Čia straipsnis pasirodęs NK dar prieš naujus.
Mano vyresnysis sūnus labai mėgsta žaisti kompiuteriu. Jam dabar 3 metai.
Moka naudotis pele, uždaryti/atidaryti langus, pascroolinti moka[1]. Ir viso šito išmoko žaisdamas kompiuterinius žaidimus.
Pirmas žaidimas, kurį pavyko mano sūnui žaisti buvo toks GCompris. Kaip tyčia tada pas mus namie buvo naujas mamos kompiuteris į kurį diegiau Linux operacinę sistemą.
Pasismaginęs su tuo Ubuntu nutariau kiek pailsėti ir leisti zyziančiam šalia sūnui daryti kažką panašaus, ką darė tėtis – tai yra spoksoti į spalvotą ekraną, spaudyti klaviatūra ir judinti pelę. Kad sūnui būtų nors truputėlį smagiau, įvedžiau žodį „žaidimas“ (o gal „game“) į synapsis (tai programa, per kurią Ubuntu instaliuojamos programos) ir ten radau „GCompris“ žaidimą, kuris buvo apibūdintas, kaip mokomųjų žaidimų paketas.
Pats kompiuterinius žaidimus pradėjau žaisti gal tik 14-16 metų, kai atsirado „kompiuterinių žaidimų salonai“.
Alytuje (miestas, kuriame augau) man buvo žinomos dvi vietos: ten kur dideli televizoriai („Vidzgirio“ parduotuvė) ir maži televizoriai – šalia esančio daugiaaukščio pirmo aukšto bute.
Tai buvo tie kompiuteriai, kur viskas klaviatūroje, kur žaidimas įkraunamas iš juostinės kasetės. Gal „Santakomis“ tai vadinosi.
Pamenu pražaidžiau visus 10 rublių (nesu tikras, bet lygtais 1 rublį kainuodavo 15 minučių žaidimo, o buvo tai kokie gūdūs 90-ieji), kuriuos buvau gavęs gimtadienio dovanų iš močiutės. Daug bart gavau dėl to[2].
Pilnaverčiu kompiuteriu[3], kuriame brolis galėjo suinstaliuoti Windows (berods 3.1) teko žaisti per vasaros atostogas po 11 klasių (brolis iš bendrabučio jį atsivežė).
„Praėjau“ visą „Doom 2“ single player’į ir gerokai prasitreniravau žaidimu, kurio paskirtis – mokyti rinkti tekstą QWERTY klaviatūra. Iki šiol nesigailiu, kad jį tada taip intensyviai žaidžiau (daugiau nebuvo ką žaist nes doom’ą visą praėjau, o daugiau žaidimų nebuvo ir interneto nebuvo pas mus). Dabar, kiek apšilęs, galiu beveik be klaidų rinkti ~280 simbolių per minutę su lietuviškais rašmenimis (žinoma ir dėl to, kad vėliau daug praktikos turėjau IRC).
Apskritai, tai kompiuteriniai žaidimai yra gan kontraversiška tema. Yra įvairių nuomonių apie tai ar galima ir nuo kada galima vaikui leisti žaisti kompiuteriu – priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų yra pripažinta liga psichologinis sutrikimas.
Aš ir pats mačiau studijų metais keletą studentų, kurie tik žaidė žaidimus, nesimokė, o paskui juos jų tėvai kažkur išvežė.
Tačiau kompiuterinis raštingumas dabar yra reikalingas ne mažiau negu tas „tikrasis“ raštingumas rašikliu. Daugeliu atvejų ir svarbesnis.
Žinutė nueinanti gavėjui per sekundės dalis – galimybė per kelias minutes įvykdyti keletą nuotolinio informacijos apsikeitimo sesijų. O juk anksčiau reikėdavo rašyti ant popieriaus, perduoti kam nors kad nuneštų, paskui, kad grąžintų atsakymą. Žinoma, sprendimus geriausia būdavo priimti susitikimuose – bet kiek susitikimų per dieną galima padaryti? Tai kada dirbt? Mums sėdint šios paradigmos akyje sunku net įsivaizduoti kaip informacijos technologijos paspartino viską.
