Manau, jog žinau koks yra alkoholio poveikis žmogui. Turiu omenyje socialinį poveikį[1]. Apie tai žinau ne tik aš. Didelė dalis mano draugų ir pažįstamų tai supranta.
Vienoje iš savo penktadienio schemų buvau papaišęs apie vieną iš galimų šios “mirties spiralės” priežasčių. Jų yra ir daugiau: įvairūs kompleksai (nepilnavertiškumo pavyzdžiui), progresuojanti didybės manija, stresas ir jį lydinti depresija.
Alkoholizmas yra liga. Su lengvesnėmis jos formomis esu susidūręs tiesiogiai. Apie šios ligos sunkesnes formas skaičiau Jono Katkevičiaus “Ties bedugne“. Šią knygutę rekomenduoju perskaityti visiems. Ypač tiems, kurie galvoja, jog kartą į savaitę su draugais alučio iki paryčių, tai čia normaliai, nes juk reikia atsipalaiduoti nors truputį – išmesti tą mėšlą, susikaupusį per darbo savaitę, iš savęs.
Žinokite, kad jau pasiekėte ribą, kai jau imsite ieškoti pateisinamos priežasties vartoti alkoholį. Kai pagausite save mąstant, jog išgerti darbiniuose vakarėliuose yra “legalu” ir šeima, bei kiti artimi žmonės neturi teisės jūsų už tai teisti.
Artėja šventės. Facepalm season is comming. Ankstesniame poste publikuota apklausa parodė, jog daugelis mano blogo skaitytojų mieliau būtų patys facepalm’o priežastimi, nei patirtų svetimos gėdos jausmą:
Mokė mane visi žmonės, jog negalima kažkuo kaltinti savo skaitytojų[2]! Negalima, nes niekam neįdomūs save už kitus teisesniais laikantys žmonės.
Tai aš jūsų, mano brangieji, atsiprašau iš karto. Atsiprašau, bet supraskite ir visos mūsų alkoholinės kultūros beprasmiškumą: “man gėda matyti savo kolegas, kurie negrabiai stengiasi išlipti iš savo komforto zonų ir atverti savo kompleksus, todėl aš prisigersiu ir nė nepajusiu, kaip dėl manęs, mano kolegos, pajus tą patį jausmą”. Vėliau dar sako: “blogas buvo vakarėlis, jei iš ryto nebuvo gėda”.
Čia, supraskite, jau yra alkoholizmo požymis: “gydau tuo, nuo ko susirgau”. Šis paradoksas nėra nei šmaikštus nei veikiantis. Čia, atleiskite, jau galima net ir suicidinių savigraužos požymių įžvelgti: “manęs nieks nemyli, todėl aš nusižudysiu”. Man ši frazė tapati “gydau tuo, nuo ko susirgau”.
Iracionalus elgesys būdingas žmonėms, kurie bėga nuo problemų vietoje to, kad jas spręstų. Vartoti alkoholį dideliais kiekiais įvairiuose vakarėliuose yra iracionalu[3]. Gal geriau padainuokime dubstepą, jei jau norime, kad dėl mūsų žmonės patirtų svetimos gėdos jausmą?
Artėja Kalėdiniai vakarėliai visokie. Neracionalaus elgesio periodas artėja.
_____________________
[1]– Apie fiziologinį paklauskite Justės.
[2]– Šiai taisyklei yra išimčių: išimtis nr.1, išimtis nr.2
[3]– dėl to kai kurie žmonės vartoja kitus narkotikus, pvz. kanapes. Bet apie tai kitą kartą.
Nedrįstu teisėti alkoholozmo ir bet kokios kitos cheminės priklausomybės, bet nenoriu sutikti alkoholizmo, kaip ligos traktavimu. Vien dėl tos semantinės priežasties, kad visada yra fundamentalus pasirinkimas negerti. Nesirgti pasirinkimo nebūna. Gali pradėti nuo ligos gydytis, bet vien nuo sprendimo nesirgti nepagysi. Priėmęs sprendimą negerti -- nustosi būti alkoholiku.
Viena mano pusė linkusi pritarti, kita ne.
Juk panašiai ir su psichikos ligomis: gali būti durnas, o gali ir nebūti durnas, t.y. nelakstyti pvz. nuogas ant automobilių. Arba gali sirgti depresija, bet gali būti ir laimingas.
Alkoholikai paprastai neturi pasirinkimo -- vienintelis jų pasirinkimas dar šiek tiek alkoholio.
Aš kalbėjau apie fundamentalų pasirinkimą. Alkoholikus gerti verčia įvairūs cheminiai disbalansai smegenyse, kurie jam trukdys tiesiog nuspręsti nebegerti, bet pasirinkimas, nežiūrint į tai, ar jis bus panaudotas ar ne, pas pijoką yra egzistuojantis. Tokio pasirinkimo neturi pvz.: vėžiu sergantis žmogus, diabetikas, arba trumparegis negali nuspręsti, kad nuo šiol jo regėjimas – 20:20, kad ir ką tokie urodai kaip Rhonda Byrne beaiškintų.
