Vaikystės žaidimai

Čia neseniai pas Rokiškį dalinomės prisiminimais apie sovietmetį. Apie tualetinio popieriaus trūkumą ir kitas nesąmones (beje, nepamirškite ten prabalsuoti už prezidentą).

Savaime kažkaip prisiminiau vaikystę, kuri iki 11 metų kaip tik ir buvo sovietmetyje. Vaikystėje žaisdavome žaidimus. Pagalvojau, kad reikia apie tai parašyti. Juoba, kad kažkada žaidžiau su sūnumis paplūdimyje ir buvo puiki proga prisiminti vieną žaidimą, kurio tiksliai nepamenu, bet gal jūs padėsite?

Vienas iš “Tūkstančių”

Kažkuo tas žaidimas primena beisbolą.
Kažkuo tas žaidimas primena beisbolą.

Žaidimų pavadinimu “Tūkstantis” buvo ne vienas. Nesu tikras ar mano aprašomas žaidimas šitaip vadinosi:

  • Iškast reikia pailgą duobutę grunte (smėlyje, molyje, vejoje ar panašiai)
  • Apibrėžti gan didelį ratą aplink tą duobutę taip, kad ji atsidurtų centre
  • Tada skersai pailgos duobutės įdėti neilgą pagaliuką
  • Tada su ilgesniu pagaliu užkabinant už to trumpesnio, vedant per tą duobutę išmetamas trumpasis pagaliukas iš rato

Tą lekiantį pagaliuką gaudo oponentas. Jei pagauna – gauna kažkiek taškų. jei ne, tai negauna. Bet kuriuo atveju atsistojęs jis tada turi atsistoti toje vietoje kur nukrito (arba buvo pagautas) pagaliukas. To žaidėjo tikslas yra įmesti pagaliuką į ratą, o rate stovinčio žmogaus tikslas tą pagaliuką išmušti su turimu rankose pagaliu.

Jei pagaliukas atmušamas – tas kur už rato vėl stengiasi iš ten įmesti pagaliuką.

Ai dar buvo matuojama kiek žingsnių yra nuo nulėkusio pagaliuko iki rato… Kuo daugiau žingsnių, tuo daugiau taškų tam, kuris atmušė arba kuris įmetė.

Jei pagaliukas yra įmetamas į duobutę, tai tada pelnoma iškarto 1000 taškų. O gal mažiau. Nepamenu. Gal kas atsimenate tikslesnes taisykles?

“Durnius”

Žaisdavome ir banalųjį kvadratą.
Žaisdavome ir banalųjį kvadratą.

Nesu tikras ar taip vadinosi tas žaidimas. Bet kažkas įžeidžiantis pavadinimas buvo – niekas nenorėjo būti tas žaidėjas su kamuoliu:

  • Vienas žaidėjas būna su kamuoliu
  • Kiti žaidėjai sugula ant nugaros pakalnėje (pas mus kieme kaip tik buvo puikus tam kalniukas)
  • Žaidėjas su kamuoliu stengdavosi pataikyti į bet kurį gulintį su kamuoliu.
  • Gulintys galėdavo kamuolį atmušti su kojomis – taip dažniausiai ir įvykdavo.
  • Kol kamuolio turėtojas bėga gaudyti atmušto kamuolio – visi gulintys gali atsistoti ir bėgti kur nori; bet vos tik kamuolys pagaunamas – visi turi sugulti.
  • Žaidėjas su kamuoliu negali judėti su kamuoliu – turi būtinai išmesti, o kol kamuolys ne rankose – visi sugulę gali bėgti.

Šiame žaidime gal irgi buvo kokia tai taškų sistema. Tik aš jos nepamenu.

