Ateikite rytoj su pinigais, jei norite blizgančių melejonų

Buvau Forume One. Ačiū kolegai Tomui, mane pakvietusiam!

Buvo dar viena proga paklausyti dubstepo. Be dubstepo ten dar pasakojo apie tai ką ir kaip daryti, kad gautum melejonus pinigų. Bent jau pirmi du pranešėjai pasakojo apie tai.

Melejonai melejonų pinigų!
Melejonai melejonų pinigų!

Puikūs pranešėjai. Juoba, kad jų žinutę gavau (be to ką Andrius Tapinas labai taikliai apibendrino):

  • Kitais metais bus dar vienas seminaras, kuriame mums jie papasakosiantys, kaip padidinti babkių kiekį 300 procentais per tris metus.
  • Ir draugui, kurį atsivesiu – seminaras NEMOKAMAI!
  • Vienas iš pranešėjų (Boris Grundl) per šiuos metus uždirbo 2 mln. EUR (tie kur buvo Siemense prisidėjo prie to, kaip supratau).

Kiti pranešėjai labai nesigyrė kiek uždirbantys, bet buvo aišku, kad mums turėtų atrodyti, jog daug. Tik niekaip negalėjau atsikratyti tokios nuojautos, jog jiems jau kiek atsibodo visi šitie susirinkę varguoliai… Tačiau sąskaitos pačios gi nesusimokės.

Čia aš vis dar apie du pirmuosius penktadieninius pranešėjus. Jie man buvo labai įdomūs tuo aspektu, kad labai puikiai išnaudoja kunda-lakunda fenomeną: sukuria ženklų sistemą, kurioje esant neįmanoma jos pačios analizuoti. Jie yra labai geri kunda-lakunda taikytojai ir visai neblogi enciklopediniai pavyzdžiai, kuriais bus galima papildyti Pipediją.

Jūs čia tik nesugalvokite, kad aš juos kaip nors menkinu. Kunda-lakunda, tai jums ne koks nors šuns papas! Čia bliamba SEMIOTIKA! Be to jie gal netgi negyvena toje savo ženklų ir prasmių sistemoje.

Žinoma, taip rašau dar ir dėl to, kad man gavosi kažkaip nemokamai paklausyti tų pranešėjų. Patekau į ten kaip kokis tai varguolis pas prakutusius startupus ir draivą draivinančius šventinius bankuchenus. Patekau ten su batais iš “Batų kalnas”, džinsais iš “Marks and Spencer” ir džemperiu iš Amerikos, kurį paslaugūs lietuviai perka su belenkokiom nuolaidom shopping mall’uose ir siunčia paštu tėvynėn. O ką? Geras džemperis!

Einam toliau.

O toliau buvo Fredrik Haren. Šitas man patiko labiau. Pardavinėjo subtiliau. Sakė, kad parašysiąs knygą, nes dabar toks metas, kai maždaug pusė žmonių jam sako, kad apie globalumą kalbėti jis pavėlavo kokiais 20-50 metų, o kiti, kad per anksti. Knygos pavadinimas tikriausiai bus toks:

Fredrik’o knygos pavadinimas.

Kad ir ką ten begalvotum apie žmones – geri jie ar blogi sau ar kitiems žmonėms, bet man patinka tai ką apie tai sako Eliyahu M. Goldratt’as: people are good (žmonės yra geri). Todėl užskaitau. Be to man kažkokiu būdu tai susisieja ir su Mat Persson “Best strategy is no strategy”:

Padariau atradimą: vienas švedas galvoja panašiai kaip kitas švedas 😀 Kažkaip čia man gavosi taip, kad apie geriausią man pranešimą aš prirašysiu čia mažiausiai. Matyt man reikia dar apie tai pagalvoti.

Toliau.

Bičas iš Microsoft’o: išklausiau gan trumpą jo pranešimą ir išlėkiau vaikų iš darželio susirinkt. Tiesą sakant nelabai išklausiau. Būtų tiksliau, jei pasakyčiau, kad pažiūrėjau vieną jo atsineštą klipą apie Microsoft’o viziją. Va tas klipas man ir sukėlė minčių srautą.

Va šitą parodė:

Tame video aš pamačiau viską, ko nemėgstu apie Windows‘us ir apskritai operacinių sistemų ir apps’ų tendencijose. Visokie tech. vizionieriai rodo inspiracinius video apie tai kaip ten jų gadžetai kalbasi ir kaip ten perkam visokius gražius daiktus, kurie vienas per kitą persišviečia, sukinėjasi, blizga, šokčioja, mirga, pypsi. Būktais baisiausiai jie ten visi prasmingi ir dėdė su blizgiaisiais akiniais ar teta su griežtu kostiumėliu ten viską labai aiškiai supranta ir baisiai daug padaro mosikuodami rankomis holografiniuose vaizdiniuose.

Jūs kada nors matėte tikrai gerą programerį savo darbo vietoje prie kompo? Vadybininką? Inžinierių? Jeigu matėte, tai, manau, suprantate kaip toli visi tie blizgučiai nuo realaus gyvenimo. Žinoma, norėčiau visai pasimosikuoti holografiniuose vaizdiniuose kelias minutes ir pašokinėti ant didžiulių raidžių, kad savo kojomis suvesčiau žodį “labas”. Kelias minutes – bet ne ilgiau.

Studijų metais turėjau galimybės pamatyti kaip dirba su PhotoShop’u įgudęs žurnalo darbuotojas: kairė ranka ant klaviatūros, dešinė ant mauzo arba ten kur tas pieštukas ant spec pagrindo (tingiu ieškoti kaip vadinasi), žymeklis ekrane juda ten šen, įjungiami ir išjungiami keisčiausi dialogai, dešinė ranka vos-vos juda, kairė ranka spaudžioja įvairias klavišų kombinacijas – kažką daro, o galutinis rezultatas po truputį įsigimdo į egzistenciją. Mačiau ir vieną programuotoją, kuris dirbo su dviem monitoriais (vienas pastatytas šonu – nes taip matosi ilgesnė dalis teksto, nes taip lengviau jį skaityti), spalvos tik tekste, dialogų langai asketiški, programuotojo pirštai laksto gan greitai – gan dažnai spaudžiamas alt+tab’as, mauzas paimamas retkarčiais.

Tai dabar įsivaizduokite tuodu dirbančius su visokiom holografijom. Nežinau kaip jums, bet man atrodo, kad kol holografijas stumdantis nutemptų kokį nors daiktą iš vienos vietos į kitą, tai mauzą klikinantis jau padarytų dešimt sprendimų, o klaviatūrą spaudantis aprašytų visą sąlygą. Žinoma, yra tas estetiškumo ir grožio pojūtis, kai, regis, gali tampyti tą patį langą per darbalaukį vien dėl to, kad tai gražu ir sukelia malonumą. Ir jis, aišku, yra svarbus, bet tikrai ne svarbiausias. Svarbiausia, mano galva, yra padaryti kažką. Kažką sukurti. Turėti tokias priemones, kurios tą kūrybą realizuoti leistų efektyviai, kad kuo mažiau apribotų.

Nemėgstu priemonių, kurios riboja. Kuriomis galima padaryti tik vienaip ir ne kitaip. Kai viskas yra paruošta ir pats ką nors pasireguliuoti neturiu galimybių. Man atrodo, kad geriau išmokti truputį kažko galingame įrankyje ir tuo naudotis, negu turėti paprastą įrankį ir išnaudoti visas jo galimybes.

