Štai ėjau vakar į darbą ir pafotografavau. Bet gavosi ne taip, kaip matėsi fotoaparato ekrane. Keista ane? Fotoaparato ekrane matosi vienaip, o kompiuteryje kitaip…
Tai štai ėjau vakar atgal namo ir nutariau ištaisyti akivaizdžias man klaidas.
Visų pirma reikėjo sumažinti ISO jautrumą, nes 1600 buvo per daug ir tai matėsi akivaizdžiai.
Visų antra reikėjo mažiau skubėti, nes namo dar nevėlavau.
Visų trečia jau buvo žinomi objektai (fotografavau tuos pačius) ir kompozicijas buvo lengviau kurti.
Visų ketvirta dar nutariau nufotografuoti ir seną apleistą pradėtą statyti pastatą.
Visų penkta štai kas gavosi:
Ten gyvena blogieji robotai.Miškas. Vidur miško - pasakų namelis.Karstas ant ratukų.Vilniaus verslo uosto panorama.Dar viena panorama, kur keliai tarsi gyvatė vinguriuoja Vilniumi.Panorama dar viena. Tas vingis visai gražus.Bandžiau užregistruoti sniegą krentantį šalia lempos. Labai charakteringas vaizdas mieste. Bet reikėjo išlaikymo mažesnio. Patirtis.Šeškinės kalnas ir daug raidžių stende. Nesugebėjau sureguliuoti išlaikymo, kol nepasikeis užrašas.Štai čia žolė gražiai atrodo Vilniaus Panoramoje.O čia ta žolė visai trukdo. Bet užtai patirtis.Ir vėl žolė Vilniaus Panoramoje, tik fokusas kitur. Dabar gal ji trukdo net kiek :/Žolė padžiūvusi Vilniaus panoramoje.
Atn.: Adis papostprocessino keletą fotkių ir aš jas čia dedu, nes man patiko jo pažaidimas (o iš tų nuorodų po kelių dienų dings).
Adis kažką čia dar padarė. Bet atrodo visai gražiau.Adis čia dar kažką padarė.Adzio panespalvotintas namukas ir dar kažkas padaryta
Atn.: An paminėjo, kad jai labai įdomūs ofisų langai. Man irgi taip pasirodė. Todėl aš juos iškirpau. Dar kiek pareguliavau kontrastą ir saturation.
Jau po penkių, o žmonės dirba.Šita foto primena senovinę iš juostelės darytą kažkokią nuotrauką iš kažkur iš JAV...Šitas bičas man kažką primena...
Nežiūrint to, kad fotoaparatas geresnis – fotografas tas pats. Todėl tokie ir rezultatai. Ir tik po tokių sesijų pradedu suprasti ką dariau negerai, ką reikėtų pataisyti…
Nors ne! Čia objektyvas lievas! 🙂 Šis tas gavosi vistiek ir tuo šiuo galiu pasidalinti su jumis. Nelabai gėda.
(Spauskit “shift” ir skrūl-skrūl) Tai čia tokią panoraminę nuotrauką pavyko sulipdyti. Lipdžiau su The gimp’u (naudojau move/transfrom/erase)
Štai toks Vilniaus verslo uostas iš po tilto/viaduko.
Štai toks Vilniaus verslo uostas mane pasitinka kas rytą. Būna ir gražesnis. Bet fotoaparatą pasiėmiau šiandien :/
Vairuotojai, važiuokite atsargiai, nes aš jus fotografuoju nuo šlaito 🙂
Yra ekstremalaus vairavimo mėgėjų, kurie nesidrovi pasivažinėti ir tokiomis vietomis (ten ne kelias).
Pabudęs Vilnius keliasi.
Kelias į Vilniaus verslo uostą pro vieną brangiausių tokių stadionų pasaulyje.
Važiuojant tarp Vilniaus ir Kauno, tiksliau tarp Vilniaus ir Kaišiadorių, o jei dar tiksliau tai tarp Elektrėnų ir Kaišiadorių yra Žiežmariai. Ten, kur stovi senas televizijos bokštas, kuris anksčiau turėjo tiesiai prie bangolaidžio jungiamas ruporines antenas[1] (kurios atrodo kaip tv bokšto ausys), tik dabar jos nuimtos. Ten kur greitis apribojamas iki 70 km/h…
Lankiausi didžiausioje Žiežmarių įmonėje “Žiežmarių gėlės“. Tai bene didžiausia gėlių augintoja Lietuvoje apie įmonę rašė ir VŽ.
Didžiausią įspūdį padarė, tai didžiuliai šiltnamių plotai – kvapas, šiluma (kuri labai maloni jau vėsoką spalio rytą). Ne paslaptis ko aš ten nuvykau – ogi susitikti su įmonės darbuotojais ir paklausti kaip jiems sekasi, bei pakviesti į rinkimus šį sekmadienį. Rinkiminė agitacija. Bet tai buvo tas kartas, kai tai daryti buvo malonu ir įdomu. “Žiežmarių gėlės” darbuotojai pirmiausiai ir labiausiai skundėsi ne standartinėmis problemomis, o tuo, kad jiems sunku patekti į darbą: “Žiežmarių gėlės” šiltnamiai yra vienoje automagistralės pusėje, o darbuotojai gyvena kitoje ir kas rytą/vakarą turi eiti per gan judrią ir didelių greičių magistralę. Sako, kad kartais, rytais, kai didesnis eismas, tenka ir po pusvalandį pastypsoti.
