Sugalvojome sūnaus gimtadieniui iškepti pyragą, o ne pirkti kokį nors tortą ar ten šakotį.
Pirkti nenorime, nes su pirktiniais tortais ir ten visokiais jų ingredientais yra daugybė problemų: kai kurie vaikai gali būti alergiški, kokie nors produktai gali būti pasenę ir maži skrandžiai gali neatlaikyti apkrovos ir panašiai.
Apskritai darželių politika tortų atžvilgiu yra gan griežta, todėl nusprendėme patys iškepti ką nors.
Prieš kepant nusprendėme, kad reikia kepti kokį nors varškės apkepą ar panašų dalyką (alergiškų varškei nedaug būna žmonių). Dalia pasiūlė paieškoti šokoladinio varškės pyrago. Nu tai va ir suradome štai šį šokoladinį varškės pyragą.
Iškepiau kažką panašaus, nes namie neradau kakavos, o į parduotuvę eiti nebesinorėjo. Ir dar užtingau kaitinti šokoladą, tai tiesiog sumečiau gabaliukais į tešlą.
Darželyje torto neliko nei gabaliuko (nors kepiau ir dvigubą porciją) – gyrė. Todėl progai pasitaikius iškepiau jį dar kartą. Ir vėl nedėjau kakavos, o šokolado netirpinau – tiesiog įdėjau daugiau gabalų į tešlą ir vėl dariau dvigubo dydžio.
Proporcijos ir darbo eiga nuorodoje aukščiau, o čia, kaip visada, tiesiog eigos fotkės:
Čia yra sviestas su cukrumi sumaišytas ir ištrintas iki baltumo ir pusę kiaušinių porcijos sumaišyta jauO čia jau su pilna porcija kiaušinių. Tiesa, kiaušiniai kažkokie XXL’iniai pas mus pasitaikė, tai gal kiek skystokai gavosi :/
O čia va matome kaip yra sumaišoma cukraus ir sviesto masė su kiaušiniu (vien dėl garso įdėjau video, o kadangi filmavau viena ranka, o kita maišiau, tai atrodo lyg maišė vaikas ar šiaip kažkoks žmogus su sutrikusia judesių koordinacija):
Atskirai sumaišome (visai kaip keksai) sviestą, kepimo miltelius ir šokolado gabalus (dėjau truputį juodo ir truputį pieniško).Gaunasi tokia pyrago keksinė masėO čia varškės įdaras. Čia gal kiek nevisai tiksliai pagal receptą vėlgi padariau. Patingėjau atskirai cukrų su kiaušiniu išplakti. Tai panašu, kad tai buvo klaida. Ne kritinė, bet geriau atskirai ištrinti sviestą su varške, o kiaušinius su cukrumi išplakti irgi atskirai, o tik paskui sumaišyti.Kepimo formą ištepiau sviestu. Gal ir nereikėjo to daryti, bet padariau.Tepam pusę kekso masės į formą.O čia jau įpiltas varškės viduriukas ir užtepta kekso masė iš viršaus.Tą tirštą masę ant kiek mažiau tirštos masės lygiai tepti nebuvo lengva.
Tą tirštą masę ant kiek mažiau tirštos masės lygiai tepti nebuvo lengva.Kept reikėjo ilgiau negu recepte.Žodžiu reikia kepti ilgiau negu atrodo, kad jau iškepė 🙂
Nors atrodo jis visiškai kitaip negu originaliame recepte, bet buvo skanus. Kiaušiniai buvo labai dideli ir keksų masė buvo kiek skystesnė, nei galėjo būti.
Šiandien įsijungiau Kuchnia TV. Nežiūrėkite, kad tai rusiškas kanalas – dėl to jis ne geresnis, bet nėra labai blogas, nes daug rodo pirktų (o gal pasiskolintų) Vakarų Europos, o ir Amerikos, o ir kitų šalių virtuvinės produkcijos. Turi ir savo autorinių laidų, kurių kai kurios irgi gal visai neblogos.
