Mūsų smalsuolis Augustas retkarčiais nustverdavo jį į savo mažus delniukus.
– Augustai, šitas daiktas yra tėčio ir mamos, negalima jo imti… – sakydavome.
Ir išties – nenorėjome, kad jis imtų šį vis dar gerą daiktą ir jį sudaužytų arba apterliotų maistu arba kitaip sugadintų. Tačiau, po kelių mėnesių vis pažaisdami parodėme kaip su juo galima fotografuoti, Augusto pirščiukai įgudo paspausti užrakto mygtuką ir laikyti jį įspaudus tiek kiek reikia (pirmais bandymais rankos net drebėdavo iš pastangų kaip galima stipriau paspausti tą mygtuką, kad fotoaparatas suveiktų). Kairė ranka beveik visada užstoja blykstės lempą. Labai daug vaikui džiaugsmo suteikia galimybė nufotografuoti vaizdą ir kelias sekundes jį pamatyti sustabdytą fotoaparate, tad ėmėm nedrausti imti fotoaparatą jam į rankas ir pačiam fotografuoti tai ką jis nori.
Dabar paėmiau kortelę ir žiūriu ką turime, o turime visai įdomių kadrų. Įdomu ir tai, jog galime daug maž įvertinti, kaip jam atrodo pasaulis iš jo požiūrio taško, tad štai jos:
Augustas nufotografavo mano ranką
Štai kaip aš atrodau jam kartais.
Paties fotoaparato apsitrynusi dėtuvė Augustui pasirodė įdomi.
Dėtuvės kraštas šaligatvio fone
O čia į kompoziciją dar ir pėdos galas.
Baisiai įdomi fotoaparato dėtuvė
Čia yra senelio kojos
Dangus
Tai yra mūsų opelio priekinių durų apatinis kampas iš vidaus su degančia lempute
Nešvarus priekinis automobilio stiklas su manęs kraštu
Mūsų automobilio prietaisų skydelis
Čia yra priekinis mūsų automobilio stiklas su kažkokių žolelių pundeliu, kurios ten ne visai turėjo būti paliktos, bet jau kai palikome, tai jau neberenkame…
<–Studentas iš Panevėžio sako, kad jis geras mielas, pūkuota ir šiltas.
Nuvilnijo per lietuvišką internetą nedidukas skandaliukas. Tokių, tikiu, kas dieną įvyksta po keletą. Šis mane sudomino, nes parašė commonsensai.
Dar sudomino ir tuo, jog tai ne apie kačiukus, ne apie šunyčius ir kitas internetines grožybes, bet vistiek yra šiltai, maloniai ir gerai[4].
Asmenybės kuria istoriją ar kokios nors jėgos pasikviečia joms reikalingas asmenybes?[1]
Jeigu pakeistumėm “ar” į “ir” ir išmestumėm klaustuką gautumėm atsakymą į šį klausimą. Aš dar imčiau ir pakeisčiau tas “kokios nors” į “asmenybių sukurtos”. Tada gaunasi toks sakinys:
Asmenybės kuria istoriją ir jų sukurtos jėgos pakviečia joms kitas reikalingas asmenybes.
Aš taip pat esu iš tų, kurie tiki gerąja žmonių prigimtimi. Aš žinau, kad manęs kai kurie žmonės imtų ir paklaustų: “o tai iš kur Pasaulyje tiek daug blogio?” Atsakymas itin paprastas: dėl kitų priežasčių. Tiesiog dėl kitų, paprastai taip – toks požiūris.
Andriaus Kleivos suorganizuotas Blogout (jau 5’tąjį kartą) ir jame dalyvavę žmonės visi yra asmenybės. Tele-2 tai žino. Jie žino, jog komercija puikiai dera su charizma, kurią turi žmonės, paskui kuriuos eina kiti.
Saviraiškos poreikio genami stiprūs žmonės rado puikią terpę išreikšti save: tinklaraščius. Kaip tik toks žmogus yra Altajus – jo motyvacija saviraiška, noras padaryti daugiau ir geriau. Šiam žmogui pritaikyti “gerosios prigimties” taisyklę natūralu.
Štai tokios taisyklės kitam žmogui, tokiam Insider iš pirmo žvilgsnio pritaikyti negalima: vargšas studentas, užtikrintas savo sėkme ir panaudojęs FaceBook esančias reitingavimo spragas sprendė kokiu skirtumu jam laimėti prieš Altajų Tele-2 skelbtame konkurse.
Tai aš tai juk nežinojau, kad jeigu visur daiktus ištampysiu ir visur prišiukšlinsiu, tai taip negalima...
Atvejis, sakyčiau, gan tipinis: taisyklės yra tam, kad jų nesilaikytumėm, išnaudosiu visas spragas savo naudai, kas nedraudžiama tas galima.