Enciklopedijos, žodynai pasiekiami keliais pelės paspaudimais, blogų rašymas – savo minčių sklaida platesnei auditorijai (ne tik eilėraščiai mylimai merginai ar dvasingiems literatams paklaikusiomis akimis). Tai labai greitai tapo „savaime aišku“. Tokį lengvą „atsipeikėjimą“ galite pajusti pabandę pasinaudoti Google paieška, kokia ji būtų 60’ais metais:
Tai pasiekiama kiekvienam iš mūsų. Ir kiekvienam tam, kuris mįslingai kraipydamas galvą sako, jog reikia gyventi „tikrą“ gyvenimą, kad reikia „tikrų“ dalykų, o ne tų „plastmasių“.
Taip kalba arba tie, kurie užstrigę praėjusiame šimtmetyje, įsižeidę ant visos aplinkos išreiškia savo protestą ir barsto galvą pelenais; arba kiti, besimėgaujantys šiuolaikinio progreso vaisiais, Internete[4] prisiskaitę įvairių ezoterinių išminčių. Išminčių apie žvaigždžių išsidėstymus, magiją, kurią žmonija be reikalo pamiršo ir eina tiesiai pražūtin, kurie pranašauja vis pasaulio pabaigas.
Taip atsiranda ir žmonės, kurie sako, kad negalima tikėti tuo kas Internete parašyta, kad pirktų jų knygeles ir pirktų tik jų produktus ir į tinklą verbuotų kitas aukas.
Nesu aš ir iš tų, kurie niekintų tuos „tikrus“ dalykus, kaip knygelės, molis, lipdukai, magnetukai, konstruktoriai ir panašiai. Pilnos grindys šito gero.
Aš labai džiaugiuosi, kad mano sūnus jau moka valdyti pelę, kad supranta ekrane judančių figūrų ir jų tarpusavio ryšių koncepcijas. Man svetimas informacijos technologijų stigmatizavimas, kad ir vyresnių (dažniausiai) asmenų pamokomas moralizavimas, kaip pavyzdį naudojant jau senokai Internete pasirodžiusio video siužeto, kur vaikas bando versti žurnalą taip kaip i-kažkame ir vaikui, žinoma, nepavyksta. Sako, kad nemokės realių dalykų daryti. Tikriausiai galvoje turi šieno arba mėšlo vežimą, malkų skaldymą ir panašiai, nes referuoja į panašias vaikystės nuoskaudas, kurias jiems teko patirti, o mums, baltarankiams – ne.
O dabar mano vaikams nėra (t.y. nemačiau) geresnio žaidimo nei GCompris, kuris įdomiau ir geriau padėtų vaikui išmokti naudotis kompiuteriu. Šis žaidimas, tai pirmas Linuxe esantis žaidimas, kurį aptikau, kurio aprašyme kalbama apie vaikų edukaciją – atviro kodo nemokama programa įtraukta į UNESCO administruojamą nemokamos programinės įrangos sąrašą.
O kas yra dar svarbiau – vaikui patinka tuos žaidimus. Linux arba mokamoje Windows versijoje yra ~140 įvairiausių mokomųjų žaidimų.
Geriau vieną kartą pamatyti, negu apie tai daug kartų paskaityti. O dar geriau pabandyti. Štai kelių, ten esančių, žaidimų apžvalgos:
[1]– O tarp kitko, iš Kinijos visai neseniai atvažiavo karoliukai, kuriuos Augustas kažkokiu būdu nupirko. Gerai kad žmonai jie patiko, tad tranzakcijos neatšaukinėjo, kai pastebėjome pirkimą.
[2]– Ai su tais močiutės rubliais vis problemų prisidarydavau… Antai dar kiek anksčiau pirkau kokius du kilogramus irisų, kuriuos slėpiau stalčiuje, kol mama atrado ir vėl išrašė nemažai velnių.
[3]– Tada tai buvo 120 Mhz taktinio dažnio pentium mikroprocesorius su ~512 MB kietuoju disku (o gal ir mažesniu), ~8 Mb RAM ir tokiu specialiu filtru, kad nuo ekrano radiacija neitų į akis – ar dar kas atsimenate tokius? Šeima surinko tada visus ~3000 litų tam žvėriui.
[4]– Ir tie žmonės šį žodį naudoja kaip bendrinį. Ką jie įsivaizduoja tai sakydami aš net neįsivaizduoju.
