Jeigu jau pasirašėte peticiją dėl AT&T ir Verizon CISPA akto priėmimo, tai jums gali būti įdomu sužinoti daugiau apie tai kaip didieji telekomunikacijų monstrai elgiasi su savo klientais ir kaip jie bendradarbiauja su kai kuriomis valstybėmis.
O jeigu nepasirašėte, tai gali būti dar įdomiau, nes tada gal pasirašysite.
Aš nesu tikras dėl tikslios schemos, bet manau, jog didieji telekomai turintys savo tyrimų centrus, juos finansuoja iš savo pinigų. O pinigus jie gauna iš savo klientų.
Na, o įvairūs globalūs telekomunikacijų technologijų tyrimų centrai ir aparatūros gamintojai – gauna pinigus iš tų pačių telekomų. Taigi, gauna pinigus iš paslaugų vartotojų. Neretai tie specializuoti tyrimų centrai būna tiesiog atsiskyrę gigantiškų telekomų dalys.
Orienatacija į klientus turėtų sukurti prielaidas visiems tiems tyrimų centrams ir telekomams kurti ar tobulinti technologijas taip, kad iš to naudos gautų klientai (ir visi kiti pakeliui grandine).
Tačiau viskas kiek ima keistis, kai į žaidimą įsitraukia totalitariniai režimai. Režimai kuriems būtina valdyti viską tam, kad sugebėtų išsilaikyti.
Kaip jūs pavadintumėte kompaniją, kuri parduoda aukštas technologijas totalitariniam režimui, kad šis galėtų dar labiau įsitvirtinti ir sekti bei valdyti savo piliečius? Kaip jūs ją pavadintumėte žinodami, kad ši kompanija sukūrė šį produktą vien dėl to, kad jūs esate jos klientas ir atiduodate jai dalį savo sukurtos vertės? Ar jūs norite stiprinti totalitarinį režimą, kuriame kenčia žmonės?
Išsivysčiusios šalys su atsakinga socialine politika šitaip, per jose veikiančias korporacijas, netiesiogiai ima remti totalitarinius režimus, kurie neturi nieko bendro nei su demokratija nei su žmogaus teisėmis (na, nebent tai, kad daro viską atvirkščiai).
Didžioji dalis kompanijų žino, kad žmonės iš jų perka ne vien dėl jų paslaugų ar prekių kokybės, bet ir dėl mažiau objektyvių priežasčių: kompanijos vardo, jos vadovų, socialinės politikos ir panašiai. Tie mažiau objektyvūs veiksniai dažnai būna lemiantys išsivysčiusiose ir konkurencingose šalyse.
Todėl kai kurie telekomai skelbia savo socialinės atsakomybės manifestus, dalyvauja įvairiose filantropiškose programose.
Bet būna, kad užmiršta tas programas. Būna, kad pinigai nekvepia. Būna, kad pamiršta kas yra jų didžiausia vertybė. Todėl mūsų, kaip klientų ir vartotojų pareiga yra priminti šioms užmirštuolėms šiuos dalykus.
Ir štai, žinoma, mano jau mėgstamas Access pristato “Telekomunikacijų gigantų gėdos menę” (“The Telco Hall of Shame“):
O čia bus visai laisvas vertimas tiems, kas tingi ar nemoka paskaityti angliškai:
ZTE
Pirmasis korporatyvinės socialinės atasakomybės principas: verslas turi palaikyti, remti ir gerbti tarptautinių organizacijų patvirtintas žmogaus teises.
Antrasis korporatyvinės socialinės atsakomybės principas: įsitikinti, kad verslas niekaip nepadės žmogaus teisių pažeidimus vykdantiems procesams.
Pakistanas daro firewalą internetui, o ZTE neneigia, kad padeda. Pardavė Iranui tinklo stebėjimo aparatūros. Ir Gadafio Libijai buvo pardavęs. Kyšininkavo Filipinuose.
Vodafone
Deklaruoja: verslas turi būti atsakingas, gerbiant žmogaus teises, siekiant apsaugoti ir gerbti žodžio laisvę. Turi aiškią politiką, kuri užtikrina minimalią įtaką klientams, kai dirbama su vyriausybėmis ar gelbstint jų jėgoms struktūroms.
