Mano vyriausiajam sūnui dabar beveik 3 metai. Pirma klasė bus ne anksčiau kaip už ~4 metų.
Esu jau minėjęs, jog kiekvienas vaikas yra atskira asmenybė – nėra tokio pačio žmogaus, net identiški dvyniai vistiek kažkuo skiriasi. Ten pat ir buvo balsavimo rezultatai, kurie mane lengvai šokiravo (na, gal nešokiravo, jei turėti omenyje, jog pas mane tada lankėsi vien internetiniai troliai). Kalbėta buvo apie tai ar ne per anksti vaikus pradėti mokyti visokių rimtų dalykų ir ar neverta jiems leisti pasaulį tyrinėti taip, kaip jiems gaunasi, kaip jiems tai gaunasi savaime. Tai yra, ar verta skiepyti savo vaikui nuo pat vaikystės savo požiūrį? Ar tikrai tas požiūris yra tas teisingasis? O gal vaikas tyrinėdamas pasaulį taip, kaip jis sugeba pats, atras kitas, mums nepastebėtas puses?
Štai jaunėlis mūsų jau pusantrų metų, bet vaikšto kol kas tik įsikibęs į ranką. Galėtų vaikščioti ir pats, bet kažko lygtais bijo: tik paleidžiame ranką – iš karto atsisėda ir tada juda pasišokinėdamas ant užpakalio[1]. Vyresnėlis vaikščioti pradėjo beveik nepastebimai: regis atsistojo ir nuėjo. Jaunėlis yra kiek atsargesnis, vyresnysis gi – visiškas nenuorama ir jo interesų laukas yra ypač platus. Jaunėlis regis kiek intravertas, o vyresnysis ekstravertas. Žinoma, jaunėlį auklėti labai padeda ir vyresnysis sūnus, gal dėl to jis kiek mažiau ir drąsus.
Taigi, vaikai skirtingi. Ir tai yra gerai. Apie savo vaikus galėčiau pripasakoti ir daugiau, tiek kad jums atsibostų. Dalia apie juos papasakot galėtų dar daugiau. Ji galėtų papasakoti tiek, kad net negalėtumėte įsivaizduoti kiek: ji gali identifikuoti paternus kiekviename smulkiausiame judesyje ar elgesyje ir papasakoti kodėl taip yra. Mamos savo vaikus pažįsta dar geriau nei savo vyrus, geriau nei save. Štai dar prisiminiau vieną istoriją, kurią papasakojo mums per gimdymo kursus lektorė (ne Sheri Bayles, kita): laiko kūdikį apgaubusi medžiagos gabalu Afrikoje (o gal Australijoje) juodaodė (o gal aborigenė) ir staiga praskleidžia medžiagą, kūdikis nusišlapina, ji ramiai vėl įsuka kūdikį – nei lašo ant medžiagos ar jos pačios; jos tada paklausia: “iš kur žinojote, kad kūdikis nori šlapintis?”, ta kiek pagalvojusi atsakė: “O iš kur jūs žinote, kad norite?”.
Taigi, motinos ir vaiko ryšys paprastai būna itin stiprus ir nerasite jokio kito žmogaus, kuris geriau suprastų vaiką nei mama. Su viena tokia neseniai kalbėjausi apie jos sūnų, kuriam 7’eri sukanka gruodžio pabaigoje. Mama pasiskundė, kad jos nuomone, jos vaikas yra nepasiruošęs dar eiti į mokyklą. Jos argumentai buvo tie, kad jos sūnus, kiek daugiau nei vidutiniškai sirguliavęs, kad nėra subrendęs sociališkai ir psichologiškai tiek, kad jį galėtų išleisti į mokyklą. Jokių atsilikimų nėra, bet nenori vesti į mokyklą, kuria jos draugės ir gal net mokytojos vadina “mėsmale”[2].
Gan įdomiai sutapo ir tai, jog Google Plus socialiniame tinkle vienas jo dalyvių pusiau viešai pasvarstė kaip jam padaryti, kad savo vaiką galėtų išleisti vėliau į mokyklą, o ne tada, kai privaloma? Anot jo ir pusmetis tokiame amžiuje reiškia labai daug. Čia jo posto dalies citata:
Toks Malcolm Gladwell, žmogus, kuris rašo knygas iš tau pažįstamos statistikos (publicly available statistikos) savo puikioje knygoje Outliers dėjo konkrečią lentelę – USA ledo ritulio rinktinės narių gimimo datos. Guess what – du trečdaliai jų yra gimę pirmąjį metų ketvirtį. Pažiūrėjau mūsų kašio rinktinę kažkada – akurat, tas pats patternas. Treneriai renkasi didesnius, stipresnius, mokytojai irgi taip pat – gudresnius, protingesnius. Aišku, sporte tai matosi ryškiau, nei moksle, bet moksle matosi irgi ryškiai. Tą man patvirtino ir bičiulė Austėja Landsbergienė.