Juk nu, kaip, nu kvaili tie norvegai – palieka automobilį atrakintą ir net rakteliai spynelėj! Na, eik ir pasiimk![2]
Labai trumparegiškas požiūris. Kodėl? Ogi todėl, kad Tele-2 nori efektyviai panaudoti visus savo išteklius rinkodarai. Galiu garantuoti, kad jiems svarbu ir tie 1200 LTL (net jei tų litų ten mažiau, nors… suskaičiuojant ne tik banalią įrenginio rinkos vertę, bet ir laiko investicijas ir dar ką nors, tai tikrai gautųsi gal ir daugiau, gal ir n x 1200 LTL). Jeigu jiems nepavyks savo vardo sugretinti su charizmatiška asmenybe, paskui kurią eina kiti, o sugretins su apsukriu studentu, kuris pakankamai talentingas, tam kad sugebėtų savo naudai panaudoti technines spragas, tai… Galiu garantuoti, kad svarbu, nes jei tie 1200 LTL sugadins jų vardą, tai nuostolis bus ne 1200 LTL (o daug daugiau – čia parašau, jei kam ne visai aišku, kad daugiau).
Kodėl blogai, kad Tele-2 patirtų nuostolį, jei šios firmos vardas būtų sugadintas kokio nors apsukraus talentingo studento[3]? Todėl blogai, kad savo rinkodaros lėšas nukreips kitur, į efektyvesnius kanalus. O čia ir dvigubas neigiamas efektas – kris “like” vertė, nebegalės Insider’is naudotis šiuo savo įrankiu (teks ieškoti kito įrankio arba kito darbo) ir bus papildomai nemotyvuojamas šviesuomenės branduolys – juk tam, kad šviesuomenė šviestų, jos smegenims reikia įvairių mikroelementų, kurių maiste už 1200 LTL per mėnesį nėra.
Užtai neblogas dalykas yra tai, jog Insider’is parodė, jog FaceBook turi tobulinti ir tobulinti savo įrankius. Nors… Kaži ar ištobulins juos taip, kad talentingi ir apsukrūs trumparegiški studentai nesugebės surasti ar sukurti spragų. Parazitai, jei tik sugeba visada sunaikina savo šeimininką.
Ne, šio straipsnio apie parazitus, sunaikinančius savo šeimininkus, nebaigsiu. Užbaigsime aukšta nata: šiltai, maloniai ir gerai: juk kokį turime lietuvišką Internetą! Ne tik kad šviesolaidžiai visur iškaišioti, bet ir kas turi didžiausią intelektualią įtaką jame! Moralūs, mąstantys, žiūrintys pakankamai toli, kad priimtų teisingus sprendimus žmonės.
[2] – Nežinau ar tai tiesa. Tiesiog tai buvo iš nugirsto pokalbio kažkur kažkada. Iš pokalbio, kuriame dalyvavo vienas apsukrus žmogus, pabuvojęs Norvegijoj (o gal Švedijoj? – kažkur Skandinavijoje). Gali būti, kad tokie apsukrūs žmonės padarė taip, kad norvegai (ar gal švedai ar šiaip kažkurie skandinavai) dabar taip jau nebesielgia. Kodėl tai blogai? Todėl, kad iš šių žmonių buvo atimtas labai svarbus dalykas – pasitikėjimas, be kurio bet kokio darbo ar pastangų efektyvumas krenta arba tiesiog yra nulinis – save palaikanti sistema, nereikalaujanti kontrolės tiesiog sugadinama.
[3] – Dar gal reikėtų paaiškinti kodėl vardas firmos būtų sugadintas, jei jis būtų sugretinamas su faktu, jog kažkoks Insider apgavo juos pasinaudojęs technines spragas? Paimkime šitą patį pavyzdį su Altajumi: Altajus nusivylęs nesąžiningu konkursu pareiškė, kad daugiau nedalyvaus panašiuose konkursuose. Kodėl jis taip nusprendė? Žinoma, galima jo paties paklausti, bet galima ir pačiam suprasti, jog neigiamos emocijos, kylančios iš to, jog dėl gan paprastos smulkmenos Altajų išvadino sukčiumi (net jei sąmoningai jis supranta, kad tai yra visiška netiesa ir nesąmonė), bus gretinamos su konkursą paskelbusia firma, arba bent jau konkurso metodu. O jei šis žmogus parodys jį sekantiems, jog jis nusivylęs kažkuo, tai labai nedaug šansų, jog jį sekantys pasirinks Tele-2. Rinkodara toks dalykas – pinigai leidžiami jai tam, kad didėtų pardavimai, jei pinigai nusės nuomonės neformuojančiuose arba neigiamą nuomonę formuojančiuose, tai bus nuostolis. Jaučiu per sudėtingai paaiškinau… Jei ko nesupratot ar prieštaraujat – paklauskit arba prieštaraukit komentaruose arba dar nueikite paskaitykite ką Artūras šia tema parašęs.
[4] – Čia visko nesuprasite, jei neskaitysite nuorodų.
