Atviros informacijos kaina

<– Pow w nuotrauka

Ketvirtadienį 2012-10-04 dieną vyko tokia konferencija (pow w jau spėjo apie šią konferenciją parašyti[1]). Pavadinimą sugalvojome su Džiugu Paršoniu telefonu.

Aš pats jokių konferencijų iki šiol neorganizavau – jose tik dalyvaudavau. Viskas prasidėjo nuo to, kad susitikome mes su Džiugu ir su Remigijum Šimašium… O paskui prasitęsė tokiu IVPK atstovo tokios sistemos pristatymu[3].

Tame susitikime su Džiugu ir ministru (pastarajam išbėgus su reikalais) prie mūsų prisijungė “Atviro Kodo Lietuvai” prezidentas Mykolas Okulič Kazarinas, kuris dar plačiau atskleidė valdiškų įstaigų informacinių sistemų problematiką. To susitikimo metu nusprendėme, kad reikia, būtinai reikia konferencijos šia tema. Ir reikia kaip galima greičiau.

Tai aš su Džiugu ir Remigijaus Šimašiaus pagalba suorganizavome šią konferenciją: pasikvietėm pranešėjus susirinkome Teisingumo Ministerijos konferencijų salėje (apie konferenciją viešai sugebėjau pranešti paskutinę dieną prieš jai įvykstant, bet už tai transliavome viską į Internetą[5]).

Pateikiu jums tuos įrašus, kuriuos pavyko išsaugoti ir prezentacijas, kurias kol kas pavyko gauti.:

I dalis:

II dalis

O čia galite pamatyti visą II dalies įrašą:

III dalis

O čia galite pamatyti visą III dalies įrašą:

Išvados

  • Lietuvoje tiek verslas tiek valdiškos įstaigos už informacines sistemas įvariems gamintojams sumoka ~1 milijardą litų (1000 milijonų, arba 1000 000 000, arba beveik 6 procentai nuo 17.3 milijardų – dabar projektuojama VAE kaina)
    • Beveik visi šie pinigai iškeliauja iš Lietuvos įvairiems “uždarakodininkams” užsieniečiams (na, gerai, nebevesiu analogijų į VAE ir dujas, už kurias pinigai iškeliauja iš Lietuvos į užsienį, nes tada tai bus straipsnis nebe apie šią konferenciją).
    • Naudodami atvirąjį kodą galėtumėm didelę dalį tų pinigų visų pirma sutaupyti, o visų antra palikti Lietuvoje.
  • Lietuvoje yra aktyvių žmonių, kuriems rūpi “aukštesnės materijos” kaip informacija ir Internetas.
  • Duomenų atvirumas yra viena pagrindinių prielaidų skaidrumui.
  • Lietuvoje yra aktyvių žmonių, kuriems rūpi kas vyksta Lietuvoje ir jie gali skirti laiko ir moka informaciją apie valdiškų įstaigų darbą pateikti visuomenei priimtinais būdais, t.y. yra žmonių, kurie moka ir gali mažinti atskirtį tarp valdžios ir žmonių (apie šią atskirtį prieš rinkimus labai daug kalbama būna), bet juos “žudo” tai, kad informacijos šaltinis (tos pačios valdžios įstaigos) yra labai nestruktūruotas, chaotiškas, gaminamas įvairiais uždarais kodais, kurių licencijos kuria papildomų problemų.
  • Yra valdžios įstaigų, kurios imasi iniciatyvos ir teikia informaciją viešai, pvz.: ūkio ministerija pateikianti informaciją apie bankrotus ir kitą informaciją.
  • Atviras kodas leidžia mums matyti geriausių Pasaulio universitetų paskaitas.
  • “Atviras kodas” šiek tiek egzaltuotas, šie žodžiai gali gąsdinti kai kuriuos žmones, kurie nori savo “desktope” matyti įprastą vaizdą.
  • Patentų karai žudo technologijas.
  • Intelektinės nuosavybės teisė lėtai miršta ir eina link susinaikinimo.
  • Mindaugo Kiškio išvados jo bloge.

Žinau, kad daug ką svarbaus praleidau, nes neturėjau laiko dar kartą išklausyti visos konferencijos ir surašyti pagrindines tezes. Bet labai tikiuosi ir laukiu jūsų komentarų ir papildymų.

Ką daryti?

Taigi, ką daryti, kad atvirasis kodas taptų populiaresniu (ypač valdiškose įstaigose, nes tai yra viešas interesas)? Kaip sumažinti valdžios ir jų darbdavių – žmonių atskirtį?

Ką daryti, kad valdiškų įstaigų darbas taptų efektyvesniu, kad mūsų resursai būtų išnaudojami efektyviau?

Ką daryti, kad patentai nežudytų technologijų? Kaip baigsis Samsung’o ir Apple byla?

Kokia turi būti intelektinės nuosavybės teisė ir ką daryti, kad autoriai kurtų ir kurtų daug ir kurtų kokybiškai?

 

Kaip turėtumėm spręsti šias problemas? Kaip jūs manote?

Kita konferenciją organizuoti bus paprasčiau, nes problemos jau identifikuotos ir antras blynas dažniausiai būna jau nebe prisvilęs.

 

P.S. Džiugo ir Mindaugo prezentacijų dar negavau, bet vos tik gausiu – paskelbsiu..

_________________

[1]-Powiukė viską puikiausiai papasakojo ir nupasakojo gražiai su fotografijomis, tad mano šis įrašas tik papildomas prie jos esančio.

[3]Yra tokia sistema[4], kuri “sukasi” statistikos departamente esančiuose serveriuose ir ji moka iš įvairių informacinių sistemų duomenų bazių surinkti informaciją, ją apdoroti arba neapdoroti jos ir perduoti ją arba per savo vartotojo sąsają ataskaitų pavidalu arba per kokias nors kitokias sąsajas kitoms informacinėms sistemoms. Tiksliau yra dvi sistemos – viena iš jų moka surinkti ir paskirstyti neapdorotą informaciją, kita gi sugeba pagaminti įvairiais pjūviais ataskaitas. Tada paaiškėjo, kad ta sistema naudoja uždaro kodo kažkokius “Business objects” ar tai “Business inteligence”, kas irgi yra visai neaišku, nes jų internetuose nepaaiškinta kas tie “Business Inteligence” ar “Business objects” ir nėra jokios nuorodos į paaiškinimus.
Čia tiek daug apie tą sistemą prirašiau todėl, kad Lietuvos valdiškos įstaigos, tiksliau daugelis iš jų turi kokią nors sistemą, kurią jos turi teisę, konkurso būdu, kiekviena atskirai nusipirkti, paskui tobulinti ir kurti visokius projektus, kurių numatoma pabaiga būna kokiais 2017 metais.
Tikriausiai be reikalo jų nepakvietėme į konferenciją. Bet čia kaltinkite tik mane, nes aš dabar namie gyvenu kaip viešbutyje ir beveik kas dieną važiuoju į Kaišiadoris.

[4]– Nors, pas juos internetuose parašyta “Tarpžinybinė mokestinių duomenų saugykla”, bet teoriškai ta sistema mokėtų ne tik mokestinius duomenis savyje saugoti.

[5]– Pusiau sėkmingai, nes kažkokiais būdais sugebėjau pamesti pirmosios dalies įrašą (kur kalbėjo Remigijus Šimašius, aš šiek tiek papasakojau apie ACTA, o Mykolas papasakojo apie atvirojo kodo privalumus)… Bet aš dar bandau atgauti tą dalį. Jei nepavyks, tai aš pasistengsiu ministro kalbą ir Mykolo pristatymą kaip nors atskirai gauti iš jų asmeniškai ir jums pateikti stenogramą… O čia dar ir statistikos truputis: 
Concurent views
Concurent views “Atviros Informacijos Kaina”
Unique views "Atviros Informacijos Kaina"
Unique views “Atviros Informacijos Kaina”

 

Reguliavimas: vaistas ar liga

Paskutiniame “Verslo Klasė” numeryje buvo išspausdintas mano pirmasis straipsnis apie reguliavimą ir inspekcijas.

Prisiminiau tai, jog mano tinklaraščio skaitytojams šis straipsnis gali būti įdomus tada, kai neseniai vykusiame  TOC organizuotame seminare išklausiau Mildos Ručinskaitės pranešimą (Kaip pagerinti darbuotojų produktyvumą 5 kartus? Garantinio fondo istorija). Tai buvo sėkmės istorija apie tai, kaip nedidinant etatų tas pats darbas buvo atliekamas 6 kartus greičiau – tiesiog nuostabi sėkmės istorija (tikiuosi organizatoriai tą pranešimą paviešins kur nors kada nors). Nors tai ne riba – TOC metodams ir dangus ne riba!

Taigi, tie kurie neskaitė “Verslo Klasės“, turėtų ją nusipirkti ir perskaityti (o dar geriau užsiprenumeruoti), bet net jeigu to nepadarėte, tai mano straipsnį galite persiskaityti ir čia:

Jei gatvėse reikia gaudyti greičio viršytojus, girtuoklius ir kelių chuliganus, reiškia, kad gatvėse yra chaosas ir netvarka . Jei restoranus ir kavines reikia bausti už antisanitarines sąlygas, reiškia, kad visur siautėja bakterijos, tik ir teieškančios, ką apkrėsti. Jei visų įmonių apskaitą reikia tikrinti ir jas bausti už menkiausias klaidas, reiškia, kad šešėlinė ekonomika šėlsta nevaržomai. Jei visur tenka kovoti su kokiais nors blogybių simptomais, reiškia, kad blogis valdo viską. Jei nebūtų blogio, tai juk nereiktų su juo ir kovoti? Bet kaip išmatuoti, kiek to blogio yra valstybėje?

Lietuvoje yra apie 70 įvairių inspekcijų ir kitų kažką kontroliuojančių įstaigų. Tikslaus skaičiaus pasakyti greičiausiai nelabai kas ir galėtų – kartais netgi neaišku, ar kažkokia įstaiga yra kontroliuojanti, ar nėra. O kartais netgi neaišku, ar kokią nors kontroliuojančią instituciją reikia skaičiuoti, kaip vieną, ar kaip kelias. Štai Lietuvos Bankas, nors ir kontroliuoja bankus, paprastai nepriskiriamas kontroliuojančioms organizacijoms. Arba štai Aplinkos apsaugos agentūra – ar ją reiktų skaičiuoti, kaip vieną organizaciją, ar kaip tuntą nepriklausomų regioninių įstaigų?

