Aš esu iš tų namų šeimininkų, kurie leidžia sau retkarčiais įsukti medvaržtį, prikalti vinį ar užglaistyti kokią nors sieną.
Pats darbo procesas suteikia malonumo. Rezultatai – kiek rečiau.
Savo butą įsirenginėjome savo ir giminių jėgomis. Vėliau, paaiškėjus kelioms pastato sienų ydoms kai kurias sienas apšiltinau iš vidaus.
Tie remontai lydi mus nuo tada, kai įsikūrėme savo šiame bute. Todėl namuose prisikaupė nemažai visokių įrankių, varžtų ir panašių daiktų. Šiuos daiktus laikiau trijose vietose: įrankių dėžėje, plastmasiniame kibire ir tokioje pintoje dėžėje. Žodžiu įrankiai neturėjo savo vietos.
Gimę vaikai į namus įnešė dar šiek tiek daugiau chaoso ir daiktų įvairiose vietose. Namuose entropija stipriai padidėjo.
Besilankydami aną dieną IKEA prekybos centre, apžiūrinėdami makaronų dėžutes, plastikinių maišelių laikyklę, mes su žmona nutarėme, jog reikia imtis ryžtingesnių veiksmų entropijos mažinimui.
Aš pradėjau nuo savo ūkio: įrankių ir visokio kitokio statybinio šlamšto. Štai viskas, ką užgyvenom ir ko neišmetėm nuo ~2007 metų:
Microsoft – vienos iš populiariausių operacinių sistemų (OS) Windows gamintojai palyginus neseniai išleido naują versiją – Windows 8.
Microsoft ir panašios kompanijos gamina programinę įrangą (SW – Soft Ware angliškai). Tada ją parduoda ir už tai gauna pinigų. Kuo daugiau SW versijų prigamina – tuo daugiau pajamų. Žinoma, jeigu kas nors tas naujas versijas perka.
Žmonės perka naują SW, nes… Dėl daug dalykų žmonės perka naują programinę įrangą. Vienas iš man svarbiausių dalykų (pavyzdžiui operacinėse sistemose) yra galimybė dirbti kaip galima efektyviau.
Darbo efektyvumas (naudingo rezultato kiekis lyginant su laiku) dirbant kompiuteriu labai priklauso nuo vartotojo sąsajos su šia skaičiavimo mašina.
Programos paieška, šios paleidimas, vartotojo sąsaja, duomenų įvedimas ir išvedimas ilgainiui tampa įpročiu. Tokiu įpročiu, kad tai daroma jau nebegalvojant. Panašiai kaip dantų pastos ir šepetėlio paieška iš ryto ar vakare.
Bet į svečius tada atvažiuoja mama (pavyzdžiui, žmonos) ir tą dantų pastą patraukia per kelis centimetrus į kitą vietą*:
– KUR MANO DANTŲ PASTA!? – Išrėkiu mintyse pirmiausiai.
* – tai teorinė galimybė neturinti jokių sąsajų su realiu gyvenimu
Nesvarbu, kad ji čia pat – patraukta vos kelis centimetrus į šoną – tvarkingai padėta tarp kitų kosmetikų. Dantų pasta keliauja į savo vietą. Demonstratyviai. Nesvarbu, kad toje vietoje tai dantų pastai gal ir geriau būti – tvarkingiau ir gražiau. Bet man nesvarbu tvarkingumas ir grožis, man reikia, kad būtų taip, kaip buvo, nes šitaip yra paprasčiau ir greičiau.
– KUR TAS PRAKEIKTAS DESKTOPAS? KAS ČIA PER BLYNAI?! – įspūdis įsijungus W8.
Pirmas instinktas buvo viską susigrąžinti į ten kur buvo. Suinstaliavau netgi appsą, kuris sugrąžina start mygtuką į savo vietą.
Kiek vėliau atvėsau ir nutariau pasižiūrėti į šį reikalą kiek objektyviau. Sugalvojau pamatuoti kiek laiko ir pastangų man užtruks padaryti vieną ar kitą dažniau pasitaikančią užduotį W7 lyginant su W8.
Čia susidūriau su kita problema – labai sunku sugalvoti testavimo būdus, kurių rezultatus būtų galima palyginti. Sunku, nes galima keisti ir OS ar aplikacijų nustatymus, ir darbo metodus. O kartais net atsiranda ir lengvai nepaaiškinamų preferacijų – galbūt susijusių su mano asmenybe ar kitomis aplinkybėmis.
Pavyzdžiui: automatinis langų susidėstymas nutempiant juos į šonus (pasididina ir pasidaro langas lygiai per pusę ekrano) ar viršų (langas maksimizuojasi). Nu negaliu pakęsti tos funkcijos. Nesu tikras kodėl, bet dažniausiai mane tai nervuoja. Retkarčiais atrodo visai gal ir naudingas, bet dažniausiai nervuoja.
Begalvojant tuos testavimo būdus man toptelėjo mintis padaryti viską tiesiog labai paprastai: išrinkti tas smulkmenas, kurios man nepatinka ir įvertinti tai pagal kokią nors skalę, pvz. nuo 1 iki 5. 1 – mažiausiai nepatinka, o 5 – labiausiai nepatinka. Vaizdingumo dėlei sugalvojau kas galėtų tai iliustruoti. Tai toks moliuskas, kurio angliškas pavadinimas – geoduck (kažkokios geo antys – vos ne laukinės žąsys). Google vertėjas man šio žodžio neišvertė į lietuvių kalbą, todėl tai tiesiog vadinsiu moliusku:
MOLIUSKŲ APDOVANOJIMAI
1. Automatinis langų susidėstymas
Nauja funkcija, kuri jau buvo ir W7, apie kurią jau kalbėjau, tai Windows auto arrange feature.
Gauna tik vieną moliuską, nes galima lengvai išjungti, bet sunku surasti kur (kažkokiam Ease of Access Center – niekada anksčiau ten nieko neieškodavau).
2. MS Word2013 start screen.
Kam jo reikia? Parodyti kiek turi visokių dalykų, kurių man niekada nereiks? Ir kas kartą, norint atidaryti naują tuščią langą, turiu papildomai paspausti su pele. Išjungiau iš karto.
Gauna du moliuskus. Nors ir lengvai išsijungia, bet tie “show start screen” yra šlykščiai bjauri MS (o gal ir kitų gamintojų) apps’ų praktika.
3. W8 animacija languose.
Gauna keturis moliuskus. Mažiau nereikalingos nesąmonės nėra visuose Windowsuose. Negana to, kad stabdo net žymeklį rašant tame pačiame MS word’e, tai dar gan giliai užkištas nustatymas, kurį reikia surasti. Ilgokai kankinausi, kol radau kaip išjungti. Ir apskritai tie Visual Effects nereialingi visiškai, išskyrus “Smooth edges of screen fonts” ir “show window contents while dragging”. Galėtų tuos du palikti ir palikti įjungtus pagal nutylėjimą. Daugiau nereikia.
4. Naujas MS Word “save as” funkcionalumas.
Gauna tris moliuskus. Nes dubliuoja tame pačiame windows exploreryje esančių “Libraries” funkciją ir neišsijungia. Tpfu kaka.
5. Naujas W8 “Libraries”, arba tiksliau – panaikintas senas “favorites” funkcionalumas.
Windows 7 turėjo labai puikią funkciją:
Windows 8 dabar jį panaikino ir paliko bjaurų “libraries”:
Gauna du moliuskus. Vieną už tai kad panaikino gerą buvusį funkcionalumą, o kitą, kad tas jų Libraries toks bjauriai sudėtingas.
6. IE10, kuris yra kartu su W8, klaidų tikrinimas.
Giriasi, kad turi spellecheck’ą. Neveikia. Arba neradau kaip padaryti, kad veiktų. Neveikia:
Gauna vieną moliuską. Tik vieną, nes niekas to IE nenaudoja.
7. Windows darbalaukio ir langų spalvų pasirinkimas
Labai skurdus. Nei vienas iš defaultų man nepatinka. Bet neradau kaip nusistatyti man patinkantį. Atsisiunčiau net klasikinę spalvų gamą (nebėra pasirinkimuose!), bet vistiek ji veikia kreivai: pavyzdžiui nerodo spalvų MS worde ant teksto. KPš?