Ten rodė šiandien laidą, kurios pavadinimo neprisimenu, kur rodė pačius geriausius (populiariausius ar žymiausius) Amerikos hot dog’ų ir kitokio greito maisto gamintojus ir pardavėjus. Tai toje laidoje buvo ir vienas greito maisto gamintojas, kuris gamino burgerius su plėšyta kiauliena. O štai ten mano nervai ir neatlaikė.
Pirkome ~kilogramą sprandinės, kurį užpričmuožyjau gurum masala prieskonių mišiniu ir karštoje keptuvėje apkepiau kiekvieną mėsos šoną, kad sultingumas viduje išliktų, įsukau į foliją ir į orkaitę, kurioje 180 lapsnių pagal celsijų temperatūroje kepiau ~4 valandas.
Prakaituoja kiauliukas orkaitėje.
Burgeriams dar reikia bandelių, kurias irgi nutarėme išsikepti. Tam paėmėme receptą iš knygutės, kurią žmona nupirko dovanoms, bet pasilikome sau:
4 su puse stiklinių (650-700 g) kvietinių (550 C) miltų
4 šaukšteliai sausų mielių
250 ml miltų pieno
2 šaukštai sviesto
125 ml vandens
kiaušinio trynys
2 šaukštai cukraus
1 šaukštelis druskos
Pienas su vandeniu turi būti šilti, kaip ir sviestas. Visa tai sumaišome, palaukiame kol iškils, tada dar kartą permaišome, formuojame rutuliukus, kuriuos suplojame ir dedame į blėką:
Bandeles suplojame. Jos pakils ir bus labai geros burgerių bandelės. Ach, dar viršų sutepiau su likusiu paplaktu baltymu ir pabarsčiau tai kepintomis linų sėklomis, nes sezamo, pasirodo, nebebuvo stalčiuje.
Tada reikia dar reikia palaukti, kol jos iškils ir tada kepti. Taip jos bus dar puresnės.
Grįžtame prie mėsos.
Mėsa trapi, sultinga ir minkšta - plėšyti galima su šakutėm. Arba su rankom. Tik rankom karšta.
Mėsa labai graži bet tik mėsos skonio, nes prieskoniai tik ant plutelės. Bet tai ne bėda, nes tiek druską, tiek kitokius prieskonius reikia dėti suplėšius visą mėsą.
Štai mėsa su prieskoniais ir padažais: rauginti agurkai, druska, grietinėlė ir majonezas. Galima buvo ir geriau, bet tuo momentu man fantazijos pritrūko.
Įdarui dar pasiruošiau pamarinuotų svogūnų, kurių nedėjau į bendrą puodą, nes vaikai svogūnų nelabai mėgsta mano. Kol kas. Svogūnus supjausčiau, įpyliau sušio padažo (ten actas su kažkuo) ir dar truputį obuolių acto, ir cukraus, ir druskos.
O štai čia rezultatas:
Nuostabaus skonio burgeris su plėšyta kiauliena, pomidoru ir svogūnais ir puria, ką tik iškepta bandele... Retai kada valgau ką nors skaniau.
Ir lyg tyčia šaldytuve radome kokakolos! Ir tai buvo nuostabu…
Daaaug varškės apkepo. Iš kilogramo varškės. Tinkamas dalykas, kai reikia greitai ir sočiai bei skaniai pamaitinti šeimyną. Pusiau greito maisto receptas. Tikslių proporcijų aš ir pats nežinau. Originalus receptas, žinoma, kažkur Internetuose.
Pusgreičio ir paprasto maisto receptus dedu dar ir tam, kad pats atsiminčiau. Nes būna dienų, kad fantazija taip neveikia, nu taip neveikia – net minčių jokių nekyla ką duot vaikams ir sau valgyti[1]. Štai makaronų apkepas vienas iš tų pusgreičio maisto receptų. Štai ir mano improvizuota carbonara. Antai blynai visokiausi: su kriaušėmis, su grūdėta varške. Žinoma, košės su pakeptais bananais. Arba duonos pudingas…
Kažkaip čia pas mane dauguma paprastų pusiau greitų patiekalų receptai. Bet matyt taip reikia. Ilgai gaminti maisto kol kas rečiau gaunasi (pavyzdžiui troškinį su alumi arba mielinių bandelių su kopūstais).