Daugelis sako, kad kontrolės reikia, nes jei nekontroliuosi, bus bėdų. Bet vadybos specialistai sako, kad kontrolės reikia tiktai tada, kai tų bėdų yra, o jei jau jų yra, reikia žiūrėti į priežastis. Kontrolė gali būti reikalinga, bet jei jos reikia, turime pripažinti, kad kažkur slepiasi blogybės. Kažkur kažkas vyksta neteisingai, todėl reikia sukontroliuoti, patikrinti kokybę, ištaisyti klaidas ar dar kažką padaryti su kažkokiomis blogomis pasekmėmis. Taip, būtent su pasekmėmis – bet kokia inspektavimo veikla skirta jau įvykusioms blogybėms aptikti.

Dar 2009 valdžia norėjo sumažinti kontroliuojančių institucijų skaičių iki 8, bet kažkodėl nepavyko. Gal todėl, kad kontrolės sritys pernelyg skirtingos, o gal todėl, kad norint kažkurią įstaigą panaikinti, reikia viso Seimo sprendimo. O Seimas ne visada elgiasi sąmoningai. O gal buvo ir dar gilesnių priežasčių.

Edward Deming, šiuolaikinės vadybos pradininkas, kokybės kontrolę minėjo nuolat, kaskart sakydamas vieną ir tą patį: jei reikia kovoti su visokiomis pasekmėmis, reiškia, kad kažkur yra problemos, dėl kurių tos pasekmės ir kyla. Jei prireikia kokybės kontrolės, inspekcijų ir tikrintojų – vadinasi, kad turime bėdų. Pataisyti tas bėdas įmanoma tik vienu būdu – šalinant jų priežastis.

Kartais kontrolė tampa absurdiškai savitiksle: kontrolieriai ir inspektoriai gali gauti netgi planus, kur bus nurodoma, kiek pažeidimų jie turi atrasti. Švelnesniais atvejais tų planų gali ir nebūti, tačiau inspektorius būna vertinamas ir skatinamas atrasti kuo daugiau pažeidimų. Žinoma, kad tada jis tampa suinteresuotu kovoti ne su bėdų priežastimis, o tiktai atrasti bet ką blogo. Net jei ta blogybė yra menama, o ne tikra.

Blogiausią įmanomą kontrolę žino tie, kas dar prisimena sovietmetį: milicija tais laikais turėdavo planus, kiek nusikaltėlių pagauti. Jei planui pritrūkdavo nusikaltėlių, pavojus kildavo net ir atsitiktiniams žmonėms. Kelių eismo inspektoriai tais laikais (pats to nepatyriau ir nemačiau, bet vyresni žmonės tai man pasakoja) buvo anekdotų personažais – sustabdę mašiną, ieškodavo pažeidimų tol, kol atrasdavo nors kažką, dėl ko galėtų prisikabinti.

Vienas mano draugas iki šiol prisimena, kaip jį, prieš porą dešimtmečių sustabdė policija: tikrino, ar yra vaistinėlė, ar yra gesintuvas, ar padangų protektorius pakankamo gylio, galų gale pareiškė, kad jis kirto ištisinę liniją, paėmė nedidelį kyšį ir paleido. Tas draugas neturėjo teisių, bet policininkai nesusiprato jų paprašyti. Jiems buvo svarbu atrasti bet kokį pažeidimą, tad jie ir ieškojo tokių, kokie dažniausiai pasitaiko.

Dar labiau patobulinti beprasmę tvarką būtų įmanoma tik vienu būdu – mokant inspektoriams premijas už surinktas baudas. Visi inspektoriai būtų suinteresuoti, kad pažeidimų daugėtų, jų priežastys nedingtų, o beprasmio darbo kiekiai augtų. Kai kuriose šalyse taip skatinami kelių inspektoriai netgi patys imdavo statyti mobilius greičio ribojimo ženklus – kad daugiau vairuotojų įkliūtų.

Jei valdoma, remiantis kontrole ir inspekcijomis, rezultatas visad būna vienas: beprasmio darbo visiems daugėja, o padėtis prastėja. Pasekmės tampa svarbesnėmis už priežastis, o kova su blogomis pasekmėmis tampa svarbiausiu tikslu. Galų gale kontroliuotojai ima pasakoti apie tai, kad padėtis beviltiška, o viskas yra taip blogai, kad kažką pataisyti įmanoma, tik viską draudžiant ir, žinoma, dar labiau tikrinant.

Toks reguliuotojų elgesys labai natūralus: kai nesi tikras, kaip paveiksi tuos, kas kontroliuojami, visada norisi juos kontroliuoti dar labiau. Kuo smarkiau ir griežčiau prižiūrėti, kad tik neatsirastų kažkokių pažeidimų. Ir už bet kokius pažeidimus bausti, nesvarbu, ar tie pažeidimai kažką reiškia, ar ne. Juk kuo daugiau baudimų, tuo labiau kontroliuotojas parodo visiems, koks jis būtinas. Taip prasideda kontrolės beprotybė: visi prižiūrimieji ima ieškoti būdų, kaip išsisukti, o kontroliuotojai ir taisyklių kūrėjai galvoja, kaip tuos prižiūrimuosius gudriau prigauti. Taisyklių ir draudimų kiekiai auga, o prižiūrimieji galų gale tampa idėjinais sistemos priešais.

Beprotiškos kontrolės pavyzdžių – apstu. Štai Darbo inspekcija vadovaujasi kone puse tūkstančio skirtingų teisės aktų. Tarkim, kad kokiai nors įmonei tereikia vadovautis penktadaliu iš tų teisės aktų, o gerai dirbdama, tokia įmonė kiekvieno iš tų reguliavimų laikysis 99 procentų tikslumu, kitaip tariant – beveik idealiai gerai.

Pabandykime paskaičiuoti: jei įmonei reikia laikytis 100 teisės aktų, o kiekvieną tikrinant, inspektorius tik su 1 procento tikimybe gali atrasti pažeidimų, tai galutinė atitiktis bus 99 procentai pakelti 100 laipsniu. Tai bus vos 37 procentai. Kitaip tariant, dvi iš trijų įmonių, atidžiai patikrinus, bus nubaustos.

Darbo inspekcija nekalta – jie tiesiog dirba savo darbą. Jų tikslas – prižiūrėti, kad visi taisyklių laikytųsi. Bet ar yra prasmės tų taisyklių laikytis tada, kai jų tiesiog nereikia? Iš kur atsiranda beprotiški reikalavimai, kad darbo saugos kursų klausytųsi kažkokie programavimo įmonių vadovai? Kas sugalvojo, kad buhalterės gali užsimušti darbe? Koks pavojus darbe gali kilti dizaineriui? Iš kur ta beprotybė?

Lygiai tokia pat beprotybė kamuoja daugelį valstybės prižiūrimų sričių. Taisyklių ir įstatymų kiekiai nesuskaičiuojami, jų vis daugiau ir daugiau, todėl pažeidimais jau tampa netgi ne kokie nors pažeidimai, o visokie leidimų ir pažymų neatitikimai. Inspektoriai pradeda tikrinti leidimų leidimus ir pažymas apie pažymas. Biurokratinė mašina, primenanti Kafkos „Procesą“, ima reikalauti, kad verslininkai patys apie save surinktų įrodymus, pagal kuriuos kažkas juos galėtų nubausti.

Draugai, turintys smulkius verslus, man pasakoja įdomybes apie mokesčius. Iš jų sužinojau, kad slėptis nuo mokesčių inspekcijos reikia ne todėl, kad būtų gaila pinigų, o todėl, kad sumokėjęs pinigus valstybei, turėsi tiek bėdų, kad už tą mokesčių mokėjimą ir liksi nubaustas. O jei nesumokėsi mokesčių ir neparodysi, kad kažką dirbi – tada problemų neturėsi.

Man sveikas protas sako paprastai: valstybei abejotina nauda iš to, kad prispaudusi kokį nors smulkų verslininką, gaus iš jo kelis šimtus litų, jei dėl to verslininkas bankrutuos ir gaus porą kartų didesnę bedarbio pašalpą. Valstybei gali apsimokėti net išvis mokesčių iš tokių versliukų nerinkti, jei tik jie maži, kuriantys darbo vietas, o jiems bankrutavus – bedarbių tik padaugės. Bet kažkodėl tokie versliukai prižiūrimi ir neretai baudžiami.

Kartais spauda paskelbia tiesiog absurdiškas baudimo istorijas – tai kokie nors inspektoriai bobutę nubaudė už tai, kad jos sūnėno sugyventinė jos karvę pamelžė, tai kiti inspektoriai ėmė gaudyti kažką, kas nori pavežti pakeleivius, tai kažkas pradeda aiškinti apie tai, kaip padavėjos turi susimokėti mokesčius už arbatpinigius…

Pabandę išsiaiškinti tokių keistų baudimų priežastis, atrasime, kad jos didesne dalimi kyla visai ne iš VMI, o iš komplikuotų, perdėtai sudėtingų įstatyminių reikalavimų. VMI, nubausdama kokią nors obuoliais prekiaujančią pensininkę, tiesiog parodo visos valstybės simptomus: kažkodėl reikia perteklinės kontrolės, nes smulkiausi verslautojai kažkodėl pernelyg lengvai gali pažeisti visokius įstatymus.

O čia jau darosi įdomu: kodėl gi tie smulkiausi verslininkai gali taip lengvai pažeisti įstatymus? Panašu, kad tik todėl, kad įstatymai reguliuoja ką papuola ir visai be proto. Smulkūs verslininkai priversti samdytis buhalterius, nes patys neįstengia sumokėti mokesčių, o kokie nors politikai paskui dar ima pasakoti, kad buhalterių kvalifikacija pernelyg prasta, todėl apskaitą esą turi tvarkyti tik buhalteriai, turintys kažkokius sertifikatus. Tai beprotybė, kuri aiškiai rodo, jog arši VMI veikla tėra bendros valstybinės beprotybės simptomas.

 

Spėju, kad ta baudžiamoji beprotybė atėjo dar iš sovietmečio: juk tada kiekvienas, norėjęs verslauti, buvo vadinamas nusikaltėliu, spekuliantu ir vagimi. Verslas buvo nelegalus, todėl valdomas keliais Baudžiamojo kodekso straipsniais. Reguliavimas tais laikais buvo labai paprastas: jei verslauji – turi būti pasodintas. Iškrypęs požiūris į verslą liko ir vėliau: jei jau nori verslauti, vadinasi, tave reikia prižiūrėti, kaip nusikaltėlį. Prikurti tau begalę taisyklių, visokių nesąmoningų reikalavimų ir būtinai atrasti įrodymų, už ką tave reiktų nubausti.

