo.

      Mano taktika buvo kiek paprastesnė. Brolis užrodė vieną būdą, kaip sutelkti visą smūgio jėgą viso kūno judesiu ir visą tai reikėdavo tiesiog koncentruoti į priešininko pvz. petį. Kiti iki tol labiau trankydavosi rankomis per šonus. Toks sukauptas smūgis būdavo efektyvesnis ir nelabai pavykdavo priešininkams išsilaikyti. O su sąlyga, kad būdavau vienas stambesnių, tai nebuvau prasčiausias buomo žaidėjas.

  11. Pijus says:

    O dėl tūkstančio dar pagalvojau.

    Dedi tą pagaliuką skersai duobutės ar ant plytelių ir tada vyksta trys etapai ir žaidžiama komandom:

    1. Muši pagaliuką nuo to tarpo. Priešininkų komanda gaudo ir stengiasi primesti kuo centro. Jei pagauna, kitas žaidėjas stoja mušti (iš tos pačios komandos, o jei tokių neprigautų nebėra, komandos keičiasi vietomis). Jei nepagauna, tada meta pagaliuką iš ten, kur jis nukrito. Jei pataiko į tą duobutę, komandos keičiasi vietomis. Jei nepataiko, tada skaičiuojamas atstumas tais ilgesniais pagaliukais. Kuo toliau -- tuo daugiau taškų uždirba mušanti komanda.

    2. Pamesti pagaliuką viena ranka į orą, o kita mušti.

    3. Pamesti kamuoliuką ta pačia ranka, kuria tenka mušti.

    Žinau, kad kažkaip yra dar ir skirtumas dėl to, kas būna, kai pataikai į duobutę priklausomai nuo etapo. Viename iš jų gali sudeginti priešininkų taškus.

    1. Taip ir maniau, kad kas nors prisimins! Visai pamiršau apie atstumo matavimą pagaliukais. Ačiū!

  12. Darau, Blė says:

    Su savo „chėbra“ dažniausiai žaisdavom „Timūro būrį“. Tik vietoj gerų darbų tiesiog susirinkdavom į krūvą, pasivadindavom „Timūro būriu“, nuspręsdavom, kuris bus Timūras (atseit, vadas) ir varydavom visokių bezpredėlų daryt. Kad ir varlių pripūtinėt ir paskui šaudyt.

    1. Puikios taisyklės :DDDDD

  13. Adrijus says:

    Nepamenu visų taisyklių bet žaidimo esmė būdavo pataikyti iš didelio atstumo lazda į skardinę. Pataikius galima būdavo žengti kelis žingsnius arčiau skardinės. Žingsnių kiekis priklausydavo nuo metimo stiliaus -- nuo kojos metimas vertintas daugiau nei metimas viena ranka bet mažiau nei metimas dviem rankomis. Skardinę saugodavo vienas žaidėjas kurio tikslas būdavo paliesti lazda per daug priartėjusius žaidėjus..

    1. Čia tas žaidimas, kur su lazdelėmis ir duobute rate?

      1. Adrijus says:

        na, kad ne -- ten atsumas tikrai didelis būdavo, keliolika metrų nes ne visais būdais pavykdavo lazdą numesti iki tikslo… deja, nepavyksta rasti aprašymo, gal čia tik mūsų kiemo žaidimas buvo 🙂

        1. Ai tiesiog su lazda į skardinę. Geras. Paprasti žaidimai būna labai geri.

  14. kaimietis says:

    Liuks tema. Praktiskai viska esu zaides, tik durniaus ne. zaidimu taisykles labai priklausydavo nuo Lietuvos regiono.
    Mano yra kavenskos, tik tukstantis is Jurbarko.

    Tukstanti sudarydavo trys etapai (kurie kartojasi, kol kas nors surenka 1000). tikslas surinkti tukstanti tasku. Pirmas etapas – viskas pagal Skirmanta. Antras etapas – musama ne is griovelio, bet vienoje rankoje laikant mazaji pagali musama didziuoju pagaliu. Trecias etapas – vienoje rankoje laikomi abu pagaliai. Mazasis ismetamas I ora ir musama didziuoju pagaliu.

    Vienas lietimas – nuo virpsto – 3 taskai, per klyna 5 taskai. Pas mus budavo daromi pritupimai pagal praleistus ivarcius. Jei praleidai 25 – soki nuo vartu linijos, tada pasilenki I prieki. Kiti zaidejai gali smugiuoti kamuoli nuo vartu linijos stengdamisi pataikyti tau I sedimaja :). Taciau jei kamuolys neliecia zaidejo, turi stoti salia pralaimejusio 🙂 savotiska S&M forma, bet visai smagu spirit I kokiu 3 isirikiavusiu subines.