Taigi, išvažiavome atostogų į Italiją. O šitą postą pradėsiu ne nuo stogų o nuo vieno įdomaus dalyko, tai nemokamo geriamo vandens čiaupų. Tokie štai dalykai yra kažkuriuose kurortiniuose miesteliuose Italijoje:
Yra gazuoto, paprasto ir šalto. Labai svarbu per karščius gerti daug vandens.
O stogai įdomūs tuo, kad ten ant bene kiekvieno stogo yra po “grėblį” – decimetrinių bangų anteną, bangų, kuriomis transliuojama skaitmeninė televizija. Italija jau išjungė savo analoginę tv:
Trys grėbliai ant vieno stovo - įprastas stogo atributas.Čia Veros namo stogas (pas Verą gyvenam).Čia antenos kažkokiame mažame miestelyje.Dar viena antena ant stogoŠtai dar vienas stogas ir dar antenųDar antenų ant dar stogųAntenos antenos antenos...
Dabar mįslė. Atspėkite kas čia:
Spėkite kas čia per daiktas
Štai čia degalų kainos (pas mus, žinokite, mažesnės…):
Štai kiek kainuoja degalai Italijoje
Tai štai, toks va brangus benzinas, tiek daug žmonės turi skaitmeninių televizorių, o internetas tik va toks:
Aš tokio jau neatsimenu Lietuvoje
Martyna pasakojo, kaip nusipirko ji internetą iš kažkokio mob. operatoriaus kur kaina 15 eurų mėnesiui. Tai ten jai paskui mėnesio sąskaita pasidarė 250 EUR! Du šimtai penkiasdešimt eurų! Jai ten sakė, kad už sujungimus ten atskirai skaičiavo, tai ten duomenų daugiau atsisiuntė…
Apie šviesolaidį čia lietuvės nieko nežino. Italų paklaust nepavyko, nes italai kalba tik itališkai, o aš itališkai nelabai suprantu nelabai ir kalbu.
Tad nors pas mus dar rodo analoginę televiziją, bet degalai pigesni ir internetas toks, kad bet kokiame užkampyje jis pas mus dešimtimi kartų geresnis nei čia, Italijoje kurortiniame miestelyje iš D raidės (kažkaip Dečenzano ar panašiai, nežinau kaip VLKK siūlytų užrašyti ar ištarti Decensano).
Priklausomybė nuo interneto, nuo galimybės pasiekti informaciją ir draugus bet kur ir bet kurioje vietoje, yra stipri. Štai atostogauju Italijoje, prie Lago di Garda – kaip pas mus Druskininkai, tik čia ne Nemunas, o didžiulis ežeras ir krūva, tiksliau visa galybė kurortinių miestelių, kurių pavadinimų nesugebu atsiminti. Žinau, kad važiuosime už kelių minučių į Sirmione, ten prie jos pilies, einant vienu jos šonu prieisime ypatingai gražų pliažą iš vulkaninių akmenų, į vietą, kurią žino nedaug turistų.
Gyvename pas draugę, į Italiją išvažiavusią dar prieš ~15 metų, tad čia ji viską žino. Vienas blogas dalykas – internetas pas ją tik UMTS arba GPRS (įsikišau į usb portą kokią tai anteną su sim kortele viduje), o ir dar kitoks, nei pas mus:
Aš tokio jau neatsimenu Lietuvoje
O su sąlyga, jog internetas prastokas (švelniai tariant), tai aš čia nededu nuotraukų, o nuorodas į G+, kur jau tas kelias nuotraukas sudėjau. Parašysiu gausiau jau Lietuvoje.
Itališkas sprendimasČia italas pardavinėja savo grožįItališkas Fiatas pikapasBasanožkių įdegisItališkas ūkisKarvė pamatė mano objektyą.Čia kažkas kažką apgynė. Tie žmonės čia netyčia.
Šiandien, už poros valandų vyks Blogout. Tai renginys, kuriame norėjau būtinai sudalyvauti, juk jame susirenka visas blogosferos elitas! Tinklaraštininkai arba blogeriai, tai aktyvūs visuomenės nariai, kuriems įdomu, kuriems rūpi, žmonės iš kurių gaunu pačią subjektyviausiai objektyviausią informaciją. Internetas būtų nuobodi biblioteka, be šių tinklaraščių:
Simona Skersytė, simuten.blogas.lt (ten kažkokia nuoroda gavosi į kažkokius dantų balinimus, tai atsiprašau, kadangi neturiu laiko gilintis ir kadangi nevisai suprantu ar ten blogas ar jau neblogas, tai nededu čia nuorodos)
Pats nerealiausias tinklaraštininkas iš visų a… Andrius Kleiva! Girdėjau, kad tinklaraštį rašyti jis pradėjo dar būdamas pradinėse klasėse. O dabar (iš nuotraukos sprendžiant, Nobelio premija turėtų gauti ~30’ies) organizuoja tokius renginius. Beat that!