Gauna pilną pakuotę moliuskų – visus penkis. Nes visiškas košmaras. Kaip taip galima?
8. Alt+Tab funkcija.
Ja naudojuosi nuo XP laikų. Ir šią funkciją visiškai sugadino dar visų blogai minima Vista ir jų Aero aplinka. Nereikia ten didelių langų su šimtais preview’ių, kai viskas permatoma ir visur blizga ir visiškai nebeaišku kas kur yra. Alt+Tab funkcija yra skirta tam, kad greitai pasiektum norimą langą. Ir pasiektum nenuvesdamas akių į taskbar’ą, o žiūrėdamas ten, kur žiūrėjai dirbdamas su tekstu skirtinguose languose. šios funkcijos šaunumas yra tas, kad gali staigiai, per daug negalvodamas, persijungti iš vieno lango į kitą. Didelės Alt+Tab piktogramos su visokiais LivePreview yra blogis. Blogis, nes tekstas – ne skirtingi paveiksliukai ir greitai nepavyksta atskirti kas kur. Teksto atveju įsijungia greitesnė vietos ekrane ir aplikacijos išvaizdos atmintis – teksto analizei laiko gaišti nereikia.
W8 Alt+Tab funkcija gauna 4 moliuskus:
Nors ir geriau atrodo nei Vistoj su įjungta Aero aplinka, bet nebėra galimybės išjungti tos nesąmonės. Radau, kaip sudėtingesniu būdu padėtį ištaisyti, bet prie normalių piktogramų dar atsidaro krūva neaiškių backgroundinių – visiškai nereikalingų Alt+Tab meniu procesų piktogramų:
9. Storas taskbaras ir aplikacijų grupavimas
Žinau kad daugeliui jis patinka. Man ne. Vietoje to, kad pasiekčiau aplikaciją vienu pelės spustelėjimu, tai su įjungtu grupavimu, reikia spausti du kartus. Negana to, reikia gilintis kuris langas sąraše yra tau reikalingas:
Blaško ir defokusuoja. Reikia spausti vienu pelės paspaudimu daugiau. Tekstinės bylos greitai neatskiriamos, o vietą atsiminti yra sunkiau, nes reikia erdvinį mąstymą labiau įtempti: atsiminti reikia kur taskbar’e, o paskui kurioje vietoje grupėje.
Gauna vieną moliuską. Nes lengva ir intuityvu išjungti visuose Windowsuose. O dar beveik prie to pačio galėtų Windowsai, kaip ir Linux – pagal nutylėjimą padaryti keletą darbalaukių ir viskas būtų puiku. Dabar gi reikia instaliuotis kažkokį 3 šalių appsą.
10. Metro ir desktop aplinka
Nežinau kiek moliuskų už tai duoti. MS padarė universalią OS – du viename. OS pritaikytą ekrano lietimo būdu valdomiems ir įprastu (pele ir klaviatūra) būdu valdomiems kompiuteriams.
Bet tai kodėl negalima to Metro išjungti kompiuteriams, neturintiems monitorių, pritaikytų valdymui lietimu? Tokiuose kompiuteriuose tas Metro neturi jokios prasmės ir dirbti joje su pele ir klaviatūra – nepatogu.
Gal galite šį dvilypumą įvertinti jūs – čia komentaruose?
Reziumuojant dar pasakysiu, jog visi šiuolaikinių OS ir programų kūrėjai kažkodėl koncentruojasi į kažkokius blizgučius ir šiaip funkcionalumus, kurie darbo efektyvumo nedidina. Sugalvoja kokius nors gerus dalykus, bet labai greitai juos sugadina. O atnaujinimus daro tarsi pati pikčiausia pasaulio uošvienė būtų užsukusi į namus ir viską taip pertvarkiusi, kad visko daugiau neberastum.
Didelių langų, uždengiančių visą aplikaciją atsidarymai naudojant įprastas funkcijas (kaip save ir pan.) užknisa, nes pasikeičia visas vaizdas ekrane ir tai išblaško – defokusuoja. Po tokių pasikeitimų akys turi priprasti – praeina šiek tiek laiko, kol surandi reikalingą informaciją ekrane.
Įdomu, ar kas nors dar bandys daryti taip, kad būtų patogu ir greita, ir efektyvu? Be jokių nereikalingų dėmesį blaškančių blizgučių?
Austėja Landsbergienė, tai ne tik vardas ir pavardė. Tai ir prekės ženklas.
Aš tai keletą kartų pakartojau blogerių susitikime, kurį suorganizavo ta pati Austėja savo naujoje Karalienės Mortos mokykloje. Pakartojau keletą kartų, nes man pasirodė, kad per mažai dėmesio į tai buvo atkreipta pirmąjį kartą.
Čia galiu tai pakartoti kiek noriu kartų: Austėja Landsbergienė – tai ne tik vardas ir pavardė, tai prekės ženklas.
Austėjos blogą žino kiekviena supermama. Jeigu jūs esate supermama ir jūs nežinote Austėjos blogo, tai jūs nevisai dar supermama. Dabar, kai jau ten apsilankėte ir viską įdėmiai perskaitėte – galite vadintis supermama. Užtai jums net galima būtų išrašyti sertifikatą.
Šitą galite atsispausdinti, pasirašyti ir įsidėti į savo CV.
Su pačia Austėja turėjau laimės susitikti kokius tris kartus. Vieną kartą Rokiškio gimtadienio šventėje, į kurią netyčia buvo užsukęs tuometinis ministras pirmininkas Andrius Kubilius, kitą kartą tiesiog šiaip prie kavos puodelio pakalbėjome apie kažką. Na ir trečias kartas buvo Karalienės mortos mokykloje kartu su:
mama Ieva, kurios atžalos lanko Vaikystės Sodą ir ši moteris rimtai žiūri į savo darbą.
Iš to paskutinio, trečiojo susitikimo sužinojau daugiausiai apie pačią Austėją. Pasirodo mokykloje ji mokėsi bene geriausiai iš visų ir galėjo pasiekti viską ką tik norėjo, bet kažkodėl nusprendė pasirinkti pedagogikos kryptį. Ir daug kas jos šio pasirinkimo nesuprato.
Tie, kažko nesupratę, dabar sako: “ahaaaa…. tai štai kaip čia viskas yra!”. O viskas yra taip, kad Austėja dabar turi “Vaikystės sodas” darželių tinklą, žinanti daugybę dalykų apie pedagogiką. Tiek daug, kad bene niekas daugiau už ją Lietuvoje nežino. Bent jau man taip atrodo. Aš ją sulyginčiau nebent tik su ponu Ken’u Robinsonu:
Man šis žmogus tapo autoritetu iš karto, kai pamačiau šitą jo ted’o šneką.[1]
Nuo to laiko, kai aš ėjau į mokyklą daug kas Lietuvoje pasikeitė. Ir daug kas pasikeitė į gerąją pusę. Štai vienas iš tų puikių dalykų yra kūrybinės partnerystės projektas. Turėjau laimės pabuvoti viename iš jų organizuotų renginių Litexpo rūmuose. Iš ten išėjau savotiškos pozityvios afekto būsenos, trykštančios saldainių vaivorykšte.
Vaikystės sodo darželių tinklas, o ir pati Karalienės Mortos mokykla yra tai, kas arčiausiai mano įsivaizduojamo idealo. Mano vaikai kol kas eina į Taškių – ne į Vaikystės Sodo tinklo darželį. Bet man patinka, kad daugelis principų, apie kuriuos kalbėjome pas Austėją yra taikomi ir Taškiuje. Apie šį darželį sužinojau tame pačiame forume, į kurio aprašymą nuorodą rasite aukščiau. Renginio dūzgių metu sužinojau, jog yra toks darželis Lietuvos vaikų ir jaunio centre.
Taškius
Leisiu sau paspekuliuoti ir pasakyti, jog šis darželis, kurį lanko mano vaikai, tikriausiai daug ką nusižiūrėjo iš Vaikystės Sodo tinklo ir bando tai savotiškai atkartoti.
