– Dideli ir maži gyvena visai čia pat. Labai arti. Taip arti, kad net nesimato. Ir kartą… Pala, nori, kad jie pas mus ateitų ar, kad mes pas juos?
– Dideli ir maži prisivalgė pipirų ir pateko pas mus!
– Gerai. Sutrynė kartą vienas didelis ir vienas mažas pipirą. Tada netyčia pauostė ir kad nusičiaudės: aaAAAApči! Taip stipriai nusičiaudėjo, kad pateko pas mus!
O dabar skaityti Vytauto V. Landsbergio įgarsintu pagyvenusio begemoto (iš Rudnosiuko) balsu:
– Sveikas Augustai. Ką veiki? – klausia didelis.
– Guliu.
Su sąlyga, kad didelis iš kito išmatavimo, tai jam reikia viską paaiškinti:
– O ką reiškia “guliu”?
– Na, kai guliu…
Tada įsikišu į dialogą ir aš:
– Žmonės, kai diena, dažnai būna stati. Vaikšto, sėdi ir panašiai. Na, nebent ligoninėje – ten daugiausiai guli. Todėl ir sako – “paguldė į ligoninę”. Kažkada seniai-seniai gyveno žmonių protėviai homos ir jie vaikščiojo keturiomis. Bet homos kiek vėliau suprato, kad stačiomis vaikščioti yra daug geriau ir tapo homos erectus, nes tada galima su rankomis daug ką daryti – pavyzdžiui paploti katučių.
Plekšt-plekšt – paplojam kartu.
– O kai pavargstame vaikščioti stati, tada prigulame pailsėti. Pailsi kiek stuburas, raumenys atsipalaiduoja ir panašiai… – tęsiu.
– O mes niekada negulim. – Vėl kalbu pagyvenusio begemoto balsu. – Mes, dideli, nemokam gulėt. Todėl ir paklausiau. Bet dabar jau supratau, ką reiškia gulėti.
******************************
Čia buvo ištrauka iš mūsų pokalbio su sūnumi. Šiuo metu tai populiariausia pasaka prieš miegą. Gaila tik, kad nelabai migdo. Tiksliau migdo, bet ne sūnų, o mane. Būna, kad išgirstu:
– Tėti! Pasakok! – būnu jau lengvai užsnūdęs ir jau pradėjęs su didelėmis pauzėmis pasakoti savo sapnus. Kažką panašaus į: “o tada jie pamatė… pamatė mašiną… važiavo… važiavo… ciklai programoje….”
O ir šiaip keistas jausmas, kai pusiau sąmoningai bandai gaudyti žodžius ateinančius į mintis tokioje snūdulio būsenoje. Esu kažkada net užsirašęs keletą tų žodžių.
Jaunėlis mano pasakos ir dialogo su vyresnėliu klauso kol kas pasyviai.
Tie dideli ir maži tai visai iš kito išmatavimo todėl kurti galima bet ką ir bet kaip. Klausinėti galima visko. Todėl tai yra labai gera pasaka. Aš pats tuos didelius ir mažus įsivaizduoju kaip balkšvame pilkšvame rūke esantį didelį ir mažą siluetą. Vis tiek šiek tiek panašius į mus – didelius ir mažus. Nežiūrint į tai, kad tie anie iš kito išmatavimo.
Daugiausiai turinio toms keistoms istorijoms prikuriu kol kas aš pats. Sūnus daugiausiai reaguoja reaktyviai, t.y. atsakinėja į didelio ir mažo uždavinėjamus klausimus apie įvairius dalykus. Kad ir kokios keistos tos istorijos bebūtų – jos mano sūnui įdomios.
******************************
Didelio arba mažo žodžius skaityti pagyvenusio begemoto ir ežio balsu.
Didelis:
– Ką čia darai?
– Rašau. – Atsakau.
Tada paklausia ir mažas:
– O ką reiškia “rašau”?
– Na, kai užkoduoji informaciją, atsiradusią galvoje, raštu.
– O kam ją koduoti? Ji tampa geresne, kai ją užkoduoji?
Tada kiek pagalvojęs atsakau:
– Aha. Tada tą informaciją gali gauti kiti žmonės. Tiksliau ne tą, o kiek kitokią. Visi tie kodavimai ir perkodavimai sudėtingas dalykas, tai niekada labai gerai ir nesigauna. Bet stengiamės.