Atidavė Egipto vyriausybei savo vartotojų duomenų per sujudimus. 22 žmonės areštuoti. Mubarako prašymu išjungė savo tinklus Egipte. Negana to dar buvo panaudoti siųsti režimo propagandai. Vėliau pakeitė savo nuostatas suteikdami prioritetus pagalbai valstybinėms jėgų struktūroms: galų gale tai yra valstybinės institucijos, kurios nustato kas yra legalu. O ne tarptautinė teisė ar žmogaus teisių normos, ar kompanijos politika. Taip pasakė vienas iš stambiųjų kompanijos vadovas, kuris nepaminėjo kompanijos socialinės politikos ir net jai paprieštaravo.
Verizon
Šis yra bene yra pats didžiausias gigantas gigantų pasaulyje. Užtai ne veidmainiai: “mes galime atiduoti informaciją, kuri tiksliai apibrėžia ar nurodo į konkretų asmenį, tam tikrais atvejais”.
O kadangi Verizon yra vienas iš aktyviausių ir entuziastingiausių sixstraikininkų, tai panašu, jog tie tam tikri atvejai apibrėžia ne išimtis, o taisyklę.
Telstra
Savo socialinės atsakomybės deklaracijoje teigia, jog gerbia ir vertina žmogaus laisves. Ir jeigu kada jai reiks rinktis tarp savo šių, deklaruojamų, vertybių ir kokių nors jėgos struktūrų nurodymų – vadovausis savo socialinės atsakomybės įsipareigojimais pirmiausiai ir kiek gali ilgiau.
Matyt kankino ir laužė labai ilgai juos, kol jie galų gale JAV kažkokiai anti-pornografijos įstaigai siuntė duomenis apie savo vartotojus, kurie lankėsi porno puslapiuose be savo vartotojų perspėjimo.
Beje, šiomis šios kompanijos paslaugomis naudojosi ir Quataras ir Jemenas, ir JAE…
Be to vienu metu, per klaidą, paviešino savo 730 000 klientų duomenų, kurių tarpe buvo ir nemaža dalis visokių slaptažodžių.
TeliaSonera
Teigia, kad kaip ir bet kokia kita kompanija privalo laikytis žmogaus teisių principais visada ir kiek įmanoma labiau.
Pardavė aukštų technologijų šnipinėjimo techniką Baltarusijai, Uzbekistanui, Azerbaidžianui, Dadžikistanui, Gruzijai ir Kazachstanui.
Leido jėgos struktūroms prisijungti prie savo infrastruktūros, ko rezultate buvo suimtų žmonių. Tadžikams atjungė tinklus po vietinių jėgų struktūrų reikalavimų. Uzbekistane kyšininkavo, kad taptų 3G provaideriu.
Board’o chairmanas atsistatydino. Lars Nyberg (SEO) atsistatydino. Prieš atsistatydindamas Nybergas pasakė, kad jeigu reiktų rinktis ar buvimą šalyje ar autorių teises, tai pasirinktų teises (buvimas – tai kompanijos atstovybė ar kita veikla toje šalyje).
Ir vėliau daug kas pasisuko pozityvia žmogaus teisių užtikrinimo linkme. Bet principai yra tam, kad jų laikytumėmės, o ne tam, kad atsiprašinėtumėm, jog jų nesilaikėme.
Nokia/Siemens
Viešai įsipareigoję žmogaus teisių deklaracijai ir net turi elgesio kodeksą, kuriame sako, jog neteiks jokios pagalbos, kuri ribotų politinį diskursą, padėtų sekti atskirus žmones . Arba ne daugiau, negu reikalaus įstatymas.
Pardavė Iranui sekimo įrangos. Pribūrė paskui, kad įranga nemoka daryti gilios analizės, bet paaiškėjo, kad su ja buvo galima perimti skambučius ir tekstines žinutes. Tada atskyrė ir pardavė tą kompanijos dalį, kuri gamina tą įrangą ir kitaip pavadino: Trovicor. Dėl to Irane buvo suimtų ir kankinamų žmonių (Amerikoje buvo teismai).
Bahraino disidentus persekioti padėjo.
MTN
Nedeklaruoja nieko veidmainiško.
Kyšininkavo PAR’e dėl 3G ir gavo. Turkcell’as sako, kad MTN’as siūlė netgi ginklus ir UN balsus Iranui už 3G licenciją. MTN’as filtruoja pagal raktažodžius sms’us ten kur paprašo vyriausybės. Atjunginėjo tinklus Sirijoje. Nusisamdė piar’us, kad pagerintų savo veidą.