Tą išdavė ir viena smulkmena, apie kurią papasakojo Austėja. Ji papasakojo, jog Vaikystės Sodo auklėtiniai į pasivaikščiojimus lauke eina nesusikibę rankomis, o vorele. Vorele ir pasidabinę šviesą atspindinčiomis liemenėmis ir dažnai įsikabinę į kokią nors virvutę: pavyzdžiui pasiūtą slieką su rankenomis. Ir tai yra, pasirodo, labai svarbus dalykas. Šituo jie užkrėtė visus kitus darželius. Aš tai žinau, nes visai netyčia mačiau maniškį linksmai linguojantį įsikibusį tokį daiktą su savo chebra į planetariumą.
Vaikystės Sodas.
Visi geri dalykai turi savo kainą. Mūsų keturių asmenų šeimai šis geras dalykas kainuoja >2000 lt/mėn. Ir nei vieno lito negaila. Vienintelė problema – juos turėti. Gyvenimo Stebėtojas apie tai užsiminė, sakydamas, jog tai mokykla danguje (žr. nuorodą aukščiau).
Jeigu tęsčiau mūsų lankomo darželio lyginimą su, pavyzdžiui, Karalienės Mortos mokykla, tai pastebėčiau, jog mūsiškiame visa infrastruktūra idealiai tinka vaikui: yra įvairių salių (a.k.a. erdvių) visokiems užsiėmimams, yra baseinas, darželis praktiškai centre. Mano sūnūs jau spėjo aplankyti daugiau visokių muziejų ir vietų, negu aš: lėlių muziejus, karo mašinų muziejus, planetariumas, botanikos sodai aplink Vilnių ir t.t.
Kas kartą pasirašydamas ant popieriuko, jog leisiu savo vaikui keliauti į kokią nors vietą (biurokratija pas mus didelė ir plati), aš jaučiuosi lyg padaręs kažkokį gerą darbą ar suvalgęs ką nors žiauriai skanaus. Toks labai malonus jausmas užplūsta, jog mano sūnūs gauna viską, ką galiu geriausio jiems duoti.
O štai vienas itin didelis skirtumas tarp mūsų lankomo darželio ir Karalienės Mortos mokyklos yra tai, jog pas mus tik darželis. O ten MOKYKLA! Tai reiškia, jog tie patys principai, kurie veikia, bus taikomi ir vėliau. Vėliau – augant ir vystantis jaunam protui ir kūnui.
Kai kurios mamos mokyklų tiesiog bijo. Kai kurios mamos tai vadina labai paprastai – mėsmalė. Mėsmalė, tai toks įrankis į kurį įdedami skirtingo dydžio skirtingi gabalai mėsos, o iš kito galo išlenda sutrinta ir sumaišyta vienodai atrodanti masė.
Išties nekeista, kad 80% Vaikystės Sodo tinklo darželių auklėtinių tėvų pareiškė norą lankyti Karalienės Mortos mokyklą.
Šiuo metu šios mokyklos pastate vyksta vidaus apdailos darbai. Viršutiniame aukšte yra gan didelė patalpa sporto salei, kiekviename aukšte po daugybę patalpų klasėms ir kitokiems reikalams.
Kažkurie iš šio renginio dalyvių fotografavo kažką (aš šį kartą neturėjau kuo), bet tik Arvidas paviešino vieną:
Emocijų mokymosi įranga
Darželio patalpoje, kurioje diskutavome su Austėja visur buvo priklijuoti užrašai: ant grindų – “grindys”, ant lubų – “lubos”, ant lentynų – “lentyna” ir taip toliau. Pasirodo šitaip maži žmonės išmoksta susieti raides ir žodžius su daiktais.
Austėja čia gali pasakyti: “trust me – I’m a scientist” (tikėkite manimi – aš mokslininkas). Ir tai iš jos lūpų būtų visiškai patikima. Jos mokslinėm žiniom neleido abejoti diskusijos tarp Leo ir Austėjos. Šie du kalbėjo apie kažkokias Pizos skales, reitingus, universitetus, mokymo metodus, emocinį intelektą, mokymo įstaigų kokybės rodiklius ir kt.
O pedagoginį universitetą reikia nugriauti, sukasti ir apipilti rūgštimi, kad daug metų ten niekas neaugtų. Čia ne mano žodžiai. Tas, kieno jie yra parašys manau apie tai daugiau. Ir iš tiesų – kodėl nėra fizikos universiteto? Arba kokio nors galvijų universiteto?
Štai Vaikystės Sodo tinklas ruošia savo mokytojus patys. Negana to jie dar reguliariai veda seminarus tėvams (~1 kartą per mėnesį). Taigi, tai yra kompleksinis požiūris į vaiko raidą.
Tai štai, kaip ir baigėsi nuorodos ta tema mano bloge. Belieka tik pasidžiaugti koks aš gudrus:
Smartass SEO
O jei rimčiau, tai ši tema man įdomi (spėkite kodėl). Ir labai džiaugiuosi, kad yra tokių pokyčių iki šiol buvusioje konvejerinėje švietimo sistemoje.
Karalienės Mortos mokykla – tai vėliavnešė mokykla, kuri jau dabar kurią didžiulę naudą net ir tiems vaikams, kurie jos nelanko ir nelankys.
Turiu dar vieną labai aiškų ir pasiekiamą tikslą.
_____________________________________
[1]– Austėja ir pati nevengia pakalbėti prieš auditoriją apie tai ką daro:
Nusprendėme aplankyti tą vietą iš kurios kas dieną išvažiuoja į gatves ūsuotos ir ratuotos keleivių pervežimo priemonės ir galbūt sužinoti kuo jos tinka sostinei arba kas su jomis negerai. Juk viena yra, kai ką nors sako politikas, o kita, kai pamatai tai savo akimis, išgirsti iš pirminio šaltinio.
Tad, kas tie su ūsais, važinėjantys mūsų gatvėmis ir pastaruoju metu keliantys tiek aistrų?
Nurengtas trūlikas. Štai kaip atrodo jo rėmas.
Troleibusas, tai tokia dėžė, apklijuota visokiom skardom, turinti elektrinį variklį ir ūsus, per kuriuos gauna elektros energijos iš kontaktinio tinklo – kad galėtų elektrinis variklis suktis. Dar turi vairą ir ratus.
Troleibusų parke troleibusai yra tikrinami, remontuojami, valomi, jiems paskirstomi maršrutai ir panašiai. Kontaktinio tinklo dispečerinė yra kitoje vietoje (ją aplankyti, manau, irgi būtų visai įdomu).
Mariui ekskursiją suorganizuoti nebuvo paprasta. Viešojo transporto sistemoje vyko didelės pertvarkos ir žmonės dirbantys toje srityje turėjo ką veikti. Sutarta buvo viena data, bet paskutinę dieną buvo atšaukta, tada suorganizuota iš naujo.
Štai taip atrodo pirmojo troleibusų parko prieigos Vilniuje. Ne taip jau lengva patekti į kitą šių vartelių pusę.
Mus sutiko vienas iš troleibusų parko vadovų. Kiek iš tolimesnio pokalbio supratau, tai jis yra pagrindinis asmuo koordinuojantis visų vairuotojų paskirstymus maršrutams – kažkas panašaus į personalo vadovą.
Skelbimų lenta ties įėjimu/registracija – tuščia.
Visi draugiškai nužingsniavome iki direktoriaus Rimanto Markausko kabineto, kuriame trumpai aptarėme ko mes čia norime ir nutarėme, jog pirma pasivaikščiosime po parką, sugalvosime klausimus ir atsinešime juos pas direktorių į kabinetą, kur ir pakalbėsime.
Budintys troleibusai. Laukia studentų ir atostogautojų grįžtančių į Vilnių.
Nuėjome pirmiausiai iki dirbtuvių, kur pamatėme nemažai įvairių troleibusų detalių. Kalbėdami išsiaiškinome, jog čia ir buvo surinkti pirmieji lietuviški troleibusai “Amberis”. Taigi, pirmasis troleibusų parkas iš principo turi pilnavertę troleibusų rinkimo liniją su visa įranga “know how” ir darbuotojais.
Trūliko važiuokės dalis.Trūlikų remonto linija. Kuo tolyn – tuo labiau išrengti.Yra ir autobusų. T.y. Troleibusų parkas turi įrangą ir žmones, kurie gali remontuoti ir autobusus.Čia šiek tiek išrengto autobuso vidus.Nurengto troleibuso valdymo blokai.