Tas video ką tik paneigė tai ką parašiau. Bet tiksliau – ne. Tas žmogus yra tiek geras, kad sugebėjo iš triratuko padaryti HarleyDavids’oną kokį tai. Ir nemanau, jog to video autorius nuolat dirba su Wordu.

Štai pavyzdžiui aš, kai mane užpuola kūrybiškumas, memus gaminu su InkScape’u arba The Gimp’u. Gaunasi va taip:

Tai nufaktinimo mašina. Mes turime įtarimų apie tai kas suka tos mašinos rankenėlę.
Tai nufaktinimo mašina. Mes turime įtarimų apie tai kas suka tos mašinos rankenėlę.

Aišku – ne stebuklas, bet kaip padaryti judantį gif’ą su Wordu aš net neįsivaizduoju.
Žodžiu, velniop tuos blizgučius! Darykit blizgančius žaidimus. O jei norite, kad “shit” būt “get done”, tai duokite gerus efektyviai leidžiančius dirbti įrankius o ne plastkinius smėlio dėžės žaisliukus. Padarykit didelį raudoną mygtuką įtaisomą ant stalo ar sienos į kurį nuotaikos neturėdamas galėčiau trinktelti, kad telikas įsijungtų, nes tas bjaurybė distancinis vėl kažkur dingęs (na, arba kažką panašaus į tai). Duokite išvyniojamą/išlankstomą/pripučiamą klaviatūrą prie mano planšetinio devaiso, kad galėčiau rašyti blogą rinkdamas ~260 simbolių per minutę, o ne tapšnojant dviem nykščiais per virtualią klviatratraraaa.

Nors ką aš čia su savo “Batų kalno” batais jums aiškinu. Sekite 10 žingsnių planu, darykit tuos blizgučius, parašykit knygą ir užsidirbkit melejonus…

Severance: Blade of Darkness

Šis straipsnis buvo parašytas Naujojoje komunikacijoje.

Tai su sąlyga, kad dabar vasara ir geras oras, tai prasiverkit langą ir eikite žaisti kompiuterinių žaidimų 😀

__________________________________________________________________

 

Seniai seniai, dar 2001-aisiais metais “Codmasters” išleido kultinį žaidimą ““Severance: Blade of Darkness” (BoD). Rašau, kad kultinį, nes kiek žiūrėjau šio žaidimo apžvalgų kituose tinklaraščiuose, tai jie taip rašo.

Man jis irgi kultinis. Bet aš tai nesu joks autoritetas tikriems geimeriams. Be BoD esu žaidęs “Doom 2“, “Quake (2, 3)”, “Colin McRae 2.0″, “StarCraft“, “Call of Duty” ir dar vieną kitą smulkmę. Kaip matote – anoks aš geimeris. Tad ne man rašyti recenzijas apie kompiuterinius žaidimus.

Tai ir nerašysiu recenzijos. Tiesiog aprašysiu savo įspūdžius ir įkelsiu vieną kitą gameplay video.

Pats žodis “severance” reiškia atskyrimą ar padalinimą. Šiuo atveju kalba eina apie įvairių kūno dalių atskyrimą nuo kūno, jų mėtymą į šonus ir trykštantį kraują. Žaidime nukirtus galvą monstrui, iš jo kaklo dar kurį laiką pulsuoja kraujo čiurkšlės. Būna, kad monstras nukerta ranką ar galvą jūsų herojui – tada iš ten irgi pulsuoja kraujo čiurkšlės. Taip, tai tas žaidimas, ant kurio galima bumbėti, kad tai skatina vaikų žiaurumą ir gamina iš jų maniakus. Aha. Tad preventyviai dar reikėtų į psichiatrinę ligoninę uždaryti ir Stepheną Kingą ir visus kitus rašytojus, kurie prigalvoja visokių baisybių. Nes nu kaip gali sveikas žmogus tokių baisybių prirašyti?

Aš irgi manau, kad ne. Personažas ir rašytojas – skirtingi subjektai. O kas būna, kai uždraudžiama galvoti apie ką nors ar kalbėti, mes, postsovietinio bloko gyventojai, jau žinome. Be to realybė kartais būna daug baisesnė nei bet kokie filmai ar vaizdai kompiuteriniame žaidime.

Gyvenimas yra žiaurus, bet šis žaidimas yra daugiau smagus, nei žiaurus. Bent jau man.

Taigi, jei rašyčiau recenziją, tai reikėtų apibūdinti paties žaidimo rūšį. Kadangi tai ne recenzija, tai man to padaryti nebūtina, juoba, kad parašyta Vikipedijoje (žr. pirmąją nuorodą). Ir be to, tai yra trečio asmens nuotykių ir kautynių tipo žaidimas.

Esminis šio žaidimo akcentas – visokios smūgių kombinacijos, kaunantis su monstrais. Pavyzdžiui: smogti kardu į kairį šoną, tada stryktelėti į dešinį šoną ir atgal vienu metu. Padarius tokią kombinaciją, jūsų personažas smogs stipriau ir įdomiau, bei atskirs visokias monstrų kūno galūnes įdomiau beigi gražiau. Taip, čia tas žaidimas, nuo kurio kenčia ne tik pelė, bet ir klaviatūra.

Kita esminė šio žaidimo pusė – mįslės. Reikia atspėti kur eiti, kur surasti kokią runą, kur padėti slapti ginklai.

Nors žaidimas ir labai senas (vis tik 13 metų senumo), bet grafika jame yra stebėtinai gera (mano gameplay’uose trūkinėja kiek vaizdas, bet čia labiau kompiuterio bėda: ir žaidimo leidimui ir jo filmavimui jau pritrūko resursų).

Ypač ypatingai geras dailininko darbas (José Luis Vaello Bertol), bei judesių fizikos varikliukas. Tuos bjaurybes trolius (o taip pat tamsos riterius, orkus ir kitas šlykštynes) klišai šokuojančius ir bjauriai rėkiančius, tiesiog nagai niežti perpjauti kardu ar perkirsti kirviu. Ar persmeigti ietimi. Ar strėle.

Šitie orkos stiprūs priešai:

José Luis Vaello Bertol piešinys
José Luis Vaello Bertol piešinys

Čia yra kažkoks monstras, kuris nešasi ant kupros kaukolių, spjaudosi ugnimi, moka teleportuotis ir viena jo galūnė yra didelis vienas nagas:

José Luis Vaello Bertol piešinys
José Luis Vaello Bertol piešinys

Tamsos riterius irgi nelengva nugalėti. Ypač kai jų daugiau negu vienas puola tave vienu metu:

José Luis Vaello Bertol piešinys
José Luis Vaello Bertol piešinys

O čia yra vienas iš herojų, kuriuos valdo žaidėjas – Barbaras:

José Luis Vaello Bertol piešinys
José Luis Vaello Bertol piešinys

Čia gi yra kitas žaidėjo valdomas personažas – Amazonė:

José Luis Vaello Bertol piešinys
José Luis Vaello Bertol piešinys

Trečias herojus, kurį galite valdyti – nykštukas:

José Luis Vaello Bertol piešinys
José Luis Vaello Bertol piešinys

Dar yra ir ketvirtas – riteris. Bet jo eskizų internetuose neradau, todėl tiks ir šio straipsnio featured image esantis riteris.

