Atsakiau į klausimus

Šiandien gavau emeilą.

Iš organizacijos, kurios logo yra žmogaus galva, o vietoje smegenų medžio šakos ir lapai.

Ir išties, pasižiūrėjau kas tos organizacijos nariai, tai vienas iš jų yra ponas Linas Kranauskas. Man tai pats ryškiausias eko-fanas Lietuvoje. Susipažinau su Linu, kai buvome cirke. Tad, tos organizacijos ženkliukas – gerai atspindi jų požiūrį ir veiklą.

Vietoje smegenų medžių šakos ir lapai.
Vietoje smegenų medžių šakos ir lapai.

Labai gerai, tiksliau aš tikiuosi, kad ta organizacija – ne arbūzai. Sunku dabar eko-organizacijoms – jos daugybės marginalų taikinyje.

Aš save laikau eko-draugišku žmogumi: rūšiuojame šiukšles, stengiamės taupiai naudoti visų rūšių energiją. Ir aš už atominę energetiką. Tiksliau už atominę energetiką derinamą su vėjo, saulės, užtvankų ir panašiais atsinaujinančias energijos šaltiniais.

Tai štai, gavau emeilą, kuriame šie eko-idėjininkai prašo užpildyti formą[1]. Taigi visai gera vieta ir laikas būtų deklaruoti savo idėjas, nes klausimai visai įdomūs.

1. Ar pritariate, kad reguliuojant biokuro panaudojimą ir tvarkant atliekas prioritetas būtų skiriamas ekologiniams aspektams (biokuro diversifikavimui, atliekų kiekio mažinimui). Taip pat būtų ribojamas neekologiškas privatus verslas šiose srityse?

Nesu tikras, kad suprantu kaip mažinti atliekų kiekį tvarkant jas. Atliekos yra – faktas. Jei mes jas padėsime iš vienos vietos į kitą (jas tvarkysime), tai jų kiekis nemažės, o jos bus tiesiog perkeltos kitur.

Biokuro diversifikavimas svarbus tuo, kad būtų užtikrinamas tolygus ir nuolatinis tiekimas. Tačiau, mano nuomone, svarbiausia yra organizuoti oksidaciją taip, kad į gamtą būtų išmetama kuo mažiau ekosistemai žalingų junginių. Tas diversifikavimas gali tai komplikuoti. Principe tai taip: kuo mažiau žalingų junginių – tuo geriau.

Todėl aš už atominę energetiką. Turi ji žalingų junginių, bet kiekis ir lokalizacija jų yra daug mažesnis, nei visų biokurų. Didžiausia šiuolaikinės atominės energetikos atliekų bėda yra jų kenksmingumo stiprumas ir ilgaamžiškumas. Šitas derinys labai didina tų atliekų patekimo į ekosistemą tikimybę. Bet galgi, jei neįvyks WWIII, tai po keliasdešimties metų turėsime ir pirmas termobranduolines elektrines, kas galbūt tėra mano šlapios svajonės. Bet iš pastarųjų dešimtmečių patirties matome, jog fantastika lieka fantastika tik ribotą laiko tarpą.

Ir aš už privataus verslo skatinimą veikti ekologiškai energetikos srityse.

2. Ar pritariate, kad atliekų šalinimo srityje prioritetais taptų vartojimo mažinimas ir atsakingos vartojimo kultūros diegimas? Turint omenyje tai, kad šiukšlių rūšiavimas neskatina tausoti išteklius.

Nežinau kaip atsakyti į šį klausimą turint omenyje tai, kad šiukšlių rūšiavimas neskatina tausoti išteklių. Todėl atsakysiu neturėdamas to omenyje.

Žinia, kad šiuolaikinės rinkos ekonomikos variklis – vartojimas. Vartojimas plačiąja prasme yra mūsų prigimtis ir pašaukimas. Mes vartojame orą, vandenį, įvairius cheminius junginius ir šitaip gauname energijos, kurios pagalba judame, gaminame naujus cheminius junginius ir atiduodame juos į aplinką. Žvelgiant jau taip visai giliai, tai visko esmė – judėjimas.

Kol mes turime vienintelę veikiančią gamtos eko-sistemą, kurioje gyvename ir be kurios negalime apsieiti, tai būtų gerai jos negadinti. Bent jau tol, kol neturime kitos, kurią sugebėtumėm išlaikyti ilgai iš atsinaujinančių energijos šaltinių.

Jei kalbant apie vartojimo kultūrą turima tai omenyje – tada taip.

3. Ar pritariate, kad skirstant paramą prioritetas būtų skiriamas ekologiškai ir išteklius tausojančiai žemdirbystei?

Jei ekologiška ir išteklius tausojanti žemdirbystė yra ta, kuri negadina šiuo metu veikiančios eko-sistemos, tai tada taip.

4. Ar pritariate, kad ir privačiuose, ir valstybiniuose miškuose būtų leidžiamas tik saugus, atsakingas ir tausus miškų naudojimas?

Taip. Negi būčiau už pavojingą, švaistantį ir korupcinį naudojimą? Iš to kiek teko man girdėti apie Lietuvos miškininkystę, tai daug atvejų jis toks ir yra (t.y. pavojingas, švaistantis ir korupcinis). Tiesa tai girdėjau jau gan seniai. Nežinau kokia dabar situacija Lietuvoje.

Man atrodo, kad laikantis Lietuvos įstatymų tas miško naudojimas ir yra saugus, atsakingas ir tausus. Bėda galbūt tų įstatymų laikymasis. Tad aš gal labiau pritarčiau sistemos, kuri leistų verslininkams ir valdžios žmonėms laikytis įstatymų bei siekti ilgalaikių visiems naudingų tikslų, vystymui.

5. Ar pritariate ES žemės rinkos reguliavimo reformai, kuria siekiama, kad mažėtų stambių tarptautinių korporacijų galimybės kontroliuoti didelius žemės plotus mažose valstybėse?

Aš pritariu konkurencijos didinimui žemės rinkoje. Dirbtiniai apribojimai dažniausiai mažina konkurenciją.

6. Ar pritariate, kad hidraulinio uolienų skaldymo technologijos, skirtos išsklaidytųjų angliavandenilių paieškai ir gavybai, būtų draudžiamos Lietuvoje?

Ne.

7. Ar pritariate tiesioginės demokratijos (bendruomenių, savivaldybių lygmeniu), pilietinės kontrolės skatinimui?

Čia įtariu klastą.

Prisiminiau neseniai skaitytą pas Leo mintį: ar gali demokratinė sistema, tokia sistema, kurioje bent jau dalis sprendimų priėmimo proceso fundamentaliai atsiremia į visuomenės nuomonę ir jos nusiteikimus, ar gali ji veikti adekvačiai ir efektyviai klausimu, kuriuo ta pati visuomenė yra dezinformuota?

Kitas dalykas yra Ukrainos įvykiai. Tai yra tas tų įvykių aspektas, kai valdžioje esantys žmonės nebesiskaitė su žmonėmis. Valdžia ten keitė įstatymus ir konstituciją ir darė ką norėjo. Kuo jiems tai baigėsi – mes matome.

Atsižvelgiant į tai aš sakau, jog pritariu mokslinio metodo skatinimui (angliškas apibrėžimas man atrodo pilnesnis ir geresnis). Šis metodas gali būti taikomas mąstymui, sprendimų priėmimams, nuomonės formavimui.

Taigi aš už kontrolės kokybės gerinimą, o ne keitimą.

8. Ar pritariate profesinių sąjungų stiprinimui, naujų kūrimosi skatinimui?

Ir čia įtariu klastą.

Aš pats asmeniškai nesu jokios profsąjungos nariu. Mano draugai apie jas dažniausiai atsiliepia labiau neigiamai nei teigiamai.

Pačių profsąjungų idėją ar tiksliau jų egzistavimą grindžiu tuo, kad verslo savininko ir darbuotojų tikslai gali skirtis. Blogai būna tada, kai profsąjungos tampa 3-uoju asmeniu su savo tikslais, kurie nutolsta ne tik nuo verslo savininkų, bet ir nuo darbuotojų tikslų. Tada verslas tiesiog žlugdomas. Tada negerai visiem – net ir toms pačioms profsąjungoms.

Ilgalaikėje perspektyvoje geriausias reguliuotojas yra pati rinka.

9. Ar pritariate darbo santykių liberalizavimui?

Taip.

10. Ar pritariate homoseksualų partnerystės (su lygiomis tradicinei santuokai socialinėmis ir ekonominėmis teisėmis) įteisinimui?

Taip.

11. Ar pritariate valdžios decentralizacijai, regionų stiprinimui?

Žr. atsakymą į 7’ą klausimą.

12. Ar pritariate kelis dešimtmečius vykdomam mokyklų, bibliotekų tinklo optimizavimui regionuose?

Pats optimizavimas yra geras dalykas, nes šitaip pasiekiami tie patys ar panašūs tikslai mažesnėmis sąnaudomis. Kaip konkrečiai tas optimizavimas buvo ir yra vykdomas – nesidomėjau.

13. Ar pritariate tautinių mažumų lygių teisių užtikrinimui, vietovardžių ir pavardžių rašybos liberalizavimui?

Tautinės mažumos turi turėti tokias pačias teises, kaip ir kitų tautų Lietuvos piliečiai. Vietovardžiai turi būti užrašomi valstybine kalba, o šalia galima užrašyti kad ir wingdings šriftu. Man netrukdo.

14. Ar pritariate, kad Lietuvoje turėtų būti vykdomas sistemingesnis ir nuoseklesnis piliečių švietimas globaliomis socialinėmis ir ekonominėmis temomis?

Taip. Ir dar žr. atsakymą į 7’ą klausimą.

15. Ar pritariate, kad Lietuvos požiūris į vystomojo bendradarbiavimo politiką būtų grindžiamas principu “visos žmogaus teisės visiems”?

Čia tikriausiai turima omenyje tatai. T.y. klausiama ar Lietuvos užsienio politika turi remtis žmogaus teisėmis. Žmogaus teisės yra vienas iš fundamentalių dalykų, kuriuos turime užtikrinti.

Aš už visas žmogaus teises kiekvienam žmogui.

16. Ar pritariate, kad Lietuva remtų ir skatintų Europos Sąjungą įtvirtinti šiuos ambicingus klimato ir energetikos tikslus 2030 metams:
– 55 % sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimus, lyginant su 1990 m.;
– 45 % suvartojamos energijos pasigaminti iš atsinaujinančių energijos išteklių ;
– 40% padidinti energijos vartojimo efektyvumą, lyginant su 2005 m.?

Taip. Jei tai įmanoma.

17. Ar pritariate, kad mokesčių bazė turi būti pertvarkoma, apmokestinant iškastinio kuro naudojimą ir kitus taršos šaltinius?

Nesu tikras ar tai geriausias būdas skatinti energijos iš atsinaujinančių šaltinių gavybą.

Energijos gavybai iš atsinaujinančių šaltinių yra naudojamos šiuolaikiškiausios technologijos. Tų technologijų vystymui turi būti palanki ekonominė aplinka, kuri gali būti pabloginta dar labiau apmokestinant ir taip stipriai apmokestintą pagrindinę energetikos industriją.