Anot techninio skyriaus vadovo, kažkada sovietmečiu remontuojami trūlikai po remonto galėdavo nuvažiuoti maždaug ~70 000 km ridą, o dabar, su šiuolaikinėm technologijom, medžiagom ir požiūriu trūlikus galima suremontuoti taip, kad važiuotų dar ~350 000 km (tikiuosi mane pataisys, jei klystu dėl skaičių).
Troleibusus remontuoti paprasčiau, nes jų konstrukcija paprastesnė – nėra greičių dėžės, nėra daug judančių detalių variklyje. Be to Vilniaus pirmojo troleibusų parko darbuotojai turi visas žinias, įrangą ir kitus reikalingus resursus tam kad net GALI SURINKTI SAVO TROLEIBUSĄ.
O tai reiškia, kad galutinė troleibuso kaina yra mažesnė, nei perkant ją iš kitų gamintojų. Tai reiškia, kad jiems gali būti iškarto pritaikomi visi technologiniai sprendimai tinkantys mūsų specifikai (klimatui, gatvėms, žmonėms). Tai reiškia, kad remontas gali būti atliktas greitai ir kokybiškai. Tai netgi reiškia, kad Lietuvoje, Vilniuje, pirmąjame troleibusų parke galėtų būti renkami troleibusai ir kitoms rinkoms.
Specialios staklės susidėvėjusių šarnyrų remontui (lyg ir).Truri galimybes ir patys lieti reikalingas gan sudėtingas (šita nėra labai sudėtinga, tiesiog kitų nesigavo gražiai nufotkinti) formas iš plastmasės.
Variklių statoriai laukiantys atnaujinimo (arba jau atnaujinti ;))Variklio rotoriusTuri ir plovyklą.Kažkokios kitokios staklės.Ritės. Atrodo visai įdomiai.Metalo drožlės.Ūso galas. Ta vieta, kur ūsas liečiasi su laidu.Stabdžių būgnas ir stabdžių kaladė. Čia nesimato jos dydžio, bet ji didelė.Rūdžių šalinimo spinta (smėlio ar kitokių abrazyvų būdu (bent jau man taip atrodo).Kažkokie guoliai.
Žinoma, tas stakles ir kitą įrangą jau būtų galima atnaujinti. Bet ji vis dar veikia. Senovinė įranga, turinti didelį overengineering’ą vis dar veikia.
Grįžome tada pas direktorių į kabinetą ir apturėjome kokios valandos pokalbį apie viešąjį transportą Vilniuje.
Sužinojome, kodėl troleibusus dažniau vairuoja moterys. Paaiškėjo, kad pagrindinė priežastis yra ta, jog senesniuose autobusuose nebūdavo vairo stiprintuvo ir ten reikėdavo didesnės fizinės jėgos. O be to, troleibusų parkas yra labiau koncentruotas ir jo kraštuose esantys poilsio centrai yra geresni. Vien tuo, kad yra pakankamai patogūs ir švarūs tualetai.
Yra dar nuomonių, kad anksčiau (o gal ir dabar) autobusuose būdavo galima susikombinuoti nemažai dyzelinio kuro ir ten valdė diedovščina. Šitokio gando nepatvirtino mums troleibusų parke.
Naujasis troleibusų parko vadovas neseniai atėjo iš autobusų parko ir pats yra senas autobusistas (man atrodo jis save taip pavadino) nuo labai jau seniai (dar sovietiniais metais).
Taigi naujasis troleibusų direktorius užsiminė, kad vietoje dviejų troleibusų galima įsigyti tris autobusus. Kai paklausėme ar pasigaminti negalima troleibusų patiems, tai atsakė, jog tai buvo tik pabandymas. Ar vykęs pabandymas – atsakyti dar negali (bent jau aš taip supratau).
Paskui dar sakė, kad geriausi autobusai yra mersai. Yra senų Mercedes markės autobusų – ir jie yra kuo puikiausi! Bet gi nenumatysi konkurso sąlygose, kad pirkti mersą. Negalima… Tai ir perki tada viską ką siūlo – pavyzdžiui, MAN’us. Tai todėl ir galima tris autobusus nusipirkti vietoje dviejų lenkiškų troleibusų ir dar lenkiškos kažkokios labdaros ten belekur…
Dar pasakė, kad nelabai gerai, kad vežėjas tampa ir gamintoju. Kodėl blogai – nesupratau. O jei blogai, tai juk galima atskirti, tiesa?
Išsiaiškinome, kad Amberio (lietuviško troleibuso) surinkimas kainuoja ~750 000 lt. O naujas lenkiškas trūlikas kainuoja ~1 500 000 lt.
Baltarusiški ir čekiški troleibusai konkurso nenugalėjo, nes baltarusiai iškrito dėl sąlygų nevykdymo o čekiški – nepamenu dėl ko.
O kad pasirinkti lenkiški tai visai nereiškia, jog tai susiję kažkaip su kažkokia tai lenkų dovana kažkokios ten vertės berods kažkam Vilniuje…
Mikriukai ir visokie privatininkai yra blogis, nes jų verslas chuliganiškas – perka kurą juodoje rinkoje, klastoja buhalteriją, alina vairuotojus. Su tokiu verslu konkuruoti jie negali, nes tada jie susirenka mokiuosius klientus, o VVT gauna tik visokius kompensuojamus.Už kompensuojamus keleivius Vilniaus savivaldybė pinigų neatiduoda. Todėl juos reikia uždrausti.Juos, tai Vilniaus savivaldybę šlykščiąsias mikrūškes[1].
Užtai Vilniaus Viešasis Transportas planuoja skelbti konkursą privatiems vežėjams garsiesiems privežamiesiems maršrutams. Skelbia, nes neturi tokių transporto priemonių. Pirkti negali nes nebeturi pinigų – išnaudojo visas kreditavimosi galimybes, jau netgi pardavė ir savivaldybės skolas bankams…
Anot direktoriaus, pinigų VVT trūksta dėl to, kad savivaldybė skolinga belekiek meleonų už kompensuojamus bilietėlius.
Direktorius prisimena puikius laikus, kai už tuos bilietėlius sumokėdavo iš valstybės biudžeto – be jokių vėlavimų ir visada centas į centą…
Kodėl Vilniaus savivaldybė neatiduoda, pasikeitus įstatymui? Ogi todėl, kad turi aukštesnio prioriteto išlaidų.
Tai todėl reikia uždrausti Vilniaus savivaldybę privačius vežėjus, nes vienintelės įmonės pajamos yra iš nekompensuojamųjų keleivių.Čia prisiminiau vieną anekdotą, kurį pasakojo Šapranauskas[2]. O gal labiau tą pasaką, kur lapė išsitepė galvą grietine, o ją nešė vilkas be uodegos visas primuštas: muštas nemuštą neša!
VVT – tai vilkas, gaudęs žuvį su uodega, nes lapė taip vilkui patarė. O paskui išsitepė galvą grietine kontrabandine saliarka, pasakė, kad smegenys išbėgo ir liepė nešiot dabar visur.
Dar berods užsiminė, kad VVT pajamos per mėnesį siekia ~10 000 000 lt, o vairuotojai gauna ~3200 ant popieriaus per mėnesį. Čia prisiminiau šitą dalyką, nes vienas toks šių dienų ekonomistas bandė daryti paskaičiavimus, o panašu, kad teisingas prielaidas darė.
Edit: dar prisiminiau, kad tų vairuotojų ten kažkas apie 150 žmonių + 80 kontaktinio tinklo ir parkų darbuotojai.
Edit2: 150 – tik kažkurios vienos transporto rūšies, dar berods apie 100 kitos rūšies. O kontaktiniame tinkle ir priežiūroje 80 – lyg ir nesuklydau.
Edit3: suklydau. Kažkur pamečiau nulį. Nes mat autobusų gatvėse būna ~280, o su pamainomis gaunasi per tūkstantį. Daugiau nebetikslinsiu turbūt…
Dar laukia nemniolika troleibusų autobusų naujų, kuriuos jau nusipirko berods iš lenkų…
Na, o tada nuėjome apžiūrėti vieno Amberio iš arčiau. Šis kaip tik stovėjo be darbo, nes laukė iš Baltarusijos kažkokios detalės.