Štai čia kaip tik truputis gameplay’aus kovojant su barbaru prieš riterius. Šie nėra tamsos riteriai – šie šiaip kažkokie parsidavėliai tamsiajai pusei:

Kai kuriuos iš jų nugalėti lengviau, o kai kuriuos sunkiau. Prieš daugelį iš tų monstrų reikia taikyti skirtingą taktiką. Sunkiausia kovoti, kai monstrų būna daug. Bet ne bėda – kuo daugiau monstrų nugalėsit, tuo daugiau patirties įgausit. Patirtis matuojama lygiais. Esu girdėjęs, kaip geimeriai tai vadina mana. Tad kuo daugiau manos taškų pelnysite – tuo sudėtingesnius bei stipresnius smūgius su geresniais ginklais galėsite smogti.

Ginklų šiame žaidime gyva galybė. Kas kartą radus naują kardą, kirvį ar ietį norisi greičiau išbandyti ir pažiūrėti kaip veiks prieš monstrus. Vieni smagesni prieš vienus, kiti smagesni prieš kitus. Kiti apskritai šlamštas…

Dažnai tenka labai daug klaidžioti, kol randamas išėjimas ar runa. Čia į pagalbą gali ateiti internetai ir paieškos sistemos.

Patį žaidimą galite nusipirkti iš puikiojo “Good Old Games” už šešis baksus. Ten sumokėti reikia vien dėl to, kad senus gerus žaidimus laiko ir pritaiko juos naujoms operacinėms sistemoms ir vaizdo plokštėms.

Šis žaidimas labai gerai padeda išsikrauti. Tegu kenčia pelė ir klaviatūra, bet ne aplinkiniai žmonės.

Na, tai kas norėtumėte paskersti kokį orką ar trolį, ar tamsos riterį ar kitą šlykštynę?

Štai čia matome Barbarą mosikuojantis ledine dalge beigi dideliu kardu:

Štai čia Amazonė kaunasi su vampyru. Kai pataikai tam bjaurybei į skydą, tai nuima gyvybės. Kai jis kerta Amazonei su savo dalge, tai jam gyvybė auga, o Amazonei, žinoma, mažėja:

O šiaip tai Amazonę valdyti bene smagiausia. Ji vikri ir jos ginklai ilgi, bei galingi, kombinacijos stiprios (ten apačioje matote jėgos kiekį – kas kartą padarius daug smūgių ar sudėtingesnę/galingesnę kombinaciją reikia pailsėti):

Žaidime yra ir klaidų. Galima retkarčiais užstrigti žemėse ar sienose, bet per daug tai nenervina (žinoma, jei seivinatės pakankamai dažnai):

Visame žaidime reikia ieškoti specialių runų. Suradus visas (berods šešias), priešpaskutiniame lygyje gausite stebuklingą Ianos kardą, kurį galima mėtyti į priešą, šauti juo įvairios galios energijos pliūpsnius. Tas kardas ypatingai praverčia pačiame finaliniame lygyje, kai susikaunama su visos bjaurasties valdovu.

Visos tos bjaurasties valdovas padarytas irgi labai išmaniai – nėra jis ten koks nors šlykštus didelis monstras. Šlykštūs ir dideli monstrai, tai tik jo parankiniai. O jis pats – toks kūdas kiek suvargęs diedukas, su tamsiomis akimis. Išties, net pagaugai nuėjo nugara, kai pirmą kartą jį pamačiau.

Žaidimą paveš bet koks šiuolaikinis kompiuteris. Kompiuteryje žaidimas užima ~830M. Tiesa, dėl to kad jis senas, pasileidžiant jį ten reikia kiek video nustatymus pakaitalioti. Man geriausiai veikė su šitokiais nustatymais:

BoD video nustatymai
BoD video nustatymai

Linkiu gerai praleisti laiką!

Apie skirtingus požiūrius

Važiuodamas iš Alytaus į Vilnių ties Naujaisiais Valkininkais paėmiau du tranzuotojus. Vaikiną ir už kelių kilometrų – merginą.

Tais retais atvejais, kai galiu – visada tikiuosi, kad ką nors pavyks pavežti. Dalinai ir dėl to, kad ir pats keliavau autostopu. O dar ir dėl to, kad tai yra išskirtiniai bendravimo atvejai. Tai yra tie atvejai, kai bendraujantieji perlipa savo saugumo arba patogumo zonas.

Visada stengiuosi paimti tranzuotojus ir tada dažnai atsirandu ten, kur vyksta stebuklai.

Čia padariau su mano mėgstamu sozi



Šį kartą stebuklas vėl įvyko.

Na, ne tai kad gavau pinigų ar pripažinimo. Čia buvo kitoks stebuklas. O tiksliau pažinimo džiaugsmas: supratau, kad vos viena (ar net mažiau) karta už mane jaunesni kai kurie žmonės jau gyvena visiškai kitoje paradigmoje, nei aš.

Štai, pavyzdžiui, tokie paprotinimai mano vaikystėje buvo gan dažni:

– Mokykis vaikeli, kitaip teks valyti tualetus.
– Jeigu nepasistengsi Vidurinėje – neįstosi ir visą gyvenimą teks valyti tualetus.

Tiesa, prie “neįstosi” dar retkarčiais pasakoma “į gerą universitetą”. Mano aplinkoje, kurioje augau, stojimas į aukštąją mokyklą, nuolatinis darbas su nuolatinėmis pajamomis buvo tiesiog būtinas ir neginčytinas dalykas. Aš, savo ruožtu, taip pat jaučiausi, kad tai yra būtinas dalykas, kurį turiu pasiekti. Tai yra: turiu baigti vidurinę, įstoti į aukštąją, gauti diplomą ir tada gauti darbą su nuolatinėm pajamom.

Štai čia va laimingo žmogaus etalonas
Štai čia va laimingo žmogaus etalonas.
Na, gal nenoriu aš čia pamokomu balsu sakyti “ne piniguose laimė” ir dar durnesniu nuvalkiotu it mokyklos plovimo grindų skuduras užbaigimu: “… o jų kiekyje”. Čia gal labiau apie tai, kad savirealizacija yra įdomiau, o pinigai tik įrankis.

Ta mano avantiūra studijų metais (žr. nuorodą pačioje pradžioje) kainavo labai daug mano pastangų. Visą tą mėnesį patyriau didesnį ar mažesnį stresą. Visą tą mėnesį buvau už savo komforto zonos ribų. Visi tie “turi baigti aukštąją”, “turi susirasti gerą darbą” ir panašūs teiginiai buvo mano galvoje. Ir vis dar yra. Tai ir dabar yra mano dominuojantis požiūris. Gal dėl to, ten Anglijoje ir sekėsi man ne taip jau puikiai: įsidarbinau gan sunkiam fiziniam darbui už 60 svarų per savaitę. Ten po gan ilgų klajonių desperacija mano akyse matyt jau buvo gan ryški – kaži ar ką geresnio būčiau tada radęs.

Su dominuojančiais požiūriais yra toks dalykas: jis toks dominuojantis, kad per jį labai sunku ką nors kitko pamatyti. Viskas vertinama atsispiriant nuo to požiūrio. Tie gan reti atvejai, kai įstengiama pažvelgti kitaip vadinami išlipimu iš dėžės (“out of the box”).