Austėja savo bloge taip pat gan nuodugniai išnagrinėjo šią dilemą. Taip pat citata iš jos straipsnio:
Ar galima vaiką į mokyklą išleisti per anksti?
Vienareikšmiškai – GALIMA. Ką reiškia pasakymas išleistas per anksti?! Tai reiškia, kad padarėte vaikui meškos paslaugą. J.Uphoff ir J.Gilmore atliko tyrimą, kuris parodė, kad vaikai, kurie išėjo į pirmą klasę anksčiau, nei 6m3mėn, sudėtingiau adaptavosi mokykloje nei tie, kurie išėjo į mokyklą vyresni. (N.B.: JAV į mokyklą VISI vaikai išeina šešerių, vadinasi, čia kalbama tiesiog apie jauniausius klasėje). Pasirodo, šiems – jauniausiems klasėje – vaikams prasčiausiai sekėsi laikyti egzaminus ir apskritai jų pažymiai buvo prastesni. Be to, jie dažniau lieka kartoti kurso ir dažniau turi mokymosi sunkumų. Liūdniausia, kad ta uodega velkasi per visą mokyklą ir net universitetą.
Taigi, šnekučiavomes su mama, kurios vaiko gimtadienis gruodžio pabaigoje, kuris anot jos nepasiruošęs eiti į mokyklą šiais metais. Pasirodo, jog Švietimo įstatyme parašyta, jog į mokyklą vaiką galima vesti anksčiau nei 7 metai, bet jokiu būdu ne vėliau (ir ten niekam neįdomu, kad jei vaikas būtų gimęs trim dienom vėliau, tai tos problemos gal net nebūtų, t.y. visiškas biurokratiškas požiūris ir formalus kalendoriaus laikymasis). Ką gi, anot Austėjos, šis įstatymas leidžia jums padaryti meškos paslaugą savo vaikui. Tokios paslaugos nenori nei viena mama savo vaikui. Kas būtų, jei ji nesilaikytų šio įstatymo? Kiek supratau iš pokalbio, tai baudos, socialiniai visokie darbuotojai (su šeimos statuso pakeitimu į “asocialią”), prarasta teisė į darželį. Iš visų šių dalykų mažiausiai bjaurus ir brangus tai baudos.
Išimtys įstatyme yra dėl raidos sutrikimo: yra tokia “pedagoginės psichologijos” tarnyba, kuri įvertina ar vaikas gali eiti į mokyklą anksčiau, jei nori tėvai. Bet ta tarnyba nevertina ar vaikas gali eiti į mokyklą, jei jam jau sukako septyneri metai, net jei gimtadienis Gruodžio 31’ą.
Prisipažinsiu, jog dar neišnagrinėjau šio įstatymo, bet “visom keturiom” esu už šią mamą. Juk savo vaiką geriausiai pažįsta ir žino tik jo mama. Na, o jeigu ji klysta, tą galėtų patikrinti profesionalai. Įdomu, išties, kaip ir ką vertina ta “pedagoginės psichologijos” tarnyba. Žinoma, negalima tikėtis, jog mama sėdės rankas sudėjusi: Internetuose jau yra ir peticija, o ir supermamos apie tai gan plačiai diskutuoja.
O aš, tuo tarpu, džiaugiuosi, kad mano vyresniajam kol kas dar 3 metai, o apie mokyklą reiks galvoti tik po ~4 metų – tada gal jau bus požiūris į mokymą bus pasikeitęs? O ir šiaip jis labai guvus, labai komunikabilus, nors gimęs “vėlai” metuose – lapkritį. Va tik po <6 metų, jaunesniajam bus septyneri. Įdomu ar neatsidursime tos mamos vietoje?
_________________________
[1]– Mano tėvai man irgi pasakojo, kad aš irgi šitaip pradėjau savarankiškai judėti, t.y. ant užpakalio. Tik aš kojas sušleivindavau į išorę, o maniškis į vidinę pusę.