    Baudos pas mus vadinosi minusas. Viskas kaip pagal Skirmanta. O tas ‘ore’ variantas buvo vadinamas ‘dvidesimt vienas ore’. Pirmas zaidejas I krepsi meta nuo baudos linijos. Jei pataiko – meta toliau. Uz viena pataikyma skiriamas vienas taskas. Jei nepataiko – antras zaidejas turi pasokes ore pagauti kamuoli ir tuo paciu metu mesti I krepsi. Jei pataiko – eina mesti nuo baudos linijos. Jei nepataiko – trecias zaidejas meta ore ir t.t. Jei kamuolys neliete lentos ar lanko – minus vienas taskas. Nuo zemes kamuolys negali atsokti daugiau negu viena karta. jei atsoka daugiau – minus vienas taskas. Jeigu zaidejas sugeba imesti I krepsi kamuoliui nepasiekus zemes – pelnomi du taskai. Laimi pirmas surinkes 21 taska. Skaiciai 13 ir 20 ‘dega’, t.y. negalima baigti savo ejimo surinkus 13 ir 20 nes tavo tasku kraitis pasidaro 0, reikia pelnyti 2 arba daugiau tasku vienu ejimu. Kiti zaidejai stengiasi to neleisti, mesdami kamuoli stipriai, kad kuo toliau atsoktu.

    Skirmanto aprasytas 33 tai pas mus budavo 21. 13 ir 20 irgi degdavo. O 33 buvo kitas zaidimas, kur panasiai kaip 21 ore, bet nereikdavo mesti ore, bet reikdavo sulaukti kol du kartus I zeme kamuolys atsimus.

    Chaly chalo, sifas ir t.t. super tema 🙂

    1. Tai dabar reziumuoju to “Tūkstančio” taisykles:

      Iškasama pailga duobutė, o ši apibrėžiama ratu.

      Mažas pagaliukas dedamas ant pailgos duobutės skersai, o ilgesniu trumpesnysis išmušamas.

      Oponentas gaudo arba eina ten kur nukrito.

      Tada trumpą pagaliuką bandoma įmesti į ratą iš ten kur pagavo arba iš ten kur nukrito, o rate stovintis gina su pagaliu (Rate esantis negali išlipti iš rato).

      Jei įmeta į ratą -- keičiasi vietomis, jei pagaliukas įkrenta į duobutę keičiamasi ir metantysis pelno 500 taškų.

      Jei rate stovintis numuša arba metantysis permeta/nedameta -- matuojamas atstumas dideliu pagaliu nuo nukritusio mažojo pagaliuko iki duobutės. Kiek pagalių -- tiek taškų rate esančiam.

      Tada antru išmušimu išmušama iš kitos rankos, o trečiu iš tos pačios rankos.

      Po trijų išmušimų keičiamasi vietomis.

      To skirtingo išmušimo pas mus nebuvo, bet visai gerai limpa ta taisyklė, kad per daug neatitrūktų taškais vienas nuo kito oponentai.

      Ir dar tame žaidime buvo pavojinga arti stovint mesti į ratą, nes gali gauti su ilgu pagaliu per nagus 😀

      O krepšinio žaidimų tai ten gyvas velnias -- bet jo, žaidė vaikai ir šitus, kaimiečio išvardintus.

      Dar po kelių komentarų subręs įrašas žaidimų su patobulintom taisyklėm iš komentarų 😀

  15. Dziugas says:

    Tas “baudos” žaidimas vadinosi Kiaušis. Ir kas neįmesdavo gaudavo tašką vadinamą Kiaušiu, surinkęs šešis kiaušius -- pralaimi

    1. Aha, buvo ir kiaušis. Kiaušiu jis vadinosi matyt daugiau žemaitijoje. Kažkada atostogavome Palangoje ir tą baudų žaidimą pavadino kiaušiu vietiniai.