Man atrodo, kad aš žvilgtelėjau už tos dėžės tą kart, kai pavežiau tuos du jaunuolius iki Vilniaus.

– O labas! Geras!
– Labas! Iš kur tu čia? Geras!
– Ai čia važiavau į tokį renginį [nepamenu kaip vadinasi]…
– Geras! Tai aš iš to renginio! Tavęs nemačiau…
– Nu tai aš iki jo nenuvažiavau. Tiesiog pamačiau gražų upelį miške ir pasilikau.

Tai čia buvo dviejų jaunuolių, tranzuotojų, kuriuos paėmiau iki Vilniaus pokalbis. Iš pradžių paėmiau vaikiną – už kelių kilometrų merginą. Čia ta mergina, kuri nenuvyko į renginį, nes bekeliaudama pamatė labai gražų upelį ir nutarė ten pabūti. Pauogavo, pagrybavo, pavaikštinėjo, pernakvojo miške miegmaišyje ir štai jau tranzuoja atgal į Vilnių*.

Tai nėra labai taip jau stebinančiai ekstremalus dalykas. Antai pankai visokie ar avantiūristai, kuriuos pamatai per televizorių ir ekstremalesnių dalykų prigalvoja. Bandant save įsivaizduoti jų vietoje dažnai net nupurto.

Iš Discovery serijų
Iš Discovery serijų “Naked and Scared”. Ten porą žmonių patupdo kur nors džiunglėse nuogus ir leidžia pasiimti po vieną daiktą (peilį, katiliuką, skeltuvą ar pan.) ir jie turi išbūti džiunglėse ar dykumose 21 dieną
Čia ištrauka iš
Čia ištrauka iš “Ex Drummer”. Šį filmą žiūrint mane dažnai aplankė tas nemalonus jausmas, kai empatija priverčia pasijusti itin nemaloniai.

Tie jaunuoliai nėra kokie nors išgyvenimo laukinėje gamtoje specialistai ir fanatikai ir tikrai jau ne asocialūs. Jie pozityvūs. Jie eina į rinkimus (beje, balsuoja už konservatorius ir Liberalų sąjūdį:)), mokosi. Bet tuo pačiu yra kažkokie laisvesni nei aš. Ne, čia ne tas variantas, kur dykaduoniauja ir yra išlaikomi tėvų. Jiems šis pagąsdinimas netinka: palauk, atsisėsi ant savo šiknos, tai tada […išsigąsi ir suprasi, kad švaistei laiką veltui ir dabar reiks galvą nulenkus eiti valyti tualetų…].

Jaunuolis antai kuria savo verslą – rengs stovyklas vaikams gamtoje (su visais “safety first” ir panašiais atributais). Mergina mokosi induizmą VU, bet manau, kad ir su ja viskas bus tvarkoj. Bus tvarkoj, nes daro tai kas patinka (čia labai tinka į šią temą vienas Remigijaus Šimašiaus postas Feisbuke).

O be to, pagalvokite, kokiomis sąlygomis tokie jaunuoliai gali rastis. Daug kas Lietuvoje yra tikrai labai gerai! Šis staiga toptelėjęs supratimas mane labai pradžiugino.

Džiaukitės gyvenimu ir jūs. Nepamirškite retkarčiais išlipti iš savo komforto zonos. Darykite kaip galima daugiau dalykų, kurie jums patinka**.

________________

* – Šiaip jau visai gali būti, kad aš neteisingai daug ką supratau. Bet galgi kažkaip panašiai viskas ten ir įvyko.
** – Iškrypėliams, asocialiems maniakams ir pan. netaikoma

Dideli ir maži

– Dideli ir maži gyvena visai čia pat. Labai arti. Taip arti, kad net nesimato. Ir kartą… Pala, nori, kad jie pas mus ateitų ar, kad mes pas juos?

– Dideli ir maži prisivalgė pipirų ir pateko pas mus!

– Gerai. Sutrynė kartą vienas didelis ir vienas mažas pipirą. Tada netyčia pauostė ir kad nusičiaudės: aaAAAApči! Taip stipriai nusičiaudėjo, kad pateko pas mus!

O dabar skaityti Vytauto V. Landsbergio įgarsintu pagyvenusio begemoto (iš Rudnosiuko) balsu:

– Sveikas Augustai. Ką veiki? – klausia didelis.

– Guliu.

Su sąlyga, kad didelis iš kito išmatavimo, tai jam reikia viską paaiškinti:

– O ką reiškia “guliu”?

– Na, kai guliu…

Tada įsikišu į dialogą ir aš:

– Žmonės, kai diena, dažnai būna stati. Vaikšto, sėdi ir panašiai. Na, nebent ligoninėje – ten daugiausiai guli. Todėl ir sako – “paguldė į ligoninę”. Kažkada seniai-seniai gyveno žmonių protėviai homos ir jie vaikščiojo keturiomis. Bet homos kiek vėliau suprato, kad stačiomis vaikščioti yra daug geriau ir tapo homos erectus, nes tada galima su rankomis daug ką daryti – pavyzdžiui paploti katučių.

Plekšt-plekšt – paplojam kartu.

– O kai pavargstame vaikščioti stati, tada prigulame pailsėti. Pailsi kiek stuburas, raumenys atsipalaiduoja ir panašiai… – tęsiu.

– O mes niekada negulim. – Vėl kalbu pagyvenusio begemoto balsu. – Mes, dideli, nemokam gulėt. Todėl ir paklausiau. Bet dabar jau supratau, ką reiškia gulėti.


 

******************************

 
Čia buvo ištrauka iš mūsų pokalbio su sūnumi. Šiuo metu tai populiariausia pasaka prieš miegą. Gaila tik, kad nelabai migdo. Tiksliau migdo, bet ne sūnų, o mane. Būna, kad išgirstu:

– Tėti! Pasakok! – būnu jau lengvai užsnūdęs ir jau pradėjęs su didelėmis pauzėmis pasakoti savo sapnus. Kažką panašaus į: “o tada jie pamatė… pamatė mašiną… važiavo… važiavo… ciklai programoje….”

O ir šiaip keistas jausmas, kai pusiau sąmoningai bandai gaudyti žodžius ateinančius į mintis tokioje snūdulio būsenoje. Esu kažkada net užsirašęs keletą tų žodžių.

Jaunėlis mano pasakos ir dialogo su vyresnėliu klauso kol kas pasyviai.

Tie dideli ir maži tai visai iš kito išmatavimo todėl kurti galima bet ką ir bet kaip. Klausinėti galima visko. Todėl tai yra labai gera pasaka. Aš pats tuos didelius ir mažus įsivaizduoju kaip balkšvame pilkšvame rūke esantį didelį ir mažą siluetą. Vis tiek šiek tiek panašius į mus – didelius ir mažus. Nežiūrint į tai, kad tie anie iš kito išmatavimo.

Daugiausiai turinio toms keistoms istorijoms prikuriu kol kas aš pats. Sūnus daugiausiai reaguoja reaktyviai, t.y. atsakinėja į didelio ir mažo uždavinėjamus klausimus apie įvairius dalykus. Kad ir kokios keistos tos istorijos bebūtų – jos mano sūnui įdomios.

******************************

 

Didelio arba mažo žodžius skaityti pagyvenusio begemoto ir ežio balsu.


