Apie kompiuterinius žaidimus

Čia straipsnis pasirodęs NK dar prieš naujus.

 

 

 

 

Mano vyresnysis sūnus labai mėgsta žaisti kompiuteriu. Jam dabar 3 metai.

Moka naudotis pele, uždaryti/atidaryti langus, pascroolinti moka[1]. Ir viso šito išmoko žaisdamas kompiuterinius žaidimus.

Pirmas žaidimas, kurį pavyko mano sūnui žaisti buvo toks GCompris. Kaip tyčia tada pas mus namie buvo naujas mamos kompiuteris į kurį diegiau Linux operacinę sistemą.

Pasismaginęs su tuo Ubuntu nutariau kiek pailsėti ir leisti zyziančiam šalia sūnui daryti kažką panašaus, ką darė tėtis – tai yra spoksoti į spalvotą ekraną, spaudyti klaviatūra ir judinti pelę. Kad sūnui būtų nors truputėlį smagiau, įvedžiau žodį „žaidimas“ (o gal „game“) į synapsis (tai programa, per kurią Ubuntu instaliuojamos programos) ir ten radau „GCompris“ žaidimą, kuris buvo apibūdintas, kaip mokomųjų žaidimų paketas.

Pats kompiuterinius žaidimus pradėjau žaisti gal tik 14-16 metų, kai atsirado „kompiuterinių žaidimų salonai“.

Alytuje (miestas, kuriame augau) man buvo žinomos dvi vietos: ten kur dideli televizoriai („Vidzgirio“ parduotuvė) ir maži televizoriai – šalia esančio daugiaaukščio pirmo aukšto bute.

Tai buvo tie kompiuteriai, kur viskas klaviatūroje, kur žaidimas įkraunamas iš juostinės kasetės. Gal „Santakomis“ tai vadinosi.

Kompiuteris ir klaviatūra vienoje vietoje. Genealus sprendimas...
Kompiuteris ir klaviatūra vienoje vietoje. Genealus sprendimas... Paimta iš http://www.leningrad.su/museum/show_calc.php?n=301

Pamenu pražaidžiau visus 10 rublių (nesu tikras, bet lygtais 1 rublį kainuodavo 15 minučių žaidimo, o buvo tai kokie gūdūs 90-ieji), kuriuos buvau gavęs gimtadienio dovanų iš močiutės. Daug bart gavau dėl to[2].

Pilnaverčiu kompiuteriu[3], kuriame brolis galėjo suinstaliuoti Windows (berods 3.1) teko žaisti per vasaros atostogas po 11 klasių (brolis iš bendrabučio jį atsivežė).

Kažkas panašaus buvo ir ant mūsų stalo.
Kažkas panašaus buvo ir ant mūsų stalo. Specialus filtras nuo radiacijos ir kad ryškiau būtų 😉

„Praėjau“ visą „Doom 2“ single player’į ir gerokai prasitreniravau žaidimu, kurio paskirtis – mokyti rinkti tekstą QWERTY klaviatūra. Iki šiol nesigailiu, kad jį tada taip intensyviai žaidžiau (daugiau nebuvo ką žaist nes doom’ą visą praėjau, o daugiau žaidimų nebuvo ir interneto nebuvo pas mus). Dabar, kiek apšilęs, galiu beveik be klaidų rinkti ~280 simbolių per minutę su lietuviškais rašmenimis (žinoma ir dėl to, kad vėliau daug praktikos turėjau IRC).

Apskritai, tai kompiuteriniai žaidimai yra gan kontraversiška tema. Yra įvairių nuomonių apie tai ar galima ir nuo kada galima vaikui leisti žaisti kompiuteriu – priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų yra pripažinta liga psichologinis sutrikimas.

Tai štai koks didžiulis sporto renginys.
Tai štai koks didžiulis sporto renginys. O ką? Sportas. Nedaug kuo skiriasi nuo šachmatų.