Amberio gif’as.Amberio kondicionieriusAmberis iš šono.Amberio kamerikė – skaičiouja keleivių srautus.Enorca džiaugias Amberio viduje.Enorca išlipa iš Amberio.
Na ir dar paskutinės fotkės apie seną trūliką, kuris vis dar važiuojantis. Jį galima nusipirkti mergvakariams, bernvakariams ar šiaip kokiai pramogai. Kažkaip tikėjausi, kad ir mus gal pavėžins, bet deja laiko nebeturėjome…
Senas trūlikas.Seno trūliko interjeras.
Tai kaip ir tiek. Dar visai pabaigai paskutinė foto apie mobiliojo ryšio anteną esančią parko teritorijoje. Mobilus ryšys – pagrindinis ryšys, kuriuo dispečeriai gainioja troleibusus ir autobusus po Vilnių.
[2]– Nelabai gal į temą, bet vistiek, priminsiu: Kiškis užmynė vilkui ar ten užkliuvo už jo ir vilkas pareikalavo iš kiškio 100 pinigų. Kiškis vargšas, eina verkia, sutinka mešką, kuri paklausia ko jis verkiąs, o kiškis sako, kad vilkas jam grąsina. Meška sako, kad 100 litų tai nesąmonė, eik sako ir pasiųsk velniop tą vilką. Tai tas kiškis taip ir padarė, o vilkas pasiuto ir pareikalavo 500 pinigų. Tai ciklas sukosi tarp vilko ir meškos iki kelių tūkstančių pinigų ir kai kiškis atėjo pas mešką su didele skola, tai meška tada atsakė:
– Tiek daug pinigų tai jau pinigai… Niekur nedingsi, kiški, reikia gražint…
Kiekvienas iš mūsų turime savo realybės suvokimą. Dažnai šis suvokimas būna panašus. Itin panašus būna dėl tokių dalykų, kaip, pavyzdžiui, diena ar naktis.
Jei saulėtą vasaros dieną Lietuvoje, kur nors lauke, kur matosi saulė, vidurdienį paklaustumėm žmonių ar dabar diena, tai didžioji dauguma atsakymų turėtų būti “taip”.
Jeigu nutiktų priešingai – kažkas negerai. Problemų priežastys gali būti įvairios – net nesiimčiau dabar spėlioti.
Ten, kur namai ir mėnulis – naktis, o kur vaivorykštė, debesėlis ir saulė – diena. Kas manote kitaip? (Iš mix-mash.blogspot.com)
Štai, jeigu paklaustumėm žmonių ar Lietuvoje gera gyventi – sulauktumėm daugiau skirtingų atsakymų. Gyvenimo kokybę ir gerumą mes suprantame labiau skirtingai, nei paros metą.
Jeigu jums gera gyventi Lietuvoje, tai labiau tikėtina, jog teigiamų atsakymų į šį klausimą sulauktumėte iš jūsų aplinkos žmonių. Tokią prielaidą darau dėl to, kad panašiai mąstantys žmonės linkę burtis.
Tai va, tie sambūriai gali būti formalūs ir neformalūs. Štai, pavyzdžiui, politinės partijos – formaliosios struktūros. Kai kurios atsiranda ir išnyksta, o kitos atsiranda ir didėja, bei stiprėja. Na, dar skyla, šakojasi, keičiasi ir kitaip transformuojasi taip, kad net nepatikėtum, kad kažkada buvo kitokiomis.
Civilizuotame pasaulyje išryškėjo keletas pagrindinių ideologinių krypčių. Daugelis politinių organizacijų remiasi tomis ideologijomis, kurdamos savo programas ir pavadinimus. Pavadinimų prigalvoja įvairių. Tų pavadinimų gausa yra visų tų gimimų, žlugimų, skilimų, išsišakojimų ir panašių transformacijų pasekmė.
Štai tokią schemą nubraižė Camilo Sanchez. Šiam žmogui politinės ideologijos atrodo taip (iš http://commons.wikimedia.org). O kur čia padėtumėte lietuviškas politines jėgas?
Bene daugiausiai visokių pokyčių vyko Lietuvoje registruotose partijose, kurios savo pavadinimuose turėjo ar turi žodį “liberal-“. Jų ideologija ir realūs darbai labiau skyrėsi nei buvo panašūs. Didžiausias jų panašumas ir buvo tas žodis pavadinime.
Kodėl kai kurie žmonės į pavadinimus rašė “liberal-” – nežinau tiksliai. Daugelis jų neturėjo ir neturi nieko bendro su liberalizmu.
Galbūt tas žodis buvo (yra) madingas ir pozityviai nuteikiantis?
Galbūt, atmetimo principu, vien dėl to, kad nerado nieko bendro su socialistais ar su konservatoriais, pasivadino liberalais?
Galbūt dėl vidinių rietenų atskilėliai tam pačiam dalykui tiesiog norėjo sugalvoti kitokį pavadinimą (pavyzdžiui, liberalkomunizmas galėtų būti tas pats kas socialdemokratai)?
Realpolitik – vadink mane paukščiu, vadink mane žuvim, būsiu, kas tik nori, jei nuo to tau geriau (šiek tiek perfrazuojant vieną nepadorų anekdotą). (iš www.toonpool.com)
Jeigu liberalizmą pamėgintumėm apibrėžti pagal politinių organizacijų, turėjusių pavadinime “liberal-“, Lietuvoje veiklą, tai gautųsi visiškas priešingybių kratinys.
Štai žmonės man priekaištavo: klausinėjo manęs, kaip aš toks liberalas, bet prieš monopolijos siautėjimą? Kaip aš taip pasisakau už žmogaus teises, jeigu aš liberalas? Dar pasakojo, kad jeigu aš liberalas, tai ir privalau elgtis taip, kaip jie įsivaizduoja liberalumą.
Pradžioje tai net kiek papykdavau: kaip jie šitaip nieko nesupranta?! Bet panašu, kad aš čia labiau nesupratau. Juk jie liberalumo įvaizdį turi tokį, kokį jį sukūrė organizacijos, turinčios tik tą žodį pavadinime. Galvos televizoriuje, kartojančios, it turgaus prekeiviai, tą patį daug kartų tikisi, jog tai taps nauja tiesa.
Taigi labai svarbu, kad dalykus vadintumėm tais pačiais vardais. Lengviausia suprasti kas yra diena, kai žinai kas yra naktis – kai yra su kuo palyginti.
Tai štai jums keletas paaiškinimų per priešingybes:
Taigi Artūras Zuokas labai veiklus žmogus. Tik kas nors bandęs ką nors daryti supranta, kaip lengva ar sunku tą ką nors daryti.
Ir dar daryti nuolat. Nuolat būti priekyje ir nuolat daryti, kad vyktų reikalai.
Tai yra didelis talantas. Kaip ir tavo, Andriau, rašyti.
Šį kart tiesiai šviesiai nerašei. Kažkaip per jausmus ir vaizdus daugiau. Gal dėl to ir blizgančių tramvajų vaizdinius pamačiau:
Tramvajus pub’as (iš whereishelsinki.blogspot.com)Tramvajus pubas (iš heckeranddecker.wordpress.com)
Pamačiau toli išsikrausčiusius miestiečius/kaimiečius, sukišusius nagus į pomidorų lysves ir lyginančius šlipsą kokią penktą ryte, kad spėtų per kamščius paskui ant aštuonių į darbą kur nors Vilniaus centre.
Dvasia ir kūnas atsigauna tarp tokių žiedų (iš drive2.ru)
Išsibėgiojo mat žmonės iš puikiojo Vilniaus centro į periferijas ir todėl viešasis transportas turi problemų. Na… Ne tai, kad taip parašei. Parašei, kad ne valdžia kalta. Aš apskritai – kiek skaitau tavęs, tai visada kartoju, tarsi kokią čiachrą: pradėk nuo savęs! Nuo savęs reikia pradėti. Aš esu ir problema ir sprendimas. Valdžia yra manęs atspindys (truputį šventvagiauju jau).
