Blogeriai pas valstybines inspekcijas svečiuose #1

Blogeris Remigijus pakvietė kitus blogerius sudalyvauti kontroliuojančių tarnybų darbo ir darbo rezultatų aptarime. Pirmoji jų vakar buvo Valstybinė Maisto ir Veterinarijos Tarnyba. Leo Leonx jau parašė apie tai dar vakar vakare. Dar ten buvau aš, tas pats Remigijus ir Mindaugas Voldemaras. Ir dar buvo, kaip supratau, žurnalistė iš Delfi. Ta tarnyba įsikūrusi privačių namų rajone, kuris Vilniuje vadinamas… Aš pasirodo nežinau kaip vadinamas. Žiūriu čia:

Kaip tas vadinasi?

Ir nesuprantu kaip tas mikrorajonas vadinasi. Ai bet nesvarbu. Gražus didelis pastatas privačių namų rajone.

Paslaugus žmogus mane nuvedė iki antrojo aukšto, iki 27’o kabineto-auditorijos, kurioje jau buvo Mindaugas Voldemaras, Remigijus Šimašius jau ten ir dar nemaža kompanija man nepažįstamų žmonių.

“U” formos stalas (ant kurio negausios bet itin skoningos sausainių ir mineralinio vandens vaišės), jaunųjų vietoje sėdėjo ministras su gerbiamu direktoriumi, vienoje kojoje, kuri prie sienos, susėdo VMVT žmonės (~6 moteriškės, 2 vyrai), o mums (pradžiai gavosi kad tik man, o paskui pastebėjau kad šalia atsisėdo ir Delfi žurnalistė) pasiūlė sėsti prie kitos kojos, prie lango2. Skaidrių mums taip ir nespėjo parodyti, nes po neilgo, bet prailgusio, gerbiamo direktoriaus monologo (kurio metu buvo pažymėta, jog tarnyba neteko ~40% arba 35 mln. litų finansavimo ir kad sėdi ant parako statinės) buvo pereita prie klausimų.

Aš manau, jog tarnyba buvo gerokai nustebinta. Pirmas nustebimas tikriausiai buvo, kad kažkoks teisingumo ministras domisi jų inspekcija, antras nustebimas, kad atėjo, kažkoks istorikas, kažkoks IT projektų vadovas ir kažkoks verslininkas ėmė kamantinėti kaip jie matuoja savo įstaigos našumą ir ką daro, kad našumas didėtų.  Visa VMVT stojo į gynybą ir puolė “atsimušinėti”: pasakojo ką jie kaip daro, kokių tarptautinių projektų kokią krūvą yra padarę, kaip jiems puikiai sekasi ligas galvijų suvaldyti, kaip kontroliuoja maistą pasienyje, kaip tikrina lentynose…

Mindaugas ir Remigijus neatlyžo – šaudė to paties klausimo iteracijas, VMVT šaudė savo iteracijomis. Nežiūrint to atmosfera buvo gan teigiama, mes šypsojomės, Remigijos šypsojosi, Mindaugas vis klausė ką gero apie juos jam parašyti savo bloge.

Kodėl VMVT stojo į gynybinę poziciją? Kodėl neuždavė patys nei vieno klausimo? Kodėl, pavyzdžiui, nepasakė, kad jų tokių klausimų niekas anksčiau neklausinėjo? Kodėl jie nepaklausė: kodėl svarbu daryti matavimus ir kaip tai daro verslas? Jautėsi, jog jie jautėsi kalti dėl to, kad sau tokių klausimų neuždavė ir kad nematuoja savo našumo aiškiais matavimais. O todėl, kad jautėsi kalti tai visaip stengėsi išsisukinėti ir nesusikompromituoti. Aš tai vadinu baimės kultu1 valstybinėse įstaigose. Baimės kultas yra ne tik valstybinėse įstaigose, bet joms jis yra daug būdingesnis.

Iš kur atsiranda baimės kultas? Iš nežinojimo ir iš slėpimo – dar vadinamo neskaidrumu. Baimės kultas tai kai paklausia ne to “ką ruošėmės su gerbiamu direktoriumi” ir neaišku ką atsakyti, kad neduokdie nepasakytum ko nors ko nereikia, ko gailėsies, kas galbūt kainuos tavo darbo vietą, tavo nuolatines pajamas, tavo šeimos gerbūvį arba geriausiu atveju gausi bjauraus darbo krūvą, kurį turėsi dirbti iki vėlumos ir dar savaitgaliais.

Prisijungęs prie posėdžio Leo buvo neįtikėtinai paslaugus ir geras: vis bandydavo paaiškinti ką reiškia Mindaugo ir Remigijaus klausimai, kad žmonėms būtų lengviau atsakyti.

Galų gale pavyko kažkaip išsiaiškinti, kas galėtų būti jų veiklos rezultatų rodikliai. Aš užsirašiau šiuos dalykus:

1. Skundų kiekis iš gyventojų irba verslo (kuo mažiau – tuo geriau).

2. Pažeidimų kiekis (kuo mažiau tuo geriau).

3. Patikrinimų skaičius (irgi kuo mažiau tuo geriau)

4. Auditai – kuo palankesnės audito išvados tuo geriau.

5. Kitų valstybių skundai (kuo mažiau tuo geriau)

6. Nustatytų taisyklių vykdymas, tikslas 100%

7. Jų darbo vertinimas (vertina verslo įmonės kasmet).

8. Gyvūnų ligų patekimas į Lietuvą (tikslas: 0).

9. Saugūs produktai – kuo daugiau saugių tuo geriau.

Skaičiais įvertinti pavyko tik saugius produktus (jų rinkoje daugiau nei 98 proc.), gyvūnų ligų patekimą į Lietuvą (dabar yra 0) ir skundus (jų nuo 2005 per 6 metus sumažėjo nuo ~8000 iki ~1400 per metus).