Varškės apkepo receptas
Reikia paimti kokį kilogramą varškės, penkis trynius, cukraus kažkiek, truputį druskos, razinų (jei norime), sviesto kokį šimtą ar pusantro gramų ir užpilti pusę stiklinės manų kruopų pienu – iki pilnos stiklinės (čia atskirai – žr. paveiksliuką žemiau).
Čia varškė ir kiti daiktai prieš sumaišymą. Kondensuotas pienas ir visi kiti daiktai matomi antrame plane nėra reikalingi varškės apkepui (išskyrus, žinoma, stiklinę su manais ir pienu)Varškės apkepas po ingridientų sumaišymo. Baltymus, jeigu ką, reikia išplakti iki purumo ir juos atsargiai įmaišyti į varškės masę.Dedame būsimo varškės apkepo masę į formą ir dedame į orkaitę. 180 laipsnių pagal Celsijų temperatūroje kepti kol paruduos viršus daug-maž tolygiai.Štai taip atrodo jis iškeptas. Kol šiltas ir purus - labai skanus. Šaltas irgi skanus, bet šiltas skanesnis.
Greitai, sočiai, daug kalcio ir daug. Ir skaniai. Ir dar desertas tuo pačiu.
Sūnus, žinoma, su skaudančia burna nevalgė (stomatitas mat – nesuvalgė net šokolado gabaliuko), bet aš, žmona ir (tikriausiai) auklė valgėme. Skanu.
______________________
[1]– Galima maisto namie negaminti. Galima važiuoti su vaikais kur nors pavalgyti, galima į namus užsisakyti. Bet su vaikais važiuoti pavalgyti dar sunkiau, nei pasigaminti valgyti. Į namus atveža ne visada skanų, o be to ne visada aiškų ir dažnai pravėsusį maistą, o retkarčiais jo reikia laukti ilgiau, nei pasigaminti pačiam.
Papildymas: Čia patiekalas tiems kartam, kai ateini į šaldytuvą, o ten dešrelės praėjusios savaitės, grietinėlė (arba grietinė) pasibaigusio galiojimo, svogūnas suvytęs ir makaronai spintelėj. Dešreles galima pjaustyti – bus skaniau (tarkavau dėl jaunėlio).
Labai trumpai bet vaizdžiai:
Svogūnai su česnakais pakepinami keptuvėje į kurią vėliau sudedame burokine tarka sutarkuotas dešreles.Į puode verdantį vandenį suberiame makaronusVerdame šiuos makaronus. Labai geri ir vaikų mėgstami. Rekomenduoju (pirkome http://www.assorti.lt/)Į svogūnus su česnakais ir dešrelėmis pilame grietinėlės (perkaitiname), verčiame makaronus ir skanaus (dar galima įmušti kiaušinio trynį ar du)!
Kažkaip nesusiprotėjau nuotraukos lėkštėje padaryti :/
Štai atėjo rugsėjo pirmoji! Mokinukai jau su gėlėm eina į mokyklas… Ir taip toliau ir panašiai.
Na, o mes pirmąją dienos pusę pasivažinėję, grįžę namo išsikepėme obuolių pyragą. Dabar ypatingai sezoninis kepinys. Tas pyragas dar gali būti vadinamas kiaušiniene su obuoliais[1], nes šiam pyragui reikia 5 kiaušinių, 2 stiklinių cukraus ir 1 stiklinės miltų. Na ir, žinoma, daug obuolių.