18. Ar pritariate, kad Lietuvoje nebūtų statoma atominė elektrinė, bei Lietuva imtųsi aktyvių veiksmų stabdyti atominių elektrinių statybą regione?

Ne.

19. Ar pritariate, kad siekiant aplinkosaugos standartų užtikrinimo, atliekų valdymas būtų sutelktas valstybės rankose?

Ne. Verslas čia gali būti kur kas efektyvesnis nei valstybė. Verslas ir konkurencija – stipriausia efektyvumo didinimo prielaida.

20. Ar pritariate draudimui įteisinti ES naujus genetiškai modifikuotus augalus ir produktus, o mokslo ir medicinos srityje teikti prioritetą GMO alternatyvų paieškai ir taikymui?

Ne. Užtai taip pat nepritariu ir klasikinio autorių teisių modelio taikymo šiai sričiai. T.y. kai draudžiama sėti savo užaugintas sėklas. Tai veda prie absoliučios monopolijos, o tai yra blogai.

21. Ar pritariate sveikos gyvensenos, judraus gyvenimo būdo, sveikos mitybos principų, kaip privalomos disciplinos ugdymo įstaigose diegimui?

Taip.

22. Ar pritariate papildomam alkoholio, tabako, taip pat energetinių gėrimų, daug gyvūninės kilmės riebalų turinčio maisto ir saldumynų apmokestinimui?

Sumalėt čia viską į vieną vietą. Bet ne. Šitas sprendimas turėtų labai didelę įtaką šešėlinės ekonomikos augimui. Mano nuomone šiuo metu esančio apmokestinimo pakanka kalbant apie alkoholį ir tabaką.

Dėl energetinių gėrimų, gyvūninės kilmės riebalų ir saldumynų turėtų pakakti 21’e klausime paminėto sprendimo.

Alkoholio ir tabako vartojimo ribojimui reikėtų kitokių sprendimų: rinkodaros ribojimo (jau yra), prekybos vietų mažinimas ir kontrolė, pigaus alkoholio vartojimo ir rūkymo prestižo mažinimas švenčių metu ir visuomenės informavimo priemonėse.

Dar galvoju, kad būtų gerai įvesti alaus grynumo įstatymą, kuriame būtų apibrėžiama kas yra alus. Nesilaikant šio įstatymo gamintojas savo gaminio negalėtų vadinti alumi, o, pavyzdžiui, alkoholiniu kokteiliu. Tą galima būtų padaryti su sidru ir vynu.

23. Ar pritariate, kad valstybės lėšomis būtų finansuojamas tik viešasis sveikatos apsaugos sektorius,išskyrus retus atvejus, kai reikiamas gydymas viešajame sektoriuje neegzistuoja?

Aš už žmogaus laisvę pasirinkti. Jei žmogus privalo mokėti sveikatos apsaugos mokesčius – jis gali pasirinkti kuriam sektoriui tie pinigai gali atitekti.

Aš esu prieš piktybiškus spekuliacinius veiksmus šioje industrijoje. Veikianti sistema turi nesuteikti prielaidų tokios spekuliacijos atsiradimui.

24. Ar pritariate sveikatos apsauga sistemos pertvarkai, kur didžiausias dėmesys būtų skiriamas ligų prevencijai, o ne ligų gydymui?

Taip.

25. Ar pritariate mokesčių progresyvumo didinimui (gyventojų pajamų, turto, socialinių ir kt. mokesčių pavidalu), siekiant sumažinti turtinę nelygybę ir užtikrinti socialinį teisingumą?

Pati sąvoka “socialinis teisingumas” yra tokia išplaukusi ir subjektyvi, kad nieko nereiškia. Šios sąvokos reikšme kiekvienas gali susigalvoti kokią nori.

Turtinė nelygybė kaip dalykas pat savaime taip pats nėra blogas. Turtinė nelygybė veikia kaip labai geras motyvatorius siekti daugiau. Tiesa žmonių elgesys esant turtinei nelygybei gali būti dvejopas: destrukcinis ir kūrybinis. Aš už kūrybinį.

Prielaida, kad progresyviais mokesčiais bus mažinama turtinė nelygybė taip pat neteisinga. Čia maišomos pasekmės su priežastimis. Turtinė nelygybė atsiranda ne todėl, kad mokesčiai vienodi, o todėl, kad žmonės ir jų turimos galimybės skiriasi.

Aš už kaip galima daugiau galimybių suteikimą kiekvienam žmogui siekti turto.

26. Ar pritariate minimalaus atlyginimo didinimui bent iki 60% vidutinio atlyginimo dydžio, atitinkančio Europos socialinės chartijos kriterijus?

Ne. Pati idėja, kad minimalus atlyginimas gali būti proporcionalus vidutiniam atlyginimui yra bloga, nes kuria krūvas apribojimų atsisukančių bloguoju galu į ekonomiką. Taip pat atsisuka bloguoju galu į tuos pačius žmones, kurie gauna minimalųjį atlyginimą.

27. Ar pritariate smulkaus verslo plėtros skatinimui, suteikiant mokestines lengvatas, ženkliai mažinant biurokratinę naštą ir saugant smulkiuosius nuo stambaus verslo savivalės?

Visai gera pirmoji klausimo dalis sugadinta paskutinių žodžių. Pritariu smulkaus verslo plėtros skatinimui taikant mokestines lengvatas, bet tai neturi nieko bendro su kažkokiu menamu saugojimu nuo stambaus verslo savivalės.

Sąlygos dirbti turi būti vienodos – šitaip iškils ir išliks geriausieji.

28. Ar pritariate šildymo sektoriaus perėmimui į valstybės rankas, siekiant sumažinti šildymo kainas?

Ne. Šitaip kainos nebus sumažinamos.

29. Ar pritariate, kad valstybinis aukštasis mokslas turėtų būti nemokamas?

Taip, jeigu aukštojo mokslo siekiantis žmogus neturi jokio kito aukštojo mokslo diplomo. Magistro ar aukštesnių mokslo laipsnių siekiantis studentas turėtų už tai mokėti.

Aukštojo mokslo įstaiga, savo ruožtu, turi sudaryti sąlygas studentams pasiruošti taip, kad jie sugebėtų užsidirbti pinigų naudodami savo žinias.

30. Ar pritariate minčiai, kad visuomenės gyvenimo standartai, sveikatos, švietimo, aplinkos kokybė yra svarbesni šalies rodikliai nei BVP augimas?

Ke? Rodikliai kam siekiant ko? Čia gal klausiat apie “Olandišką ligą“? Blogai, jei ekonomika suserga šia liga ir jos reikia išvengti.

31. Ar pritariate, kad nevyriausybinio sektoriaus apmokestinimo sistema turėtų būti palengvinta, nes šiuo metu ji beveik identiška verslo subjektams?

Pelno nesiekiančiai organizacijai mokesčiai turėtų būti mažesni, nei pelno siekiančiai. Panaikinti, pvz. pelno mokestį, bet kontroliuoti jo panaudojimą (pasiekus tam tikrą ribą paskelbti organizaciją pelno siekiančia ir grąžinti pelno mokestį).

32. Ar pritariate, kad Lietuva turi laikytis įsipareigojimo skirti 0,33 proc. BNP lėšų vystomajam bendradarbiavimui?

Taip. Įsipareigojimų reikia laikytis. Nebent sąlygos pasikeičia netikėtai. Tada reikia derėtis.

33. Ar pritariate, kad santykiuose su Rusija, tarptautinių susitarimų, ES normų vykdymas turėtų būti prioritetas, net jei tai gali pakenkti prekybiniams santykiams?

Taip. Nes prekyba su įsipareigojimų nesilaikančiais neperspektyvi. Tai liečia ir mus pačius (žr. atsakymą į 32 klausimą).

34. Ar pritariate vyriausybių pastangoms atskirais susitarimais ir vienkartinėmis finansinėmis paskatomis pritraukti žaliąsias darbo vietas kuriančius užsienio investuotojus į Lietuvą?

Nežinau kas tos žaliosios darbo vietos. Tačiau gerai neapgalvotas kišimasis į rinką gali turėti daug neigiamo efekto.

35. Ar pritariate dvigubos pilietybės (ne vien išskirtiniais atvejais) skubiam įteisinimui?

Ne. Manau, kad tai turi likti išskirtiniu atveju. Gal tik išskirtinių atvejų sąrašą praplėsti ir įgyvendinimą padaryti paprastesnį.

36. Ar pritariate, kad tiek vidaus, tiek užsienio politikos sprendimai turi būti priimti, atsižvelgiant į poveikį besivystančioms šalims?

Sprendimus reikia priimti atsižvelgiant į poveikį visoms šalims.

37. Ar pritariate, kad Viešieji pirkimai visais atvejais privalomi politinėms partijoms?

Taip. Bet tai nereiškia, kad tie pirkimai turi būti paversti totaliniu organizaciniu košmaru.

38. Ar pritariate papildomai ir efektyviai anoniminių informatorių apsaugai bei finansiniam skatinimui, ypač atskleidus stambius korupcijos ar piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi atvejus?

Ne finansiniam skatinimui. Nes tai kurtų naują korupcijos nišą. Taip informatorių apsaugai.

 

Aš taip pat užduodu keletą klausimų šiems žaliems:

1. Ar jaučiate kokių nors marginalų (pvz. “Žemės vardu” ar sarmatininkų) arba netgi kitų šalių spec. tarnybų dėmesį savo organizacijai?

2. Jeigu jaučiate, tai ką dėl to darote?

_______________________

[1]– Forma ganėtinai paprastai ir įprastai (visokiems keistuoliams) surašyta MS Word’o dokumente. Tai yra truputėlį KPŠ, nes patys savo principuose užrašę: “Decentralizacija”. Uždaro kodo, kaip MS naudojimas – šiek tiek prieštarauja šiam principui. Todėl siūlyčiau jiems naudoti kokį nors atvirojo kodo sprendimą.

Troleibusų pirmojo parko lankymas

Marius – labai pilietiškas ir iniciatyvus žmogus, troleibusas.lt įkūrėjas suorganizavo visai įdomią ekskursiją po pirmąjį troleibusų parką.

Idėja aplankyti troleibusų parką kilo prieš pat mitingą, vykusį birželio 26 dieną.

Nusprendėme aplankyti tą vietą iš kurios kas dieną išvažiuoja į gatves ūsuotos ir ratuotos keleivių pervežimo priemonės ir galbūt sužinoti kuo jos tinka sostinei arba kas su jomis negerai. Juk viena yra, kai ką nors sako politikas, o kita, kai pamatai tai savo akimis, išgirsti iš pirminio šaltinio.

Buvome keturiese: Enorca, Saulius, Marius ir aš. Enorca jau papasakojo apie šią ekskursiją.

Enorca, Saulius ir Marius
Enorca, Saulius ir Marius

Tad, kas tie su ūsais, važinėjantys mūsų gatvėmis ir pastaruoju metu keliantys tiek aistrų?

Nurengtas trūlikas. Štai kaip atrodo jo rėmas.
Nurengtas trūlikas. Štai kaip atrodo jo rėmas.

Troleibusas, tai tokia dėžė, apklijuota visokiom skardom, turinti elektrinį variklį ir ūsus, per kuriuos gauna elektros energijos iš kontaktinio tinklo – kad galėtų elektrinis variklis suktis. Dar turi vairą ir ratus.