  16. zuvycius says:

    o man Tūkstantis asocijuojasi su futbolu. Esmė tokia yra vartai ir dvi komandos. Kiekviena komanda paeiliui muša į vartus kuriuos saugo kita komanda (3-4 žmonės). Paprastas įvartis 25 taškai. Jei pataikai į virpstą 50, skersinis 100, bet jie skaičiuodavos jeigu tik pataikęs įmuši į vartus. Pataikymų skaičius į virpstą ar skersinį atakos metu neribojamas. Perkėlus per vartus kamuolį kitoje pusėje laukia komandos draugas kuris pradeda ataką (nebuvo užribio). Ataka baigiasi kai besiginanti komanda sugauna kamuolį (maždaug vartininko aikštelėje). Žaidimas baigiasi kai surenkamas 1000. Atakuojantys žaidėjai privalėjo rotuotis, maždaug kaip tinklinyje. Komandos organizuoja atakas pasikeisdamos. Krepšinio ties visi žaidimai buvo. Gal kiek kitokios interpretacijos, bet buvo. Dar pamenu buvo kažkoks kur stovėdavo visi aplink baudos aikštelę ant linijos ir mėtydavo. Po kiekvieno taiklaus metimo pasistumia per vieną poziciją į priekį. Jei toje vietoje yra žmogus tai susikeiti su juo vietomis. Jei nepataikai žmogus stovintis po viduje baudos aikštelės turi jį pagauti nenusileidusį ant žemės. Jei pagauna jis meta į krepšį ir pataikęs siunčia nepataikiusį atgal.Žaidimo tikslas iš kairės pusės nueiti iki dešinės pusės ir galų gale išstumti tą iš baudos aikštelės kuris pradeda viską iš naujo.

    1. Jo buvo futbole “Tūkstantis”. Ir kažkaip panašiai jį žaisdavo. Nemėgau vaikystėje futbolo, tai tame žaidime rečiau dalyvaudavau. Tas su duobute tai visai neaišku ar vadinosi “Tūkstančiu”. Tiesiog mes turėjome ne vieną žaidimą tokiu pavadinimu.

      Iš futbolo atsimenu dar irgi “21”, bet ten reikėdavo mušinėti koja arba galva kamuolį į orą. Taisyklių nebeatsimenu, nes prastai žaidžiau tai nežaidžiau beveik 🙂

      1. zuvycius says:

        jo buvo futbole 21. Tik bėda buvo, kad bent jau aš tą 21 surinkdavau dažniausiai per vieną priėjimą prie kamuolio:) Bet kaip koordinaciją lavinantis žaidimas toks nieko. To su duobute nežinau išvis. Dar tas vienas lietimas tai mes jį žaizdavome į sieną spardydami kamuolį. Vienas spiria kitas atšokusį kamuolį turi vienu lietimu pasiųsti į sieną. Pralaimėjęs (iki 5 nepataikymų) stodavo prie sienos ir jam iš kamuolio į subinę laimėjęs vanodavo.:) Vienok sadistai kokie tai būdavom. Paaugę kažkaip vandenyje žaizdavom, bet ten tik šiaip paprastos gaudynės, nes nesunku ir priburbuliuoti.

        1. Taigi, kad vaikų galvos vaikiškos. O į sieną vieną lietimą irgi Žaisdavom.

    2. kaimietis says:

      Futbolo tukstanti panasiai zaisdavome, tik su uzribiu. Zaidzia 3x3, 4x4. Visa komanda stove vartuose, kita komanda smugiuoja nuo 11 metru is eiles. Ivartis 50, virpstas 100, skersinis 300, deviatke – 900 😀 -- praktiskai laimimas zaidimas is karto. Jei kamuolys pasiunciamas I uzribi nuo puolancios komandos – ejimas pereina kitam zaidejui. Jei kamuolys atsoksta atgal I aikste – zaidiamas paprastas futbolas iki laisvo smugio arba ivarcio. O tas krepsinio zaidimas aplink baudos aikstele – karalius. Futbole irig buvo 21, bet paauge praktiskai is karto sumusinedavom ta 21, tai nebebuvo populiarus.

      1. Nu va, beveik pilnas ir futbolo “Tūkstančio” taisykles turime!

      2. zuvycius says:

        rimtai. Deviatkę pamiršau. Tik pas mus ji 500.