Apribojimų teorija (viena iš sparčiausiai populiarėjančių naujų vadybinių teorijų) sako, kad ten, kur vyksta nesąmonės, dažniausiai slepiasi kažkoks gilus valdymo konfliktas – dilema. Labai aiški dilema matosi ir sename valdžios požiūryje į verslą ir mokesčius.

Dilema paprasta: mes norime surinkti daug mokesčių į biudžetą. Todėl reikia, kad įmonės galėtų lengvai steigtis, sėkmingai dirbti ir augti – kad gautų kuo daugiau pajamų. Ir taip pat reikia, kad tos įmonės nenuslėptų tų pinigų, kuriuos turi sumokėti valstybei. Tačiau tam, kad įmonės gautų daugiau pajamų, reikia jų nežudyti biurokratijomis. Kita vertus, tam, kad įmonės nenuslėptų mokesčių, reikia jas griežtai kontroliuoti ir nustatyti reikalavimus bet kokiam pirstelėjimui.

Taigi, čia puikiai matosi konfliktas: viena vertus, reikia nekontroliuoti, o kita vertus – kontroliuoti kuo baisiau. Jei nekontroliuosime – įmonės augs lengviau, pajamų dėl to daugės. Bet kartu augs ir šešėlinė ekonomika. O jei pernelyg kontroliuosime, šešėlis gal ir bus kiek prispaustas, tačiau verslas kentės, ekonomika nesivystys. Komprimosinis variantas čia irgi nepadeda: jei kontroliuosime saikingai, tai mokesčius visi slėps, o verslui visvien bus daug bėdų.

Dilemos dažniausiai išsisprendžia, jei tik pažvelgiam kiek giliau į realybę, veiksmų priežastis ir užduodame klausimą, ar koks nors sprendimas išvis yra produktyvus. Pažiūrėkime į kelis gyvenimiškus faktus, o tada dar kartą pabandykime rasti sprendimą:

  • Stambus verslas išauga iš vidutinio, o vidutinis išauga iš smulkaus, todėl smulkaus verslo gyvybingumas yra būtina ekonomikos augimo sąlyga
  • Didelės įmonės turi geresnes sąlygas, nei mažos: dėl masto ekonomijos jų mokestinei apskaitai tenka mažesnė išlaidų dalis
  • Smulkiausi verslininkai, susikurdami darbo vietas sau patiems, nuima nuo valstybės socialinę naštą
  • Mokesčių slėpimo apimtys smulkiame versle yra mažos, nes ir tas verslas mažas, todėl perteklinė tokio verslo priežiūra tiesiog neatsiperka: kas iš to, kad surinksi 100 litų papildomų mokesčių, jei tikrinimams išleisi 1000?
  • Smulkių verslininkų yra tiek daug ir tokių įvairių, kad jokia kontrolė negali užtikrinti, kad jie nenuslėps mokesčių
  • Didelėms įmonėms patikrinti reikia daugybę karto daugiau laiko, bet tokie patikrinimai atsiperka, nes didelės įmonės sumoka labai dideles mokesčių sumas

Kaip matome, dusinti mažas įmones neproduktyvu: išlaidos didelės, o nauda – abejotina. Bet dideles įmones visai apsimokėtų prižiūrėti griežtai, nes tai atsiperka. Dilema išsyk išsisprendžia: tereikia diferencijuoti mažas įmones ir joms leisti kuo greičiau augti. Tuo tarpu griežtai prižiūrėti reiktų tik tas įmones, kurios yra pakankamai didelės.

Gal todėl emigravę tautiečiai pasakoja stebuklus apie Didžiąją Britaniją: ten nereikia jokių leidimų, norint dirbti pačiam, o jei uždarbis nėra didelis, tai mokesčių inspektoriai tavim nei nesidomi: kuriem galam eikvoti brangų laiką ir valstybės lėšas? Deja, Lietuvoje reikia leidimo viskam. Inspektoriams kyla įtarimai netgi apie kaimo talkas: gal tai nelegalus darbas, o šeimininko surengtos vaišės talkos dalyviams – tai nelegalus atsiskaitymas natūra?

Japonai, sukūrę Kaizen metodologiją, sako, kad visi tikrinimai ir inspektavimai – tai bergždžias, piktžolinis darbas. Toks darbas vadinamas „muda“. Šioji dažniausiai kyla dėl to, kad kažkur yra „mura“ – įvairūs sutrikimai, veiklos nevienodumai. O jau tie nevienodumai kyla dėl to, kad kažkur yra „muri“ – įvairiausi neapibrėžtumai. Pernelyg sudėtingas reguliavimas visada sukelia neapibrėžtumus, nes niekas negali išsiaiškinti, kaip kažką teisingai daryti. O kai neaišku, kaip ką daryti, tai dirbama kaip papuola. O jau dėl to kyla įvairios blogybės. O tada jau prireikia visokių patikrinimų.

Daugybė menamų ar realių pažeidimų išties nereiškia, kad reikia daugiau inspektorių ir inspektavimo. Daugybė visokių pažeidimų reiškia tik vieną: valstybėje yra bėdų. Tuo tarpu tūkstančiai inspektorių – tai tik požymis, kad tų bėdų yra labai daug. Gal netgi tokių bėdų, kaip begalės patikrinimų ir reguliavimų, kurie skirti tik tam, kad būtų įrodytas kokių nors inspekcijų reikalingumas.

Kaip išmatuoti, kiek išties yra blogio ir nereikalingų reguliavimų valstybėje? Labai paprastai: patikrinimų skaičiais ir inspektorių etatais. Kuo daugiau reikia patikrinimų, kuo daugiau reikia darbuotojų įvairiose inspekcijose, kuo daugiau reikia įvairių kontroliuojančių institucijų – tuo padėtis blogesnė. Juk inspektorių reikia tik tada, kai tenka kovoti su blogomis pasekmėmis.

Padėk kablelį pats

Šitaip vadinasi Liberalų Sąjūdžio pramoga rinkėjams. Tai metalinė plokštė su frazėmis, kuriose kablelis keičia frazių reikšmę.

Sakiniai ten užrašyti nuo kairės į dešinę: viena eilutė – vienas sakinys. Supratau, jog tai svarbu pasakyti, po kelių valandų praktikos.

Labai gera šios plokštės ir tento savybės yra ta, kad šie tilpo į mūsų karavaninę Omegą, todėl buvo visai nesunku ją iš Vilniaus nusivežti į Kaišiadoris.

Caravanas Omega
Karavanas Omega: telpa tentas, plokštė, dalinamoji medžiaga ir dar kas nors tilptų: pavyzdžiui kokia sofa ar spinta...

O į Kaišiadoris vežiau ją, nes Kaišiadoryse vyko rudens šventė. O “padėk kablelį pats” vežiausi į Kaišiadoryse vykstančią rudens šventę todėl, kad pats esu  kandidatas į Seimą vienmandatėje Kaišiadorių-Elektrėnų apygardoje ir todėl, kad reikia parodyti Kaišiadorių ir Elektrėnų apylinkėms, jog aš esu kandidatas į Seimą.

Manau, jog pasisekė labai gerai. Ačiū didžiausias Liberalų Sąjūdžio Kaišiadorių skyriui ir savanoriams! Be jūsų nieko nebūtų pavykę!

Labai džiaugiuosi tuo, jog Kaišiadoriečiai ir miesto svečiai (tame tarpe vienas vokietis) kablelius sudėjo lygiai taip, kaip aš sudėčiau!  Na, gal buvo keletas išimčių…

Su tuo sakiniu dar keletui žmonių buvo kiek sunkiau...
Su tuo sakiniu dar keletui žmonių buvo kiek sunkiau... Juk jie tikrai nenori meluoti! Tiesa?
BB koliažas
BB koliažas. Taip žinokit ir buvo, bet paskui viskas buvo gerai - pasitaisė.

Žmonėms ši pramoga visai patiko.  Keletas klausinėjo koks bus prizas ir kol buvo balionų, tai traukė patys juos nuo tento ir nešėsi į minią. Kai balionai baigėsi, aiškinau, jog tai puiki smegenų mankšta ir geras pasiruošimas būsimiems Seimo rinkimams, vyksiantiems už ~2 savaičių.

Balionai
Balionai sprogo (ir tiesiogine ir netiesiogine prasme) per porą valandų...

Mugei einant į pabaigą sutikau dar vieną kandidatą į Seimą dalinantį skrajutes. Žmogus sakė, jog apie šventę sužinojo tik šįryt, tad šoko iš lovos, stvėrė skrajučių ir atlėkė į Kaišiadoris – neturėjo net padoresnio krepšiuko skrajutėms susidėti, tai aš jam atidaviau Liberalų Sąjūdžio atributika padabintą daiktamaišį (tą kur bagažinėje matosi). Palinkėjome vienas kitam garbingos kovos ir išsiskyrėme taikiai.

O FB puslapis “Kaišiadorys Turizmas Verslas” irgi pafotografavo šventėje, o šiose foto yra užfiksuoto mano darbo rezultatų truputį (aš aišku atsiprašau fotografo, jei jam reikėjo labai stengtis, kad į kadrą nepapultų per daug oranžinės atributikos):

Ten dešinėje matosi mūsų tentas
Ten dešinėje matosi mūsų tentas
Neša mūsų balionėlį!
Neša mūsų balionėlį!
Balionėlis koncerte
Balionėlis matosi koncerte

Dar prieš akciją mane perspėjo, kad per daug nesinervuočiau, kai pamatysiu savo veidą šiukšliadėžėje ar dar kur. Baigiantis šventei prasiėjau per mugę, bet niekur savo skrajučių nemačiau :/ Tikriausiai namo nusinešė…

O dabar, jūsų dėmesiui trumpas filmukas iš visų fotografijų padarytų renginio metu:

Tai tokia štai buvo man Kaišiadorių rudens šventė. O kas dar norite pažiūrėkite vieną kitą nuotrauką čia:

 

Už šitą politinę agitaciją šiame bloge sumokėta nulis iš niekieno rinkiminės sąskaitos. Autorių gina BATGA-A.

Mokykla privaloma!

Mano vyriausiajam sūnui dabar beveik 3 metai. Pirma klasė bus ne anksčiau kaip už ~4 metų.