Šį kartą aš net nulupau obuolių žievę, nes jie jau pradėję pūti ir jau buvo drozofilomis apnikti – dar viena prielaida kepti šį pyragą:
Čia nulupti obuoliai su pašalintomis sėklomis - mečiau iš karto į formą, tam kad žinočiau, kiek tų obuolių ruošti. O jų reikia ruošti tiek, kad vienu sluoksniu padengtų visą dugną. Kai jau paruošiau obuolių tiek, kiek reikia, juos dar kiek pasmulkinau ir apibarsčiau trupučiu cinamono.5 kiaušiniai ir 2 stiklinės cukraus atrodo štai taip.O štai taip atrodo išplakti kiaušiniai su cukrumi, o jau miltų 1 stiklinė įberta taip pat.Išmaišiau miltus ir su gauta mase kaip įmanoma tolygiau apliejau obuolius formoje.Na, o čia jau iškepęs obuolių pyragas arba kiaušinienė su obuoliais. Kepiau 180 laipsnių pagal Celsijų temperatųroje ~45 minutes.Visai pamiršau paminėti, jog obuoliai buvo sudėti ant kepimo popieriaus. Čia jis labai reikalingas. Be jo jums gausis visiška kiaušinienė su obuoliais...Dar nuo šilto pyrago kepimo popierius gan lengvai nusiima. Smaližiai dar gali tą popierių gali pagramdyti ir pasimėgauti obuolių pyrago šlapiais trupiniais.Čia visi gabaliukai, su nuimtu popieriumi - lėkštėje. Skanaus!
_____________________
[1]– O dar, tą pyragą galima vadinti “ministro” pyragu. Specifinė slapta blogerių ložė žino apie ką aš…
Berašant apie pasekmes ir priežastis man toptelėjo mintis, kad galiu imti ir tą vyruką valgantį picą su gazuotu saldintu gėrimu, tortu ir čipsais užkelti ant priežasčių-pasekmių schemos.
Gavosi fatališkai. Nepersivalgykime. Ne veltui tai vienas iš Dievo įsakymų!
Jei nuolat persivalgysit ir jums skaudės skrandį, tai mirsite nuo alkoholizmo arba nuo narkotikų.
Išėjimas iš mirties ciklų yra ypatingai sunkus. Tad jeigu jau nusidėjote ir persivalgėte – sekite žalia rodykle, veržkitės iš persivalgymo ciklo, nes raudonos punktyrinės rodyklės yra labai neryškios ir jomis, iš alkoholizmo ar narkomanijos ciklų retai kam pavyksta išeiti.
Mano abudu sūnūs motinos pienu buvo maitinami iki 9 mėnesių. Taip gavosi visai natūraliai – vaikams nebeužteko motinos pieno, reikėjo primaitinti, o tada apskritai perėjome prie normalaus maisto. Nepritempė iki vienerių metų, o Pasaulio sveikatos organizacija sako kad reikia bent 2 metus maitinti. Nesigilinau labai kuom jie grindžia tokį ilgą laiką, bet man tai atrodo itin sunki užduotis motinai, juoba kad ir to pieno kokybė bei reikšmė ne tokia didelė, kai vaiko virškinimo sistema jau veikianti ir kai jau gali pasisavinti naudingąsias medžiagas iš sudėtingesnio maisto, kai jau moka gamintis antikūnius pats.
Kitas požiūris – psichologinis. Išties galima teigti, jog noras ilgiau žindyti nei vieneri metai yra labiau motinos sprendimas, nei kūdikio poreikiai. Sprendimas gali būti paremtas įvairiais faktoriais: neramus vaikas, nurimstantis tik žįsdamas krūtį, o čiulptuko neįsiūlant (mums beje, nei vienam sūnui nepavyko įsiūlyti jokio čiulptuko), kitos psichologinės motinos sąlygos (nesakau “problemos”, nes poreikis meilei ir artumui nebūtinai yra blogai).