“Vienas lietimas”

Čia dideli vyrai žaidžia vieną lietimą :D
Čia dideli vyrai žaidžia vieną lietimą 😀

Žaidimas su kamuoliu. Dar šitam žaidimui reikia vartų – gali būti su virpstais, o galima apsieiti ir su dviem mokyklinėm kuprinėm:

  • Vartuose vienas vartininkas, o kiti žaidėjai aplinkui
  • Aplinkui žaidžiantys žaidėjai kamuolį galėdavo liesti tik vieną kartą (nesu tikras ar ore galima buvo ir daugiau)
  • Aplinkui žaidžiančių žaidėjų tikslas pataikyti į vartus vienu tuo lietimu
  • Jei kuris nors žaidėjas pataiko už vartų – jis keičiasi su vartininku.
  • Vartininkas daro tiek pritūpimų, kiek įvarčių buvo gavęs.
  • Įvarčių arba taškų kiekis priklausydavo ir nuo to kokia kūno vieta buvo įmušama (galva buvo berods 5 taškai)
  • Jei žaidžiama su virpstais tai dar priklauso nuo to ar su virpstu buvo pelnytas įvartis (tada daugiau taškų) ir su kuriuo virpstu (viršutinis daugiau) arba jei pataikydavo į “deviatkę” (viršutinis vartų kampas) tai būdavo berods tie 9 taškai.

“Baudos”

Daugelis lankų neturėdavo net tinklelio užuominos.  Kai kurie neturėjo ir lankų. Man pasisekė, nes tėvas padarė darbe (suvirino iš vielos), tai mes jį prieš žaidžiant užsidėdavome ant lentos, o pabaigę žaisti nusiimdavome.
Daugelis lankų neturėdavo net tinklelio užuominos.
Kai kurie neturėjo ir lankų. Man pasisekė, nes tėvas padarė darbe (suvirino iš vielos), tai mes jį prieš žaidžiant užsidėdavome ant lentos, o pabaigę žaisti nusiimdavome.

Na, šitas žaidimas itin paprastas ir visi jį turbūt iki šiol žino:

  • Žaidėjas meta į krepšį iš pasirinktos vietos
  • Jei pataiko – sekantis žaidėjas turi mesti iš tos pačios vietos, jei pataiko – ir kitas iš ten turi mesti (žaidėjų kiekis neribojamas principe);
  • Jei visi pataiko iš tos pozicijos, tai baudą gauna tas pirmasis įmetęs, arba baudą gauna tas, kuris nepataiko iš ten.
  • Ta vieta iš kurios visi buvo įmetę pavadinama susmirdusia ir iš ten mėtyti nebegalima.

Prizai arba baudos tame žaidime priklauso jau nuo fantazijos.

Dar yra kažkokia “baudų” variacija, kur mėtoma nesvarbu iš kur, tik mesti privaloma ore – t.y. pagauti ir mesti kamuolį galima tik ore. Įmetęs eina mesti nuo baudų linijos, kol padaroma klaida ir ten skaičiuojami taškai o ne baudos…

“33”

Irgi krepšinio žaidimas:

  • Metama nuo baudos linijos.
  • Nesvarbu nuo pataikymo, metęs žaidėjas turi pagauti kamuolį būtinai nuo žemės atšokusį vieną kartą (jei nepagauna – perleidžia eilę kitam žaidėjui);
  • Tada metama iš tos pozicijos, kurioje buvo pagautas kamuolys
  • Nesvarbu nuo pataikymo, metęs žaidėjas turi pagauti kamuolį būtinai neatšokusį nuo žemės (jei nepagauna – perleidžia eilę kitam žaidėjui)
  • Jei sumetami visi trys kartai – turi teisę kartoti, kol padarys klaidą.
  • Taškai skaičiuojami taip: už pirmą metimą 2 taškai, už antrą lyg ir 1, kaip ir už trečią… O gal visi vienodai skaičiuojami – nepamenu
  • Kai kurie sutarti taškų kiekiai dega. T.y. jeigu surenkamas tas taškų kiekis ir padaroma klaida (arba buvo neįmestas kuris nors serijos metimas ir negaunama teisė tęsti), tai visi taškai dega. Degdavo berdos 13, 21 ir 30.
  • Surinkti reikėdavo 33 taškus.