[2]– Na taip, mokykla kaip kariuomenė – muštruoti ir priversti paklusti. Tokį slogų bendrąjį įspūdį apie savąją mokyklą atsimenu ir aš. Žinoma, buvo puikių momentų, bet jie buvo retesni, nei nusivylimai ir kaltės jausmas. Bet, supratau, kad mano vaikams gali pasisekti labiau, nes Lietuvoje gan sėkmingai ir gan plačiai vyksta “Kūrybinės partnerystės” forumas, kurio esmė yra ugdyti vaikų kūrybiškumą
Pritariu, kad tėvai turėtų spręsti. Bet nepritariu dėl argumento kad “būtų stipriausias klasėje”, ar “kad atsirinktų treneriai”. Tai lygiai taip pat gali pakišti koją, pvz kai tektų (ne)žaisti varžybose, apribotose pagal amžių.
Yra niuansų, kurie išlenda tada, kai mokyklose dėl įvairių priežasčių mokosi 18-mečiai ir 19mečiai.
Aš tuos pavyzdžius su treneriais ir stiprumu klasėje daugiau vertinu ne kaip siekiamybę, o kaip sprendimų pasekmes.
Dėl pilnametystės nuo 18 ir įvairių apribojimų nuo to amžiaus panaikinimo, tai galima dar pasvarstyti ar negeriau daryti tai nuo 21 metų, kaip kai kuriose kitose valstybėse…
Ačiū už straipsnį. Tikrai yra didžiulė problema. Mano penkiametis privalomai turėjo išeiti į pariangiamąją grupę šiais metais, nors visaip kaip bandžiau dar neleisti, bet deja deja, vaikas gimęs 12-29. Reiškias PRIVALO. Taigi, vis pasižiūriu darželyje į atliekamus darbelius, palyginu su kitų grupės vaikų darbeliais ir esu tikra -- dar ne laikas. O pasirinkimo galimybės neturiu. Tiksliau turiu: 1. leisti vaiką ir toliau laužyti, o nuo kitų metų “dėti į mėsmalę” ir tikėtis, kad visiškai jo nesutrins. 2. Nepaisyti įstatymo ir prisiimti atsakomybę su visomis iš to išplaukiančiomis išdavomis. O nesinori nei to nei ano. Teisinga būtų vertinti kiekvieną vaiką individualiai. Juk kiekvienas augindamas vaiką susiduria su kažkokiais standartais, kaip pvz. pirmas dantukas ~ 6 mėn., vaikščioti pradeda apie 14-16 mėn., numatomas pagal amžių vaiko ūgis ir svoris. O jei mano vaikui pirmas dantukas išdygo 11 mėn, o vaikščioti jis pradėjo 9,5 mėn, tai manimi turėtų domėtis vaiko teisių apsaugos tarnyba ir dar galėčiau už tai atsakyti administracine bauda? Tiesiog neapgalvotas ir iki galo neišnagrinėtas įstatymas. Ir niekaip nesuvokiu kodėl atsakingos tarnybos taip biurokratiškai į tai žiūri. Juk ne bulves ir ne runkelius auginam, o žmones. Kuriuos sutraumavus vaikystėje, pasėkmės vilksis visą jo likusį gyvenimą. Ir ne tik tam augančiam/užaugusiam žmogui ir jo artimai aplinkai, visuomenei taip pat.
Išties, įstatymas remiasi apibendrintais rezultatais ir visokiais vidurkiais*, t.y. aukoja kai kuriuos nuokrypius. Nemanau, jog tai racionalus sprendimas.
*- apie kuriuos įžymus rašytojas, berods M. Tvenas pasakė: “jeigu mano kaimynas šįvakar valgo keptą žąsį, o aš nieko, tai mūsų abiejų vidurkis reikš, jog mes valgėme po pusę žąsies?”
Jep, tas pats su maže- atsilieka ji nuo kitų. Gruodžiukė.
Ką gi, dar viena kova su valdžiažmogiais laukia. Būsiu priskirtas asocialiem.
Taigi. Vaikai -- svarbiausia.
