Laukinių žąsų redakcija priėmė mano recenziją pas save publikuoti!!! Vakar nespėjau jums dar tuo pasigirti… O šiandien jau ten piktų komentarų prirašė.
Neseniai buvome dar viename restorane, apie kurį pabandysiu parašyti vėl į žąsis, nes tai yra taip smagu! O tuo tarpu noriu pasigirti dar vienu savo kepiniu. Receptą pasakė žmona, o iš kur ji sužinojo neklausiau…
Duonos pudingas
Duonos pudingą tikriausiai daryti labiau tiktų iš pasenusios duonos, bet aš dariau iš šviežut šviežutėlės “Toste” baltos skrudinimui skirtos duonos. Pirmiausiai apipjaustoma pluta kiekvienos riekelės ir išlkojamas puodo dugnas bei sienelės:
Man nebūdinga, bet stengiausi gražiai padengti visą plotą vienu gražiu sluoksniu. Bet galima ir ne taip gražiai daryti 😉
Tada dedamos šaldytos uogos (aš jų neatitirpinau, bet šiaip, geriau yra atitirpinti ir nupilti susidariusį vandenį – pudingas bus ne toks skystas), bei visa tai apipilama grietinėlės kiaušinio ir cukraus plakiniu:
Viską vėl teko daryti su mažyliu kitoje rankoje retkarčiais jį padedant į kėdutę, kai dviejų rankų prireikia (žmona buvo išlėkus į parduotuvę). A, o į 200 ml grietinėlės reikia 1 kiaušinio ir belekiek (nematavau) cukraus.
Tada vėl uždengiama apipjaustyta duona, vėl dedamos uogos ir vėl užpilama plakiniu . O tada paskutinis sluoksnis yra uždengiamas plutelėmis, kurios liko nuo apipjaustymo, bei visa tai lengvai su rankomis papresuojama, kad plakinys įsigertų į viršutinį sluoksnį:
Plutelių, matome, liko. Sekantį kartą kepčiau plokštesniame inde ir sutalpinčiau visas pluteles, nes jos šiame pudinge pasirodė labai puikiu akcentu.
Dedama į orkaitę (180). Po keliolikos minučių (pradėjus ruduoti) pabarstomas viršus ruoduoju cukrumi, tada dar pakepama, kol iškeps ir turime štai tokį rezultatą:
Žmona grįžusi iš parduotuvės kontroliavo pudingo kepimą. Gal ir dėl to jis galvosi toks skanus!Čia truputėlį iš šono, kad dar skaniau atrodytųČia va taip atrodo tas daiktas prapjautas. Vieniem gali atrodyti skaniai, kitiems ne taip, bet aš tai žinau kaip tai buvo skanu!
Traškios plutelės su karamelizuotu cukrumi, šaldytų uogų rūgštumas ir pudingo turinys (bandelės ir iškepęs plakinys) yra nuostabus derinys!!! Augustas suvalgė dvi lėkštes. Aš apsideginau burną ir stemplę iš skubėjimo. Šis pudingas man labai patiko.
G+ socialiniame tinkle buvo šiokia tokia diskusija, kurios iniciatorius buvo Saulius B., kuris pateikė nuomonę apie tai, kad šitaip “kankinti” vaiką dar per anksti. Aš, žinoma, apie tai irgi turiu savo nuomonę, o tam, kad sužinočiau ką manote jūs – sukūriau apklausą ir nustačiau, kad ji užsidarytų pasiekus 150 balsų. Užsibrėžtas tikslas pasiektas, todėl nuorodos į ją nebeduodu.
Visiems labai nuoširdžiai dėkoju už jūsų atsakymus!
Apklausos klausimas buvo toks:
Ar 2 metų vaiką jau galima mokyti raidžių?
Pateikti atsakymų variantai:
Taip
Ne
Atiduokite vaikui vaikystę!
Tokio amžiaus vaikas jau turi mokėti skaičiuoti bent jau iki 10, kalbėti rišliais sakiniais ir užrašyti bent jau 15 raidžių.
Paskutinis ir priešpaskutinis variantai mano buvo sugalvoti pajuokavimui. Ir įsivaizduokite mano nustebimą, kai pamačiau štai tokius balsavimo rezultatus:
Tai yra ekrano nuotrauka, nes norint kitaip iš Polldady pasiimti rezultatus, reikia susimokėti. Kol kas dar nežinau ar man reikia jų mokamų paslaugų.