Taip va matau svetingai bešypsantį Andrių, kiek kukliu, o kiek ir visai drąsiu glėbiu mojantį pabėgusiems iš Vilniaus žmonėms – grįžkite! Grįžkite į miestą!
Bet čia juk puikiai ir pats supranti, kad taip nenutiks. Bent jau artimiausiu metu. Jei žmogus mėgsta valgyti mėsainį su sūrainiu makdake, tai jo visokiais ten rekstoraniniais vykruntasais nesuviliosi. Nusispjaus ir pasakys – kas čia per sriuba? Nei bulbių, nei morkų… O ir kaina kostminė (gerai kad nors stato, o jei pats, tai nieku gyvu tokių nesąmonių nepirkčiau – geriau namie cepakų išsivirsiu).
Nusisvaigę šių dienų ekonomistai kažkokių pievų priskaičiavo. Lotusiukų visokių. Kodėl bl.. tokie gudruoliai ne valdžioj dirba ką? Kodėl?! Kas atsakys? Tegu geriau jie, kaip Zuokas pabando būti priekyje. Tegu pabando patempti! Tegu pabando KAŽKĄ padaryt vietoje to, kad NIEKO nedarytų.
Jiems bi tik parėkt ir kad niekas nesikeistų.
KAŽKAS yra gerai. Good enough. Aš perku KAŽKĄ. Net jei tas dalykas truputį kniaukia. Aš suprantu – užknisa. Užknisa tas stumk-trauk darbas, kai dedamas vienas žingsnis į priekį ir du atgal. Kai svarstoma dėl dienotvarkės dienotvarkei. Taip užknisa, kad ir to KAŽKO užtenka. Nors KAŽKAS tada vyksta. Didelis talantas – pripažįstu. Net jeigu ir kniaukia.
Neklausinėkit kvailų klausimų. Pls…
Tai va. Miestas padidėjo ir mums reikia KAŽKO. Valdžia žino ko. Tie visokie iš periferijos, save vadinantys miestiečiais nežino, nes nemato viso vaizdo. O kai visokie šiuolaikiniai ekonomistai KĄNORS paskaičiuoja, tai yra visiška nesąmonė, nes KASNORS tai ne KAŽKAS.
Galų gale apie grožį ir estetiką reikia pagalvoti. Va jei koks bomžas prismirdina savo lotusiukais kokiose nors pakampėse, tai reikia uždaryt tas pakampes – arba nugriaut velniop, nes smirda. Nereikia mums Vilniuje pakampių. Neaprūvinam ir ne endorsinam.
– Manęs vienas žmogus paklausė ar gerą fotoaparatą turiu, kad tokios gražios nuotraukos gaunasi?
– O tu turbūt labai skaniai gamini, nes labai gerus puodus nusipirkai?
Tai štai, nupirksime mes valdžiai puodus geresnius, tai gal ką nors žmoniško išvirs, nes ta smirdanti afrikietiška mikriukų košė jau atsibodo…
Lyg neskanu būtų srebia Andrius (iš uzkalnis.popo.lt
Tikriausiai tai bus ne naujiena, jei jums pasakysiu, jog pienas mūsų parduotuvėse gaunamas melžiant įvairius žinduolius.
Tai negalioja tam pienui ir jo milteliams, kuris gaminamas iš sojos pupelių.
Tai štai: dažniausiai vartojama, varškė, grietinė, sūris, išrūgos, kazeinas ir kitoks gėris gaunamas iš žinduolių pieno. Nesu tikras kas ir kodėl sugalvojo, kad žinduoliai duodantys mums pieno masiniam vartojimui yra karvės. Gal tas, kuris sugalvojo, tai sugalvojo dėl to, kad jos daugiausiai to pieno duoda. Gal dėl to, kad jų naudingumo koeficientas aukščiausias?
Tai štai buvau tokiame seminare. Ten išgirdau rimtų mokslininkų pasakojimų apie tai, kaip jie didina karvių naudingumo koeficientą ir kaip valdo šalutinių produktų sukeltus nenaudingus efektus.
Karvės įėjimų/išėjimų grubi analizė (nugvelbta iš PRIFYSGOL Aberystwyth universiteto atstovo prezentacijos)
Štai šis paveiksliukas yra viso seminaro leitmotyvas. Karvė ėda, šika, myža, riaugėja ir duoda pieno. Žinoma, daug energijos sunaudoja metabolizmui, bet šiuo atveju rimti mokslininkai dėl palyginus nedidelio kiekio šiame kontekste neanalizuoja. Galbūt tai labiau analizuojama mėsinėse kultūrose.
Labai tikiuosi, kad abejojančių pieno kilme, perskaičiusiųjų iki čia stipriai sumažėjo. Tiksliau to pieno, kurio daugiausiai vartojame, kilme.
REDNEX = REduction Nitrogen EXcretion (azoto išskyrimo mažinimas) – taigi tai visai ne rudakakliai nevalos kaimiečiai, kaip juos pašiepiamai vadina amerikiečiai. Man pačiam buvo kiek netikėtas požiūrio taškas, iš kurio žiūri tie rimti dėdės ir tetos, kalbėję šiame seminare. Šiame seminare, pagrindinis požiūrio taškas yra azotas. Azotas, kaip cheminis elementas surišantis metabolizme naudojamas maistines medžiagas ir atsilaisvinantis atgal per karvės nasrus (taigi metanas neturi azoto, ačiū Rimbui) ar šlapimo bei išmatų šalinimo angas kitokiais N-junginiais.
Kitas – kiek stambesnis požiūrio taškas, tai žmonės. Tiksliau jų kiekis. O dar tiksliau žmonių maistas. Pienas – vienas pagrindinių baltymų ir kalcio šaltinių. Šitiek daug žmonių pasaulyje yra ne vien todėl, kad buvo sugalvotos ir išvestos grūdinės kultūros, bet ir dėl to, kad buvo išvestos gyvulių kultūros.
Taigi, turime pasitelkti efektyvius maisto gamybos metodus, jei norime išsimaitinti. Juoba, kad mūsų anot Wikipedia jau ~7 milijardai.
Žmonės pastebėjo, jog tiesiog paprastuoju būdu didinant maisto kiekį karvei, pieno ima nebedaugėti (pasidaro mažiau nei tie 25% – žr. paveiksliuką aukščiau). Užtai išmatų ir šlapimo padaugėja žymiai. Suprato, jog vien maisto kiekis problemos nesprendžia – reikia gerinti ir maisto kokybę. Ir ne tik kokybę bet ir režimą. Neužtenka net ir to, todėl kišame nagus ir į genetiką.
Tarp kitko – diskusijoje buvo svarstoma ar Lietuvai reikia gerinti karvių genetiką ar pašarų kokybę ir režimą. Lietuviai buvo už genetiką, o užsieniečiai tvirtino, kad labiau reikia gerinti pašarus ir režimą.
Tai štai lazerinėmis technologijomis ginkluoti mokslininkai ėmė analizuoti pašarus, rinkti duomenis ir daryti išvadas:
Štai taip pašarus tyrinėja lazeriais ir tai yra PRIFYSGOL Aberystwyth universiteto dalyks...
Bet kuom mes tą savo melžiamą karvę bešertumėm – vis tiek bus išmatų ir šlapimo. Ir vis tiek jo bus labai daug. Tiek daug, kad bet kokia natūrali ekosistema būtų suardyta negrįžtamai[1]. Daugiausiai ir aktyviausiai ekosistemos ardyme dalyvauja azotas. Žodžiu azotas yra BLOGAI!
Bet jeigu augalai negaus azoto – jie negalės sintetinti organinių junginių. Jei augalai negalės sintentinti organinių junginių – karvės negalės jų įsisavinti. O jeigu karvės negalės jų įsisavinti, tai neįsisavins. O jeigu neįsisavins tai ir pieno mažiau duos. O žmonės tada badaus. Todėl azotas yra GERAI!
Tai gerai ar blogai? Ogi gerai, jeigu jis surištas tam tikruose junginiuose. O blogai, jeigu palaidas kitokiuose. Azotas dirvožemyje labai greitai surišamas į GERUS junginius. O atmosferoje atsipalaidavęs koks nors amoniakas ar metanas – BLOGAI.