Sužinojom dar kad jie savo darbą vertina kas ketvirtį, o ne kas metai, kaip kad buvo anksčiau – vistiek per retai.

Visas susitikimas buvo panašus į kamantinėjimą. Kai tų pačių klausimų tos pačios iteracijos duodavo tik tų pačių atsakymų tas pačias iteracijas, tam kad išeiti iš rato, pasiūlydavom ką VMVT galėtų mums atsakyti, t.y. kokio atsakymo tikimės. Kelis kartus VMVT sutiko su mūsų pasiūlytais atsakymais ir vėliau kelis kartus nebesutiko.
Man užsiminus apie kai kuriose įmonėse naudojamus KPI modelius viešųjų ryšių atstovė pasidžiaugė, kad ir pas juos tai daroma. Žodžiu matuojasi jie, tik kiek chaotiškai arba mums tik taip pasirodė dėl to baimės kulto.

Itin maloniai nuteikė vienos moters (kuri kalbėjo daugiausiai, bet mažiau nei gerbiamas direktorius) balso tembras – toks it būtų radio diktorė. Kalba artikuliuota, aiški, aiškios balsės, palaikomas akių kontaktas.

Maždaug 17:45, kai aš jau ėmiau muistytis, nes namie alkani vaikai, laikrodį pastebėjo ir Mindaugas, kuris man galų gale suteikė garbę nutraukti posėdį ir visi iš to mikrorajono išsiskirstėme po namus.

Buvo žiauriai įdomu. Laukiu kitų inspekcijų. Žinoma, jeigu tos kitos sutiks, nes dar neaišku ką apie šią parašys Mindaugas, kuris su savo telefonu darė nuotraukas, tad jo reportažo laukiu nekantriai.

 

______________________

1– Baimė tai gan stiprus varikliukas. Jei kas matėte “Monsters INC.” tai ten irgi monstrai gyvenantys spintose mito vaikų baime, bet vos supratę, kad gali gyventi ir iš juoko, kuris yra daugybę kartų energingesnis, ėmė vaikus juokinti. Teisingai sako Pixar’as: baimė yra silpnesnė už juoką, baimė temdo akis, baimė neleidžia būti savikritiškam, baimė neleidžia tobulėti.

2– Čia mat Mindaugas nutarė sužaisti arkliu ir specialiai atsisėdo prie sieninės kojos – sakė, kad nematys prezentacijos, kurios viena skaidrė švietė ant sienos, kas matyt dėl tokio akiplėšiškumo išvedė iš pusiausvyros visą tarnybą. O šiaip ta pati skaidrė švietė visas pusantros valandos, kol vyko mūsų susitikimas.

Vieneri metai valstybinėse įstaigose

Vienas žmogus socialiniame tinkle skundėsi, kad su savo draugu matęsis kartą, kai dar buvo bedarbis, o vėliau susitikęs  jau po metų, tai tas pats pastarojo draugas paklausęs ar jis vis dar bedarbis. Juk praėjo jau visi metai! Na, tam vienam žmogui socialiniame tinkle išties keista, kad galima visus metus išbūti bedarbiu, o jo draugui atrodė, jog jie matėsi seniai, gal prieš kokį mėnesį ar du…

Žmogus supranta abstrakčią sąvoką “metai” arba “milijonai metų”, kaip “daug” ir “neįsivaizduojamai daug”, bet jei pabandytumėm tą laiką suvokti naudojant prasmingus vaizdinius mums pavyktų pažvelgti į vos keletą praeities dienų, na gal būt 2 savaites ar 3, jei labai intensyviai pagalvotum. Daug lengviau būtų, jeigu per tą laiką nevyktų jokie išskirtiniai įvykiai – tiesiog rutina arba visos dienos kaip viena. Arba dejuojame “kokia ilga diena”, jeigu per ją nuveikiame daug dalykų.

Pamėginkime įsivaizduoti kas nutiktų, jeigu uždarbius žmonės gautų tik kas metus, kad bandomasis naujojo darbuotojo laikotarpis yra 3 metai. Atostogautumėm tada ~1 metus kas 11 metų…

– Tai jau mano 3’iosios atostogos! – giriasi vienas į penktą dešimtį įlipęs žmogus.

– Tau gerai… Mums tai leidžia tik 4 mėnesius vienu metu atostogauti. Ir tai, čia mano gal pirmos atostogos po 20 metų… – Skundžiasi antrasis.

Arba:

– Jis jau 3’ą darbovietę pakeitė! O jam dar tik 60!

Šiek tiek keista ir gal net juokinga, ar ne? Bet, štai pažiūrėkime į valdiškas įstaigas: šios planuoja biudžetus ir duoda visokias ataskaitas tik kas metus. Minimalus šių įstaigų įvertinimo periodas – metai. Arba 12 mėnesių, arba 52 savaitės, arba ~362 dienos. Valdžios įstaigos suplanuoja kiek išleis pinigų vieneriems metams (aš nežinau ar yra valstybinių įstaigų, kurios yra pelno o ne kaštų centrai), bet aš abejoju ar jos tiksliai žino ko joms reiks ir ką tiksliai pirks.