Na va, kol dėliojau nuorodas nesusilaikiau paskaitinėti nors po vieną naujausią straipsnį iš kiekvieno blogo – užtrukau… Tad iki Blogout liko vos valanda! Žiauriai gailiuosi, kad negaliu sudalyauti… Bet sako įrašys viską (dėkojame korėjiečiams)! Nekantriai lauksiu įrašo.
Turėjome prieš keletą metų su draugais tokią pramogą: “Vakarienės klubas”. Viskas prasidėjo nuo to, kad gan švieži naujakuriai Vilniuje mėgome lankytis pas draugus svečiuose ir ten žinoma kažką valgydavome ir gerdavome. Vėliau kai visi vedėme ir visos ištekėjo, kas išvažiavo, šeimose ėmė rastis vaikai ir klubas apmirė.
O štai sekmadienį, prieš tą lietų, kai čia, Vilniuje, tvyrojo baisiausia tvankuma, mes įsijungę savo kondicionierių susitvarkėme namus ir aš ėmiau svarstyti ką čia nuveikus, kad tik nereiktų į kiemą eiti.
Nutariau, kad reikia skambinti draugams, kurie tikriausiai kenčia nuo tos tvankumos į svečius ir tuo pačiu pasidarytumėm ką nors skanaus vakarienei. Ir gavosi puikiai! Gal net vakarienės klubo atgaivinimo pradžia!
Namie turėjome sprandinės, bulvių… Nutarėme padaryti mėsos troškinį su alumi. Užmačmožytą mėsą įvairiais prieskoniais sudėjome į keptuvę, apkepinome kiaulės taukuose (kurių gavome pirkę kaime pusę kiaulės ir paskui kaitindami kresnas). Tada sumetėme mėsą į puodą su šiek tiek verdančio vandens:
Kažkaip fotiko nesusigrizbau paimti anksčiau ir parodyti kepimo proceso... Tai va, čia mėsa jau apkepinta ir įmesta į patį didžiausią puodą su trupučiu vandens.
Svogūnų ir morkų kepimo proceso nepavyko užfiksuoti dėl įvairių priežasčių. Bet apkepinti svogūnai ir apkepintos morkos buvo sumestos į puodą.Čia mūsų pačių džiovintos slyvos. Ten inde dar matosi berods abrikosai kiek padžiūvę irgi... Tai mes jų nedėjome. Slyvos kokios penkios buvo gan smulkiai supjaustytos ir sumestos į troškinį taip pat.Štai jums filmas viso to grožio, kai alus pilamas į troškinį.Štai taip atrodė kelios sekundės po alaus supylimo į troškinįPutoms nutilus troškinys atrodė štai taip.Vualia! Nuostabaus grožio ir skonio daržovių ir mėsos troškinys aluje!
Išvažiavimas su šeima kur nors ilgesniam laikui (pavyzdžiui savaitei į Šventąją) prilygsta karinės operacijos planavimo ir vykdymo mastams. Bet kad ir kiek yra akivaizdžių pragmatiškų argumentų ko nors nedaryti, darymą motyvuoja ilgalaikių naudų supratimas. Ilgalaikės naudos supratimas yra tai, kas mus leidžia vadinti protingomis būtybėmis.
Turėjau apie tai galvoti tomis sunkiomis, tarsi dramblys, minutėmis.
Mintyse rikiuojamos ilgalaikės naudos, turint omenyje faktą, jog dar tik antras vakaras, o jų bus dar berods 3.
Didžioji dalis nepasitenkinimo, bent jau mano atveju, kildavo iš savigraužos, kai galvodavau kaip man sunku ir koks aš vargšas. Žinote, tokia paaugliška dėmesio stoka, tokie nuvertinimai, tokia savigyna. Ta būsena iš principo nieko gero neduodanti, ta būsena, iš kurios tiesus kelias degradacijai. Tai va, čia ne ta savigrauža, čia kitokia -grauža. Čia retkarčiais perdėto tėviško rūpesčio, jaudulio, kai nuo tavęs beveik 100 proc. priklausančių vaikų kontrolė drastiškai sumažėja papuolus į kitą, mažiau kontroliuojamą, nepažįstamą aplinką. Čia ir tas pyktis, kai šaltas ir šiltas vanduo bėga iš skirtingų čiaupų (čia mat taip yra, nes treileriai pirkti buvo Anglijoje) ir plaunant sūnaus užpakalį vandenį reikia sumaišyti saujoje arba prašyti pagalbininko padaryti šilto vandens mišinį plastmasiniame butelyje, iš kurio piltų vandenį ant kūdikio užpakalio. Čia internetuose esu matęs tos problemos sprendimų, bet deja, neturėjau lipnios juostos, o pirkti parduotuvėje vis pamiršdavau.