Aš ir pats mačiau studijų metais keletą studentų, kurie tik žaidė žaidimus, nesimokė, o paskui juos jų tėvai kažkur išvežė.

Tačiau kompiuterinis raštingumas dabar yra reikalingas ne mažiau negu tas „tikrasis“ raštingumas rašikliu. Daugeliu atvejų ir svarbesnis.

Žinutė nueinanti gavėjui per sekundės dalis – galimybė per kelias minutes įvykdyti keletą nuotolinio informacijos apsikeitimo sesijų. O juk anksčiau reikėdavo rašyti ant popieriaus, perduoti kam nors kad nuneštų, paskui, kad grąžintų atsakymą. Žinoma, sprendimus geriausia būdavo priimti susitikimuose – bet kiek susitikimų per dieną galima padaryti? Tai kada dirbt? Mums sėdint šios paradigmos akyje sunku net įsivaizduoti kaip informacijos technologijos paspartino viską.

Enciklopedijos, žodynai pasiekiami keliais pelės paspaudimais, blogų rašymas – savo minčių sklaida platesnei auditorijai (ne tik eilėraščiai mylimai merginai ar dvasingiems literatams paklaikusiomis akimis). Tai labai greitai tapo „savaime aišku“. Tokį lengvą „atsipeikėjimą“ galite pajusti pabandę pasinaudoti Google paieška, kokia ji būtų 60’ais metais:

Štai koks mašinraštis ir perfokortos. Esu dar matęs jų „gyvai“ ir čiupinėjęs.
Štai koks mašinraštis ir perfokortos. Esu dar matęs jų „gyvai“ ir čiupinėjęs.

Tai pasiekiama kiekvienam iš mūsų. Ir kiekvienam tam, kuris mįslingai kraipydamas galvą sako, jog reikia gyventi „tikrą“ gyvenimą, kad reikia „tikrų“ dalykų, o ne tų „plastmasių“.

Taip kalba arba tie, kurie užstrigę praėjusiame šimtmetyje, įsižeidę ant visos aplinkos išreiškia savo protestą ir barsto galvą pelenais; arba kiti, besimėgaujantys šiuolaikinio progreso vaisiais, Internete[4] prisiskaitę įvairių ezoterinių išminčių. Išminčių apie žvaigždžių išsidėstymus, magiją, kurią žmonija be reikalo pamiršo ir eina tiesiai pražūtin, kurie pranašauja vis pasaulio pabaigas.

Tai štai žmonės prigalvoja, kad „gerosios“ energijos galima prikaupti vandenyje ir paskui jį dvasingai vartoti.
Tai štai žmonės prigalvoja, kad „gerosios“ energijos galima prikaupti vandenyje ir paskui jį dvasingai vartoti.

Taip atsiranda ir žmonės, kurie sako, kad negalima tikėti tuo kas Internete parašyta, kad pirktų jų knygeles ir pirktų tik jų produktus ir į tinklą verbuotų kitas aukas.

Nesu aš ir iš tų, kurie niekintų tuos „tikrus“ dalykus, kaip knygelės, molis, lipdukai, magnetukai, konstruktoriai ir panašiai. Pilnos grindys šito gero.

Aš labai džiaugiuosi, kad mano sūnus jau moka valdyti pelę, kad supranta ekrane judančių figūrų ir jų tarpusavio ryšių koncepcijas. Man svetimas informacijos technologijų stigmatizavimas, kad ir vyresnių (dažniausiai) asmenų pamokomas moralizavimas, kaip pavyzdį naudojant jau senokai Internete pasirodžiusio video siužeto, kur vaikas bando versti žurnalą taip kaip i-kažkame ir vaikui, žinoma, nepavyksta. Sako, kad nemokės realių dalykų daryti. Tikriausiai galvoje turi šieno arba mėšlo vežimą, malkų skaldymą ir panašiai, nes referuoja į panašias vaikystės nuoskaudas, kurias jiems teko patirti, o mums, baltarankiams – ne.

