Apie kompiuterinius žaidimus

Čia straipsnis pasirodęs NK dar prieš naujus.

 

 

 

 

Mano vyresnysis sūnus labai mėgsta žaisti kompiuteriu. Jam dabar 3 metai.

Moka naudotis pele, uždaryti/atidaryti langus, pascroolinti moka[1]. Ir viso šito išmoko žaisdamas kompiuterinius žaidimus.

Pirmas žaidimas, kurį pavyko mano sūnui žaisti buvo toks GCompris. Kaip tyčia tada pas mus namie buvo naujas mamos kompiuteris į kurį diegiau Linux operacinę sistemą.

Pasismaginęs su tuo Ubuntu nutariau kiek pailsėti ir leisti zyziančiam šalia sūnui daryti kažką panašaus, ką darė tėtis – tai yra spoksoti į spalvotą ekraną, spaudyti klaviatūra ir judinti pelę. Kad sūnui būtų nors truputėlį smagiau, įvedžiau žodį „žaidimas“ (o gal „game“) į synapsis (tai programa, per kurią Ubuntu instaliuojamos programos) ir ten radau „GCompris“ žaidimą, kuris buvo apibūdintas, kaip mokomųjų žaidimų paketas.

Pats kompiuterinius žaidimus pradėjau žaisti gal tik 14-16 metų, kai atsirado „kompiuterinių žaidimų salonai“.

Alytuje (miestas, kuriame augau) man buvo žinomos dvi vietos: ten kur dideli televizoriai („Vidzgirio“ parduotuvė) ir maži televizoriai – šalia esančio daugiaaukščio pirmo aukšto bute.

Tai buvo tie kompiuteriai, kur viskas klaviatūroje, kur žaidimas įkraunamas iš juostinės kasetės. Gal „Santakomis“ tai vadinosi.

Kompiuteris ir klaviatūra vienoje vietoje. Genealus sprendimas...
Kompiuteris ir klaviatūra vienoje vietoje. Genealus sprendimas... Paimta iš http://www.leningrad.su/museum/show_calc.php?n=301

Pamenu pražaidžiau visus 10 rublių (nesu tikras, bet lygtais 1 rublį kainuodavo 15 minučių žaidimo, o buvo tai kokie gūdūs 90-ieji), kuriuos buvau gavęs gimtadienio dovanų iš močiutės. Daug bart gavau dėl to[2].

Pilnaverčiu kompiuteriu[3], kuriame brolis galėjo suinstaliuoti Windows (berods 3.1) teko žaisti per vasaros atostogas po 11 klasių (brolis iš bendrabučio jį atsivežė).

Kažkas panašaus buvo ir ant mūsų stalo.
Kažkas panašaus buvo ir ant mūsų stalo. Specialus filtras nuo radiacijos ir kad ryškiau būtų 😉

„Praėjau“ visą „Doom 2“ single player’į ir gerokai prasitreniravau žaidimu, kurio paskirtis – mokyti rinkti tekstą QWERTY klaviatūra. Iki šiol nesigailiu, kad jį tada taip intensyviai žaidžiau (daugiau nebuvo ką žaist nes doom’ą visą praėjau, o daugiau žaidimų nebuvo ir interneto nebuvo pas mus). Dabar, kiek apšilęs, galiu beveik be klaidų rinkti ~280 simbolių per minutę su lietuviškais rašmenimis (žinoma ir dėl to, kad vėliau daug praktikos turėjau IRC).

Apskritai, tai kompiuteriniai žaidimai yra gan kontraversiška tema. Yra įvairių nuomonių apie tai ar galima ir nuo kada galima vaikui leisti žaisti kompiuteriu – priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų yra pripažinta liga psichologinis sutrikimas.

Tai štai koks didžiulis sporto renginys.
Tai štai koks didžiulis sporto renginys. O ką? Sportas. Nedaug kuo skiriasi nuo šachmatų.

Aš ir pats mačiau studijų metais keletą studentų, kurie tik žaidė žaidimus, nesimokė, o paskui juos jų tėvai kažkur išvežė.

Tačiau kompiuterinis raštingumas dabar yra reikalingas ne mažiau negu tas „tikrasis“ raštingumas rašikliu. Daugeliu atvejų ir svarbesnis.

Žinutė nueinanti gavėjui per sekundės dalis – galimybė per kelias minutes įvykdyti keletą nuotolinio informacijos apsikeitimo sesijų. O juk anksčiau reikėdavo rašyti ant popieriaus, perduoti kam nors kad nuneštų, paskui, kad grąžintų atsakymą. Žinoma, sprendimus geriausia būdavo priimti susitikimuose – bet kiek susitikimų per dieną galima padaryti? Tai kada dirbt? Mums sėdint šios paradigmos akyje sunku net įsivaizduoti kaip informacijos technologijos paspartino viską.