Troleibusų parke troleibusai yra tikrinami, remontuojami, valomi, jiems paskirstomi maršrutai ir panašiai. Kontaktinio tinklo dispečerinė yra kitoje vietoje (ją aplankyti, manau, irgi būtų visai įdomu).

Mariui ekskursiją suorganizuoti nebuvo paprasta. Viešojo transporto sistemoje vyko didelės pertvarkos ir žmonės dirbantys toje srityje turėjo ką veikti. Sutarta buvo viena data, bet paskutinę dieną buvo atšaukta, tada suorganizuota iš naujo.

Štai taip atrodo pirmojo troleibusų parko prieigos Vilniuje. Ne taip jau lengva patekti į kitą šių vartelių pusę.
Štai taip atrodo pirmojo troleibusų parko prieigos Vilniuje. Ne taip jau lengva patekti į kitą šių vartelių pusę.

Mus sutiko vienas iš troleibusų parko vadovų. Kiek iš tolimesnio pokalbio supratau, tai jis yra pagrindinis asmuo koordinuojantis visų vairuotojų paskirstymus maršrutams – kažkas panašaus į personalo vadovą.

Skelbimų lenta tuščia.
Skelbimų lenta ties įėjimu/registracija – tuščia.

Visi draugiškai nužingsniavome iki direktoriaus Rimanto Markausko kabineto, kuriame trumpai aptarėme ko mes čia norime ir nutarėme, jog pirma pasivaikščiosime po parką, sugalvosime klausimus ir atsinešime juos pas direktorių į kabinetą, kur ir pakalbėsime.

Budintys troleibusai. Laukia studentų ir atostogautojų grįžtančių į Vilnių.
Budintys troleibusai. Laukia studentų ir atostogautojų grįžtančių į Vilnių.

Nuėjome pirmiausiai iki dirbtuvių, kur pamatėme nemažai įvairių troleibusų detalių. Kalbėdami išsiaiškinome, jog čia ir buvo surinkti pirmieji lietuviški troleibusai “Amberis”. Taigi, pirmasis troleibusų parkas iš principo turi pilnavertę troleibusų rinkimo liniją su visa įranga “know how” ir darbuotojais.

 

Trūliko važiuokės dalis.
Trūliko važiuokės dalis.
Trūlikų remonto linija. Kuo tolyn - tuo labiau išrengti.
Trūlikų remonto linija. Kuo tolyn – tuo labiau išrengti.
Yra ir autobusų. T.y. Troleibusų parkas turi įrangą ir žmones, kurie gali remontuoti ir autobusus.
Yra ir autobusų. T.y. Troleibusų parkas turi įrangą ir žmones, kurie gali remontuoti ir autobusus.
Čia šiek tiek išrengto autobuso vidus.
Čia šiek tiek išrengto autobuso vidus.
Nurengto troleibuso valdymo blokai.
Nurengto troleibuso valdymo blokai.

Anot techninio skyriaus vadovo, kažkada sovietmečiu remontuojami trūlikai po remonto galėdavo nuvažiuoti maždaug ~70 000 km ridą, o dabar, su šiuolaikinėm technologijom, medžiagom ir požiūriu trūlikus galima suremontuoti taip, kad važiuotų dar ~350 000 km (tikiuosi mane pataisys, jei klystu dėl skaičių).

Troleibusus remontuoti paprasčiau, nes jų konstrukcija paprastesnė – nėra greičių dėžės, nėra daug judančių detalių variklyje. Be to Vilniaus pirmojo troleibusų parko darbuotojai turi visas žinias, įrangą ir kitus reikalingus resursus tam kad net GALI SURINKTI SAVO TROLEIBUSĄ.
O tai reiškia, kad galutinė troleibuso kaina yra mažesnė, nei perkant ją iš kitų gamintojų. Tai reiškia, kad jiems gali būti iškarto pritaikomi visi technologiniai sprendimai tinkantys mūsų specifikai (klimatui, gatvėms, žmonėms). Tai reiškia, kad remontas gali būti atliktas greitai ir kokybiškai. Tai netgi reiškia, kad Lietuvoje, Vilniuje, pirmąjame troleibusų parke galėtų būti renkami troleibusai ir kitoms rinkoms.

Specialios staklės susidėvėjusių šarnyrų remontui (lyg ir).
Specialios staklės susidėvėjusių šarnyrų remontui (lyg ir).
Truri galimybes ir patys lieti reikalingas gan sudėtingas formas iš plastmasės.
Truri galimybes ir patys lieti reikalingas gan sudėtingas (šita nėra labai sudėtinga, tiesiog kitų nesigavo gražiai nufotkinti) formas iš plastmasės.

 

Variklių statoriai laukiantys atnaujinimo (arba jau atnaujinti ;))
Variklių statoriai laukiantys atnaujinimo (arba jau atnaujinti ;))
Variklio rotorius
Variklio rotorius
Turi ir plovyklą.
Turi ir plovyklą.
Kažkokios kitokios staklės.
Kažkokios kitokios staklės.
Ritės. Atrodo visai įdomiai.
Ritės. Atrodo visai įdomiai.
Metalo drožlės.
Metalo drožlės.
Ūso galas. Ta vieta, kur ūsas liečiasi su laidu.
Ūso galas. Ta vieta, kur ūsas liečiasi su laidu.
Stabdžių būgnas ir stabdžių kaladė. Čia nesimato jos dydžio, bet ji didelė.
Stabdžių būgnas ir stabdžių kaladė. Čia nesimato jos dydžio, bet ji didelė.
Rūdžių šalinimo spinta (smėlio ar kitokių abrazyvų būdu (bent jau man taip atrodo).
Rūdžių šalinimo spinta (smėlio ar kitokių abrazyvų būdu (bent jau man taip atrodo).
Kažkokie guoliai.
Kažkokie guoliai.

Žinoma, tas stakles ir kitą įrangą jau būtų galima atnaujinti. Bet ji vis dar veikia. Senovinė įranga, turinti didelį overengineering’ą vis dar veikia.

Grįžome tada pas direktorių į kabinetą ir apturėjome kokios valandos pokalbį apie viešąjį transportą Vilniuje.

Sužinojome, kodėl troleibusus dažniau vairuoja moterys. Paaiškėjo, kad pagrindinė priežastis yra ta, jog senesniuose autobusuose nebūdavo vairo stiprintuvo ir ten reikėdavo didesnės fizinės jėgos. O be to, troleibusų parkas yra labiau koncentruotas ir jo kraštuose esantys poilsio centrai yra geresni. Vien tuo, kad yra pakankamai patogūs ir švarūs tualetai.

Yra dar nuomonių, kad anksčiau (o gal ir dabar) autobusuose būdavo galima susikombinuoti nemažai dyzelinio kuro ir ten valdė diedovščina. Šitokio gando nepatvirtino mums troleibusų parke.
Naujasis troleibusų parko vadovas neseniai atėjo iš autobusų parko ir pats yra senas autobusistas (man atrodo jis save taip pavadino) nuo labai jau seniai (dar sovietiniais metais).
Taigi naujasis troleibusų direktorius užsiminė, kad vietoje dviejų troleibusų galima įsigyti tris autobusus. Kai paklausėme ar pasigaminti negalima troleibusų patiems, tai atsakė, jog tai buvo tik pabandymas. Ar vykęs pabandymas – atsakyti dar negali (bent jau aš taip supratau).

Paskui dar sakė, kad geriausi autobusai yra mersai. Yra senų Mercedes markės autobusų – ir jie yra kuo puikiausi! Bet gi nenumatysi konkurso sąlygose, kad pirkti mersą. Negalima… Tai ir perki tada viską ką siūlo – pavyzdžiui, MAN’us. Tai todėl ir galima tris autobusus nusipirkti vietoje dviejų lenkiškų troleibusų ir dar lenkiškos kažkokios labdaros ten belekur…

Dar pasakė, kad nelabai gerai, kad vežėjas tampa ir gamintoju. Kodėl blogai – nesupratau. O jei blogai, tai juk galima atskirti, tiesa?
Išsiaiškinome, kad Amberio (lietuviško troleibuso) surinkimas kainuoja ~750 000 lt. O naujas lenkiškas trūlikas kainuoja ~1 500 000 lt.

Baltarusiški ir čekiški troleibusai konkurso nenugalėjo,  nes baltarusiai iškrito dėl sąlygų nevykdymo o čekiški – nepamenu dėl ko.

O kad pasirinkti lenkiški tai visai nereiškia, jog tai susiję kažkaip su kažkokia tai lenkų dovana kažkokios ten vertės berods kažkam Vilniuje…
Mikriukai ir visokie privatininkai yra blogis, nes jų verslas chuliganiškas – perka kurą juodoje rinkoje, klastoja buhalteriją, alina vairuotojus. Su tokiu verslu konkuruoti jie negali, nes tada jie susirenka mokiuosius klientus, o VVT gauna tik visokius kompensuojamus.Už kompensuojamus keleivius Vilniaus savivaldybė pinigų neatiduoda. Todėl juos reikia uždrausti.Juos, tai Vilniaus savivaldybę šlykščiąsias mikrūškes[1].

Užtai Vilniaus Viešasis Transportas planuoja skelbti konkursą privatiems vežėjams garsiesiems privežamiesiems maršrutams. Skelbia, nes neturi tokių transporto priemonių. Pirkti negali nes nebeturi pinigų – išnaudojo visas kreditavimosi galimybes, jau netgi pardavė ir savivaldybės skolas bankams…

Anot direktoriaus, pinigų VVT trūksta dėl to, kad savivaldybė skolinga belekiek meleonų už kompensuojamus bilietėlius.

Direktorius prisimena puikius laikus, kai už tuos bilietėlius sumokėdavo iš valstybės biudžeto – be jokių vėlavimų ir visada centas į centą…

Kodėl Vilniaus savivaldybė neatiduoda, pasikeitus įstatymui? Ogi todėl, kad turi aukštesnio prioriteto išlaidų.

Tai todėl reikia uždrausti Vilniaus savivaldybę privačius vežėjus, nes vienintelės įmonės pajamos yra iš nekompensuojamųjų keleivių.Čia prisiminiau vieną anekdotą, kurį pasakojo Šapranauskas[2]. O gal labiau tą pasaką, kur lapė išsitepė galvą grietine, o ją nešė vilkas be uodegos visas primuštas: muštas nemuštą neša!

VVT – tai vilkas, gaudęs žuvį su uodega, nes lapė taip vilkui patarė. O paskui išsitepė galvą grietine kontrabandine saliarka, pasakė, kad smegenys išbėgo ir liepė nešiot dabar visur.

Dar berods užsiminė, kad VVT pajamos per mėnesį siekia ~10 000 000 lt, o vairuotojai gauna ~3200 ant popieriaus per mėnesį. Čia prisiminiau šitą dalyką, nes vienas toks šių dienų ekonomistas bandė daryti paskaičiavimus, o panašu, kad teisingas prielaidas darė.

Edit: dar prisiminiau, kad tų vairuotojų ten kažkas apie 150 žmonių + 80 kontaktinio tinklo ir parkų darbuotojai.