O jūs žinote ką konkrečiai pirksite poryt parduotuvėje?

Girdėjau, kad valdiškose įstaigose visokie mokymai ir komandiruotės suaktyvėja jų finansinių metų pabaigoje. Šitaip jos stengiasi išleisti likutį, kad neliktų nei cento, nes viską kas lieka išbraukia iš kitų metų biudžeto. Koks normalus viršininkas norės kitais metais gauti mažiau pinigų? Tie mokymai ar komandiruotės nėra būtinos, pinigai leidžiami neefektyviai, bet juos būtina nors kažkaip išleisti, kad kitiems metams duotų tiek pat. O leidžia, priminsiu, mokesčių mokėtojų, tai yra mūsų, pinigus. Aš nesugalvoju nei vienos kitos logiškos analogijos, kur galima būtų pamatyti tokį fenomeną: aš išleisiu daugiau pinigų ir vien dėl to man duos jų daugiau. Na, nebent pasakose, kur pinigai auga ant medžių, arba užkasti auksiniai, vėliau atkasus pasidaugina. Aš kažkaip net nelabai suprantu, kaip galima galvoti, kad kas nors nesugebės išleisti jiems duodamų pinigų? Matyt tie žmonės, sugalvoję tą sistemą gyvena tokiame pasaulyje, kur niekas nemeluoja ir yra 100 procentų sąžiningi:

Na, gerai, galbūt tai buvo sugalvota tam, kad sutaupyti pinigų biudžetų administracijai, nes kuo dažniau reikia suplanuoti biudžetą, tuo daugiau reikia galvoti apie jį, tuo dažniau reikia daryti pakeitimus kažkokius, tuo daugiau laiko leisti pinigų planavimui, o ne tiesioginei veiklai. Bet aš kažkodėl noriu, kad valdiškos įstaigos galvotų apie tai kaip išleidžia mano pinigus. Noriu kad galvotų kas dieną, kaip efektyviau išnaudoti mano pinigus. Ir ne tik kad galvotų, bet kad taip ir darytų. Taip taip, įstaigos galvoja, kaip efektyviai iššvaistyti likusias biudžeto lėšas fiskalinių metų pabaigoje, bet man skaudu girdėti, kad mano pinigus švaisto. Aš jų neturiu tiek daug, kad man nerūpėtų (nors sako, kad tie, kurie turi pinigų daug daugiau negu aš, jais rūpinasi dar atsakingiau).

Vieni protingi verslo konsultantai kalba, jog informacija sprendimo priėmėją pasiekia tam tikrais laiko tarpais ir dar su vėlavimu (diskretizacija), o vadovai turi priimti sprendimus remdamiesi ta informacija. Pavyzdžiui generalinis kokios nors įmonės gaminančios ledus direktorius gauna ataskaitas apie jų produkcijos pardavimus tik kas mėnesį, jis mato, jog kovo mėnesį sekėsi nekaip (nes buvo šaltas mėnuo) ir jis paliepia žaliavų pirkimo skyriui sekančiam mėnesiui pirkti dvigubai mažiau. Balandį oras pasitaiso ir visus ledus išperka. Vadovas gauna ataskaitą: per balandį uždirbo tiek pat kiek kovą, nors tas buvo ir šiltesnis, nes žaliavų pirko tiek kiek jų buvo išnaudota kovą. Ką patarsite tokiam direktoriui? Paretinti ataskaitų gavimą? T.y. gauti jas tik kas metai ir žaliavas suplanuoti ateinantiems metams?  Jei taip, tai jums metas mesti kompiuterio pelę ir rašiklį, imti į rankas kokį nors paprastesnį įrankį ir klausytis ką jums liepia daryti kiti.

Yra itin veiklių ir organizuotų žmonių, turinčių verslą, kuriems nerūpi jokios finansinės ataskaitos – jie viską turi savo galvose, tai žmonės orkestrai – jie žino koks jų pardavėjas kur dabar yra ir kaip sekasi derybose (dažniausiai dėl to, kad patys ir yra tais pardavėjais), kiek gavosi pelno iš paskutinio sandėrio, jis žino kiek ir ko jam reikėtų nusipirkti, kad pelnas gautųsi ir po sekančio sandėrio. Jis žino kada jam reikia ką parduoti, kad suspėtų gauti pelno, jie žino kiek tiksliai jų einamojoje sąskaitoje pinigų, kiek santaupų ir taip pat žino, kad ateinančios jų atostogos yra tartum miražas dykumoje. Paprastai tokie žmonės vadovauja savo pačių nedidelėms įmonėms ir darbuotojų, jei tokių būna, nedaug, dažniausiai šeimos nariai.

Didėjant organizacijai jos valdymas darosi vis sudėtingesniu. Visos valstybinės įstaigos yra sudėtingos organizacijos. Na nebent rastumėte kokią, kur dirba trys žmonės iš kurių du vadovai trečiam.

6'as žmogus prideda dar 5 kanalus ir t.t.