Tad, nieko pernelyg rimto, dėl ko turėčiau būti surūgęs visų atostogų metu. Na, gal kiek rimtesnė priežastis yra tai, jog vyresnysis mūsų gan skausmingai reaguoja į uodų įkandimus. Tiksliau organizmas jo toks: įgėlus uodui, ta vieta ištinsta, paskui susidaro gan stambi limfos sankaupa (tokia kaip pūslelė), tada užsideda toks šašiukas, kuris maždaug per savaitę ar daugiau užgyja palikdamas žymę, kuri matosi dar keletą savaičių. Galiu dabar visus įkandimus suskaičiuoti eilės tvarka: vienas virš kairiojo antakio, vienas tarp antakių (lyg trečia akis būtų – šis įkandimas ištinęs įtempė veido odą kiek iškreipdamas veido mimiką ir į vaiką buvo tiesiog skauda žiūrėti), vienas į kairį skruostą, vienas į dešinį smilkinį, vienas į kaklą po smakru, vienas į dešinę koją ties blauzdos kaulu, vienas į dešinės kojos didįjį pirštą. Gerai kad bent jau nesikasė jis tų žaizdelių ir neatrodė, kad jam tas vietas labai skaudėtų. Jaunėliui, tuo tarpu, neįkando nei vienas uodas arba jo organizmas kitoks – nes nei vieno įkandimo nesimatė.
Bene priešpaskutinę naktį gan stipriai lijo naktį ir stipraus lietaus lašų triukšmas į skardinį treilerio stogą suteikė ir romantiškai nostalgiškų minčių: Treilerio romantika by Skirmantas Tumelis
Knarkimas, tuo tarpu vienodai bjauriai įkyrus kaip ir uodo zyzimas prie ausies.
Užtai su oru pasisekė: nebuvo žiauriai karšta, reti debesys slėpė itin tiesioginius svilinančius saulės spindulius todėl nei aš, nei vaikai nenusvilome.
Čia paplūdimio žvaigždė: jaunėlis pažindinasi su Baltijos pliažo smėliu, o visiems aplinkui ne mažiau įdomu kaip jis tai daro.Smėlio apdirbimas spec. įrankiais buvo taip pat įsisavinamasTai paplūdimio žvaigždei dėmesio per daug nebus. Siūloma pusseserės pagalbos ranka su šlapiu smėliu.Čia esame liudininkais gamtos fenomeno, kai pasisuka žemė, bet jūra neišbėga.Kažkas pastatė didžiulę smėlio pilį. Mūsų džiaugsmui.Bala, o baloj kojos. O aplinkui smėlio pilis.Nes smaguTekšt-tekšt-tekšt...Nes ir jauniausiems smagu šiltoje baloje smėlyje.
Na, o pabaigai šiek tiek ornitologijos. Prie mūsų treilerio augo didžiulis raudonųjų serbentų krūmas. Prie to krūmo buvo kažkokie du šuliniai – aš įtariu, kas ten per šuliniai ir kodėl tas serbentų krūmas toks didžiulis… Tai va, tame serbentų krūme man kažkokiu tai būdu žiūrint į besileidžiančią saulę, šakų tankmėje pavyko įžiūrėti lizdą, o lizde ir paukštuką.
O čia raudonųjų serbentų didžiulis krūmas, kuris auga prie mūsų treilerio, o krūme paukštelis kažkoks lizdą susisukęs.Čia kiek geriau turėtų matytis tas paukštukas tame krūme raudonųjų serbentų, kur prie mūsų treilerio augaO čia tas paukštukas turi geriausiai matytis. Nenorėjau labai lįsti prie jo. Kažkaip ir taip matėsi, kad persigandęs vargšelis, kad kažkoks lenda ir čiaksi keistais garsais.
Gimus Augustui buvo sunku atsisakyti savo kai kurių įpročių, buvo sunku keisti prioritetus. Kad ir pavyzdžiui indų plovimas, tiksliau jų sutalpinimas į indaplovę, o švarių išdėstymas po indaujas: juk tai daryt galėdavome tada kai reikėdavo, tada kai sumanydavome tai padaryti. Arba rūbų skalbimas, tiksliau jų sutalpinimas į skalbimo mašiną ir jau išskalbtų rūbų džiovimas. Arba nusiprausimas po dušu – kada nori tada prausiesi. Atsiradus kūdikiui viskas kiek pasikeitė: dabar šiuos paprastus, bet kiek triukšmingus darbus (prausimasis po dušu netriukšmingas, tiesiog kai prausiesi – negali tuo pačiu ir vaiko prižiūrėti) galima daryti tik tada, kai nemiega vaikas ir tik tada, kai turi laisvą minutę. “Ai dabar tingiu, padarysiu tai kiek vėliau” – šito nebeliko, o tiksliau nebeliko vietos tam būti.
