Blogeriai pas valstybines inspekcijas svečiuose #1

Posted , updated on

Blogeris Remigijus pakvietė kitus blogerius sudalyvauti kontroliuojančių tarnybų darbo ir darbo rezultatų aptarime. Pirmoji jų vakar buvo Valstybinė Maisto ir Veterinarijos Tarnyba. Leo Leonx jau parašė apie tai dar vakar vakare. Dar ten buvau aš, tas pats Remigijus ir Mindaugas Voldemaras. Ir dar buvo, kaip supratau, žurnalistė iš Delfi. Ta tarnyba įsikūrusi privačių namų rajone, kuris Vilniuje vadinamas… Aš pasirodo nežinau kaip vadinamas. Žiūriu čia:

Kaip tas vadinasi?

Ir nesuprantu kaip tas mikrorajonas vadinasi. Ai bet nesvarbu. Gražus didelis pastatas privačių namų rajone.

Paslaugus žmogus mane nuvedė iki antrojo aukšto, iki 27’o kabineto-auditorijos, kurioje jau buvo Mindaugas Voldemaras, Remigijus Šimašius jau ten ir dar nemaža kompanija man nepažįstamų žmonių.

“U” formos stalas (ant kurio negausios bet itin skoningos sausainių ir mineralinio vandens vaišės), jaunųjų vietoje sėdėjo ministras su gerbiamu direktoriumi, vienoje kojoje, kuri prie sienos, susėdo VMVT žmonės (~6 moteriškės, 2 vyrai), o mums (pradžiai gavosi kad tik man, o paskui pastebėjau kad šalia atsisėdo ir Delfi žurnalistė) pasiūlė sėsti prie kitos kojos, prie lango2. Skaidrių mums taip ir nespėjo parodyti, nes po neilgo, bet prailgusio, gerbiamo direktoriaus monologo (kurio metu buvo pažymėta, jog tarnyba neteko ~40% arba 35 mln. litų finansavimo ir kad sėdi ant parako statinės) buvo pereita prie klausimų.

Aš manau, jog tarnyba buvo gerokai nustebinta. Pirmas nustebimas tikriausiai buvo, kad kažkoks teisingumo ministras domisi jų inspekcija, antras nustebimas, kad atėjo, kažkoks istorikas, kažkoks IT projektų vadovas ir kažkoks verslininkas ėmė kamantinėti kaip jie matuoja savo įstaigos našumą ir ką daro, kad našumas didėtų.  Visa VMVT stojo į gynybą ir puolė “atsimušinėti”: pasakojo ką jie kaip daro, kokių tarptautinių projektų kokią krūvą yra padarę, kaip jiems puikiai sekasi ligas galvijų suvaldyti, kaip kontroliuoja maistą pasienyje, kaip tikrina lentynose…

Mindaugas ir Remigijus neatlyžo – šaudė to paties klausimo iteracijas, VMVT šaudė savo iteracijomis. Nežiūrint to atmosfera buvo gan teigiama, mes šypsojomės, Remigijos šypsojosi, Mindaugas vis klausė ką gero apie juos jam parašyti savo bloge.

Kodėl VMVT stojo į gynybinę poziciją? Kodėl neuždavė patys nei vieno klausimo? Kodėl, pavyzdžiui, nepasakė, kad jų tokių klausimų niekas anksčiau neklausinėjo? Kodėl jie nepaklausė: kodėl svarbu daryti matavimus ir kaip tai daro verslas? Jautėsi, jog jie jautėsi kalti dėl to, kad sau tokių klausimų neuždavė ir kad nematuoja savo našumo aiškiais matavimais. O todėl, kad jautėsi kalti tai visaip stengėsi išsisukinėti ir nesusikompromituoti. Aš tai vadinu baimės kultu1 valstybinėse įstaigose. Baimės kultas yra ne tik valstybinėse įstaigose, bet joms jis yra daug būdingesnis.

Iš kur atsiranda baimės kultas? Iš nežinojimo ir iš slėpimo – dar vadinamo neskaidrumu. Baimės kultas tai kai paklausia ne to “ką ruošėmės su gerbiamu direktoriumi” ir neaišku ką atsakyti, kad neduokdie nepasakytum ko nors ko nereikia, ko gailėsies, kas galbūt kainuos tavo darbo vietą, tavo nuolatines pajamas, tavo šeimos gerbūvį arba geriausiu atveju gausi bjauraus darbo krūvą, kurį turėsi dirbti iki vėlumos ir dar savaitgaliais.

Prisijungęs prie posėdžio Leo buvo neįtikėtinai paslaugus ir geras: vis bandydavo paaiškinti ką reiškia Mindaugo ir Remigijaus klausimai, kad žmonėms būtų lengviau atsakyti.

Galų gale pavyko kažkaip išsiaiškinti, kas galėtų būti jų veiklos rezultatų rodikliai. Aš užsirašiau šiuos dalykus:

1. Skundų kiekis iš gyventojų irba verslo (kuo mažiau – tuo geriau).

2. Pažeidimų kiekis (kuo mažiau tuo geriau).

3. Patikrinimų skaičius (irgi kuo mažiau tuo geriau)

4. Auditai – kuo palankesnės audito išvados tuo geriau.

5. Kitų valstybių skundai (kuo mažiau tuo geriau)

6. Nustatytų taisyklių vykdymas, tikslas 100%

7. Jų darbo vertinimas (vertina verslo įmonės kasmet).

8. Gyvūnų ligų patekimas į Lietuvą (tikslas: 0).

9. Saugūs produktai – kuo daugiau saugių tuo geriau.

Skaičiais įvertinti pavyko tik saugius produktus (jų rinkoje daugiau nei 98 proc.), gyvūnų ligų patekimą į Lietuvą (dabar yra 0) ir skundus (jų nuo 2005 per 6 metus sumažėjo nuo ~8000 iki ~1400 per metus).

Sužinojom dar kad jie savo darbą vertina kas ketvirtį, o ne kas metai, kaip kad buvo anksčiau – vistiek per retai.

Visas susitikimas buvo panašus į kamantinėjimą. Kai tų pačių klausimų tos pačios iteracijos duodavo tik tų pačių atsakymų tas pačias iteracijas, tam kad išeiti iš rato, pasiūlydavom ką VMVT galėtų mums atsakyti, t.y. kokio atsakymo tikimės. Kelis kartus VMVT sutiko su mūsų pasiūlytais atsakymais ir vėliau kelis kartus nebesutiko.
Man užsiminus apie kai kuriose įmonėse naudojamus KPI modelius viešųjų ryšių atstovė pasidžiaugė, kad ir pas juos tai daroma. Žodžiu matuojasi jie, tik kiek chaotiškai arba mums tik taip pasirodė dėl to baimės kulto.

Itin maloniai nuteikė vienos moters (kuri kalbėjo daugiausiai, bet mažiau nei gerbiamas direktorius) balso tembras – toks it būtų radio diktorė. Kalba artikuliuota, aiški, aiškios balsės, palaikomas akių kontaktas.

Maždaug 17:45, kai aš jau ėmiau muistytis, nes namie alkani vaikai, laikrodį pastebėjo ir Mindaugas, kuris man galų gale suteikė garbę nutraukti posėdį ir visi iš to mikrorajono išsiskirstėme po namus.