Huawei
2004 prisijungė prie UN global compact ir sutinka su dviem principais:
Principas 1: Verslas turi palaikyti ir gerbti tarptautiniu lygiu paskelbtas žmogaus teises ir
Principas 2: užtikrinti, kad jie nebendrininkaus vykstančiuose žmogaus teisių pažeidimuose.
Daugiau jokių užuominų viešai prieinamų apie žmogaus teises neužsirašę.
Iranui padėjo su sekimo įranga ir bandė išsiginti tai darę.
Pakistanas užsimanė cenzūros įrangos: žmogaus teises užtikrinančios bendrijos tiek lokalios tiek tarptautinės prašė visų kompanijų nedalyvauti ten. Daug kas atsakė, kad nedalyvaus, Huawey’ius nieko neatsakė. Dar kartą paklausė o jie diplomatiškai išsisukinėjo.
France telecom/orange
Daug gražių žodžių (atvirumas, saugumas ir pan), bet jų privatumo politika niekaip nereferuoja į tai kaip jie elgiasi gavę valstybių prašymus apie konkrečius vartotojus.
Egipto sukilimo metu atjungė savo tinklus. Skandalai su korupcija Tunise (licencijos vėl).
Cote D’Ivoire užtikrino ryšį civilinio konflikto 2010 metu.
Kai kuriuose Afrikos tinkluose apmokestino Google, kad jie savo trafiką ten siųstų. Pažeidė Net Neutrality principą.
Padėjo Etiopijos ryšininkams analizuoti paketus ir juos cenzūruoti.
Buvęs CEO Didier Lombard buvo apkaltintas sukūręs patyčių ir priekabiavimo kultūrą, dėl ko nusižudė virš 30 kompanijos darbuotojų 2008-2009.
Blackbery/RIM
Savo pareiškimuose pasakoja, kad neduoda niekam savo kodavimo raktų ir panašiai. O dėl turinio filtravimo tai nekalti jie. Jie tik padeda tiems, kas kalti.
Įtariama įgalinusi tekstinių žinučių perėmimą Kinijos vyriausybei 2006
Perdavė kodavimo raktus Rusijos FSB.
Kuweite, Indonezijoje padėjo cenzūruoti internetą.
Indijai atidavė savo kodavimo raktus.
AT&T
Įsipareigoja gerbti ir skatinti kitus gerbti pagrindines žmogaus teises.
Leido NSA (National Security Agency – nacionalinio saugumo agentūra) kurti ofisus savo patalpose ir ten rautino visą trafiką, tad NSA galėjo be jokių apribojimų ir orderių sekti viską.
Užklausta kompanija į tai atsakė, jog nors jūsų paskyros informacija ir yra asmeninė jums, bet tie įrašai taip pat esą ir jų verslo dalis, kurios savininkas yra AT&T.
Vienas hakeris rado AT&T prastai padėtus userių accountus ir paskelbė tą skylę. Gavo teismo nuo kompanijos.
Blokuoja kai kuriuos Apple servisus pigioms savo paslaugoms (Net neutrality pažeidžiamaas).
Six straikuose ISP pats nusprendžia ar atjungti internetą (lyg jam tai rūpėtų ir jis būtų tuo suinteresuotas).
Ši kompanija yra visos šios gėdos menės laimėtoja. Su kuo ją ir sveikiname:
Atliais Dabar tavia is darba us neajezdus
Nu būtų keista. Juoba kad ta kompanija pasielgė garbingiausiai.
Aha, o dabar prisimename, kad Omnitel ir Teo yra TeliaSoneros grupė įmonės…
Neverta daryti itin toli siekiančių išvadų, nes aš ir pats nežinau kaip ten iš tiesų buvo. Ten Accesse yra vertinimas. Gali būti, kad jis šiek tiek hiperbolizuotas. O dar mano laisvas vertimas 😀
Tai tiesiog bendram kontekstui.
Po fotografijomis pastabos”pasiskolinau”.Ar šiais laikais nereikėtų rašyti”pavogiau”?
Šiaip gera šviečiamoji medžiaga tiems,kurie vis dar garbina”vakarietiškas vertybes ir laisves”.Žmonėms,perkopusiems gyvenimo zenitą, pamenantiems praeitą valtybinį darinį,kuriam priklausė Lietuvos teritorija,o ir tiesiog skaičiusiems 1984,nieko naujo.Tas tiesas jie sugebėjo atrasti patys,o kai kurie net patirti savo kailiu..
p.s.pamiršau paminėti.