 

 

Vienam vadovui viską sužiūrėti sudėtingose sistemose nepasitelkiant jokių išvestinių matavimų neįmanoma. Tų išvestinių matavimų daugiausiai prigalvoję ekonomistai, visokių trumpinių kaip CAPEX, OPEX, EBITDA, ROI ir t.t. ir pan., o taip pat ir visokių normalių žodžių su kitokiom reikšmėm nei mes įpratę, kaip “securities” (“saugumai” tiesiogiai išvertus, o iš ekonominės kalbos išvertus: įvairūs daiktai, kurie gali būti bet kada parduoti finansinėse rinkose ir kurie garantuoja tų “saugumų” savininkui pajamas) ir t.t. Geras vadovas privalo suprasti ką reiškia tie išvestiniai skaičiai ir kokią reikšmę jie turi jo vadovaujamai įmonei. Geras vadovas taip pat turi būti tikras, jog tie išvestiniai skaičiai, tie duomenys pas jį pateks reguliariai ir kaip įmanoma greičiau po įvykdytų tranzakcijų, tam kad suprastų kokias pasekmes turėjo jo sprendimas. Geras vadovas, tai kaip lėktuvo pilotas, kuris gauna informacija iš įvairių prietaisų – įsivaizduokite kas būtų, jei aukščio matavimo prietaisas parodytų tikrą lėktuvo aukštį tik po 10 sekundžų, nuo realaus aukščio pasikeitimo, po 20, po 1 valandos… Nenorėčiau būti tokiame lėktuve.

Tad jeigu tas ledų įmonės vadovas sugebėtų informaciją surinkti kas dieną, jei sugebėtų lanksčiau valdyti tiekimo grandį, balandį jo ledų pardavimai būtų kur kas aukštesni nei kovą. Išvestinius skaičius apie įmonės veiklą vadovas turėtų gauti tokiu dažniu kaip ir gamybos ciklas (žaliavų pirkimas->gamyba->pardavimas). Visokie ekonominiai įrankiai turi padėti geram vadovui susigaudyti persidengiančiuose cikluose, turėtų padėti suprasti kur įmonė juda, ką daryti kad pinigų uždirbtų daugiau, kad gautus pinigus išleistų kuo efektyviau.

Metinės finansinės ataskaitos reikalingos, bet jos turi daugiau tik “refleksinę” reikšmę, t.y. rezultatų apibendrinimas, komercinėse įmonėse tai turi reikšmę formuojant viešuosius ryšius su akcininkais, reklama klientams, o valstybinėse tai turėtų būti ta pati viešųjų ryšių akcija valstybės piliečiams (analogija galėtų būti komercinės įmonės akcininkai). Analizuoti rezultatus, daryti sprendimus ir planuoti sekantį sprendimą reikia kas dieną. Išvestinių skaičių ataskaitos turi pasirodyti tokiu pat dažnumu kaip sprendimas->vykdymas->rezultatai ciklo dažnumas ir nevėluoti. Metinės ataskaitos turi padėti suprasti ar vykdoma MISIJA ar aiški VIZIJA ir ar laikomasi nusistatytų VERTYBIŲ (trys burtažodžiai, kuriuos ištarę įmonės darbuotojai žino ką daryti, kaip dirbti ir kaip pasiekti tikslą).

Žmogui neįmanoma padaryti kokybiškų sprendimų, apie prieš tai buvusių sprendimų rezultatus informaciją gavus tik po metų. Vieną kartą į metus padaryti sprendimai nėra sprendimai – tai demagogija ir nieko daugiau, nes tik visiškas melagis ir demagogas (arba išprotėjęs) gali tiksliai pasakyti ką tiksliai darė, su kuo kalbėjo, ką sakė ir kokius sprendimus priėmė, ir kokią tai įtaką turėjo tolimesnei įvykių raidai tą dieną, kuri buvo prieš metus, prieš pusmetį, prieš ketvirtį. Aš tikiu, kad galbūt yra valstybinių įstaigų, kurių vadovai sprendimus priiminėja ir tikrina jų rezultatus dažniau negu metai, bet kai ataskaitas pateikti privaloma tik kartą į metus, tai tikriausiai ne visi ir stengiasi dirbti visus metus. Galų gale mes juk negyvename pasaulyje, kur niekas net nežino ką reiškia sąvoka “melas”.

 

Atn.: Išvada: matuoti savo rezultatus ir daryti korekcijas reikia dažniau. Daug dažniau. Bent jau kartą į mėnesį.

Kūrybiškumas, tai laimė

<–Čia mergaitę veda iš kelio. Berniukas.

 

– Šiandien pamokų nebus!

– Kodėl?

– Nes […]!

-Valio!!!

Tai mano sugalvotas dialogas, kuris tik turėtų perteikti nuotaiką. Tokia nuotaika vyravo mano klasėje. Visokie anekdotai pasakojami apie vaikų nenorą mokytis išduoda, jog ta nuotaika arba tiesiog mintis, apie nenorą eiti į mokyklą, “sėdėti” pamokose yra daugelio žmonių sąmonėje.

Kodėl vaikai nenori eiti į mokyklą? Juk žinios ir saviraiška, tai malonumas, tai yra dalykas, kuris motyvuoja, siekdami pažinti mes kuriame naujus būdus gauti daugiau žinių ir save išreikšti(na, ten visokie patogumai, kaip automobilis ar klozetas – pageidaujamas šalutinis žinių gavimo ir siekimo efektas).

Internetuose radau va tokį šaunų mokinių sukurtą video reportažą, kuriame kalbama tik apie simptomus ir kovą prieš juos.

Tad kodėl? Kodėl vaikai nenori eiti į mokyklą?