Na, o tada pritūpimai ir panašūs reikalai.

“Durnius” arba “šūdas”

Čia ne visai susijęs paveiksliukas, bet čia irgi gaudo ir gan stipriai :D
Čia ne visai susijęs paveiksliukas, bet čia irgi gaudo ir gan stipriai 😀

Dažniausiai žaisdavome mokykloje pertraukų metu:

  • Tas kas turi trintuką, tas yra “durnius” arba “šūdas”
  • Tas žaidėjas turi tikslą paversti “durniumi” arba “šūdu” kitą žaidėją, todėl laksto, gaudo juos po visą mokyklą ir stengiasi mesdamas pataikyti į jį trintuku.
  • Paprastai liudininkai aplinkui mato ką palietė trintukas.

Tai vienas ekstremalesnių žaidimų, nežiūrint į jo paprastumą. Azartas pagaudavo taip, kad buvo lakstoma nežiūrint nieko – laiptinėje peršokant ištisas laiptų eiles. Kai žaisdavome jau 11’ai ar net 12’ai tai dramblių bėgimo garsas būdavo įspūdingas ir šiurpindavo visus. Visos mokytojos ir vadovybė mokyklos stengėsi visaip užgniaužti šį žaidimą.

 

Kokius žaidimus žaisdavote (žaidžiate) jūs?

Europos amerikiečiai

Neseniai svečiavausi pas gimines Norvegijoje. Giminės ten gyvena ir dirba (su

pertraukomis) jau nuo 2004 metų.

Nerašysiu apie tai kaip sekėsi svečiuotis, o apie tai ką sužinojau apie Norvegiją tikriausiai jau emigranto akimis.
Švogeris užsiima statybomis. Vidaus/išorės apdailomis. Pradžioje dirbo pas kažkokį norvegą firmelėje, kuri parūpindavo jam objektus už tam tikrą mokestį, vėliau jis ėmė pats jų ieškoti, dabar vėl galvoja grįžti prie senojo modelio.

Pradžioje mes labai daug ir sunkiai dirbome, tada mus Dievulis apdovanojo nafta.

Tai citata iš pokalbio su tuo pačiu švogeriu. Anot jo taip galvoja norvegai.

Skulptūra Oslo oro uoste
Skulptūra Oslo oro uoste

Ir iš tiesų Norvegai galvoja labai kitaip nei pvz lietuviai. Turiu omenyje viešuosius sprendimus, tokius kaip mokestinė aplinka, aplinkos priežiūra, paslaugos ir kt. Vienas įdomesnių pavyzdžių iš mokestinės aplinkos, tai automobilių registracija ir mokesčiai: yra keleto tipų numeriai. Vieni iš jų “žali”:

Norvegiški žali numeriai
Norvegiški žali numeriai

Šiais automobiliais galima vežti vieną arba du žmones. Jie skirti verslui. Jų mokesčiai mažesni nei automobilių skirtų asmeniniam naudojimui, kurie turi “baltus” numerius:

Norvegiški balti numeriai
Norvegiški balti numeriai

Daugiau smulkmenų apie tuos numerius čia.

Esminis skirtumas nuo Lietuvos (kiek man sakė, pats netikrinau), tai jog pas mus verslui naudojami automobiliai turi daugiau visokių apmokestinimų, nei skirti asmeniniam. Įdomu, kaip geriau…