Štai karvės subinė užfiksuota kaime, nes lankiau foto būrelį, o paskui pats šią nuotrauką ryškinau, dėl to ji tokia baisi.
Štai karvės subinė užfiksuota kaime, nes lankiau foto būrelį, o paskui pats šią nuotrauką ryškinau, dėl to ji tokia baisi. Vien tik menas gaudavosi vis man.

O dabar mano vaikams nėra (t.y. nemačiau) geresnio žaidimo nei GCompris, kuris įdomiau ir geriau padėtų vaikui išmokti naudotis kompiuteriu. Šis žaidimas, tai pirmas Linuxe esantis žaidimas, kurį aptikau, kurio aprašyme kalbama apie vaikų edukaciją – atviro kodo nemokama programa įtraukta į UNESCO administruojamą nemokamos programinės įrangos sąrašą.

O kas yra dar svarbiau – vaikui patinka tuos žaidimus. Linux arba mokamoje Windows versijoje yra ~140 įvairiausių mokomųjų žaidimų.

Geriau vieną kartą pamatyti, negu apie tai daug kartų paskaityti. O dar geriau pabandyti. Štai kelių, ten esančių, žaidimų apžvalgos:

__________

[1]– O tarp kitko, iš Kinijos visai neseniai atvažiavo karoliukai, kuriuos Augustas kažkokiu būdu nupirko. Gerai kad žmonai jie patiko, tad tranzakcijos neatšaukinėjo, kai pastebėjome pirkimą.

[2]– Ai su tais močiutės rubliais vis problemų prisidarydavau… Antai dar kiek anksčiau pirkau kokius du kilogramus irisų, kuriuos slėpiau stalčiuje, kol mama atrado ir vėl išrašė nemažai velnių.

[3]– Tada tai buvo 120 Mhz taktinio dažnio pentium mikroprocesorius su ~512 MB kietuoju disku (o gal ir mažesniu), ~8 Mb RAM ir tokiu specialiu filtru, kad nuo ekrano radiacija neitų į akis – ar dar kas atsimenate tokius? Šeima surinko tada visus ~3000 litų tam žvėriui.

[4]– Ir tie žmonės šį žodį naudoja kaip bendrinį. Ką jie įsivaizduoja tai sakydami aš net neįsivaizduoju.

Dar vienas šeštadienis ir vėl apie Linux. Linux mamai.

Kad jau beveik savaitę kaip nupirkęs mamai kompiuterį bandžiau įmasažuoti į jį Ubuntu, tai atėjus šeštadieniui nutarėme, kad mes (aš ir mano sūnūs) nuvešime tą daiktą mamai. Pirmą kartą ~1.5 valandos kelionėn išsiruošiau aš su vaikais be žmonos. Prisipažinsiu, kad buvo baisoka, nes neturėjau jokio plano ką daryti, jeigu mažylis pradės bliauti ir niekaip nenustos. Ankstesnėse kelionėse žmona tiesiog paimdavo jį į rankas ir jis iškarto aprimdavo.

Bet kelionė pavyko puikiai – abudu miegojo nuo slenksčio iki slenksčio. Puikus refleksas! Bus geri keliautojai.

Taiva… Visą savaitę testavau ir tikrinau ar Ubuntu tiks mano mamai. Išvada – tinka. Bet. Bet čia surašysiu patarimus, kuriuos reikėtų atsižvelgti, jeigu ir jūs savo mamai instaliuosite Ubuntu:

  • Tos savaitės reikia. Be savaitės niekaip. Nebent esate Linux guru ir puikiai viską žinote apie tai ir suprantate. O reikia, nes atsiranda tokių neapibrėžtumų, apie kuriuos Windowsininkai nė nepagalvoja.
  • Reikia nors vieno pažįstamo/draugo, kuris žinotų ir išmanytų tą Linux bent jau tiek, kad savo nuolat naudojamam kompe turėtų būtent tą OS. Ane Edgarai? 🙂
  • Reikia išsiaiškinti ir nors truputį suprasti pagrindines Linux’o taisykles, kurios gan stipriai skiriasi nuo Windows