Bet, kita vertus, jeigu niekam nesigirsit (ypač viešai), tai ir tą asocialumo dalyką gal praskipinsit net kažkaip 😀
Džiugu, kad problema pradėta kelti į viešumą. Mes su ja taip pat susidūrėme šiemet, kai mūsų penkiametis PRIVALĖJO išeiti į priešmokyklinę grupę, nors akivaizdžiai buvo tam dar nepasiruošęs. Tad su nerimu laukiame kitų metų, kai bus PRIVALOMA eiti į mokyklą dar neturint 7 metų. O va biurokratija sako -- “nieko čia tokio, jei būsite nepasirengę bendrojo lavinimo programau -- tai bus galima vaiką leistį į specialią mokyklą”. O kodėl mūsų vaikas turi būti toks, kaip VISI? Jis daugybę įgūdžių pasiekia, tik kad vėliau, nei rašoma vadovėlių “normose”. Kodėl ypač “gruodinukui” nesuteikti dar vienerių metų šanso sustiprėti visomis prasmėmis?
Berods Enšteinas kalbėti pradėjo tik nuo 4 metų… Nesu tikras, bet kažką panašaus esu girdėjęs.
Išties, kaip rašė Gitana -- ne apie runkelius ar bulves čia kalbame.
O mano penkiametis yra gimes sausio vidury ir turim problema kad darzelis rekomenduoja jam dar metus palaukti nors jau siais metais reiktu pradeti lankyti paruosiamaja grupe ir kitais metais kaijam bus 6 metai 8menesiai eiti i mokykla. Visi jo kiemo draugai ir dazelinukai yra gime anksciau todel vieno menesio skirtumas mums vaiko mokslus atideda metams. Norint vesti i paruosiama grupe reikia gauti psichologines tarnybos leidima. O i mokykla norint leisti sesiameti reikia tospacios tarnybos sutikimo. Taigi pirma pazyma gavome bet tai nereiskia kad ir i mokykla gausime. O testas toi tarnyboi tikrai geras: piesimas tiesios linijos, trikampio, klausimai kas yra kepure , stalas ir dar viskas pagal ju darbo instrukcija. Ir tikrai atsakymai i juos turi buti pagal to testo atsakymus ir negali issigalvoti savo pvz. Kepure yra drabuzis o ne tai ka ant galvos dedame. Bet testa reikia laikyti tik tiems kas norileisti savo vaika 6metu nors puse menesio vyresniam berniukui nereiks nieko. Jei butu skirtumas puse metu tai jau kita situacija , o dabar skirtumas tarp 6 metu 8 men. ir 7metu 8 men yra tikrai nemazas
Na, skirtumas yra 1 metai tarp 6 metų 8 mėnesių ir 7 metų 8 mėnesių.
Vaikystėje, kiek suprantu vystymasis yra labai spartus ir net mėnesio skirtumas pirmaisiais metais turi didžiulę reikšmę, kiek vėliau ta amžiaus skirtumo svarba (žiūrint į žmogaus vystymąsi) mažėja, bet ~1 metų skirtumas vaikams kuriems 6-8 tikrai vis dar labai reikšmingas.
Girdėjau pasakojant, kaip kažkokioje grupėje darželinukų paprašė nupiešti, kaip jie įsivaizduoja savo pirmąją mokytoją. Vėliau vienas berniukas pasikūkčiodamas prisipažino, kad jam jo piešinys pasirodė labai baisus. Jis nervinosi, kaip dabar reikės eiti į mokyklą ir ką mokytoja pagalvos, kad jis ją tokią negražią nupiešė? Jam jo paties piešinys sukėlė didžiulį stresą. Taip kad vaikų protas dar nėra toks, kaip mūsų.
Daug kas ten kitaip. Vaikai tarsi informacijos ir emocijų kempinės. Antai vis eidamas kambariu, kad neužminčiau kokio žaislo detalės paspiriu jį į šoną. Sūnus tai pamatęs irgi ėmė spardyti žaislus. Teks to įpročio atsisakyti. Net nekalbėsiu apie retkarčiais išsprūstančius keiksmažodžius.
Mes tiek daug mokome savo vaikus jų nemokydami, kad retkarčiais jaučiuosi kaip realybės šou, kur mane nuolat filmuoja.
Mūsų (tėvų) pačių baimės persiduoda atžaloms, todėl svarbu ir mūsų pačių nusiteikimas įvairiais atžvilgiais.
O būna ir tiesiog objektyviai, kad žmogus dar nesubrendęs priiminėti tiek daug savarankiškų sprendimų. Bet šitą geriausiai pastebi mama ar tėtis ir jų nuomonė turi būti svarbesnė, nei dabar yra.