Buvo žiauriai įdomu. Laukiu kitų inspekcijų. Žinoma, jeigu tos kitos sutiks, nes dar neaišku ką apie šią parašys Mindaugas, kuris su savo telefonu darė nuotraukas, tad jo reportažo laukiu nekantriai.

 

______________________

1– Baimė tai gan stiprus varikliukas. Jei kas matėte “Monsters INC.” tai ten irgi monstrai gyvenantys spintose mito vaikų baime, bet vos supratę, kad gali gyventi ir iš juoko, kuris yra daugybę kartų energingesnis, ėmė vaikus juokinti. Teisingai sako Pixar’as: baimė yra silpnesnė už juoką, baimė temdo akis, baimė neleidžia būti savikritiškam, baimė neleidžia tobulėti.

2– Čia mat Mindaugas nutarė sužaisti arkliu ir specialiai atsisėdo prie sieninės kojos – sakė, kad nematys prezentacijos, kurios viena skaidrė švietė ant sienos, kas matyt dėl tokio akiplėšiškumo išvedė iš pusiausvyros visą tarnybą. O šiaip ta pati skaidrė švietė visas pusantros valandos, kol vyko mūsų susitikimas.

Dubstepas valdo

Posted , updated on

Kleckas aka Buržujus dėjo Penktadienio internetus vakar. Kaip daugelis – puikūs internetai. Krizenau prunkščiau ir ašarą juoko braukiau (kaip ir daugelis iš jūsų).

O kadangi pamačiau tuos kalakutus:

Kalakutai valdo dubstepą. Galėjo ir ilgiau. Bet man šovė į galvą mintis, kad mes galime padaryti dar geriau nei tie kalakutai. Daugelis mūsų turime mikrofonus (nu nes kitaip Skaipu nepakalbėtumėme), o save gerbiančios operacinės turi standartinius garso įrašymo įrankius (Windows pvz. turi “Sound Recorder”). Tad imkite ir įrašykite savo dubstepą, duokite man nuorodą ir aš susiradęs kokį nors garso mikseriavimo įrankį sudėsiu viską į vieną puikų dubstepą. Tai puiki proga atrodyti kvailai (ypač įrašinėjant savo semplus) – nepraleiskite.

Aš savąjį kol įrašiau – visą monitorių apspjaudžiau:

Dubstep ST by Skirmantas Tumelis

Sakau: galite imti tai ir įrašyti savo, tam, kad ritmas būtų išlaikytas (mažiau darbo paskui su mikseriavimu) ir įmeskite paskui į soundcloud’ą (su leidimu atsisiųsti) ar dar kaip nors padarykite tai pasiekiamu.

Dubstepinam?

Foto vaizdai iš telefoninio įtaiso

Posted , updated on

Telefonu daromos nuotraukos yra įdomios tuo, kad išsitraukęs telefoną gali nufotografuoti bet ką bet kada, nes telefonas visada ir visur yra šalia. Čia jau buvau vieną kompliaciją parodęs. Atėjo metas kitai.

Galėtų tai būti kiekviename viešame WC
O taip atrodo prieš naudojimą (kaip atrodė po naudojimo nerodysim). Atkreipsiu dėmesį dar į tai, kad ten toks liežuvėlis atsilenkia, kuris pamerkiamas į vandenį - labai geras sugalvojimas! Jūs juk suprantate kodėl?
Čia kolegė paprašė kompą sutvarkyti, nes ans besikraudamas parodo bluescreen'ą ir vėl restartinasi. Esmė tame, kad bluescrynas atsiranda vos sekundei ir dingsta, o aš galvojau, kad ten debuginimo informacijos rasiu, tad nufotkinau su telefonu ir supratau, kad nieko gero iš to bluescreen'o. Tiesa, pavyko irgi ne iš karto, nes telefonas vėluoja fotkinti irgi ~sekundę, todėl paspausti turėjau dar prieš atsirandant mėlynajam džiaugsmui. Pavyko iš kokio 5 karto. Labai savimi džiaugiausi, kad galų gale pavyko...
Kirmėlė su daugybe kojų
Windows'ai...
Čia didžiulės varnos (ar gal net krankliai). Nuotraukoje nesimato, bet tie paukščiai tikrai dideli ir karkia irgi labai sodriai. Leidosi nufotkinami su mobilke ir nuskrido įtarę kažkokią klastą. Gailėjausi, kad nepasiėmiau EOS'o... Bet kurią nors dieną prigriebsiu.

 

 

 

 

 

Kita paradigma mokyklose

Posted , updated on

 

Bičiulis pakvietė mane į tokį forumą. Nutariau sudalyvauti, nes man tai įdomu. Įdomu, nes auginu du sūnus, kuriems noriu suteikti visas galimybes arba gal tiksliau, suteikti galimybes neprarasti galimybių. Mums su žmona tai labai svarbu, štai ir korteles padarėme, štai galvodamas apie vaikų kūrybiškumą prisiminiau savo vidurinės mokyklos nuoskaudas.

 

Taip šviesu ir gražu, entuziastinga ir šaunu!

Beveik visa pirmoji forumo diena (tik joje dalyvavau) buvo tarsi didžiulė pozityvumo bomba mano sąmonėje sprogusi spalvinga “Skittles” vaivorykšte! Forumo labai netgi negadino standartinės “Powerpointinės” prezentacijos, nuo kurių, mano žiniomis kitiems žmonėms automatiškai, neslepiant konvulsijų, ima vystytis breivikizmo sindromas.

Na, išties, jei jau kalbame apie kūrybiškumą, net jei esame labai rimti dėdės, tai galėtumėm jau kažkaip pasistengti ir kūrybiškiau pažvelgti į prezentacijų darymą.

Važiuodamas į forumą tikėjausi tokių panelių mokytojų sąskrydžio ir kalbų aukštomis materijomis apie susvetimėjusį žmogų, krentantį vaikų raštingumą bei nesandarius mokyklų langus. Buvo. Buvo to šiek tiek. Vienas jų: kai „švietimo plėtotės centro“ atstovėms baigus savo pranešimą apie humanizmą Lietuvos švietime nepriklausomybės aušroje (~1989-2000), išstojo vienas iš mokytojų iš auditorijos ir paklausė: “kodėl krenta vaikų raštingumas?”. Į klausimą buvo atsakyta, jog mokytojai turėtų geriau dirbti, tam kad keltų vaikų raštingumą.

Toks atsakymas buvo nepriimtinas – pasigirdo papiktintas šnaresys ir net piktoki riksmai: „čia ne mes turime keisti požiūrį, o jūsų požiūris yra pasenęs, vis mes ir mes kalti dėl visko!“.

Buvo besimezgąs puikus konfliktas, tačiau forumo moderatorius habil. dr. Gintautas Mažeikis nutraukė ugnį, paliepęs nuoskaudas išsiaiškinti asmeniškai.

Tai buvo išimtinis įvykis ir giriu mokytojus, kad susivaldė, kad vis dėlto yra tie žmonės, kurie turi rodyti gerą pavyzdį ir nepasiduoti viešai emocijoms šūkaujant piktas replikas, kaip kokio nors  Lietuvos teisėsauga nepatenkintų nesankcionuoto mitingo dalyviams. Aš suprantu, ten tikrai yra dalykų susijusių su sistemos ydomis ir panašiai, bet mokytojai turėtų būti tie žmonės, kurie supranta kas yra sprendimų priėmėjai, supranta, kaip yra veiksmingiausia įtakoti tuos priėmėjus ir kada.