Taigi, kaip minėjau pradžioje nutariau sudėti LTS (LongTermSupport) versiją, kuri teoriškai turėtų būti stabili ir kelti mažiausiai problemų. Bet deja, taip neįvyko dėl  vieno sutapimo, kad mano pirkta tinklo plokštė kaip tik pykstasi su šia Ubuntu versija. Tad nors Edgaras ir siūlė atskiruoju būdu tą draiverį sudėti, aš nutariau, kad nėr čia ko man mokytis kaip diegti draiverius į Linux ir nutariau atnaujinti į 12.04 (juoba kad G+’o chebra patikino, kad bėdų didelių su ja nėra, nors ana ir beta).

Atsisiunčiau aš tą 12.04 ir pabandžiau sukišti į instaliacinį USB (taip kaip ir 10.04 versiją, kad buvau sudiegęs), bet deja kažkodėl ta keista programkė, nors ir turi sąraše 12.04 versiją, bet kažkodėl nepripažino iso failiuko ir neleido pasigaminti “usb pen” instalerio. Nu ir fffbala jo nematė. Namie pasikuitęs suradau RW DVD, kuriame kažką kažkada buvau įrašęs – net netikrinęs ištryniau velniop ir įpiešiau tą image’ą. Įpiešiau tą 12.04 Ubuntą į kompą, per daug nesigilindamas pagal defaultinius nustatymus ir BINGO! Tinklas veikia! Bet tai tu matai kaip čia gavosi – sako su kuo jau susikalba Linux’ai tai su tinklo visokiom plokštėm tai jau BŪTINAI, bet va…

Antras atsitiktinumas nutiko, kai paaiškėjo, jog Canon’ai bjaurybės savo printeriams neduoda normalių draiverių Linuxams… O pas motiną kaip tik Canonas printeris. O printeris būtinai reikalingas! Kaip gi be printerio?? Sako, sąskaitas atsispausdina, kai apmoka internetu. Printeris pas mamą Canon PIXMA ip1000. Čia vėl be Edgaro neapsiėjau – užrodė va šitą resursą. Bet kaip tyčia jų PPA neveikiot: sako “404 not found”. :/ Tai va, mama kol kas be printerio. Žodžiu, vistiek neišsisukau be draiverių instaliavimo į Linux’ą :/

Trečias netikėtumas buvo tas, kad ppt prezentacijos, kurias siunčia mamai kolegės rodomos BE GARSO per OpenOfisą… Tai teko susirasti kažkokį PPT viewer’į ir įdiegti – dabar su garsu ir be problemų.

Ketvirtas netikėtumas buvo tas, kad dvd apie bembį (kurį rodo anūkėms) negroja per jokių standartinį įdiegtą player’į… Teko instaliuoti VLC per wine ir BINGO! Veikia…

Dar suinstaliavau ir Picassa per Wine.

O jeigu jau iki čia daskaitėt ir galvojate kas per velniava tas PPA ir kodėl ten sunku suinstaliuoti draiverius tai va imsiu ir paaiškinsiu mano galva pagrindinius linux’o principus (na tuos daiktus, katrie skiriasi nuo Windozių):