Manau, galimų atsakymų daug, tiksliau galimų simptomų daug: nes yra smagesnių užsiėmimų t.y. smagiau pažaisti kieme/namie/kompu, nes smagu maištauti, nes nesvarbios/neįdomios pamokos, nes smagu pačiam mokytis iš savo klaidų… Smagesni užsiėmimai, maištavimas ar siekis kitaip patirti pažinimo džiaugsmus nėra priežastis, o tik simptomai.

Tad kodėl? Kodėl vaikai labiau nori žaisti kieme/namie/kompu; kodėl smagu maištauti; kodėl smagiau mokytis iš savų klaidų?

Nes darydami tai kas patinka, vaikai patiria daugiau džiaugsmo, nei sėdint nuobodžioje pamokoje.

Kodėl pamoka nuobodi, jei pažinimas ir saviraiška yra tai kas motyvuoja? Irba kodėl vaikai patiria daugiau džiaugsmo ne pamokose?

Nes tie “labiau patinkantys” dalykai suteikia siekiamus rezultatus, o tuo pačiu malonias emocijas. Žinoma, vaikai negali žinoti ko jie nori, nes jie yra vaikai ir kol kas nežino iš kur atsiranda daiktai, apie kuriuos jiems mes norime papasakoti nuobodžiose pamokose. Per daug nesicackindami mes tiesiog sakome vaikams, kad mokytis būtina ir kad to iš jų besąlygiškai reikalaujame.

"Durnas buvau, nesimokiau..." - Išgirsta vieno, labai liūdno žmogaus frazė.

– Kokie puikūs mokymai! Bet tai Lektorius(-ė) kokis šaunuolis(-ė)! Kaip įdomiai papasakojo viską… Bet tai geras, ane!?

Čia dar viena frazė, kurią girdėjau iš kai kurių savo kolegių(-ų). Ir dar: kiekvieną kartą po kursų lektorius padalina lapus, kuriuose atsakome į keletą klausimų, apie tai kaip mums buvo svarbu/įdomu, ką patobulinti ir panašiai. Tą informaciją lektorius tikriausiai pateikia užsakovui (kad ir per tarpininkus). Užsakovas pagal tai sprendžia ar lektorius gerai atliko darbą ir ar jis bus užsakomas kitą kartą.

Kodėl vidurinėje nebuvo taip įdomu mokytis? Kodėl mes ten tokie nemotyvuoti būdavom? Kodėl dabar žmonėms įdomu būti kursuose ir juos lengva motyvuoti? Ką reikia daryti?

Taigi, imame ir sukuriame gerą mokymo programą, patvirtiname ją ministerijoje ir perduodame į mokyklas vykdymui. Bet sugalvojame tokią gerą programą, kad jauni protai būtų sudominti, kad jie pajustų pažinimo džiaugsmą, kad galėtų naudodamiesi žiniomis išreikšti save.

Tačiau bet kokią programą galima sugadinti netinkamai ją diegiant. Todėl mes į darbą mokyklose priimame tik gerus mokytojus ir sukuriame matavimų ir motyvacinę sistemą, kad mokytojai būtų skatinami dirbti geriau, kad jie patys tobulėtų.

Kaip užtikrinti, kad matavimo metodai būtų teisingi ir kad matavimų rezultatai atspindėtų tiesą?Kaip pamatuoti, kad vaikai gauna ir priima informaciją?Kaip užtikrinti kad mokytojai būtų įvertinami objektyviai?

Reikia žiūrėti kaip vaikas sugeba panaudoti tą informaciją.

Kaip objektyviai pamatuoti vaiko gebėjimą save išreikšti?

Viskas daugmaž paprasčiau kalbant apie tiksliuosius mokslus.

Bet kaip sužinoti ar vaikas išreiškia save pakankamai kūryboje? Kaip išmatuoti kūrybiškumą? Ar vaikas pakankamai save išreiškia savo kūryboje?

Pažiūrėję 360 laipsnių kampu pamatytumėt savo nugarą.

O ką jeigu duotumėm vaikui užpildyti klausimyną, kuriame būtų vertinamas mokytojas ir jo perteikiama informacija? O ką jeigu mes tiesiog paklaustumėm ar vaikas yra laimingas?

Kaip išmatuoti laimę?

Vaiko reikia tiesiog paklausti: “ar smagu? Ar patinka? Ar džiaugiesi? Ar nori tai daryti vėl?”. Netgi gavus teigiamą apsimestinį (dėl kokių nors priežasčių) rezultatą, tai identifikuoti galima nesunkiai. Jei manote, kad to per mažai, tai pagalvokite, kodėl vaikas gali būti nelaimingas užsiimantis kūrybine veikla? Gal todėl, kad nesigauna, kaip pats nori? Gal nesigauna kaip kitiems? Gal nori padaryti geriau nei gaunasi? Kodėl gaunasi blogiau, nei tikisi jis pats ir aplinkiniai? Gal todėl, kad neįsisavino žinių ir praktikos, kuri bandoma jam perteikti? O ką mes matuojame? Taigi tai ir matuojame – kaip vaikas įsisavina žinias ir kaip sekasi jam praktika.