Dr. Gintauto Mažeikio kalboje išgirdau keletą žodžių, kurį kritikuoja gerb. glum. pasikėl. dr. Andrius Užkalnis (IMHO minėtasis prelegentas turi tokį HO): Holivudas yra blogis, lietuviai nieko nekurią, o tik aptarnaują Holivudą, tauta yra nususinama iki dykynės, baisios didžiosios korporacijos kuria sraigtelius, dusina kūrybingumą, industrializacija yra antipodas kūrybiškumui ir pan.

Bet gerbiu habilituotą daktarą užtai, kad jis bent jau nekviečia naikinti tos blogio sėklos, nepradėti tiesinti dalgių ir išeiti į gatves, neatmesti, o tiesiog kritikuoti. Nuolat kritikuoti.

Žodžiu viskas yra gerai! Dalgius keičiame į žoliapjoves ir kombainus, pasisocializuojame socialiniuose tinkluose prie to baisaus kompiuterio – viskas ok. Galima. Tik kritikuokime, tobulėkime. Valio! Tik ta kritika galėtų būti ir įvairiapusiškesnė, t.y. nukreipta visomis linkmėmis, o ne tik į “blogą Holivudą” ir piktas didžiąsias korporacijas.

Nususinta Lietuva! (Na štai, pagaliau ir pas mane bloge atsirado šis paveiksliukas)

 

Buvo labai įdomu išgirsti ir suprasti kaip “Švietimo plėtotės centre” (nežinau ar jis taip vadinosi ir gūdžiais 1989 metais) kūrė švietimo koncepciją, kokiomis temomis diskutuota.

Pavyzdžiui buvo diskutuojama ar mokyti daugiau dailės istorijos ar daugiau leisti vaikams patiems piešti (ar kažkaip panašiai). Pasakojo kaip buvo nelengva susidoroti su iškilusiomis užduotimis, kai “ant galvos užgriuvo demokratija”.

Vargšės mokytojos galvą drasko rausvos ir rusvos kiaulės.

Supratau, jog vidurinėje mokiausi būtent tuo laikotarpiu, kai niekas negalėjo apsispręsti ką daryti, kaip daryti1. Mūsų karta buvo savotiški eksperimentiniai triušiai.

Pranešime buvo minimos tik įvairios humanitarinės idėjos ir kryptys, bet nieko nebuvo paminėta apie vadybą ar ekonomiką – pasirodo jie tiesiog neturėjo su kuo tartis. Nežinojo į ką kreiptis, visiškai nenutuokė ką daryti ir apie šias disciplinas diskusijos atsirado tik kokiais 1998 metais. Man tai paaiškino daugelį dalykų.

Retorika buvo tokia liūdna ir melancholiška, tokia net ilgesinga, kad net regis ašarą beveik išspaudžiau, kaip pagailo man mūsų…  Na taip, rašiau “pozityvumo bomba, sprogusi “Skittles” vaivorykšte”, tai taip, bendra visos dienos nuotaika buvo tokia, bet buvo ir šis melancholiškas momentas, taip maloniai kuriantis tautinį bendrumo įspūdį, kurį dar sodrino rodomo melancholiškos rudų ir tamsių atspalvių iliustracijos “powerpointe”.

Paskui išstojo Prezidentės patarėja, kuri ten kažką pasakė apie britų tarybą ir, kad “Prezidentė yra nekartą sakiusi” kažką…

O tada atėjo eilė svečiams britams, kurių prezentacijos davė tą pozityvų toną, kuris suteikė vaivorykštės spalvas visai dienai.

Dr. Guy Claxton pasakojo apie vaikų kūrybiškumo ugdymą, kodėl tai svarbu ir kaip tai daryti4. Šio daktaro požiūris man priminė Eliyahu M. Goldratt’o pasakytus žodžius, kuriuos retkarčiais pakartoja jo bažnyčios kunigai commonsensavičiai: „visi žmonės iš prigimties yra geri“. Tad nėra blogų ar visiškai negabių vaikų, jiems tik reikia suteikti šansą patiems surasti išeitį, patiems surasti atsakymą ir leisti džiaugtis pasiektais rezultatais.

“Joy of struggle” (malonumas intensyviai stengtis), tai citata pildanti naująją paradigmą: vaikui reikia duoti atsakomybę pačiam surasti atsakymus, nes tik nesėkmės ir susierzinimas skatina kūrybą. Taigi, visi žmonės, o ir vaikai iš prigimties yra geri ir mokytojo darbas nėra priversti vaikus dirbti, bei mokytis, jo pareiga yra nukreipti ir patarti.

Pasirodo Rusijoje yra tokia mokyklų programa vadinama “Golden key school” pradėta dar 1989 metais L. S. Vygotsky’io ar tai jo dukros…  Tai toje mokykloje jos direktorius yra vadinamas fantazijos valdovu ir mokoma ten mums įprastų dalykų tik kuriant įvairias gyvenimiškas situacijas, iš kurių išeitis, arba kurių analizei pasitelkiami mums įprasti dalykai. Na, pavyzdžiui fizikos pamokoje apie inerciją yra inscenizuojamas teismo procesas, kuriame advokatai ir prokurorai bando įrodyti ar inercija yra gera ar bloga. Inscenizuojama nusikaltimo vieta, kurios apžiūrai ir sprendimams naudojami kiti dalykai kaip logika, biologija ir pan.

Kūryba tai viskas: ir vyšnaitė ir pyragas.

O kodėl mes mokomės? Tam, kad galėtumėm gautas žinias panaudoti. O kas yra kūryba? Žinių praktinis panaudojimas. Sakyčiau tokia gan “TOC’iška” problemos interpretacija ir problemų sprendimų paieška. Tai atrodo taip elegantiškai ir savaime teisinga, nes akivaizdu; “self explanatory” (save paaiškinantis) – kaip išsireiškė tas pats daktaras Guy Claxton’as: “Creativity is  not a cherry on a cake. Creativity is a cake!” (Kūrybiškumas, tai ne vyšnaitė ant pyrago. Kūrybiškumas ir yra pats pyragas.).

Tačiau yra ir neigiama kūrybiškumo pusė, nes galima kurti ir blogus dalykus: paminėjo bankininkus ir jų kūrybiškumą gviešiantis pinigų, kas tikriausiai įtakojo šią paskutinę finansinę krizę; Napalmas – dar vienas kūrybos rezultatas.

Tad siūloma akcentuoti ir tai ką verta kurti, padėti suprasti, jog destrukcija neturėtų būti kūrybos siekiamybė (aha, papasakokit gotams ir emo). Čia šiek tiek tenka papildyti ir kūrybos vertinimo matavimus: kūryba tai ne šiaip laimė, o laimė ir pasitenkinimas gautais rezultatais, pasitenkinimas, jog po sunkaus darbo gaunama nauda ir džiaugsmas.

Kitas gi britas pasakojo, kaip tai praktiškai veikia vienoje iš Kauno mokyklų.

Berods literatūros pamokoje vaikams jų mokytojas pasiūlė pirmiausiai nieko nerašyti, nieko daug negalvoti o tiesiog klausyti – atsigulti ant kilimo klasėje ir klausyti mokyklos garsų. Tada nusivedė į traukinių stotį ir klausytis ten girdimų garsų, kuriuos paprašė užrašyti į bloknotus. Vėliau parduotuvės garsų ir pan3.