Trečias požiūris – estetinis. Kai kurie žmonės sako, jog nuogos krūtys, arba kūdikio žindymas krūtimi juos trikdo. Bet juk buvo laikai ir žmonės, kuriuos trikdydavo moterys su kelnėmis ir net turinčios teisę balsuoti! Pasirodo Niujorke yra atskiras įstatymas leidžiantis moteriai vaikščioti topless arba nuoga iki pusės (nuo viršaus, nuo galvos), taip kaip tą gali daryti vyrai, jei tik tai ne kokia nors komercija (įdomu kodėl):
Estetinio požiūrį paplėtojant dar galima surasti ir galimai seksualinę potekstę (sveikas, Froidai[1]). Žinant, jog pvz. Jungtinėje Karalystėje galioja precedentinė teisė ir ten šiuo metu vyksta Olimpiada, galima būtų pafantazuoti, jog sportininkai matydami maitinančias moteris nebegalės pilnavertiškai sportuoti, todėl viešai krūtimi maitinančios moterys gali pakenkti jų rezultatams, tad viešai maitinti krūtimi olimpiados metu būtų draudžiama. Kur gi ne: visos ligos dėl nervų arba iš meilės (žinoma, jeigu jūsų vaistininkas arba gydytojas nepasakė kitaip).
O čia puikieji “Little Britain” ir “Harvey Pinher wants bitty now” (kas nemokat angliškai pakentėkit iki 1’20”):
Manau, kad toks vaizdas sutrikdytų ne vieną olimpinių rekordų siekiantį sportininką…
__________________________
[1] – Žmonės sako arba rašo “Sveikas Froidai”, kai nori pasirodyti protingi ir papasakoti ką nors “nepatogaus” susijusio su seksu
Turėjome prieš keletą metų su draugais tokią pramogą: “Vakarienės klubas”. Viskas prasidėjo nuo to, kad gan švieži naujakuriai Vilniuje mėgome lankytis pas draugus svečiuose ir ten žinoma kažką valgydavome ir gerdavome. Vėliau kai visi vedėme ir visos ištekėjo, kas išvažiavo, šeimose ėmė rastis vaikai ir klubas apmirė.
O štai sekmadienį, prieš tą lietų, kai čia, Vilniuje, tvyrojo baisiausia tvankuma, mes įsijungę savo kondicionierių susitvarkėme namus ir aš ėmiau svarstyti ką čia nuveikus, kad tik nereiktų į kiemą eiti.
Nutariau, kad reikia skambinti draugams, kurie tikriausiai kenčia nuo tos tvankumos į svečius ir tuo pačiu pasidarytumėm ką nors skanaus vakarienei. Ir gavosi puikiai! Gal net vakarienės klubo atgaivinimo pradžia!
Namie turėjome sprandinės, bulvių… Nutarėme padaryti mėsos troškinį su alumi. Užmačmožytą mėsą įvairiais prieskoniais sudėjome į keptuvę, apkepinome kiaulės taukuose (kurių gavome pirkę kaime pusę kiaulės ir paskui kaitindami kresnas). Tada sumetėme mėsą į puodą su šiek tiek verdančio vandens:
Kažkaip fotiko nesusigrizbau paimti anksčiau ir parodyti kepimo proceso... Tai va, čia mėsa jau apkepinta ir įmesta į patį didžiausią puodą su trupučiu vandens.
Svogūnų ir morkų kepimo proceso nepavyko užfiksuoti dėl įvairių priežasčių. Bet apkepinti svogūnai ir apkepintos morkos buvo sumestos į puodą.Čia mūsų pačių džiovintos slyvos. Ten inde dar matosi berods abrikosai kiek padžiūvę irgi... Tai mes jų nedėjome. Slyvos kokios penkios buvo gan smulkiai supjaustytos ir sumestos į troškinį taip pat.Štai jums filmas viso to grožio, kai alus pilamas į troškinį.Štai taip atrodė kelios sekundės po alaus supylimo į troškinįPutoms nutilus troškinys atrodė štai taip.Vualia! Nuostabaus grožio ir skonio daržovių ir mėsos troškinys aluje!
Ir nesuprantu kaip tas mikrorajonas vadinasi. Ai bet nesvarbu. Gražus didelis pastatas privačių namų rajone.