Esu jau minėjęs, jog kiekvienas vaikas yra atskira asmenybė – nėra tokio pačio žmogaus, net identiški dvyniai vistiek kažkuo skiriasi. Ten pat ir buvo balsavimo rezultatai, kurie mane lengvai šokiravo (na, gal nešokiravo, jei turėti omenyje, jog pas mane tada lankėsi vien internetiniai troliai). Kalbėta buvo apie tai ar ne per anksti vaikus pradėti mokyti visokių rimtų dalykų ir ar neverta jiems leisti pasaulį tyrinėti taip, kaip jiems gaunasi, kaip jiems tai gaunasi savaime. Tai yra, ar verta skiepyti savo vaikui nuo pat vaikystės savo požiūrį? Ar tikrai tas požiūris yra tas teisingasis? O gal vaikas tyrinėdamas pasaulį taip, kaip jis sugeba pats, atras kitas, mums nepastebėtas puses?

Štai jaunėlis mūsų jau pusantrų metų, bet vaikšto kol kas tik įsikibęs į ranką. Galėtų vaikščioti ir pats, bet kažko lygtais bijo: tik paleidžiame ranką – iš karto atsisėda ir tada juda pasišokinėdamas ant užpakalio[1]. Vyresnėlis vaikščioti pradėjo beveik nepastebimai: regis atsistojo ir nuėjo. Jaunėlis yra kiek atsargesnis, vyresnysis gi – visiškas nenuorama ir jo interesų laukas yra ypač platus. Jaunėlis regis kiek intravertas, o vyresnysis ekstravertas. Žinoma, jaunėlį auklėti labai padeda ir vyresnysis sūnus, gal dėl to jis kiek mažiau ir drąsus.

DNR ląstelė
DNR užprogramuoja daugybę informacijos. Mokslininkai, sako, kad į DNR sugebėjo užkoduoti kažkokią knygą...

Taigi, vaikai skirtingi. Ir tai yra gerai. Apie savo vaikus galėčiau pripasakoti ir daugiau, tiek kad jums atsibostų. Dalia apie juos papasakot galėtų dar daugiau. Ji galėtų papasakoti tiek, kad net negalėtumėte įsivaizduoti kiek: ji gali identifikuoti paternus kiekviename smulkiausiame judesyje ar elgesyje ir papasakoti kodėl taip yra. Mamos savo vaikus pažįsta dar geriau nei savo vyrus, geriau nei save. Štai dar prisiminiau vieną istoriją, kurią papasakojo mums per gimdymo kursus lektorė (ne Sheri Bayles, kita): laiko kūdikį apgaubusi medžiagos gabalu Afrikoje (o gal Australijoje) juodaodė (o gal aborigenė) ir staiga praskleidžia medžiagą, kūdikis nusišlapina, ji ramiai vėl įsuka kūdikį – nei lašo ant medžiagos ar jos pačios; jos tada paklausia: “iš kur žinojote, kad kūdikis nori šlapintis?”, ta kiek pagalvojusi atsakė: “O iš kur jūs žinote, kad norite?”.

Vaikas ir mama
Mama su vaiku kažkur plaukia. Gali būti, kad tas kūdikis mamai nugaros net vandenyje neapsisioja.

Taigi, motinos ir vaiko ryšys paprastai būna itin stiprus ir nerasite jokio kito žmogaus, kuris geriau suprastų vaiką nei mama. Su viena tokia neseniai kalbėjausi apie jos sūnų, kuriam 7’eri sukanka gruodžio pabaigoje. Mama pasiskundė, kad jos nuomone, jos vaikas yra nepasiruošęs dar eiti į mokyklą. Jos argumentai buvo tie, kad jos sūnus, kiek daugiau nei vidutiniškai sirguliavęs, kad nėra subrendęs sociališkai ir psichologiškai tiek, kad jį galėtų išleisti į mokyklą. Jokių atsilikimų nėra, bet nenori vesti į mokyklą, kuria jos draugės ir gal net mokytojos vadina “mėsmale”[2].

Gan įdomiai sutapo ir tai, jog Google Plus socialiniame tinkle vienas jo dalyvių pusiau viešai pasvarstė kaip jam padaryti, kad savo vaiką galėtų išleisti vėliau į mokyklą, o ne tada, kai privaloma? Anot jo ir pusmetis tokiame amžiuje reiškia labai daug. Čia jo posto dalies citata:

Toks Malcolm Gladwell, žmogus, kuris rašo knygas iš tau pažįstamos statistikos (publicly available statistikos) savo puikioje knygoje Outliers dėjo konkrečią lentelę – USA ledo ritulio rinktinės narių gimimo datos. Guess what – du trečdaliai jų yra gimę pirmąjį metų ketvirtį. Pažiūrėjau mūsų kašio rinktinę kažkada – akurat, tas pats patternas. Treneriai renkasi didesnius, stipresnius, mokytojai irgi taip pat – gudresnius, protingesnius. Aišku, sporte tai matosi ryškiau, nei moksle, bet moksle matosi irgi ryškiai. Tą man patvirtino ir bičiulė Austėja Landsbergienė.

Austėja savo bloge taip pat gan nuodugniai išnagrinėjo šią dilemą. Taip pat citata iš jos straipsnio:

Ar galima vaiką į mokyklą išleisti per anksti?

Vienareikšmiškai – GALIMA. Ką reiškia pasakymas išleistas per anksti?! Tai reiškia, kad padarėte vaikui meškos paslaugą. J.Uphoff ir J.Gilmore atliko tyrimą, kuris parodė, kad vaikai, kurie išėjo į pirmą klasę anksčiau, nei 6m3mėn, sudėtingiau adaptavosi mokykloje nei tie, kurie išėjo į mokyklą vyresni. (N.B.: JAV į mokyklą VISI vaikai išeina šešerių, vadinasi, čia kalbama tiesiog apie jauniausius klasėje). Pasirodo, šiems – jauniausiems klasėje – vaikams prasčiausiai sekėsi laikyti egzaminus ir apskritai jų pažymiai buvo prastesni. Be to, jie dažniau lieka kartoti kurso ir dažniau turi mokymosi sunkumų. Liūdniausia, kad ta uodega velkasi per visą mokyklą ir net universitetą.

Taigi, šnekučiavomes su mama, kurios vaiko gimtadienis gruodžio pabaigoje, kuris anot jos nepasiruošęs eiti į mokyklą šiais metais. Pasirodo, jog Švietimo įstatyme parašyta, jog į mokyklą vaiką galima vesti anksčiau nei 7 metai, bet jokiu būdu ne vėliau (ir ten niekam neįdomu, kad jei vaikas būtų gimęs trim dienom vėliau, tai tos problemos gal net nebūtų, t.y. visiškas biurokratiškas požiūris ir formalus kalendoriaus laikymasis). Ką gi, anot Austėjos, šis įstatymas leidžia jums padaryti meškos paslaugą savo vaikui. Tokios paslaugos nenori nei viena mama savo vaikui. Kas būtų, jei ji nesilaikytų šio įstatymo? Kiek supratau iš pokalbio, tai baudos, socialiniai visokie darbuotojai (su šeimos statuso pakeitimu į “asocialią”), prarasta teisė į darželį. Iš visų šių dalykų mažiausiai bjaurus ir brangus tai baudos.

Išimtys įstatyme yra dėl raidos sutrikimo: yra tokia “pedagoginės psichologijos” tarnyba, kuri įvertina ar vaikas gali eiti į mokyklą anksčiau, jei nori tėvai. Bet ta tarnyba nevertina ar vaikas gali eiti į mokyklą, jei jam jau sukako septyneri metai, net jei gimtadienis Gruodžio 31’ą.

Biurokratijos jūra
Biurokratijos jūra - kaip nepaskęst?

Prisipažinsiu, jog dar neišnagrinėjau šio įstatymo, bet “visom keturiom” esu už šią mamą. Juk savo vaiką geriausiai pažįsta ir žino tik jo mama. Na, o jeigu ji klysta, tą galėtų patikrinti profesionalai. Įdomu, išties, kaip ir ką vertina ta “pedagoginės psichologijos” tarnyba. Žinoma, negalima tikėtis, jog mama sėdės rankas sudėjusi: Internetuose jau yra ir peticija, o ir supermamos apie tai gan plačiai diskutuoja.

O aš, tuo tarpu, džiaugiuosi, kad mano vyresniajam kol kas dar 3 metai, o apie mokyklą reiks galvoti tik po ~4 metų – tada gal jau bus požiūris į mokymą bus pasikeitęs? O ir šiaip jis labai guvus, labai komunikabilus, nors gimęs “vėlai” metuose – lapkritį. Va tik po <6 metų, jaunesniajam bus septyneri. Įdomu ar neatsidursime tos mamos vietoje?

_________________________

[1]– Mano tėvai man irgi pasakojo, kad aš irgi šitaip pradėjau savarankiškai judėti, t.y. ant užpakalio. Tik aš kojas sušleivindavau į išorę, o maniškis į vidinę pusę.

[2]– Na taip, mokykla kaip kariuomenė – muštruoti ir priversti paklusti. Tokį slogų bendrąjį įspūdį apie savąją mokyklą atsimenu ir aš. Žinoma, buvo puikių momentų, bet jie buvo retesni, nei nusivylimai ir kaltės jausmas. Bet, supratau, kad mano vaikams gali pasisekti labiau, nes Lietuvoje gan sėkmingai ir gan plačiai vyksta “Kūrybinės partnerystės” forumas, kurio esmė yra ugdyti vaikų kūrybiškumą

Rumšiškės: žmonės ir nacionalinis interesas

Nelengva dalia teko Praveniškių ir Rumšiškių apylinkių gyventojams – patvirtinus Rumšiškių miestelio ir gretimų teritorijų bendrąjį planą, dešimtmečiams tapo užkonservuota apie 100 žemės savininkų gyventojams priklausančių sklypų.

Vietos gyventojai ir nekilnojamojo turto valdytojai prašo surasti sprendimą, kad jie galėtų pakeisti savo turimos žemės sklypų paskirtį ir nepralošti, belaukdami kol prasidės planuojami zoologijos sodo ir žemės ūkio bei edukacinių parodų centro statybos darbai.

