vaikas

Mes kai įsigijome naują foto aparatą, tai senasis (senasis IXUS’as) iškeliavo į užtarnautą pensiją.

Mūsų smalsuolis Augustas retkarčiais nustverdavo jį į savo mažus delniukus.

– Augustai, šitas daiktas yra tėčio ir mamos, negalima jo imti… – sakydavome.

Ir išties – nenorėjome, kad jis imtų šį vis dar gerą daiktą ir jį sudaužytų arba apterliotų maistu arba kitaip sugadintų. Tačiau, po kelių mėnesių vis pažaisdami parodėme kaip su juo galima fotografuoti, Augusto pirščiukai įgudo paspausti užrakto mygtuką ir laikyti jį įspaudus tiek kiek reikia (pirmais bandymais rankos net drebėdavo iš pastangų kaip galima stipriau paspausti tą mygtuką, kad fotoaparatas suveiktų). Kairė ranka beveik visada užstoja blykstės lempą. Labai daug vaikui džiaugsmo suteikia galimybė nufotografuoti vaizdą ir kelias sekundes jį pamatyti sustabdytą fotoaparate, tad ėmėm nedrausti imti fotoaparatą jam į rankas ir pačiam fotografuoti tai ką jis nori.

Dabar paėmiau kortelę ir žiūriu ką turime, o turime visai įdomių kadrų. Įdomu ir tai, jog galime daug maž įvertinti, kaip jam atrodo pasaulis iš jo požiūrio taško, tad štai jos:

: Augustas nufotografavo mano ranką

: Štai kaip aš atrodau jam kartais.

: Paties fotoaparato apsitrynusi dėtuvė Augustui pasirodė įdomi.

: Dėtuvės kraštas šaligatvio fone

: O čia į kompoziciją dar ir pėdos galas.

: Baisiai įdomi fotoaparato dėtuvė

: Čia yra senelio kojos

: Dangus

: Tai yra mūsų opelio priekinių durų apatinis kampas iš vidaus su degančia lempute

: Nešvarus priekinis automobilio stiklas su manęs kraštu

: Mūsų automobilio prietaisų skydelis

: Čia yra priekinis mūsų automobilio stiklas su kažkokių žolelių pundeliu, kurios ten ne visai turėjo būti paliktos, bet jau kai palikome, tai jau neberenkame…