Yra požeminis praėjimas laukiniams gyvūnams, bet jis gerokai į šoną (gal kilometras ar du).
Sužinojau, jog šiuo ruožu rūpinasi VĮ “Automagistralė” ir kad kažkokiuose planuose virš-žeminė pėsčiųjų perėja yra numatyta ir gal net suprojektuota ir tai yra dalis visos automagistralės projekto – nuimti visus magistralinio greičio apribojimus tarp Vilniaus ir Kauno. Tik ne visai aišku kada bus ta perėja padaryta. Bet tam yra telefonas bei kitos ryšio priemonės – sužinosiu.
O tuo tarpu artėja rinkimai, o po rinkimų bus spalis, o po spalio bus lapkritis, o tiksliau lapkričio 1’oji. Ir kol kas Žiežmariuose prie chrizantemų eilių nėra, tad, manau, jog pats geriausias laikas užsukti ir jų įsigyti.
Žiežmarių gėlių šiltnamis - pavilijonas ir žydinčios chrizantemos (atsiprašau dėl kokybės - telefonu fotografavau)
Ir gerbiami vairuotojai – laikykitės greičio apribojimų ties Žiežmariais važiuodami į bet kurią pusę, nežiūrint į tai, kad fotoaparatas nukreiptas tik į vieną.
Atnaujinimas.
Gavau štai tokią informaciją iš VĮ “Automagistralė”:
Dėl praėjimo-pravažiavimo ties Žiežmariais situacija yra tokia :
1. Projektas yra paruoštas ( bus statomi pėsčiųjų viadukas ir tunelinis viadukas transportui);
2. neišspręstas žemės paėmimo klausimas (savininkai neparduoda-vyksta teisminiai procesai);
3. Statybos klausimus spręs Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Sisisiekimo ministerijos, gavusi tam lėšas.
Ką gi. Eisiu aiškintis kas ten per teisminiai procesai ir su kuo. Tada pereisim prie statybos klausimų išsiaiškinimo.
______________________
[1]– šia antena kažkur JAV mokslininkai atrado foninę kosminę spinduliuotę ir išsiaiškino ką ji reiškia. Įdomu ką Žiežmariečiai tyrinėjo šia antena…
Sraigtasparnį pamačiau išlipęs iš automobilio prie Kaišiadorių r. švietimo ir kultūros paslaugų centro.Vietinių dailininkų paveikslai, atvežti iš Kaišiadorių muziejaus, kuris, deja, ekspozicijai patalpų neturi
Apie paveldosaugos problemas ir sprendimus kalbėjo kultūros paveldo departamento atstovas Svaigedas Stoškus. Pasidžiaugė paveldosaugininkas dėl kai kurių žmonių, kurie net neturėdami didelių lėšų, įsigiję istorinio ar kultūrinio paveldo objektus, juos puoselėja ir saugo. Kritikos susilaukė šiuolaikiniai plikbajoriai, kurie įsigiję kokį nors dvarą leidžia jam trūnyti, jo nesaugo, į jį neinvestuoja, o tik tikisi, kad bus pelningas čia ir dabar – na, nežiūri visai į perspektyvą ir visiškai nesirūpina visuomenės interesu.
Svaigedas Stoškus kalba apie paveldosaugos problemas
Tai štai tokiems Svaigedas išrašinėja baudas. Kai kuriems ši poveikio priemonė efektyvi – antai žydų kapinių netvarkė, tai dabar jau tvarko. Kitiems, deja, ta priemonė neefektyvi: baudas sumoka, bet ir toliau daro savo – t.y. nedaro nieko. Paveldosaugininkas užsiminė, jog padidinus baudas viena eile (prirašius dar vieną nulį gale), ši poveikio priemonė bus efektyvi ir tiems[1].
Vėliau Oleardas Lukoševičius, Kaišiadorių muziejaus direktorius, susilaukė komplimento, jog problemų paveldosaugos departamentui su Kaišiadorių rajonu nėra.
Rasa Čepaitienė, VU dėstytoja
Rasa Čepaitienė papasakojo kas yra kultūrinis paveldas, kas yra ar galėtų būti “vietos dvasia”. Man buvo nauja, jog kultūros paveldą gali apibrėžti ir “keistumo vetė”.
Vėliau Vykintas Vaitkevičius, Klaipėdos universiteto, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto atstovas, papasakojo apie Bajorų archeologinę ekspediciją, kur kasinėjama yra buvusio ežero vietoje, kur randama žmonių laidojimo įrodymų. O tai reiškia, kad ten gyvenantys žmonės laidojo vandenyje – tai, kaip supratau, nauja Baltijos regiono istorijoje.
Archeologas Vykintas VaitkevičiusLazda su senoviniais rašmenimis. Unikalus dalykas.
Tyrinėdami tą kapavietę archeologai rado ir lazdą su, kaip spėjama, senoviniais rašmenimis. Archeologai itin džiaugiasi šiuo radiniu.
Albertas Lakštauskas pasakoja apie Žaslius
lbertas Lakštauskas papasakojo apie Žaslius, apie Laukagalio akmenį. Apie neseniai vykusią šventę – Žaslių miestelio 555 jubiliejų, bei ta proga atidengtą paminklą Žaslių aikštėje. Papasakojo apie Guronių kaime esantį “Rožinio slėpinių kelią“. Apie įvairius renginius, vykstančius Kaišiadorių rajone – matosi, jog bendruomenė veikli ir aktyvi.