Kauno priemiestinės ir Kauno marių rekreacinės zonos planavimas pradėtas dar prieš 30 metų. Bene prieš tiek metų buvo dar svarstoma zoologijos sodą įrengti tarp Rumšiškių ir Pravieniškių: ten tarp geležinkelio, Pravienos upelio ir plento. Tokiai traukos zonai labai svarbu turėti gerą susisiekimą, vietą automobiliams ir įvairiai kitokiai infrakstruktūrai, juk ten ir laukymės ir valstybinis miškas.

Norai ir siekiai buvo geri: išnaudoti turimą turtą kaip galima efektyviau, pritraukti investicijas

Prieš porą metų senai vizijai įkvėpta naują viltis tapti realybe. Atrodo, kad ateityje, visgi, pavyks rekreacinę zoną pritaikyti žmonių poreikiams ir pritraukti į kraštą daugiau investicijų.

Rumšiškių miestelio bendrojo plano darbai buvo patvirtinti Kaišiadorių rajono savivaldybės Administracijos direktoriaus įsakymu dar 2010 rugpjūčio pabaigoje. Teritorijų planavimo ėmėsi Kauno Technologijos Universiteto (KTU) architektūros ir statybos institutas (ASI).  Lygiai po metų – 2011 spalio pabaigoje, bendrojo plano koncepcijai buvo pritarta. Čia KTU ASI darbo rezultatas, kurį pilnu dydžiu rasite čia.

KTU ASI tyrinėjimų rezultataas
KTU ASI tyrinėjimų ir darbo rezultatas.
KTU ASI tyrinėjimų rezultatas
KTU ASI tyrinėjimų rezultatas bendresniu planu.

KTU architektūros ir statybos instituto atstovai užsiminė, jog Zoologijos sodui būtų skirta ~200 ha žemės, jame gyvūnai būtų sąlyginai laisvi, o žmonės nuo jų atitverti – t.y. visai kitokia, nei dabar esančio Kaune zoologijos sodo koncepcija.

Panašiai į tai ;)
Panašiai į tokį sprendimą. Žinoma, bus jis kur kas geresnis, bet šiuo atveju tos grotos, tie žmonės narve ir žodis "Pravieniškės" kuria labai įdomias asociacijas... 😉

Be zoologijos sodo imtasi galvoti, kaip išnaudoti seniau buvusio gyvulininkystės komplekso plotą: dabar ten gan chaotiška situacija – pilna visokių įmonių, jų iškabų. KTU ASI siūlo šią vietą skirti žemės ūkio parodų ir edukacijos centrui.

O štai Lietuvos liaudies buities muziejus atitinka aukščią tarptautinį lygį – ekspozicija čia puikiai suderinta su reljefu, puikiai išspręsta logistika. Planą rengusieji KTU architektai etnografiniame kaime jokių pertvarkymų nenumato – visas dėmesys sutelktas į tai, kaip panašiai sutvarkyti ir aplinkines teritorijas

Visa tai puiku ir nacionalinės reikšmės objektai skiriami turi būti svarbiems dalykams. Bet reikia apsispręsti kurie dalykai yra svarbiausi.

Leisime žemei dirvonuoti?

Ar jūs sutiktumėte laukti 10 metų, jei norėtumėte pasistatyti kokios, kad ir ūkinės paskirties pastatą savo žemėje? Galų gale, kai jau dešimtmečius kalbame apie gamtą tausojančią rekreacinę zoną Lietuvos liaudies buities muziejaus pašonėje, kodėl čia esančiuse žemės ūkio paskirties sklypus dar ilgiems metams pasmerkiame dirvonuoti purvynais?

Rumšiškių gyventojų interesai neturėtų būti nustumiami į šalį, aiškinant, jog graži ateitis ir nacionalinis interesas yra aukščiau už žmonių interesus. Logiška, kad gaspadorius savo kieme nori tvarkytis pagal save, todėl visokie teisių į nuosavybę ir jos valdymą suvaržymai atrodo nepagrįsti ir nuvilia gyventojus.

Darbai turi atitikti deklaruojamus gražius tikslus, todėl reikia pakeisti teisinę nuostatą, kad Rumšiškių ir Praveniškių apylinkių gyventojai nebūtų suvaržyti keisti ir gražinti kraštovaizdį, kol jame įsikurs zoologijos sodas, iškils žemės ūkio edukacinis centras, bus pradėti tiesti keliai.

Tikėtina ir tai, kad per dešimtį metų žmonės sugalvos, kaip uždirbti iš savo valdomo neklinojamo turto – kodėl turime iš jų atimti tokią galimybę?

Žinoma, kad nelengva veiksmus suplanuoti teisingai ir padaryti išmintingus sprendimus, kurie tiktų ir patiktų visiems. Bet juk tam ir reikia kalbėtis, aiškintis su žmonėmis kas jiems nepatinka ir kokie sprendimai leistu laimėti visoms pusėms.

Žymus mokslininkas ir mąstytojas apribojimų teorijos pradininkas Eliyahu M. Goldratt teigia, jog visos dilemos gali būti išspręstos tokiu būdu (kai laimi abi pusės), jeigu teisingos prielaidos ir pati dilema suformuluota teisingai. O šitie dalykai gali būti atlikti tik gerai išanalizavus situaciją.

Kokį sprendimą pasiūlysime Rumšiškėms? Aš už win-win (laimi abi pusės) sprendimą. Aš už gyventojų interesus, o šis projektas tikrai gali būti ir bus atitinkantis šiuos interesus.

Seimo rinkimai 2012 ir aš

2012 metų Seimo rinkimai vyks spalio 14 dieną. Aš, Skirmantas Tumelis, esu kandidatas į Seimo narius. Mane iškėlė Lietuvos Respublikos Liberalų Sąjūdis.

Kandidatuoju daugiamandatėje, tai yra pagal sąrašus, ir vienmandatėje, 59’oje Kaišiadorių-Elektrėnų apygardoje.

 

Trumpai apie save (kiek daugiau negu Apie puslapyje)

Gimiau Alytuje. Ten augau žiemom, o vasarų metu Kiaušuose ir Zizėnuose.

Tėvas – maisto pramonės inžinierius, mama – gydytoja. Brolis – programuotojas.

Mokiausi Alytaus Volungės vidurinėje mokykloje, po to Kauno technologijų universitete, kur apgyniau telekomunikacijų ir elektronikos inžinieriaus bakalaurą. Tada įstojau į matavimų magistrantūrą, kurios vėliau atsisakiau, nes tais pačiais metais, kai baigiau, įsidarbinau AB “Lietuvos Telekomas”.

Baigęs antrą kursą vasaros atostogoms išvažiavau autostopu į Angliją, kur planavau uždarbiauti ir užsidirbti kompiuteriui ir kitokioms gerybėms. Atsivežiau truputį daugiau pinigų negu išsivežiau, juos skyriau B kategorijos vairuotojo pažymėjimui gauti. A kategorijos vairuotojo pažymėjimą gavome su draugu Alytuje, kai dar buvau 16 metų. Turėjo tėvas tokį “Voschod” motociklą, su kuriuo važinėdavome žvejoti, perkaitinom cilindrą, tada jį archyvavome kaime malkinėje, iš kurios jį vėliau kažkas pavogė.

Trečiame kurse pagal autorinę sutartį dirbau žurnalų redakcijoje “Oho”. Po paskaitų suvedinėjau tekstą iš rankraščių, nes tą daryti pakankamai gerai moku[1].

Taigi, baigęs mokslus, įsidarbinau AB “Lietuvos Telekomas”, kuris vėliau tapo TEO LT, AB. Iš pradžių dirbau tarptautinių paslaugų pardavėju, prekiavau su užsienio operatoriais, tada perėjau į kitą skyrių dirbti projektų vadovu, šiuo metu juo ir esu.

2012 rinkimų į Seimą kandidato programa

Iš principo pritariu daugeliui šios programos nuostatų. O nuo savęs pridedu:

  1. Matavimai. Norint suprasti kur esi ir kaip tau sekasi – būtina matuoti. Bet koks progresas turi būti vertinamas remiantis šiais matavimais Ir atlikto darbo rezultatus vertinti remiantis šiais matavimais.
  2. Valstybės IT ūkis šiuo metu yra decentralizuotas, kiekviena valstybinė įmonė ar ministerija turi atskirų IT sistemų, kurios tarpusavyje visiškai “nesikalba”. Mano tikslas – šias sistemas suintegruoti. Žinau, kad toks projektas vyko (gal dar ir vyksta), bet rezultatai prasti. Aš turiu kompetencijų šioje srityje. Be to pritraukiantAKL bendruomenę bus sutaupyta daugybė pinigų ir laiko. Pavyzdys, pagal kurį galima dirbti yra estų X-road.
  3. Esu visiškai nepriklausomas ir neturiu jokių interesų išskyrus Lietuvos ir mano rinkėjų interesus. Todėl ši programos dalis bus vykdoma gerai.
  4. O čia yra mano paties programa.

 

Komentaruose klausti galite kandidato ko norite – kiek spėsiu atsakysiu.

_________

Už šį tinklaraštį niekam nieko nemoku, mane gina BATGA-A ir todėl aš čia galiu pasakoti apie tai, kad esu kandidatas į Seimą 2012 metų rinkimuose.

[1]– Yra toks šaunus žaidimas “Lietutis”, tai tiesiog su standartiniais nustatymais ką tik šiek tiek (~5 minutes) pamaigiau ir mano rezultatai tokie: 286.2 simb/min – 97.97% tikslumas

 

Autoriai – šių laikų baudžiauninkai

Vienas iš populiariausių, seniausiu ir visokių -ausių muzikantų, aktorių ir autorių Andrius Mamontovas šių metų pradžioje nusprendė kurti dar vieną autorių teisių kolektyvinio administravimo asociaciją NATA. Kaip rašo 15min, Andrius Mamontovas pareiškė, jog kurti savo asociaciją pavadinimu NATA išprovokavo tos pačios LATGA-A[1] elgesys. Taigi, turime dar vieną asociaciją.

Visi kaip vienas, kiek girdžiu, vis tvirtina, kad Lietuvos muzikos ir pramogų verslo rinka yra itin maža, todėl muzikantams ir panašiems kūrėjams čia sunku dirbti ir gyventi iš to dalyko. Maža rinka – mažai pinigų, bet asociacijų jau trys (LATGA-A, AGATA, NATA ir keturios, jei skaičiuoti BATGA-A). Kam jų tiek reikia?