Paprastai tariant – visur šikantys ir myžantys nekontroliuojamai žmonių laikomi didžiuliai kiekiai galvijų (ir kitų gyvūnų) yra BLOGAI.
Čia turime ir kitą moralinę dilemą: jei norime kontroliuoti gyvūnų į atmosferą išmetamus nepageidaujamus azoto junginius – privalome juos laikyti uždarus, rinkti ekskrementus ir padėti azotui (šiaip jau ir kitiems elementams, kaip fosforas) rištis į nekenksmingus junginius. Bet gyvūnai geriausiai jaučiasi laisvėje… Daugiau laisvų gyvūnų – daugiau nepageidaujamų azoto junginių ekosistemoje, o mažiau gyvulių apskritai – daugiau bado (tarkim).
Paskui mes aplankėme vieną didžiausių fermų Lietuvoje Bernatoniuose.
Olandai štai kiaulių ekskrementus džiovina ir pardavinėja. Šūdų granules gamina ir pardavinėja. Dar degina biokuro katilinėse. Olandai į šūdus ir myžalus žiūri rimtai – jei koks ūkininkas būtų pagautas taškant srutas ant žemės (netgi pavasarį) – jam grėstų kalėjimas. Olandijoje organines trąšas privaloma įterpti į dirvožemį – kad kuo trumpiau ir mažiau sąveikautų su oru. Mat ekskrementai sąveikaudami su oru (t.y. vykstant aerobinėms reakcijoms) – išsiskiria bloguosius azoto junginius.
Mėšlo granulės (nugvelbiau iš Olando Fridtjof de Buisonjé prezentacijos)Mėšlo, tiksliau srutų tręšiamašinė (iš www.ars.usda.gov)
Tad itin svarbu, kad gyvulių ekskrementai kuo trumpiau sąveikautų su oru – jie renkami į specialius rezervuarus, o į dirvožemį įterpiami (o ne šiaip iškratomi, kaip mėšlas kaime[2]). Panašiai kaip toje fermoje, kur buvome – karvės gyvena ant grindų su tarpais, į kuriuos krenta ekskrementai, kurie vėliau stumiami į srutų upes, kurios vėliau surenkamos specialiuose rezervuaruose[3].
Nežiūrint to, kad Lietuvoje yra tokio dydžio fermų, kokių neturi net Olandija – jų yra daug mažiau, nei ten. Net ~72 procentai visų Lietuvoje karvių, iš kurių pieną perka jo perdirbėjai, gyvena pas “ūkininkus”, kurie laiko vieną ar dvi jų. Manoma, jog tai viena iš prielaidų, dėl kurių mūsų pieną taip gerai perka užsieniečiai. Mat maistas įvairesnis ir neužterštas įvairiais sintetiniais priedais.
Užtai mes tikriausiai mažiausiai kontroliuojame blogąsias azoto junginių emisijas į vidaus vandenis ir atmosferą. Bet kiekiai, palyginus su kitomis Europos šalimis – nedideli:
Azoto blogų junginių perteklius Europoje. Žinoma, aš tai nežinau jų matavimų metodikos 😀
Žemės ūkio verslas – ne toks paprastas dalykas: nuo lazerių iki genetikos. O ir šiuolaikinė lietuviška ferma nė iš tolo neprimena mano vaikystėje matytą sovietinę fermą Kiaušų kaime, kur srutos tekėjo upeliu į šalia esantį prūdą, kuriame mes maudėmės ir gaudėm žuvis iš lazdyno rykštės pagamintomis meškerėmis.
Šiuolaikinė maisto pramonė – tai suderinti procesai, kur medžiagų perteklius (pavyzdžiui, kaip monetų kalyklose liekantis “rėtis”) atiduodamas į žaliavų apdorojimo procesus – taip mažinant atliekų emisijas.
Man savaime kilo klausimas – ar tie 7 milijardai žmonių ne didesni blogųjų azoto junginių laisvintojai, nei visi tie gyvuliai sudėjus juos kartu. Pasirodo ne. Po pokalbio su tuo pačiu šauniu olandu išsiaiškinome, jog žmonės paprastai tuštinasi fiksuotose vietose į anaerobinę aplinką. Vėliau visa tai sistemingai valoma (kiek išvaloma – kitas klausimas) ir nukenksminama. Ačiū klozeto ir kanalizacijos išradėjams! Tokia, regis, smulkmena ar net kitu atveju patogumas – išgelbėjo Pasaulį…
Seminaro metu jo dalyviams kilo klausimas: kiek daug įmanoma gerinti karvių naudingumo koeficientą? Profesorius amerikietis atsakė, kad biologija suteikia praktiškai beribes galimybes, bet tada reiktų aukoti daug etinių dalykų – karvės taptų nebepanašios į karves.
Galbūt ateityje taip ir bus – turėsime kokias keturias termobranduolines elektrines, gaminančias žmonijai reikalingą energiją ir kokias aštuonias gigantiškas sferines karves levituojančias aukštuosiuose atmosferos sluoksniuose, gaminančias, tiksliau sintetinančias mums maistą:
Sferinės karvės maitinančios žmoniją.
Tai, principe, tiek ir norėjau papasakoti jums šiandien 😀
_______________________
[1]– Skubu paaiškinti, kodėl tai blogai. Ekosistemoje tarp jos dalyvių vyksta įvairūs mainai ir dėl to ore turime tam tikrą dujų mišinį, kuriuo kvepuojame, o įvairios organinės medžiagos įvairiais pavidalais ir koncentracijomis – tai maistas. Jeigu ekosistema bus suardyta – keisis medžiagų koncentracijos, jų junginiai ir vieta. Tai gali grėsti tuo, kad nebus kuo kvėpuoti ir nebus ko valgyti ir tada visi sirgs ir mirs.
[2]– Tiesa, mėšlas kaime pavasarį – nėra toks blogas dalykas. Šis susipresavęs per visą žiemą vykstant anaerobinėms reakcijoms turi jau daug azoto geruose junginiuose.
[3]– Tų rezervuarų turinys turi būti permaišomas kartas nuo karto. Olandas pasakojo, jog itin svarbu užsiimti teisingą poziciją tai darant – būti ne pavėjui. Antraip išlaisvinti junginiai gali gan stipriai nunuodyti. Jei neklystu jis kalbėjo apie vandenilio sulfidą (H2S).
Tai kas iki to atsiprašymo tai yra tai ko aš išmokau iš tos savo klaidos.
Interneto naršymui daugiausiai naudojau Chrome. Ir tai dariau dėl dėl vienos jo savybės: gero vartotojų (profile) valdymo ir, žinoma, įskiepių (Extentions) kiekio ir galimybių.
Savo įskiepiais Chrome pralenktų gal tik FireFox’as. Na, bent jau man taip atrodo. Pas FireFox’ą jie vadinami addons’ais.
Chromas prieš FireFox'ą (nukopypystinau iš www.geek.com)
Į Chrome išėjau prieš tai naudojęs kaip tik FireFox’ą ir tik dėl vartotojų valdymo. FireFox’e vartotojų valdymas yra kaip kosminio erdvėlaivio paleidimas palyginus su Chrome’o, kur kitą vartotoją sukurti ar tiesiog persijungti užtenka kelių kairiojo pelės klavišo paspaudimų. Gal ir galima būtų buvę tą kosminį laivą paleisti FireFox’e retkarčiais, bet labiausiai nervuojantis dalykas buvo tai, kad nebuvo galimybės vienu metu turėti atidarytus du skirtingų vartotojų FireFox’o langus…
Bet štai nutiko išgelbėjimas! Pamačiau pas FireFox’ą addon’ą: profile Switcher. Tai su šiuo dabar galima keisti vartotojus beveik taip pat patogiai kaip Chrome.
Va taip kartais nutinka: nors laiko ir nelabai yra tokiems niekams, bet staiga pasiryžtu ir imu daryti tą mažiau svarbų dalyką, o ne tai kas svarbiau. Ir kas baisiausia, tas mažiau svarbus (gal net visai nesvarbus) dalykas užima gerą pusdienį.
Keikiu tada save, kad pradėjau, bet sustoti jau vėlu. O vėlu, nes dar blogesnis dalykas, tai pusiau padarytas darbas ir visos tos smulkmenos – net spalva ar ikonėlių vietų eiliškumas ar bookmark’ų ikonėlių nebuvimas (neatsiranda, kol nepaspaudi ant nuorodos) tiesiog pjauna!