Vėliau Kaišiadorių muziejaus direktorius pasidžiaugė, kad nors jų muziejus ir neturi ekspozicijos, bet užtai daro daug tiriamojo bei leidybinio darbo ir muziejų galima pervadinti institutu. Aptarėme tada prie kavos auditorius, kurie audituoja muziejus, kurie sako, kad jų darbas yra tikrinti atitiktį įstatymams, o ką daryti, kad atitiktis būtų pasiekta turėtų galvoti jie patys.
Buvo itin malonu pabūti tikrų ir draugiškų Kaišiadorių intelektualų būryje. Išvykau namo pakilia nuotaika.
_________________________________
[1]– Vėliau, po konferencijos paklausiau ką turėtų daryti verslininkas ar šiaip žmogus įsigijęs paveldosauginį turtą? Kaip jie turėtų juo rūpintis? Pasirodo reikia parašyti projektą, kurį suderinus su visomis institucijomis, tarp kurių yra ir paveldosaugos departamentas. Šalia esantys pašnekovai pridūrė, jog patys pikčiausi, tai VMVT, o paveldosaugininkai tai vieni geresnių. Taip ir neišsiaiškinau kiek ten išviso yra tų institucijų, su kuriomis reiktų tą projektą derinti. Bet problema nebūtinai tik piniguose. Bandžiau save įsivaizduoti tokio istorinio paveldo šeimininku ir visą tą galimą biurokratiją, kurią reikia vykdyti, norint tą istorinį paveldą puoselėti…
Kaip mano dėmesingi skaitytojai žino, Kaišiadoryse esu buvęs jau anksčiau. Tuokart skundžiaus, kad nespėjau aplankyt Algirdo Mykolo Brazausko muziejaus. Kaip žinia, tą žino ir ne dėmesingi mano skaitytojai, Kaišiadorys tampa kultiniu miestu Lietuvos internete ir ta proga subrendo reikalas padaryt antrą iteraciją[0] ir susistemint žinias apie šį nuostabų miestą[1].
Maistas Kaišiadoryse
Pirmojo apsilankymo metu, labai gerai atsiliepiau apie vietinį itališko maisto restoraną “Toskana”, Laukinėse žąsyse. Neužilgo ten nuvažiavo pats internetų metras Rokiškis Rabinovičius ir Kaišiadorių Toskana ir kartu Žąsų virtuvė buvo patikrina antrą kartą.
Kaip žinia, ten važiuoja ir komonsensavičiai, kas iškart yra didelių planų požymis. Bus kuriamas miestų dvipolis, planuojamas naujas oro uostas, su naujais pigiais oro vežėjais deramasi. Jau kliksi Autocad’e pelės, jau spausdintuvai ūžia ir lekia suglamžyti detalieji planai į šiukšliadėžes, jau Igoris tekina iš neržaveikos kapsulę, kurią naujasis dipolio meras jau užkasinėja savo sapnuose, šaudo šampaną ir kerpa juosteles…
Vilnius-Kaišiadorys (kas šiaip vadinasi Vilnius-Kaunas) važinėja tik elektriniai (neskaitant Vilnius-Klaipėda, nes irgi sustoja Kaišiadoryse) tačiau dviejų tipų: senas, latviškas ER-9M ir naujas, dviaukštis, čekiškas EJ575. Senajame yra 3 klasės vagonai, ir jis dažniausiai stojo beveik visose stotelėse, o dviaukščiame yra 2 klasės ir 1 pirmos klasės vietos, ir jis niekur nestoja, arba stoja tik keliose stotyse[2] .
Muzika
Lietuviškojo progresyvaus metalo grupė “Stranger Aeons” nusifilmavo savo videoklipą Kaišiadoryse:
Nekomercinis, studentų organizuojamas gyvos Muzikos festivalis po atviru dangumi Festivalis Ga Di 2012. Ten kiekvienas gadas gali išreikšti savo jausmus per muziką.
Senos lietuviškos tradicijos, tai kapelos ir liaudies muzika Rumšiškėse (priklauso Kaišiadorių rajonui). Ir nors kalendoriuje nėra, bet visur kitur sako, kad Rugpjūčio 15 ten bus švenčiamos Žolinės.
Kaišiadorių muziejuje labai miela mergina muziejininkė Gintarė (kaip ir Asta) papasakojo, kad Žasliai yra labai irgi gražus miestelis – visai šalia Kaišiadorių, kurį irgi aplankiau.
Žmonės dar sako, kad Kaišiadorių meras taip pat yra labai geras ir jau išrinktas juo būti 3 kadenciją iš eilės.
Teko susipažinti ir su Jonu, kuris yra Kaišiadorių anoniminių alkoholikų draugijos vadovas, kuris dar organizuoja rytinę mankštą prie Kaišiadorių tvenkinių…
Verslas Kaišiadoryse
“Žiežmarių gėlės” – bene pati didžiausia gėlių augintoja Lietuvoje, prilygstanti gal net kokiems olandams – akies krašteliu, pravažiuodamas pro Žiežmarius, mačiau jų didžiulius šiltnamius.
“Nemuno baldai” – Lietuva apskritai garsėja savo baldais, o ypatingai baldų eksportu.
Kepykla “Gudobelė“, kurie kepa mano pačius mėgstamiausius duonos traškučius “Bon Chance”[3].