Kaip ten ta istorija baigėsi nepamenu, bet esmė yra tokia: vaikai mokomi interpretuoti garsus raidėmis, jie mokomi žvelgti į viską analitiškai ir naudojantis tomis patirtimis kažką kurti.

Dar ir kitos mokyklos už auditorijos ribų rengė pristatymus apie tai kaip vykdė savo kūrybiškumo praktikas – akys visų švytėjo, visi buvo be galo nustebinti gautais rezultatais.

Teko pakalbėti su nedidelio miestelio gimnazijos mokytojomis, kurios pasakojo, jog atmosfera pas juos gimnazijoje ne kokia: vaikų tėvai nepersistengia perteikti išsilavinimo naudos ir reikšmės savo vaikams, kurie vis dar turi tą požiūrį, jog mokomasi ne sau, o mokytojams ir tėvams. T.y. jog mokydamiesi jie daro pasaugą ne sau.

Kaip supratau didžiausia bėda tame, kad yra daug vaikų, kurie vis antrame/trečiame Maslovo piramidės laiptelyje, jog informacinė aplinka yra ydinga, skleidžianti negatyvumą. Iš kitos pusės kova dėl krepšelių, lokalūs “kunigaiščiai” (mokyklų direktoriai) su savo ambicijomis2.

O kai paklausiau ką davė tos kūrybiškumo sesijos (jos buvo atstovės vienos iš gimnazijų, kurioje buvo vykdomas tas eksperimentas), tai sakė, jog tai labai geras dalykas ir kad tai turėtų “išgelbėti sielas”.

Lietuvos švietimo ministras Gintaras Steponavičius kartu su savo patarėju Albertu Lakštausku pasirodo palaiko šias iniciatyvas ir aš tuo džiaugiuosi. Šviečia man jie dabar kaip vasarinė vaivorykštė, net nežiūrint į tai, kad įvairūs žmonės, o ir gerbiami blogeriai, sako, kad pastarasis daug ką daro negerai.

Esu dabar kiek ramesnis dėl savo vaikų ateities. Stebėsiu “mokyklų rinką” ir aiškinsiuosi kurioje iš jų diegami arba įdiegti kūrybiškumo ugdymo principai ir tik į tokią mokyklą leisiu saviškius mokytis. O jūs? Ar leistumėte savo vaikus į tokią mokyklą?

 

P.S. Visiškai netikėtai dar neprasidėjus forumui sutikau savo vieną iš klasės auklėtojų (teko laimė turėti jų keletą) Rasą Naujalienę – jums linkėjimai iš mano blogo! Dėl tų nuotraukų iš klasės šventimo kažkokia ten proga buvusiame jūsų kol. sode tai prie progos susitikt reiks.

___________

1– Tų visų diskusijų rezultatas – ugdymo koncepcija, kurią pavadino “Tautinė mokykla“

2– Dar viena sritis, kur suteikiamas postas, nieko apie tai neišmanančiam (arba minimaliai išmanančiam) asmeniui. Alytuje yra viena vidurinė mokykla, kurios direktorius yra (ar gal jau buvo) ne mokytojas pagal išsilavinimą (jei neklystu) – tai bene pati yra (o gal jau tik buvo) ūkiškiausia ir geriausia mokykla visame mieste.

3– Pasakodamas britas rodė powerpointines skaidres su nuotraukomis iš tos pamokos. Vienoje iš jų, vaikams beklaidžiojant po miestą ieškant garsų buvo įsimaišęs ir Kauno meras. Pasirodo jis pamatė tuos vaikus ir taip impulsyviai paprašė su jais nusifotografuoti – žiū bando “piarintis” kaip ir jo kolega Vilniuje, tik jam gaunasi kiek keistai…

4– Pasakojo apie neaiškią neapibrėžtą ateitį, kuriai surasti konkrečiai taikomus ugdymo ir mokymo metodus neįmanoma – kūryba vienintelė išeitis. Čia prisiminiau Aurelijaus Katkevičiaus ir kitų autorių VK perskaitytus kelis straipsnelius apie paradigmos poslinkį.

 

Vieneri metai valstybinėse įstaigose

Posted , updated on

Vienas žmogus socialiniame tinkle skundėsi, kad su savo draugu matęsis kartą, kai dar buvo bedarbis, o vėliau susitikęs  jau po metų, tai tas pats pastarojo draugas paklausęs ar jis vis dar bedarbis. Juk praėjo jau visi metai! Na, tam vienam žmogui socialiniame tinkle išties keista, kad galima visus metus išbūti bedarbiu, o jo draugui atrodė, jog jie matėsi seniai, gal prieš kokį mėnesį ar du…

Žmogus supranta abstrakčią sąvoką “metai” arba “milijonai metų”, kaip “daug” ir “neįsivaizduojamai daug”, bet jei pabandytumėm tą laiką suvokti naudojant prasmingus vaizdinius mums pavyktų pažvelgti į vos keletą praeities dienų, na gal būt 2 savaites ar 3, jei labai intensyviai pagalvotum. Daug lengviau būtų, jeigu per tą laiką nevyktų jokie išskirtiniai įvykiai – tiesiog rutina arba visos dienos kaip viena. Arba dejuojame “kokia ilga diena”, jeigu per ją nuveikiame daug dalykų.

Pamėginkime įsivaizduoti kas nutiktų, jeigu uždarbius žmonės gautų tik kas metus, kad bandomasis naujojo darbuotojo laikotarpis yra 3 metai. Atostogautumėm tada ~1 metus kas 11 metų…

– Tai jau mano 3’iosios atostogos! – giriasi vienas į penktą dešimtį įlipęs žmogus.

– Tau gerai… Mums tai leidžia tik 4 mėnesius vienu metu atostogauti. Ir tai, čia mano gal pirmos atostogos po 20 metų… – Skundžiasi antrasis.

Arba:

– Jis jau 3’ą darbovietę pakeitė! O jam dar tik 60!

Šiek tiek keista ir gal net juokinga, ar ne? Bet, štai pažiūrėkime į valdiškas įstaigas: šios planuoja biudžetus ir duoda visokias ataskaitas tik kas metus. Minimalus šių įstaigų įvertinimo periodas – metai. Arba 12 mėnesių, arba 52 savaitės, arba ~362 dienos. Valdžios įstaigos suplanuoja kiek išleis pinigų vieneriems metams (aš nežinau ar yra valstybinių įstaigų, kurios yra pelno o ne kaštų centrai), bet aš abejoju ar jos tiksliai žino ko joms reiks ir ką tiksliai pirks.

O jūs žinote ką konkrečiai pirksite poryt parduotuvėje?