Sunku pasakyti ar čia norėjote pajuokauti ar rimtai taip galvojate. Tam atvejui jei rimtai, tai, manau, ši informacija jums pravers (paimta iš PBS Parents – pastaruoju metu ten dažnai užsuku, o čia apie tai kas yra PBS):
Kiekvieno vaiko vystymasis yra savitas ir kompleksinis. Tačiau seka ir žingsniai yra nuspėjami, t.y. ne visi vaikai vienodai pasiekia tam tikrus etapus vienu metu ar vienu būdu. Aplinka ir vaiko patirtys turi didžiulę reikšmę vaiko vystymuisi. Tai kas bus paaiškinta žemiau yra daugelio specialistų “pripažinti lūkesčiai” tam, kaip vidutinis vaikas turėtų vystytis ir ką daug-maž turėtų mokėti. Turėkite tai omenyje analizuodami šią informaciją ir bandydami pritaikyti ją savo vaikui.
Bendros 2-3 metų vaiko vystymosi tezės
Dvimečiai tyrinėdami pasaulį mėgaujasi savo potyriais, motorikos galimybėmis ir pojūčiais, labai domisi nepažįstamais objektais, įvykiais ir fenomenais. Gali išspręsti įvairias problemas bandymo-klaidų keliu ir gali daug kartų tai daryti kol galų gale išmoks vieną ar kitą dalyką. Tokio amžiaus vaikai mėgsta žaisdami apsimetinėti naudodami pažįstamus objektus ir situacijas, šitaip apdorodami savo dienos įspūdžius.
Nauji potyriai skatina vaiką uždavinėti “kodėl”, “kas” ir “kaip” klausimus. Einant antriems metams vaikas po truputį išmoksta konstruoti sudėtingesnius sakinius. Dvimetis jau gali žinoti šimtus žodžių, bet nepažįstamiems suaugusiems vis dar gali reikėti išversti jo žodžius, dėl nepilnai išsivysčiusių kalbos gabumų. Jie taip pat supranta paprastus nurodymus ir daug rutininėse situacijose naudojamų bendrų frazių.
Tokio amžiaus vaikas lieja pamatus skaitymo ir rašymo įgūdžiams. Jiems patinka, kai jiems skaitomos knygos, gali patys dažnai apsimesti, jog skaito, žiūrinėdami pažįstamas knygeles. Dvimetis jau gali dainuoti “A-B-C daineles”, bet dar nesupranta, kad raidžių pavadinimai atitinka specifinius grafinius vaizdinius. Dar tokio amžiaus vaikai mėgsta rašinėti įvairius ženklus ant bet kokių paviršių ir gali netgi pabandyti užrašyti savo pirmąją vardo raidę.
Žaidimais ir dienos rutina jie po truputį išmoksta svarbių matematinių įgūdžių. Vaikas jau gali panaudoti žaislą, kaip kažkokį kitą daiktą, gali atpažinti paternus (tendencijas, panašius dalykus – nežinau kaip vienu liet. žodžiu tai apibūdinti) ir laiko konceptus kaip “vakar” arba “rytoj”. Dvimečiai tik-tik pradeda suprasti loginius problemų sprendimų pagrindimus. Jie jau gali surūšiuoti figūras, išspręsti galvosūkius iš 8’ų ar mažiau dalių. Taip pat supranta sumą bei skirtumą su skaičiais “vienas” ir “du”.
Fiziškai dvimetis išbando įvairius būdus persikelti iš taško “A” į tašką “B”: eina, bėga, šliaužia, šokinėja, žingsniuoja, kopia, keuturiom, dviem, viena… Jie taip pat jau moka spirti kamuolį, pagauti paridentą kamuoliuką ar jį išmesti (bet ne visai tiksliai). Tokio amžiaus vaikai mėgsta žaidimus su pirštais (pvz. “tam davė, tam davė…”), minkyti plastiliną ar molį, daužyti ritmiškai instrumentus (pvz. mušamuosius). Jie jau moka atsidaryti duris, išsukti lemputes ar buteliukus, o taip pat naudotis virtuvės reikmenimis (šaukštu/šakute/lėkšte).