Žuvies parduotuvė “Ikura” (kas išvertus iš japonų kalbos reiškia “kiek?” arba “už kiek?”). Internetų savo neturi, bet užtai yra Kaišiadorių internetiniame kataloge. Jeigu toje parduotuvėje paklausite: “Ikura ikura desu ka?”[イ] iš karto gausite nuolaidą, nes supras, kad esate savas kaišiadorietiškas japonas.
—
Ir pabaigai kelios mano nuotraukos iš mano antro apsilankymo Kaišiadoryse:
Algirdo Mykolo Brazausko namas, kurį (kaip papasakojo Asta) Brazauskai statė iš blokelių, kuriuos liejo patys iš anglių šlako surinkto prie geležinkelio.
Pati muziejaus koncepcija kaip tokia man pasirodė kiek neįprasta ir ne veltui, nes tai bene vienintelis tokio tipo Lietuvoje, t.y. tiesiog prezidento namai. Nesu tikras, bet gal kitose šalyse, kur prezidento institucija yra galingesnė ir svarbesnė, tai tokie muziejai gal ir įprasti dalykai…
Čia Algirdo Mykolo Brazausko kostiumas ir batai. Tiesiog kostiumas kaip kostiumas, batai kaip batai, bet muziejaus kontekste tai kažkaip visai įdomu.
Štai taip atrodo Kaišiadorių traukinių stotis iš išorės.Štai taip atrodo iš vidaus - nors pastatas ir didžiulis, bet laukiamoji salė mažytė, viena veikianti kasa, laiptai į antrą aukštą, kur įėjimas į tolimesnes patalpas yra užrakintas grotomis.Dūžtantys bėgiai traukiniams su poroloniniais ratais.Čia sukrauti bėgiai, o ten matosi senasis Kaišiadorių vandens bokštas.Čia bėgiai, Kaišiadorių traukinių stotis ir tolis nuo pėsčiųjų tiltelio, kuriuo saugiai galima pereiti iš vienos bėgių pusės į kitą.Čia nufotografavau tris dalykus - Autobusą su užrašu "Kaišiadorys", vandens bokštą, ir Kaišiadorių, bei jo apylinkių mažmeninės prekybos tinklo "Pasagėlė" parduotuvę.Anoniminių alkoholikų draugija - visai šalia Kaišiadorių katedros.
Kaišiadorių visuomenės sveikatos biuras. Taigi, tam senam pastatui, kuriame yra šis biuras, toks liftas - vienintelis sprendimas. Ir tuo liftu naudojasi neįgalūs žmonės.
Įdomiausia muziejuje yra išdidintų senovinių fotografijų ekspozicija:
Čia šita cerkvė ar tai bažnyčia buvo sugriauta ir vietoje jos pastatyta Kaišiadorių autobusų stotis. Tie kryžiai aplinkui atrodo įspūdingai ir gal net kiek kraupiai. Ir atleiskite dėl blykstės. Nežinau kodėl nesugalvojau jos išjungti :/O čia ta pati Kaišiadorių geležinkelio stotis, bet prieš kažkiek tai metų nespalvota.Viršuje Kaišiadorių gatvelė, o apačioje kažkoks valdininkas ir dvi jo sekretorės-padėjėjos. Labai patiko visų trijų nuotaika.Derlių ima.Tikrasis Volksvagenas - traktorius stovintis vienoje gatvės pusėje. O kitoje:O kitoje - Fordas.Išradingas žmogus. Prispaudė stogą plytom.Eilinis Žaslių kiemas. Man pasirodė kažkuo išskirtinai įdomus.Vabalai meldžiasi ant Žaslių bažnyčios mūroČia pabandžiau padaryti itin gražios vietos - Žaslių bažnyčios ir šalia esančio ežero panoraminę foto
Tad paviešėjau gražiose Lietuvos miestelių apylinkėse ir… Reiks dar. Būtinai reiks dar.
_________________________
[0] – Tinklaraštis tuo ir yra gerai, kad čia galiu daryti ką noriu, nes jokie žurnalistų reguliavimo organai ir pikti Seimo nariai mums nepaaiškins ką, kaip ir kada mums pagirti, pasidžiaugti ir kitaip puošti žmones bendražmogiškomis vertybėmis, net jei žmogus ir kuklus ir negali dėl to akių niekur padėti.
Aš galiu padaryti gamatcinių klaidų, rašyti “pagūglinau” ir dėl to negauti baudos. Galiu dėti tašką .kur noriu (nors geriau taip nedėkit, nes tai itin blogo skonio ženklas).
Ir niekas tinklaraštininkui nepaaiškins, kai jis ims ir parašys dar kartą ta pačia tema, papildydamas prieš tai buvusio įrašo fotografijas kitomis, kurias padarė net specialiai į Kaišiadoris nuvažiavęs dar kartą.
[1] – 101 – arba “uon-ou-uon” reiškia… Reiškia, jog bus papasakota visokių dalykų apie objektą. Na, tiksliau išvardinta kas kaip kada kur kodėl ir panašiai. Visų klausimų, žinoma, neatsakysiu, bet tai vistiek toks 101 žanras.
[3] – Tie traškučiai tai kažkas nerealaus: sukoncentruoti patys didžiausi skrudintos duonos privalumai (traškesys, skonis, faktūra) į bulvinių traškučių patogumą. Man net atrodo, kad jie neturi jokių gliutamatų (tik gliuteno) ir todėl gali būti griaužiame be didesnių sąžinės priekaištų.