Paslaugus žmogus mane nuvedė iki antrojo aukšto, iki 27’o kabineto-auditorijos, kurioje jau buvo Mindaugas Voldemaras, Remigijus Šimašius jau ten ir dar nemaža kompanija man nepažįstamų žmonių.
“U” formos stalas (ant kurio negausios bet itin skoningos sausainių ir mineralinio vandens vaišės), jaunųjų vietoje sėdėjo ministras su gerbiamu direktoriumi, vienoje kojoje, kuri prie sienos, susėdo VMVT žmonės (~6 moteriškės, 2 vyrai), o mums (pradžiai gavosi kad tik man, o paskui pastebėjau kad šalia atsisėdo ir Delfi žurnalistė) pasiūlė sėsti prie kitos kojos, prie lango2. Skaidrių mums taip ir nespėjo parodyti, nes po neilgo, bet prailgusio, gerbiamo direktoriaus monologo (kurio metu buvo pažymėta, jog tarnyba neteko ~40% arba 35 mln. litų finansavimo ir kad sėdi ant parako statinės) buvo pereita prie klausimų.
Aš manau, jog tarnyba buvo gerokai nustebinta. Pirmas nustebimas tikriausiai buvo, kad kažkoks teisingumo ministras domisi jų inspekcija, antras nustebimas, kad atėjo, kažkoks istorikas, kažkoks IT projektų vadovas ir kažkoks verslininkas ėmė kamantinėti kaip jie matuoja savo įstaigos našumą ir ką daro, kad našumas didėtų. Visa VMVT stojo į gynybą ir puolė “atsimušinėti”: pasakojo ką jie kaip daro, kokių tarptautinių projektų kokią krūvą yra padarę, kaip jiems puikiai sekasi ligas galvijų suvaldyti, kaip kontroliuoja maistą pasienyje, kaip tikrina lentynose…
Mindaugas ir Remigijus neatlyžo – šaudė to paties klausimo iteracijas, VMVT šaudė savo iteracijomis. Nežiūrint to atmosfera buvo gan teigiama, mes šypsojomės, Remigijos šypsojosi, Mindaugas vis klausė ką gero apie juos jam parašyti savo bloge.
Kodėl VMVT stojo į gynybinę poziciją? Kodėl neuždavė patys nei vieno klausimo? Kodėl, pavyzdžiui, nepasakė, kad jų tokių klausimų niekas anksčiau neklausinėjo? Kodėl jie nepaklausė: kodėl svarbu daryti matavimus ir kaip tai daro verslas? Jautėsi, jog jie jautėsi kalti dėl to, kad sau tokių klausimų neuždavė ir kad nematuoja savo našumo aiškiais matavimais. O todėl, kad jautėsi kalti tai visaip stengėsi išsisukinėti ir nesusikompromituoti. Aš tai vadinu baimės kultu1 valstybinėse įstaigose. Baimės kultas yra ne tik valstybinėse įstaigose, bet joms jis yra daug būdingesnis.
Iš kur atsiranda baimės kultas? Iš nežinojimo ir iš slėpimo – dar vadinamo neskaidrumu. Baimės kultas tai kai paklausia ne to “ką ruošėmės su gerbiamu direktoriumi” ir neaišku ką atsakyti, kad neduokdie nepasakytum ko nors ko nereikia, ko gailėsies, kas galbūt kainuos tavo darbo vietą, tavo nuolatines pajamas, tavo šeimos gerbūvį arba geriausiu atveju gausi bjauraus darbo krūvą, kurį turėsi dirbti iki vėlumos ir dar savaitgaliais.
Prisijungęs prie posėdžio Leo buvo neįtikėtinai paslaugus ir geras: vis bandydavo paaiškinti ką reiškia Mindaugo ir Remigijaus klausimai, kad žmonėms būtų lengviau atsakyti.