Enciklopedijos, žodynai pasiekiami keliais pelės paspaudimais, blogų rašymas – savo minčių sklaida platesnei auditorijai (ne tik eilėraščiai mylimai merginai ar dvasingiems literatams paklaikusiomis akimis). Tai labai greitai tapo „savaime aišku“. Tokį lengvą „atsipeikėjimą“ galite pajusti pabandę pasinaudoti Google paieška, kokia ji būtų 60’ais metais:

Štai koks mašinraštis ir perfokortos. Esu dar matęs jų „gyvai“ ir čiupinėjęs.
Štai koks mašinraštis ir perfokortos. Esu dar matęs jų „gyvai“ ir čiupinėjęs.

Tai pasiekiama kiekvienam iš mūsų. Ir kiekvienam tam, kuris mįslingai kraipydamas galvą sako, jog reikia gyventi „tikrą“ gyvenimą, kad reikia „tikrų“ dalykų, o ne tų „plastmasių“.

Taip kalba arba tie, kurie užstrigę praėjusiame šimtmetyje, įsižeidę ant visos aplinkos išreiškia savo protestą ir barsto galvą pelenais; arba kiti, besimėgaujantys šiuolaikinio progreso vaisiais, Internete[4] prisiskaitę įvairių ezoterinių išminčių. Išminčių apie žvaigždžių išsidėstymus, magiją, kurią žmonija be reikalo pamiršo ir eina tiesiai pražūtin, kurie pranašauja vis pasaulio pabaigas.

Tai štai žmonės prigalvoja, kad „gerosios“ energijos galima prikaupti vandenyje ir paskui jį dvasingai vartoti.
Tai štai žmonės prigalvoja, kad „gerosios“ energijos galima prikaupti vandenyje ir paskui jį dvasingai vartoti.

Taip atsiranda ir žmonės, kurie sako, kad negalima tikėti tuo kas Internete parašyta, kad pirktų jų knygeles ir pirktų tik jų produktus ir į tinklą verbuotų kitas aukas.

Nesu aš ir iš tų, kurie niekintų tuos „tikrus“ dalykus, kaip knygelės, molis, lipdukai, magnetukai, konstruktoriai ir panašiai. Pilnos grindys šito gero.

Aš labai džiaugiuosi, kad mano sūnus jau moka valdyti pelę, kad supranta ekrane judančių figūrų ir jų tarpusavio ryšių koncepcijas. Man svetimas informacijos technologijų stigmatizavimas, kad ir vyresnių (dažniausiai) asmenų pamokomas moralizavimas, kaip pavyzdį naudojant jau senokai Internete pasirodžiusio video siužeto, kur vaikas bando versti žurnalą taip kaip i-kažkame ir vaikui, žinoma, nepavyksta. Sako, kad nemokės realių dalykų daryti. Tikriausiai galvoje turi šieno arba mėšlo vežimą, malkų skaldymą ir panašiai, nes referuoja į panašias vaikystės nuoskaudas, kurias jiems teko patirti, o mums, baltarankiams – ne.

Štai karvės subinė užfiksuota kaime, nes lankiau foto būrelį, o paskui pats šią nuotrauką ryškinau, dėl to ji tokia baisi.
Štai karvės subinė užfiksuota kaime, nes lankiau foto būrelį, o paskui pats šią nuotrauką ryškinau, dėl to ji tokia baisi. Vien tik menas gaudavosi vis man.

O dabar mano vaikams nėra (t.y. nemačiau) geresnio žaidimo nei GCompris, kuris įdomiau ir geriau padėtų vaikui išmokti naudotis kompiuteriu. Šis žaidimas, tai pirmas Linuxe esantis žaidimas, kurį aptikau, kurio aprašyme kalbama apie vaikų edukaciją – atviro kodo nemokama programa įtraukta į UNESCO administruojamą nemokamos programinės įrangos sąrašą.

O kas yra dar svarbiau – vaikui patinka tuos žaidimus. Linux arba mokamoje Windows versijoje yra ~140 įvairiausių mokomųjų žaidimų.

Geriau vieną kartą pamatyti, negu apie tai daug kartų paskaityti. O dar geriau pabandyti. Štai kelių, ten esančių, žaidimų apžvalgos:

__________

[1]– O tarp kitko, iš Kinijos visai neseniai atvažiavo karoliukai, kuriuos Augustas kažkokiu būdu nupirko. Gerai kad žmonai jie patiko, tad tranzakcijos neatšaukinėjo, kai pastebėjome pirkimą.