Išvažiavimas su šeima kur nors ilgesniam laikui (pavyzdžiui savaitei į Šventąją) prilygsta karinės operacijos planavimo ir vykdymo mastams. Bet kad ir kiek yra akivaizdžių pragmatiškų argumentų ko nors nedaryti, darymą motyvuoja ilgalaikių naudų supratimas. Ilgalaikės naudos supratimas yra tai, kas mus leidžia vadinti protingomis būtybėmis.
Turėjau apie tai galvoti tomis sunkiomis, tarsi dramblys, minutėmis.
Mintyse rikiuojamos ilgalaikės naudos, turint omenyje faktą, jog dar tik antras vakaras, o jų bus dar berods 3.
Didžioji dalis nepasitenkinimo, bent jau mano atveju, kildavo iš savigraužos, kai galvodavau kaip man sunku ir koks aš vargšas. Žinote, tokia paaugliška dėmesio stoka, tokie nuvertinimai, tokia savigyna. Ta būsena iš principo nieko gero neduodanti, ta būsena, iš kurios tiesus kelias degradacijai. Tai va, čia ne ta savigrauža, čia kitokia -grauža. Čia retkarčiais perdėto tėviško rūpesčio, jaudulio, kai nuo tavęs beveik 100 proc. priklausančių vaikų kontrolė drastiškai sumažėja papuolus į kitą, mažiau kontroliuojamą, nepažįstamą aplinką. Čia ir tas pyktis, kai šaltas ir šiltas vanduo bėga iš skirtingų čiaupų (čia mat taip yra, nes treileriai pirkti buvo Anglijoje) ir plaunant sūnaus užpakalį vandenį reikia sumaišyti saujoje arba prašyti pagalbininko padaryti šilto vandens mišinį plastmasiniame butelyje, iš kurio piltų vandenį ant kūdikio užpakalio. Čia internetuose esu matęs tos problemos sprendimų, bet deja, neturėjau lipnios juostos, o pirkti parduotuvėje vis pamiršdavau.
Tad, nieko pernelyg rimto, dėl ko turėčiau būti surūgęs visų atostogų metu. Na, gal kiek rimtesnė priežastis yra tai, jog vyresnysis mūsų gan skausmingai reaguoja į uodų įkandimus. Tiksliau organizmas jo toks: įgėlus uodui, ta vieta ištinsta, paskui susidaro gan stambi limfos sankaupa (tokia kaip pūslelė), tada užsideda toks šašiukas, kuris maždaug per savaitę ar daugiau užgyja palikdamas žymę, kuri matosi dar keletą savaičių. Galiu dabar visus įkandimus suskaičiuoti eilės tvarka: vienas virš kairiojo antakio, vienas tarp antakių (lyg trečia akis būtų – šis įkandimas ištinęs įtempė veido odą kiek iškreipdamas veido mimiką ir į vaiką buvo tiesiog skauda žiūrėti), vienas į kairį skruostą, vienas į dešinį smilkinį, vienas į kaklą po smakru, vienas į dešinę koją ties blauzdos kaulu, vienas į dešinės kojos didįjį pirštą. Gerai kad bent jau nesikasė jis tų žaizdelių ir neatrodė, kad jam tas vietas labai skaudėtų. Jaunėliui, tuo tarpu, neįkando nei vienas uodas arba jo organizmas kitoks – nes nei vieno įkandimo nesimatė.
Bene priešpaskutinę naktį gan stipriai lijo naktį ir stipraus lietaus lašų triukšmas į skardinį treilerio stogą suteikė ir romantiškai nostalgiškų minčių: Treilerio romantika by Skirmantas Tumelis
Knarkimas, tuo tarpu vienodai bjauriai įkyrus kaip ir uodo zyzimas prie ausies.
Užtai su oru pasisekė: nebuvo žiauriai karšta, reti debesys slėpė itin tiesioginius svilinančius saulės spindulius todėl nei aš, nei vaikai nenusvilome.
Čia paplūdimio žvaigždė: jaunėlis pažindinasi su Baltijos pliažo smėliu, o visiems aplinkui ne mažiau įdomu kaip jis tai daro.Smėlio apdirbimas spec. įrankiais buvo taip pat įsisavinamasTai paplūdimio žvaigždei dėmesio per daug nebus. Siūloma pusseserės pagalbos ranka su šlapiu smėliu.Čia esame liudininkais gamtos fenomeno, kai pasisuka žemė, bet jūra neišbėga.Kažkas pastatė didžiulę smėlio pilį. Mūsų džiaugsmui.Bala, o baloj kojos. O aplinkui smėlio pilis.Nes smaguTekšt-tekšt-tekšt...Nes ir jauniausiems smagu šiltoje baloje smėlyje.
Na, o pabaigai šiek tiek ornitologijos. Prie mūsų treilerio augo didžiulis raudonųjų serbentų krūmas. Prie to krūmo buvo kažkokie du šuliniai – aš įtariu, kas ten per šuliniai ir kodėl tas serbentų krūmas toks didžiulis… Tai va, tame serbentų krūme man kažkokiu tai būdu žiūrint į besileidžiančią saulę, šakų tankmėje pavyko įžiūrėti lizdą, o lizde ir paukštuką.