Didelis:
– Ką čia darai?
– Rašau. – Atsakau.
Tada paklausia ir mažas:
– O ką reiškia “rašau”?
– Na, kai užkoduoji informaciją, atsiradusią galvoje, raštu.
– O kam ją koduoti? Ji tampa geresne, kai ją užkoduoji?
Tada kiek pagalvojęs atsakau:
– Aha. Tada tą informaciją gali gauti kiti žmonės. Tiksliau ne tą, o kiek kitokią. Visi tie kodavimai ir perkodavimai sudėtingas dalykas, tai niekada labai gerai ir nesigauna. Bet stengiamės.

 

Smegenų mankšta su “Mąstytojas ir komentarai”

“Kūnui reikalinga mankšta. Smegenys yra kūne, todėl joms ši taisyklė taip pat galioja”.

-Aš.

 

Analizė ir komentaras:

A/ Fizikai sako, jog judėjimas, tai kūno savybė būti keliuose erdvėlaikio taškuose. Remiantis entropija galima daryti išvadą, jog minėtas kūno judėjimas normalioje būsenoje yra chaotiškas. Visame tame chaose atsiranda gi informacijos centrai, kuriuose atsiranda dėsningumų. Tie dėsningumai vėliau perduodami į kitus energijos lygius. Todėl šio posakio semantiką reikėtų apsukti.

B/ Serioža iš trečio padjiezdo komentaras: Vo! Aš irgi taip sakau! Vovka sekančio butelio nubėga tik gerai užvožus atbula ranka jam per galvą…

C/ Reikalų ministerijos popierizmo departamento segtuvų vedėjo komentaras: Reikalų ministerijos popierizmo departamentų segtuvo skyrius (toliau ~ Skyrius) atliko jūsų užklausos analizę ir pateikia šį atsakymą:
Pagal Skyriaus darbo reglamentą, kompetencijas ir taisykles, jokių individų fizinės veiklos normatyvų nustatymai yra nereglamentuojami.

D/ Simonos iš Feisbuko komentaras: LOL! :DDD Piewa! :/ Ne cool… :((((( Mewwwww…. ^o^

Štai ta mankšta smegenims.
Štai ta mankšta smegenims.

E/ Skirmanto Tumelio komentaras:

Labai gera knyga. Šią knygą reikia skaityti daug kartų. Tiek, kol kiekvieno komentaro prasmė bus aiški.

Daugiausiai nesupratau eiliuotų komentarų, bet tais, kuriuos supratau, labai džiaugiausi. Tikrasis “Joy of struggle” (malonumas siekti sunkiai pasiekiamą tikslą ir gal net jį pasiekti)!

Tai yra tikroji išlipimo iš dėžės treniruotė.

Atsisiųskite ją iš “Naujas Vardas” ir skaitykite. Ją galima skaityti visur: prieš užmiegant lovoje, stovint eilėje parduotuvėje,  geriant kavą, autobuse, troleibuse, tualete, svečiuose.

Man atrodo aš jau nustebinau keletą žmonių nei iš šio nei iš to žvingtelėdamas kur nors eilėje ir besidairydamas į šalis su žvilgsniu: “Matėt! Pagavau kampą! Bet tai matot kaip čia?!”.

Gyvenimo stebėtojo memuarai

Internetuose gan dažnai labai įdomiai rašo toks Troy, taip pat dar žinomas kaip Gyvenimo Stebėtojas. Arba tiesiog Gyvenimo. Arba Regimantas. Regimantas Dima[1].

Ir štai nemokamai išleido savo atsiminimų, dar kitaip žinomų kaip memuarai, rinkinį, kurį taip ir pavadino “Gyvenimo stebėtojo memuarai“.

Štai jums trys nuorodos chronologine tvarka: pradžioje buvo jo blogas, tada jis ėmė daug rašyti į Gplius’ą, o paskui išleido knygą.

Tai va štai kaip yra. Bent jau iš mano varpinės.

Kažkuriame eiliniame Internetiniame pokalbyje užsiminė Gyvenimo, jog niekas kritikos nerašo normalios, kad sunku autoriui, kai mažai apie jo kūrybą kalbama. Sunku ir demotyvuoja. Aš pažadėjau, kad aš va perskaitysiu ir būtinai recenziją parašysiu.

Sunkus tas autoriaus gyvenimas...
Sunkus tas autoriaus gyvenimas…

Tai štai, rašau recenziją dabar apie knygą. Man tai pirmas kartas ir nežiūrint to negalvosiu labai daug kaip recenzijos turėtų būti rašomos. Neieškosiu ką recenzijose būtina pasakyti, kokiais savo išprusimais lyg-tarp-kitko pasigirti, kokius tarptautinius žodžius panaudoti… Nežiūrėsiu su kokiais autoriais jį čia sulyginus ir lyg netyčia užsimenant, jog o va štai Bukovskis tai į vienus vartus daro šitą blogerį.

Principe tai rašysiu daugiau apie tai ką galvoju, jog autorius galvoja ar galvojo ir kaip aš apie tai jaučiuosi. Okei?

Recenzija

Pradžiai apie knygos kilmę: ten yra surinkta daugiausiai tai ką Troy rašė savo bloge. Pristatydamas savo knygą jis dar paminėjo, kad atskleis keletą paslapčių ir gal dar pridės ką nors įdomaus, ko nėra rašęs bloge… Lyg ir…

Apie knygos struktūrą: visa knyga susideda iš trumpų skyrių, kuriuose pasakojami atskiri prisiminimai, o šiuos sieja bendra tema. Bendra tema, tai Regimanto gyvenimo tarpsnis ir jo santykis su tuo laikmečiu ir jo žmonėmis. Nors tuos pasakojimus ir sieja bendra tema, juose pasakojamos istorijos nesisieja tarpusavyje.

Tai čia parašiau daug maž objektyvesnius dalykus. Dabar pereisiu prie rimtosios dalies, t.y. pasakosiu apie save ir mano santykį su ta knyga.

Regimanto visas gyvenimas susijęs su šiuo sportu - Regbiu. Dėl to Gpliuse jis atrodo štai taip.
Regimanto visas gyvenimas susijęs su šiuo sportu – Regbiu. Dėl to Gpliuse jis atrodo štai taip.

Troy žiauriai gerbia savo skaitytojus. Kaip koks rytuose gyvenantis musulmonas priimantis svečius, kur svečias yra svarbesnis už karalių. Bet jeigu neparagausite jo arbatos arba atsisakysite maisto (tęsiant analogiją), tai tapsite priešu. Na, ne tai kad su kindžalu pasmeigs, bet tikrai paniekins kokiu nors būdu.

Gerbia, nes jo tas istorijas skaityti nei kiek neprailgsta. Jos trumpos. Kai kurios visiškai paprastos. O pabaiga, iki kurios skaityti ilgai netrunka, kiekvieną kartą puiki. Taip ir skaitai: nuo vienos pabaigos iki kitos. Kaip gero per P2P atsiųstą serialo sezoną – sunku sustoti kol viso nesužiūrai, o paskui pyksti, kad kito sezono dar Internetuose nėr.

Taip išeina kad gal labiau lepina nei gerbia. Bet jei lepina tai gal gerbia? Na, bent jau myli.

Toliau bus nagrinėjama falocentristinė patriarchalinė opresoristinė (© Pipedija Enciklopedija) autoriaus pusė.