[2]– Ai su tais močiutės rubliais vis problemų prisidarydavau… Antai dar kiek anksčiau pirkau kokius du kilogramus irisų, kuriuos slėpiau stalčiuje, kol mama atrado ir vėl išrašė nemažai velnių.

[3]– Tada tai buvo 120 Mhz taktinio dažnio pentium mikroprocesorius su ~512 MB kietuoju disku (o gal ir mažesniu), ~8 Mb RAM ir tokiu specialiu filtru, kad nuo ekrano radiacija neitų į akis – ar dar kas atsimenate tokius? Šeima surinko tada visus ~3000 litų tam žvėriui.

[4]– Ir tie žmonės šį žodį naudoja kaip bendrinį. Ką jie įsivaizduoja tai sakydami aš net neįsivaizduoju.

Kas kaltas?

Manau, jog žinau koks yra alkoholio poveikis žmogui. Turiu omenyje socialinį poveikį[1]. Apie tai žinau ne tik aš. Didelė dalis mano draugų ir pažįstamų tai supranta.

Vienoje iš savo penktadienio schemų buvau papaišęs apie vieną iš galimų šios “mirties spiralės” priežasčių. Jų yra ir daugiau: įvairūs kompleksai (nepilnavertiškumo pavyzdžiui), progresuojanti didybės manija, stresas ir jį lydinti depresija.

Alkoholizmas yra liga. Su lengvesnėmis jos formomis esu susidūręs tiesiogiai. Apie šios ligos sunkesnes formas skaičiau Jono Katkevičiaus “Ties bedugne“. Šią knygutę rekomenduoju perskaityti visiems. Ypač tiems, kurie galvoja, jog kartą į savaitę su draugais alučio iki paryčių, tai čia normaliai, nes juk reikia atsipalaiduoti nors truputį – išmesti tą mėšlą, susikaupusį per darbo savaitę, iš savęs.

Žinokite, kad jau pasiekėte ribą, kai jau imsite ieškoti pateisinamos priežasties vartoti alkoholį. Kai pagausite save mąstant, jog išgerti darbiniuose vakarėliuose yra “legalu” ir šeima, bei kiti artimi žmonės neturi teisės jūsų už tai teisti.

Artėja šventės. Facepalm season is comming. Ankstesniame poste publikuota apklausa parodė, jog daugelis mano blogo skaitytojų mieliau būtų patys facepalm’o priežastimi, nei patirtų svetimos gėdos jausmą:

Balsavimo rezultatai
Balsavimo rezultatai (didinasi paspaudus)

Mokė mane visi žmonės, jog negalima kažkuo kaltinti savo skaitytojų[2]! Negalima, nes niekam neįdomūs save už kitus teisesniais laikantys žmonės.

Tai aš jūsų, mano brangieji, atsiprašau iš karto. Atsiprašau, bet supraskite ir visos mūsų alkoholinės kultūros beprasmiškumą: “man gėda matyti savo kolegas, kurie negrabiai stengiasi išlipti iš savo komforto zonų ir atverti savo kompleksus, todėl aš prisigersiu ir nė nepajusiu, kaip dėl manęs, mano kolegos, pajus tą patį jausmą”. Vėliau dar sako: “blogas buvo vakarėlis, jei iš ryto nebuvo gėda”.

Čia, supraskite, jau yra alkoholizmo požymis: “gydau tuo, nuo ko susirgau”. Šis paradoksas nėra nei šmaikštus nei veikiantis. Čia, atleiskite, jau galima net ir suicidinių savigraužos požymių įžvelgti: “manęs nieks nemyli, todėl aš nusižudysiu”. Man ši frazė tapati “gydau tuo, nuo ko susirgau”.

Iracionalus elgesys būdingas žmonėms, kurie bėga nuo problemų vietoje to, kad jas spręstų. Vartoti alkoholį dideliais kiekiais įvairiuose vakarėliuose yra iracionalu[3]. Gal geriau padainuokime dubstepą, jei jau norime, kad dėl mūsų žmonės patirtų svetimos gėdos jausmą?

Artėja Kalėdiniai vakarėliai visokie. Neracionalaus elgesio periodas artėja.

_____________________

[1]– Apie fiziologinį paklauskite Justės.

[2]– Šiai taisyklei yra išimčių: išimtis nr.1, išimtis nr.2

[3]– dėl to kai kurie žmonės vartoja kitus narkotikus, pvz. kanapes. Bet apie tai kitą kartą.