O čia raudonųjų serbentų didžiulis krūmas, kuris auga prie mūsų treilerio, o krūme paukštelis kažkoks lizdą susisukęs.Čia kiek geriau turėtų matytis tas paukštukas tame krūme raudonųjų serbentų, kur prie mūsų treilerio augaO čia tas paukštukas turi geriausiai matytis. Nenorėjau labai lįsti prie jo. Kažkaip ir taip matėsi, kad persigandęs vargšelis, kad kažkoks lenda ir čiaksi keistais garsais.
Gimus Augustui buvo sunku atsisakyti savo kai kurių įpročių, buvo sunku keisti prioritetus. Kad ir pavyzdžiui indų plovimas, tiksliau jų sutalpinimas į indaplovę, o švarių išdėstymas po indaujas: juk tai daryt galėdavome tada kai reikėdavo, tada kai sumanydavome tai padaryti. Arba rūbų skalbimas, tiksliau jų sutalpinimas į skalbimo mašiną ir jau išskalbtų rūbų džiovimas. Arba nusiprausimas po dušu – kada nori tada prausiesi. Atsiradus kūdikiui viskas kiek pasikeitė: dabar šiuos paprastus, bet kiek triukšmingus darbus (prausimasis po dušu netriukšmingas, tiesiog kai prausiesi – negali tuo pačiu ir vaiko prižiūrėti) galima daryti tik tada, kai nemiega vaikas ir tik tada, kai turi laisvą minutę. “Ai dabar tingiu, padarysiu tai kiek vėliau” – šito nebeliko, o tiksliau nebeliko vietos tam būti.
Poreikis griežtai disciplinai iš pradžių nervino ir pykdė, kol supratome, jog gyvenimo būdo pokyčiai ir disciplina yra privalomi atributai. O dar vėliau, tiksliau po pusantrų metų, kai gimė kitas sūnus, supratome, jog ta disciplinukė visiškas juokas palyginus su ta, kuri atsiranda šeimoje su antru vaiku. Viena šeimos ašis dar leidžia retkarčiais pasisukti mums, tėvams kiek kitaip, dar kiek kitur, kur norime, o dvinarė super-masyvioji ašis nepalieka jokių prošvaisčių: taip ir sukamės aplink jas.
O kad retkarčiais būtų dar sudėtingiau, nei galima, išvažiuojame iš sau įprastos aplinkos, tam, kad suprastumėm, kaip mums lengva ir gera namie. Na gerai, ne dėl to – dėl vaikų, juk nelaikysi jų uždarytų, kaip stiklo pilyje. Dar dėl rutinos sulaužymo – juk reikia, tiesa? Ten visoks jodas, jūra, oras, saulė, smėlis – tokių Vilniuje negausim.
Dalia suorganizavo išvažiavimą prie jodo, smėlio ir jūros. Tiksliau pradėjo organizuoti, o ten kažkaip gavosi, kad ir mano mama prisijungė prie organizavimo. Su sąlyga, kad kiek ankstėliau (berods pernai) ji buvusi Šventojoje ir gyveno labai fainame namelyje kur visai netoli jūros su mano brolio dukrom, tai nutarė ir šįkart pasiūlyti mums tą patį sprendimą.
Tada atsirado kitos sąlygos… Viena iš jų, kad tas namelis rezervuotas dažniausiai metams į priekį būna, kita sąlyga yra ta, jog to namelio savininkė turi gerą kaimynę, kuri irgi nuomoja namelius, tai buvo paskambinta tai kaimynei ir rezervuotas namelis mums: mūsų šeimai, žmonos mamai ir mano mamai.
– Ot gerai! – galvojome: – juk galėsime be vaikų kur nors nusimuilinti, kol bobutė su močiute vaikus prižiūrės!
Siurprizai
Matosi, kaip tai moteriai patinka gyventi tame daikte, o vyrui tas gėlės vazonas irgi kažkuo labai patinka
Siurprizas #1 paaiškėjo atvykus į vietą (Ošupio takas 5, Šventoji): gan linksmai atvažiavome su savo Opeliu visu būriu (aš, žmona, mūsų vaikai ir žmonos mama) ir sustojome prie namelio, kuriame planuojame apsistoti. Apžvelgiau kritišku žvilgsniu: “na, gerai, kiek senas namas, bet gan erdvus ir tvarkingas; didelis kiemas, nusilaužt galūnes vietų daug nėra, nors… Tikėjausi tai naujos statybos padoraus namelio su terasa ten ir gal net balkonu”.
Mano minčių srautą pertraukė žmonos imperatyvas paskambinti šeimininkei, ką ir padariau, pranešdamas džiugią žinią, jog atvykome. Tuoj pat priėjusi greitakalbe kažką ėmė malti ir žmona su vyresnėliu nuėjo kažkur tai į priešingą kiemo pusę, dar išgirdau ją šūktelėjant, jog man reikia važiuoti paskui jas, mašiną pastatyti arčiau to namelio, kuriame apsistosime. Kol iškrapščiau jaunėlį ir įdaviau jį žmonos mamai, kol nuvairavau automobilį skersai kiemo – paskui žmoną ir šeimininkę, šios jau buvo kažkur dingusios. Sustojau netankiame beržynėlyje ir ėmiau dairytis: beržynėlyje/pušynėlyje tai ten tai šen matėsi įvairaus gražumo treileriai su primontuotomis stoginėmis konstrukcijomis. “Aha… treileriai. Na, gal ir visai nieko ana va tas būtų” – galvojau žiūrėdamas į gan padoriai atrodantį ir dar nuo naujumo blizgantį “transportuojamą namelį” (šitaip savo namelį buvo pavadinusi šeimininkė savo pokalbyje su mano mama, kai ji pastarąjį rezervavo, kaip vėliau paaiškėjo į tuos žodžius ji dėmesio daug nekreipė). Ėmiau dairytis žmonos ir šeimininkės. Išgirdau manęs šūktelėjimą iš priešingos pusės, iš, sakyčiau, baisiausiai atrodančio treilerio:
Ne pirmos jaunystės "Torino - 28" su dviem miegamaisiais.