Poreikis griežtai disciplinai iš pradžių nervino ir pykdė, kol supratome, jog gyvenimo būdo pokyčiai ir disciplina yra privalomi atributai. O dar vėliau, tiksliau po pusantrų metų, kai gimė kitas sūnus, supratome, jog ta disciplinukė visiškas juokas palyginus su ta, kuri atsiranda šeimoje su antru vaiku. Viena šeimos ašis dar leidžia retkarčiais pasisukti mums, tėvams kiek kitaip, dar kiek kitur, kur norime, o dvinarė super-masyvioji ašis nepalieka jokių prošvaisčių: taip ir sukamės aplink jas.
O kad retkarčiais būtų dar sudėtingiau, nei galima, išvažiuojame iš sau įprastos aplinkos, tam, kad suprastumėm, kaip mums lengva ir gera namie. Na gerai, ne dėl to – dėl vaikų, juk nelaikysi jų uždarytų, kaip stiklo pilyje. Dar dėl rutinos sulaužymo – juk reikia, tiesa? Ten visoks jodas, jūra, oras, saulė, smėlis – tokių Vilniuje negausim.
Dalia suorganizavo išvažiavimą prie jodo, smėlio ir jūros. Tiksliau pradėjo organizuoti, o ten kažkaip gavosi, kad ir mano mama prisijungė prie organizavimo. Su sąlyga, kad kiek ankstėliau (berods pernai) ji buvusi Šventojoje ir gyveno labai fainame namelyje kur visai netoli jūros su mano brolio dukrom, tai nutarė ir šįkart pasiūlyti mums tą patį sprendimą.
Tada atsirado kitos sąlygos… Viena iš jų, kad tas namelis rezervuotas dažniausiai metams į priekį būna, kita sąlyga yra ta, jog to namelio savininkė turi gerą kaimynę, kuri irgi nuomoja namelius, tai buvo paskambinta tai kaimynei ir rezervuotas namelis mums: mūsų šeimai, žmonos mamai ir mano mamai.
– Ot gerai! – galvojome: – juk galėsime be vaikų kur nors nusimuilinti, kol bobutė su močiute vaikus prižiūrės!
Siurprizai
Matosi, kaip tai moteriai patinka gyventi tame daikte, o vyrui tas gėlės vazonas irgi kažkuo labai patinka
Siurprizas #1 paaiškėjo atvykus į vietą (Ošupio takas 5, Šventoji): gan linksmai atvažiavome su savo Opeliu visu būriu (aš, žmona, mūsų vaikai ir žmonos mama) ir sustojome prie namelio, kuriame planuojame apsistoti. Apžvelgiau kritišku žvilgsniu: “na, gerai, kiek senas namas, bet gan erdvus ir tvarkingas; didelis kiemas, nusilaužt galūnes vietų daug nėra, nors… Tikėjausi tai naujos statybos padoraus namelio su terasa ten ir gal net balkonu”.
Mano minčių srautą pertraukė žmonos imperatyvas paskambinti šeimininkei, ką ir padariau, pranešdamas džiugią žinią, jog atvykome. Tuoj pat priėjusi greitakalbe kažką ėmė malti ir žmona su vyresnėliu nuėjo kažkur tai į priešingą kiemo pusę, dar išgirdau ją šūktelėjant, jog man reikia važiuoti paskui jas, mašiną pastatyti arčiau to namelio, kuriame apsistosime. Kol iškrapščiau jaunėlį ir įdaviau jį žmonos mamai, kol nuvairavau automobilį skersai kiemo – paskui žmoną ir šeimininkę, šios jau buvo kažkur dingusios. Sustojau netankiame beržynėlyje ir ėmiau dairytis: beržynėlyje/pušynėlyje tai ten tai šen matėsi įvairaus gražumo treileriai su primontuotomis stoginėmis konstrukcijomis. “Aha… treileriai. Na, gal ir visai nieko ana va tas būtų” – galvojau žiūrėdamas į gan padoriai atrodantį ir dar nuo naujumo blizgantį “transportuojamą namelį” (šitaip savo namelį buvo pavadinusi šeimininkė savo pokalbyje su mano mama, kai ji pastarąjį rezervavo, kaip vėliau paaiškėjo į tuos žodžius ji dėmesio daug nekreipė). Ėmiau dairytis žmonos ir šeimininkės. Išgirdau manęs šūktelėjimą iš priešingos pusės, iš, sakyčiau, baisiausiai atrodančio treilerio:
Ne pirmos jaunystės "Torino - 28" su dviem miegamaisiais.
Aš lengvai nusivylęs stengiausi neparodyti to jausmo savo žmonai, kuri, aišku, jį iškarto pamatė. Tačiau jodas, jūra, smėlis ir saulė nugalėjo. Laukiame dabar mano mamos.
Siurprizas #2 paaiškėjo paskambinus mano mamai. Ji pasirodo važiuoja ir su mano tėvu. Viskas OK. Bus dar lengviau!