Edit2: 150 – tik kažkurios vienos transporto rūšies, dar berods apie 100 kitos rūšies. O kontaktiniame tinkle ir priežiūroje 80 – lyg ir nesuklydau.

Edit3: suklydau. Kažkur pamečiau nulį. Nes mat autobusų gatvėse būna ~280, o su pamainomis gaunasi per tūkstantį. Daugiau nebetikslinsiu turbūt…

Dar laukia nemniolika troleibusų autobusų naujų, kuriuos jau nusipirko berods iš lenkų…

Na, o  tada nuėjome apžiūrėti vieno Amberio iš arčiau. Šis kaip tik stovėjo be darbo, nes laukė iš Baltarusijos kažkokios detalės.

Amberio gif'as.
Amberio gif’as.
Amberio kondicionierius
Amberio kondicionierius
Amberis iš šono.
Amberis iš šono.
Amberio kamerikė - skaičiouja keleivių srautus.
Amberio kamerikė – skaičiouja keleivių srautus.
Enorca džiaugias Amberio viduje.
Enorca džiaugias Amberio viduje.
Enorca išlipa iš Amberio.
Enorca išlipa iš Amberio.

Na ir dar paskutinės fotkės apie seną trūliką, kuris vis dar važiuojantis. Jį galima nusipirkti mergvakariams, bernvakariams ar šiaip kokiai pramogai. Kažkaip tikėjausi, kad ir mus gal pavėžins, bet deja laiko nebeturėjome…

Senas trūlikas.
Senas trūlikas.
Seno trūliko interjeras.
Seno trūliko interjeras.

Tai kaip ir tiek. Dar visai pabaigai paskutinė foto apie mobiliojo ryšio anteną esančią parko teritorijoje. Mobilus ryšys – pagrindinis ryšys, kuriuo dispečeriai gainioja troleibusus ir autobusus po Vilnių.

 

Bokštas
Bokštas

________________________

[1]Feisbuke kilo diskusija apie tai, kad Vilniaus savivaldybė turėjo teisę uždrausti privačius vežėjus pagal kažkokius ES teisės aktus. Nu tak žinoma, kad turi. Ir naudojasi tuo. Jūs ką, tikitės, kad savivaldybė pažeidinės įstatymus?

[2]– Nelabai gal į temą, bet vistiek, priminsiu: Kiškis užmynė vilkui ar ten užkliuvo už jo ir vilkas pareikalavo iš kiškio 100 pinigų. Kiškis vargšas, eina verkia, sutinka mešką, kuri paklausia ko jis verkiąs, o kiškis sako, kad vilkas jam grąsina. Meška sako, kad 100 litų tai nesąmonė, eik sako ir pasiųsk velniop tą vilką. Tai tas kiškis taip ir padarė, o vilkas pasiuto ir pareikalavo 500 pinigų. Tai ciklas sukosi tarp vilko ir meškos iki kelių tūkstančių pinigų ir kai kiškis atėjo pas mešką su didele skola, tai meška tada atsakė:
– Tiek daug pinigų tai jau pinigai… Niekur nedingsi, kiški, reikia gražint…

Liberalumas ir neliberalumas

Kiekvienas iš mūsų turime savo realybės suvokimą.  Dažnai šis suvokimas būna panašus. Itin panašus būna dėl tokių dalykų, kaip, pavyzdžiui, diena ar naktis.

Jei saulėtą vasaros dieną Lietuvoje, kur nors lauke, kur matosi saulė, vidurdienį paklaustumėm žmonių ar dabar diena, tai didžioji dauguma atsakymų turėtų būti “taip”.

Jeigu nutiktų priešingai – kažkas negerai. Problemų priežastys gali būti įvairios – net nesiimčiau dabar spėlioti.

Ten, kur namai ir mėnulis - naktis, o kur vaivorykštė, debesėlis ir saulė - diena. Kas manote kitaip?<br />(Iš mix-mash.blogspot.com)
Ten, kur namai ir mėnulis – naktis, o kur vaivorykštė, debesėlis ir saulė – diena. Kas manote kitaip?
(Iš mix-mash.blogspot.com)

Štai, jeigu paklaustumėm žmonių ar Lietuvoje gera gyventi – sulauktumėm daugiau skirtingų atsakymų. Gyvenimo kokybę ir gerumą mes suprantame labiau skirtingai, nei paros metą.

Jeigu jums gera gyventi Lietuvoje, tai labiau tikėtina, jog teigiamų atsakymų į šį klausimą sulauktumėte iš jūsų aplinkos žmonių. Tokią prielaidą darau dėl to, kad panašiai mąstantys žmonės linkę burtis.

Tai va, tie sambūriai gali būti formalūs ir neformalūs. Štai, pavyzdžiui, politinės partijos – formaliosios struktūros. Kai kurios atsiranda ir išnyksta, o kitos atsiranda ir didėja, bei stiprėja. Na, dar skyla, šakojasi, keičiasi ir kitaip transformuojasi taip, kad net nepatikėtum, kad kažkada buvo kitokiomis.

Civilizuotame pasaulyje išryškėjo keletas pagrindinių ideologinių krypčių. Daugelis politinių organizacijų remiasi tomis ideologijomis, kurdamos savo programas ir pavadinimus. Pavadinimų prigalvoja įvairių. Tų pavadinimų gausa yra visų tų gimimų, žlugimų, skilimų, išsišakojimų ir panašių transformacijų pasekmė.

Štai tokią schemą nubraižė Camilo Sanchez. Šiam žmogui politinės ideologijos atrodo taip (iš http://commons.wikimedia.org). O kur čia padėtumėte lietuviškas politines jėgas?
Štai tokią schemą nubraižė Camilo Sanchez. Šiam žmogui politinės ideologijos atrodo taip (iš http://commons.wikimedia.org).
O kur čia padėtumėte lietuviškas politines jėgas?

Bene daugiausiai visokių pokyčių vyko Lietuvoje registruotose partijose, kurios savo pavadinimuose turėjo ar turi žodį “liberal-“. Jų ideologija ir realūs darbai labiau skyrėsi nei buvo panašūs. Didžiausias jų  panašumas ir buvo tas žodis pavadinime.

Kodėl kai kurie žmonės į pavadinimus rašė “liberal-” – nežinau tiksliai. Daugelis jų neturėjo ir neturi nieko bendro su liberalizmu.

Galbūt tas žodis buvo (yra) madingas ir pozityviai nuteikiantis?

Galbūt, atmetimo principu, vien dėl to, kad nerado nieko bendro su socialistais ar su konservatoriais, pasivadino liberalais?

Galbūt dėl vidinių rietenų atskilėliai tam pačiam dalykui tiesiog norėjo sugalvoti kitokį pavadinimą (pavyzdžiui, liberalkomunizmas galėtų būti tas pats kas socialdemokratai)?

Realpolitik - vadink mane paukščiu, vadink mane žuvim, būsiu, kas tik nori (šiek tiek perfrazuojant vieną nepadorų anekdotą). (iš www.toonpool.com)
Realpolitik – vadink mane paukščiu, vadink mane žuvim, būsiu, kas tik nori, jei nuo to tau geriau (šiek tiek perfrazuojant vieną nepadorų anekdotą).
(iš www.toonpool.com)

Jeigu liberalizmą pamėgintumėm apibrėžti pagal politinių organizacijų, turėjusių pavadinime “liberal-“, Lietuvoje veiklą, tai gautųsi visiškas priešingybių kratinys.

Štai žmonės man priekaištavo: klausinėjo manęs, kaip aš toks liberalas, bet prieš monopolijos siautėjimą? Kaip aš taip pasisakau už žmogaus teises, jeigu aš liberalas? Dar pasakojo, kad jeigu aš liberalas, tai ir privalau elgtis taip, kaip jie įsivaizduoja liberalumą.

Pradžioje tai net kiek papykdavau: kaip jie šitaip nieko nesupranta?! Bet panašu, kad aš čia labiau nesupratau. Juk jie liberalumo įvaizdį turi tokį, kokį jį sukūrė organizacijos, turinčios tik tą žodį pavadinime. Galvos televizoriuje, kartojančios, it turgaus prekeiviai, tą patį daug kartų tikisi, jog tai taps nauja tiesa.

Taigi labai svarbu, kad dalykus vadintumėm tais pačiais vardais. Lengviausia suprasti kas yra diena, kai žinai kas yra naktis – kai yra su kuo palyginti.

Tai štai jums keletas paaiškinimų per priešingybes:

Liberalumas ir neliberalumas

Liberalu ir neliberalu
Liberalu ir neliberalu

Užkalnis g… gerai rašo

Jau dabar priėjo reikalas net man paburnoti ant Užkalnio.

AR TU, UŽKALNI, SUPRANTI KĄ RAŠAI?!

Tai aišku, kad supranti.

Taigi Artūras Zuokas labai veiklus žmogus. Tik kas nors bandęs ką nors daryti supranta, kaip lengva ar sunku tą ką nors daryti.

Ir dar daryti nuolat. Nuolat būti priekyje ir nuolat daryti, kad vyktų reikalai.

Tai yra didelis talantas. Kaip ir tavo, Andriau, rašyti.

Šį kart tiesiai šviesiai nerašei. Kažkaip per jausmus ir vaizdus daugiau. Gal dėl to ir blizgančių tramvajų vaizdinius pamačiau:

Tramvajus pub'as (iš whereishelsinki.blogspot.com)
Tramvajus pub’as (iš whereishelsinki.blogspot.com)
Tramvajus pubas (iš heckeranddecker.wordpress.com)
Tramvajus pubas (iš heckeranddecker.wordpress.com)

Pamačiau toli išsikrausčiusius miestiečius/kaimiečius, sukišusius nagus į pomidorų lysves ir lyginančius šlipsą kokią penktą ryte, kad spėtų per kamščius paskui ant aštuonių į darbą kur nors Vilniaus centre.

Dvasia ir kūnas atsigauna tarp tokių žiedų (iš drive2.ru)
Dvasia ir kūnas atsigauna tarp tokių žiedų (iš drive2.ru)

Išsibėgiojo mat žmonės iš puikiojo Vilniaus centro į periferijas ir todėl viešasis transportas turi problemų. Na… Ne tai, kad taip parašei. Parašei, kad ne valdžia kalta. Aš apskritai – kiek skaitau tavęs, tai visada kartoju, tarsi kokią čiachrą: pradėk nuo savęs! Nuo savęs reikia pradėti. Aš esu ir problema ir sprendimas. Valdžia yra manęs atspindys (truputį šventvagiauju jau).

Taip va matau svetingai bešypsantį Andrių, kiek kukliu, o kiek ir visai drąsiu glėbiu mojantį pabėgusiems iš Vilniaus žmonėms – grįžkite! Grįžkite į miestą!

Bet čia juk puikiai ir pats supranti, kad taip nenutiks. Bent jau artimiausiu metu. Jei žmogus mėgsta valgyti mėsainį su sūrainiu makdake, tai jo visokiais ten rekstoraniniais vykruntasais nesuviliosi. Nusispjaus ir pasakys – kas čia per sriuba? Nei bulbių, nei morkų… O ir kaina kostminė (gerai kad nors stato, o jei pats, tai nieku gyvu tokių nesąmonių nepirkčiau – geriau namie cepakų išsivirsiu).

