Pastarosios savaitės gausios schemomis. Čia taip dėl to, kad duomenų užvežė. Duomenys yra viskas schemoms.
Šį kartą duomenys bus Lietuvos Respublikos Liberalų Sąjūdžio Vilniaus skyriaus visuotinio susirinkimo balsavimų rezultatai. Tie rezultatai kol kas dar nėra galutiniai, nes buvo šiokių tokių neaiškumų, kuriuos spręs skyriaus prezidiumas.
Balsavimas vyko internetu. Aš esu internetinio IR anoniminio balsavimo skeptikas. Labiausiai dėl to, kad užtikrinti ir anonimiškumą ir skaidrumą internetinio balsavimo metu yra labai sunku. Sunkiau nei tradiciniame balsavime popieriuje ant biuletenių.
Balsavimo sprendimą nemokamai davė partijos draugai. Tačiau pats source-code yra uždaras, nes komercinis.
Internetinis balsavimas buvo organizuojamas tokiu būdu:
Užsiregistravęs partijos narys gauna lapuką su kodu ir slaptažodžiu. Tiek kodas tiek slaptažodis yra skaičių seka (kodas 8 skaitmenys, o slaptažodis 7 – bent jau mano atveju).
Vykstant balsavimui iš savo įrenginio jungiamasi prie web’o, kuriame įvedamas vartotojo vardas ir slaptažodis, o įsiloginus patenkama į balsavimo erdvę.
Su tuo pačiu kodu ir slaptažodžiu balsuojama visuose balsavimuose.
Balsavimas į visur vyko ribotą laiko tarpą (~30 minučių).
Internetiniu balsavimu buvo renkama:
Skyriaus pirmininkas
Skyriaus taryba
Kontrolinė komisija
Atstovai partijos tarybai
Vilniaus skyriaus koordinacinė komisija
Delegatai į visuotinį partijos suvažiavimą
Skyriaus etikos komisija.
Po balsavimo buvo pateikti visi balsavimo rezultatai, kuriuos kiekvienas balsavusysis galėjo pasitikrinti.
Su sąlyga, kad su tuo pačiu kodu galima balsuoti visuose rinkimuose ir buvo pateiktos visos išklotinės, tai galima padaryti visokių analizių. Tai tą ir padariau. Naudojau daug VLOOKUP, OR(EXACT()), CONCATENATE, TRANSPOSE formulių ir komandų ekscelyje.
Į skyriaus pirmininkus buvo trys kandidatai (Kasparas Adomaitis, Vydutis Šereika ir Remigijus Šimašius). Šis balsavimas buvo pats aktyviausias, todėl pagal tuos balsavimus sugrupavau rinkėjus ir pažiūrėjau ką jie rinko į kitus organus.
Ši lentelė rodo kaip buvo balsuojama dėl etikos komisijos. Nežinant visų peripetijų ar nežinant žmonių ši lentelė sako mažokai, bet galgi ir įdomi kažkuo:
Į Etikos komisiją
Čia (žr. žemiau) gan įdomu tai, kad Kasparo Adomaičio nebuvo tarp kandidatų į delegatus partijos suvažiavime. Nežinau ar čia klaida ar čia iš tiesų taip buvo. Man gan smagu, kad Remigijaus rinkėjai mane aukštai reitingavo 🙂 Kasparo rinkėjai mane aukštai reitingavo vien dėl to, kad aš padėjau Kasparui šiek tiek jo rinkiminėje kampanijoje 🙂 Tuo tarpu žinant daugiau žmonių ten kur raudoname stulpelyje tai galima irgi prisidaryti visokių išvadų.
Delegatai į partijos suvažiavimą
Čia (žr. žemiau), nežinantiems žmonių irgi tikriausiai nebus įdomu:
Vilniaus skyriaus koordinacinė komisija
Čia (žr. žemiau) jau viskas daug maž aiškiau. Nors kiek keista, kad Vydutį Šereiką į skyriaus pirmininkus rinkę rinkėjai į partijos tarybą reitingavo tik antrą. Matyt daug ką sakanti lentelė.
Atstovai partijos taryboje
Čia (žr. žemiau) vėlgi nieko keisto ar įdomaus neįžvelgiu:
Kontrolės komisija
O čia (žr. žemiau) visai įdomu. Vydučio Šereikos rinkėjai kažkodėl jį tik 5 numeriu reitingavo skyriaus tarybon:
Skyriaus taryba
Čia (žr. žemiau) dar va statistinės analizės reitingams. 7 kandidatai į skyriaus tarybą Remigijaus rinkėjams yra išskirtinai geri.
Vydučio ir Kasparo rinkėjai išskirtinai vertina po 3 kandidatus į skyriaus tarybą.
Manding outlayer’ių kiekis čia įdomiausias
Čia (žr. žemiau) žongliracija skaičiais kokia tai. T.y. pasitikrinimas kiek žmonių reitingavę kandidatą tarybon jį patį rinko ir į skyriaus pirmininkus. Remigijus didelės persvaros lyderis.
Pamatavome kandidatų stiprumą. T.y. kiek rinkėjų galvojo, kad žmogus yra tinkamas tarybon, bet skyriaus pirmininkui dar ne.
O čia (žr. žemiau) jau šiek tiek daugiau statistinės analizės. Čia lyginau kiek tų pačių kandidatų tas pats rinkėjas reitingavo į skirtingus organus. Šiuo atveju į skyriaus tarybą ir į delegatus partijos suvažiaviman. Taip pat išrinkau kandidatus, kurie yra ir viename ir kitame sąraše. Lyginau būtent šiuos du dėl gausiausių kandidatų skaičiaus. Į šiuos rinkimus taip reikėjo reitinguoti daugiausiai kandidatų (kiekvienas bene po 20).
Jeigu tas pats rinkėjas to paties kandidato į du skirtingus organus nerinko, tai gali reikšti, jog tas kandidatas labiau tinkamas vienam ar kitam organui arba balsavusysis balsavo atmestinai. Greičiausiai 2 variantas, nes reikėjo reitinguoti labai daug kandidatų, o organų svarba nėra labai tokia išskirtinė vieno kitam (skyriaus taryba šiaip svarbesnė šiek tiek). Juoba, kad kažkas gyrėsi balsavę už pirmus dvidešimt, nes tingėjo gilintis. Va tik neprisimenu ar kandidatai buvo ta pačia tvarka pateikti balsavime.
Kairiau matome rezultatus skaičiais, o dešinėje šiek tiek statistinės analizės. Iš “Boxplot’ų” matome, jog sutampančiuose yra 2 outlayeriai, t.y. tie du rinkėjai balsavo tikriausiai belekaip. O nesutampančiuose – 3 daugiausiai nesutapimų turintys rinkėjai.
Stampančių vidurkis ir mediana labai daug nesiskiria (~11-12). Tai, mano galva, reiškia, jog toks skaičius galėtų būti optimaliu reitinguojant. Pasirinkus daugiau – naudos negausime. Gausime tik statistinį triukšmą.
Įdomu ir tai, kad nesutampančių taip pat yra labai panašus kiekis, t.y. 11-12. Gal čia dėl to, kad į vienus rinkimus buvo reitinguojama mažiau kandidatų, o į kitus daugiau. Nebeprisimenu. Gal kas primins…
“Fitted Line Plot” kažko įdomaus taip pat nerodo, t.y. rodo, jog kuo daugiau sutampa – tuo mažiau nesutampa. Nupaišiau ir sudėjau vien dėl to, kad galėjau ir kad tilpo 🙂
“I-MR chart” gi parodo irgi, kad 11-12 sutapimų yra tas skaičius, kuris optimalus. Kodėl toks keistas nesutapimų “I-MR chart” nežinau.
Rinkėjų sąmoningmo pamatavimas
Tai tiek jums partinių skalbinių šį kartą.
Va tik įmesiu dar vieną akmenuką į šį konkretų balsavimą internetu: balsuotojų kodai neatrodo, kad būtų atsitiktiniais skaičiais:
Anderson-Darling metodas sako, kad rinkėjų kodai nelabai atitinka Gauso kreivės.
Gali būti, kad ir slaptažodžiai ne visai atsitiktiniai. O tai reiškia, kad galima pamėginti pasigeneruoti kodų ir slaptažodžių ir pamėginti atakuoti sistemą balsavimo metu. Mažai tikėtina, kad iš to būtų apčiuopiamos naudos. Tačiau aš ir pats nesu labai protingas, o protingi hakeriai gali prisigalvoti visokių gudrybių.
Nu dabar tai jau tikrai viskas. O jei jums per mažai, tai galite eiti žiūrėti senesnių schemų:
Jau kelintą dieną išėjęs iš namų užuodžiu gan bjaurų kvapą Vilniuje. Ir jis tvyro visur.
Panašu į bendrą užterštumą. Radau va šitą Internetą. Iš to Interneto pasiėmiau keletą duomenų ir papaišiau keletą grafikų (žr. po tekstu). Matavimo vienetų nerašiau, nes man įdomu tik tendencijos. Būtų įdomūs ir kiti dalykai, bet reiktų nemažai matyt pasiskaityti ir pasimokyti, kad suprasčiau kas ten man įdomu.
Panašu, kad oro užterštumo Vilniuje priklausomybė nuo slėgio gan aiški. T.y. kuo aukštesnis slėgis – tuo užterštumas Vilniaus senamiestyje didesnis (ėmiau senamiestį, nes čia pramonės nėra). SO2 dar gan gražiai koreliuoja su kietom dalelėm. Dar pasiskaičiau internetuose, kad SO2 po pramonės daugiausiai spjaudo dyzelino deginimas. Va ką radau pas tokius australus:
In 1999, the average sulfur content of diesel was 1300 parts per million (ppm). In December 2002, a new standard was introduced, reducing the maximum sulfur content of diesel to 500 ppm. Sulfur emissions attributed to the transport sector will be further reduced in the future. By 2008, the sulfur level in premium unleaded petrol will be 50 parts per million and, by 2009, sulfur levels in diesel will be 10 parts per million.
Taaaaaigi… Ką gi turime? Iš kur pas mus mieste dyzelis? Automobiliai? Gal. Bet man atrodo, jog labiausiai tai autobusai. Bent jau taip atrodo pažiūrėjus į juos. Žinoma, daugybė jų yra dujiniai – ten SO2 ir kietų dalelių emisijos mažesnės, begt jie emituoja NOx – o šito gero irgi pas mus daug.
Palyginau taip pat savaitgalių vidurkius su savaitės dienų vidurkiais. Aiškių skirtumų nėra, bet kietųjų dalelių ir azoto oksidų savaitgaliais Vilniaus centre mažiau. Užtai SO2 ir CO daugiau savaitgaliais :/ Įdomu kodėl? Maži skirtumai dėl atostogų sezono manau, nes pasižiūrėjus ankstesnį laikotarpį (vasarį-balandį) – tendencijos gan ryškios.
Beje, mano žiniomis troleibusai jau keletą metų yra išimami iš maršrutų, o vietoje jų į gatves buvo išleidžiami autobusai. Įvairūs autobusai. Panašų smogą prisimenu jutau ir pernai. Dar ankstesniais metais kažko panašaus jau neatsimenu. Ar tie smogai kartodavosi ir anksčiau? Kas nors atsimenate?
Matome, kad pastarosiomis dienomis slėgis paaukštėjęs laikosi.Kietos dalelės ant vienos ašies ir SO2 ant kitosAzoto oksidai. Ant vienos ir smalkės ant kitos.Savaitgalių vidurkiai (birželis-rugpjūtis) prieš savaitės dienų vidurkius. Skirtumai nedideli. Gal dėl atostogų sezono?Tie patys grafikai tik laikotarpis ne atostogų sezonui (vasario-balandžio mėnesiai)
Atnaujinimas:
Panašu, kad pablogėjimas žymus jaučiamas pastaraisiais metais, nes anot Delfi:
Aplinkos monitoringo duomenys rodo, kad 2013–2014 m. oro kokybė Lietuvos miestuose buvo blogesnė nei 2011–2012 m. Tiesa, ji išliko geresnė nei daugelyje ES šalių.
Atnaujinimas 2015-09-01:
Tik gal vakar pastebėjau, kad duomenys, kuriuos radau internetuose yra kelių dienų senumo. Šiandien papaišiau grafiką su ano smirdančio penktadienio duomenimis:
SO2 pakilęs lygis kaip reikiant. Kietos dalelės sumažėjo, nes man atrodo, kad atsirado vėjo. O 29 dieną lijo.Nelabai suprantu NOx paskutinių pikų. Jie ten 4: 3 dieną – 62.36 ug/m3 12 dieną – 54.91 ug/m3 21 dieną – 63.27 ug/m3 30 dieną – 65.44 ug/m3 Toks vaizdas lyg kas būtų įstrižai perbraukęs kalendorių ir nutaręs, kad mums paduos tomis dienomis azoto oksidų 🙂Kas čia per įstrižumai tokie?
Kaip ir reikėjo tikėtis – visi nepildo mano apklausos. Arba ji yra šlykšti, nes prirašyta valdžiažmogiškai (tingėjau performuluoti), arba neįdomi tiesiog iš principo, arba ne jūs esate target groups’as (tas žmogus, kuris turėtų ką atsakyti ir kaip užpildyti šią apklausą). Aš, tiesą sakant, labai neieškojau tų targetų kol kas, nes nebuvo kada. Be to norėjau užbaigti visą tą purviną reikalą su visais tais blynais. Galbūt čia nors vienam iš šių naujų blynų būsite targetu?
Tiesa, dabar bus ne blynai, o spurgos. Arba blynai su skyle. Ir net dvigubi – išorinis blynas arba spurga rodo kiek išviso buvo išleista, o vidinis – kiek iš tų pinigų yra savivaldybės (Vilniaus žinoma). Spurgas šį kartą paišiau su Libre Office Calc’u. Ai ir skaičiai ten visur tūkstančius litų rodo.
Legendas taipogi tingėjau formuluoti žmogiškai – kaip ir pavadinimus. Beje, tikslų ar užduočių formuluotės gan ženkliškos: naudojami būdvardžiai, kurie neturi jokios kiekybinės prasmės. Štai kad ir toks tikslas: “Darni miesto susisiekimo sistemos plėtra”. Jei parašytumėm “graži”, “miela” arba “durna” – tiek pat prasmės bus.
Daugelyje spurgų legendose yra krūva pozicijų, bet spurgoje jų nesimato – čia ne klaida. Taip yra. Čia reiškia, kad buvo nustatytos tokios užduotys, bet pinigų tam nebuvo skirta (nereikėjo, neužteko, persigalvojo ar dar kas nutiko).
Apklausos bus paprastesnės. Gal tada kas nors ką nors į ten užpildys? 😀
Na, kaip sako liberobliai ir trolibaniečiai[1], LETS KAMON! Pažiūrėkime kur buvo išleisti pinigai ir ar kam nuo to geriau buvo.
1.2. Tikslas: sveikata. Atsakingas Socialinių reikalų ir sveikatos departamentas.
Lietuvos vėliavos spalvos čia netyčia. Libre Ofisas parinko. Paspaudus didinasi.Paspaudus didinasi.
1.3. Tikslas: socialinis gerumas. Atsakingas: Socialinių reikalų ir sveikatos departamentas
Paspaudus didinasiPaspaudus didinasi.
1.4. Tikslas: saugu mieste. Atsakingas: Saugaus miesto departamentas.
Paspaudus didinasiPaspaudus didinasi
1.5. Tikslas: kultūra ir švietimas išsiplėtojęs laisvalaikiškai. Atsakingas: Švietimo, kultūros ir sporto departamentas.
Čia nebuvo ko skirstyti į užduotis, nes beveik viskam neužteko pinigų. Tik dviem dalykam: žr. rodyklytes. Žinoma, kad didinasi.
1.6. Tikslas: kokybiška ir patogi gyvenamoji aplinka. Atsakingas: Aplinkos ir energetikos departamentas.
Paspaudus didinasi.Paspaudus didinasi
2.1. Tikslas: skatinam verslą ir traukiam investicijas. Atsakingas: Ekonomikos ir investicijų departamentas.
Paspaudus didinasi.
Paspaudus didinasi
2.2. Tikslas: turizmo plėtojimas. Atsakingas: Ekonomikos ir investicijų departamentas.
Paspaudus didinasi.Paspaudus didinasi
2.3. Tikslas: miesto paveldo išnaudojimas ir saugojimas. Atsakingas: miesto plėtros departamentas.
Paspaudus didinasi
2.4. Tikslas: miesto žinomumas (rinkodara). Atsakingas: užsienio ryšių skyrius.
Didinasi.
3.1. Tikslas: miesto teritorijų vystymas. Atsakingas: Miesto plėtros departamentas.
Didinasi.
3.2. Tikslas: moderni ir patogi inžinerinio aprūpinimo sistema. Atsakingas: aplinkos ir energetikos departamentas.
Didinasi.
3.3. Tikslas: miesto susisiekimo sistemos plėtra. Atsakingas: miesto ūkio ir transporto departamentas.
Didinasi.
3.4. Tikslas: apsaugota aplinka ir sutvarkytos atliekos. Atsakingas: aplinkos ir energetikos departamentas.
Dididnasi.
4.1. Tikslas: kokybiškos savivaldybės paslaugos. Atsakingas: administracijos direktorius.
Čia vidinio blyno nėra, nes jis toks pats kaip išorinis. T.y. visi pinigai buvo savivaldybės.
—————-
[1] – Nuostabia Santara-Šviesa spindintis Vytautas Kavolis kartu su Jurgiu Mačiūnu tikriausiai niekada nekūrę jokio fluxus, kad ir, pavyzdžiui, kokioje nors Alantoje, užtai radijavo autentišku jautrumu bei lietuviškumu (nors meras ir Šimašius) tikrai nėra vieni iš jų. Neabejotinai čia galime teigti, jog dėl Europietiškos-Vakarietiškos tolerancijos, kurios trolibaniečiai apsimeta neturį. Aleksandras Štormas tai jau tikrai čia turėtų ką pasakyti. Kaip ir Zigmuntas Baumanas ar Leonidas Donskis. Mhm. Tai jau taip! Apie visus tuos ksenofobinius išsišokimus tai tikrai. Tradicionalistinė lerva ne daug teišmano apie multikultūrizmą! Reikia sveiko proto turėti! Paskaitykite Milošą (Česlovą)!
Rodikliai yra labai svarbūs, nes be jų nebus aišku kur esama, kur einama ar net iš kur einama.
Tiek pat svarbu suprasti kokio tikslo siekiama. Tiksliau reikia pirmiausiai turėti tikslą, o tada nusistatyti rodiklius ir juos stebėti.
Tai štai, praėjusiame finansų ir ekonomikos komiteto posėdyje gavome tokią ataskaitą. Jeigu nepatingėsite atsisiųsti excelį, tai ten pamatysite daug sheet’ų su lentelėmis, kuriose daug informacijos. Tą gražų excelį mes gavome atspausdintą ant popieriaus, pavizuotą parašais, nuskanuotą į PDF’ą ir persiųstą į emeilą[2].
Ponia Maldeikienė dar apie tai neparašė, bet berods ji papasakojo istoriją apie vieną žymų žmogų (berods Churchill‘į). Tai tas žymus žmogus parašė baisiai ilgą laišką kažkam. Tas kažkas paklausė kodėl toks ilgas laiškas ir ar negali būti jis trumpesniu. Tai žymusis žmogus atsakė, kad jis neturėjęs laiko parašyti trumpo.
Panašiai mums atsakė ir finansų departamento atstovai pateikę šią informaciją.
Tai ši penktadienio schema ir bus būtent apie tai kaip galima būtų tokį didelį excelį sutraukti į keletą besi-scale-inančių pyragų. Pyragai nebus nei kuo nors ypatingi ar gražūs. Svarbiausia čia yra tai, kad tie rodikliai excelyje nelabai rodikliai. Gal net visai ne rodikliai. Ten yra ataskaita apie išlaidas. Ta ataskaita visiškai neparodo kur esame ir ar kas nors džiaugiasi ar nesidžiaugia tomis išlaidomis į įvairius dalykus[3].
Tai čia tobulėjimui ribos yra labai toli, bet mes jų sieksime. Tuo tarpu, kol siekiame, gal galite padėti man išsiaiškinti ar tos padarytos išlaidos atnešė kiek nors naudos? Atsakykite į kelis klausimus mano googleforms pakurtose apklausose prie nupaišytų blynų. Jeigu neturėtumėte ką atsakyti, bet pažįstate kas galėtų (pavyzdžiui padarytos investicijos tiesiogiai juos lietė), tai gal galėtumėte persiųsti tą apklausą būtent jiems?
Pradedame:
Apibendrinta informacija. Pirmas pyragas rodo kiek išviso buvo paskirstyta pinigų. Antras rodo kiek iš jų buvo savivaldybės pinigai Trečias – skirtumas tarp pirmųjų.
O čia dabar pateikite savo nuomonę apie tai (galima ir “full screen“):
TIKSLAS. Kokybiška švietimo sistema, sklandus jaunimo politikos įgyvendinimas, užtikrintas vaikų ir jaunimo užimtumas (Švietimo, kultūros ir sporto dep.)
TIKSLAS. Kokybiška švietimo sistema, sklandus jaunimo politikos įgyvendinimas, užtikrintas vaikų ir jaunimo užimtumas (Švietimo, kultūros ir sporto dep.)
Čia dabar bus nemenka apklausa. Nepatingėkite įvertinti kaip galima daugiau dalykų. Jeigu atsibos per vidurį – neuždarykite lango. Paspauskite “submit”, kad tiek kiek jau įvertinote neprapultų (galima ir “full screen“):
Čia buvo tik švietimo dalis. Sekantiems penktadieniams paruošiu apklausas ir grafikus kitoms priemonėms. Jų ten nemažai…
Surašysiu jas net jeigu niekas nepildysit. Gal pavyks įrodyti šias ar kiek modifikuotas apklausas panaudoti tikslinėms grupėms respondentų.
Ai ir kritika dėl apklausų, jų klausimų ir pan. laukiama.
[1] – Lietuviškoje Wikipedijoje nekažikiek apie tai. Užtat pas poną Visatos Valdovą yra daugiau. Ar net pas mane :D. Tai nereiškia, kad lietuviška wikipedija kokia nors prastesnė dėl to. Tai reiškia, kad aš ar ponas VisValdas neparašė į ten straipsnių, o kiti redaktoriai jo nepapildė arba atvirkščiai.
[2]– Čia galėčiau rant’inti iki susirietimo apie tai, kaip žiauru skaityti tokius pdf’us ir kiek popieriaus dėl to eina velniop ir kaip reikia įsidiegti e-parašą, bet nerantinsiu, nes aš esu tas, kuris ir turi tai įvykdyti.
[3]– Čia vėl prisiminiau legendinį įvykį (žr. pas Rokiškį pirmąją žvaigždutę) apie tai kaip įdarbinimo didinimą matavo šaligatvių ilgiu viename kažkuriame Lietuvos miestelyje.
Toks ponas Povilas Poderskis su savo išsišokimais kažkokiuose portaluose apie tai kaip jam sekasi dirbti savivaldybėje mane ir džiugina, ir nervina. Džiugina, nes jis gerai varo ir kad Vilniui, o ir Lietuvai nuo to labai gerai. Nervina, tai kad jis iš Kauno.
Ne-ne, juokauju 🙂 Nervina tai, kad jis deliverina, o aš taip nelabai kažkaip palyginus su juo.
Tai nutariau ir aš truputuką padeliverinti. Tiksliau paprašė manęs pabraižyti diagramų ir aš pabraižiau. Man atrodo, kad aš esu truputėlį diagramų frykas. Man labai patinka jas paišyti įvairiais įrankiais ir jas visaip dailinti, tobulinti. O paskui labai malonu žiūrėti į gautą rezultatą ir juo labai džiaugtis. Na, ne veltui gi ir šitos penktadienio schemos čia.
O paprašė manęs tai nubraižyti diagramą apie tai, kaip daugiabučių namų savininkų bendrijos gali susiformuoti žemės sklypą aplink savo namus. Susiformavę sklypą jos gali tapti tos žemės nuomininkais, o tuo pačiu ten šeimininkauti ir tvarkytis taip, kaip bendrijai atrodo geriausia.
Visų pirmą pasibraižiau kaip ir ką tos bendrijos arba ne bendrijos gali padaryti, kad taptų žemės savininkais:
Čia dar yra neužbaigta diagrama. Trūksta dalyvių ir patikslinimų kai kurių.
Na, o kita diagrama apie tai kaip yra formuojami žemės sklypai:
Čia irgi dar neužbaigta, bet jau išvadų visokių pridariau 😉 Pavyzdžiui ten, kur “iki 5 metų”, tai reiškia, kad iki šios proceso vietos padaryti sprendimai galioja 5 metus. Tai čia gal ir geras dalykas, bet į šią diagramą netinka, nes čia matuojame proceso trukmę, o ne sprendimų galiojimo trukmę.
Tai mes su savivaldybės darbuotojais, t.y. ponia Rūta bendradarbiausime ir užbaigsime tas diagramas. Tiesa, kilo šiek tiek techninių iššūkių, nes reikėjo nuspręsti kuom gi mes braižysime jas. Reikia gi, kad būtų patogu ir man, ir savivaldybės darbuotojams jas koreguoti. Kokio nors MagicDraw gal nereikia gal pirkti, bet va koks nors paprastas, lankstus ir patogus (geriausia nemokamas) įrankis visai praverstų. Aš pats tai paišiau su InkScape‘u (čia toks OpenSource Corelis). Ne visai patogu diagramas piešti, bet labai lankstus įrankis – galima išsidirbinėti kaip tik patinka. Tada atradome draw.io kažkokį 🙂 Ale visai fainas įrankis. Pamėginkite atsidaryti tą adresą ir atsiverti šį failą. Turėtumėte pamatyti sklypo formavimo diagramą tame įrankyje. Turėtumėte pamatyti kažką va tokio:
Čia kokia penkta versija. Keletą kartų reikėjo riebiai nusikeikti kuriant ankstesnes versijas. Bet dabar, kai jau daug-maž aiškiau, tai jau geriau. Svarbiausia nedaryti shift+scroll (up/down) 😀
O jau kai užbaigsime mes tas diagramas ir gal net su instrukcijomis apie tai kaip ir ką bendrijos turi padaryti, kad galėtų daryti ką nuspręs, tai tada gal sugalvosime su Povilu padėti visą tą gėrį į kokį nors Vilnius.lt wiki.
P.S. Aš, žinoma, negaliu apsieiti be savo SOZI, kai kalba eina apie kokio nors didelio paveiksliuko žiūrėjimą ekrane. Tai va šitas diagramas galite pamatyti čia.
Čia pas mane bloge prieš einant prie esmės reikia ką nors parašyti – antraip “featured image” kažkaip iškrenta iš konteksto, jei iškarto dedu kokią nors nuotrauką ar citatą. O be “featured image” negalima. Tai prieš einant prie esmės paklausiu: kaip jaučiatės atėjus ilgam ir karštam vasaros savaitgaliui? Pasiruošę? Vidurdienį ant saulės per ilgai nebūsite? Vandens su savimi turėsite? Tai vat nebūkite ir turėkite.
Na, o dabar apie troleibusus ir autobusus.
Anądien gavau pakvietimą:
Gerb. UAB „Vilniaus viešasis transportas“ stebėtojų tarybos ir valdybos nariai,
Kviečiu Jus atvykti į Bendrovės autobusų ir troleibusų vairuotojų, taip pat techninės pagalbos darbuotojų tradicines profesinio meistriškumo varžybas, skirtas Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dienai paminėti.
Varžybos vyks liepos 3 d. (penktadienį) Antrajame troleibusų parke, Justiniškių g. 14. Varžybų pradžia 9:30 val.
Nuvykau. Svylančių padangų dūmų ar ant šono bevirstančių troleibusų ar autobusų nebuvo. Užtai azarto netrūko – viena gairė lūžo po troleibuso ratu:
Aš tikriausiai buvau vienintelis šių varžybų žiūrovas, o visi kiti žmonės – tai dalyviai, teisėjai ir vadovai. Nors gal ir galima būtų mane priskirti prie vadovų, nes esu VVT stebėtojų tarybos nariu. Susipažinau su ponu Gintaru Nakučiu, vienos iš profsąjungų vadovių (tų profsąjungų ten bene trys ar net keturios) bei keliais vairuotojais ir techninio aptarnavimo žmonėmis. Šįryt diena buvo karšta. Befilmuojant kaip techninio aptarnavimo žmonės keičia padangas – perkaito telefonas ir kamera ėmė failinti. Tai va ir taip būna. Reiks kitą kartą išimti telefoną iš apsauginio cover’io.
O tos varžybos tai ne šiaip sau suorganizuotos. Ir gal net sakyčiau, kad ne Mindaugo karūnavimo dienos proga (nors taip parašyta kvietime). Tų varžybų metu vairuotojai gali pakelti savo kategoriją ir tuo pačiu gauti didesnį atlyginimą. Yra keturios kategorijos: 0, 3, 2 ir 1. Nulinę gauna įsidarbinę žmonės. Trečią gauna, jei… :/ Hm nepamenu kada trečią gauna 🙂 Užtai antrą ir pirmą – štai tokiose varžybose, kurios vyksta kasmet.
Viskas vyksta taip: vairuotojai eina į Regitrą ir išlaiko kelių eismo taisyklių egzaminą. Geriausiai tai padarę gauna teisę dalyvauti varžybose. Šiemet jų buvo 10. Visi tie 10 vairuotojų turi atlikti keletą užduočių:
1. Nuvažiuoti gyvatuką:
2. Tada sustoti stotelėje (kažkaip per karštį pamiršau nufotografuot/nufilmuot)
3. Tada pataikyti į vartus ir išsukant neužvažiuot ant šulinio dangčio. Šita rungtis iš pirmo žvilgsnio neatrodo sudėtinga, bet iš tiesų yra viena sudėtingiausių, nes vairuotojui reikia stebėti ir laidus – ten yra kažkoks mazgas. Teisėjas sakė, kad mažai kas pravažiavo be klaidų:
Ten tie vartai padaryti šonu ir dar gan siauri. Pirmajame video matėt, kaip vienas troleibusas sulaužė gairelę, o šulinį tiesiog praignoravo
4. Bene daugelio vairuotojų košmaras – lygiagretusis parkavimasis:
Čia irgi reikia sustoti atbulomis taip, kad troleibusas būtų visas už punktyrinės linijos.
5. Priešpaskutinė užduotis – pravažiuoti taip, kad vienos pusės ratai būtų tarp šių medžio gabalų:
Irgi nelengva užduotis, nes iš troleibuso vairuotojo posto ratų nesimato.
6. Na ir tada reikia sustoti finishe/starte taip, kad priekiniai ratai būtų tam tikroje zonoje.
Autobusų varžybų nesulaukiau, nes baisiai karšta, o be to darbo diena. Užtai pažiūrėjau ir užfilmavau rato keitimo varžybas:
O štai čia techninio autobuso vidus:
Yra ir lovos. Jei ten lovos.
Bendrai visai įdomus renginys. Jei dar būtų skanduojančių palaikymo komandų, tai būtų dar azartiškiau.
Na, o žmonės nepažįstamą tipą iš kažkokios stebėtojų tarybos priėmė šiltai – davė kavos ir net kibiną! Visai smagiai pasikalbėjau su keletu vairuotojų, laukiančių savo eilės. Nuo jų turiu visiems automobilių vairuotojams žinutę: nebūkite šiknapaukščiais ir nestovėkite stotelėse per vidurį. Negalima ten sustoti ar stovėti. Jei labai-labai reikia ir trumpam – pasistenkite sustoti stotelės pabaigoje ir pasišalinkite iš ten kaip galima greičiau. Vienas vairuotojas papasakojo netgi istoriją, kai vienas toks gudruolis įsigudrino sustoti viduryje stotelės ir kalbėjo telefonu – tuo tarpu atvažiavo autobusas (ar troleibusas) ir sustojo pirmoje juostoje; atvažiavo ir kitas autobusas, kuris įsuko į stotelę ir atsistojo iš to šiknapaukščio galo. Tuo tarpu pirmojo autobuso/troleibuso keleiviai buvo dauguma vyresniojo amžiaus žmonės su lazdelėmis ar be jų – tai jie išlipdami iš autobuso buvo bevelyję trinktelti tomis lazdomis automobilin. Kol keleiviai lipo – vairuotojas norėjo pavažiuot atgal, bet ten stovėjo jau kitas. Teko atkentėti visą keleivių išlipimo baudimo procedūrą. Gal daugiau nebebus šiknapaukščiu? Nors kaži.
Dėl žmonių važinėjančių autobusų juosta vairuotojai jau nebesinervina. Tai jau įprastas reikalas. Negerai. Manau, kad važiuojantys “A” juosta taip pat gali būti drasiai pavadinti šiknapaukščiais. Nebūkite tokiais.
Paminėjo dar vienos stotelės bėdą – t.y. Petro Vileišio stotelė:
Problema yra stulpas.
Stulpas taip arti kelio, kad troleibusų vairuotojai vengdami į jį nusibrūžinti ar atsitrenkti atsistoja toliau nuo kelkraščio, nei reikėtų, o tai savo ruožtu kuria kitas bėdas susijusias su keleivių saugumu. Užregistruosiu problemą per “Tvarkau Vilnių“.
Na ir visai pabaigai dar keletas nuotraukų iš šalia II-ojo troleibusų parko teritorijos esančio ploto, kuris buvo atiduotas grindai ir kitiems miesto reikalams, kurį parkas vėlgi norėtų atgauti:
Kieno ten skulptūros fragmentas (paspaudus didinasi)? Beje, gal čia bus Žaliojo tilto skulptūrų remonto vieta? 🙂
Mes gimstame seksualiais ir tai labai svarbi mūsų asmenybės ir fizinio kūno dalis.
Net jeigu jūs niekada iki šiol nepagalvojote apie lytinius santykius ar lytiškai nesusijaudinote dėl kokių nors dirgiklių; net jeigu kokie nors geležinkelio bėgiai stoties rajone jums atrodo tiesiog geležinkelio bėgiais – jūs seksuali(-us).
Seksualumas sąlygoja daugelį mūsų minčių ir sprendimų ir dėl to šią savybę išnaudoja daugybė industrijų savo naudai: nuo pornografijos ar propagandos iki maisto rinkodaros ir religijos.
Kodėl seksualumas yra toks svarbus? Ir apskritai, kas tai yra?
Traukinys įvažiuoja į tunelį ir išvažiuoja iš jo.
Savo paaiškinimus apie seksualumą, neabejoju, turi visi: ir pornografijos industrijos magnatai, ir reklamos rykliai, ir politikai ar šiaip diktatorai, ir visokiausios bažnyčios. Tačiau man įdomiausias ir svarbiausias yra mokslininkų išaiškinimas:
Daug žodžių ir daug sričių, tiesa? Ką jie iš tiesų reiškia?
Daugelio jų neapžiūrėsi. Nepaimsi gi to viso seksualumo rankomis, pirštų į ten neįkiši ir nepamaigysi; į burną gi neįsidėsi. Štai čia mums labai padeda nuostabi savybė: mąstyti abstrakčiai. Santykinai didelės žmonių smegenys ir jų geras veikimas (gebėjimas kurti abstrakcijas ir jomis manipuliuoti) leidžia pažvelgti į save iš šalies. Todėl mes esame pajėgūs analizuoti net savo seksualumą. Mes galime atsikratyti manymo, jog gamta yra viena, o žmonija yra kita, jog seksualumas, tai kažkas gyvuliško ir atskirai nuo žmogaus.
Labai svarbūs dalykai (ypač seniau) vadinti stebuklais dabar aiškinami kitaip (pvz.: gamtos reiškiniai kaip žaibai ar cheminės medžiagų savybės). O stebuklų ėmė kiek mažėti, kai ėmė populiarėti mokslas ir atsirado švietimas. Švietimo nauda neginčytina, kaip ir faktas, jog gydomas kalavijas, kuriuo buvo sužeistas žmogus, nepadės šiam pasveikti .
Šiaip jau stebuklai ir tikėjimas jais apsaugo mus nuo pernelyg dažno kognityvinio disonanso[1]. Na, pavyzdžiui, faktas, jog žemė ne plokščia nėra toks akivaizdus, nes kaip galima išsilaikyti ant apvalaus daikto? Pamėginkite atsistoti ant kamuolio. Pagalvokite kaip baisu pakeisti visą savo iki šiol buvusį įsivaizdavimą, kai iš saugaus plokščio paviršiaus atsiduriate ant kažkokio kamuolio, kuris nepritvirtintas jokiais lynais skrieja erdve.
Na, o štai seksualumas ir lytinis potraukis yra tokie stiprūs, kad dažnai nustelbia visas kitas žmogaus savybes ir mintis. Nustelbia taip, kad nesugebama analizuoti seksualumo sąlygotų procesų. Be to prievarta, lytiniu keliu plintančios ligos, visokie bepročiai lakstantys su kirviais, nelaukti nėštumai ir gal dar kokios nors problemos lėmė seksualumo ir lytinių santykių aiškinimą, kaip labai blogą ir purviną dalyką, nepritinkantį inteligentiškam žmogui.
KPŠ paveiksliukas kontekstui.
Bet pokyčiai vyko. Žmonės netgi ėmė pjaustyti lavonus, ėmė aiškintis vidaus organų sandarą. Ėmėsi gydyti įvairius akivaizdžius sveikatos sutrikimus. Seksualumas ir lytiškumas ilgai buvo tabu tema, nes ten nedaug akivaizdžių dalykų. Tas tabu laikėsi tol, kol nebuvo pakankamai ištyrinėtos kitos žmogaus sandaros sritys. Na, ir kol nenutiko sekso revoliucija.
Seksas. Seksas, seksas, seksas. Juokeliai apie seksą. Žeminimai seksu (dažniausiai žeminantysis siūlo savo genetinę medžiagą, kokiu nors būdu perkelti į irba ant žeminamojo). Keiksmažodžiai apie seksą. Valdžios rodymas ir turėjimo vaizdavimas per seksą. Prievartavimai. Reklama apie seksą (sex sells). Sekso draudimas.
To sekso visur pilna gal todėl, kad seksualumas labai svarbus. Kaip ir noras išlikti: ilgametės evoliucinės kovos nulemti pasirinkimai, laimėjimai ir pralaimėjimai lemia žmogaus savijautą ir elgesį. Pažiūrėkime kokius žaidimus žaidžia žmonės? Kas yra sportas? Galų gale dauginimasis lytiniu būdu yra paremtas konkurencija ir noru laimėti – tokiu būdu atrenkamas geriausias genų rinkinys palikuoniams. Konkurencija, pergalės, pralaimėjimai ir seksualumas – glaudžiai susiję tarpusavyje dalykai. Čia žmonijos požiūris per visą jos žinomą istoriją pasislinko visai nedaug.
Seksualumas – unikalus: jį galime padėti beveik ant bet kurio Maslovo piramidės laiptelio: juk seksualumas įtakojamas: biologiniais, psichologiniais, socialiniais, ekonominiais, politiniais, etniniais, teisiniais, istoriniais, religiniais, dvasiniais faktoriais.
Taigi didelė seksualumo dalis be akivaizdžiosios jo dalies, kaip išoriniai lytiniai organai, yra mūsų galvose. Ir ką gi mes darome su lytiniais organais problemomis galvoje? Ignoruojam. Jei negalime ignoruoti: izoliuojam. O jei dar to negana, tai dar gydom: lazdomis, klizmomis, tramdomaisiais marškiniais, eksperimentiniais medikamentais, elektros srove, lobotomija… Na gal dar taikome gydomąją eutanaziją, kurią daugeliu atveju, neslėpdama agonijos, siūlo Pipedija.
Žinoma – juokauju. Nejuokauja tik totalitarinių režimų diktatoriai, kai kurie Lietuvos Seimo nariai ir davatkos. Jie turi erdvės savo demagogijoms: ta erdvė ten, kur informacijos mažiau, kur ją sunkiau suprasti ir analizuoti. Štai seksualumas – ne tik kūnas, bet ir mintys ir dar mintys, kurios sudaro kitas mintis. Tad, iš ties, nekeista, kad šią sritį monopolizavo (arba bando monopolizuoti) įvairūs stebukladariai ir religijos. Piktadarių aukomis tampa žmonės, kurie turi mažesnes galimybes gauti bei priimti informaciją – ypač vaikai.
Tamsumas šioje srityje yra blogis. Blogis, kuris sudarys sąlygas pasinaudoti jumis, jūsų nežinojimu ir kompleksais. Todėl pats laikas šiek tiek paspirti seksualumo supratimą tolyn, kol dar beviltiškai neatsilikome ir gėjropa neatvyko mūsų visų prievartauti ir visaip kitaip mus tobuluosius luošinti, nes jiems tai mat labai reikalinga. Jiems ypač reikalingi mūsų vaikai.
“MASTURBACIJA ankstyvojoje VAIKYSTĖJE” – žodžių junginys, kuris yra tarsi didelis raudonas mygtukas įjungiantis didžiulį rankinį stabdą seksualumo lavinimui. Dokumentas (paimta iš Standards for Sexuality Education in Europe. A framework for policy makers, educational and health authorities and specialists), kuriame yra šie žodžiai yra mokslininkų darbo rezultatas. O tiksliau ekspertų grupės sudarytos iš 19 medicinos, psichologijos ir socialinių mokslų ekspertų darbo rezultatas. Šiame dokumente teigiama, jog yra kelios lytinio švietimo paradigmos :
Tipas. Tai tos programos, kurios fokusuojasi tik ties tuo, kad seksualinės sueitys galimos tik po vedybų. Visas mokymas sukasi apie “kaip pasakyti ne” arba “kaip susilaikyti” programas.
Tipas. Išsamusis seksualinis švietimas, kuriame kalbama ne tik apie abstinensiją, bet ir apie saugų seksą, bei kontracepciją. Bet apie seksualumą kalbama kaip apie atskirą žmogaus gyvenimo reiškinį.
Tipas. Holistinis požiūris. Čia į seksualumą žiūrima, kaip į bendrą žmogaus augimo ir vystymosi dalyką ir seksualumas laikomas viena pagrindinių žmogaus gyvenimo dalių.
Pagrindinė pirmojo ir antrojo tipų paradigmų problema yra tai, kad į seksualumą žiūrima, kaip į problemą. Išsivysčiusioje Vakarų Europoje viršų ima holistinė – trečioji paradigma. Žmogaus išskaidymas į skirtingas, menkai persidengiančias sritis yra ydingas. Juk mes jau suprantame, kad viskas su viskuo susiję. Nenatūralūs, dirbtinai primetami ir net prieštaraujantys žmogaus prigimčiai dalykai neveikia. Vakarų Europoje seksualumas pirmiausiai laikomas ne problema ar grėsme, o vertingu asmens tobulėjimo šaltiniu. Mes kiekvienas esame seksualūs ir ši mūsų dalis turi vystytis kartu su mumis antraip neišvengsime žalingų kompleksų.
Ar jums žodžiai “MASTURBACIJA ankstyvojoje VAIKYSTĖJE” sukelia stiprų kognityvinį disonansą? Ką jaučiate? Ar pagalvojate – kodėl? Jums tikriausiai nesinori apie tai net galvoti. Ar priešingai? Negalite nustoti apie tai galvoję? Tų, kuriems vis vien – turėtų būti mažiausiai. Na, gal kiek pavojinga, jei jūs iš tų antrųjų su problemomis galvoje, kur negali nustoti. Svarbu gi pagalvoti – kodėl. Pamatyti save iš šalies, panaudoti kaip galima daugiau turimų žinių – žvelgti holistiškai. Specialiai vyti tas mintis nuo savęs, užmiršti ar ignoruoti – galbūt blogiausias sprendimas.
Įvardinkite bent vieną problemą, kuri išsisprendė ją ignoruojant arba nuvertinant? Arba perkeliant ant ko nors kito ar kur nors kitur. Prievarta ir išliejamas kraujas – šių problemų pasekmė. Vien todėl, kad seksualumas yra labai svarbi žmogaus dalis, kompleksai su tuo susiję turi baisių pasekmių.
Baisiosios pasekmės.
Piktieji stebukladariai kritikuoja holistinį požiūrį į lytinį švietimą naudodamiesi savo stereotipais ir beveik niekada nesiremia faktais. Vakarų Europos ekspertai teigia, jog Lietuva, kaip ir Rusija ir kelios kitos Rytų Europos šalys, su savo lytiniu švietimu atsilieka ~20-30 metų nuo Vakarų. Tai yra arba išviso neturi jokio lytinio švietimo programos arba tai pirmosios – draudimo bei susilaikymo paradigmos programos.
Pavyzdžiui, štai Lietuvos švietimo ministerijos paruoštas dokumentas ir citata iš ten: “[…]Daugelis berniukų meluoja į akis, sakydami bet ką, kad tik gautų seksą.[…]”. Stand-up komedijos žanro atstovai šiame dokumente tikrai ras daug medžiagos – rekomenduoju.
Neanalizuojamos išvadų prielaidos ar jų analizės šaltiniai man sako, jog veikalas parašytas vieno asmens remiantis grožine literatūra ir savo patirtimis, bei įsivaizdavimu. Raktiniai žodžiai: “dvasingumas” ir “tikėjimas” – kitaip tariant stebuklai. Išnyrantys iš fantazijos vandenyno stebuklai virsta teorijomis, kurios propagandiniais metodais įkišamos vaikams į galvas.
Man baugu. Baugiau negu įsivaizdavimas, kad pusnuogis skaitytojas, kuriam nuspaudžiau jo raudonąjį mygtuką, su savo stačiu kognityviniu disonansu stvers kirvį ar kokį kitą daiktą panašų į ginklą ir išbėgs į gatvę manęs ieškoti.
Tokie fanatiški paklaikusių akių veidai pasiekia dabar mus per TV arba Youtube stebint Kremliaus elgesį su Ukraina. Ten daugybė žmonių su Kremliaus propagandos puoselėtais, užaugintais ir jau nuspaustais didžiuliais raudonais mygtukais.
Berods antimaidano eisena Maskvoje dar visai neseniai. Putino palaikytojai – raudoni nuspausti mygtukai.
Štai, neaprėpiama šalis, kelianti iš kapo baisųjį komunistinį totalitarizmą nedaug atsilieka nuo mūsų.
Jei tikėtumėm rusų spauda (cha-cha), tai ten lytinis vaikų švietimas pradėtas taikyti tik prieš kelis metus. Prieš tai ~1996 metais pradėtos iniciatyvos buvo sužlugdytos masinių nepasitenkinimo bangų.
Yra dokumentas, kur kalbama apie konkrečius metodus ir lytinio švietimo principus Rusijoje. Tai 24-aisiais (1924-aisiais!) atsiradęs veikalas “Dvylika revoliucinio proletariato lytiškumo įsakų“. Panašu, kad Rusija šiais įsakais vadovaujasi iki šiol. Raudoniems mygtukams šie įsakai netrukdo.
Bet juk negali šimtametės tradicijos klysti! – pasakysite jūs. Tačiau argumentas, jog tai teisinga tik dėl to, kad anksčiau žmonės taip elgėsi ar taip galvojo – prastas. Anksčiau žmonės gydė kalaviją, kuriuo sužeistas žmogus, tikėdamiesi, kad taip sužeistasis pasveiks.
O štai mokslas yra tuo geras, kad ten nevengiama kritikos ir net tikimasi jos. Moksle viskas tikrinama, pertikrinama ir paskui dar kartą patikrinama kitaip – ypač, jeigu gaunama daugiau informacijos. Be to seksualinio švietimo standartai – tikrai nėra tas dokumentas, kuriuo paminama minties laisvė (arba sąžinės laisvė)! Į šios laisvės pažeidimą referuoja kritikai užsipuldami Europos parlamento narę Edite Estrela ir tuos pačius 19 mokslininkų-ekspertų, šio dokumento autorius. Tuo tarpu paskaičius ruošimo šeimai metodiką, kuri šiuo metu yra patvirtinta ir veikianti Lietuvoje, galime padaryti priešingą išvadą. Štai XXI amžius – o vis dar aktyviai priešinamasi objektyviems mokslo teiginiams. Ką turėtumėm šiandien, jei smalsiems žmonėms nebūtų buvę leidžiama pjaustyti lavonų? Ką turėtumėm, jei draudimas sakyti, jog žemė apvali, galiotų šiandien?
Pagal 1989 Jungtinių Tautų vaikų teisių konvenciją – vaikai turi teisę gauti informaciją. Visi vaikai ir jaunuoliai turi teisę gauti amžiui pritaikytą seksualumo švietimą.
JT rezoliuciją ratifikavo didžioji dalis šalių-narių, tuo pačiu jos įsipareigojo teikti vaikams išsilavinimą, kuris tarp viso kito padėtų juos apginti ir nuo seksualinio išnaudojimo.
Aš noriu geresnio gyvenimo savo vaikams. Geresnio visomis prasmėmis. Galų gale aš noriu, kad mano vaikai sugebėtų atskirti kada jiems meluojama, kada juos išnaudoja, kad galėtų tam pasipriešinti. Juk konservatyvus požiūris į seksualumą yra pasenęs. Įvairios politinės propagandos ir rinkodaros priemonės yra seniai aplenkusios šią paradigmą ir dažnai išnaudoja žmonių silpnybes ir tamsumą. Todėl negalime leisti savęs vedžioti už nosies. Juk mes nenorime turėti didžiulio raudono mygtuko, kurį kas panorėjęs galėtų nuspausti. Negalime užsimerkti ir apsimesti, kad problemų nėra arba nieko nedaryti ir tikėtis, kad viskas išsispręs savaime.
Štai konservatyvieji kelia į viršų visokias paleistuvystes, kurios nutiksiančios žmogų, jeigu šis nesusilaikysiąs. Štai baisioji pornografija: purvinanti, žeminanti, rodanti, kaip savo genetinę medžiagą, kokiu nors būdu perkelia į irba ant žeminamojo.
Deja, baisioji pornografija nedings, jeigu apie ją negalvos keli žmonės. Ji nedings netgi jeigu ją uždraus (žr. googlo paieškos tendencijų kreives įvedę žodį porn ir palyginkite su kitais).
Visagalė internetų pornografija.
Pagalvokime: jeigu mūsų vaikai gaus pilnavertį seksualinį švietimą, tai gal žemi ir purvini dalykai, pasiekiantys juos iš bendraamžių ar ekranų, nesukels gilių vidinių prieštaravimų – nežalos psichikos? Galgi tai net lemtų pačios baisiosios pornografijos industrijos mažėjimą. Žinote tą nutrūkusio nuo grandinės šuns alegoriją? Šuo, kuriam viskas buvo draudžiama, nutrūkęs nuo grandinės stengiasi atsigriebti visko su kaupu. Tuo tarpu, kai žinoma ko galima tikėtis, kai galimos pasekmės apmąstytos – elgiamasi atsakingiau. Kai sakoma, kad viskas kas apie seksualumą yra blogai, nešvaru, slėptina, o žmogus realiame gyvenime tai patirdamas mato, jog viskas yra kitaip – jam kyla kognityviniai disonansai.
Lietuvoje turime siekti geresnio, holistinio seksualinio švietimo. Mūsų raudoni, riebūs mygtukai labai krenta į akis: moteris transeksualė su barzda (Austrijos atstovė 2014 metų Eurovizijoje) kelia didelį šaršalą. Homoseksualų Europa, konkursas homoseksualams, visur gėjai, nėra ko tikėtis – sakote jūs. O aš matau, kaip plaukuota letena glosto jūsų didelį raudoną mygtuką, o šis auga ir laukia kada šeimininkas paspaus. Paspaus ir jūs virsite pusnuogiu bepročiu su kirviu rėkiančiu “pyderai puola!”.
Taip. Mes gyvename pirmojoje arba antrojoje paradigmoje – mes negalime pažvelgti į savo seksualumą iš šalies. Mes nesugebame suprasti kodėl mumyse tai kelia prieštaringus jausmus, kodėl mūsų įsivaizdavimas apie gyvenimą ir žmones kitoks negu realybėje. Mes bandome neigti realybę. Ir dėl to pykstame.
Bet neigti realybę – neracionalu.
Mes esame seksualūs. Tai yra didžiulė ir labai svarbi mūsų gyvenimo dalis. Džiaukimės ir naudokimės savo didele gyvenimo dalimi. Leiskime sau ir kitiems džiaugtis. Užauginkime laimingus vaikus, laimingus žmones.
________________
[1]– Tai yra, kai aplinkui, realybėje, gaunant daugiau informacijos, suprantama, jog esantys procesai ir reiškiniai prieštarauja turimam įsivaizdavimui apie pastaruosius.
“Kai aš ateinu į Europos Parlamentą, aš išjungiu visas komunikacijas visuose savo įrenginiuose, nes jeigu to nepadarau, tai namie randu krūvas visokio SpyWare[1]” – pasakė vienas žmogus, kuris darė pranešimą Europos Parlamente. Tiksliau – kažkaip panašiai pasakė, nes čia mano laisvas vertimas.
Tai pasakęs žmogus yra Axel Arnbak iš Amsterdamo universiteto, o pranešimą jis darė ketvirtadienį seminare Europos Parlamente. Seminarą suorganizavo vienas iš ALDE narių, tai yra Antanas Guoga. Seminaro vaizdo ir garso įrašą galite pasižiūrėti ir jūs:
Ponia Hilde Vautmans (taip pat Europos Parlamento narė ir taip pat ALDE narė) kiek nustebusi paklausė pono Axel’io ką jai daryti, su jos iPad’u ir telefonu Europos Parlamente, nes jai šių įrenginių reikia darbui. Ir išties – ką daryti? Kodėl Europos Parlamente nesaugu ir ką daryti, kad būtų saugiau? Juk svarbu naudoti informacines technologijas savo kasdieninėje veikloje, nes kitaip būsime labai neefektyvūs.
Štai turime dilemą: mes norime informaciją apdoroti, saugoti ir perduoti naudojantis informacinėmis technologijomis (IT) ir užtikrinti jos saugumą vienu metu. Panašių dilemų turime ir kitur: keliuose mes norime greitai važiuoti ir būti saugiais vienu metu; ekonominiuose santykiuose norime turėti universalią vertės išraišką, tai yra pinigus ir norime, kad pinigai nebūtų padirbinėjami ar kitaip jais būtų sukčiaujama. Kelių ir pinigų suteiktos naudos panašios į IT suteiktas: greičiau ir efektyviau kuriame. Tačiau taip pat greičiau ir efektyviau sukčiaujama.
Čia yra ponios Jelena Fedurko dilemų debesis. Panaudoju šį paveiksliuką kaip dilemų vizualizaciją.
Šiuolaikinės informacinės technologijos suteikia mums daug naudos, bet ir sukuria naujų problemų. Tos problemos yra kitokios, nei būdavo anksčiau. Toms problemoms valdyti turime turėti ir kitokias priemones, nei būdavo anksčiau. Fire fire with fire.
Taigi, ponas Axel poniai Hilde į jos klausimą ką jai daryti su jos iPad’u atsakė, jog užtektų naudoti bent jau duomenų šifravimą (encryption) perdavimo kanaluose (WiFi, LAN’e ir pan.). Taigi pagrindinės vietos, kuriose vykdomi nusikaltimai, yra būtent trpas tarp duomenų perdavimo šaltinio ir vartotojo – taip vadinamas middle-man (žmogus viduryje – tarpininkas). Seminaro dalyviai iš salės dar pridūrė, kad reikalinga laikytis bent jau minimalios saugumo higienos:
nenaudoti visur to paties slaptažodžio;
slaptažodžiai neturėtų būti metų laiko pavadinimas ar jūsų paties vardas;
nepalikinėti slaptažodžių užrašytų ant popieriuko po klaviatūra (Estijos atstovė papasakojo labai smagią istoriją apie tai, kaip teisėjai Estijoje taip laiko savuosius);
nepasitikėti kažkokio žmogaus usb atmintine, kurią jis taikosi įkišti į jūsų įrenginį ar duoda kaip savo vizitinę kortelę.
Čia dar prisiminiau patarimą, kuriuo galite pasinaudoti kurdami savo slaptažodžius. Čia dar vienas patarimas komikso forma:
Ten daug raidžių angliškuose žodžiuose, tai būtų gerai, kad mokėtumėte angliškai, o jei ne, tai eikit į Delfi – ten irgi kažkas apie tai parašyta.
Taigi duomenis reikia šifruoti. Duomenų šaltinis (pvz. koks nors serveris kokiame nors saugiame hostinge – na pavyzdžiui Delfi serveris) yra sąlyginai saugus, nes apsaugotas saugiame pastate su apsaugom ir signalizacijom nuo fizinių piktavalių. Taip pat yra gan geros apsaugos nuo virtualių atakų. Vartotojas su savo įrenginiu gali būti sąlyginai saugiu, nes jį sunkiau surasti, o ir slaptažodžiai jo galbūt sudėtingi. O štai perdavimo kanalas yra mažiausiai saugus, nes jis ilgas ir visaip išsišakojęs. Duomenų perdavimas tarp įvairių įrenginių yra vykdomas naudojantis įvairiomis rekomendacijomis ir protokolais, kurie yra viešai žinomi – antraip skirtingų gamintojų skirtingi įrenginiai nesusikalbėtų.
Čia matome IP paketo struktūrą. T.y. duomenys perduodami labai aiškia ir griežta struktūra: kiekvienas bitas turi savo vietą, kiekvienas laukelis turi savo ilgį. Kiekvienas tinklo įrenginys žino šią struktūrą ir iššifruoja informaciją. Šį labai iškalbingą paveiksliuką pasiskolinau iš kokio tai Essay Web
NSA ilgainiui (o gal trumpaniui) suprato, jog šitaip atvirai perduoti slaptą informaciją nesaugu. Statyti lygiagrečius tinklus, apsaugotus nuo įsilaužimų – brangu. Tai jie sugalvojo kaip naudotis viešu internetu saugiai – jie ėmė duomenis šifruoti. Prigalvojo visokių būdų. Bet tada dar sugalvojo, kad, jei žmonės ims naudoti sudėtingą kriptografiją (pvz. 128-bitų), tai jie negalės dešifruoti jos ir negalės suprasti kuo žmonės tarpusavyje keičiasi. Jie sugalvojo, kad tai yra nesaugu. Nesaugu leisti visiems saugiai keistis informacija. Tada prasidėjo šifrų karai (CryptoWars).
Šifravimo būdai vis tobulėja. Bet vis kas nors sugeba dešifruoti tuos šifrus. Ir kol kas nors nedešifruoja turimo geriausiojo – duomenis perduoti naudojantis naujausiais šifrais daug-maž saugu. Tačiau šifravimo panaudojimą lengva identifikuoti. Kai kurių šalių valstybės draudžia tai daryti ir koduotų pranešimų nepraleidžia:
Kaip veikia šifravimo cenzūra
Čia todėl, kad valdžia nori žinoti ką žmonės daro ir ką galvoja. Kad nedarytų visokių nesąmonių ir neprigalvotų visokių bjaurasčių apie valdžią.
Bet yra šiek tiek ir protingų žmonių, kurie sugalvoja išlaikyti tą pačią IP paketo struktūrą, o koduoti jau paties paketo viduje (šitą daiktą galite atsisiųsti ir susiinstaliuoti savo kompiuteriuose, jei norite):
HTTP duomenų paketas atrodo kaip paprastas, bet duomenys viduje gali būti visai net ne HTTP arba HTTP, tik šifruoti. Šitą, manau, valdžia irgi gali išsaiškinti ir prigalvoti būdų kaip užblokuoti tokius paketus, bet tam reiktų analizuoti visus duomenis dar giliau, o tai užtruktų ir jau buvęs lėtas dėl cenzūros Internetas taps išvis vos panaudojamu. Na, kol neatsiras dar gudresnių žmonių su dar gudresniais sprendimais.
Galimybės šifruoti ir iššifruoti yra didelės. Tobulėjant technologijoms – tobulėja ir šifravimai bei dešifravimai. Sąlygotinai[2] saugiai galite jaustis, jeigu naudosite vėliausiai sukurtas šifravimo technologijas ir jeigu laikysitės bent jau minimalios kiber-hgienos:
visur naudosite sunkiai laužomus slaptažodžius (t.y. pakankamai ilgus ir sunkiai atspėjamus, bet jums nesunkiai įsimenamus);
slaptažodžių neužrašinėsite kur papuola ir nelaikysite kur vėlgi papuola;
neleisite sau kišti visokių nepatikrintų ir svetimų usb atmintinių;
kontroliuosite kokios programos turi veikti jūsų kompiuteryje, o kokios ne (a.k.a. naudosite Linux 😀 arba neinstaliuosite ko papuola į bet kurią OS);
turėsite pakankamai proto naudotis įvairiomis apsaugomis naršydami kokiuose nors seksualinės tematikos serveriuose ar siųsdamiesi informaciją P2P ar ir visais kitais protokolais
nesijungsite prie savo banko ar kitokių asmeninių resursų per viešą WiFi ryšį (banko atveju saugumo lygio analogija galėtų būti prašymas atsitiktinio praeivio nunešti keletą eurų į jūsų sąskaitą tarsi prašytumėte pažymėti talonėlį viešajame transporte)
ir panašiai.
.Matau, kad žodis po žodžio, sakinys po sakinio ir gaunasi jau visai toks tl;dr. Bet dar neparašiau apie autorines teises, žmonių teises bei apie teisininkus (kurie kuria ir vysto mūsų elgesio taisykles), incidentų kiekį bei svarbą ir skaidrumą, kyber-karus ir kyber-karius ir dar apie visokius įdomius dalykus, kuriuos išgirdau tame seminare arba kuriuos prisiminiau jį klausydamas/žiūrėdamas…
Bet apie tai bus kitą kartą.
____________________
[1] – SpyWare tai pažodžiui išvertus gautųsi “šnipų įranga”, o tai reiškia šnipinėjanti programinė įranga. Šnipinėjanti programinė įranga paprastai būna programos veikiančios įrenginiuose, kurių šeimininkai apie tai dažnai nežino. Tos programos būna įvairios ir jos daro įvairius dalykus (pavyzdžiui: vagia duomenis, registruoja, saugo irba perduoda įvesties/išvesties komponentų informaciją į ten, į kur nenorėtumėte, kad būtų perduodama ir panašiai).