Siurprizas #3 paaiškėjo to paties telefoninio pokalbio metu (kalbėjo žmona). Pasirodo važiuoja dar ir dvi mano brolio dukros (10-metė ir berods 7-metė).
Aha: treileris su dviem miegamaisiais (kad ir su dviem miegamaisiais bet vietos kaip lėktuve), 5 suaugę (aš, žmona, žmonos mama, mama ir tėvas) ir dar 4 vaikai (10-metė, 7-metė, 2.5-metis ir 1.3-metis). “Bus šaunios atostogos” – pagalvojau.
Čia matosi terasa su stogu ir visokie pliažo reikalai džiūstantysČia yr salionas, fotikas, čiamudamas ir kompas iš kurio jums dabar ir rašau visa tai. Ten antai ir šikpuodis ir telikas be distancinio (sakė, kad anie kiti svečiai išsivežė).Čia yra virtuvė, katroje yra dujinė viryklė su orkaite ir šaldytuvas yra ir indų visokių (džiaugėsi mamos).Miegamasis su antresole, kuris buvo užimtas mano mamos ir mano brolio dukrų.Tai yra normalus klozetas ir kriauklė, bet kranai angliški. Nes, kaip vėliau paaiškėjo, treileriai gauti iš U.K. Tebūnie prakeikti tie U.K. atskiri čiaupai. Ir tebūnie prakeiktas tas klozeto dangtis, kuris nesilaiko atidarytas (jaučiu specialiai).Tai yra dušas. Visai nieko dušas, tik remtis į sienas baisu, nes jos kažkokios kartoninės. Vanduo karštas generuojamas dujiniu boileriuku. Dujų balionas stovi šalia treilerio.Čia miegojo žmona su savo mama ir mūsų vyresnėliu (ten jam tas ir maniežas).Mamų maistas. Barščiai su bulvėm. Visai skanu, bet į Žąsis nerašysiu apie tai. Ar parašyti?
Buvo beveik smagių akimirkų ir buvo itin sunkių, tarsi dramblys, minučių. O ko gi norėti, juk dvi mamos (uošvienė ir anyta), paauglė, trys vaikai – sprogstamasis užtaisas. Žinokite, jei išgyvensiu, tai būsiu labai sustiprėjęs. Šiąnakt yra paskutinė naktis – rytoj važiuojam namo. Net ašara ištryško…
Važiuojam į Kaišiadoris. Apžiūrėsime miestą, įvertinsime kokį nors vietinį restoraną (jei nerasime mieste, tai žinome, kad yra garsieji Bačkonys netoliese), pažiūrėsime kaip atrodo Kaišiadorių Kristaus atsimainymo katedra, Kaišiadorių vyskupija ar net Kaišiadorių geležinkelio stotis.
Čia mes taip su Dalia sutarėme vartydami Lietuvos didįjį kelių atlasą. Viena iš pramogų, kurias mes esame prasimanę su žmona yra važinėjimas po Vilnių, susipažinimas su savo miestu, kuriame gyvename. Keletą kartų esame jau tai darę ir jaučiamės, kad visai neprastai pažįstame jau dabar savo miestą. O dar važinėdami nemažai kartų stebėjomės: “hmm… sunku patikėti, kad tokia vieta yra Vilniuje!”
Dabar, su vaikais, mūsų įpročiai turėjo keistis. Vaikams ne taip įdomu važinėtis automobiliu mieste, o juoba po naktinį Vilnių. Dabar važiuojame gan standartinius maršrutus į parkus ar tiesiog į centrą (Gedimino pr., Sereikiškių parkas, Katedros aikštė).
Sugalvojome naują dalyką: važiuojame pasivažinėti ne po Vilnių, o po Lietuvą! Šiaip jau jaučiamės Lietuvą daug maž pažįstantys – pravažiavom nemažai įvairių miestelių ir kaimelių važiuodami pas tėvus ar pas draugus. Esame aplankę daug turistinių vietų. O šių važinėjimų principas turi būti važiuoti ten, kur nesame buvę, nebūtinai ten kur nusivežtum turistus, kur pravažiuodami nė nepagalvodavom, kad ta vieta nors kiek įdomi, juoba ir tie važinėjimai po Vilnių taip pat tokie – važiuojame visur, kad ir į miegamuosius rajonus, nes norime pažinti jį visą ir visokį.
Taigi, Lietuvos lankymo kriterijai šiai dienai: važiuoti reikia maždaug pietų miego atstumu, miestas turi būti ne per didelis, kad nepervargtumėm su savo pypliais, bet ir pakankamai didelis, kad rastumėm padorią vietą pavalgyti ar pakeisti jaunėliui sauskelnes.