Pats augdamas, atsimenu jausdavau retkarčiais tokį nejaukų neužtikrintumo jausmą, tokį nerimą, nepasitikėjimą savimi. Na, tokį lyg adrenalinas kiltų iš pilvo aukštyn ir spausdamas gerklę baigdavosi nemaloniomis mintimis. Tais momentais jausdavausi nelaimingas, nes nesuprasdavau kaip pasiekti iš manęs prašomą rezultatą, nes nežinodavau ką turiu padaryti. O mokytojams nebuvo labai svarbu kaip jaučiuosi. Jiems svarbu perduoti man informaciją ir pagal patvirtintus metodus patikrinti kaip tą informaciją gavau, o įvertinimas priklauso nuo patikrinimo rezultato.

Čia mokytojas giria mokinį, nes labai gerai nukopijavo, nes to iš jo ir tikėjosi.

Man rašymas patiko, bet gaudavau prastus pažymius už rašinius (ne vien dėl gramatinių klaidų). Niekaip nesupratau ką negerai darau. Klasiokės, regis, prirašydavo visokių lėkštybių arba perrašydavo savais žodžiais chrestomatijose esančias mintis ir gaudavo puikius pažymius. Jos tiesiog suprato kaip veikia patikrinimo algoritmas ir tiesiog darydavo taip, kad atsakymas būtų teisingas. Aš manau, jog tai yra negerai, nes tokio patikrinimo rezultatas tėra vaiko gebėjimo perprasti patikrinimo algoritmą įvertinimas, o ne žinių, kurių perteikimą buvo norėta pamatuoti.

Na gerai jau… Nemanau, kad aš toks puikus rašytojas. Netgi priešingai, manau, kad esu nelabai koks rašytojas – nesugebu perteikti savo minčių taip, kad suprastų daugelis, nesugebu jų taip poetiškai ir vaizdžiai iliustruoti, kad net ašarą išspaustų, bet ir nemanau, kad buvau tinkamai to mokomas. Galų gale ir pats pradėdavau perrašinėti chrestomatijas, o už atmestiną to darymą gaudavau tik patenkinamus pažymius. Negana to, aš net neskaičiau tų būtinųjų kūrinių – aš tiesiog perskaičiau chrestomatiją (tiksliau tik ištraukas).

Kaip išmatuoti, kad pedagogas pakankamai lavina vaikų kūrybą? Kaip pamatuoti pedagogo darbą? Matuoti reikia jo darbo rezultatus, t.y. patikrinti ar jo mokiniai laimingi. Kūrybiškumas tai laimė. Laimingas vaikas, kuris jaučiasi įvertintas ir kai jis jaučiasi darąs tiek kiek jis nori padaryti.

Sraigės

 

 

 

 

 

Vakar tiek daug įvyko! Va vienas net stebėjosi:

Vienu metu: Garliava, Rubikai su FNTT, Abonentas pas Gazpromą, Atominės ir terminalų svarstymai. Kas čia per diena tokia? Ar kažką praleidau?

O aš vakar dar pastebėjau itin daug sraigių pakeliui į darbą. Suskaičiavau virš 200 ir tik ant savo tako ir tik kol ėjau miškeliu (~400 metrų). Paprastai jų būna ~100. Tai va…

Didelė sėkmė!

Arba total success (angliškai)! Mane rodė žurnalistams banginiams! Aš esu FAMOUS (IRGI ANGLIŠKAI, o reiškia “įžymus”)!

http://www.commonsense.lt/2012/05/07/kaip-gimsta-naujienos-blogosferoje-video/

Ech… Banginiai, kašalotai! Laukiu dovanų, pakvietimų ir pasiūlymų! Rašykit į komentarus! 😉

Ačiū commonsensininkams ir Mindaugui!

 

P.S. atkreipėte dėmesį kiek nuorodų?

Penktadienio schema #8

Gero savaitgalio!

Aš manau, jog šitaip pasisveikinti itin svarbu pirmadienį rašant penktadienio schemą. Bet taip jau išėjo, nes “Užkalnio 5” pirmadieniais 20:25 (pasikeitęs laikas!) per BTV. Nepraleiskite.

 

 

 

Pagalba tv žiūrovams

Taip pat žiūrėkite:

Penktadienio schema #7
Penktadienio schema #6
Penktadienio schema #5
Penktadienio schema #4
Penktadienio schema #3
Penktadienio schema #2
Penktadienio schema #1

 

Mus vedžioja už nosies

Vienas įdomus dalykas yra apie visokius funkcionierius, tai būdai pasiekti tikslui: banali biurokratija, biurokratinės taisyklės ir visokių formalumų panaudojimai pasiekti savo tikslams.

Štai: Raimundas Palaitis pasinaudojo mistine kaltumo prezumpcija, kai kažkokiais melo detektoriais sumanė kažką (!) patikrinti, siekiant kažko. Man taip niekas ir nepaaiškino kodėl dabar, kodėl melo detektoriumi ir ką tiksliai buvo siekiama patikrinti. Antra vertus rezultatai patys diktuoja ministro siekius: sukompromituoti Andriaus Kubiliaus vyriausybę ir (a) šitaip pasiruošti ateinantiems rinkimams irba (b) sukelti suirutę sprendimų priėmimo institucijose vykstant dideliam energetiniam projektui. Nu, o bet vsio zakonno (rusiška frazė reiškianti: “viskas pagal įstatymus”). Tai ne! Va imsiu ir darysiu ką nors prieštaraujančio įstatymams, tam kad pasiekčiau savo tikslą, kad bet kas galėtų paskui tą pastebėti ir mane nubausti, o man nieko nesigautų, ko tikėjausi.