[2]– Žodį “sąlyginai” man check-speller’is raudonai pabraukė ir pasiūlė šį žodį. Gal ir visai nieko ten tas žodis.
Iš karto nusprendžiau, jog tai bus labai įdomus renginys ir kad į jį susirinks daugybė žmonių. Seminaras buvo organizuojamas po darbo valandų, tad daugeliui laikas turėjo tikti.
Panašiai tikėjosi ir Transparency International: buvo suorganizuotas sinchroninis vertimas – ant kiekvieno tarybos nario staliuko buvo imtuvas su ausinėmis, buvo vertėjas.
Šiek tiek nustebau, kai renginiui jau prasidėjus, paaiškėjo, jog mūsų tėra va tiek (su manimi, nes aš fotografavau):
Buvome 6 seminaro dalyviai – be pranešėjų, be organizatorių, be vertėjo ir be vieno IT reikalus prižiūrinčio žmogaus. Beje, buvo mėginta savivaldybės darbuotoją įtraukti į diskusiją, bet nepavyko 😀
Keletą esminių seminaro detalių jau paminėjo ponia Aušra Maldeikienė savo bloge. Beje, kiek supratau, esu ten paminėtas, kaip neabejotinai doras ir jaunas tarybos narys. Ten ponia Aušra, man atrodo, mano, jog balsavime dėl ikimokyklinio ugdymo kompensavimo yra interesų konfliktas. T.y. konfliktas, tarp tarybos narių, kurie moka už ikimokyklinį ugdymą ir visuomenės, kuri tokių išlaidų nepatiria.
Vaikai – išlaidų centras. Na, gerai, ilgalaikių investicijų.
Apie Transparency International renginį Vilniaus savivaldybėje pratęsiu kiek toliau, o dabar paimkime ir išspręskime šią Maldeikienės problemą.
Antai ponia Aušra kiek vėliau savo straipsnyje, jau diskurse apie Air Lituanica, mini vaikus, kaip investiciją su potencialia grąža. Aš šitą analogiją/pavyzdį pasiimsiu iš ten į šią dilemą ir pasakysiu, jog tie 1200 EUR per metus tai ne papildomos pajamos, o investicija. Investicija į mano vaikus, prie kurios mano (beje ir Aušros Maldeikienės taip pat) sprendimu prisideda ir miestas. Ir mano galva, čia naudos iš to gaunu ne tik aš bet ir visuomenė[1]. Nors ši investicija negarantuoja tos grąžos (kaip, beje, beveik visos kitos investicijos), bet sukuria prielaidas gauti ją didesnę. T.y. geriau išugdytas vaikas gali sau, o tuo pačiu ir visuomenei kurti daugiau naudingų dalykų[2].
Taigi, Maldeikienės problema yra ta, kad ji tuos pinigus laiko pajamomis, o ne investicijomis. Investicijomis į vaikus, kurie galimai dėl to kurs didesnę vertę visuomenei.
Apskritai tai visos valdiškos investicijos turėtų tenkinti viešąjį interesą ir pageidautina – kuo efektyviau (mažiau pinigų – daugiau viešojo intereso)[3]. Gi valdžios toks darbas ir yra, nes be jos lyg ir nebūtų kaip tenkinti to viešojo intereso taip efektyviai. Ar ne? Nors antai anarchizmas sako, jog valdžia negali spręsti viešojo intereso problemų efektyviau, nei pati visuomenė ar atskiri jos individai. Dėl efektyvumo visada bus ginčai. Ir retai kada sužinosi, kurie teisesni, o kurie ne, nes dažnai kitokių sprendimų tomis pačiomis sąlygomis patikrinti jau nebegali.
Grįžtam prie Transparency International renginio.
Du Transparency International atstovai: iš Norvegijos ir iš Lietuvos.
Sužinojome, kad Vilniaus savivaldybėje yra pasitikėjimo telefonas, kuriuo galima anonimiškai pranešinėti apie korupciją, bet nėra aišku nei kas į tuos skambučius atsiliepia, nei kaip saugomi skambintojo duomenys, nei kaip jie naudojami. Arba ta informacija ne vieša. Reiks pasidomėti.
Taip pat paaiškėjo, kad ir Norvegijoje korupcija klesti ir ypatingai savivaldoje. Norvegijoje, pasirodo, yra gan panaši sistema – ypač mažesniuose administraciniuose vienetuose. Ten dirba nepilno etato politikai, t.y. turi pagrindinį darbą ir darbas, kaip miesto politiko yra kaip papildoma veikla. Daugiau gyventojų, didesnėse savivaldose – dirba daugiau pilno etato politikų (nesu tikras ar tai teisingai supratau). Mėginau pasitikslinti ar kas nors mėgino pažiūrėti ar nėra koreliacijos tarp korupcijos indeksų ir tų pusės etato politikų kiekio. Nieks tokių dalykų neskaičiavo. Bet tikriausiai pagrindinės didesnės korupcijos savivaldose priežastys yra šitos:
vykdomoji valdžia daro konkrečius sprendimus, kurių rezultatai aiškesni, o ir galimos korupcijos užsakovams lengviau gauti naudą;
savivaldoje sprendimai vietinės reikšmės ir jų daug – lengviau peržengti barjerą, nes galgi mažesnis pasekmių mastas ir mažesniems dalykams – mažiau visuomenės dėmesio;
barjerai patekti į valdžią mažesni, o tai reiškia, kad gali patekti įvairesnių žmonių.
Gal dar kokių yra, kurių nepaminėjau? Tiesa, antrąjį bullet’ą paneigė patys norvegai papasakoję istoriją apie valdininką, kuris su vandens tiekimo įmone prasuko tokias makles, kad net norvegams pasirodė kaip labai didelės (milijonai, daugybė milijonų pinigų). Bet kyšininko pagavimas galgi ir buvo sąlygotas masto.
Seminare užsirašiau sau tokią pastabą: “Corruption exposes. Barriers to overcome. Barriers to build.”
Korupcija išlenda, todėl reikia mažinti jos išlindimo barjerus, o tai pat didinti barjerus korupcijai kurtis. Pavyzdžiui atviri duomenys irba jų statistinė analizė gali būti veiksniais, kurie mažina barjerus korupcijai išlįsti. Tuo pačiu žinant, kad tai yra – sunkiau apsispręsti užsiimti korupcija. O jei dar padarytumėm prielaidą, jog IT neraštingi galimai kyšininkai apie tai nelabai net galvoja, tai efektyvumą šito dalyko kelia dar aukščiau. Bet čia lazda turi du galus – antai IT neraštingi žmonės kuria įstatymus, apie kurių poveikį nenutuokia. Arba atvirkščiai – nutuokia ir kovoja su tuo savais metodais. Ateis lošimų organizatorius ir užblokuos GitHub’ą, kur atvirieji miesto duomenys, nes ten galimai kas nors lošia iš pinigų (pavyzdžiui stato kuris paviešintas sandoris labiau korumpuotas).
Na ir pabaigai pasvarstymas apie tai kodėl tiek mažai susirinko žmonių į šį seminarą. Priežasčių gali būti daug, bet viena pagrindinių, mano galva, yra tai, kad korupcijos problema yra akivaizdžiai nuvertinama. Nesvarbu ar nuvertina skaidresnis ar korumpuotesnis politikas. Abiem atvejais tai yra blogai. Jeigu į panašų seminarą po metų ar dviejų susirinks bent trečdalis tarybos narių, tai reikš, kad dirbame gerai.
_______________
[1]– parašiau ir mintyse pamačiau įvairiais epitetais papuoštų teiginių srautą iš trolibano apie tai, kad dėję jie ant mano apsiseiliojusių, jokių garantijų neduodančių, išperų ir kad avialinijos buvo šimtąkart geriau. Tai aš gal labai dėl to nesigraužiu, nes čia dabar realybė yra viena, o ponų trolibanerių norai yra kita.
[2]– Čia kai pagalvojau dar atidžiau, tai visuomenė iš to gal net daugiau gauna naudos nei aš. Antai vienas žydas sako, kad renka visus ugdymui ir auginimui išleistų pinigų čekius, o kai atžalos “atsistos ant kojų” pateiks tuos čekius apmokėjimui. Kuo toliau tuo labiau galvoju, jog tai labai gera mintis.
[3]– 100 Eurų miesto investicija į kiekvieną, galintį eit į ne valstybinę ikimokyklinio ugdymo įstaigą yra efektyvi. O efektyvi todėl, kad tai investicija į paslaugą, o ne į kapitalą ar kitokį amortizacines išlaidas turintį turtą. Ir dabar šitaip investuoti yra gerai, nes panašių gimstamumo bangų ateityje deja nesitikima. Tai yra, jeigu investuotumėm į infrastruktūrą arba žmogiškuosius resursus (a.k.a. darželius), tai šie būtų nebenaudojami efektyviai po metų ar kelių, o amortizacinės išlaidos liktų. Aišku lieka klausimas ką veiks privatūs darželiai, jei bus mažiau vaikų, bet privataus kapitalo įmonės moka keistis ir prisitaikyti daug efektyviau nei valdiškos, o jų amortizacinės išlaidos yra jų, o ne savivaldybės.