Dvimečiai išnaudoja savo motorikos įgūdžius tam kad ištyrinėtų menus. Jie gali išgauti garsus daužydami ką nors ar kratydami, gali mėgti šokti, dainuoti. Labiausiai jie mėgaujasi jutiminiais malonumais kurdami meną, bet ne darbo rezultatu.
Šio amžiaus vaikai mėgsta žaisti su kitais vaikais, bet papratai išlieka savarankiški. Iškilus konfliktams reikalingas suaugusiųjų įsikišimas ir blogo/gero elgesio paaiškinimas. Dvimečiai jau pradeda įvardinti jausmus, kuriuos jaučia ir mato kituose. Emocijas kontroliuoja dar sunkiai, todėl kai kurie nusivylimai gali iššaukti emocines krizes. Patogūs/švelnūs daiktai kaip antklodės ar pliušiniai žaislai padeda dvimečiams susidoroti su naujomis situacijomis ir stipriomis emocijomis.
Tikiuosi ši informacija jums buvo naudinga ir nepamirškite, kad jūsų vaikas yra jūsų, kad jis yra unikalus ir vienintelis toks ir nebūtinai jis turi daryti tai ką daro kaimynų ar draugų(-ių) vaikai. Ir net jeigu daro daugiau, nei draugų(-ių), tai neskubėkite girtis, jiems, nes šitaip galite juos kiek nuliūdinti ir kelti jiems stresą. Žinot, mažų vaikų tėvai patys yra maži vaikai…
Tai kodėl nesujungus šių dviejų dalykų į vieną puikų daiktą? Tai štai kaip mes tai sujungiame:
Imam du kiaušinius, pakelį grūdėtos varškės, bananų, miltų ir šlakelį vandens (kad lengviau valdomi blynai būtų):
Vandens, miltų, truputėlio druskos ir truputėlio cukraus nepasakiau darČia sumaišome kiaušinius, varškę, žiupsnelį druskos, truputį cukrausČia jau su miltais (4 kaupini sriubiniai šaukštai) ir truputėėėlis kepimo miltelių
Bananus pjaustyti prieš pat kepimą, kad nespėtų pajuoduot
Dedam blynus į įkaitintą keptuvę ir uždedame bananų griežinėlius:
Kuo daugiau bananų tuo geriau! Ir tik dėdamas šią foto supratau, jog čia galima "demerera" (ar kaip ten vadinasi) cukraus užbarstyt, kad būtų graži karamelinė plutelė...
Tada apkepame iš kitos pusės:
Pakept, kol bananai pasidengs pluteleNa, daug-maž tokia
Nu va tokia
Valgom:
Čia praplėšdamas blyną bandžiau parodyti lengvai tystančius varškės gabaliukus
O čia prakąsta - kad matytųsi tie šiek tiek tystantys varškės gabaliukai, kurie labai dera su paskrudusiu bananu. Nereikia nei uogienės.
Man atostogos nuo darbo. Taigi, turiu džiaugsmą visą parą džiaugtis šeima. Taip jau sutapo, kad jaunėliui (kol kas taip manome) nuo pirmadienio prasidėjo 3dienė karštinė. Vaikas liūdnas, karščiuojantis – gyvena tik ant rankų arba tėčiui ant pilvo (naktį). Tai iš principo tik todėl rašau apie kažkokį socialinį tinklą, kuris daugeliui jūsų visiškai neįdomus…
Tai kol aš taip turiningai atostogauju, retkarčiais (viena ranka spaudydamas užverstuką) užmetu akį į G+ socialinį tinklą. O ten šįryt žiū viskas ėmė taip ir pasikeitė! Aš, prispažinsiu, iš pradžių pažiūrėjau į tai labai pozityviai ir ėjau žiūrėti kas gero padaryta, bet deja teko nusivilti:
Anksčiau pagrindinis dalykas (postai ir info juose) buvo pagrindinis dalykas pagrindinėje vietoje aiškiai matomi. Dabar tai yra paslėpta tarp krūvos nepagrindinių dalykų išmėtytų storame, kol kas man nepatinkančiame rėme.
Anksčiau paspaudus ant permalinko posto – galėdavai skaityti postą išskėstą beveik per visą ekraną. Dabar tai yra susiaurinta ir man tai nepatinka.
Kiekvienas postas dabar yra uždarytas į tokius rėmus ir primena išmanaus telefono pokalbių programėles. Visur pilna visokių balionėlių.
Dabar galima notifikacijose pamatyti viską kur esu paminėtas ar buvau ką papliusinęs
Kairėje yra nuolat kybantis meniu, kuris gali būti pasiekiamas bet kur nuskrūlinus (bet nežiūrint to yra labai blogai, kad norint pasiekti norimus ratus, reikia jų ieškoti “drop-down” meniu – norėčiau, kad tie ratai būtų tame nepajudiname kairiajame meniu).
Whitespace’as– tai naujas žodis ir gal net fenomenas, apie kurį žmonės laaabai intensyviai aptarinėja tame pačiame socialiniame tinkle. Čia keletas memų ta tema:
Viską (tiksliau daug ką) kas kaip atrodo galima keisti CSS pagalba (tiem, kas nežino ir tingi aiškintis, tai sakau, jog tai toks dalykas, katras saugo informaciją apie internetinio turinio stilių, ir ten su visokiais addon’ais ir extention’ais galima padaryti, kad tas css kodas būtų skaitomas jūsų naršyklės, o tai reiškia, kad naršyklė jums internetinį turinį tą rodys taip kaip tas css liepia).
Tai štai tas paskutinis geras dalykas ir leidžia mums išnaudoti visus apribojimus bei geras puses savo naudai ir pasidaryti socialinį tinklą sau patinkančiu. Čia atėjo Mantas Malcius ir su savo gudriu AdBlockPlus (kuris taipogi yra plėtinys naršyklės, kuriuo Mantas atsiriboja nuo reklamų) išgaudė CSS kodus ir padėjo čia. Už šį puikų poelgį viena mergina G+e pažadėjo nuplėšti nuo sienos Byber’io viso ūgio plakatą, kurį pirko E-bay’juje už daug pinigų ir vietoje jo pakabinti Manto Malciaus. Tai štai kaip atsiranda nauji stabai.
Bet tačiau jis tą CSS kodą keitė keletą kartų ir paskutinis variantas neblokuoja ten kai kurių negerų dalykų, kuriuos, mano nuomone reiktų blokuoti, todėl aš iš tų visų variantų išsirinkau man patogiausią, ir paskutinis variantas yra tiesiog idealus, o pereinant iš ilgų išvedžiojimų prie trumpesnių, tai aš jums, brangieji(-osios) tuoj parodysiu kaip viską padaryti žingsnis po žingsnio:
Atsidariusiame lange spaudžiame User Styles(1) ir Write New Style(2):
Atsidariusiame lange Name(1) laukelyje įrašome “Pliusui”, Tags(2) laukelyje įrašome “https://plus.google.com/*” (be kabučių su žvaigždute), o tame dideliame lauke įklijuojame tą patį kodą (žr. kairiau)(3), o tada spaudžiame Save(4):
Dėl viso pikto restartuojame dar Firefox’ą ir dalinai džiaugiamės daliniais pakeitimais.
Na o penktadienio schemos vėl nebus… Nes nėr kada 😉 Turiu minčių ir bus gal fainiai visai kai padarysiu.
__________________________
1– kažkodėl firefox’ui su jo “stylish” addon’u nevisus dalykus pavyksta padaryti… Pvz. neprasiplečia postai sraute, nors paspaudus ant posto permalinko – ten viskas ok… Tegu būna tai kol kas taip…
Kai anądien buvo nevisai penktadienio schema nr. 5, tai ten sakiau, kad darysiu totalizatorių žodžiams ir laimėjusieji galės gauti iš manęs padarytas korteles su jų norimais žodžiais/paveiksliukais.
Bet totalizatoriaus nebus, nes nebuvo tų šimtų konkursantų, nebuvo ir tų dešimčių konkursantų…
Ačiū Amie Kusaite, ačiū Augusta, ačiū Pauliau, ačiū Rasa ir ačiū Laura!! Jums nemokamai (taip taip VISIŠKAI NEMOKAMAI!!!) padarysiu, jei norite, korteles su jūsų žodžiais ir jūsų paveiksliukais. Sakykite ar norite, sakykite žodžius, rodykite paveiksliukus ir per protingą laiką (bet ne vėliau nei per savaitę, nuo žodžių/paveiksliukų parodymo) padarysiu 😉
Šnekant apie sportą kažkaip mus pramušė ant romantikos. Užplūdo visokiausi šilti prisiminimai.
Ogi buvo gvildenama šeimos narių santykių problematika įmaišant sporto temą. Nors ne. Ten buvo apie sportą, o romantika pati atėjo – pati atėjo tarsi atsakymas. O klausimas tai va koks: ką reiškia žiūrėti sportą per televizorių, kurį galima žiūrėti su draugais, su alkoholiu ir su emocijomis? Na, pavyzdžiui kokias nors krepšinio rungtynes, o kai Lietuvos krepšinio komanda laimi, visi rėkia: mes laimėjom!
Mes laimėėėėėjoooooooooooom!!!!!
O kokį kitą kartą padauginęs impulsyvusis sirgalius grįžta į šeimą, dar rikteli “mes laimėjom…”, sukniumba ir… apsivemia. Nu ir kas čia tokio? Svarbu kad išsivalytų, o jei turi sąžinės, tai kitą dieną nuperka kokią nors gėlę arba puokštę (jei labai graužia) ir kiek susigėdęs bei susinepatoginęs ištaria: “čia tau…”.
Įdomu ar jis apskritai turi merginą...
Žinoma, yra ir kitos sporto šakos: futbolas, ledo ritulys, snooker’is, regbis… kas ten dar… nu tinklinis pavyzdžiui. Tai ten būna visokie tada reguliarūs sezonai, aštunfinaliai, ketvirtfinaliai, pusfinaliai ir finalai. Ten būna klubiniai, o dar būna ir nacionaliniai, o paskui dar visokių lygų dar klubinių būna. Na, žodžiu, žmonės turi ką veikti. Toks hobis: seki keletą sporto šakų, žiūri reguliarius sezonus, stebi nacionalines varžybas, o jokių ten paskui iškrentamųjų (vo dar tokios būna!) ir ten -finalių jokiais būdais nepraleidi. JOKIAIS!!! ŠVENTA!!! O dar kur azartiniai visokie lošimai bei statymai?
Viskas labai gerai! Žmogus apsaugotas nuo streso ir rutinos: kiekviena stebima sporto šaka turi tvarkaraštį, pagal kurį gyvena mano aprašytas sirgalius, turi kur išsikrauti visą savo neigiamą energiją1 nelaiko to š… savyje, nežaloja savęs ir nežudo žmonių. Nenuginčijama nauda.
– Mielasis…
– Pala! Ne dabar! Aik tu N…, nu tu k… b…, nu kas taip meta?!! Py… b… s… neg…s! Prisiperka visokių tinginių babajų b…! Žaist tegu išmoksta!!!
Čia tokia ištrauka iš tokio pokalbio, kurį pats sugalvojau. Viskas normaliai, čia vyras piktas, nes jo komanda pralošinėja, jis savo emocijas taip reiškia. Emocijos virsta. Gi prisikaupė visokio š… nuo praėjusių varžybų. O kitą kartą, jei laimi komanda, tai regis imtų ir išbučiuotų visus, pamyluotų, bokalą pakeltų! Aš taigi sakau, čia viskas OK! Okej! Reikia gi kažkur emocijas išlieti.
Nu taip, šeima ten, žmona. Pareiga. Reikia rūpintis, p… darbe, kad pinigus namo parnešt. Va žiūrėkit, koks vyras! Pinigus uždirba, tik truputį prage… pražiūri sporto su draugais. Kas čia tokio? Rūpestinga šeimos galva. O juk dabar toks nedarbas! Šaunuolis!
Išlieti širdį, pasakyti savo nuoskaudas, pasidalinti nerimą keliančiomis mintimis ne taip jau ir lengva. Ne taip jau ir lengva surasti tam laiko. O dar sunkiau pradėti. Iš principo to tik ir reikia – pradėti. Viskas paskui einasi savaime. O pradėti padidėja šansai, kai daugiau laiko praleidi kartu. Bet kartu ne viename kambaryje ar bute, o kartu būnant ryšyje. Tokia savotiška ryšio sesija: ją užmezgi ir palaikai – kuo ilgiau išlaikai nenutrauktą sesiją, tuo didesni šansai, kad bus pradėtas pokalbis. Šiek tiek gėda ane? Taip nu kažkaip nejauku… Nu kaip čia dabar aš imsiu ir taip tiesiai šviesiai savo visas nuoskaudas išversiu, tarsi nuogas mataruočiausi prieš akis.
Žiūrėkite! Aš nuogas makaluojuosi!!
Kaip koks BOBA! Nieko – praeis. Neskauda labai. Didžiausias prizas ir įteikiamas ne jūsų mylimai komandai, o jums – JUMS ASMENIŠKAI, be jokių tarpininkų ir visiškai užtarnautai. Tai prizas, kuriuo džiaugsitės daug daug daug kartų labiau, nei kažkokiais medaliais, kurių net negalit pačiupyt, kurių net nepamatysite antrą kartą. Ką jau ir kalbėti: negi imsi lyginti kažkokį bendrumo jausmą su kažkokiais draugeliais, kurie nusišneka yra gal net turtingesni, gal net kiek geriau gyvena arba atvirkščiai – kažkokie funkcionieriai dirbantys nuobodų darbą runkeliai… su bendrumo jausmu, kurį patiri su mylimu žmogumi.
O bet tai ką daryt?! Kaip pabėgt nuo rutinos? Va jums keletas veiksmingų būdų, kurie pigesni, nei kabako sąskaita:
Išvažiuokite su automobiliu pasivažinėti2. Geriausia vakare arba dar geriau – naktį. Tiesiog bet kada bet kur – be tikslo. Apžiūrėkite savo miestą. Būtinai užsimegs koks nors pokalbis. O jei ir neužsimegs, tai reikšmingai patylėsit, o gal net ir žvilgsniais susitiksit sukant į dešinę…
Išeikite pasivaikščioti. Irgi be jokio tikslo. Būtų gerai į nuošalesnę vietą. Vilniuje vaikštom: Vingio parke (ne visai nuošali, bet vis mažiau žmonių), Žirmūnų dviračio taku (ten kur prie Neries), Kalvarijų parke (ar kaip ten jis vadinasi kur su stotelėm), Pavilnio parkelis (ten kur Puškinui paminklas), Tuskulėnų dvaro apylinkėse. Bet iš principo tai tinka viskas ir Sereikiškių parkelis palei Vilnelę ir Gedimino prospektas… Iš principo viskas tinka – svarbu kad dviese ir ne parduotuvėse 😉
Kai kuriais atvejais gali tikti ir bendras kokio nors prabangaus maisto patiekalo darymas. Bet čia galva yra užimama receptu ir ne visada pavyks pakalbėti rūpimom temom.
1– šis žodžių junginys “neigiama energija” yra įdomus tuo, kad kai kurie žmonės ima tada ir tiesiogiai supranta, jog yra “neigiama” ir yra “teigiama” tada energija. Tačiau, nors jie taip ir sako, bet nesugeba paaiškinti kaip gali būti energija neigiama arba teigiama. Man tai skamba panašiai kaip “mano batai buvo du antras dingo durys”
2– Čia buvo gera istorija, kai aš savo būsimą žmoną vežiau romantiškai pasižvalgyti į ir iš VNO besileidžiančius/kylančius lėktuvus. Ieškojau geresnės vietos, tad važiavau palei oro uosto sieną, pro kažkokią bekelę, kažkokiu įtartinu rajonu. Man tada buvo kiek neramu, bet reikėjo neišsiduoti. Žmonai, berods sakė, kad tada irgi nebuvo labai romantiška…
Nors kartą į savaitę pusryčiams verdam kokią nors košę vaikams: ar ten avižinių dribsnių, ar grikių ar manų košės.
Tai, kad skaniau valgytų nutariau pagerinti keptais bananais:
Perpjoviau bananus per pusę ir pabarsčiau rudu cukrumi, o košė po truputį verda:
Nutariau kažkodėl pakepti truputį žievę - gal dėl to, kad išsiskiria natūralus bananų riebalas kažkoks. O žievės lupti negalima kol kepa, kad neištežtų viskas.
Bananus apverčiau ir ilgėliau kiek pakepiau iš geros pusės:
Ta pajuodavus skūra neatrodo labai apetitiškai 😉
Na, o tada gražiai iškepusį bananą:
Skonis truputį primena džiovintų bananų
Išimam bananą gražiai iš skūros, dedame košę ir valgom:
Košė avižinių dribsnių šįkart
Skanu visai. Aš net va tokią porciją suvalgiau pats. Augustas valgė irgi truputį 😉