Dabar po pasitarimo pas Prezidentę Raimundas Palaitis sutinka atsistatydinti, bet vis nesako kada. Kodėl nesako kada? Ko jis laukia? O laukia jis kol gaus pasirašyti naujo FNTT vadovo skyrimą. Tempia kiek gali. Čia kiekviena diena svarbi.

Tikslai yra subjektyvus dalykas: kiekvienam savi. Funkcionieriaus tikslas yra atlikti savo funkciją gerai, tiek gerai, kad nereiktų daugiau dirbti, o gautų tą patį arba daugiau, o taip nutiks, jeigu lėlininkas būtų patenkintas. Lėlininko tikslai sudėtingesni. Lėlininkas savo Juodąja Ranka bando parklupdyti mergaitę.

Čia aš dar truputėlį parašinėsiu mįslėmis: Juodoji Ranka savo triukais sugeba mergaitę vedžioti už nosies, nes mergaitė į visus Juodosios Rankos kėslus reaguoja reaktyviai. Juodosios Rankos kėslai bus bevaisiai, kai mergaitė imsis proaktyvių veiksmų.

Mįslių vertimas:

Lietuvoje kas kart bandant vykdyti kokį nors stambesnį energetinį projektą tuo metu valdanti vyriausybė griūna/turi problemų:

  • Mažeikių naftos pardavimas.
  • Būtingės naftos terminalas.
  • Elektros energijos tiltas į Lenkiją.
  • … kažką gal dar praleidau?
  • Dujų terminalas, atominė elektrinė .

Tiesa, dabar, t.y.  ši vyriausybė kol kas negriuvo. O tai įrodo, jog Andriaus Kubiliaus vyriausybėje lemia ne šešėlinės grupės, o tiesiog valdžia. Nors, tenka pripažinti, jog šešėlinės grupės siautėja ir bando įtakoti nemažiau. Šešėlinių grupuočių veiksmus galima būtų pranašauti net ir be astrologo pažymėjimo, užtenka pažvelgti į projektams įgyvendinti reikalingų pinigų srautus: dujų importas per suskystintų dujų terminalą: ~700 milijonų litų; elektros energijos gamyba atominėje elektrinėje: ~17 milijardų litų. Bet koks save gerbiantis šešėlis tiesiog privalo bent jau pabandyti kažką pasivogti nuo tokių sumų. Nes tušinukų ir sąvaržėlių pirkimas per CPO tėra visiška smulkmena.

O vėlgi grįžtant į smėlio dėžę peršasi tokios išvados:

  • Liberalcentristų tikėtina greitai nebeliks – tą labai puikiai įrodo kultūros ministro vieši pareiškimai.
  • Prezidentės reitingai irgi krenta ir jos elgesys keistai primena Adamkaus atvejį, kai negaunama pakankamai informacijos apie tai, kaip visuomenė vertina rezonansinius įvykius. Čia gali būti kalti patarėjai, kurie patarė palaikyti Algį Čapliką, o ne ministrą pirmininką. Taip. Aplinka kalta.
  • Tėvynės sąjungos pranašaujami fiaskai šių metų rudenį gali tokiais ir nebebūti.

Na, o kaip pasipriešinti lėlių valdovui? Kaip išvengti šokių pagal jo dūdelę? Kaip sumažinti šešėlių įtaką? Vienareikšmiško ir paprasto atsakymo čia nėra ir nebus, bet judame kažkur į tą pusę.

Penktadienio schema #4

Pristatau jums Lietuvos politinę pasaką. Pasaka vadinasi “Juodoji Ranka”. Iliustracijų autorius Augustas Tumelis.

 

 

 

 

Prologas:

PROLOGAS

I veiksmas:

I veiksmas. LEO

II veiksmas:

II veiksmas. SNORAS

Uždanga nusileidžia. Verkia vaikai.

Dar žiūrėkite:

Penktadienio Schema #3

Penktadienio Schema #2

Penktadienio Schema #1

Prezidentė sukėlė vyriausybės krizę

<–Valdžios krizę sukėlęs prezidentas. Paimta iš http://www.15min.lt

 

Šiek tiek atsitraukiu nuo įdomesnių dalykų ir parašysiu apie politiką. Apie politiką parašyti sumaniau dėl to, kas šiuo metu vyksta vyriausybėje ir prezidentūroje.

Spauda, televizija (stebėjau vieną iš laidų per LTV, kurioje kai kuriems politikams neatrodė labai patogu), socialiniai tinklai šiuo metu itin gausiai komentuoja ir įdėmiai stebi susidariusią situaciją.

Tai aš čia dabar apibendrinsiu savo matymą.

Mano nuomone viskas įvyko dėl vieno Dalios Grybauskaitės sprendimo. Jei kas nesekėt istorijos, tai čia trumpai išdėstysiu pagrindinius įvykius/tezes:

  • Vieną dieną, nei iš šio nei iš to Lietuvos Rytas paskelbia anoniminį straipsnį apie tai, jog Lietuvos Bankas ruošiasi pakenkti kitiems komerciniams bankams.
  • Kitą dieną Snoro savininkai pabėga į užsienį su jo indėlininkų (Lietuvos žmonių) pinigais.
  • Paaiškėja, jog Lietuvos Rytas iš kažkur žino apie tai, jog vyksta tyrimas dėl prapuolusių pinigų.
  • Valdžia ima aiškintis kas pradangino pinigus
  • Kaltais tampa FNTT vadovai
  • Lekia FNTT vadovų galvos remiantis kažkokiais mistiniais melo detektorių duomenimis, t.y. kaip sakė pats Raimundas Palaitis, buvo vadovautasi kaltumo prezumpcija, nors pakartotinių (?) tyrimų rezultatai buvo palankūs išmestiesiems.
  • Raimundas Palaitis paskelbia tuos tyrimus žiniasklaidai. Mano nuomone tai šioks toks desperacijos ženklas.
  • Andrius Kubilius nusprendžia, kad Raimundas Palaitis turi atsistatydinti.
  • Lietuvos Prezidentė atsisako priimti atstatydinimą.