Тęsiant automobilių temą, ten yra mokami ir nemokami keliai. Nemokami, tai tie, kurie jau seniai nutiesti, o mokami – šviežiai. Mokamus kelius įrenginėja privačios kompanijos, žinoma valstybė subsidijuoja kažkurią dalį (gal pusę…), o visą kitą kompanijos arba iš savo lėšų arba iš paskolų. Vėliau, pagal sutartį su valstybe yra nustatomas tam tikras mokestis už tą kelią, už kurį kiekvienas važiuojantis privalo susimokėti. Kiek teko važiuoti, tai važiavome 30 kronų kainuojančiu keliu. Žinoma, tikslą gali pasiekti ir nemokamais keliais, tik jais važiuoti reikia kiek lėčiau, nes jie labiau vingiuoti ir labiau “per aplinkui”. Kiek supratau, privačios kompanijos analizuoja kur kokį kelią galėtų nutiesti ir kiek jais važinėtų žmonės, t.y. kaip greitai atsipirktų ir kokį pelną duotų – pagal tai pasiskaičiuoja, sudaro sutartį su valstybe ir pirmyn. Nors tikriausiai viskas daug sudėtingiau, bet principas, turėtų būti toks.

Kainos. Skirtumai didžiuliai alkoholiui ir rūkalams. Nors tai ne naujiena. Man naujiena buvo ta, kad sauskelnių kainų skirtumas yra daugiau nei dvigubas! Norvegijoje, tokios sauskelnės:

Pampers „Premium care“
Pampers „Premium care“

Kainuoja ~10 litų, kai Lietuvoje jos kainuoja ~24 litus. Panašu jog tai yra dalis “šeimos politikos”. Žodžiu ne viskas ten brangiau, nors sakoma, kad tai “pati brangiausia šalis”.

Gyvenome ne mieste. Kažkur visiškoje periferijoje kalnų slėnyje, kažkur va čia. Nuomojamas namelis, kurio pirmame aukšte gyvena savininko tėvas, o mes antrame. Namas pagrinde apšildomas elektra. Elektros kaina yra ~1NOK už 1KWH. Kaina elektros skiriasi priklausomai nuo to ar daug sniego žiemą iškrito į kalnus ar ne 😉 Anot švogerio, ten visur veikia mažesnės ar didesnės hidroelektrinės ant įvairių upių tekančių iš kalnų – daugiau sniego, daugiau vandens, mažiau už elektrą mokėt. Spėju todėl, kad tada mažiau reikia kitokiu būdu elektros gaminti. Čia antai vaizdas pro namelio langą, kuriame matosi fone kalnai, ir einantis tėvukas iš pirmo aukšto:

vaizdas

Dėl temperatūrų kaitos švogeriui neužsivedė automobilis, tačiau taisytis jį norėjo jis pats, prašyti pagalbos iš norvego, sakė, negalima. Negalima, nes norvegai labai gerbia privatumą – negalima belstis pas juos, jei reikalas nemirtinas. Jeigu ateina ir pats pasisiūlo, pamatęs kad vargsta, tada gerai – tada tinka.

Geriamas vanduo nekainuoja. Kainuoja tik jo perdavimas iki vartotojų. Geriamo vandens norvegai turi apsčiai.

Anot švogerio, kuris sakė, jog anot tėvuko, kuris gyveno pirmame aukšte, tik senieji norvegai atsimena laikus, kai neturėjo kartais nei ko pavalgyti. Dabar jie viskuo aptekę. “Europos amerikiečiai” – vėlgi mano švogerio mintis. Visi ima paskolas, paskolos duodamos lengvai. Yra bankroto įstatymas, leidžiantis be didesnių pasekmių (valstybė apmoka visas skolas) vieną kartą bankrutuoti. Aišku, paskui 9 metus negali imti nei paskolų, nei verslo pradėti. Tokių turbūt ten nedaug.

Bomžų nėra. “Bomžai” širdyje gyvena geriau nei mano švogeris, t.y. darbo emigrantas. Bet šita tiesa apie skandinavus lyg ir žinoma…

Žodžiu, man norvegiškas ūkiškumas padarė šiokį tokį įspūdį. Daug ką galėtumėm daryti kaip jie. Iš kitos pusės gerai kad daug ko kito nedarome taip kaip jie.

Tai tiek ir norėjau papasakoti.