Girdėjau, kad valdiškose įstaigose visokie mokymai ir komandiruotės suaktyvėja jų finansinių metų pabaigoje. Šitaip jos stengiasi išleisti likutį, kad neliktų nei cento, nes viską kas lieka išbraukia iš kitų metų biudžeto. Koks normalus viršininkas norės kitais metais gauti mažiau pinigų? Tie mokymai ar komandiruotės nėra būtinos, pinigai leidžiami neefektyviai, bet juos būtina nors kažkaip išleisti, kad kitiems metams duotų tiek pat. O leidžia, priminsiu, mokesčių mokėtojų, tai yra mūsų, pinigus. Aš nesugalvoju nei vienos kitos logiškos analogijos, kur galima būtų pamatyti tokį fenomeną: aš išleisiu daugiau pinigų ir vien dėl to man duos jų daugiau. Na, nebent pasakose, kur pinigai auga ant medžių, arba užkasti auksiniai, vėliau atkasus pasidaugina. Aš kažkaip net nelabai suprantu, kaip galima galvoti, kad kas nors nesugebės išleisti jiems duodamų pinigų? Matyt tie žmonės, sugalvoję tą sistemą gyvena tokiame pasaulyje, kur niekas nemeluoja ir yra 100 procentų sąžiningi:

Na, gerai, galbūt tai buvo sugalvota tam, kad sutaupyti pinigų biudžetų administracijai, nes kuo dažniau reikia suplanuoti biudžetą, tuo daugiau reikia galvoti apie jį, tuo dažniau reikia daryti pakeitimus kažkokius, tuo daugiau laiko leisti pinigų planavimui, o ne tiesioginei veiklai. Bet aš kažkodėl noriu, kad valdiškos įstaigos galvotų apie tai kaip išleidžia mano pinigus. Noriu kad galvotų kas dieną, kaip efektyviau išnaudoti mano pinigus. Ir ne tik kad galvotų, bet kad taip ir darytų. Taip taip, įstaigos galvoja, kaip efektyviai iššvaistyti likusias biudžeto lėšas fiskalinių metų pabaigoje, bet man skaudu girdėti, kad mano pinigus švaisto. Aš jų neturiu tiek daug, kad man nerūpėtų (nors sako, kad tie, kurie turi pinigų daug daugiau negu aš, jais rūpinasi dar atsakingiau).

Vieni protingi verslo konsultantai kalba, jog informacija sprendimo priėmėją pasiekia tam tikrais laiko tarpais ir dar su vėlavimu (diskretizacija), o vadovai turi priimti sprendimus remdamiesi ta informacija. Pavyzdžiui generalinis kokios nors įmonės gaminančios ledus direktorius gauna ataskaitas apie jų produkcijos pardavimus tik kas mėnesį, jis mato, jog kovo mėnesį sekėsi nekaip (nes buvo šaltas mėnuo) ir jis paliepia žaliavų pirkimo skyriui sekančiam mėnesiui pirkti dvigubai mažiau. Balandį oras pasitaiso ir visus ledus išperka. Vadovas gauna ataskaitą: per balandį uždirbo tiek pat kiek kovą, nors tas buvo ir šiltesnis, nes žaliavų pirko tiek kiek jų buvo išnaudota kovą. Ką patarsite tokiam direktoriui? Paretinti ataskaitų gavimą? T.y. gauti jas tik kas metai ir žaliavas suplanuoti ateinantiems metams?  Jei taip, tai jums metas mesti kompiuterio pelę ir rašiklį, imti į rankas kokį nors paprastesnį įrankį ir klausytis ką jums liepia daryti kiti.

Yra itin veiklių ir organizuotų žmonių, turinčių verslą, kuriems nerūpi jokios finansinės ataskaitos – jie viską turi savo galvose, tai žmonės orkestrai – jie žino koks jų pardavėjas kur dabar yra ir kaip sekasi derybose (dažniausiai dėl to, kad patys ir yra tais pardavėjais), kiek gavosi pelno iš paskutinio sandėrio, jis žino kiek ir ko jam reikėtų nusipirkti, kad pelnas gautųsi ir po sekančio sandėrio. Jis žino kada jam reikia ką parduoti, kad suspėtų gauti pelno, jie žino kiek tiksliai jų einamojoje sąskaitoje pinigų, kiek santaupų ir taip pat žino, kad ateinančios jų atostogos yra tartum miražas dykumoje. Paprastai tokie žmonės vadovauja savo pačių nedidelėms įmonėms ir darbuotojų, jei tokių būna, nedaug, dažniausiai šeimos nariai.

Didėjant organizacijai jos valdymas darosi vis sudėtingesniu. Visos valstybinės įstaigos yra sudėtingos organizacijos. Na nebent rastumėte kokią, kur dirba trys žmonės iš kurių du vadovai trečiam.

6'as žmogus prideda dar 5 kanalus ir t.t.

 

 

Vienam vadovui viską sužiūrėti sudėtingose sistemose nepasitelkiant jokių išvestinių matavimų neįmanoma. Tų išvestinių matavimų daugiausiai prigalvoję ekonomistai, visokių trumpinių kaip CAPEX, OPEX, EBITDA, ROI ir t.t. ir pan., o taip pat ir visokių normalių žodžių su kitokiom reikšmėm nei mes įpratę, kaip “securities” (“saugumai” tiesiogiai išvertus, o iš ekonominės kalbos išvertus: įvairūs daiktai, kurie gali būti bet kada parduoti finansinėse rinkose ir kurie garantuoja tų “saugumų” savininkui pajamas) ir t.t. Geras vadovas privalo suprasti ką reiškia tie išvestiniai skaičiai ir kokią reikšmę jie turi jo vadovaujamai įmonei. Geras vadovas taip pat turi būti tikras, jog tie išvestiniai skaičiai, tie duomenys pas jį pateks reguliariai ir kaip įmanoma greičiau po įvykdytų tranzakcijų, tam kad suprastų kokias pasekmes turėjo jo sprendimas. Geras vadovas, tai kaip lėktuvo pilotas, kuris gauna informacija iš įvairių prietaisų – įsivaizduokite kas būtų, jei aukščio matavimo prietaisas parodytų tikrą lėktuvo aukštį tik po 10 sekundžų, nuo realaus aukščio pasikeitimo, po 20, po 1 valandos… Nenorėčiau būti tokiame lėktuve.

Tad jeigu tas ledų įmonės vadovas sugebėtų informaciją surinkti kas dieną, jei sugebėtų lanksčiau valdyti tiekimo grandį, balandį jo ledų pardavimai būtų kur kas aukštesni nei kovą. Išvestinius skaičius apie įmonės veiklą vadovas turėtų gauti tokiu dažniu kaip ir gamybos ciklas (žaliavų pirkimas->gamyba->pardavimas). Visokie ekonominiai įrankiai turi padėti geram vadovui susigaudyti persidengiančiuose cikluose, turėtų padėti suprasti kur įmonė juda, ką daryti kad pinigų uždirbtų daugiau, kad gautus pinigus išleistų kuo efektyviau.

Metinės finansinės ataskaitos reikalingos, bet jos turi daugiau tik “refleksinę” reikšmę, t.y. rezultatų apibendrinimas, komercinėse įmonėse tai turi reikšmę formuojant viešuosius ryšius su akcininkais, reklama klientams, o valstybinėse tai turėtų būti ta pati viešųjų ryšių akcija valstybės piliečiams (analogija galėtų būti komercinės įmonės akcininkai). Analizuoti rezultatus, daryti sprendimus ir planuoti sekantį sprendimą reikia kas dieną. Išvestinių skaičių ataskaitos turi pasirodyti tokiu pat dažnumu kaip sprendimas->vykdymas->rezultatai ciklo dažnumas ir nevėluoti. Metinės ataskaitos turi padėti suprasti ar vykdoma MISIJA ar aiški VIZIJA ir ar laikomasi nusistatytų VERTYBIŲ (trys burtažodžiai, kuriuos ištarę įmonės darbuotojai žino ką daryti, kaip dirbti ir kaip pasiekti tikslą).