Keliose istorijose Regimantas nagrinėja ir lyčių santykius. Dažnai per savo paties prizmę, kuri yra tokia žiauriai subjektyviai objektyvi, kad tik belieka jį apšaukti falocentristiniu patriarchaliniu opresoriumi ir šio teiginio negrįsti.

Štai kaip šuo uodegą pakelia. Pats.
Štai kaip šuo uodegą pakelia. Pats.

Daugelis recenzentų jo šią knygą gyrė ir liaupsino, Stebėtojas prašė ir normaliai pakritikuoti, nes kažkaip vienpusiška labai jau tada. Nežiūrint to, kad prašė piktesnės kritikos, skaitant jo šią knygą aš vis jaučiau nenumaldomą autoriaus prašymą jį girti ir liaupsinti: štai aš toks didelis ir gražus; taip apie mane žmonės galvoja; štai šitaip mes su jais kovojom, štai ana va taip mes jiems atsikeršijom; ir štai toks aš dabar brandus.

Tas savo uodegos kėlimas man atrodė kiek įkyrokas. O kėlė net ir ten, kur rašoma apie šiuos laikus. Tai yra ne tik ten kur apie jaunystę, kur varpas visada dar stiprus ir galingas. Ai ir kiekvienoje ironijoje yra dalis ironijos. Va kaip protingai parašiau perfrazuodamas vieną įžymybę. Neapsėjau.

Iš kitos pusės visi tie prisiminimai ir pastebėjimai yra pilni entuziazmo ir optimizmo ir kaži kaip ten būtų jei ne ta uodega. Gal dėl to noro būti tokiu šauniu ar tiksliau gal dėl tos ironijos arba humoro kai kurie prisiminimai privertė garsiai nusižvengti. Tai va tokie ten pagyrūniškai ironiški falocentristiškai patriarchaliniai ir dar opresoristiniai juokeliai.

Čia štai vienas iš paveiksliukų, kuriuos radau paieškos frazę įvedęs "balkanų moteris".
Čia štai vienas iš paveiksliukų, kuriuos radau paieškos frazę įvedęs “balkanų moteris”.

Ką ten juokeliai… Gyvenimas toks! Darai lyg ir vienaip, o gaunasi visai kitaip. Žodžiai lyg ir visai nesusiję, bet apibrėžia visą mintį. Čia aš apie tas pabaigas. Puikios pabaigos.

Įdomu ar jos ekspromtu gimė ar prie kiekvienos iš jų Troy laužė savo pieštuką, glamžė įsivaizduojamą popierių ir mėtė į įsivaizduojamą recaiklbiną? Tikriausiai buvo ir taip ir anaip. Gal labiau taip nei anaip. O šiaip tai jokio skirtumo. Geros pabaigos ir viskas.

Na, o moralas toks, kad ryžius su mėsa galima pagaminti taip šlykščiai, kad tik studentas valgytų, o galima ir plovą pagaminti. Su duobutėm.

_____________________

[1]– Va, tik dabar sugalvojau, kad panašiai kaip Diuma!

Susiinventorizavau dabar leaninu

Tai štai kaip susileaninau po inventorizacijos.

Kaip ir beveik jau kasmet – vis paklijuoju kokią nors sieną prieš žiemą, kad tik būtų šilčiau ir pigiau. Tai tas paleaninimas, žinokite, padėjo stipriai.

Nežinau ar teisingai supratau ką reiškia tas LEAN, bet kuo mažiau mudos, tuo daugiau naudos.

Nusipirkau senukuose už ~25 litus tą stendą – pigi plastmasė, bet geras dalykas:

Paleaninau biškutį
Paleaninau biškutį

Kol kas balkone. Negavau dar leidimo to daryti tualete. Jei gausiu – pernešiu viską į tenai.

O visa tai vakar atrodė štai taip:

Tai štai tiek tų daiktų. Nei daug nei mažai.
Tai štai tiek tų daiktų. Nei daug nei mažai.

Kibiro atsisakyti nepavyko. Bet teisinuosi tuo, kad beveik visą tą kibiro turinį planuoju sunaudoti per šias kelias dienas, o papildymo pirkti neplanuoju…

Inventorizacija

Aš esu iš tų namų šeimininkų, kurie leidžia sau retkarčiais įsukti medvaržtį, prikalti vinį ar užglaistyti kokią nors sieną.

Pats darbo procesas suteikia malonumo. Rezultatai – kiek rečiau.

Savo butą įsirenginėjome savo ir giminių jėgomis. Vėliau, paaiškėjus kelioms pastato sienų ydoms kai kurias sienas apšiltinau iš vidaus.

Tie remontai lydi mus nuo tada, kai įsikūrėme savo šiame bute.  Todėl namuose prisikaupė nemažai visokių įrankių, varžtų ir panašių daiktų. Šiuos daiktus laikiau trijose vietose: įrankių dėžėje, plastmasiniame kibire ir tokioje pintoje dėžėje. Žodžiu įrankiai neturėjo savo vietos.

Gimę vaikai į namus įnešė dar šiek tiek daugiau chaoso ir daiktų įvairiose vietose.  Namuose entropija stipriai padidėjo.

Besilankydami aną dieną IKEA prekybos centre, apžiūrinėdami makaronų dėžutes, plastikinių maišelių laikyklę, mes su žmona nutarėme, jog reikia imtis ryžtingesnių veiksmų entropijos mažinimui.

Aš pradėjau nuo savo ūkio: įrankių ir visokio kitokio statybinio šlamšto. Štai viskas, ką užgyvenom ir ko neišmetėm nuo ~2007 metų:

Tai štai tiek tų daiktų. Nei daug nei mažai.
Tai štai tiek tų daiktų. Nei daug nei mažai.

Dabar eisiu viską leaninti.

REDNEX

Tikriausiai tai bus ne naujiena, jei jums pasakysiu, jog pienas mūsų parduotuvėse gaunamas melžiant įvairius žinduolius.

Tai negalioja tam pienui ir jo milteliams, kuris gaminamas iš sojos pupelių.

Tai štai: dažniausiai vartojama, varškė, grietinė, sūris, išrūgos, kazeinas ir kitoks gėris gaunamas iš žinduolių pieno. Nesu tikras kas ir kodėl sugalvojo, kad žinduoliai duodantys mums pieno masiniam vartojimui yra karvės. Gal tas, kuris sugalvojo, tai sugalvojo dėl to, kad jos daugiausiai to pieno duoda. Gal dėl to, kad jų naudingumo koeficientas aukščiausias?

Tai štai buvau tokiame seminare. Ten išgirdau rimtų mokslininkų pasakojimų apie tai, kaip jie didina karvių naudingumo koeficientą ir kaip valdo šalutinių produktų sukeltus nenaudingus efektus.

Karvės įėjimų/išėjimų grubi analizė
Karvės įėjimų/išėjimų grubi analizė (nugvelbta iš PRIFYSGOL Aberystwyth universiteto atstovo prezentacijos)

Štai šis paveiksliukas yra viso seminaro leitmotyvas. Karvė ėda, šika, myža, riaugėja ir duoda pieno. Žinoma, daug energijos sunaudoja metabolizmui, bet šiuo atveju rimti mokslininkai dėl palyginus nedidelio kiekio šiame kontekste neanalizuoja. Galbūt tai labiau analizuojama mėsinėse kultūrose.

Labai tikiuosi, kad abejojančių pieno kilme, perskaičiusiųjų iki čia stipriai sumažėjo. Tiksliau to pieno, kurio daugiausiai vartojame, kilme.