Aš lengvai nusivylęs stengiausi neparodyti to jausmo savo žmonai, kuri, aišku, jį iškarto pamatė. Tačiau jodas, jūra, smėlis ir saulė nugalėjo. Laukiame dabar mano mamos.
Siurprizas #2 paaiškėjo paskambinus mano mamai. Ji pasirodo važiuoja ir su mano tėvu. Viskas OK. Bus dar lengviau!
Siurprizas #3 paaiškėjo to paties telefoninio pokalbio metu (kalbėjo žmona). Pasirodo važiuoja dar ir dvi mano brolio dukros (10-metė ir berods 7-metė).
Aha: treileris su dviem miegamaisiais (kad ir su dviem miegamaisiais bet vietos kaip lėktuve), 5 suaugę (aš, žmona, žmonos mama, mama ir tėvas) ir dar 4 vaikai (10-metė, 7-metė, 2.5-metis ir 1.3-metis). “Bus šaunios atostogos” – pagalvojau.
Čia matosi terasa su stogu ir visokie pliažo reikalai džiūstantysČia yr salionas, fotikas, čiamudamas ir kompas iš kurio jums dabar ir rašau visa tai. Ten antai ir šikpuodis ir telikas be distancinio (sakė, kad anie kiti svečiai išsivežė).Čia yra virtuvė, katroje yra dujinė viryklė su orkaite ir šaldytuvas yra ir indų visokių (džiaugėsi mamos).Miegamasis su antresole, kuris buvo užimtas mano mamos ir mano brolio dukrų.Tai yra normalus klozetas ir kriauklė, bet kranai angliški. Nes, kaip vėliau paaiškėjo, treileriai gauti iš U.K. Tebūnie prakeikti tie U.K. atskiri čiaupai. Ir tebūnie prakeiktas tas klozeto dangtis, kuris nesilaiko atidarytas (jaučiu specialiai).Tai yra dušas. Visai nieko dušas, tik remtis į sienas baisu, nes jos kažkokios kartoninės. Vanduo karštas generuojamas dujiniu boileriuku. Dujų balionas stovi šalia treilerio.Čia miegojo žmona su savo mama ir mūsų vyresnėliu (ten jam tas ir maniežas).Mamų maistas. Barščiai su bulvėm. Visai skanu, bet į Žąsis nerašysiu apie tai. Ar parašyti?
Buvo beveik smagių akimirkų ir buvo itin sunkių, tarsi dramblys, minučių. O ko gi norėti, juk dvi mamos (uošvienė ir anyta), paauglė, trys vaikai – sprogstamasis užtaisas. Žinokite, jei išgyvensiu, tai būsiu labai sustiprėjęs. Šiąnakt yra paskutinė naktis – rytoj važiuojam namo. Net ašara ištryško…
Važiuojam į Kaišiadoris. Apžiūrėsime miestą, įvertinsime kokį nors vietinį restoraną (jei nerasime mieste, tai žinome, kad yra garsieji Bačkonys netoliese), pažiūrėsime kaip atrodo Kaišiadorių Kristaus atsimainymo katedra, Kaišiadorių vyskupija ar net Kaišiadorių geležinkelio stotis.
Čia mes taip su Dalia sutarėme vartydami Lietuvos didįjį kelių atlasą. Viena iš pramogų, kurias mes esame prasimanę su žmona yra važinėjimas po Vilnių, susipažinimas su savo miestu, kuriame gyvename. Keletą kartų esame jau tai darę ir jaučiamės, kad visai neprastai pažįstame jau dabar savo miestą. O dar važinėdami nemažai kartų stebėjomės: “hmm… sunku patikėti, kad tokia vieta yra Vilniuje!”
Dabar, su vaikais, mūsų įpročiai turėjo keistis. Vaikams ne taip įdomu važinėtis automobiliu mieste, o juoba po naktinį Vilnių. Dabar važiuojame gan standartinius maršrutus į parkus ar tiesiog į centrą (Gedimino pr., Sereikiškių parkas, Katedros aikštė).
Sugalvojome naują dalyką: važiuojame pasivažinėti ne po Vilnių, o po Lietuvą! Šiaip jau jaučiamės Lietuvą daug maž pažįstantys – pravažiavom nemažai įvairių miestelių ir kaimelių važiuodami pas tėvus ar pas draugus. Esame aplankę daug turistinių vietų. O šių važinėjimų principas turi būti važiuoti ten, kur nesame buvę, nebūtinai ten kur nusivežtum turistus, kur pravažiuodami nė nepagalvodavom, kad ta vieta nors kiek įdomi, juoba ir tie važinėjimai po Vilnių taip pat tokie – važiuojame visur, kad ir į miegamuosius rajonus, nes norime pažinti jį visą ir visokį.