Žmogui neįmanoma padaryti kokybiškų sprendimų, apie prieš tai buvusių sprendimų rezultatus informaciją gavus tik po metų. Vieną kartą į metus padaryti sprendimai nėra sprendimai – tai demagogija ir nieko daugiau, nes tik visiškas melagis ir demagogas (arba išprotėjęs) gali tiksliai pasakyti ką tiksliai darė, su kuo kalbėjo, ką sakė ir kokius sprendimus priėmė, ir kokią tai įtaką turėjo tolimesnei įvykių raidai tą dieną, kuri buvo prieš metus, prieš pusmetį, prieš ketvirtį. Aš tikiu, kad galbūt yra valstybinių įstaigų, kurių vadovai sprendimus priiminėja ir tikrina jų rezultatus dažniau negu metai, bet kai ataskaitas pateikti privaloma tik kartą į metus, tai tikriausiai ne visi ir stengiasi dirbti visus metus. Galų gale mes juk negyvename pasaulyje, kur niekas net nežino ką reiškia sąvoka “melas”.

 

Atn.: Išvada: matuoti savo rezultatus ir daryti korekcijas reikia dažniau. Daug dažniau. Bent jau kartą į mėnesį.

Kūrybiškumas, tai laimė

Posted , updated on
<–Čia mergaitę veda iš kelio. Berniukas.

 

– Šiandien pamokų nebus!

– Kodėl?

– Nes […]!

-Valio!!!

Tai mano sugalvotas dialogas, kuris tik turėtų perteikti nuotaiką. Tokia nuotaika vyravo mano klasėje. Visokie anekdotai pasakojami apie vaikų nenorą mokytis išduoda, jog ta nuotaika arba tiesiog mintis, apie nenorą eiti į mokyklą, “sėdėti” pamokose yra daugelio žmonių sąmonėje.

Kodėl vaikai nenori eiti į mokyklą? Juk žinios ir saviraiška, tai malonumas, tai yra dalykas, kuris motyvuoja, siekdami pažinti mes kuriame naujus būdus gauti daugiau žinių ir save išreikšti(na, ten visokie patogumai, kaip automobilis ar klozetas – pageidaujamas šalutinis žinių gavimo ir siekimo efektas).

Internetuose radau va tokį šaunų mokinių sukurtą video reportažą, kuriame kalbama tik apie simptomus ir kovą prieš juos.

Tad kodėl? Kodėl vaikai nenori eiti į mokyklą?

Manau, galimų atsakymų daug, tiksliau galimų simptomų daug: nes yra smagesnių užsiėmimų t.y. smagiau pažaisti kieme/namie/kompu, nes smagu maištauti, nes nesvarbios/neįdomios pamokos, nes smagu pačiam mokytis iš savo klaidų… Smagesni užsiėmimai, maištavimas ar siekis kitaip patirti pažinimo džiaugsmus nėra priežastis, o tik simptomai.

Tad kodėl? Kodėl vaikai labiau nori žaisti kieme/namie/kompu; kodėl smagu maištauti; kodėl smagiau mokytis iš savų klaidų?

Nes darydami tai kas patinka, vaikai patiria daugiau džiaugsmo, nei sėdint nuobodžioje pamokoje.

Kodėl pamoka nuobodi, jei pažinimas ir saviraiška yra tai kas motyvuoja? Irba kodėl vaikai patiria daugiau džiaugsmo ne pamokose?

Nes tie “labiau patinkantys” dalykai suteikia siekiamus rezultatus, o tuo pačiu malonias emocijas. Žinoma, vaikai negali žinoti ko jie nori, nes jie yra vaikai ir kol kas nežino iš kur atsiranda daiktai, apie kuriuos jiems mes norime papasakoti nuobodžiose pamokose. Per daug nesicackindami mes tiesiog sakome vaikams, kad mokytis būtina ir kad to iš jų besąlygiškai reikalaujame.

"Durnas buvau, nesimokiau..." - Išgirsta vieno, labai liūdno žmogaus frazė.

– Kokie puikūs mokymai! Bet tai Lektorius(-ė) kokis šaunuolis(-ė)! Kaip įdomiai papasakojo viską… Bet tai geras, ane!?

Čia dar viena frazė, kurią girdėjau iš kai kurių savo kolegių(-ų). Ir dar: kiekvieną kartą po kursų lektorius padalina lapus, kuriuose atsakome į keletą klausimų, apie tai kaip mums buvo svarbu/įdomu, ką patobulinti ir panašiai. Tą informaciją lektorius tikriausiai pateikia užsakovui (kad ir per tarpininkus). Užsakovas pagal tai sprendžia ar lektorius gerai atliko darbą ir ar jis bus užsakomas kitą kartą.

Kodėl vidurinėje nebuvo taip įdomu mokytis? Kodėl mes ten tokie nemotyvuoti būdavom? Kodėl dabar žmonėms įdomu būti kursuose ir juos lengva motyvuoti? Ką reikia daryti?

Taigi, imame ir sukuriame gerą mokymo programą, patvirtiname ją ministerijoje ir perduodame į mokyklas vykdymui. Bet sugalvojame tokią gerą programą, kad jauni protai būtų sudominti, kad jie pajustų pažinimo džiaugsmą, kad galėtų naudodamiesi žiniomis išreikšti save.

Tačiau bet kokią programą galima sugadinti netinkamai ją diegiant. Todėl mes į darbą mokyklose priimame tik gerus mokytojus ir sukuriame matavimų ir motyvacinę sistemą, kad mokytojai būtų skatinami dirbti geriau, kad jie patys tobulėtų.

Kaip užtikrinti, kad matavimo metodai būtų teisingi ir kad matavimų rezultatai atspindėtų tiesą?Kaip pamatuoti, kad vaikai gauna ir priima informaciją?Kaip užtikrinti kad mokytojai būtų įvertinami objektyviai?

Reikia žiūrėti kaip vaikas sugeba panaudoti tą informaciją.

Kaip objektyviai pamatuoti vaiko gebėjimą save išreikšti?

Viskas daugmaž paprasčiau kalbant apie tiksliuosius mokslus.

Bet kaip sužinoti ar vaikas išreiškia save pakankamai kūryboje? Kaip išmatuoti kūrybiškumą? Ar vaikas pakankamai save išreiškia savo kūryboje?

Pažiūrėję 360 laipsnių kampu pamatytumėt savo nugarą.

O ką jeigu duotumėm vaikui užpildyti klausimyną, kuriame būtų vertinamas mokytojas ir jo perteikiama informacija? O ką jeigu mes tiesiog paklaustumėm ar vaikas yra laimingas?

Kaip išmatuoti laimę?

Vaiko reikia tiesiog paklausti: “ar smagu? Ar patinka? Ar džiaugiesi? Ar nori tai daryti vėl?”. Netgi gavus teigiamą apsimestinį (dėl kokių nors priežasčių) rezultatą, tai identifikuoti galima nesunkiai. Jei manote, kad to per mažai, tai pagalvokite, kodėl vaikas gali būti nelaimingas užsiimantis kūrybine veikla? Gal todėl, kad nesigauna, kaip pats nori? Gal nesigauna kaip kitiems? Gal nori padaryti geriau nei gaunasi? Kodėl gaunasi blogiau, nei tikisi jis pats ir aplinkiniai? Gal todėl, kad neįsisavino žinių ir praktikos, kuri bandoma jam perteikti? O ką mes matuojame? Taigi tai ir matuojame – kaip vaikas įsisavina žinias ir kaip sekasi jam praktika.

Pats augdamas, atsimenu jausdavau retkarčiais tokį nejaukų neužtikrintumo jausmą, tokį nerimą, nepasitikėjimą savimi. Na, tokį lyg adrenalinas kiltų iš pilvo aukštyn ir spausdamas gerklę baigdavosi nemaloniomis mintimis. Tais momentais jausdavausi nelaimingas, nes nesuprasdavau kaip pasiekti iš manęs prašomą rezultatą, nes nežinodavau ką turiu padaryti. O mokytojams nebuvo labai svarbu kaip jaučiuosi. Jiems svarbu perduoti man informaciją ir pagal patvirtintus metodus patikrinti kaip tą informaciją gavau, o įvertinimas priklauso nuo patikrinimo rezultato.

Čia mokytojas giria mokinį, nes labai gerai nukopijavo, nes to iš jo ir tikėjosi.

Man rašymas patiko, bet gaudavau prastus pažymius už rašinius (ne vien dėl gramatinių klaidų). Niekaip nesupratau ką negerai darau. Klasiokės, regis, prirašydavo visokių lėkštybių arba perrašydavo savais žodžiais chrestomatijose esančias mintis ir gaudavo puikius pažymius. Jos tiesiog suprato kaip veikia patikrinimo algoritmas ir tiesiog darydavo taip, kad atsakymas būtų teisingas. Aš manau, jog tai yra negerai, nes tokio patikrinimo rezultatas tėra vaiko gebėjimo perprasti patikrinimo algoritmą įvertinimas, o ne žinių, kurių perteikimą buvo norėta pamatuoti.

Na gerai jau… Nemanau, kad aš toks puikus rašytojas. Netgi priešingai, manau, kad esu nelabai koks rašytojas – nesugebu perteikti savo minčių taip, kad suprastų daugelis, nesugebu jų taip poetiškai ir vaizdžiai iliustruoti, kad net ašarą išspaustų, bet ir nemanau, kad buvau tinkamai to mokomas. Galų gale ir pats pradėdavau perrašinėti chrestomatijas, o už atmestiną to darymą gaudavau tik patenkinamus pažymius. Negana to, aš net neskaičiau tų būtinųjų kūrinių – aš tiesiog perskaičiau chrestomatiją (tiksliau tik ištraukas).

Kaip išmatuoti, kad pedagogas pakankamai lavina vaikų kūrybą? Kaip pamatuoti pedagogo darbą? Matuoti reikia jo darbo rezultatus, t.y. patikrinti ar jo mokiniai laimingi. Kūrybiškumas tai laimė. Laimingas vaikas, kuris jaučiasi įvertintas ir kai jis jaučiasi darąs tiek kiek jis nori padaryti.

Sraigės

Posted , updated on

 

 

 

 

 

Vakar tiek daug įvyko! Va vienas net stebėjosi:

Vienu metu: Garliava, Rubikai su FNTT, Abonentas pas Gazpromą, Atominės ir terminalų svarstymai. Kas čia per diena tokia? Ar kažką praleidau?

O aš vakar dar pastebėjau itin daug sraigių pakeliui į darbą. Suskaičiavau virš 200 ir tik ant savo tako ir tik kol ėjau miškeliu (~400 metrų). Paprastai jų būna ~100. Tai va…

Mano google reader rinkinys

Posted , updated on

Vakar susitikau su senu bičiuliu. Visiškai netyčia ir neplanuotai. Taip jau nutinka, kad su juo susitinku visiškai netyčia ir neplanuotai jau kokį antrą kartą. Susitikti su juo prielaidų nedaug, nes dirba Norvegijoj, nors pastaruoju metu į Vilnių vis dažniau atskrenda.

Besipasakojant kaip kam sekasi užėjo kalba apie blogus. Tada paaiškėjo, kad bičiulis skaito lryto ir delfio straipsnius po keletą kartų, kai būna tikrai liūdna.  Taigi taip negalima! Tai aš jam nusiunčiau visą savo skaitomų blogų sąrašą (google reader’io exportą xml formatu). Ir trumpai aprašiau kiekvieną iš jų. Stengiausi aiškinti taip, kaip neskaičiusiam blogų ir nežinančiam jų. Tai padaręs supratau, kad ne jam vienam tai galėtų būti įdomu. Tai galėtų būti eilinės blogerių savaitės pradžia. Taigi mano skaitomi (ir nelabai) blogai ir kaip aš juos apibūdinu neskaitančiam/nežinančiam blogų (ne prioritetų tvarka):