Multitaskingas (nukopypystinau iš 2doitbetter.wordpress.com)
Sukandu tada dantis ir klikinu kiekvieną nuorodą. Štai visos ikonėlės jau yra. Uff…
– O kas čia per velnias! – žiūriu į Feisbuko profailą.
Ogi tie laukeliai, kuriuos Chrome buvau su StyleBot’u paslėpęs vėl matosi! Fuuuuuuuuuuuu!!!!!!! Ir kas šlykščiausia, tai Feisbukas CSS’ą pakeitęs ir tas pats kodas nebeveikia! Kažkodėl pakartotinas paslėpimas veikia tik Chrome, o FF’e tuo pačiu būdu perkelti to CSS kodo paprastuoju būdu nebepavyksta… FUUUUUUUUUUUUU!
Kodėėėėėėė!!!!!!
Tai va… Ieškojau tada StyleBot’o pakaitalo FireFox’ui. Neradau. Yra kažkokių įrankių, bet jie ten jau labiau pažengusiems web developeriams – ten reikia mokėti daugiau negu susiinstaliuoti adoną, paleisti jį, pažymėti ko nenori matyti ir paspausti “hide” (taip daro StyleBot’as). Iš principo man reikia jo tik tam, kad nesimatytų tų šlykščių langų Feisbuko profaile.
Nu tai klaidžiojau po visokius Feisbuko užkaborius ir patekau į kažkokią feisbukinę kloaką, kurios dėl multitaskinimo ir padidinto adrenalino kiekio kraujyje nesugebėjau įvertinti…
Staiga gaunu žinutę Feisbuke:
čia buvo pokštas?
“Skirmantas Tumelis added you to the group Gangstar”…. ką tik išsiregistravau…
KPŠ! Adrenalino į kraują dar, savo multitaske jau visai pasimečiau…
Paleisti visko sunaikinimo procedūrą!!!
Niekada daugiau… Niekada daugiau nemultitaskinkit ir atidėkit naršyklės migracijos reikalus tam laikui, kai nebus ką veikti.
Nedarykite to, nes reiks kaip ir man dabar atsiprašinėti:
Atsiprašau visų Feisbuko friendų, kad įtraukiau jus į kažkokią Gangstar grupę…
Kol pereidinėjau per derybų fazę sugalvojau, jog soc. tinklams galima nuvesti analogijas į operacines sistemas. Tiksliau į jų valdymo būdus ir formas:
Feisbukas – tai Windowsai. Labai populiarūs, daug visokių nesąmonių, bet visi pripratę ir labai išplėtota API infrastruktūra. Tuo pačiu didesnė visokių virusų rizika – mažiau pažengę vartotojai dažnai gali prisidaryti sau problemų to nenorėdami, todėl jiems geriau tiesiog paleidinėti tik IE ir wordą. Soc. tinklas masiniam vartojimui.
GooglePlus – tai Apple. Populiarūs, bet mažiau. Turi visą atskirą ekosistemą, kurią valdo viena firma. Viskas labai userfriendliškai padaryta ir tinka hipsteriams. Čia problemų prisidaryti kiek sunkiau. Soc. tinklas masiniam vartojimui su išskirtinumo iliuzija.
Diaspora – tai Linux. Mažiausiai populiarūs, bet viskas yra atviru kodu ir atvirais duomenimis. Soc. tinklas gykams ir visokiems sociopatams.
Šį darbą atlikti svarbu jau vien todėl, kad šiuo metu galiojantys reguliavimai yra įdiegti 1995 metais, kai tik 1% Europos populiacijos naudojosi internetu. Daug kas pasikeitė nuo devym penktų ir Lietuvoje[1] ir Europoje. Štai Lietuva Europoje pirmoje vietoje pagal interneto greitaveiką.
Štai šviesolaidis eina pro Agnės kaimą Dzūkijos glūdumoj (nuskrynšotinau iš http://www.placiajuostis.lt/)
Tada gi (1995) buvo priimta duomenų apsaugos direktyva (o ne reguliavimas). Direktyva nuo reguliavimo skiriasi tuo, kad šalys narės direktyvą adaptuoja taip, kaip joms atrodo teisinga, o reguliavimas veikia daug maž vienodai visoms šalims. Reguliavimas čia labiau ir tinka, nes dabar ir pačios įmonės, naudojančios asmens duomenis susiduria su gan bjauria ir gausia biurokratija, jeigu nori dirbti keliose ES šalyse (kiekviena gi turi skirtingo lygio apsaugas, kurios buvo sukurtos vadovaujantis direktyva).
Tai štai, anot Access’o (apie juos jau rašiau truputėlį) visokie lobistai su giliomis kišenėmis labai stengiasi mūsų euro-parlamentarams padėti priimti tokį reguliavimą, pagal kurį jie galės mus išrenginėti nuogai:
Aš pats asmeniškai nematau didelių problemų atiduoti savo kai kurią asmeninę informaciją korporacijoms, kurios iš to pasidaro pelno, bet tuo pačiu užtikrina man įvairių paslaugų tiekimą[2]. Bet su sąlygomis – aš noriu žinoti kokia korporacija žino apie mane šią informaciją ir kur gali ją panaudoti. Taip pat noriu turėti galimybę nebeleisti naudotis mano asmenine informacija – galbūt ir atsisakyti kažkurių labai naudingų tiesiogiai nemokamų paslaugų. Man to reikia, nes manau, jog tai vienintelis dalykas, kuris neleis manimi naudotis, kaip vieša paslauga.
– O labas! Kalbėjomės anądien Gplius’e… Štai, lyg tyčia, gmaile mačiau reklamą iš proktologijos klinikos – žiūriu matytas veidas! Tai… kaip ten? Išpjovė sėkmingai? Čia va man kaip tik irgi išaugo… Nori parodysiu?
Kažkodėl nenoriu tokio pokalbio… O jeigu jūs irgi nenorite kažko panašaus, tai:
Nusiųskite mūsų parlamentarams žinutę, apie tai, jog privatumas jums svarbus. Aš parašiau tokį tekstą, jei tingite rašyti, copy/pastinkit:
Prašau apginti mano privatumo teisę
Ne už ilgo jūs balsuosite dėl Komisijos pasiūlymo: “General Data Protection Regulation” (pagrindinis duomenų apsaugos reguliavimas).
Aš jums rašau norėdamas paskatinti jus apsaugoti vieną iš pagrindinių – mano privatumo teisę. Kad apgintumėte mano teisę valdyti savo asmeninę informaciją.
Svarbu, kad svarstydami šį dokumentą, užtikrintumėte, jog:
– bus apsaugota visa mano privati informacija, įskaitant ir tą, kuri padėtų mane išskirti iš žmonių eibės ar identifikuoti kaip vartotoją;
– bus užtikrinta aiški galimybė leisti ar neleisti įmonėms naudoti mano privačią informaciją, aiškiai ir vienareikšmiškai nurodant kur šią informaciją įmonės gali panaudoti;
– bus užtikrinta galimybė ištrinti mano informaciją iš įmonės saugyklų ir ją pasiimti į savąją;
– turėsiu galimybę apriboti mano elgesio sekimą informacinėje aplinkoje (Internete, mob. telefonų tinkle ir pan.);
– turėsiu galimybę uždrausti perduoti informaciją apie mane užsienio valstybėms ar jų atstovams.
Iš anksto dėkoju, už supratimą ir mano teisių atstovavimą Europos Parlamente. Aš jūsų pasirinkimą atsiminsiu sekančiuose EP rinkimuose.
DMA = Direct Marketing Agencies. Tai visokie "keliauk pigiau" ir "pirk šiandien, rytojaus nelauk" emeilai, SMS'ai ir kt.Sutikimas? Ar tai reiškia, jog jis turi būti aiškus ir vienareikšmiškas? Ar kažkaip panašiai čia...Galvojantis dinozauras svarsto svarstymą kaip visada.Čia šitas "so yeah guy" tapęs memu labai aiškiai nurodo kompanijos politiką.Grumpius stebisi.Tipo daug lobistų labai dabar į Briuselį varo.Why you no?!