Pamenu tuos filtrus. 90-taisiais kompiuterių ir televizorių radiacija buvo pagrindinis buzzwordas. Gąsdino visokie komerciniai fearmongeriai, kad XXI a. pirmoje pradžioje visi bus akiniuoti kaip Butkevičius.
Nelabai kas žiūriu pasikeitė. Šiais laikais baugina routeriais ir siūlo visokius nuo pražutingųjų signalų gelbstinčius lipdukus įsigyti.
Iš tų daiktų jau juokėmės saldžiai ir daug triusikuose su lenciūgėliu, o paskui dar ir nuo radiacijos apsaugą sugalvojom 😉
O perfokortas, gal dar ir šiuolaikiniai vaikai gali pamatyt 🙂 Nes, dar kai pats ėjau į mokyklą, paskui universitetą , tai matematikos mokytojai/dėstytojai jas užrašams naudodavo… Tikriausia, dar ir dabar naudoja 🙂
Matyt begales jų prigamino. Kažkur kažkada mačiau jas pas kažkokius mokytojus…
Turiu išsaugojęs ir monitoriaus filtrą (tiesa, pas mane legenda buvo ne kad saugo nuo radiacijos, o kad taupo akis), ir 5.25″ diskečių draivą, ir net keletą 5.25″ diskečių. Vienoje dar “Golden Axe” įrašytas.
O su 3.5″ disketėm dabar sūnus žaidžia, kaip su atvirukais.
Sendaikčių kolekcija… Įdomu kada mūsų dabartinius kompiuterius vadinsime sendaikčiais ir juoksimės kas per trantai ir kas per šlamštai su savo niekingais 300 Mb/s tinklais…
Kiek pamenu, tai jie ir saugojo. Kadangi tais laikais monitorių, dirbančių aukštesniu nei 50 Hz dažniu, niekas neįpikrdavo, tai dėdavo tas apsaugas. O jos, bjaurybės, šiek tiek inertiškos ir gesindavo tą mirgėjimą. Nors dauguma tik tamsindavo vaizdą ir akis nebepastebėdavo mirgėjimo 🙂
Dabar vėl lipam ant to paties grėbliaus pirkdami pigiakinius LED šviestuvėlius, kurie taip pat sėkmingai mirga ir drožia akis. Tik anais laikais iš negalėjimo/neįgalėjimo, šiais laikais iš bukumo 🙂
Kažkiek mirga ir fluorescencinės tos lempos. Bet, man atrodo, šiuolaikinės jos turi gan aukštą dažnį ir jau nebekenkia.
Bet kuriuo atveju pas mus gyvenamajame kambaryje jų yra aštuonios sietyne, tai bendras dažnis neturi trukdyti -- nebent sutaps fazės… 😉
Jei kompiuteris tas buvo Pentium/120MHz, tai tikrai negalėjo būti Windows 3.x, o buvo Windows 95. Windows 3.x būdavo įprasti tik ant i386/i486.
Ir 486 jau kai kurie turėjo besivelkančius win95. Tokiu lošiau Heroes 2.
Taip taip. My bad.
Herojus pliekė brolis. Nesupratau aš to žaidimo. Ir dabar man jie neįdomūs. Kito tipo aš matyt. Skirtingi mes su broliu. Ans ir Go žaidimo dabar kažkurio lygio ten kažkoks čempionas.
Jaučiu dėl to ir neprilipo, nes su juo žaist buvo beprasmiška -- nuolat pralošdavau 😉
Jūsų tiesa. Aš tiesiog tų laikų nebeatsimenu. Dar ir dėl to, kad man buvo mistika ir burtai, kai studžiai nešiojosi vinčus (tada Hdd taip buvo vadinami) ir šitaip plito operacinės, draiveriai ir kitas stuff’as.
Tada ir belenkokie draiveriai buvo problema prie kurios ilgai buvo sėdima ir sprendžiama, nes interneto tokio lengvai vartojamo nebuvo, o ir patys draivai buvo kreivi.
Daug buvo dalykų, kurie dabar atrodytų keisti.
Žinoma, galėjau ir susiprasti, jog 95 Windozės jau buvo, nes tai buvo 96 metai :/
Ir piratiniai jau buvo. Kiek pamenu už softą niekas nei turėjome nei mokėjome, o ir apsaugos buvo prastesnės (jei buvo)