      3. cinikas says:

        Mėtymas iš taškų aplink baudos aikštelę -- tai čia tikrasis “Karalius”. Esmė, kad esantis po krepšiu žaidėjas yra tuo metu “karalius” 😉 visi stojasi į vieną eilutę ir bando “kilti iš šūdo”. Nes pirmoji vieta -- stovėjimas mėšel, pasislinkus per poziciją -- valstietis ir t.t., vėliau niekas ten tų titulų net nesirūpindavo, tiesiog stengdavos įmesti ir tiek. Neįmetus “Karalius” gaudo kamuolį jam nenukritus ant žemės. Jeigu įmeta iš ten, kur pagavo -- žaidėjas krenta per vieną poziciją žemyn (jeigu stovėjo “mėšle” -- krenta iki kulniukų, sekantį kartą -- iki kelių, po to juosmuo, kaklas ir virš galvos. Laikoma, kad paskendo. “Paskendęs šūde” krenta iš žaidimo.Karalius gali ir “paaukštinti” per vieną luomą -- pagavęs atšokusį ir nenukritusį ant žemės kamuolį tuo tikslu kamuolį jis meta iš apačios , jeigu neįsipainioja tinkliuke ir gražiai išskrenda iš krepšio (negali atgal įkristi) -- per vieną poziciją stumiasi žaidėjas į priekį. Iš po krepšio turi pataikyti iš eilės tris kartus, mesdamas tik viena ranka, tada tampi naujuoju karaliumi. Vienas geriausių dalykų -- jeigu atšokusį nuo lanko kamuolį ore pagauna ne karalius o kuris nors iš žaidėjų -- jis turi teisę trims varymams iš eilės. Smagus žaidimas, labai mėgdavom kol maži, nes pas mus pagrinde krepšinio ir futbolo žaidimai žaidžiami buvo. Na dar kvadratas visada 😉

        1. O! Labai tiksliai atsiminėt taisykles! Man atrodo, kad panašiai ir aš esu žaidęs šį žaidimą. Tik man jis mažiau patiko nei baudos ar “33”.

  17. Pamishelis says:

    tai cia viskas buvo veliau. O prisimeni kaip darzelyje ‘sekreta’ zaizdavom ?

    Randi koki nors pjoku sudauzyto butelio suke darzelio pavesinei, atsinesi is namu saldainiu popieriuka, blogiausiu atveju kokia gelyte randi. iskasi duobute, padedi ten ‘turta’, uzdengi stiklo gabaliuku ir uzkasi.

    kas juokingiausia kokia 30 metu po -- ejau netycia pro savo vaikystes darzeli, prisiminiau kuri buvo pavesine. persokau tvora, vaikstau ir tokia vieta buvo kur ta ‘sekreta’ vis uzkasdavau. patryniau smeli. Opa -- kazkokio vaiko sekretas uzkastas 🙂

    reiskiasi iki siol vaikai si zaidima zaidzia 🙂

    1. Žaidžia-žaidžia. Man atrodo netgi auklėtojos užrodo tą žaidimą. Matyt labai daug nostalgijos jaučia tam keistam paslapties/lobio turėjimui.

    2. Ramas says:

      Mes šitus sekretus “trafaretais” vadindavom 🙂

  18. arsonist says:

    Mes kieme “šūdą” žaisdavom su mažu kamuoliuku. Kai kamuoliukas bemėtant atsidurdavo ant žemės, kiti žaidėjai galėdavo pribėgę imituoti šlapinimąsi ar tuštinimąsi ant kamuoliuko. Tada tas, kuris būdavo šūdas, labiau supykdavo ant žaidėjų 😉 Kai studentavimo laikais teko bendrauti su bendraamžiais iš kitų Lietuvos miestų, tai visi sakė žaisdavo šitą žaidimą, tik niekur kitur nebūdavo imituojamas šlapinimasis ar tuštinimasis ant kamuoliuko.

    1. Jūs ypatingi 😀

      Tarp kitko, aš čia įžiūriu šiek tiek panašumų į “strazdanėles”. Pankų žaidimus.

      Iš pasakojimų tik žinau. Susirinkdavo nuošalesnėje vietoje, kažkurs nusituština ant ko nors ir tada visi puldavo taškytis. Mažiausiai “strazdanėlių” gavęs eidavo organizuoti butelio. Na tokia savotiška skaičiuotė…

What do you think?

Note: Your email address will not be published

You may use these HTML tags and attributes:
<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong> <div align="" class="" dir="" id="" lang="" style="" xml:lang=""> <embed style="" type="" id="" height="" width="" src="" object=""> <iframe width="" height="" frameborder="" scrolling="" marginheight="" marginwidth="" src=""> <img alt="" align="" border="" class="" height="" hspace="" longdesc="" vspace="" src="" style="" width="" title="" usemap=""> <map name="" area="" id=""> <object style="" height="" width="" param="" embed=""> <param name="" value=""> <pre style="" name="" class="" lang="" width="">

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar