Šį šeštadienį lijo. Ir vėjas pūtė… Tad laukan nėjom – užtai gaminom daug valgyt, klausėm džiazo ir kitaip dūkom.
Pastebėjau vieną dalyką: kai mūsų miegamųjų rajonų pilkų blokų namai sušlampa ir dėl to patamsėja, tai išryškėja balti plastikiniai langų rėmai, kurie beveik šviečia bendrame fone (ypač jei jau vakarėja). Tada tie namai pasidaro trumpam savotiškai gražūs:
Aš kaip ir kokį trečią šeštadienį traukiau iš šaldytuvo aviuko stuburo galą, viriau bulioną, su bulvėm ir morkom. Bet kad nebūtų taip liūdna, nutariau dar iškepti karamelizuotų bananų įdaro pyragą (neseniai mačiau per eilinį kažkokį Oliverio šou per tv). Bananai? Skanu! Karamelė? Skanu! Garantuota sėkmė! Tiesa, Oliveris tame savo šou ėmė jau iškeptą sausainį iš parduotuvės, na o aš, kadangi neturiu tokio ir kadangi nenoriu per vėsų orą lijant su vaikais eiti paduotuvėn, tai daug lengviau jį yra išsikepti: susiradau internetuose kapotos tešlos receptą, tad taip ir padariau:
Atsisijojom 250 g miltų. Augustas labai padėjo.Miltai į kapoklę, čia dar nesimato 150 g margarino (nes sviesto neturėjau tuo metu) ir 50 g cukraus pudros (nors reikia 100 g, pagal receptą, bet tingėjau plėšti naują cukraus pudros pakelį)Tai va tokia ji liko po tešlos (iš kriauklės keliavo tiesiai į indaplovę, nes margarinuotus miltus plauti nemalonumas)Tą tešlą į maistinę plėvelę ir į šaldymo kamerą (nes margarinas)Po kokios valandos ar daugiau, traukiau lauk, kočiojau tešlą ir įmečiau į tortinę formąOrkaitę įkaitinam iki 200 laipsnių celsijausAnt 200 kepiau ~10 minučių, o paskui ~15 minučių ant 180 laipsnių. Ir gavosi va taip. Sukrito kraštai 😉 reikėjo nedaryti jų apskritai, arba pupų/žirnių bert...
Na, o įdaras va toks:
Įpyliau šiek tiek vandens keptuvėn ir supyliau cukraus. Visą ką radau namie (buvo paprasto ir demerero (ar kaip ten vadinasi), tai ir supyliau), nes pasirodo jis jau į pabaigą buvo. Dar svarsčiau ar cukraus pudrą (kurios buvo) galima pilti į karamelę?Kitokion kapoklėn sudėjau tris bananus ir truputį pieno įpyliauKaramelę keptuvėje pakepinau iki kol nesimatė cukraus granulių, tada supyliau bananų/pieno plakinį ir dar geras 10-15 minučių pakepinau.
Supyliau tą įdarą ant sausainio ir dar uždėjau juodųjų serbentų uogienės, nes pagalvojau, kad rūgštelė čia nepatrukdysTas daiktas pakepė dar orkaitėje (180) apie 20 minučių ir gavosi va toks rezultatasČia jis prapjautas. Šiltas nelabai skanus. Bet atvėsęs - net labai fainas. Dar riešutai čia labai tiktų, bet žmona nemėgsta, o aš kaip ir tingėjau juos ruošti (turim stalčiui kažkur kažkokių neluptų migdolų)
Na, o kad vakarui nebūtų taip visai jau liūdna, pagaminau carbonara padažą makaronams:
Itin improvizuota carbonara: svogūnai, morkos, šoninė rūkyta, pjaustyta virta aviena (nuo stuburo galo, iš kurio viriau sultinį), žinoma, parmezano įtarkavau ir įmušiau vieną kiaušinio trynį. Kepant, kad skysčiau būtų šiek tiek šliūkštelėjau to paties avienos sultinio.Matosi Augusto ranka, atliekanti judesį lėkštė-burna-lėkštė. Maisto kritikas šią mano improvizaciją įvertino itin palankiai. O ir aš pats ja džiaugiuosi - virta pakepinta aviena pjaustyta smulkiais gabaliukais atsiskleidė maloniais faktūros ir skoniniais pojūčiais.
Sekantis šeštadienis bus paskutinis, kai žmona eina į kursus. Reiks gal kaip nors ypatingai atšvęsti… Gal turit kokių idėjų?
Commonsense.lt tinklaraštį ėmiau skaityti tada, kai pradėjau domėtis lietuviškais blogais. Lietuviškais blogais ėmiau domėtis ne taip jau ir seniai (gal prieš 3 metus). Galvojau kodėl gi taip vėlai susidomėjau tokiu dalyku? Į galvą atėjo tik keletas minčių: kalta aplinka (niekas iš tų, su kuriais artimai bendravau nesidomėjo lietuviška blogosfera ar panašia saviraiška), užteko veiklos ir be blogų skaitymo (kompiuteriniai žaidimai, pramogos su žmona ar draugais ir pan.). Taigi, šis tas pasikeitė: ėmiau aktyviau bendrauti su draugais, kurie domisi ir užkrėtė blogais, prasidėjo šeimyniškesnis gyvenimas (nu… vaikai…).
Aha, šios dvi priežastys yra pagrindinės, dėl kurių ėmiau domėtis ką žmonės internete rašo. Ai, dar viena kiek šalutinė priežastis: mūsų butų savininkų bendrijoje buvo bardakas (kol kas ir dabar nėra ideali tvarka, bet jau kur kas geriau) ir manęs paprašė sukurti “puslapį” bendrijai. Tai aš ir sukūriau. Paklausinėjau, dar pamenu, friendų kokią platformą jie man pasiūlytų (wordpress’as tai tapo). Ach, štai, dar viena priežastis: aktyvus dalyvavimas socialiniame tinkle (tada vienintelis, kurį žinojau buvo FB). Į FB irgi atėjau gan vėlai, nes niekinau tą daiktą, laikiau tai tuštybe, nes mačiau Farm Wille.
Ilgoka įžanga gavosi… Na, žodžiu Commonsense.lt yra keletas itin protingų ir veiklių žmonių, kurie sugeba priversti mąstyti, parodyti tai kas paviršiuje (tai, ko daug kas nemato) ir tai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios juos skaičiau skaitau ir manau, kad skaitysiu. Tai va, Commonsense.lt autoriai tikriausiai dažniausiai dirba pagal TOC, tai tokia teorija, kuri užkrečia ir įtraukia tartum sekta (išties požymių panašių yra, nes dažnai klausia: “kiek pardavei?”, “Kur babkės?”, organizuoja visokius susitikimus)… Buvau jau keliuose jų susirinkimuose (bene dviejuose – vienas iš jų buvo jų gimtadienio šventimas, o kitas, visai neseniai, organizuotas seminaras). Nuogai nusirenginėti ir žudyti nekaltų gyvūnų nereikėjo. Reikėjo klausyti ir suprasti. Nieko panašaus nesu matęs ar girdėjęs: universalūs mąstymo metodai ir įrankiai tais metodais naudotis. Vien ta frazė yra kažkokia mistinė: “mąstymo metodai” arba “mąstymo įrankiai”… Kas per nesąmonė?! Ir iš tiesų tai šiek tiek netgi pasąmonė: į paviršių ištraukiama informacija naudojantis universaliomis sakinių struktūromis, laikantis mąstymo disciplinos. Aha, mąstymo disciplinos. Net nežinau kaip tai paaiškinti… Gal kaip “Kas? Kur? Kada?” žaidimas – turi mąstyti disciplinuotai, tam, kad komanda rastų teisingą atsakymą. Maždaug taip.
Taigi, šio penktadienio schema bus konfliktų debesys! Tai yra tas dalykas, su kuriuo susipažinau tame pačiame commonsense.lt, o seminare man aiškino, kaip tuos debesis kurti ir kaip ieškoti problemos/konflikto sprendimo. Susipažinimui galite rasti medžiagos VersloAkademija.lt portale. O aš paišysiu debesis man aktualia tema:
Ką daryti žinom. Bet kaip daryti? Kiekvienam tikriausiai savo...
Vaikui užsiožiavus ir reikalaujant daryti nepageidaujamą veiką, būtina parodyti vaikui, kad šios veikos nevykdymas jums yra labai svarbus, jam suprantamai išaiškinti neigiamos veikos pasekmes naudojant jam suprantamus vertinimo kriterijus.
Poilsis turi būti pilnavertis ir naudingas:
Soc. tinklai internete ne poilsis
gulėjimas ant grindų
bendravimas su draugais
Kita naudą nešanti veikla:
knygų skaitymas
veikla susijusi su profesinių žinių gilinimu
buitiniai darbai (lyginimai, skalbimai, plovimai, valymai, taisymai, remontai, valgio gamyba, parduotuvė)
Nebeprigalvoju daugiau principų.
Dabar didžiausias iššūkis visus šiuos principus turėti galvoje ir nepamiršti jais naudotis kas vakarą grįžus iš darbo į laukiančią ir mylinčią šeimą. Ir naudotis ja tikriausiai reikėtų nuosekliai iš viršaus į apačią. Ar kaip?
Rusiškas logikos ir mąstymo žaidimas, kurio franšizę nusipirko TVmanija ir kurį transliuoja TV3. O rašau apie tai todėl, kad aš patekau į tą žaidimą ir esu Aurelijaus Katkevičiaus žinovų komandoje.
Jei kas nematėte per televizorių, tai būtinai pažiūrėkite per čia:
Tos “žąsys” tai sparčiai populiarėjantis Andriaus Užkalnio projektas. Aš labai džiaugiuosi, kad jis sugalvojo jį ir kad jį įgyvendino, nes tai iš principo vienintelė vieta, kur objektyviai, nes ten viskas subjektyviai (aha!) galima gauti informacijos apie restoranus, kavines ir kitokias valgyklas, t.y. apie aptarnavimą, maistą ir net kainas!
Labai svarbus dalykas apie tas “žąsis” yra dar ir tai, jog jis savotiškas open source – t.y. į jį gali parašyti svečiai (ne tik Andrius Užkalnis). Ir aš ten netgi galiu parašyti!! Publikuoti jau du atsiliepimai:
Vienas toks pats geriausias Lietuvos regbio treneris ir visokiausių įdomiausių istorijų pasakotojas visiems viename socialiniame tinkle (G+) pranešė, jog 2012 metų gegužės 5 dieną žais Lietuvos ir Kroatijos regbio komandos. Nutariau, jog būtinai reikia nuvažiuoti. Mačiau epizodiškai regbio varžybų per tv ir man visai patiko: azartiškos rungtynės su gan įdomiais vaizdais (ypač, kur vyrai stumdosi vienas kitam galvas beveik į klynus sukišę ir labai techniškai išnaudoja vienas kito jėgą, arba kur įmeta kamuolį iš užribio ir komandos draugai iškelia saviškius aukštyn ir pan.). Dar, pamenu, mano vienas dėdė sportavo šį sportą Kaune.
Taip jau išėjo, kad svečiavosi žmonos mama (žinau, galima ir vienu žodžiu parašyti), kuri, deja, bet turėjo šeštadienį ir išvykti (autobusas 15 val, o varžybos prasideda 13:30). Tad ėmėme krautis amuniciją:
vandens į buteliuką,
varškytės/jogurto,
vandens mineralinio,
sauskelnės,
palutė,
treningai (jei pataps šalta),
atsarginiai rūbai vyresnėliui (jei nepavyks pasisiot/pakakot kaip ir kur reikia),
drėgnos servetėlės,
termosas šilto vandens,
foto aparatas,
triratis (be šito, pastaruoju metu, vyresnysis nenori niekur eiti) ir vežimas.
Išsikrapštyti, žinoma, pavyko tik ~13 val. Kelioninis vežimukas (kuris gyvena bagažinėje), didelis vežimas ir triratis vos tilpo, bet tilpo į mano caravan’inę bagažinę (ačiū opeli, kad tavo omega tokia talpi). Miegantis jaunėlis (dar namie užmigo) buvo įkeltas į kėdutę gale, o vyresnysis jau moka užlipti pats į kėdutę, įtaisytą priekyje (nes jaunėliui gale dar reikia priežiūros ar net paėmimo ant rankų ilgesnėse kelionėse). Žmonos mamos tašės ir ji pati tilpo šalia jaunėlio (ačiū opeli dar kartą). Panašiomis situacijomis važiavimas automobiliu yra pats lengviausias ir paprasčiausias darbas, tad kiek pasiilsėjęs, jau Geležiniame Vilke už Seimo tunelio ir už Čiurlionio viaduko pastebėjau, įtartinai ilgą automobilių ir motociklų koloną, prasidėjusią iškarto už įvažiavimo į Pietarį. Teko staigiuoju būdu pakeisti planą (planavau sustoti prie Lakštingalos (vienas baisesnių dalykų Vilniuje)) ir sukti į tą Pietarį, o sustoti Konarskio gatvėje ties požemine perėja į Vingio parką. Perėjus tą perėją pastebėjome daugybę motociklų ir kitokių dviračių motorinio transporto priemonių važiuojančių Geležiniu Vilku. Tada jau kilo įtarimai, jog jie visi į Vingio parką.
Taigi, eidami siaurais nepagrindiniais parko takais kažkaip atsidūrėme toje vietoje kur tų motociklininkų buvo daugiausiai ir kurie važinėjo parko takais kaip su dviračiais. Vyresnėlio triračio valdymo svirtį (turi tokį featurą, kuriuo galiu valdyti triračio vairą, dėl ko vyresnėlis nelabai patenkintas ir dėl valdymo kovoja gan įnirtingai sukdamas būtinai į priešingą pusę, nei aš suku ir iš visų jėgų) teko imti dviem rankom ir šiek tiek pasiginčijant prasiveržti pro visą tą maišalynę. Vargšė žmonos mama su vežimu ir jaunėliu jame, sukaupusi drąsą ir jėgas taip pat stengėsi nuo mūsų neatsilikti.
Baisus šurmulynasGausi mišrainė baikeriųVažinėja belekur...Ir net su tokiu melžėjų siaubu atvažiavusių buvoDaugybė visokiausių mototarkų pristatinėta kur tik telpa
Dar prieš išvažiuodamas pažiūrėjau žemėlapyje kur tas stadionas yra – ir gerai padariau, nes ten dar nei karto nebuvęs radau pastarąjį gan lengvai ir greitai. Jei čia būtų kokios nors Laukinės žąsys, tai sakyčiau, kad logistika iki stadiono yra labai prasta – nėra kur su vežimu prasibrauti… Ar bent jau nesimato iš pirmo žvilgsnio… Žmonos mamą su jaunėliu palikau paprastame stadione, o į regbio stadioną nuėjome tik su vyresnėliu ir foto aparatu. Jau buvo gerokai po pusės antros, bet, kaip rėkė rėkautojai į mikrofoną, treneriai savo auklėtiniams dar sakė įkvepiančias kalbas, o jie tuo tarpu mums visiems pasakojantys baisiai įdomią kažkokią informaciją. Tad mes su Augustu patraukėme laikrodžio rodyklės kryptimi aplink stadioną.
Orkestras pasiruošęs himnams
Energinga ristele subėga mūsiškiaiEnerginga ristele subėga ir svečiai
Beeinant subėgo komandos į stadioną ir buvo sugiedoti Kroatijos ir Lietuvos himnai.
ATN:
Kažkaip naktį pražiopsojau šitą fotkę, kur kroatai gražiai apsikabinę gieda savo himnąČia lietuviai giedaArtūrai, atkreipk dėmesį: Stebėtojas pasiruošęs.
Priėjus dešinį (nuo pagrindinių tribūnų) stadiono šoną vyresnėlis užsimanė sysių. Tad teko pažymėti stadioną.
Vejos lyginimo aparatas.Pradedamasis įmetimas bene, jei neklystuVa, čia tas įdomus momentas, kai iškeliamas komandos narys, gaudantis išmetimą. Kiek suprantu metantysis turi mesti stačiu kampu šoninei linijai ir reguliuoja tik aukštį ir stiprumą metimoČia kaip matome, fiktyvus mūsiškių pakėlimas suklaidina svečius ir aukštai pralėkusį kamuolį pagauna antrasis užkėlimas jiems už nugarų. Pagavo, man regis, mūsiškiai.Jo, mūsiškiai pagavoTeisėjas kažką rodo visiemsČia ruošiasi grumtynėms dėl kamuolio. Šitas ar tai kitas grumtynes truputuką užfilmavau
Prasidėjo varžybos, ėmė rėkti sirgaliai, Augustas išsigando ir liepė būti nešamas, tad mano norai truputį pafilmuoti buvo stipriai apriboti ir laiku ir kokybe…
Apėjimą pabaigėme ~14 val. Grįžau pas žmonos mamą su jaunėliu, pamaitinom pastarąjį varške, kad nerėktų ir 14:20 teko išskubėti link automobilio.
Augustas apžiūrinėja teritoriją, žmonos mama maitina Bernardą, o aš ilsiuosi (čia prie to kito stadiono, kuris ne regbio bet šalia).
Jaunėlį teko stverti į nešionę, o vyresnėlį su šiokiais tokiais jo protestais grūsti į vežimą ir paspartinti žingsnį. Vyresnėlis po kelių metrų užmigo, o mus su žmonos mama užplūdo nujautimas, jog į autobusą (kuris išvažiuoja 15:00) nespėsime. Spartinome žingsnį. Vargšė žmonos mama jau net ėmė skųstis, jog širdį pykina… Prie automobilio buvome 14:47, prie stoties 14:55. Žmonos mama sėkmingai suspėjo į autobusą. O man net kiek sąžinė ėmė graužti, kad čia šitaip gavosi…
Įdomus tas regbis. Geras sportas. Sako mūsiškiai laimėjo, bet deja ne taip gerai, kaip norėjosi ir į sekantį etapą papuolė Švedai.
Aš manau, jog šitaip pasisveikinti itin svarbu pirmadienį rašant penktadienio schemą. Bet taip jau išėjo, nes “Užkalnio 5” pirmadieniais 20:25 (pasikeitęs laikas!) per BTV. Nepraleiskite.
Ši dilema mus su žmona užklumpa netikėtai. Paprastai tai nutinka, kai namie nėra ko duot vaikams, o daryti irgi nelabai yra ką – reikia eiti parduotuvėn. Bet ką pirkti? Ką daryti valgyti? Viskas būtų daug lengviau, jei žinotumėm ką daryti.
Risoto? Nia… Karbonadą kokį su bulvėm? Nia… Salotų kokių? Nia… Taip ir krenta variantai, nes nežinia ką daryti valgyti. O gal labiau jau atsibodę tą kažką daryti. Galima aišku į kokį restoraną ar šiaip valgyklą patraukt, bet su su vaikais tai yra pasiryžimas daugiau nei noras. Nesinori… Bet sausainiais ir sumuštiniais gi neužkiši – juoba augantys organizmai, tad reikia įvairovės: vitaminų ten visokių, mikroelementų ten. Kalcio…
Šeštadieniais kai vyrai daro tvarką namie tokio klausimo stengiuosi išvengti. Tiksliau tokios dilemos neturiu, nes dar iš vakaro susiplanuoju virti kokią nors sriubą iš kokio nors mėsgalio1, kurį išsitraukiu iš šaldytuvo.
Tai darau bene kokį ketvirtą šeštadienį. Imu mėsgalį (šį kart aviuko kaklas berods ar kita stuburo dalis), bulvių, morkų, daržovių (kokių randu šaldytuve) ir dedu puodan:
Daržovės laukia savo eilės
Viskas išvirę atrodo štai taip:
Blenderiuota jaunėliui. Papjaustyta lėkštėj vyresnėliui ir tėčiui
Valgyti visai skanu. Bernardui sublenderiuota patinka. Augustas, su grietine valgo. Maistas šviežias (beveik). Gal net kokių vitaminų ar mikroelementų yra…
Aš nežinau ar ši schema bus įdomi visiems. Gali būti, kad ji bus įdomi tik G+ vartotojams. Ir tik tiems, kas mano ratuose. Bet antra vertus, pati struktūra schemos gali būti įdomi. Tiems kam patinka tai analizuoti.
Taigi, pristatau jums “kas-kur-ką yra užblokavęs G+ socialiniame tinkle”… Raudona išeinanti rodyklė rodo, jog tas žmogus užblokavęs tą, į kurį rodo rodyklė. Padariau anonimiška, bet su hint’ais. Kai kurie labai lengvai nuspėjami, bet tebūnie taip.
Ar atpažįstate save? Ar per mažai dalyvių? Duokite man daugiau informacijos - schema bus didesnė.
Tarp šakų matosi 4 ratai. Nei vienas ratas neturi vienos krypties. Ką gi tai reiškia? Kodėl ten kur moterys – ten ratai?
Už šmaikščiausią/gudriausią variantą pakelis “Kalev” irisų.
Bet kas turi galimybę fiksuoti bet kokį vaizdą bet kada. Va pavyzdžiui ir net blogų yra tokių, kur prifotkina bet ko ir deda visiems pažiūrėti. Kai kam tai netgi visai gerai sekasi. Pavyzdžių galima rasti ir login’o “geriausio Blogo” nominacijoje. Taigi tai tokia sėkminga formulė!!!
Aš va kas dieną einu į darbą pėsčiomis (su retomis išimtimis) ir retkarčiais užfiksuoju tai kas man atrodo įdomu. Savo muilinę vis kažkur palieku, tai pastaruoju metu pafotografavau telefonu:
