Kita paradigma mokyklose

 

Bičiulis pakvietė mane į tokį forumą. Nutariau sudalyvauti, nes man tai įdomu. Įdomu, nes auginu du sūnus, kuriems noriu suteikti visas galimybes arba gal tiksliau, suteikti galimybes neprarasti galimybių. Mums su žmona tai labai svarbu, štai ir korteles padarėme, štai galvodamas apie vaikų kūrybiškumą prisiminiau savo vidurinės mokyklos nuoskaudas.

 

Taip šviesu ir gražu, entuziastinga ir šaunu!

Beveik visa pirmoji forumo diena (tik joje dalyvavau) buvo tarsi didžiulė pozityvumo bomba mano sąmonėje sprogusi spalvinga “Skittles” vaivorykšte! Forumo labai netgi negadino standartinės “Powerpointinės” prezentacijos, nuo kurių, mano žiniomis kitiems žmonėms automatiškai, neslepiant konvulsijų, ima vystytis breivikizmo sindromas.

Na, išties, jei jau kalbame apie kūrybiškumą, net jei esame labai rimti dėdės, tai galėtumėm jau kažkaip pasistengti ir kūrybiškiau pažvelgti į prezentacijų darymą.

Važiuodamas į forumą tikėjausi tokių panelių mokytojų sąskrydžio ir kalbų aukštomis materijomis apie susvetimėjusį žmogų, krentantį vaikų raštingumą bei nesandarius mokyklų langus. Buvo. Buvo to šiek tiek. Vienas jų: kai „švietimo plėtotės centro“ atstovėms baigus savo pranešimą apie humanizmą Lietuvos švietime nepriklausomybės aušroje (~1989-2000), išstojo vienas iš mokytojų iš auditorijos ir paklausė: “kodėl krenta vaikų raštingumas?”. Į klausimą buvo atsakyta, jog mokytojai turėtų geriau dirbti, tam kad keltų vaikų raštingumą.

Toks atsakymas buvo nepriimtinas – pasigirdo papiktintas šnaresys ir net piktoki riksmai: „čia ne mes turime keisti požiūrį, o jūsų požiūris yra pasenęs, vis mes ir mes kalti dėl visko!“.

Buvo besimezgąs puikus konfliktas, tačiau forumo moderatorius habil. dr. Gintautas Mažeikis nutraukė ugnį, paliepęs nuoskaudas išsiaiškinti asmeniškai.

Tai buvo išimtinis įvykis ir giriu mokytojus, kad susivaldė, kad vis dėlto yra tie žmonės, kurie turi rodyti gerą pavyzdį ir nepasiduoti viešai emocijoms šūkaujant piktas replikas, kaip kokio nors  Lietuvos teisėsauga nepatenkintų nesankcionuoto mitingo dalyviams. Aš suprantu, ten tikrai yra dalykų susijusių su sistemos ydomis ir panašiai, bet mokytojai turėtų būti tie žmonės, kurie supranta kas yra sprendimų priėmėjai, supranta, kaip yra veiksmingiausia įtakoti tuos priėmėjus ir kada.

Dr. Gintauto Mažeikio kalboje išgirdau keletą žodžių, kurį kritikuoja gerb. glum. pasikėl. dr. Andrius Užkalnis (IMHO minėtasis prelegentas turi tokį HO): Holivudas yra blogis, lietuviai nieko nekurią, o tik aptarnaują Holivudą, tauta yra nususinama iki dykynės, baisios didžiosios korporacijos kuria sraigtelius, dusina kūrybingumą, industrializacija yra antipodas kūrybiškumui ir pan.

Bet gerbiu habilituotą daktarą užtai, kad jis bent jau nekviečia naikinti tos blogio sėklos, nepradėti tiesinti dalgių ir išeiti į gatves, neatmesti, o tiesiog kritikuoti. Nuolat kritikuoti.

Žodžiu viskas yra gerai! Dalgius keičiame į žoliapjoves ir kombainus, pasisocializuojame socialiniuose tinkluose prie to baisaus kompiuterio – viskas ok. Galima. Tik kritikuokime, tobulėkime. Valio! Tik ta kritika galėtų būti ir įvairiapusiškesnė, t.y. nukreipta visomis linkmėmis, o ne tik į “blogą Holivudą” ir piktas didžiąsias korporacijas.

Nususinta Lietuva! (Na štai, pagaliau ir pas mane bloge atsirado šis paveiksliukas)

 

Buvo labai įdomu išgirsti ir suprasti kaip “Švietimo plėtotės centre” (nežinau ar jis taip vadinosi ir gūdžiais 1989 metais) kūrė švietimo koncepciją, kokiomis temomis diskutuota.

Pavyzdžiui buvo diskutuojama ar mokyti daugiau dailės istorijos ar daugiau leisti vaikams patiems piešti (ar kažkaip panašiai). Pasakojo kaip buvo nelengva susidoroti su iškilusiomis užduotimis, kai “ant galvos užgriuvo demokratija”.

Vargšės mokytojos galvą drasko rausvos ir rusvos kiaulės.

Supratau, jog vidurinėje mokiausi būtent tuo laikotarpiu, kai niekas negalėjo apsispręsti ką daryti, kaip daryti1. Mūsų karta buvo savotiški eksperimentiniai triušiai.

Pranešime buvo minimos tik įvairios humanitarinės idėjos ir kryptys, bet nieko nebuvo paminėta apie vadybą ar ekonomiką – pasirodo jie tiesiog neturėjo su kuo tartis. Nežinojo į ką kreiptis, visiškai nenutuokė ką daryti ir apie šias disciplinas diskusijos atsirado tik kokiais 1998 metais. Man tai paaiškino daugelį dalykų.

Retorika buvo tokia liūdna ir melancholiška, tokia net ilgesinga, kad net regis ašarą beveik išspaudžiau, kaip pagailo man mūsų…  Na taip, rašiau “pozityvumo bomba, sprogusi “Skittles” vaivorykšte”, tai taip, bendra visos dienos nuotaika buvo tokia, bet buvo ir šis melancholiškas momentas, taip maloniai kuriantis tautinį bendrumo įspūdį, kurį dar sodrino rodomo melancholiškos rudų ir tamsių atspalvių iliustracijos “powerpointe”.

Paskui išstojo Prezidentės patarėja, kuri ten kažką pasakė apie britų tarybą ir, kad “Prezidentė yra nekartą sakiusi” kažką…

O tada atėjo eilė svečiams britams, kurių prezentacijos davė tą pozityvų toną, kuris suteikė vaivorykštės spalvas visai dienai.

Dr. Guy Claxton pasakojo apie vaikų kūrybiškumo ugdymą, kodėl tai svarbu ir kaip tai daryti4. Šio daktaro požiūris man priminė Eliyahu M. Goldratt’o pasakytus žodžius, kuriuos retkarčiais pakartoja jo bažnyčios kunigai commonsensavičiai: „visi žmonės iš prigimties yra geri“. Tad nėra blogų ar visiškai negabių vaikų, jiems tik reikia suteikti šansą patiems surasti išeitį, patiems surasti atsakymą ir leisti džiaugtis pasiektais rezultatais.

Joy of struggle” (malonumas intensyviai stengtis), tai citata pildanti naująją paradigmą: vaikui reikia duoti atsakomybę pačiam surasti atsakymus, nes tik nesėkmės ir susierzinimas skatina kūrybą. Taigi, visi žmonės, o ir vaikai iš prigimties yra geri ir mokytojo darbas nėra priversti vaikus dirbti, bei mokytis, jo pareiga yra nukreipti ir patarti.

Pasirodo Rusijoje yra tokia mokyklų programa vadinama “Golden key school” pradėta dar 1989 metais L. S. Vygotsky’io ar tai jo dukros…  Tai toje mokykloje jos direktorius yra vadinamas fantazijos valdovu ir mokoma ten mums įprastų dalykų tik kuriant įvairias gyvenimiškas situacijas, iš kurių išeitis, arba kurių analizei pasitelkiami mums įprasti dalykai. Na, pavyzdžiui fizikos pamokoje apie inerciją yra inscenizuojamas teismo procesas, kuriame advokatai ir prokurorai bando įrodyti ar inercija yra gera ar bloga. Inscenizuojama nusikaltimo vieta, kurios apžiūrai ir sprendimams naudojami kiti dalykai kaip logika, biologija ir pan.

Kūryba tai viskas: ir vyšnaitė ir pyragas.

O kodėl mes mokomės? Tam, kad galėtumėm gautas žinias panaudoti. O kas yra kūryba? Žinių praktinis panaudojimas. Sakyčiau tokia gan “TOC’iška” problemos interpretacija ir problemų sprendimų paieška. Tai atrodo taip elegantiškai ir savaime teisinga, nes akivaizdu; “self explanatory” (save paaiškinantis) – kaip išsireiškė tas pats daktaras Guy Claxton’as: “Creativity is  not a cherry on a cake. Creativity is a cake!” (Kūrybiškumas, tai ne vyšnaitė ant pyrago. Kūrybiškumas ir yra pats pyragas.).

Tačiau yra ir neigiama kūrybiškumo pusė, nes galima kurti ir blogus dalykus: paminėjo bankininkus ir jų kūrybiškumą gviešiantis pinigų, kas tikriausiai įtakojo šią paskutinę finansinę krizę; Napalmas – dar vienas kūrybos rezultatas.

Tad siūloma akcentuoti ir tai ką verta kurti, padėti suprasti, jog destrukcija neturėtų būti kūrybos siekiamybė (aha, papasakokit gotams ir emo). Čia šiek tiek tenka papildyti ir kūrybos vertinimo matavimus: kūryba tai ne šiaip laimė, o laimė ir pasitenkinimas gautais rezultatais, pasitenkinimas, jog po sunkaus darbo gaunama nauda ir džiaugsmas.

Kitas gi britas pasakojo, kaip tai praktiškai veikia vienoje iš Kauno mokyklų.

Berods literatūros pamokoje vaikams jų mokytojas pasiūlė pirmiausiai nieko nerašyti, nieko daug negalvoti o tiesiog klausyti – atsigulti ant kilimo klasėje ir klausyti mokyklos garsų. Tada nusivedė į traukinių stotį ir klausytis ten girdimų garsų, kuriuos paprašė užrašyti į bloknotus. Vėliau parduotuvės garsų ir pan3.

Kaip ten ta istorija baigėsi nepamenu, bet esmė yra tokia: vaikai mokomi interpretuoti garsus raidėmis, jie mokomi žvelgti į viską analitiškai ir naudojantis tomis patirtimis kažką kurti.

Dar ir kitos mokyklos už auditorijos ribų rengė pristatymus apie tai kaip vykdė savo kūrybiškumo praktikas – akys visų švytėjo, visi buvo be galo nustebinti gautais rezultatais.

Teko pakalbėti su nedidelio miestelio gimnazijos mokytojomis, kurios pasakojo, jog atmosfera pas juos gimnazijoje ne kokia: vaikų tėvai nepersistengia perteikti išsilavinimo naudos ir reikšmės savo vaikams, kurie vis dar turi tą požiūrį, jog mokomasi ne sau, o mokytojams ir tėvams. T.y. jog mokydamiesi jie daro pasaugą ne sau.

Kaip supratau didžiausia bėda tame, kad yra daug vaikų, kurie vis antrame/trečiame Maslovo piramidės laiptelyje, jog informacinė aplinka yra ydinga, skleidžianti negatyvumą. Iš kitos pusės kova dėl krepšelių, lokalūs “kunigaiščiai” (mokyklų direktoriai) su savo ambicijomis2.

O kai paklausiau ką davė tos kūrybiškumo sesijos (jos buvo atstovės vienos iš gimnazijų, kurioje buvo vykdomas tas eksperimentas), tai sakė, jog tai labai geras dalykas ir kad tai turėtų “išgelbėti sielas”.

Lietuvos švietimo ministras Gintaras Steponavičius kartu su savo patarėju Albertu Lakštausku pasirodo palaiko šias iniciatyvas ir aš tuo džiaugiuosi. Šviečia man jie dabar kaip vasarinė vaivorykštė, net nežiūrint į tai, kad įvairūs žmonės, o ir gerbiami blogeriai, sako, kad pastarasis daug ką daro negerai.

Esu dabar kiek ramesnis dėl savo vaikų ateities. Stebėsiu “mokyklų rinką” ir aiškinsiuosi kurioje iš jų diegami arba įdiegti kūrybiškumo ugdymo principai ir tik į tokią mokyklą leisiu saviškius mokytis. O jūs? Ar leistumėte savo vaikus į tokią mokyklą?

 

P.S. Visiškai netikėtai dar neprasidėjus forumui sutikau savo vieną iš klasės auklėtojų (teko laimė turėti jų keletą) Rasą Naujalienę – jums linkėjimai iš mano blogo! Dėl tų nuotraukų iš klasės šventimo kažkokia ten proga buvusiame jūsų kol. sode tai prie progos susitikt reiks.

___________

1– Tų visų diskusijų rezultatas – ugdymo koncepcija, kurią pavadino “Tautinė mokykla

2– Dar viena sritis, kur suteikiamas postas, nieko apie tai neišmanančiam (arba minimaliai išmanančiam) asmeniui. Alytuje yra viena vidurinė mokykla, kurios direktorius yra (ar gal jau buvo) ne mokytojas pagal išsilavinimą (jei neklystu) – tai bene pati yra (o gal jau tik buvo) ūkiškiausia ir geriausia mokykla visame mieste.

3– Pasakodamas britas rodė powerpointines skaidres su nuotraukomis iš tos pamokos. Vienoje iš jų, vaikams beklaidžiojant po miestą ieškant garsų buvo įsimaišęs ir Kauno meras. Pasirodo jis pamatė tuos vaikus ir taip impulsyviai paprašė su jais nusifotografuoti – žiū bando “piarintis” kaip ir jo kolega Vilniuje, tik jam gaunasi kiek keistai…

4– Pasakojo apie neaiškią neapibrėžtą ateitį, kuriai surasti konkrečiai taikomus ugdymo ir mokymo metodus neįmanoma – kūryba vienintelė išeitis. Čia prisiminiau Aurelijaus Katkevičiaus ir kitų autorių VK perskaitytus kelis straipsnelius apie paradigmos poslinkį.