Taigi, Lietuvos lankymo kriterijai šiai dienai: važiuoti reikia maždaug pietų miego atstumu, miestas turi būti ne per didelis, kad nepervargtumėm su savo pypliais, bet ir pakankamai didelis, kad rastumėm padorią vietą pavalgyti ar pakeisti jaunėliui sauskelnes.
Pabandėme prisiminti kokį nors miestelį, į kurį paprastai šiaip sau nevažiuotum. Tada mes prisiminėme vieną įdomų nutikimą: mūsų draugė labai norėjo nusipirkti mašiną, bet biudžetas jos nebuvo toks didelis, kad galėtų nusipirkti iš karto automobilį, kuris jai patiktų. Ilgai ieškojusi visokiuose skelbimuose rado Ford “Ka” – gan keistas mini automobilis. Mašinos pardavėjas Kaišiadoryse, ji paprašė mūsų ją ten nuvežti. Tai mes ją ten ir nuvežėme. Toks iš manęs mašinų specialistas: man ta “Ka” šiaip jau ir taip nepatiko, bet draugė dėl jos tiesiog svaigo, tad įkalbėti nepirkti nepavyko, juoba kad nelabai aš ir supratau ar su ja ten viskas gerai ar ne. Vėliau paaiškėjo, kad ta mašina buvo lūžusi pusiau arba sulipdyta iš dviejų mašinų, kurių viena buvo trenkta į užpakalį, kita į priekį. Geri suvirinimo specialistai gyvena Kaišiadoryse… Nors draugė su ta mašina buvo gan dažna servisų lankytoja – gali būti, kad tos mašinos kaina padvigubėjo po tų servisų visų…
Taigi, Kaišiadorys! Pietų miego atstumas, be reikalo ten neužsuktum. Internete ir knygose apžvelgėme kas tai per miestas ir ko iš jo tikėtis, susirinkome vaikus, daiktus ir pirmyn!
KaišiadorysTen tolumoje už Girelės II tvenkinio matosi kažkokie nameliai, o kairėje matosi puikūs tramplinai šokinėjimui į vandenįElektromagnetinių bangų bijančių siaubas. Ant vandens bokšto antenos.Ėhey! Mes į Kaišiadorius atvažiavome. Apsisukom ir nuvingiavome nepagrindinėmis gatvėmis, nes vaikai miega, tad žadinti be reikalo nevalia.Štai taip atrodo nepagrindinės gatvės - regis visos visuose miesteliuose jos tokios.O statybos vyksta. Statomas naujas: kompleksas. Tik kaži ar iki Spalio suspės...Seni ir tikriausiai jau ardomi bėgiai. Pervaža be jokių perspėjimo ženklų.O čia naujasis. Su elektra.
Sustojome čia. Prie pastato su kryžiumi. Prie Kaišiadorių Kristaus atsimainymo katedros, kurią netgi buvo aplankęs būsimas popiežius (kai lankė dar nebuvo popiežiumi, o kai buvo popiežiumi tai buvo Pijus XI).Mums traukiant link parko, kurį buvome užmatę važiuodami, žmona išgirdo zyzimą ir liepė man greitai nešdintis iš ten, kur nuėjau, nes ji pamatė bičių spiečių. Aš žinoma, žmonos klausau, nors spiečius buvo gan aukštai. Pro pat mus praskridęs pasuko link katedros (tie taškeliai - tai bitės). Tikiuosi rado namus pas kokį nors gerą bitininką.Mokyklos stadionas, o tolumoje matosi ištaigingi namaiTai yra Kaišiadorių vyskupijos kurija
O čia ta kurija iš kitos pusės. Gražus pastatas. Norėčiau tokiame name gyventi.O štai čia vieta kurioje pietavome. Kaip matote, logistika su vežimėliu - puiki!Rūkantys rūkaliai parke nepageidaujamiKaišedarai. Augustas su burbuliatoriumi pirmame plane. XVI amžiuje šiose vietovėse gyveno kilmingas totorius Chašaidaras, tai Vikipedija sako, kad iš ten ir miesto vardas kildinamas."Prakeikti kiniečiai industrializavo ir tokį romantišką dalyką, kaip burbulų pūtimas" - ar tai kažkaip panašiai sakė vienas žmogus pamatęs šį puikų burbulų ginklą.Į brolį burbulais! Negalima! Sėskit! Tuoj įsijungsiu mėgstamiausią muziką ir lekiam!Ir grįžtant į Vilnių, Žiežmarių peizažai su įspūdingomis, nors ir su nesisukančiomisvėjo jėgainėmis
Reziumuojant: išvyka pavyko. Idėja pasiteisino. Buvo įdomu ir smagu. Tos, kur prastesnės nuotraukos – mano darytos, o visos kitos – Dalios. Deja nepavyko aplankyti Kaišiadorių muziejaus ir Algirdo Mykolo Brazausko namų (paverstos muziejumi jau). Žinome, kad šis žmogus Kaišiadoriuose yra gerbiamas ir kad šis Lietuvos prezidentas šio miesto labui nuveikė itin daug.
Mūsų pasivažinėjimai po Vilnių išaugo į pasivažinėjimus po Lietuvą – Lietuvos lankymą. Artimesnis susipažinimas jos mumis ir vaikais. Juk labai svarbu suprasti kur gyvename. Akies krašteliu pažvelgėme į vieną iš Lietuvos miestų – kiek didesniu krašteliu, nei tiesiog važiuojant Vilnius-Kaunas magistrale, kurioje puikuojasi nuoroda į Kaišiadoris.