Nusisvaigę šių dienų ekonomistai kažkokių pievų priskaičiavo. Lotusiukų visokių. Kodėl bl.. tokie gudruoliai ne valdžioj dirba ką? Kodėl?! Kas atsakys? Tegu geriau jie, kaip Zuokas pabando būti priekyje. Tegu pabando patempti! Tegu pabando KAŽKĄ padaryt vietoje to, kad NIEKO nedarytų.

Jiems bi tik parėkt ir kad niekas nesikeistų.

KAŽKAS yra gerai. Good enough. Aš perku KAŽKĄ. Net jei tas dalykas truputį kniaukia. Aš suprantu – užknisa. Užknisa tas stumk-trauk darbas, kai dedamas vienas žingsnis į priekį ir du atgal. Kai svarstoma dėl dienotvarkės dienotvarkei. Taip užknisa, kad ir to KAŽKO užtenka. Nors KAŽKAS tada vyksta. Didelis talantas – pripažįstu. Net jeigu ir kniaukia.

Neklausinėkit kvailų klausimų. Pls...
Neklausinėkit kvailų klausimų. Pls…

Tai va. Miestas padidėjo ir mums reikia KAŽKO. Valdžia žino ko. Tie visokie iš periferijos, save vadinantys miestiečiais nežino, nes nemato viso vaizdo. O kai visokie šiuolaikiniai ekonomistai KĄNORS paskaičiuoja, tai yra visiška nesąmonė, nes KASNORS tai ne KAŽKAS.

Galų gale apie grožį ir estetiką reikia pagalvoti. Va jei koks bomžas prismirdina savo lotusiukais kokiose nors pakampėse, tai reikia uždaryt tas pakampes – arba nugriaut velniop, nes smirda. Nereikia mums Vilniuje pakampių. Neaprūvinam ir ne endorsinam.

Prisimenu vienas fotografas juokavo:

– Manęs vienas žmogus paklausė ar gerą fotoaparatą turiu, kad tokios gražios nuotraukos gaunasi?
– O tu turbūt labai skaniai gamini, nes labai gerus puodus nusipirkai?

Tai štai, nupirksime mes valdžiai puodus geresnius, tai gal ką nors žmoniško išvirs, nes ta smirdanti afrikietiška mikriukų košė jau atsibodo…

Lyg neskanu būtų srebia Andrius (iš uzkalnis.popo.lt
Lyg neskanu būtų srebia Andrius (iš uzkalnis.popo.lt

Lietuva 2.0

Donatas dirba BlueBridg’e. Jis yra programuotojas, jaunas tėvas ir labai iniciatyvus Lietuvos pilietis.

Kiek aš supratau iš jo pasakojimo: šis projektas atsirado kaip šalutinis mokymosi proceso produktas. Programuotojas sumanė išmokti kažkokį naują dalyką. O juk besimokant kokio nors naujo dalyko reikalinga praktika. Kadangi išmokti reikėjo kažkokių programų kažkokių ten komponentų (ar tai pačios programavimo kalbos), tai praktikuojantis reikia kažką suprogramuot naudojant tuos elementus. Na, pavyzdžiui socialinį tinklą.

Ne-ne tai ne apie http://www.tvistas.lt/ 🙂 Tai Lietuva 2.0.

Iš kur tai žinau? Ogi iš paties Donato Šimelio. Jis gi yra ir projekto vadovas ir direktorius. Kažkurią čia dieną (gal prieš kokį mėnesį) susisiekė su manimi ir sutarėme susitikti, kad jis papasakotų daugiau apie tai.

Socialinis tinklas su labai praktine paskirtimi

E-demokratija, e-įstatymai, e-piliečiai, e-… eee… E. Žodžiu, tai yra socialinis tinklas skirtas rimtos tetoms ir dėdėms kalbėtis rimtomis temomis. O jei tų kalbų rezultatas virstų kokiu nors įstatymo projektu ar įstatymo pakeitimu, ar teisės akto kokio nors gal pavyzdžiui pakeitimu ar net pačiu teisės aktu tai, matyt, būtų dar puikiau.

Štai vienas toks potencialus yra šis:

Iniciatyva mažinti slenksčius visuomenei pateikti pasiūlymus ar inicijuoti konstitucijos pakeitimus ar ten referendumą.
Iniciatyva mažinti slenksčius visuomenei pateikti įstatymo projektą ar inicijuoti konstitucijos pakeitimus...

Vienas pagrindinių šio projekto privalumų ir pagrindinė prielaida rimtumui –  galimybė prisijungti prie tinklo su savo elektroniniu parašu (pavyzdžiui išduotu registrų centro). Tuoj bus galima prisijungti ir per kai kurių visų bankų paskyras.

Skamba kiek keistai ir gal net baugiai: socialinis tinklas ir asmens duomenys, o dar ir e-bankas! Bet nebijokite. Viskas legalu ir pagal taisykles: yra leidimas, kažkoks sprendimas ir net kodas!

Net pats įžymusis blogeris patikrino ir patvirtino, jog viskas tvarkoje!

Bent jau aš ramus – prisijungiau savo e-parašu ir pamėginau išsiaiškinti kas ten ir kur ir kaip. Aš netgi ėmiau ir sukūriau sumanymą:

Lietuvio korta
Lietuvio korta

Tai viskas ten taip ir veikia: sukuri sumanymą, aprašai problemą ir galimus jos sprendimo būdus…. Ai prieš tai dar, kai susikuri paskyrą, tai sužymi varnelėm kuom planuoji domėtis – pagal tuos tag’us vėliau bus dėliojami prioritetai ir vėliau siunčiami į “Veikalapį”.

Jei mėgintumėm surasti analogijų  su FB, tai būtų siena. Jei su G+, tai “home”.

Iš esmės tai bet kas ten gali prisijungti ir nebūtinai naudodamasis tikruoju vardu/pavarde ir nebūtinai autorizuodamasis savo ar banko sertifikatu. Bet paties soc. tinklo idėja – rimti reikalai. Be jokių jãučių ekskrementų, be jokių ten fermų, piktų paukščių, katyčių su arbūzais ar be arbūzų.

Aktyviausi visuomenės nariai gali laisvai jungtis ten ir siūlyti pačias fantastiškiausias idėjas (aš retkarčiais patikrinsiu ir gal ką į KPŠ tada įdėsiu). Bet tai, kad kiekvienas su iniciatyva gali ten bet ką sukurti turi ir neigiamų pusių…

Iš savo patirties mūsų DNSB galiu pasakyti, kad ne visi, kurie su iniciatyva kùria. Kai kurie iš jų neša tik destrukciją ir anarchiją – tada mažiau kantrybės turintys spjauna ir išvis nedalyvauja veikloje, o mažiau pakantūs plūstasi ir paskui irgi nedalyvauja veikloje.

Dar apie projekto užkulisius

Projektas naujas ir niekas nežino kaip ten bus: pavyks sėkmingai įsukti – arba nepavyks. Patys Lietuva 2.0 kūrėjai yra daugiausiai programuotojai ir IT specialistai. Kiek aš supratau jų darbo metodus ir strategavimą, tai jiems svarbiausia, kad veiktų, kad būtų funkcionalu. Nesu tikras ar jie turi aiškų vystymo planą ar numatė visas grėsmes ir galimybes.

Aš taip pat nesu tikras ar visas grėsmes bei galimybes įmanoma numatyti. Tai yra naujas dalykas. Kaži ar apskritai įmanoma nuspėti kaip čia bus iš tiesų. Todėl, galbūt pati geriausia strategija čia ir yra neturėti strategijos.

Tas dalykas, kurio mokėsi Donatas buvo kažkokios .net‘o galimybės. Kažką ten karktelėjo jis programuotojų kalba, tad nesu tikras ar tikrai .net’as ten svarbiausias.

Serveris hostinamas ten kažkur pas jį darbe. Koks jis – matyt nesvarbu. Svarbu, kad veiktų.

Projektas, kiek supratau, yra ne pelno siekiantis ir visi jo kūrėjai dirba iš idėjos. Lietuvą 2.0 kuria ir daugiau Donato kolegų ir ne kolegų.

Kas būtų jeigu būtų

Jūsų kompiuteris gali dirbti piktajam troliui, kuris savo zombiais ima iš jūsų kompiuterio duomenis ir teikia jums savo duomenis, nors jūs matote tik savo geruosius nykštukus.
Jūsų kompiuteris gali dirbti piktajam troliui, kuris savo zombiais ima iš jūsų kompiuterio duomenis ir teikia jums savo duomenis, nors jūs matote tik savo geruosius nykštukus.

O kas jeigu taip nutiktų taip, kad Lietuva 2.0 labai išpopuliarėtų ir daugybė svarbių sprendimų būtų priimama vadovaujantis Lietuva 2.0 soc. tinklo informacija? Manau, jog kažko panašaus ir tikisi visos šios košės virėjai.

Ar atsirastų suinteresuotų pusių, norinčių ir turinčių resursų įtakoti Lietuva 2.0 serverį irba jo programinę įrangą? Na, pavyzdžiui paslėpti nenaudingus pasiūlymus taip, kad pačiam kūrėjui jis būtų matomas, o kitiems ne? Arba padaryti taip, kad neskaičiuotų visų balsavimų kaip nors gudriai, kad patys balsuojantieji to nesuprastų…  Arba pateikti pasiūlymą, kuris surinktų didžiulį kiekį palaikymo, nors niekas už jį nebalsuotų. Ar tiesiog išjungtų serverį.

Čia, manau, turime tą pačią e-balsavimo dilemą (leisiu sau save pacituoti):

Plika akimi nepamatysite, ką daro jūsų kompiuteris ir niekaip nesuprasite, kas jame vyksta. Tai padaryti galima tik naudojant įvairius interpretatorius-dekoderius, kurie sugeba informaciją iškoduoti ir pateikti mums suprantama forma (dažniausiai ekrane arba garsiakalbyje).

Interpretatorių–dekoderių kiekio informacijos perdavimo ir apdorojimo greičiai reikšmingai (nagrinėjamame kontekste) neriboja, tad informacijos perdavimo kanale jų darbo jūs savo receptoriais negalėsite niekaip pamatyti ar užfiksuoti. Tam specialistai telkiasi pagalbon įrankius, kuriuos jie manosi visiškai valdą, t.y. susiprogramuoja kažką ir iš įvairių požymių bei kitų loginių operacijų pagalba išsiaiškina, ar mato šaltinį, ar tik eilinį interpretatorių, kuris emuliuoja šaltinį.

Bet, o kaip gi galimybė greitai bet kuriam piliečiui dalyvauti savo valstybės valdyme? Kaip gi tie genialūs pasiūlymai, kurių valdžiažmogiai niekada nesugalvos? Gal tiesiog paimti ir paskambinti kokiam seimo nariui? Ar parašyti el. žinutę?

Gal ir suveiktų… Bet abejoju. Kitas reikalas – didelė ar dar didesnė grupė žmonių pateikusi jau neblogai apkramtytą idėją. Juk visai neblogų politinių dividendų iš to būtų galima gauti.