Šių metų pradžioje, jei prisimenate, Lietuvoje o ir visoje Europoje ir Pasaulyje vyko daug dalykų su ACTA[2], kuri Europos Parlamente balsavimu buvo atmesta:

Europarlamentarai džiaugiasi balsavę prieš ACTA
Europarlamentarai džiaugiasi balsavę prieš ACTA - matyt rodo savo rinkėjams, kurie jiems siuntė žinutes, kaip jie balsavo.

Dar esu minėjęs, kas galimai labiausiai suinteresuotas panašiais dokumentais kaip ACTA įsigaliojimu. Ir tai yra visokios muzikos industrijos, įrašų kompanijos, joms į parankę ne pelno siekiančios autorinių teisių asociacijos ir galų gale tikrieji banginiai: komercinių patentų klikos – patys didžiausi pasaulio visokių -cidų ir GMO gamintojai kaip Monsanto ir panašiai. Taigi ši velniava su visa ta ACTA, SOPA ir PIPA labiau gal yra muzikos industrijos neslepiamų konvulsijų pasekmė, kaip ir dar 1999 metais Lietuvos Respublikos Seimas priimtas autorinių teisių ir gretutinių teisių įstatymas, kuriame yra toks 65 straipsnis

Kolektyvinio autorių teisių administravimo asociacija
Kolektyvinio autorių teisių administravimo asociacija

Tai kam gi Lietuvoje reikia trijų autorių teisių administravimo asociacijų? Per daug pinigų pas mus šioje savo sultyse verdančioje mažoje rinkoje? Kam išvis reikalingos tos asociacijos, kurios kaip kokie reketuotojai pasiima savo nalogą iš autorių, atiduodami jiems tarsi išmaldą kas liko nuo jų “administravimo” išlaidų? Kodėl pats autorius negali pasiimti savo pinigų? Kodėl reikia dalintis su kažkokiais parazitais? Kodėl Andrius Mamontovas nutarė inicijuoti dar vienos asociacijos steigimą vietoje to, kad užsiregistruotų paprasčiausią IĮ?

O pasirodo negalima – autorius negali pats susirinkti savo kūryba uždirbtų pinigų. Negali, nes Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas, to nenumato. Не положено! Štai ištrauka iš šio įstatymo (aš suprantu, ten daug sauso teksto, po citata rasite mano išvadų, tad jei tingite skaityti įstatymą, tiesiog praleiskite šią citatą):

 

[…]

65 straipsnis. Autorių teisių ir gretutinių teisių kolektyvinio administravimo taikymo sritis

1. Autoriai, atlikėjai, fonogramų gamintojai, transliuojančiosios organizacijos ir kiti autorių teisių bei gretutinių teisių subjektai turi teisę perduoti savo turtines teises kolektyviai administruoti šiems tikslams specialiai įsteigtoms autorių teisių ir gretutinių teisių kolektyvinio administravimo asociacijoms (toliau – kolektyvinio administravimo asociacijos).

2. Kolektyvinis teisių administravimas gali būti taikomas:

[…]

2) literatūros ir meno kūrinių transliavimui, retransliavimui, kitokiam viešam paskelbimui (įskaitant foninę muziką), taip pat kūrinių ir gretutinių teisių objektų padarymui viešai prieinamų kompiuterių tinklais (internete);

[…]

4) kūrinių ir gretutinių teisių objektų kabelinei retransliacijai, išskyrus atvejus, kai tai yra pačių kabelinės retransliacijos operatorių programos;

[…]

6) fonogramų, išleistų komerciniais tikslais, transliavimui, retransliavimui ir kitokiam viešam paskelbimui (įskaitant foninę muziką);

[…]

10) kūrinių atgaminimui reprografijos būdu (fotokopijavimo ar kitu panašiu būdu popieriuje);

11) knygų ir kitų leidinių panaudai bibliotekose;

[…]

13) audiovizualinių kūrinių ar fonogramose įrašytų kūrinių atgaminimui asmeniniais tikslais;

[…]

3. Šio straipsnio 2 dalies 4, 6, 10, 11 ir 13 punktuose nurodytos teisės įgyvendinamos tik kolektyvinio administravimo būdu.

4. Tuo atveju, kai autorių teisių ar gretutinių teisių subjektas nėra suteikęs įgaliojimų jokiai kolektyvinio administravimo asociacijai įgyvendinti jo išimtinę teisę leisti kūrinio ar gretutinių teisių objekto kabelinę retransliaciją, laikoma, kad tokius įgaliojimus turi kolektyvinio administravimo asociacija, Lietuvos Respublikos teritorijoje administruojanti tokio pobūdžio teises. Toks autorių teisių ar gretutinių teisių subjektas turi tokias pačias teises ir įsipareigojimus pagal kabelinės retransliacijos operatorių ir kolektyvinio administravimo asociacijos sudarytas sutartis kaip ir kiti teisių subjektai, kurie yra suteikę tai asociacijai tokius įgaliojimus. Jei išimtines teises į kūrinių ar gretutinių teisių objektų kabelinę retransliaciją Lietuvos Respublikoje administruoja daugiau negu viena kolektyvinio administravimo asociacija, autorių teisių ar gretutinių teisių subjektas gali pasirinkti, kuri iš tų asociacijų bus laikoma įgaliota administruoti jo teises.

[…]

Įsivaizduokime kad esate autorius, sukūrėte gražią dainą ar melodiją ir patalpinote ją į internetą, be jokių licencinių apribojimų. Na, tiesiog šiaip, nes tokia jūsų saviraiška. Kažkam tai labai patiko, jis atsisiuntė tą kūrinį ir pamatęs, jog nėra jokių licencinių apribojimų, paėmė ir paleido tą kūrinį groti savo restorane. Į tą restoraną užėjo kokios nors autorių teisių administravimo asociacijos atstovas (na, pavyzdžiui LATGA-A, AGATA arba NATA) ir nutarė sutikrinti ar restorano savininkas nepažeidžia kokių nors licencijų, ar moka asociacijai už visus viešai skelbiamus kūrinius[3].

 

Kolektyvinio autorių teisių administravimo asociacijos atstovas?
Kolektyvinio autorių teisių administravimo asociacijos atstovas?

Žinoma, asociacijos atstovas pastebi, jog už tą kūrinį, kurį jūs įdėjote į Internetą, o restorano savininkas atsisiuntęs retransliavo ar kitaip viešai paskelbė, asociacija pinigų negauna. Tad, kokio nors LATGA-A atstovas patikrinęs, jog su tokiu autoriumi sutarties nesudarę (kaip autorius nesudaręs ir su kitomis asociacijomis), jis gali drąsiai pareikalauti lygiai tiek pat pinigų, kiek jis reikalauja už kokio nors kito autoriaus leidžiamą muziką, na pavyzdžiui tiek pat kiek ir už Ščiogolovaitės, Radži, Cicino, Paškevičiaus ar Žvagulio leidžiamus kūrinius. O jūsų jie turi teisės net nepaklausti. Viską ką jūs galėtumėte, tai apie tai sužinojęs, pareikalauti savo dalies už tą užmokėtą sumą irba pakeisti asociaciją.

Na tai kas? – sakysite jūs. – Gal dar geriau! Neplanavau gauti pinigų, o čia, žiū, atsirado galimybė gauti porą litų iš kur net neplanavau gauti!

Tas tai tiesa. Ir ypač jums bus gerai, jei jūs nieko daryti nemokate, o tik esate kol kas labai darbštus ir kokie nors muzikos industrijos prodiuseriai jus gerai “išssuko”.

Bet o kas, jeigu jūs esate pradedantis kokio nors rock-blues-jazz-metal-pop-acid naujo stiliaus pradininkas? Jeigu jūs tik pradėjęs savo veiklą, niekam nežinomas, bet norite, kad jus išgirstų kaip galima platesnė auditorija? Ką, jeigu jūsų auditorija dažniausiai būna įvairiose viešose vietose? Kas jeigu tų viešų vietų (na, pvz. restoranų) savininkai jūsų nežino ir nenori mokėti pinigų už jūsų muziką?

Jūs norėtumėte pasakyti, kad jums dabar pinigų nereikia – jūs tik grokit! Bet jums restorano savininkas atsakytų, kad o ką jis pasakys kokiai nors AGATA’i? Arba LATGA-A’i? Arba NATA’i? Jis privalės jiems sumokėti, jei tie pareikalaus… Ir sumokėti tiek kiek jie pareikalaus.

Tad, jeigu esate koks nors pradedantysis ir norite savo žinomumą didinti, jums belieka tik skelbtis kur nors Internete, pvz. soc. tinkluose… Ir galite tai daryti, nes EP atmetė ACTA. Nes, jeigu būtų ratifikavęs, o Lietuva, žinoma, būtų ratifikavusi irgi, tai:

  • visokios ne pelno siekiančios asociacijos,
  • besiremdamos įstatymo 65 straipsnio 3 dalimi (kuri sako, jog 65 straipsnio 2-je dalyje 13-ame punkte nurodoma, jog  audiovizualinių kūrinių ar fonogramose įrašytų kūrinių atgaminimui asmeniniais tikslais kolektyvinis teisių administravimas PRIVALO būti taikomas)
  • ateitu pas jus į namus ir
  • jiems duotais ACTA įrankiais
  • pareikalautų JŪSŲ pinigų,
  • jeigu jūs tą kūrinį pasileidote nors kartą savo kompiuteryje.

Na, o dabar, jeigu galvojate kažką uždirbti iš savo kūrybos ir nenorite mokėti kažkokiems parazitams už kenkimą pradedantiems, tai aš jums rekomenduoju daryti kaip daro jau patyrę kūrėjai: steikite savo autorių kolektyvinio administravimo asociaciją ir pats tapkite parazitu!

______________________________

[1]– Na dar ten yra tokia AGATA, BATGA ir paskui dar atsirado tokia NATA (jos teisinis Statusas šiai dienai: Neįregistruotas). Ir beje, ta “LATGA-A” man kažkodėl visada kelia asociacijas su Latvija ar net kažkokiais latvių galais – toks grynai fonetinis sąskambis.