Įdomu,kaip pakomentuotu koks L.Andriulis ar kiti dirbantieji informacijos srautų baruose
Manau, kad viskas ten yra daug sudėtingiau, nei parašė Access’as ar juo labiau aš išverčiau.
Valstybių spaudimai gali būti labai įvairiapusiai ir labai efektyvūs.
Labai svarbu kompanijoms duoti įrankius ar prielaidas atsispirti tam spaudimui.
Na va, kažkas reikalauja, kad korporacijos vykdytų savo politiką trečiose šalyse.
😀 Tai taip išeina -- trečiose šalyse politika negalioja?
Kaip reaguotum, jei tau, pvz, DVB-T įrangos tiekėjas, aiškintų, kad jų politikai prieštarauja informacinių kanalų transliacija, tai mol netransliuok.
Tokia vat įrangos gamintojo pramoginė politika.
Arba koks nors Juniper perkančiai korporacijai pasako “mūsų įranga Skype nefiltruoja, nes mums patinka žalia ikonos spalva, jūsų korporatyviniame tinkle dėl to bus 5 supernode’ai”
Ne tame bėda čia.
Labai protingai skamba ką čia parašėte, bet nelabai supratau ką norėjote pasakyti.
Ar norėjote pasakyti, jog savo politikos neįmanoma laikytis visur? Ar kad tos politikos kvailos?
Noriu pasakyti, kad valstybė/užsakančioji organizacija > paslaugų tiekėją.
KAip ir EULA negali būti viršesnė už šalies įstatymus.
Paslaugų tiekėjas, jei nori, gali neparduoti, Irano diktatorius pirks iš kitur
Dar ir dėl to man patinka principas, kad jei reiktų rinktis tarp buvimo šalyje ir žmogaus teisių, tai reikėtų rinktis žmogaus teises.
Bet vėlgi, kartojuosi, aš suprantu, kad ten viskas labai nepaprasta.
Bet galų gale turime valstybės norą visus totaliai valdyti ir gauti duomenis apie žmones iš juridinių asmenų. Ir tos šalys turi nemažai priemonių priversti tuos duomenis pateikti. Ir tol bus tos organizacijos stipresnės ir duomenis gaus, kol kas nors jiems paklus.
Viso šito “evil greedy corporations” diskurso bėda yra ta, kad kažkaip pradeda atrodyt, kad tose korporacijose nebežmonės dirba.
O dirba ten vis dėlto paprasti žmonės su paprastom smegenim ir paprastais poreikiais. Ir po teisybėj jiems nusišvilpt kad jų įmonės mission statemente ar vizijoj parašyta. Bet kas kas kada nors dirbo didesnėj kompanijoj, kuri turėjo “misiją” ar tai “viziją” gali pats asmeniškai papasakot kiek jam jinai rūpėjo.
Įmonių, kaip ir korporacijų (nes jos irgi įmonės tik didesnės) tikslas yra uždirbti pinigus, o ne rūpintis pasaulio negandom. Taprasme kai jos savo rankomis daro cenzūrą ir pan. tai aišku nėra gerai, bet tai kad jie kyšininkauja ar tiesiog parduoda savo produktus toms šalims tai nėra nieko tame nei gero nei blogo -- business as usual. Blogai būna tik tada kai tai pasidaro nebe business o politika ir kišimasis į visokias teises ir t.t. O bet tačiau čia parodyt kad kažkokiam jų marketingistų websaite parašytas mission statementas nevisai atitinka to ką jie daro tai sakyčiau yra silpnoka.
Na taip. O kaip darbuotojams jaustis? Kaip jiems jaustis, kai klientai taip jaučiasi? 😀
Gal jūs nepatikėsite, bet man nenusišvilpt. Ir net atsimenu vieną kitą misiją ar vertybę ir tikslą.
Ir man atrodo, kad kuo stambesnė kompanija, tuo tie žodžiai yra svarbesni ir mažiau tušti. Na, bent jau taip turėtų būti.
Sutinku su jumis pilnai dėl vieno svarbesnių dalykų marketinge: jei ką pažadėjai, jei ką viešai užrašei, tai turi trūks-plyš vykdyti (arba padaryti, kad atrodytų, jog vykdai), nes kitaip atrodys prastokai.
O tas business as usual ilgalaikėje perspektyvoje atsisuks priekiu į mišką, subine į vadovybę. Na, taip… esu idealistas. Gal dėl to, kad vis dar jaunas 😀