Galų gale pavyko kažkaip išsiaiškinti, kas galėtų būti jų veiklos rezultatų rodikliai. Aš užsirašiau šiuos dalykus:
1. Skundų kiekis iš gyventojų irba verslo (kuo mažiau – tuo geriau).
2. Pažeidimų kiekis (kuo mažiau tuo geriau).
3. Patikrinimų skaičius (irgi kuo mažiau tuo geriau)
4. Auditai – kuo palankesnės audito išvados tuo geriau.
5. Kitų valstybių skundai (kuo mažiau tuo geriau)
6. Nustatytų taisyklių vykdymas, tikslas 100%
7. Jų darbo vertinimas (vertina verslo įmonės kasmet).
8. Gyvūnų ligų patekimas į Lietuvą (tikslas: 0).
9. Saugūs produktai – kuo daugiau saugių tuo geriau.
Skaičiais įvertinti pavyko tik saugius produktus (jų rinkoje daugiau nei 98 proc.), gyvūnų ligų patekimą į Lietuvą (dabar yra 0) ir skundus (jų nuo 2005 per 6 metus sumažėjo nuo ~8000 iki ~1400 per metus).
Sužinojom dar kad jie savo darbą vertina kas ketvirtį, o ne kas metai, kaip kad buvo anksčiau – vistiek per retai.
Visas susitikimas buvo panašus į kamantinėjimą. Kai tų pačių klausimų tos pačios iteracijos duodavo tik tų pačių atsakymų tas pačias iteracijas, tam kad išeiti iš rato, pasiūlydavom ką VMVT galėtų mums atsakyti, t.y. kokio atsakymo tikimės. Kelis kartus VMVT sutiko su mūsų pasiūlytais atsakymais ir vėliau kelis kartus nebesutiko.
Man užsiminus apie kai kuriose įmonėse naudojamus KPI modelius viešųjų ryšių atstovė pasidžiaugė, kad ir pas juos tai daroma. Žodžiu matuojasi jie, tik kiek chaotiškai arba mums tik taip pasirodė dėl to baimės kulto.
Itin maloniai nuteikė vienos moters (kuri kalbėjo daugiausiai, bet mažiau nei gerbiamas direktorius) balso tembras – toks it būtų radio diktorė. Kalba artikuliuota, aiški, aiškios balsės, palaikomas akių kontaktas.
Maždaug 17:45, kai aš jau ėmiau muistytis, nes namie alkani vaikai, laikrodį pastebėjo ir Mindaugas, kuris man galų gale suteikė garbę nutraukti posėdį ir visi iš to mikrorajono išsiskirstėme po namus.
Buvo žiauriai įdomu. Laukiu kitų inspekcijų. Žinoma, jeigu tos kitos sutiks, nes dar neaišku ką apie šią parašys Mindaugas, kuris su savo telefonu darė nuotraukas, tad jo reportažo laukiu nekantriai.
______________________
1– Baimė tai gan stiprus varikliukas. Jei kas matėte “Monsters INC.” tai ten irgi monstrai gyvenantys spintose mito vaikų baime, bet vos supratę, kad gali gyventi ir iš juoko, kuris yra daugybę kartų energingesnis, ėmė vaikus juokinti. Teisingai sako Pixar’as: baimė yra silpnesnė už juoką, baimė temdo akis, baimė neleidžia būti savikritiškam, baimė neleidžia tobulėti.
2– Čia mat Mindaugas nutarė sužaisti arkliu ir specialiai atsisėdo prie sieninės kojos – sakė, kad nematys prezentacijos, kurios viena skaidrė švietė ant sienos, kas matyt dėl tokio akiplėšiškumo išvedė iš pusiausvyros visą tarnybą. O šiaip ta pati skaidrė švietė visas pusantros valandos, kol vyko mūsų susitikimas.
Šį šeštadienį lijo. Ir vėjas pūtė… Tad laukan nėjom – užtai gaminom daug valgyt, klausėm džiazo ir kitaip dūkom.