[2]– Pradžioje atsirado kovos prieš ACTA prielaidos. Ta proga siuntėme laiškus Europarlamentarams. Paskui teikėme denonsavimo dokumentą vyriausybei, kuris patiko teisingumo ministrui. Dar siuntėme SMS’us ministrams. Užtai viename iš Vyriausybės pasitarimų buvo kalbėta apie ACTA. Apie tai televizorius net rodė. Denonsuoti tos bjaurios sutarties, deja (o gal ir ne deja), nepavyko, nes kaip išaiškino vienas geriausias tarptautinės teisės žinovas, mes to padaryti tiesiog negalėjome, nes norint ką nors denonsuoti prieš tai reikia ratifikuoti… Ar tai kažkaip panašiai. Lietuvos Respublika ACTA neratifikavo ir nepatvirtino ar dar kažką ne-. Užtai dar viena institucija, kuri dar svarbesnė buvo Europos Parlamentas. Prieš balsavimą dėl ACTA Europos Parlamente Buržujus visus paragino dar kartą priminti mūsų europarlamentarams ko mes iš jų tikimės.

[3]– Aš nežinau kaip tiksliai tos asociacijos užtikrina, kad pinigai būtų sumokėti. Tikriausiai turi tikrinti kažkaip, tiesa?

Blogeriai pas valstybines inspekcijas svečiuose #1

Blogeris Remigijus pakvietė kitus blogerius sudalyvauti kontroliuojančių tarnybų darbo ir darbo rezultatų aptarime. Pirmoji jų vakar buvo Valstybinė Maisto ir Veterinarijos Tarnyba. Leo Leonx jau parašė apie tai dar vakar vakare. Dar ten buvau aš, tas pats Remigijus ir Mindaugas Voldemaras. Ir dar buvo, kaip supratau, žurnalistė iš Delfi. Ta tarnyba įsikūrusi privačių namų rajone, kuris Vilniuje vadinamas… Aš pasirodo nežinau kaip vadinamas. Žiūriu čia:

Kaip tas vadinasi?

Ir nesuprantu kaip tas mikrorajonas vadinasi. Ai bet nesvarbu. Gražus didelis pastatas privačių namų rajone.

Paslaugus žmogus mane nuvedė iki antrojo aukšto, iki 27’o kabineto-auditorijos, kurioje jau buvo Mindaugas Voldemaras, Remigijus Šimašius jau ten ir dar nemaža kompanija man nepažįstamų žmonių.

“U” formos stalas (ant kurio negausios bet itin skoningos sausainių ir mineralinio vandens vaišės), jaunųjų vietoje sėdėjo ministras su gerbiamu direktoriumi, vienoje kojoje, kuri prie sienos, susėdo VMVT žmonės (~6 moteriškės, 2 vyrai), o mums (pradžiai gavosi kad tik man, o paskui pastebėjau kad šalia atsisėdo ir Delfi žurnalistė) pasiūlė sėsti prie kitos kojos, prie lango2. Skaidrių mums taip ir nespėjo parodyti, nes po neilgo, bet prailgusio, gerbiamo direktoriaus monologo (kurio metu buvo pažymėta, jog tarnyba neteko ~40% arba 35 mln. litų finansavimo ir kad sėdi ant parako statinės) buvo pereita prie klausimų.

Aš manau, jog tarnyba buvo gerokai nustebinta. Pirmas nustebimas tikriausiai buvo, kad kažkoks teisingumo ministras domisi jų inspekcija, antras nustebimas, kad atėjo, kažkoks istorikas, kažkoks IT projektų vadovas ir kažkoks verslininkas ėmė kamantinėti kaip jie matuoja savo įstaigos našumą ir ką daro, kad našumas didėtų.  Visa VMVT stojo į gynybą ir puolė “atsimušinėti”: pasakojo ką jie kaip daro, kokių tarptautinių projektų kokią krūvą yra padarę, kaip jiems puikiai sekasi ligas galvijų suvaldyti, kaip kontroliuoja maistą pasienyje, kaip tikrina lentynose…

Mindaugas ir Remigijus neatlyžo – šaudė to paties klausimo iteracijas, VMVT šaudė savo iteracijomis. Nežiūrint to atmosfera buvo gan teigiama, mes šypsojomės, Remigijos šypsojosi, Mindaugas vis klausė ką gero apie juos jam parašyti savo bloge.

Kodėl VMVT stojo į gynybinę poziciją? Kodėl neuždavė patys nei vieno klausimo? Kodėl, pavyzdžiui, nepasakė, kad jų tokių klausimų niekas anksčiau neklausinėjo? Kodėl jie nepaklausė: kodėl svarbu daryti matavimus ir kaip tai daro verslas? Jautėsi, jog jie jautėsi kalti dėl to, kad sau tokių klausimų neuždavė ir kad nematuoja savo našumo aiškiais matavimais. O todėl, kad jautėsi kalti tai visaip stengėsi išsisukinėti ir nesusikompromituoti. Aš tai vadinu baimės kultu1 valstybinėse įstaigose. Baimės kultas yra ne tik valstybinėse įstaigose, bet joms jis yra daug būdingesnis.

Iš kur atsiranda baimės kultas? Iš nežinojimo ir iš slėpimo – dar vadinamo neskaidrumu. Baimės kultas tai kai paklausia ne to “ką ruošėmės su gerbiamu direktoriumi” ir neaišku ką atsakyti, kad neduokdie nepasakytum ko nors ko nereikia, ko gailėsies, kas galbūt kainuos tavo darbo vietą, tavo nuolatines pajamas, tavo šeimos gerbūvį arba geriausiu atveju gausi bjauraus darbo krūvą, kurį turėsi dirbti iki vėlumos ir dar savaitgaliais.

Prisijungęs prie posėdžio Leo buvo neįtikėtinai paslaugus ir geras: vis bandydavo paaiškinti ką reiškia Mindaugo ir Remigijaus klausimai, kad žmonėms būtų lengviau atsakyti.

Galų gale pavyko kažkaip išsiaiškinti, kas galėtų būti jų veiklos rezultatų rodikliai. Aš užsirašiau šiuos dalykus:

1. Skundų kiekis iš gyventojų irba verslo (kuo mažiau – tuo geriau).

2. Pažeidimų kiekis (kuo mažiau tuo geriau).

3. Patikrinimų skaičius (irgi kuo mažiau tuo geriau)

4. Auditai – kuo palankesnės audito išvados tuo geriau.

5. Kitų valstybių skundai (kuo mažiau tuo geriau)

6. Nustatytų taisyklių vykdymas, tikslas 100%

7. Jų darbo vertinimas (vertina verslo įmonės kasmet).

8. Gyvūnų ligų patekimas į Lietuvą (tikslas: 0).

9. Saugūs produktai – kuo daugiau saugių tuo geriau.

Skaičiais įvertinti pavyko tik saugius produktus (jų rinkoje daugiau nei 98 proc.), gyvūnų ligų patekimą į Lietuvą (dabar yra 0) ir skundus (jų nuo 2005 per 6 metus sumažėjo nuo ~8000 iki ~1400 per metus).

Sužinojom dar kad jie savo darbą vertina kas ketvirtį, o ne kas metai, kaip kad buvo anksčiau – vistiek per retai.

Visas susitikimas buvo panašus į kamantinėjimą. Kai tų pačių klausimų tos pačios iteracijos duodavo tik tų pačių atsakymų tas pačias iteracijas, tam kad išeiti iš rato, pasiūlydavom ką VMVT galėtų mums atsakyti, t.y. kokio atsakymo tikimės. Kelis kartus VMVT sutiko su mūsų pasiūlytais atsakymais ir vėliau kelis kartus nebesutiko.
Man užsiminus apie kai kuriose įmonėse naudojamus KPI modelius viešųjų ryšių atstovė pasidžiaugė, kad ir pas juos tai daroma. Žodžiu matuojasi jie, tik kiek chaotiškai arba mums tik taip pasirodė dėl to baimės kulto.

Itin maloniai nuteikė vienos moters (kuri kalbėjo daugiausiai, bet mažiau nei gerbiamas direktorius) balso tembras – toks it būtų radio diktorė. Kalba artikuliuota, aiški, aiškios balsės, palaikomas akių kontaktas.

Maždaug 17:45, kai aš jau ėmiau muistytis, nes namie alkani vaikai, laikrodį pastebėjo ir Mindaugas, kuris man galų gale suteikė garbę nutraukti posėdį ir visi iš to mikrorajono išsiskirstėme po namus.

Buvo žiauriai įdomu. Laukiu kitų inspekcijų. Žinoma, jeigu tos kitos sutiks, nes dar neaišku ką apie šią parašys Mindaugas, kuris su savo telefonu darė nuotraukas, tad jo reportažo laukiu nekantriai.

 

______________________

1– Baimė tai gan stiprus varikliukas. Jei kas matėte “Monsters INC.” tai ten irgi monstrai gyvenantys spintose mito vaikų baime, bet vos supratę, kad gali gyventi ir iš juoko, kuris yra daugybę kartų energingesnis, ėmė vaikus juokinti. Teisingai sako Pixar’as: baimė yra silpnesnė už juoką, baimė temdo akis, baimė neleidžia būti savikritiškam, baimė neleidžia tobulėti.

2– Čia mat Mindaugas nutarė sužaisti arkliu ir specialiai atsisėdo prie sieninės kojos – sakė, kad nematys prezentacijos, kurios viena skaidrė švietė ant sienos, kas matyt dėl tokio akiplėšiškumo išvedė iš pusiausvyros visą tarnybą. O šiaip ta pati skaidrė švietė visas pusantros valandos, kol vyko mūsų susitikimas.

Vieneri metai valstybinėse įstaigose

Vienas žmogus socialiniame tinkle skundėsi, kad su savo draugu matęsis kartą, kai dar buvo bedarbis, o vėliau susitikęs  jau po metų, tai tas pats pastarojo draugas paklausęs ar jis vis dar bedarbis. Juk praėjo jau visi metai! Na, tam vienam žmogui socialiniame tinkle išties keista, kad galima visus metus išbūti bedarbiu, o jo draugui atrodė, jog jie matėsi seniai, gal prieš kokį mėnesį ar du…

Žmogus supranta abstrakčią sąvoką “metai” arba “milijonai metų”, kaip “daug” ir “neįsivaizduojamai daug”, bet jei pabandytumėm tą laiką suvokti naudojant prasmingus vaizdinius mums pavyktų pažvelgti į vos keletą praeities dienų, na gal būt 2 savaites ar 3, jei labai intensyviai pagalvotum. Daug lengviau būtų, jeigu per tą laiką nevyktų jokie išskirtiniai įvykiai – tiesiog rutina arba visos dienos kaip viena. Arba dejuojame “kokia ilga diena”, jeigu per ją nuveikiame daug dalykų.