Be to problema čia šiuo atveju gal kiek mažesnė vien dėl to, kad pats socialinis tinklas yra visiškai NE anonimiškas. Čia žmonės gali patvirtinti savo asmenybę elektroniniais sertifikatais. Čia žmonės gali patikrinti ar jų pateikta informacija nebuvo pakeista ar ištrinta. Galbūt, pateiktą pasiūlymą dar vertėtų patikrinti atsitiktine tvarka paskambinėjus žmonėms pritarusiems pasiūlymui. Na, dėl viso pikto. Bet čia jau daugiau būtų paties Seimo prerogatyva.

Išvados

Visai smagus dalykas. Galima kalbėti rimtomis ar pseudo-rimtomis temomis, rodyti savo išmintį ir pulti komentuoti bei siūlyti geresnius problemų sprendimo būdus. Kurti galima savo sumanymus.

Gal dar kiek painokas dalykas – daug visokių mygtukų-šmygtukų, ten pasiūlymų, sumanymų, argumentų, balsavimų, susijusių balsavimų, komentarų, palaikymų, kritikos, sutikimų, išsaugojimų kaip pasisakymų, aprašymų plačiau, redaguojamų/neredaguojamų laukelių…

Bet daug-maž intuityvu. Informacijos reitingavimas atrodo irgi visai neblogas ir lankstus. Esmė – imti ir naudoti ir tuo pačiu kurti.

Serveris priklauso BlueBridge’ui (kiek supratau) stovi jis tos pačios firmos serverinėje.

 

O ką apie Lietuva 2.0 manote jūs?

 

Birutė Vėsaitė

Arba Birutė Coolness, kaip sako vertėjas iš anglų kalbos.

O viskas buvo taip… Nepamenu kaip ten viskas buvo, bet atsimenu, jog Birutės Vėsaitės vardu atsirado Google Plus socialiniame tinkle žmogus (2012-12-07), rašantis apie politikos aktualijas. Atsirado toks pats ir FaceBook’e.

Ir žinoma, susilaukė didžiulio dėmesio.

Žmonės uždavinėja įvairius provokuojančius klausimus, bei rašo erzinančius (galbūt) komentarus ir dabar.

Birutės Vėsaitės vardu kažkas vis dar rašo Google plus socialiniame tinkle, bet niekur nemačiau, kad jis kur nors komentuotų. Komentarai soc. tinkluose kaip ir bloguose yra neatskiriama ir itin svarbi jų dalis – socialinio tinklo esmė yra bendrauti.

Žinoma, galima ir išnaudoti tai rinkodariniais tikslais. Bet dažnai tokie puslapiai ir bandymai nueina niekais. Nueina niekas jeigu NIEKAS NEKOMENTUOJA[1]. Tame pačiame Google Plus tinkle yra tokių sulčių puslapis, kurį turėtų pažiūrėti visi, kurie planuoja eiti daryti rinkodarą soc. tinkle.

 

Tačiau Pinigų kartos laidoje, tai tikrai buvo pati Birutė Vėsaitė.

Internetai suūžė. Smagu pajuokauti ir pasidžiaugti.  Ministrė, matyt, papasakos mums kaip pati jautėsi toje laidoje ir kas ten įvyko jos nuomone.  Bet panašu, jog ji žino, kad kiekvienas viešas asmuo susilauks įvairios visuomenės įvairaus dėmesio.

Ir tokį dėmesį, be abejo, galima išnaudoti savo naudai.

Ar tikrai žmonės? Klausia linksmų plaučių žmonės.
Ar tikrai žmonės? Klausia linksmų plaučių žmonės.

Manau, jog darant protingus sprendimus galima ir tokį komiksą panaudoti savo naudai (ypač, jeigu į žemę nusileis kitų civilizacijų ateiviai).

Man susidaro toks įspūdis, jog įvairūs juokai ir džiaugsmai bei panašių juokingų komiksų kūrėjų fantazijos ima keltis į realybę. Tas džiaugsmo ir pasiutimo fonas toks stiprus, jog kai kurie žmonės gali jau ir nebeatskirti fantazijų nuo realybės. Juoba, kad pastaruoju metu FaceBook’e suaktyvėjo įvairių “instagraminių” ir kitokių paveiksliukų su šūkiais postinimas iš dešinės pusės – lyg prieš rinkimus…

O realybė tokia, kad energetikos ministerija vis dar veikia kaip ūkio ministerijos dalis (ten ne tik durys šalia, ten netgi tos pačios durys ir tie patys koridoriai). Realybė ta, kad politinio pasitikėjimo asmenys nėra specialistais, kol netampa tokiais (jeigu tampa). Itin svarbi aplinka (taip – aplinka, kuri kalta arba ne), kuri supa sprendimo priėmėją.

Led Zeppelin: John Bonham, Robert Plant, Jimi Page ir John Paul Jones. Kai numirė būgnininkas John Bonham - viena geriausių pasaulio grupių iširo.
Led Zeppelin: John Bonham, Robert Plant, Jimi Page ir John Paul Jones. Kai numirė būgnininkas John Bonham - viena geriausių pasaulio grupių iširo.

Pamenu, kai vienos didelės Lietuvos mastais įmonės vadovybė keitėsi, tai naujasis generalinis direktorius su savimi atsivedė visą komandą. T.y. žmones, kuriais pasitiki ir su kuriais pratęs dirbti. Buvo įvairių nuomonių, pagyrų ir pasipiktinimų. Ir tai buvo visai netrumpas pereinamasis laikotarpis, kai svaresni sprendimai pasirodė tik po gerų metų.

Nesu girdėjęs, kad Lietuvoje ministrai turėtų savo komandas, su kuriais būtų pratę dirbti ir su kuriais  galėtų kibti į darbus iš karto.

Turbūt jūs prisimenate kadencijos pradžią, kai Kubiliaus vyriausybė susilaukė ne ką mažiau įvairių pajuokavimų ir trolinimų? Tas bardakas, vykęs viešojoje erdvėje buvo sunkių laikų pranašas. Sunkių laikų visiems: ir konservatoriams, ir socdemams, ir liberalams, ir apolitiškiems žmonėms.

Visokių bardakų ir netvarkos motina anarchija.
Visokių bardakų ir netvarkos motina anarchija.

Realybė ta, kad visas šis bardakas, kuris vyksta dabar viešojoje erdvėje taip pat yra pranašas sunkių laikų mums visiems.

Mums visiems reiks labai gerai padirbėti, kad tų bardakų būtų kaip galima mažiau.

____________

[1]– Tai tikriausiai bus vienas iš dalykų, kuriuos pasakysiu susitikime su Birute jau šiandien. Taip, esu vienas iš pakviestų blogerių į susitikimą su Birute Vėsaite šiandien 18:00. Jei žmona suspės grįžti laiku, tai tikiuosi, jog nevėluosiu 😉

Atviros informacijos kaina

<– Pow w nuotrauka

Ketvirtadienį 2012-10-04 dieną vyko tokia konferencija (pow w jau spėjo apie šią konferenciją parašyti[1]). Pavadinimą sugalvojome su Džiugu Paršoniu telefonu.

Aš pats jokių konferencijų iki šiol neorganizavau – jose tik dalyvaudavau. Viskas prasidėjo nuo to, kad susitikome mes su Džiugu ir su Remigijum Šimašium… O paskui prasitęsė tokiu IVPK atstovo tokios sistemos pristatymu[3].

Tame susitikime su Džiugu ir ministru (pastarajam išbėgus su reikalais) prie mūsų prisijungė “Atviro Kodo Lietuvai” prezidentas Mykolas Okulič Kazarinas, kuris dar plačiau atskleidė valdiškų įstaigų informacinių sistemų problematiką. To susitikimo metu nusprendėme, kad reikia, būtinai reikia konferencijos šia tema. Ir reikia kaip galima greičiau.

Tai aš su Džiugu ir Remigijaus Šimašiaus pagalba suorganizavome šią konferenciją: pasikvietėm pranešėjus susirinkome Teisingumo Ministerijos konferencijų salėje (apie konferenciją viešai sugebėjau pranešti paskutinę dieną prieš jai įvykstant, bet už tai transliavome viską į Internetą[5]).

Pateikiu jums tuos įrašus, kuriuos pavyko išsaugoti ir prezentacijas, kurias kol kas pavyko gauti.:

I dalis:

II dalis

O čia galite pamatyti visą II dalies įrašą:

III dalis

O čia galite pamatyti visą III dalies įrašą:

Išvados

  • Lietuvoje tiek verslas tiek valdiškos įstaigos už informacines sistemas įvariems gamintojams sumoka ~1 milijardą litų (1000 milijonų, arba 1000 000 000, arba beveik 6 procentai nuo 17.3 milijardų – dabar projektuojama VAE kaina)
    • Beveik visi šie pinigai iškeliauja iš Lietuvos įvairiems “uždarakodininkams” užsieniečiams (na, gerai, nebevesiu analogijų į VAE ir dujas, už kurias pinigai iškeliauja iš Lietuvos į užsienį, nes tada tai bus straipsnis nebe apie šią konferenciją).
    • Naudodami atvirąjį kodą galėtumėm didelę dalį tų pinigų visų pirma sutaupyti, o visų antra palikti Lietuvoje.
  • Lietuvoje yra aktyvių žmonių, kuriems rūpi “aukštesnės materijos” kaip informacija ir Internetas.
  • Duomenų atvirumas yra viena pagrindinių prielaidų skaidrumui.
  • Lietuvoje yra aktyvių žmonių, kuriems rūpi kas vyksta Lietuvoje ir jie gali skirti laiko ir moka informaciją apie valdiškų įstaigų darbą pateikti visuomenei priimtinais būdais, t.y. yra žmonių, kurie moka ir gali mažinti atskirtį tarp valdžios ir žmonių (apie šią atskirtį prieš rinkimus labai daug kalbama būna), bet juos “žudo” tai, kad informacijos šaltinis (tos pačios valdžios įstaigos) yra labai nestruktūruotas, chaotiškas, gaminamas įvairiais uždarais kodais, kurių licencijos kuria papildomų problemų.
  • Yra valdžios įstaigų, kurios imasi iniciatyvos ir teikia informaciją viešai, pvz.: ūkio ministerija pateikianti informaciją apie bankrotus ir kitą informaciją.
  • Atviras kodas leidžia mums matyti geriausių Pasaulio universitetų paskaitas.
  • “Atviras kodas” šiek tiek egzaltuotas, šie žodžiai gali gąsdinti kai kuriuos žmones, kurie nori savo “desktope” matyti įprastą vaizdą.
  • Patentų karai žudo technologijas.
  • Intelektinės nuosavybės teisė lėtai miršta ir eina link susinaikinimo.
  • Mindaugo Kiškio išvados jo bloge.

Žinau, kad daug ką svarbaus praleidau, nes neturėjau laiko dar kartą išklausyti visos konferencijos ir surašyti pagrindines tezes. Bet labai tikiuosi ir laukiu jūsų komentarų ir papildymų.

Ką daryti?

Taigi, ką daryti, kad atvirasis kodas taptų populiaresniu (ypač valdiškose įstaigose, nes tai yra viešas interesas)? Kaip sumažinti valdžios ir jų darbdavių – žmonių atskirtį?