REDNEX = REduction Nitrogen EXcretion (azoto išskyrimo mažinimas) – taigi tai visai ne rudakakliai nevalos kaimiečiai, kaip juos pašiepiamai vadina amerikiečiai. Man pačiam buvo kiek netikėtas požiūrio taškas, iš kurio žiūri tie rimti dėdės ir tetos, kalbėję šiame seminare. Šiame seminare, pagrindinis požiūrio taškas yra azotas. Azotas, kaip cheminis elementas surišantis metabolizme naudojamas maistines medžiagas ir atsilaisvinantis atgal per karvės nasrus (taigi metanas neturi azoto, ačiū Rimbui) ar šlapimo bei išmatų šalinimo angas kitokiais N-junginiais.

Kitas – kiek stambesnis požiūrio taškas, tai žmonės. Tiksliau jų kiekis. O dar tiksliau žmonių maistas. Pienas – vienas pagrindinių baltymų ir kalcio šaltinių. Šitiek daug žmonių pasaulyje yra ne vien todėl, kad buvo sugalvotos ir išvestos grūdinės kultūros, bet ir dėl to, kad buvo išvestos gyvulių kultūros.

Taigi, turime pasitelkti efektyvius maisto gamybos metodus, jei norime išsimaitinti. Juoba, kad mūsų anot Wikipedia jau ~7 milijardai.

Žmonės pastebėjo, jog tiesiog paprastuoju būdu didinant maisto kiekį karvei, pieno ima nebedaugėti (pasidaro mažiau nei tie 25% – žr. paveiksliuką aukščiau). Užtai išmatų ir šlapimo padaugėja žymiai. Suprato, jog vien maisto kiekis problemos nesprendžia – reikia gerinti ir maisto kokybę. Ir ne tik kokybę bet ir režimą. Neužtenka net ir to, todėl kišame nagus ir į genetiką.

Tarp kitko – diskusijoje buvo svarstoma ar Lietuvai reikia gerinti karvių genetiką ar pašarų kokybę ir režimą. Lietuviai buvo už genetiką, o užsieniečiai tvirtino, kad labiau reikia gerinti pašarus ir režimą.

Kosminės technologijos taikomos visur - tame tarpe ir spektrinė analizė. Naudojama ne tik didžiojo sprogimo teorijai grįsti, bet ir cheminei maisto sudėčiai analizuoti.
Kosminės technologijos taikomos visur - tame tarpe ir spektrinė analizė. Naudojama ne tik didžiojo sprogimo teorijai grįsti, bet ir cheminei maisto sudėčiai analizuoti. (Pasiskolinau iš konstanta.lt, o šiaip ©Wikimedia Commons)

Tai štai lazerinėmis technologijomis ginkluoti mokslininkai ėmė analizuoti pašarus, rinkti duomenis ir daryti išvadas:

Štai taip pašarus tyrinėja lazeriais ir tai yra PRIFYSGOL Aberystwyth universiteto dalyks...
Štai taip pašarus tyrinėja lazeriais ir tai yra PRIFYSGOL Aberystwyth universiteto dalyks...

Bet kuom mes tą savo melžiamą karvę bešertumėm – vis tiek bus išmatų ir šlapimo. Ir vis tiek jo bus labai daug. Tiek daug, kad bet kokia natūrali ekosistema būtų suardyta negrįžtamai[1]. Daugiausiai ir aktyviausiai ekosistemos ardyme dalyvauja azotas. Žodžiu azotas yra BLOGAI!

Bet jeigu augalai negaus azoto – jie negalės sintetinti organinių junginių. Jei augalai negalės sintentinti organinių junginių – karvės negalės jų įsisavinti. O jeigu karvės negalės jų įsisavinti, tai neįsisavins. O jeigu neįsisavins tai ir pieno mažiau duos. O žmonės tada badaus. Todėl azotas yra GERAI!

Tai gerai ar blogai? Ogi gerai, jeigu jis surištas tam tikruose junginiuose. O blogai, jeigu palaidas kitokiuose. Azotas dirvožemyje labai greitai surišamas į GERUS junginius. O atmosferoje atsipalaidavęs koks nors amoniakas ar metanas – BLOGAI.

Paprastai tariant – visur šikantys ir myžantys nekontroliuojamai žmonių laikomi didžiuliai kiekiai galvijų (ir kitų gyvūnų) yra BLOGAI.

Čia turime ir kitą moralinę dilemą: jei norime kontroliuoti gyvūnų į atmosferą išmetamus nepageidaujamus azoto junginius – privalome juos laikyti uždarus, rinkti ekskrementus ir padėti azotui (šiaip jau ir kitiems elementams, kaip fosforas) rištis į nekenksmingus junginius. Bet gyvūnai geriausiai jaučiasi laisvėje… Daugiau laisvų gyvūnų – daugiau nepageidaujamų azoto junginių ekosistemoje, o mažiau gyvulių apskritai – daugiau bado (tarkim).

Paskui mes aplankėme vieną didžiausių fermų Lietuvoje Bernatoniuose.
Paskui mes aplankėme vieną didžiausių fermų Lietuvoje Bernatoniuose.

Olandai štai kiaulių ekskrementus džiovina ir pardavinėja. Šūdų granules gamina ir pardavinėja. Dar degina biokuro katilinėse. Olandai į šūdus ir myžalus žiūri rimtai – jei koks ūkininkas būtų pagautas taškant srutas ant žemės (netgi pavasarį) – jam grėstų kalėjimas. Olandijoje organines trąšas privaloma įterpti į dirvožemį – kad kuo trumpiau ir mažiau sąveikautų su oru. Mat ekskrementai sąveikaudami su oru (t.y. vykstant aerobinėms reakcijoms) – išsiskiria bloguosius azoto junginius.

Mėšlo granulės (nugvelbiau iš Olando prezentacijos)
Mėšlo granulės (nugvelbiau iš Olando Fridtjof de Buisonjé prezentacijos)
Mėšlo tręšiamašinė (iš www.ars.usda.gov)
Mėšlo, tiksliau srutų tręšiamašinė (iš www.ars.usda.gov)

Tad itin svarbu, kad gyvulių ekskrementai kuo trumpiau sąveikautų su oru – jie renkami į specialius rezervuarus, o į dirvožemį įterpiami (o ne šiaip iškratomi, kaip mėšlas kaime[2]). Panašiai kaip toje fermoje, kur buvome – karvės gyvena ant grindų su tarpais, į kuriuos krenta ekskrementai, kurie vėliau stumiami į srutų upes, kurios vėliau surenkamos specialiuose rezervuaruose[3].

Nežiūrint to, kad Lietuvoje yra tokio dydžio fermų, kokių neturi net Olandija – jų yra daug mažiau, nei ten. Net ~72 procentai visų Lietuvoje karvių, iš kurių pieną perka jo perdirbėjai, gyvena pas “ūkininkus”, kurie laiko vieną ar dvi jų. Manoma, jog tai viena iš prielaidų, dėl kurių mūsų pieną taip gerai perka užsieniečiai. Mat maistas įvairesnis ir neužterštas įvairiais sintetiniais priedais.