Štai kur tas daiktas yra
  • A&D – nelabai jau gyvas, bet yra nemaža istorija visokių bajerių ir juokelių. Visai šmaikštūs.
  • Arkadijus Vinokuras – jis neseniai išvadino Grybauskaitę sterva ir ten dar baisesniais žodžiais. Visuomenininkas daug rašo apie seksą. Nelabai įdomus, bet kai jau visai nėra ką skaityti – einu pažiūrėti pas jį.
  • Atsitiktinės mintys trumpai – čia tas bičas kur apie fotografiją daug išmano. Jei patinka fotkinti ir jei nori tobulėti – būtinai paskaityk jo postus apie fotografiją. Ten visi principai paaiškinti ir visai įdomiai.
  • Blog Troll and rockenrol – pats geriausias blogas apie muziką ant Lietuvos. Šitas yra “must read”. ir Listen 😉
  • blogas domas – Domo Mituzo blogas (lietuvis facebook’o vienas iš programerių inžinierių, interneto pradininkas Lietuvoje, šiaip įdomus žmogus ir dar spaudė ranką Obamai ;))
  • Domas Mituzas – čia tas pats tik jo kitas blogas.
  • Ekoblogas.lt – nelboga mintis nors ne visai gyvas ir tik trys straipsniai bet visi trys įdomūs.
  • Encora – merga nepėsčia. Išmano apie parazitus, ligas, preparatus, piešia drakonus ir šiaip nereali.
  • i have no teeth – pati geriausia komiksų piešėja lietuvė. Piešia angliškai. Bet ten pas ją nerealūs yra komiksai.
  • Laukinės žąsys – viską žinai apie jas (jis jas skaito, o jei neskaitote jūs, tai žinokite, jog tai yra objektyviausia subjektyvi nuomonė apie visokius restoranus ir maistą ne namie)
  • Namop – moters gyvenančios ir dirbančios Belgijoje blogas. Įdomi/protinga moteris.
  • (Not so) great thoughts of Petras – Petro mintys. Petras yra programuotojas – filosofas. Logiškas nesąmones rašo 😉 Bet labai įdomias vistiek 😉
  • Rokiškis – ekonomika, vadyba, kalba, IT, metalas, žiurkėnas, katana. Nueik į jo “apie”, “duk’ą” ir citatas – nepasidarys aiškiau. Bet skaityti privalomąja tvarka reikia.
  • Vaiduokliai už sienos – yra fyfos ir yra antifyfos. Tai ji yra anti-fyfa. Jei pas ją eitų fyfos į kursus, tai taptų geresniais žmonėmis. Ir dar šunį turi.
  • 100 dienų avantiūra – nelabai gyvas, bet ten neblogas archyvas apie keliavimus.
  • Aistė Paulina – meno kritikė. Rašo TEKSTUS apie meną rimtai.
  • Andrius užkalnis – must read.
  • Baltojo Vaiduoklio juodraščiai – apie mokslą, apie akademikus, apie istoriją. Čia kažkada tas pats Rokiškis rašė, kad jei kas nors save laiko inteligentu, tai turi būtinai jį skaityti.
  • Bibliotekininkas – degustuoja ir recenzuoja lietuviškus alkoholinius gėrimus.
  • Buržujaus rašinėliai – interneto chrestomatija. Kinas. Paradai ir mitingai. Ir dar visko daug. Must read.
  • Ciniko roberto blogas – aš tai pavadinčiau fenomenu, nes jis rašo kartą į mėnesį gal, o gal ir rečiau, bet beveik kiekvienas  straipsniukas kala į dešimtuką.
  • Common sense – must read. Apie verslą, apie sveiką mąstymą, apribojimų teoriją ir t.t.
  • Dansu dansu – blogas apie marketingus Lietuvoje. Rašo, kiek suprantu tie patys lietuviškojo marketingo specai.
  • Ernestos blogas – Ernesta yra internetų programavimų specialistė. Poko bendradarbė (http://poko.lt – matuoja lietuviškų blogų performansą, o ten gali naujų blogų susirasti paskaitymams).
  • Fantastiškų (-os) knygų žiurkės – šitos žiurkės sako ką skaito ir kas patiko. Kalba apie knygas. Ten vis planuoju nueiti pasižiūrėti kokią knygą iš knygyno atsinešti 😉
  • Florian – kažkoks nekvailas bičas rašo apie įvairius dalykus. Dažnai įdomiai.
  • Frogsign.lt – interneto dizaineris. Apie dizainą internetuose ir bloguose. Ten visi blogeriai turėtų eiti žiūrinėti, kad paskui neatsiliktų.
  • Grafomano užrašai – nihilistiškai optimistiškas požiūris į įvairius dalykus. Daug raidžių rašo, ne visos įdomiai, bet kartais paskaitau.
  • Grumlino palėpė – toje jo palėpėje visokio šlamšto pilna. Bet atsiranda ir įdomių dalykų, tad būtinai ten užmetu akį.
  • Ieva stebuklų šalyje – mergina menininkė (tikriausiai) su stipriu požiūriu į dalykus. Ten labai gražios fainos fotkės.
  • Kažkas netaip – įdomiai rašanti progresyvi mergina 😉
  • Keverzonės kreida ant grindinio – tokio karatisto blogas. Daug žodžių ir daug visokių nukrypimų bei minčių šokčiojimų, kuriais jis mėgaujasi ir panašu, jog didžiuojasi. Jo straipsniai parodo jo išprusimą ir supratimą apie įvairius dalykus. Nepamenu kada skaičiau ten pas jį ką nors, bet vis ruošiuosi permest akimis.
  • Komjaunimas.lt – Lietuvos žurnalistikos ateitis tas komjaunuolis yr 😉
  • Konstanta-42 – apie astrofiziką. Žiauriai įdomu. MUST READ!
  • Leo Lenox – intelektualas istorikas, mėgsta ir moka keiktis. Neišeina perskaityti straipsnio vieną kartą. Nes nelabai aišku apie ką po vieno karto. Antras – terčias kartas padeda. Stengiuosi viską perskaityti, bet ne visada gaunasi.
  • mano Amerika – mergina gyvenanti JAV rašo apie žiauriai įdomius dalykus, bet retokai parašanti. Nežiūrint to must read’as.
  • Marta Vosyliūtė – menininkė. Piešia itin šmaikščius piešinius.
  • Morfai – irgi menininkai. Nepamenu ką tas žodis reiškia, bet ten kažką reiškia.. Reikia eit pagūglint…
  • Nelabai malonaus žmogaus užrašai – mergina kaspinuotis. Rašo nuoširdžiai šiltai ir įdomiai. Tik retai. Dabar visai retai.
  • Noriu groti – gitaros grojimo pamokos bloge.
  • Perkam. Taupom. Neperkam – Powiukė rašo daug apie internetinę prekbyą, bet ir dar apie kažką rašo. Įdomiai visada.
  • Piktas gnomas Arvydas – tiesiai šviesiai be užuolankų pamąstymai įvairiom jautriom temom.
  • Pinigų karta – neskaitau… laikau readeryje ir galvoju kada iš ten išmest. Nes perskaitau tik antraštes 😉 Gal dėl to ir laikau…
  • Pseudohistorian’s Blog – geras istorikas susiradęs pramogą – aprašinėja visokius stebuklingų pseudo istorikų sugalvotas nesąmones ir jas diskredituoja. Ten sužinojau apie sarmatus. Ten dar yra ir daugiau įdomybių.
  • Remigijaus Šimašiaus blogas – teisingumo ministro blogas. Bene vienintelis politikas Lietuvoje rašantis, kaip tikras blogeris ir įdomiai.
  • Rytas Staselis – LJ akauntas, kuris jau paliktas ir jis ten neberašo, bet archyvas ten geras. Bene objektyviausias Lietuvos žurnalistas.
  • Tamsioji filosofijos marginalo pusė – toks įžymus Kreivarankis ten rašo apie filosofiją ir dar apie kažką. Gerai valdo kalbą.
  • Tomas Čyvas – žurnalistas Lietuvos. Rašo gan įdomiom temom. Retkarčiais paskaitau.
  • Troy – atėjo jis į G+’ą ir ten skaito jį visi. O šiaip trtoumpi įdomūs atpasakojimai apie įvairias keliones istorijas. Čia lyg būtų senas indėnas matęs visą pasaulį prie laužo jauniems indėnams ir vaikams pasakojantis įvairius potyrius ir pamokančias istorijas.
  • Viduramžių Europa – Pijus rašo istorinėmis temomis įvairias įdomias istorijas papasakodamas.
  • Zbygnievas Pivacijus – žurnalistas Lietuvos rašo labai taikliai, naudoja daug šmaikščių užuominų.
  • Šmeižiu blogus – rašo žiauriai retai ir visiškus vėjus. Savo įdomiausius postus ištrynė. Juokingas.
  • Druskininkų savaitė – šito nėra google reader’io dump’e, nes Romas informuoja per G+, kai parašo. Tai dubliuoti informacijos nėra prasmės.
  • Eitnė.lt – Čia kaip supermamos tik daug geriau.

 

Disclaimer’is: paprastai apie kitus žmones nuomonės sakyti viešai nereikia ir to daryti neverta, nes tai turi daugybę neigiamų aspektų, ypač, jei nuomonė neigiama ir nuoširdi. Bet apie blogus daryti tai, manau, galima, nes blogai tai ne žmonės ir neigiamos nuomonės apie blogą negalima priimti kaip neigiamos nuomonės apie tą blogą rašantį asmenį. Antra vertus aš būčiau itin patenkintas ir laimingas, jei koks nors keistas žmogus laikytų pas save readeryje mano blogą ir jo negalėtų pakęsti.

 

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar