Mokykla privaloma!

Mano vyriausiajam sūnui dabar beveik 3 metai. Pirma klasė bus ne anksčiau kaip už ~4 metų.

Esu jau minėjęs, jog kiekvienas vaikas yra atskira asmenybė – nėra tokio pačio žmogaus, net identiški dvyniai vistiek kažkuo skiriasi. Ten pat ir buvo balsavimo rezultatai, kurie mane lengvai šokiravo (na, gal nešokiravo, jei turėti omenyje, jog pas mane tada lankėsi vien internetiniai troliai). Kalbėta buvo apie tai ar ne per anksti vaikus pradėti mokyti visokių rimtų dalykų ir ar neverta jiems leisti pasaulį tyrinėti taip, kaip jiems gaunasi, kaip jiems tai gaunasi savaime. Tai yra, ar verta skiepyti savo vaikui nuo pat vaikystės savo požiūrį? Ar tikrai tas požiūris yra tas teisingasis? O gal vaikas tyrinėdamas pasaulį taip, kaip jis sugeba pats, atras kitas, mums nepastebėtas puses?

Štai jaunėlis mūsų jau pusantrų metų, bet vaikšto kol kas tik įsikibęs į ranką. Galėtų vaikščioti ir pats, bet kažko lygtais bijo: tik paleidžiame ranką – iš karto atsisėda ir tada juda pasišokinėdamas ant užpakalio[1]. Vyresnėlis vaikščioti pradėjo beveik nepastebimai: regis atsistojo ir nuėjo. Jaunėlis yra kiek atsargesnis, vyresnysis gi – visiškas nenuorama ir jo interesų laukas yra ypač platus. Jaunėlis regis kiek intravertas, o vyresnysis ekstravertas. Žinoma, jaunėlį auklėti labai padeda ir vyresnysis sūnus, gal dėl to jis kiek mažiau ir drąsus.

DNR ląstelė
DNR užprogramuoja daugybę informacijos. Mokslininkai, sako, kad į DNR sugebėjo užkoduoti kažkokią knygą...

Taigi, vaikai skirtingi. Ir tai yra gerai. Apie savo vaikus galėčiau pripasakoti ir daugiau, tiek kad jums atsibostų. Dalia apie juos papasakot galėtų dar daugiau. Ji galėtų papasakoti tiek, kad net negalėtumėte įsivaizduoti kiek: ji gali identifikuoti paternus kiekviename smulkiausiame judesyje ar elgesyje ir papasakoti kodėl taip yra. Mamos savo vaikus pažįsta dar geriau nei savo vyrus, geriau nei save. Štai dar prisiminiau vieną istoriją, kurią papasakojo mums per gimdymo kursus lektorė (ne Sheri Bayles, kita): laiko kūdikį apgaubusi medžiagos gabalu Afrikoje (o gal Australijoje) juodaodė (o gal aborigenė) ir staiga praskleidžia medžiagą, kūdikis nusišlapina, ji ramiai vėl įsuka kūdikį – nei lašo ant medžiagos ar jos pačios; jos tada paklausia: “iš kur žinojote, kad kūdikis nori šlapintis?”, ta kiek pagalvojusi atsakė: “O iš kur jūs žinote, kad norite?”.

Vaikas ir mama
Mama su vaiku kažkur plaukia. Gali būti, kad tas kūdikis mamai nugaros net vandenyje neapsisioja.

Taigi, motinos ir vaiko ryšys paprastai būna itin stiprus ir nerasite jokio kito žmogaus, kuris geriau suprastų vaiką nei mama. Su viena tokia neseniai kalbėjausi apie jos sūnų, kuriam 7’eri sukanka gruodžio pabaigoje. Mama pasiskundė, kad jos nuomone, jos vaikas yra nepasiruošęs dar eiti į mokyklą. Jos argumentai buvo tie, kad jos sūnus, kiek daugiau nei vidutiniškai sirguliavęs, kad nėra subrendęs sociališkai ir psichologiškai tiek, kad jį galėtų išleisti į mokyklą. Jokių atsilikimų nėra, bet nenori vesti į mokyklą, kuria jos draugės ir gal net mokytojos vadina “mėsmale”[2].

Gan įdomiai sutapo ir tai, jog Google Plus socialiniame tinkle vienas jo dalyvių pusiau viešai pasvarstė kaip jam padaryti, kad savo vaiką galėtų išleisti vėliau į mokyklą, o ne tada, kai privaloma? Anot jo ir pusmetis tokiame amžiuje reiškia labai daug. Čia jo posto dalies citata:

Toks Malcolm Gladwell, žmogus, kuris rašo knygas iš tau pažįstamos statistikos (publicly available statistikos) savo puikioje knygoje Outliers dėjo konkrečią lentelę – USA ledo ritulio rinktinės narių gimimo datos. Guess what – du trečdaliai jų yra gimę pirmąjį metų ketvirtį. Pažiūrėjau mūsų kašio rinktinę kažkada – akurat, tas pats patternas. Treneriai renkasi didesnius, stipresnius, mokytojai irgi taip pat – gudresnius, protingesnius. Aišku, sporte tai matosi ryškiau, nei moksle, bet moksle matosi irgi ryškiai. Tą man patvirtino ir bičiulė Austėja Landsbergienė.

Austėja savo bloge taip pat gan nuodugniai išnagrinėjo šią dilemą. Taip pat citata iš jos straipsnio:

Ar galima vaiką į mokyklą išleisti per anksti?

Vienareikšmiškai – GALIMA. Ką reiškia pasakymas išleistas per anksti?! Tai reiškia, kad padarėte vaikui meškos paslaugą. J.Uphoff ir J.Gilmore atliko tyrimą, kuris parodė, kad vaikai, kurie išėjo į pirmą klasę anksčiau, nei 6m3mėn, sudėtingiau adaptavosi mokykloje nei tie, kurie išėjo į mokyklą vyresni. (N.B.: JAV į mokyklą VISI vaikai išeina šešerių, vadinasi, čia kalbama tiesiog apie jauniausius klasėje). Pasirodo, šiems – jauniausiems klasėje – vaikams prasčiausiai sekėsi laikyti egzaminus ir apskritai jų pažymiai buvo prastesni. Be to, jie dažniau lieka kartoti kurso ir dažniau turi mokymosi sunkumų. Liūdniausia, kad ta uodega velkasi per visą mokyklą ir net universitetą.

Taigi, šnekučiavomes su mama, kurios vaiko gimtadienis gruodžio pabaigoje, kuris anot jos nepasiruošęs eiti į mokyklą šiais metais. Pasirodo, jog Švietimo įstatyme parašyta, jog į mokyklą vaiką galima vesti anksčiau nei 7 metai, bet jokiu būdu ne vėliau (ir ten niekam neįdomu, kad jei vaikas būtų gimęs trim dienom vėliau, tai tos problemos gal net nebūtų, t.y. visiškas biurokratiškas požiūris ir formalus kalendoriaus laikymasis). Ką gi, anot Austėjos, šis įstatymas leidžia jums padaryti meškos paslaugą savo vaikui. Tokios paslaugos nenori nei viena mama savo vaikui. Kas būtų, jei ji nesilaikytų šio įstatymo? Kiek supratau iš pokalbio, tai baudos, socialiniai visokie darbuotojai (su šeimos statuso pakeitimu į “asocialią”), prarasta teisė į darželį. Iš visų šių dalykų mažiausiai bjaurus ir brangus tai baudos.

Išimtys įstatyme yra dėl raidos sutrikimo: yra tokia “pedagoginės psichologijos” tarnyba, kuri įvertina ar vaikas gali eiti į mokyklą anksčiau, jei nori tėvai. Bet ta tarnyba nevertina ar vaikas gali eiti į mokyklą, jei jam jau sukako septyneri metai, net jei gimtadienis Gruodžio 31’ą.

Biurokratijos jūra
Biurokratijos jūra - kaip nepaskęst?

Prisipažinsiu, jog dar neišnagrinėjau šio įstatymo, bet “visom keturiom” esu už šią mamą. Juk savo vaiką geriausiai pažįsta ir žino tik jo mama. Na, o jeigu ji klysta, tą galėtų patikrinti profesionalai. Įdomu, išties, kaip ir ką vertina ta “pedagoginės psichologijos” tarnyba. Žinoma, negalima tikėtis, jog mama sėdės rankas sudėjusi: Internetuose jau yra ir peticija, o ir supermamos apie tai gan plačiai diskutuoja.

O aš, tuo tarpu, džiaugiuosi, kad mano vyresniajam kol kas dar 3 metai, o apie mokyklą reiks galvoti tik po ~4 metų – tada gal jau bus požiūris į mokymą bus pasikeitęs? O ir šiaip jis labai guvus, labai komunikabilus, nors gimęs “vėlai” metuose – lapkritį. Va tik po <6 metų, jaunesniajam bus septyneri. Įdomu ar neatsidursime tos mamos vietoje?

_________________________

[1]– Mano tėvai man irgi pasakojo, kad aš irgi šitaip pradėjau savarankiškai judėti, t.y. ant užpakalio. Tik aš kojas sušleivindavau į išorę, o maniškis į vidinę pusę.

[2]– Na taip, mokykla kaip kariuomenė – muštruoti ir priversti paklusti. Tokį slogų bendrąjį įspūdį apie savąją mokyklą atsimenu ir aš. Žinoma, buvo puikių momentų, bet jie buvo retesni, nei nusivylimai ir kaltės jausmas. Bet, supratau, kad mano vaikams gali pasisekti labiau, nes Lietuvoje gan sėkmingai ir gan plačiai vyksta “Kūrybinės partnerystės” forumas, kurio esmė yra ugdyti vaikų kūrybiškumą

Dar vienas šeštadienis ir vėl apie Linux. Linux mamai.

Kad jau beveik savaitę kaip nupirkęs mamai kompiuterį bandžiau įmasažuoti į jį Ubuntu, tai atėjus šeštadieniui nutarėme, kad mes (aš ir mano sūnūs) nuvešime tą daiktą mamai. Pirmą kartą ~1.5 valandos kelionėn išsiruošiau aš su vaikais be žmonos. Prisipažinsiu, kad buvo baisoka, nes neturėjau jokio plano ką daryti, jeigu mažylis pradės bliauti ir niekaip nenustos. Ankstesnėse kelionėse žmona tiesiog paimdavo jį į rankas ir jis iškarto aprimdavo.

Bet kelionė pavyko puikiai – abudu miegojo nuo slenksčio iki slenksčio. Puikus refleksas! Bus geri keliautojai.

Taiva… Visą savaitę testavau ir tikrinau ar Ubuntu tiks mano mamai. Išvada – tinka. Bet. Bet čia surašysiu patarimus, kuriuos reikėtų atsižvelgti, jeigu ir jūs savo mamai instaliuosite Ubuntu:

  • Tos savaitės reikia. Be savaitės niekaip. Nebent esate Linux guru ir puikiai viską žinote apie tai ir suprantate. O reikia, nes atsiranda tokių neapibrėžtumų, apie kuriuos Windowsininkai nė nepagalvoja.
  • Reikia nors vieno pažįstamo/draugo, kuris žinotų ir išmanytų tą Linux bent jau tiek, kad savo nuolat naudojamam kompe turėtų būtent tą OS. Ane Edgarai? 🙂
  • Reikia išsiaiškinti ir nors truputį suprasti pagrindines Linux’o taisykles, kurios gan stipriai skiriasi nuo Windows

Taigi, kaip minėjau pradžioje nutariau sudėti LTS (LongTermSupport) versiją, kuri teoriškai turėtų būti stabili ir kelti mažiausiai problemų. Bet deja, taip neįvyko dėl  vieno sutapimo, kad mano pirkta tinklo plokštė kaip tik pykstasi su šia Ubuntu versija. Tad nors Edgaras ir siūlė atskiruoju būdu tą draiverį sudėti, aš nutariau, kad nėr čia ko man mokytis kaip diegti draiverius į Linux ir nutariau atnaujinti į 12.04 (juoba kad G+’o chebra patikino, kad bėdų didelių su ja nėra, nors ana ir beta).

Atsisiunčiau aš tą 12.04 ir pabandžiau sukišti į instaliacinį USB (taip kaip ir 10.04 versiją, kad buvau sudiegęs), bet deja kažkodėl ta keista programkė, nors ir turi sąraše 12.04 versiją, bet kažkodėl nepripažino iso failiuko ir neleido pasigaminti “usb pen” instalerio. Nu ir fffbala jo nematė. Namie pasikuitęs suradau RW DVD, kuriame kažką kažkada buvau įrašęs – net netikrinęs ištryniau velniop ir įpiešiau tą image’ą. Įpiešiau tą 12.04 Ubuntą į kompą, per daug nesigilindamas pagal defaultinius nustatymus ir BINGO! Tinklas veikia! Bet tai tu matai kaip čia gavosi – sako su kuo jau susikalba Linux’ai tai su tinklo visokiom plokštėm tai jau BŪTINAI, bet va…

Antras atsitiktinumas nutiko, kai paaiškėjo, jog Canon’ai bjaurybės savo printeriams neduoda normalių draiverių Linuxams… O pas motiną kaip tik Canonas printeris. O printeris būtinai reikalingas! Kaip gi be printerio?? Sako, sąskaitas atsispausdina, kai apmoka internetu. Printeris pas mamą Canon PIXMA ip1000. Čia vėl be Edgaro neapsiėjau – užrodė va šitą resursą. Bet kaip tyčia jų PPA neveikiot: sako “404 not found”. :/ Tai va, mama kol kas be printerio. Žodžiu, vistiek neišsisukau be draiverių instaliavimo į Linux’ą :/

Trečias netikėtumas buvo tas, kad ppt prezentacijos, kurias siunčia mamai kolegės rodomos BE GARSO per OpenOfisą… Tai teko susirasti kažkokį PPT viewer’į ir įdiegti – dabar su garsu ir be problemų.

Ketvirtas netikėtumas buvo tas, kad dvd apie bembį (kurį rodo anūkėms) negroja per jokių standartinį įdiegtą player’į… Teko instaliuoti VLC per wine ir BINGO! Veikia…

Dar suinstaliavau ir Picassa per Wine.

O jeigu jau iki čia daskaitėt ir galvojate kas per velniava tas PPA ir kodėl ten sunku suinstaliuoti draiverius tai va imsiu ir paaiškinsiu mano galva pagrindinius linux’o principus (na tuos daiktus, katrie skiriasi nuo Windozių):

  • Eskalacija (na tipo slaptažodžio prašymai ir vartotojų rolės) yra įdiegtos į kernelį (nu branduolys operacinės sistemos). Be jos nėra tiesiog linux’o. Dėl to reikia tokių keistų komandų kaip sudo. Tiesa, nežinau kodėl sudo. Gal kas galit paaiškinti ką tas žodis reiškia (ne prasmė, nes prasmė – eskalacija, o ką reiškia). Skamba kaip kovos menų prijomas arba kaip dar bjauresnis žodis.
  • Kaži ar be komandų terminale apsieiste. Terminalas tai toks daiktas per kurį Linuxe galia padaryti viską, o grafiniai langai tai tik tam kad visokie useriai kaip aš jaustųsi geriau ir jiems aiškiau, kad būtų.
  • Geriausia programas linux’e diegti per programų diegimo programą, kuri vadinasi Synaptic. Jei ieškoti analogijų su Windowsais, tai būtų “windows update”. Tik tiek, kad ten ne updeitai o tiesiog programos diegiamos. Darbas su Synaptic yra stulbinamai paprastas ir greitas: susiradai programą, paspaudei “įdiegti”, po kelių sekundžių ji įdiegta. Nebenori programos – susirandi programą ir spaudi “pašalinti”, po kelių sekundžių programa pašalinta. Jokių exe failų, jokių ten papildomų kažkokių atsisiuntimui skirtų kažkokių programų, jokių šiukšlių. Diegti galima kelių rūšių programas
    • Ubuntu patvirtintas – tai tos, kurios tikriausiai ištestuotos ir patvirtintos kaip nepavojingos, geros ir su kuriomis tikrai neturėsite problemų.
    • Canonical – tiesą sakant nežinau tiksliai, bet man atrodo, kad tai programos, kurios nebūtinai ištestuotos, bet jomis pasitiki Ubuntu developeriai… Ar kažkas panašaus.
    • Belekokias visokias kitokias 3’iųjų šalių. Šitas diegti galit tik ant savo galvos ir jei bus bėdų, tai kaltinsit tik save ir tas 3’iasias šalis. Šitas dar galima įtraukti į Synaptic kaip PPA (a velns žino ką tai tiksliai reiškia – gal jūs žinot), t.y. nurodai savo Linux’ui, kad ans ieškotų atnaujinimų programoms tuo PPA adresu, katrą duoda softo gamintojas, kad pvz. nereiktų to daryti rankiniu būdu… Ar kažkaip panašiai. O PPA galima įtraukti tokia komanda per terminalą: sudo add-apt-repository ppa:user/ppa-name.
  • Jei kas neaišku ir nežinai kaip daryti – klausk draugo, kuris žino Linux’ą arba bandyk googlinti raktažodžius ir copy/paste komandas į terminalą.
  • Linux’o kernelis (branduolys) yra vienas, bet temų/apipavidalinimų ant tų branduolių yra daug (kaip Ubuntu, Mint… dar ten kažkokie…). Arba čia aš nusišnekėjau.
  • Rinktis reikia tą temą/apipavidalinimą, kuris yra plačiausiai naudojamas Lietuvoje (nes rašau čia lietuviškai, o jei jūs su google translatoriumi netyčia mane išsivertėte, tai žiūrėkit kokį linux’ą jūsų šalyje daugiausiai naudoja jūsų draugai/pažįstami), nes tada gali gauti patarimų ir pagalbos problemas sprendžiant.
  • Wine – windows emuliavimo Linux’e programa. Toje aplinkoje programos veikia ne visai stabiliai, bet populiariausios veikia gerai, nes Linux chebra tuo pasirūpino.

Taigi, nors ir buvo problemų su tuo Ubuntu, bet vis dar manau, kad mano mamai tai geriau nei Windozės, nes tokie pliusai: kaina, saugumas, greitis, linux’o bendruomenė, mano atveju yra nenusveriami kitų OS’ų.

Tad jei norite savo mamai instaliuoti linux’ą – kreipkitės. Padėsiu. Arba paprašysiu kad Edgaras padėtų.

Beje, tai galėtų būti puikia dovana mamai artėjančios gegužės proga: Linux’as gali būti labai gražus, jūsų pi..vargimas su juo gali atrodyti kaip didelis kad ir netiesioginis dėmesys mamai, o taip juk ir yra…