 

Ministro pirmininko žodis jo ministrų kabinete turi būti lemiamas. Analogija galėtų būti gan didelė įmonė, kurioje yra daug padalinių vadovų ir generalinis direktorius, kuris nusprendžia atleisti jo nuomone prastai dirbusį direktorių ir duoda nurodymą teisininkams paruošti dokumentus, bet tada teisininkai atsako, kad jie pasitiki tuo direktoriumi ir kad gen. direktorius nusiramintų ir išsiaiškintų santykius su direktoriumi pats, o jokių dokumentų nepatvirtins.

Dalia Grybauskaitė neturėtų spręsti ką iš ministrų priimti, o ką atleisti. Prezidentės patvirtinimai tėra formali procedūra, kuri turi tik biurokratinę reikšmę. Jeigu Prezidentė sugalvotų ką skirti/išmesti iš Vyriausybės, tai tada nebereiktų Seimui tos vyriausybės rinkti: Prezidentūra ką sugalvoja, tą ir atleidžia, arba ką sugalvoja tą ir paskiria. Bet pas mus taip nėra. Tokius sprendimus (ministrų kabinėto formavimo) priima ministras pirmininkas, nes tai jo komanda, o Vyriausybė tai valstybės vykdomosios valdžios vadovai, kurie privalo dirbti vieningai. Jei vieningai dirbti negali – gaunasi visiška nesąmonė, kurią palaiko Dalia Grybauskaitė.

Prezidentūros elgesys ir jos sprendimai labai keisti. Jau yra nemažai komentarų iš politikų apie tai kokios tokio elgesio pasekmės: Viktor Uspaskich per LR mano, kad jis ministro pirmininko vietoje tokioje situacijoje tuoj pat atsistatydintų, nes negalėtų dirbti po tokio Dalios Grybauskatės sprendimo. Panašu, kad net pats didžiausias Konservatorių oponentas parodo, kas šioje situacijoje daugiausiai privirė košės. Seimo pirmininkė Irena Degutienė dar griežtesnė: ji sako, kad tokiu atveju, reikia paleisti ir Seimą…

Dabar gan aiškiai matosi vertybės ir priežastys dėl kurių liberalcentristai delegavo Raimundą Palaitį į Vyriausybę – funkcionieriškas požiūris, labai tinkantis statytiniams. Liberalcentristų partijos vadovas Algis Čaplikas visai neseniai dar svaidėsi užuominomis, kad jeigu šį ministrą atstatydins, tai nebus ir atominės elektrinės (nors vėliau viską paneigė). Pats Algis Čaplikas taip pat anksčiau skelbė, Kad Lietuvai reikia prisijungti prie ACTA sutarties. Jo paties patarėjas Dainius Dabašinskas yra pagarsėjęs per valstybininkų skandalą. Dar anksčiau A. Čaplikas vadovavo sveikatos apsaugos ministerijai ir pagarsėjo dėl PSD mokesčio, kurį teko mokėti bedarbiams, studentams ir net jį sumokėjus paaiškėdavo, kad jie negali būti gydomais. O dar visai neseniai Algis Čaplikas protestavo, kad partijoms negalima taikyti viešųjų pirkimų įstatymo, verčiančio skaidriai kontroliuoti pinigus tada, kai tie pinigai gaunami iš valstybės (čia visai neseniai CPO rengė seminarą tinklaraštininkams ta tema, apie kurią bene plačiausiai ir įdomiausiai parašęs yra Rokiškis).

Man dabar jau keista, kodėl Andrius Kubilius priėmė į koaliciją tokius žmones. Nors dabar nebe taip keista, kodėl nori išmesti juos. Bet taip pat labai įdomu kodėl Dalia Grybauskaitė tokius žmones palaiko? Kam ta Pakso laikus primenanti Konstitucinė krizė?

 

Penktadienio schema #3

Šiandien pradžiuginsiu jus radialiniu grafiku-schema, kuri yra sudaryta pagal anti-TB metodologiją. Ši schema yra sudaryta remiantis rimtais ezoteriniais mokslais, kuriuos plėtoja ypatingai žymūs mokslininkai iš Rusijos.

Tai yra Lietuvos analizė socialinių ryšių, sporto ir maisto kontekste pagal anti-TB metodologiją. Duomenys surinkti pagal bendrąsias Lietuvos energetikas per praėjusius metus statistiškai suprojektuojant jas į 2012 metus:

Horoskopas šiems metams

Čia tokia baisybė gavosi, kad aš pats apstulbęs. O komentarų dėl susikirtimo taškų laukiu pats iš jūsų komentaruose…

 

Dar žiūrėkite:

Penktadienio schema #2

Penktadienio schema #1