  • Eskalacija (na tipo slaptažodžio prašymai ir vartotojų rolės) yra įdiegtos į kernelį (nu branduolys operacinės sistemos). Be jos nėra tiesiog linux’o. Dėl to reikia tokių keistų komandų kaip sudo. Tiesa, nežinau kodėl sudo. Gal kas galit paaiškinti ką tas žodis reiškia (ne prasmė, nes prasmė – eskalacija, o ką reiškia). Skamba kaip kovos menų prijomas arba kaip dar bjauresnis žodis.
  • Kaži ar be komandų terminale apsieiste. Terminalas tai toks daiktas per kurį Linuxe galia padaryti viską, o grafiniai langai tai tik tam kad visokie useriai kaip aš jaustųsi geriau ir jiems aiškiau, kad būtų.
  • Geriausia programas linux’e diegti per programų diegimo programą, kuri vadinasi Synaptic. Jei ieškoti analogijų su Windowsais, tai būtų “windows update”. Tik tiek, kad ten ne updeitai o tiesiog programos diegiamos. Darbas su Synaptic yra stulbinamai paprastas ir greitas: susiradai programą, paspaudei “įdiegti”, po kelių sekundžių ji įdiegta. Nebenori programos – susirandi programą ir spaudi “pašalinti”, po kelių sekundžių programa pašalinta. Jokių exe failų, jokių ten papildomų kažkokių atsisiuntimui skirtų kažkokių programų, jokių šiukšlių. Diegti galima kelių rūšių programas
    • Ubuntu patvirtintas – tai tos, kurios tikriausiai ištestuotos ir patvirtintos kaip nepavojingos, geros ir su kuriomis tikrai neturėsite problemų.
    • Canonical – tiesą sakant nežinau tiksliai, bet man atrodo, kad tai programos, kurios nebūtinai ištestuotos, bet jomis pasitiki Ubuntu developeriai… Ar kažkas panašaus.
    • Belekokias visokias kitokias 3’iųjų šalių. Šitas diegti galit tik ant savo galvos ir jei bus bėdų, tai kaltinsit tik save ir tas 3’iasias šalis. Šitas dar galima įtraukti į Synaptic kaip PPA (a velns žino ką tai tiksliai reiškia – gal jūs žinot), t.y. nurodai savo Linux’ui, kad ans ieškotų atnaujinimų programoms tuo PPA adresu, katrą duoda softo gamintojas, kad pvz. nereiktų to daryti rankiniu būdu… Ar kažkaip panašiai. O PPA galima įtraukti tokia komanda per terminalą: sudo add-apt-repository ppa:user/ppa-name.
  • Jei kas neaišku ir nežinai kaip daryti – klausk draugo, kuris žino Linux’ą arba bandyk googlinti raktažodžius ir copy/paste komandas į terminalą.
  • Linux’o kernelis (branduolys) yra vienas, bet temų/apipavidalinimų ant tų branduolių yra daug (kaip Ubuntu, Mint… dar ten kažkokie…). Arba čia aš nusišnekėjau.
  • Rinktis reikia tą temą/apipavidalinimą, kuris yra plačiausiai naudojamas Lietuvoje (nes rašau čia lietuviškai, o jei jūs su google translatoriumi netyčia mane išsivertėte, tai žiūrėkit kokį linux’ą jūsų šalyje daugiausiai naudoja jūsų draugai/pažįstami), nes tada gali gauti patarimų ir pagalbos problemas sprendžiant.
  • Wine – windows emuliavimo Linux’e programa. Toje aplinkoje programos veikia ne visai stabiliai, bet populiariausios veikia gerai, nes Linux chebra tuo pasirūpino.

Taigi, nors ir buvo problemų su tuo Ubuntu, bet vis dar manau, kad mano mamai tai geriau nei Windozės, nes tokie pliusai: kaina, saugumas, greitis, linux’o bendruomenė, mano atveju yra nenusveriami kitų OS’ų.

Tad jei norite savo mamai instaliuoti linux’ą – kreipkitės. Padėsiu. Arba paprašysiu kad Edgaras padėtų.

Beje, tai galėtų būti puikia dovana mamai artėjančios gegužės proga: Linux’as gali būti labai gražus, jūsų pi..vargimas su juo gali atrodyti kaip didelis kad ir netiesioginis dėmesys mamai, o taip juk ir yra…