Pabandėme prisiminti kokį nors miestelį, į kurį paprastai šiaip sau nevažiuotum. Tada mes prisiminėme vieną įdomų nutikimą: mūsų draugė labai norėjo nusipirkti mašiną, bet biudžetas jos nebuvo toks didelis, kad galėtų nusipirkti iš karto automobilį, kuris jai patiktų. Ilgai ieškojusi visokiuose skelbimuose rado Ford “Ka” – gan keistas mini automobilis. Mašinos pardavėjas Kaišiadoryse, ji paprašė mūsų ją ten nuvežti. Tai mes ją ten ir nuvežėme. Toks iš manęs mašinų specialistas: man ta “Ka” šiaip jau ir taip nepatiko, bet draugė dėl jos tiesiog svaigo, tad įkalbėti nepirkti nepavyko, juoba kad nelabai aš ir supratau ar su ja ten viskas gerai ar ne. Vėliau paaiškėjo, kad ta mašina buvo lūžusi pusiau arba sulipdyta iš dviejų mašinų, kurių viena buvo trenkta į užpakalį, kita į priekį. Geri suvirinimo specialistai gyvena Kaišiadoryse… Nors draugė su ta mašina buvo gan dažna servisų lankytoja – gali būti, kad tos mašinos kaina padvigubėjo po tų servisų visų…
Taigi, Kaišiadorys! Pietų miego atstumas, be reikalo ten neužsuktum. Internete ir knygose apžvelgėme kas tai per miestas ir ko iš jo tikėtis, susirinkome vaikus, daiktus ir pirmyn!
KaišiadorysTen tolumoje už Girelės II tvenkinio matosi kažkokie nameliai, o kairėje matosi puikūs tramplinai šokinėjimui į vandenįElektromagnetinių bangų bijančių siaubas. Ant vandens bokšto antenos.Ėhey! Mes į Kaišiadorius atvažiavome. Apsisukom ir nuvingiavome nepagrindinėmis gatvėmis, nes vaikai miega, tad žadinti be reikalo nevalia.Štai taip atrodo nepagrindinės gatvės - regis visos visuose miesteliuose jos tokios.O statybos vyksta. Statomas naujas: kompleksas. Tik kaži ar iki Spalio suspės...Seni ir tikriausiai jau ardomi bėgiai. Pervaža be jokių perspėjimo ženklų.O čia naujasis. Su elektra.
Sustojome čia. Prie pastato su kryžiumi. Prie Kaišiadorių Kristaus atsimainymo katedros, kurią netgi buvo aplankęs būsimas popiežius (kai lankė dar nebuvo popiežiumi, o kai buvo popiežiumi tai buvo Pijus XI).Mums traukiant link parko, kurį buvome užmatę važiuodami, žmona išgirdo zyzimą ir liepė man greitai nešdintis iš ten, kur nuėjau, nes ji pamatė bičių spiečių. Aš žinoma, žmonos klausau, nors spiečius buvo gan aukštai. Pro pat mus praskridęs pasuko link katedros (tie taškeliai - tai bitės). Tikiuosi rado namus pas kokį nors gerą bitininką.Mokyklos stadionas, o tolumoje matosi ištaigingi namaiTai yra Kaišiadorių vyskupijos kurija
O čia ta kurija iš kitos pusės. Gražus pastatas. Norėčiau tokiame name gyventi.O štai čia vieta kurioje pietavome. Kaip matote, logistika su vežimėliu - puiki!Rūkantys rūkaliai parke nepageidaujamiKaišedarai. Augustas su burbuliatoriumi pirmame plane. XVI amžiuje šiose vietovėse gyveno kilmingas totorius Chašaidaras, tai Vikipedija sako, kad iš ten ir miesto vardas kildinamas."Prakeikti kiniečiai industrializavo ir tokį romantišką dalyką, kaip burbulų pūtimas" - ar tai kažkaip panašiai sakė vienas žmogus pamatęs šį puikų burbulų ginklą.Į brolį burbulais! Negalima! Sėskit! Tuoj įsijungsiu mėgstamiausią muziką ir lekiam!Ir grįžtant į Vilnių, Žiežmarių peizažai su įspūdingomis, nors ir su nesisukančiomisvėjo jėgainėmis
Reziumuojant: išvyka pavyko. Idėja pasiteisino. Buvo įdomu ir smagu. Tos, kur prastesnės nuotraukos – mano darytos, o visos kitos – Dalios. Deja nepavyko aplankyti Kaišiadorių muziejaus ir Algirdo Mykolo Brazausko namų (paverstos muziejumi jau). Žinome, kad šis žmogus Kaišiadoriuose yra gerbiamas ir kad šis Lietuvos prezidentas šio miesto labui nuveikė itin daug.
Mūsų pasivažinėjimai po Vilnių išaugo į pasivažinėjimus po Lietuvą – Lietuvos lankymą. Artimesnis susipažinimas jos mumis ir vaikais. Juk labai svarbu suprasti kur gyvename. Akies krašteliu pažvelgėme į vieną iš Lietuvos miestų – kiek didesniu krašteliu, nei tiesiog važiuojant Vilnius-Kaunas magistrale, kurioje puikuojasi nuoroda į Kaišiadoris.