Hm… O jei žmogus sergantis vėžiu nuspręs nebegyventi, ar nusižudęs jis sirgs ar jau nebe? Arba kodėl žmogus negali pasakyti organizmui, kad jo imuninė sistema kovotų su vėžinėmis ląstelėmis?
Žinoma, mes negalime vien mintimis sustabdyti širdies plakimo, negalime naikinti savo vėžinių ląstelių. Kaip ir negali alkoholikai savo mintimis išeiti iš to uždaro rato.
Jūs sakote, kad alkoholikas turi pasirinkimą. Alkoholikas sako, kad jo neturi. Narkomanas sako, kad jo neturi. Tą patį sako ir giliai esantis depresijoje žmogus.
Jeigu kompiuterio kietojo disko viena kokia varža perdegs ir jis neveiks, bus tas pats rezultatas vartotojui, jeigu ir virusinė programinė įranga sugadins jo firewar’ą. Taisymo metodai skirtingi, bet pasekmė tai ta pati: nėra atminties.
Kas mes esame? Mūsų kūnai ar mūsų mintys, siela? Ar mūsų siela ir mintys kūne? Jeigu žmogus negali palaikyti savo gyvybinių funkcijų dėl programinės įrangos gedimo, tai čia geriau ar blogiau, jei gedimas būtų harde?
Ar lengviau žmogų nustumti nuo skardžio ar įkalbėti nustoti kvėpuoti ir uždusti? Ar lengviau išpjauti piktybinį auglį ar įkalbėti alkoholiką nebevartoti alkoholio?
Man atsakymai į šiuos kvailus klausimus persidengia, t.y. vienu atveju gali būti sunkiau išoperuoti piktybinį auglį, o kitu atveju sunkiau įkalbėti alkoholiką nebevartoti alkoholio.
P.S. O smegenys “apverčia” akių perduodamą vaizdą. Gaila, žinoma, kad nemoka priauginti papildomų raumenų skaidulų ten kur “reikia” ar nenusiunčia pakankamai makrofagų į akį, kad šie užkratą sunaikintų. Ai pala… moka! Tik retkarčiais tai daro klaidingai -- kas dėl to kaltas? Programinė įranga ar “geležis”?
Gėriau. Perlenkinėjau. Nebegeriu. Visiškai. Pasidarė nebelinksma išgėrus, na žinai kaip jaunystėje. O vis norėdavosi tą pačią būseną pasiekti, tačiau smegenys atsisakydavo įtikėti, kad aš esu linksmas ir griežtai primindavo apie realybę, kad čia netikra. Apie įskaudintus žmones, nenorėtas, bet pridarytas kvailystes. Numarinti smegenis prireikdavo išsijungti.
Susikūriau sau problemą -- esu labai nelaimingas, tikriausiai aš negaliu sustoti. Pradėjau klausyti visokių mistinių patarimų, knygas šyzoidines vartyti. Nusibasčiau iki AA ir supratau -- jei toliau taip, aš vieną kartą sau smegenis išsitaškysiu arba tapsiu toks pats debilas kaip ir žmonės toje grupėje.
Iki dabar nesuvokiu, kodėl apskritai gėriau. Niekas per daug nepasikeitė -- darau tas pačias kvailystes, tik blaivus. Kaip negėriau pieno, benzino, musėms nuodyti skysčio ir t.t. -- dabar pridėjau alkoholį. Gal dar švesdamas, liūdėdamas ar kitaip, nebenusprendžiu kažkodėl ta proga apnuodyti organizmą (kas dažniausiai filmuose, TV ir t.t.). Nepasikeitė ir didžiausia vertybė gyvenime -- laisvė.
Oi, vos nepamiršau -- žymiai laimingesnis esu.
Pagarba. Džiaugiuosi susipažinęs su tavimi.
Išvažiavęs iš šeimos mokytis į Kauną pažinojau keletą „linksmų“ žmonių, kuriems svaginimasis buvo tas pats kas linksminimasis. Ir aš norėjau būti toks pats linksmas, bet stabdžiai suveikdavo.
Matyt esu labai atsargus. O gal ir organizmo specifika -- bet kokių stipresnių gėrimų vos-vos didesnis kiekis priversdavo juos iškeliauti per ten, per kur įtekėjo.
Tėvas sakė, kad ir jam taip buvo, bet jis tai nugalėjo :/
O man pratintis priežasčių daug nebuvo. O ir stažas nedidelis (bent jau aš taip manau): alaus beveik kas dieną išgerdavau nuo studijų pradžios (gal pirmo kurso antros pusės) ir gal pora ar trejetas metų po studijų. Panašiai kaip ir rūkymo ~8 metai. Vėlai pradėjęs anksčiau baigiau.
Alkoholis turi būti prabangos prekė ir vartoti jį galima tik degustaciniais kiekiais.
O reikia drausti ir riboti?
Reikia branginti ir šviesti. Papasakoti kuo skiriasi degustacija nuo besaikio rijimo ir kokios to pasekmės.