Ką daryti, kad valdiškų įstaigų darbas taptų efektyvesniu, kad mūsų resursai būtų išnaudojami efektyviau?

Ką daryti, kad patentai nežudytų technologijų? Kaip baigsis Samsung’o ir Apple byla?

Kokia turi būti intelektinės nuosavybės teisė ir ką daryti, kad autoriai kurtų ir kurtų daug ir kurtų kokybiškai?

 

Kaip turėtumėm spręsti šias problemas? Kaip jūs manote?

Kita konferenciją organizuoti bus paprasčiau, nes problemos jau identifikuotos ir antras blynas dažniausiai būna jau nebe prisvilęs.

 

P.S. Džiugo ir Mindaugo prezentacijų dar negavau, bet vos tik gausiu – paskelbsiu..

_________________

[1]-Powiukė viską puikiausiai papasakojo ir nupasakojo gražiai su fotografijomis, tad mano šis įrašas tik papildomas prie jos esančio.

[3]Yra tokia sistema[4], kuri “sukasi” statistikos departamente esančiuose serveriuose ir ji moka iš įvairių informacinių sistemų duomenų bazių surinkti informaciją, ją apdoroti arba neapdoroti jos ir perduoti ją arba per savo vartotojo sąsają ataskaitų pavidalu arba per kokias nors kitokias sąsajas kitoms informacinėms sistemoms. Tiksliau yra dvi sistemos – viena iš jų moka surinkti ir paskirstyti neapdorotą informaciją, kita gi sugeba pagaminti įvairiais pjūviais ataskaitas. Tada paaiškėjo, kad ta sistema naudoja uždaro kodo kažkokius “Business objects” ar tai “Business inteligence”, kas irgi yra visai neaišku, nes jų internetuose nepaaiškinta kas tie “Business Inteligence” ar “Business objects” ir nėra jokios nuorodos į paaiškinimus.
Čia tiek daug apie tą sistemą prirašiau todėl, kad Lietuvos valdiškos įstaigos, tiksliau daugelis iš jų turi kokią nors sistemą, kurią jos turi teisę, konkurso būdu, kiekviena atskirai nusipirkti, paskui tobulinti ir kurti visokius projektus, kurių numatoma pabaiga būna kokiais 2017 metais.
Tikriausiai be reikalo jų nepakvietėme į konferenciją. Bet čia kaltinkite tik mane, nes aš dabar namie gyvenu kaip viešbutyje ir beveik kas dieną važiuoju į Kaišiadoris.

[4]– Nors, pas juos internetuose parašyta “Tarpžinybinė mokestinių duomenų saugykla”, bet teoriškai ta sistema mokėtų ne tik mokestinius duomenis savyje saugoti.

[5]– Pusiau sėkmingai, nes kažkokiais būdais sugebėjau pamesti pirmosios dalies įrašą (kur kalbėjo Remigijus Šimašius, aš šiek tiek papasakojau apie ACTA, o Mykolas papasakojo apie atvirojo kodo privalumus)… Bet aš dar bandau atgauti tą dalį. Jei nepavyks, tai aš pasistengsiu ministro kalbą ir Mykolo pristatymą kaip nors atskirai gauti iš jų asmeniškai ir jums pateikti stenogramą… O čia dar ir statistikos truputis: 
Concurent views
Concurent views “Atviros Informacijos Kaina”
Unique views "Atviros Informacijos Kaina"
Unique views “Atviros Informacijos Kaina”

 

Reguliavimas: vaistas ar liga

Paskutiniame “Verslo Klasė” numeryje buvo išspausdintas mano pirmasis straipsnis apie reguliavimą ir inspekcijas.

Prisiminiau tai, jog mano tinklaraščio skaitytojams šis straipsnis gali būti įdomus tada, kai neseniai vykusiame  TOC organizuotame seminare išklausiau Mildos Ručinskaitės pranešimą (Kaip pagerinti darbuotojų produktyvumą 5 kartus? Garantinio fondo istorija). Tai buvo sėkmės istorija apie tai, kaip nedidinant etatų tas pats darbas buvo atliekamas 6 kartus greičiau – tiesiog nuostabi sėkmės istorija (tikiuosi organizatoriai tą pranešimą paviešins kur nors kada nors). Nors tai ne riba – TOC metodams ir dangus ne riba!

Taigi, tie kurie neskaitė “Verslo Klasės“, turėtų ją nusipirkti ir perskaityti (o dar geriau užsiprenumeruoti), bet net jeigu to nepadarėte, tai mano straipsnį galite persiskaityti ir čia:

Jei gatvėse reikia gaudyti greičio viršytojus, girtuoklius ir kelių chuliganus, reiškia, kad gatvėse yra chaosas ir netvarka . Jei restoranus ir kavines reikia bausti už antisanitarines sąlygas, reiškia, kad visur siautėja bakterijos, tik ir teieškančios, ką apkrėsti. Jei visų įmonių apskaitą reikia tikrinti ir jas bausti už menkiausias klaidas, reiškia, kad šešėlinė ekonomika šėlsta nevaržomai. Jei visur tenka kovoti su kokiais nors blogybių simptomais, reiškia, kad blogis valdo viską. Jei nebūtų blogio, tai juk nereiktų su juo ir kovoti? Bet kaip išmatuoti, kiek to blogio yra valstybėje?

Lietuvoje yra apie 70 įvairių inspekcijų ir kitų kažką kontroliuojančių įstaigų. Tikslaus skaičiaus pasakyti greičiausiai nelabai kas ir galėtų – kartais netgi neaišku, ar kažkokia įstaiga yra kontroliuojanti, ar nėra. O kartais netgi neaišku, ar kokią nors kontroliuojančią instituciją reikia skaičiuoti, kaip vieną, ar kaip kelias. Štai Lietuvos Bankas, nors ir kontroliuoja bankus, paprastai nepriskiriamas kontroliuojančioms organizacijoms. Arba štai Aplinkos apsaugos agentūra – ar ją reiktų skaičiuoti, kaip vieną organizaciją, ar kaip tuntą nepriklausomų regioninių įstaigų?

Daugelis sako, kad kontrolės reikia, nes jei nekontroliuosi, bus bėdų. Bet vadybos specialistai sako, kad kontrolės reikia tiktai tada, kai tų bėdų yra, o jei jau jų yra, reikia žiūrėti į priežastis. Kontrolė gali būti reikalinga, bet jei jos reikia, turime pripažinti, kad kažkur slepiasi blogybės. Kažkur kažkas vyksta neteisingai, todėl reikia sukontroliuoti, patikrinti kokybę, ištaisyti klaidas ar dar kažką padaryti su kažkokiomis blogomis pasekmėmis. Taip, būtent su pasekmėmis – bet kokia inspektavimo veikla skirta jau įvykusioms blogybėms aptikti.

Dar 2009 valdžia norėjo sumažinti kontroliuojančių institucijų skaičių iki 8, bet kažkodėl nepavyko. Gal todėl, kad kontrolės sritys pernelyg skirtingos, o gal todėl, kad norint kažkurią įstaigą panaikinti, reikia viso Seimo sprendimo. O Seimas ne visada elgiasi sąmoningai. O gal buvo ir dar gilesnių priežasčių.

Edward Deming, šiuolaikinės vadybos pradininkas, kokybės kontrolę minėjo nuolat, kaskart sakydamas vieną ir tą patį: jei reikia kovoti su visokiomis pasekmėmis, reiškia, kad kažkur yra problemos, dėl kurių tos pasekmės ir kyla. Jei prireikia kokybės kontrolės, inspekcijų ir tikrintojų – vadinasi, kad turime bėdų. Pataisyti tas bėdas įmanoma tik vienu būdu – šalinant jų priežastis.

Kartais kontrolė tampa absurdiškai savitiksle: kontrolieriai ir inspektoriai gali gauti netgi planus, kur bus nurodoma, kiek pažeidimų jie turi atrasti. Švelnesniais atvejais tų planų gali ir nebūti, tačiau inspektorius būna vertinamas ir skatinamas atrasti kuo daugiau pažeidimų. Žinoma, kad tada jis tampa suinteresuotu kovoti ne su bėdų priežastimis, o tiktai atrasti bet ką blogo. Net jei ta blogybė yra menama, o ne tikra.

Blogiausią įmanomą kontrolę žino tie, kas dar prisimena sovietmetį: milicija tais laikais turėdavo planus, kiek nusikaltėlių pagauti. Jei planui pritrūkdavo nusikaltėlių, pavojus kildavo net ir atsitiktiniams žmonėms. Kelių eismo inspektoriai tais laikais (pats to nepatyriau ir nemačiau, bet vyresni žmonės tai man pasakoja) buvo anekdotų personažais – sustabdę mašiną, ieškodavo pažeidimų tol, kol atrasdavo nors kažką, dėl ko galėtų prisikabinti.

Vienas mano draugas iki šiol prisimena, kaip jį, prieš porą dešimtmečių sustabdė policija: tikrino, ar yra vaistinėlė, ar yra gesintuvas, ar padangų protektorius pakankamo gylio, galų gale pareiškė, kad jis kirto ištisinę liniją, paėmė nedidelį kyšį ir paleido. Tas draugas neturėjo teisių, bet policininkai nesusiprato jų paprašyti. Jiems buvo svarbu atrasti bet kokį pažeidimą, tad jie ir ieškojo tokių, kokie dažniausiai pasitaiko.

Dar labiau patobulinti beprasmę tvarką būtų įmanoma tik vienu būdu – mokant inspektoriams premijas už surinktas baudas. Visi inspektoriai būtų suinteresuoti, kad pažeidimų daugėtų, jų priežastys nedingtų, o beprasmio darbo kiekiai augtų. Kai kuriose šalyse taip skatinami kelių inspektoriai netgi patys imdavo statyti mobilius greičio ribojimo ženklus – kad daugiau vairuotojų įkliūtų.

Jei valdoma, remiantis kontrole ir inspekcijomis, rezultatas visad būna vienas: beprasmio darbo visiems daugėja, o padėtis prastėja. Pasekmės tampa svarbesnėmis už priežastis, o kova su blogomis pasekmėmis tampa svarbiausiu tikslu. Galų gale kontroliuotojai ima pasakoti apie tai, kad padėtis beviltiška, o viskas yra taip blogai, kad kažką pataisyti įmanoma, tik viską draudžiant ir, žinoma, dar labiau tikrinant.

Toks reguliuotojų elgesys labai natūralus: kai nesi tikras, kaip paveiksi tuos, kas kontroliuojami, visada norisi juos kontroliuoti dar labiau. Kuo smarkiau ir griežčiau prižiūrėti, kad tik neatsirastų kažkokių pažeidimų. Ir už bet kokius pažeidimus bausti, nesvarbu, ar tie pažeidimai kažką reiškia, ar ne. Juk kuo daugiau baudimų, tuo labiau kontroliuotojas parodo visiems, koks jis būtinas. Taip prasideda kontrolės beprotybė: visi prižiūrimieji ima ieškoti būdų, kaip išsisukti, o kontroliuotojai ir taisyklių kūrėjai galvoja, kaip tuos prižiūrimuosius gudriau prigauti. Taisyklių ir draudimų kiekiai auga, o prižiūrimieji galų gale tampa idėjinais sistemos priešais.