Pastebėjau vieną dalyką: kai mūsų miegamųjų rajonų pilkų blokų namai sušlampa ir dėl to patamsėja, tai išryškėja balti plastikiniai langų rėmai, kurie beveik šviečia bendrame fone (ypač jei jau vakarėja). Tada tie namai pasidaro trumpam savotiškai gražūs:
Aš kaip ir kokį trečią šeštadienį traukiau iš šaldytuvo aviuko stuburo galą, viriau bulioną, su bulvėm ir morkom. Bet kad nebūtų taip liūdna, nutariau dar iškepti karamelizuotų bananų įdaro pyragą (neseniai mačiau per eilinį kažkokį Oliverio šou per tv). Bananai? Skanu! Karamelė? Skanu! Garantuota sėkmė! Tiesa, Oliveris tame savo šou ėmė jau iškeptą sausainį iš parduotuvės, na o aš, kadangi neturiu tokio ir kadangi nenoriu per vėsų orą lijant su vaikais eiti paduotuvėn, tai daug lengviau jį yra išsikepti: susiradau internetuose kapotos tešlos receptą, tad taip ir padariau:
Atsisijojom 250 g miltų. Augustas labai padėjo.Miltai į kapoklę, čia dar nesimato 150 g margarino (nes sviesto neturėjau tuo metu) ir 50 g cukraus pudros (nors reikia 100 g, pagal receptą, bet tingėjau plėšti naują cukraus pudros pakelį)Tai va tokia ji liko po tešlos (iš kriauklės keliavo tiesiai į indaplovę, nes margarinuotus miltus plauti nemalonumas)Tą tešlą į maistinę plėvelę ir į šaldymo kamerą (nes margarinas)Po kokios valandos ar daugiau, traukiau lauk, kočiojau tešlą ir įmečiau į tortinę formąOrkaitę įkaitinam iki 200 laipsnių celsijausAnt 200 kepiau ~10 minučių, o paskui ~15 minučių ant 180 laipsnių. Ir gavosi va taip. Sukrito kraštai 😉 reikėjo nedaryti jų apskritai, arba pupų/žirnių bert...
Na, o įdaras va toks:
Įpyliau šiek tiek vandens keptuvėn ir supyliau cukraus. Visą ką radau namie (buvo paprasto ir demerero (ar kaip ten vadinasi), tai ir supyliau), nes pasirodo jis jau į pabaigą buvo. Dar svarsčiau ar cukraus pudrą (kurios buvo) galima pilti į karamelę?Kitokion kapoklėn sudėjau tris bananus ir truputį pieno įpyliauKaramelę keptuvėje pakepinau iki kol nesimatė cukraus granulių, tada supyliau bananų/pieno plakinį ir dar geras 10-15 minučių pakepinau.
Supyliau tą įdarą ant sausainio ir dar uždėjau juodųjų serbentų uogienės, nes pagalvojau, kad rūgštelė čia nepatrukdysTas daiktas pakepė dar orkaitėje (180) apie 20 minučių ir gavosi va toks rezultatasČia jis prapjautas. Šiltas nelabai skanus. Bet atvėsęs - net labai fainas. Dar riešutai čia labai tiktų, bet žmona nemėgsta, o aš kaip ir tingėjau juos ruošti (turim stalčiui kažkur kažkokių neluptų migdolų)
Na, o kad vakarui nebūtų taip visai jau liūdna, pagaminau carbonara padažą makaronams:
Itin improvizuota carbonara: svogūnai, morkos, šoninė rūkyta, pjaustyta virta aviena (nuo stuburo galo, iš kurio viriau sultinį), žinoma, parmezano įtarkavau ir įmušiau vieną kiaušinio trynį. Kepant, kad skysčiau būtų šiek tiek šliūkštelėjau to paties avienos sultinio.Matosi Augusto ranka, atliekanti judesį lėkštė-burna-lėkštė. Maisto kritikas šią mano improvizaciją įvertino itin palankiai. O ir aš pats ja džiaugiuosi - virta pakepinta aviena pjaustyta smulkiais gabaliukais atsiskleidė maloniais faktūros ir skoniniais pojūčiais.
Sekantis šeštadienis bus paskutinis, kai žmona eina į kursus. Reiks gal kaip nors ypatingai atšvęsti… Gal turit kokių idėjų?