Pamėginkime įsivaizduoti kas nutiktų, jeigu uždarbius žmonės gautų tik kas metus, kad bandomasis naujojo darbuotojo laikotarpis yra 3 metai. Atostogautumėm tada ~1 metus kas 11 metų…

– Tai jau mano 3’iosios atostogos! – giriasi vienas į penktą dešimtį įlipęs žmogus.

– Tau gerai… Mums tai leidžia tik 4 mėnesius vienu metu atostogauti. Ir tai, čia mano gal pirmos atostogos po 20 metų… – Skundžiasi antrasis.

Arba:

– Jis jau 3’ą darbovietę pakeitė! O jam dar tik 60!

Šiek tiek keista ir gal net juokinga, ar ne? Bet, štai pažiūrėkime į valdiškas įstaigas: šios planuoja biudžetus ir duoda visokias ataskaitas tik kas metus. Minimalus šių įstaigų įvertinimo periodas – metai. Arba 12 mėnesių, arba 52 savaitės, arba ~362 dienos. Valdžios įstaigos suplanuoja kiek išleis pinigų vieneriems metams (aš nežinau ar yra valstybinių įstaigų, kurios yra pelno o ne kaštų centrai), bet aš abejoju ar jos tiksliai žino ko joms reiks ir ką tiksliai pirks.

O jūs žinote ką konkrečiai pirksite poryt parduotuvėje?

Girdėjau, kad valdiškose įstaigose visokie mokymai ir komandiruotės suaktyvėja jų finansinių metų pabaigoje. Šitaip jos stengiasi išleisti likutį, kad neliktų nei cento, nes viską kas lieka išbraukia iš kitų metų biudžeto. Koks normalus viršininkas norės kitais metais gauti mažiau pinigų? Tie mokymai ar komandiruotės nėra būtinos, pinigai leidžiami neefektyviai, bet juos būtina nors kažkaip išleisti, kad kitiems metams duotų tiek pat. O leidžia, priminsiu, mokesčių mokėtojų, tai yra mūsų, pinigus. Aš nesugalvoju nei vienos kitos logiškos analogijos, kur galima būtų pamatyti tokį fenomeną: aš išleisiu daugiau pinigų ir vien dėl to man duos jų daugiau. Na, nebent pasakose, kur pinigai auga ant medžių, arba užkasti auksiniai, vėliau atkasus pasidaugina. Aš kažkaip net nelabai suprantu, kaip galima galvoti, kad kas nors nesugebės išleisti jiems duodamų pinigų? Matyt tie žmonės, sugalvoję tą sistemą gyvena tokiame pasaulyje, kur niekas nemeluoja ir yra 100 procentų sąžiningi:

Na, gerai, galbūt tai buvo sugalvota tam, kad sutaupyti pinigų biudžetų administracijai, nes kuo dažniau reikia suplanuoti biudžetą, tuo daugiau reikia galvoti apie jį, tuo dažniau reikia daryti pakeitimus kažkokius, tuo daugiau laiko leisti pinigų planavimui, o ne tiesioginei veiklai. Bet aš kažkodėl noriu, kad valdiškos įstaigos galvotų apie tai kaip išleidžia mano pinigus. Noriu kad galvotų kas dieną, kaip efektyviau išnaudoti mano pinigus. Ir ne tik kad galvotų, bet kad taip ir darytų. Taip taip, įstaigos galvoja, kaip efektyviai iššvaistyti likusias biudžeto lėšas fiskalinių metų pabaigoje, bet man skaudu girdėti, kad mano pinigus švaisto. Aš jų neturiu tiek daug, kad man nerūpėtų (nors sako, kad tie, kurie turi pinigų daug daugiau negu aš, jais rūpinasi dar atsakingiau).

Vieni protingi verslo konsultantai kalba, jog informacija sprendimo priėmėją pasiekia tam tikrais laiko tarpais ir dar su vėlavimu (diskretizacija), o vadovai turi priimti sprendimus remdamiesi ta informacija. Pavyzdžiui generalinis kokios nors įmonės gaminančios ledus direktorius gauna ataskaitas apie jų produkcijos pardavimus tik kas mėnesį, jis mato, jog kovo mėnesį sekėsi nekaip (nes buvo šaltas mėnuo) ir jis paliepia žaliavų pirkimo skyriui sekančiam mėnesiui pirkti dvigubai mažiau. Balandį oras pasitaiso ir visus ledus išperka. Vadovas gauna ataskaitą: per balandį uždirbo tiek pat kiek kovą, nors tas buvo ir šiltesnis, nes žaliavų pirko tiek kiek jų buvo išnaudota kovą. Ką patarsite tokiam direktoriui? Paretinti ataskaitų gavimą? T.y. gauti jas tik kas metai ir žaliavas suplanuoti ateinantiems metams?  Jei taip, tai jums metas mesti kompiuterio pelę ir rašiklį, imti į rankas kokį nors paprastesnį įrankį ir klausytis ką jums liepia daryti kiti.

Yra itin veiklių ir organizuotų žmonių, turinčių verslą, kuriems nerūpi jokios finansinės ataskaitos – jie viską turi savo galvose, tai žmonės orkestrai – jie žino koks jų pardavėjas kur dabar yra ir kaip sekasi derybose (dažniausiai dėl to, kad patys ir yra tais pardavėjais), kiek gavosi pelno iš paskutinio sandėrio, jis žino kiek ir ko jam reikėtų nusipirkti, kad pelnas gautųsi ir po sekančio sandėrio. Jis žino kada jam reikia ką parduoti, kad suspėtų gauti pelno, jie žino kiek tiksliai jų einamojoje sąskaitoje pinigų, kiek santaupų ir taip pat žino, kad ateinančios jų atostogos yra tartum miražas dykumoje. Paprastai tokie žmonės vadovauja savo pačių nedidelėms įmonėms ir darbuotojų, jei tokių būna, nedaug, dažniausiai šeimos nariai.

Didėjant organizacijai jos valdymas darosi vis sudėtingesniu. Visos valstybinės įstaigos yra sudėtingos organizacijos. Na nebent rastumėte kokią, kur dirba trys žmonės iš kurių du vadovai trečiam.

6'as žmogus prideda dar 5 kanalus ir t.t.

 

 

Vienam vadovui viską sužiūrėti sudėtingose sistemose nepasitelkiant jokių išvestinių matavimų neįmanoma. Tų išvestinių matavimų daugiausiai prigalvoję ekonomistai, visokių trumpinių kaip CAPEX, OPEX, EBITDA, ROI ir t.t. ir pan., o taip pat ir visokių normalių žodžių su kitokiom reikšmėm nei mes įpratę, kaip “securities” (“saugumai” tiesiogiai išvertus, o iš ekonominės kalbos išvertus: įvairūs daiktai, kurie gali būti bet kada parduoti finansinėse rinkose ir kurie garantuoja tų “saugumų” savininkui pajamas) ir t.t. Geras vadovas privalo suprasti ką reiškia tie išvestiniai skaičiai ir kokią reikšmę jie turi jo vadovaujamai įmonei. Geras vadovas taip pat turi būti tikras, jog tie išvestiniai skaičiai, tie duomenys pas jį pateks reguliariai ir kaip įmanoma greičiau po įvykdytų tranzakcijų, tam kad suprastų kokias pasekmes turėjo jo sprendimas. Geras vadovas, tai kaip lėktuvo pilotas, kuris gauna informacija iš įvairių prietaisų – įsivaizduokite kas būtų, jei aukščio matavimo prietaisas parodytų tikrą lėktuvo aukštį tik po 10 sekundžų, nuo realaus aukščio pasikeitimo, po 20, po 1 valandos… Nenorėčiau būti tokiame lėktuve.

Tad jeigu tas ledų įmonės vadovas sugebėtų informaciją surinkti kas dieną, jei sugebėtų lanksčiau valdyti tiekimo grandį, balandį jo ledų pardavimai būtų kur kas aukštesni nei kovą. Išvestinius skaičius apie įmonės veiklą vadovas turėtų gauti tokiu dažniu kaip ir gamybos ciklas (žaliavų pirkimas->gamyba->pardavimas). Visokie ekonominiai įrankiai turi padėti geram vadovui susigaudyti persidengiančiuose cikluose, turėtų padėti suprasti kur įmonė juda, ką daryti kad pinigų uždirbtų daugiau, kad gautus pinigus išleistų kuo efektyviau.

Metinės finansinės ataskaitos reikalingos, bet jos turi daugiau tik “refleksinę” reikšmę, t.y. rezultatų apibendrinimas, komercinėse įmonėse tai turi reikšmę formuojant viešuosius ryšius su akcininkais, reklama klientams, o valstybinėse tai turėtų būti ta pati viešųjų ryšių akcija valstybės piliečiams (analogija galėtų būti komercinės įmonės akcininkai). Analizuoti rezultatus, daryti sprendimus ir planuoti sekantį sprendimą reikia kas dieną. Išvestinių skaičių ataskaitos turi pasirodyti tokiu pat dažnumu kaip sprendimas->vykdymas->rezultatai ciklo dažnumas ir nevėluoti. Metinės ataskaitos turi padėti suprasti ar vykdoma MISIJA ar aiški VIZIJA ir ar laikomasi nusistatytų VERTYBIŲ (trys burtažodžiai, kuriuos ištarę įmonės darbuotojai žino ką daryti, kaip dirbti ir kaip pasiekti tikslą).

Žmogui neįmanoma padaryti kokybiškų sprendimų, apie prieš tai buvusių sprendimų rezultatus informaciją gavus tik po metų. Vieną kartą į metus padaryti sprendimai nėra sprendimai – tai demagogija ir nieko daugiau, nes tik visiškas melagis ir demagogas (arba išprotėjęs) gali tiksliai pasakyti ką tiksliai darė, su kuo kalbėjo, ką sakė ir kokius sprendimus priėmė, ir kokią tai įtaką turėjo tolimesnei įvykių raidai tą dieną, kuri buvo prieš metus, prieš pusmetį, prieš ketvirtį. Aš tikiu, kad galbūt yra valstybinių įstaigų, kurių vadovai sprendimus priiminėja ir tikrina jų rezultatus dažniau negu metai, bet kai ataskaitas pateikti privaloma tik kartą į metus, tai tikriausiai ne visi ir stengiasi dirbti visus metus. Galų gale mes juk negyvename pasaulyje, kur niekas net nežino ką reiškia sąvoka “melas”.

 

Atn.: Išvada: matuoti savo rezultatus ir daryti korekcijas reikia dažniau. Daug dažniau. Bent jau kartą į mėnesį.