Užtai mes tikriausiai mažiausiai kontroliuojame blogąsias azoto junginių emisijas į vidaus vandenis ir atmosferą. Bet kiekiai, palyginus su kitomis Europos šalimis – nedideli:

Azoto blogų junginių perteklius Europoje.
Azoto blogų junginių perteklius Europoje. Žinoma, aš tai nežinau jų matavimų metodikos 😀

Žemės ūkio verslas – ne toks paprastas dalykas: nuo lazerių iki genetikos. O ir šiuolaikinė lietuviška ferma nė iš tolo neprimena mano vaikystėje matytą sovietinę fermą Kiaušų kaime, kur srutos tekėjo upeliu į šalia esantį prūdą, kuriame mes maudėmės ir gaudėm žuvis iš lazdyno rykštės pagamintomis meškerėmis.

Šiuolaikinė maisto pramonė – tai suderinti procesai, kur medžiagų perteklius (pavyzdžiui, kaip monetų kalyklose liekantis “rėtis”) atiduodamas į žaliavų apdorojimo procesus – taip mažinant atliekų emisijas.

Man savaime kilo klausimas – ar tie 7 milijardai žmonių ne didesni blogųjų azoto junginių laisvintojai, nei visi tie gyvuliai sudėjus juos kartu. Pasirodo ne. Po pokalbio su tuo pačiu šauniu olandu išsiaiškinome, jog žmonės paprastai tuštinasi fiksuotose vietose į anaerobinę aplinką. Vėliau visa tai sistemingai valoma (kiek išvaloma – kitas klausimas) ir nukenksminama. Ačiū klozeto ir kanalizacijos išradėjams! Tokia, regis, smulkmena ar net kitu atveju patogumas – išgelbėjo Pasaulį…

Seminaro metu jo dalyviams kilo klausimas: kiek daug įmanoma gerinti karvių naudingumo koeficientą? Profesorius amerikietis atsakė, kad biologija suteikia praktiškai beribes galimybes, bet tada reiktų aukoti daug etinių dalykų – karvės taptų nebepanašios į karves.

Galbūt ateityje taip ir bus – turėsime kokias keturias termobranduolines elektrines, gaminančias žmonijai reikalingą energiją ir kokias aštuonias gigantiškas sferines karves levituojančias aukštuosiuose atmosferos sluoksniuose, gaminančias, tiksliau sintetinančias mums maistą:

Sferinės karvės maitinančios žmoniją.
Sferinės karvės maitinančios žmoniją.

Tai, principe, tiek ir norėjau papasakoti jums šiandien 😀

_______________________

[1]– Skubu paaiškinti, kodėl tai blogai. Ekosistemoje tarp jos dalyvių vyksta įvairūs mainai ir dėl to ore turime tam tikrą dujų mišinį, kuriuo kvepuojame, o įvairios organinės medžiagos įvairiais pavidalais ir koncentracijomis – tai maistas. Jeigu ekosistema bus suardyta – keisis medžiagų koncentracijos, jų junginiai ir vieta. Tai gali grėsti tuo, kad nebus kuo kvėpuoti ir nebus ko valgyti ir tada visi sirgs ir mirs.

[2]– Tiesa, mėšlas kaime pavasarį – nėra toks blogas dalykas. Šis susipresavęs per visą žiemą vykstant anaerobinėms reakcijoms turi jau daug azoto geruose junginiuose.

[3]– Tų rezervuarų turinys turi būti permaišomas kartas nuo karto. Olandas pasakojo, jog itin svarbu užsiimti teisingą poziciją tai darant – būti ne pavėjui. Antraip išlaisvinti junginiai gali gan stipriai nunuodyti. Jei neklystu jis kalbėjo apie vandenilio sulfidą (H2S).

 

Penktadienio schema #13

Kai buvau maždaug įpusėjęs savo šios idėjos realizavimą – Bostone sprogo kažkoks užtaisas ir sužeidė daugybę žmonių. Pagalvojau, kad atsiras sąsajų su šia idėja ir tai bus negerai. Bet dar kartą pagalvojau ir nutariau, kad penktadienis toli ir gal tai neatrodys kaip kokios nors patyčios ar panašiai.

Šiandien va Šapranauskas…

Galvojau, kad gal reikia palaukti dar savaitę ir tada šitą penktadienio schemą parodyti. Bet nutariau parašyti šią įžangą ir įrašą paskelbti.

O be to Logine mačiau vieną baisią PowerPointinę prezentaciją…

 

Ta proga, kad penktadienis bus tik rytoj (bet jau greitai), o aš visą dieną būsiu Logine, tai penktadienio schemą paskelbsiu dabar – ketvirtadienio vakare. Be to čia gal truputį ir KPŠ…

Na ir su sąlyga, jog trylikti penktadienio internetai tai atitinkamai ir schema bus.

O schema bus visai net ne schema. Tai bus prezentacija.

Ilga istorija trumpai:

  • Reikėjo padaryti prezentaciją
  • PowerPoint’as supykino
  • Pabandžiau Prezi, bet ten reikia pirkti, kitaip bus vieša, o prezentacija darbinė, tad ni-ni.
  • Radau Sozi.
  • Ėmiausi visaip tai tyrinėti. Ir apsidžiaugiau. Taip apsidžiaugiau, kad net NK parašiau, o paskui tą patį perkėliau pas save.
  • Tada dar kartą užmečiau akį ir nutariau išbandyti Release Candidate (ten galima daryti, kad nuo kadro prie kadro pereitų nurodytu keliu ir dar dėlioti nuorodas į kadrus). Patiko.
  • Supratau, kad šitą daiktą galima išnaudoti visai ne pagal paskirtį. Tai supratau padaręs štai šitą (spustelėkite kur nors aplink taikinį):

Taigi, sugalvojau, kad visai galima būtų padaryti ir komiksą/filmą/žaidimą. Na, tiesiog ėmiau ir sugalvojau.

Scenarijų sugalvojau prisiminęs savo pusbrolio kūrybą, o tiksliau “Jalmos serbentai“. Tai, mano galva, šiurpių rinkinėlis, kurį rekomenduoju nusipirkti visiems – bus ką papasakoti iškyloje prie laužo.

Šiurpė apie tai, kaip negalima vairuoti apsvaigus

Čia yra šiurpės pavadinimas: "Šalta".
Čia yra šiurpės pavadinimas: "Šalta".

Primenu valdymą:

  • kairys pelės klavišas – vienas kadras pirmyn;
  • dešinys – vienas atgal;
  • vidurinis – atidaro sąrašą kadrų kairėje + kitame naršyklės tab’e atidaro paveiksliuką, ant kurio spaudi vidurinį mygtuką (nice touch).
  • Paspaudę kairį pelės klavišą galite tampyti paveiksliuką kaip jums patinka (tai taip pat sustabdo automatinį kadrų keitimąsi),
  • o ratuku galite didinti arba mažinti.

Ši versija tinka visoms naršyklėms (Chrome, IE, Opera):


Čia galite žiūrėti tai visame ekrane.

O ši versija subalansuota FireFox’ui (kadangi pats Sozi testuojamas ir kuriamas šiai naršyklei, tai čia bus daugiau visko):

Jei bandysite atsidaryti kitoje naršyklėje šią versiją, tai matysite tik dalį šiurpės.

Čia galite žiūrėti tai visame ekrane.

 

Na, o čia daugiau Penktadienio schemų:

Penktadienio schema #12
Penktadienio schema #11
Penktadienio schema #10
Penktadienio schema #9

Penktadienio schema