Beprotiškos kontrolės pavyzdžių – apstu. Štai Darbo inspekcija vadovaujasi kone puse tūkstančio skirtingų teisės aktų. Tarkim, kad kokiai nors įmonei tereikia vadovautis penktadaliu iš tų teisės aktų, o gerai dirbdama, tokia įmonė kiekvieno iš tų reguliavimų laikysis 99 procentų tikslumu, kitaip tariant – beveik idealiai gerai.

Pabandykime paskaičiuoti: jei įmonei reikia laikytis 100 teisės aktų, o kiekvieną tikrinant, inspektorius tik su 1 procento tikimybe gali atrasti pažeidimų, tai galutinė atitiktis bus 99 procentai pakelti 100 laipsniu. Tai bus vos 37 procentai. Kitaip tariant, dvi iš trijų įmonių, atidžiai patikrinus, bus nubaustos.

Darbo inspekcija nekalta – jie tiesiog dirba savo darbą. Jų tikslas – prižiūrėti, kad visi taisyklių laikytųsi. Bet ar yra prasmės tų taisyklių laikytis tada, kai jų tiesiog nereikia? Iš kur atsiranda beprotiški reikalavimai, kad darbo saugos kursų klausytųsi kažkokie programavimo įmonių vadovai? Kas sugalvojo, kad buhalterės gali užsimušti darbe? Koks pavojus darbe gali kilti dizaineriui? Iš kur ta beprotybė?

Lygiai tokia pat beprotybė kamuoja daugelį valstybės prižiūrimų sričių. Taisyklių ir įstatymų kiekiai nesuskaičiuojami, jų vis daugiau ir daugiau, todėl pažeidimais jau tampa netgi ne kokie nors pažeidimai, o visokie leidimų ir pažymų neatitikimai. Inspektoriai pradeda tikrinti leidimų leidimus ir pažymas apie pažymas. Biurokratinė mašina, primenanti Kafkos „Procesą“, ima reikalauti, kad verslininkai patys apie save surinktų įrodymus, pagal kuriuos kažkas juos galėtų nubausti.

Draugai, turintys smulkius verslus, man pasakoja įdomybes apie mokesčius. Iš jų sužinojau, kad slėptis nuo mokesčių inspekcijos reikia ne todėl, kad būtų gaila pinigų, o todėl, kad sumokėjęs pinigus valstybei, turėsi tiek bėdų, kad už tą mokesčių mokėjimą ir liksi nubaustas. O jei nesumokėsi mokesčių ir neparodysi, kad kažką dirbi – tada problemų neturėsi.

Man sveikas protas sako paprastai: valstybei abejotina nauda iš to, kad prispaudusi kokį nors smulkų verslininką, gaus iš jo kelis šimtus litų, jei dėl to verslininkas bankrutuos ir gaus porą kartų didesnę bedarbio pašalpą. Valstybei gali apsimokėti net išvis mokesčių iš tokių versliukų nerinkti, jei tik jie maži, kuriantys darbo vietas, o jiems bankrutavus – bedarbių tik padaugės. Bet kažkodėl tokie versliukai prižiūrimi ir neretai baudžiami.

Kartais spauda paskelbia tiesiog absurdiškas baudimo istorijas – tai kokie nors inspektoriai bobutę nubaudė už tai, kad jos sūnėno sugyventinė jos karvę pamelžė, tai kiti inspektoriai ėmė gaudyti kažką, kas nori pavežti pakeleivius, tai kažkas pradeda aiškinti apie tai, kaip padavėjos turi susimokėti mokesčius už arbatpinigius…

Pabandę išsiaiškinti tokių keistų baudimų priežastis, atrasime, kad jos didesne dalimi kyla visai ne iš VMI, o iš komplikuotų, perdėtai sudėtingų įstatyminių reikalavimų. VMI, nubausdama kokią nors obuoliais prekiaujančią pensininkę, tiesiog parodo visos valstybės simptomus: kažkodėl reikia perteklinės kontrolės, nes smulkiausi verslautojai kažkodėl pernelyg lengvai gali pažeisti visokius įstatymus.

O čia jau darosi įdomu: kodėl gi tie smulkiausi verslininkai gali taip lengvai pažeisti įstatymus? Panašu, kad tik todėl, kad įstatymai reguliuoja ką papuola ir visai be proto. Smulkūs verslininkai priversti samdytis buhalterius, nes patys neįstengia sumokėti mokesčių, o kokie nors politikai paskui dar ima pasakoti, kad buhalterių kvalifikacija pernelyg prasta, todėl apskaitą esą turi tvarkyti tik buhalteriai, turintys kažkokius sertifikatus. Tai beprotybė, kuri aiškiai rodo, jog arši VMI veikla tėra bendros valstybinės beprotybės simptomas.

 

Spėju, kad ta baudžiamoji beprotybė atėjo dar iš sovietmečio: juk tada kiekvienas, norėjęs verslauti, buvo vadinamas nusikaltėliu, spekuliantu ir vagimi. Verslas buvo nelegalus, todėl valdomas keliais Baudžiamojo kodekso straipsniais. Reguliavimas tais laikais buvo labai paprastas: jei verslauji – turi būti pasodintas. Iškrypęs požiūris į verslą liko ir vėliau: jei jau nori verslauti, vadinasi, tave reikia prižiūrėti, kaip nusikaltėlį. Prikurti tau begalę taisyklių, visokių nesąmoningų reikalavimų ir būtinai atrasti įrodymų, už ką tave reiktų nubausti.

Apribojimų teorija (viena iš sparčiausiai populiarėjančių naujų vadybinių teorijų) sako, kad ten, kur vyksta nesąmonės, dažniausiai slepiasi kažkoks gilus valdymo konfliktas – dilema. Labai aiški dilema matosi ir sename valdžios požiūryje į verslą ir mokesčius.

Dilema paprasta: mes norime surinkti daug mokesčių į biudžetą. Todėl reikia, kad įmonės galėtų lengvai steigtis, sėkmingai dirbti ir augti – kad gautų kuo daugiau pajamų. Ir taip pat reikia, kad tos įmonės nenuslėptų tų pinigų, kuriuos turi sumokėti valstybei. Tačiau tam, kad įmonės gautų daugiau pajamų, reikia jų nežudyti biurokratijomis. Kita vertus, tam, kad įmonės nenuslėptų mokesčių, reikia jas griežtai kontroliuoti ir nustatyti reikalavimus bet kokiam pirstelėjimui.

Taigi, čia puikiai matosi konfliktas: viena vertus, reikia nekontroliuoti, o kita vertus – kontroliuoti kuo baisiau. Jei nekontroliuosime – įmonės augs lengviau, pajamų dėl to daugės. Bet kartu augs ir šešėlinė ekonomika. O jei pernelyg kontroliuosime, šešėlis gal ir bus kiek prispaustas, tačiau verslas kentės, ekonomika nesivystys. Komprimosinis variantas čia irgi nepadeda: jei kontroliuosime saikingai, tai mokesčius visi slėps, o verslui visvien bus daug bėdų.

Dilemos dažniausiai išsisprendžia, jei tik pažvelgiam kiek giliau į realybę, veiksmų priežastis ir užduodame klausimą, ar koks nors sprendimas išvis yra produktyvus. Pažiūrėkime į kelis gyvenimiškus faktus, o tada dar kartą pabandykime rasti sprendimą:

  • Stambus verslas išauga iš vidutinio, o vidutinis išauga iš smulkaus, todėl smulkaus verslo gyvybingumas yra būtina ekonomikos augimo sąlyga
  • Didelės įmonės turi geresnes sąlygas, nei mažos: dėl masto ekonomijos jų mokestinei apskaitai tenka mažesnė išlaidų dalis
  • Smulkiausi verslininkai, susikurdami darbo vietas sau patiems, nuima nuo valstybės socialinę naštą
  • Mokesčių slėpimo apimtys smulkiame versle yra mažos, nes ir tas verslas mažas, todėl perteklinė tokio verslo priežiūra tiesiog neatsiperka: kas iš to, kad surinksi 100 litų papildomų mokesčių, jei tikrinimams išleisi 1000?
  • Smulkių verslininkų yra tiek daug ir tokių įvairių, kad jokia kontrolė negali užtikrinti, kad jie nenuslėps mokesčių
  • Didelėms įmonėms patikrinti reikia daugybę karto daugiau laiko, bet tokie patikrinimai atsiperka, nes didelės įmonės sumoka labai dideles mokesčių sumas

Kaip matome, dusinti mažas įmones neproduktyvu: išlaidos didelės, o nauda – abejotina. Bet dideles įmones visai apsimokėtų prižiūrėti griežtai, nes tai atsiperka. Dilema išsyk išsisprendžia: tereikia diferencijuoti mažas įmones ir joms leisti kuo greičiau augti. Tuo tarpu griežtai prižiūrėti reiktų tik tas įmones, kurios yra pakankamai didelės.

Gal todėl emigravę tautiečiai pasakoja stebuklus apie Didžiąją Britaniją: ten nereikia jokių leidimų, norint dirbti pačiam, o jei uždarbis nėra didelis, tai mokesčių inspektoriai tavim nei nesidomi: kuriem galam eikvoti brangų laiką ir valstybės lėšas? Deja, Lietuvoje reikia leidimo viskam. Inspektoriams kyla įtarimai netgi apie kaimo talkas: gal tai nelegalus darbas, o šeimininko surengtos vaišės talkos dalyviams – tai nelegalus atsiskaitymas natūra?

Japonai, sukūrę Kaizen metodologiją, sako, kad visi tikrinimai ir inspektavimai – tai bergždžias, piktžolinis darbas. Toks darbas vadinamas „muda“. Šioji dažniausiai kyla dėl to, kad kažkur yra „mura“ – įvairūs sutrikimai, veiklos nevienodumai. O jau tie nevienodumai kyla dėl to, kad kažkur yra „muri“ – įvairiausi neapibrėžtumai. Pernelyg sudėtingas reguliavimas visada sukelia neapibrėžtumus, nes niekas negali išsiaiškinti, kaip kažką teisingai daryti. O kai neaišku, kaip ką daryti, tai dirbama kaip papuola. O jau dėl to kyla įvairios blogybės. O tada jau prireikia visokių patikrinimų.

Daugybė menamų ar realių pažeidimų išties nereiškia, kad reikia daugiau inspektorių ir inspektavimo. Daugybė visokių pažeidimų reiškia tik vieną: valstybėje yra bėdų. Tuo tarpu tūkstančiai inspektorių – tai tik požymis, kad tų bėdų yra labai daug. Gal netgi tokių bėdų, kaip begalės patikrinimų ir reguliavimų, kurie skirti tik tam, kad būtų įrodytas kokių nors inspekcijų reikalingumas.

Kaip išmatuoti, kiek išties yra blogio ir nereikalingų reguliavimų valstybėje? Labai paprastai: patikrinimų skaičiais ir inspektorių etatais. Kuo daugiau reikia patikrinimų, kuo daugiau reikia darbuotojų įvairiose inspekcijose, kuo daugiau reikia įvairių kontroliuojančių institucijų – tuo padėtis blogesnė. Juk inspektorių reikia tik tada, kai tenka kovoti su blogomis pasekmėmis.