Buvau Forume One. Ačiū kolegai Tomui, mane pakvietusiam!
Buvo dar viena proga paklausyti dubstepo. Be dubstepo ten dar pasakojo apie tai ką ir kaip daryti, kad gautum melejonus pinigų. Bent jau pirmi du pranešėjai pasakojo apie tai.
Puikūs pranešėjai. Juoba, kad jų žinutę gavau (be to ką Andrius Tapinas labai taikliai apibendrino):
- Kitais metais bus dar vienas seminaras, kuriame mums jie papasakosiantys, kaip padidinti babkių kiekį 300 procentais per tris metus.
- Ir draugui, kurį atsivesiu – seminaras NEMOKAMAI!
- Vienas iš pranešėjų (Boris Grundl) per šiuos metus uždirbo 2 mln. EUR (tie kur buvo Siemense prisidėjo prie to, kaip supratau).
Kiti pranešėjai labai nesigyrė kiek uždirbantys, bet buvo aišku, kad mums turėtų atrodyti, jog daug. Tik niekaip negalėjau atsikratyti tokios nuojautos, jog jiems jau kiek atsibodo visi šitie susirinkę varguoliai… Tačiau sąskaitos pačios gi nesusimokės.
Čia aš vis dar apie du pirmuosius penktadieninius pranešėjus. Jie man buvo labai įdomūs tuo aspektu, kad labai puikiai išnaudoja kunda-lakunda fenomeną: sukuria ženklų sistemą, kurioje esant neįmanoma jos pačios analizuoti. Jie yra labai geri kunda-lakunda taikytojai ir visai neblogi enciklopediniai pavyzdžiai, kuriais bus galima papildyti Pipediją.
Jūs čia tik nesugalvokite, kad aš juos kaip nors menkinu. Kunda-lakunda, tai jums ne koks nors šuns papas! Čia bliamba SEMIOTIKA! Be to jie gal netgi negyvena toje savo ženklų ir prasmių sistemoje.
Žinoma, taip rašau dar ir dėl to, kad man gavosi kažkaip nemokamai paklausyti tų pranešėjų. Patekau į ten kaip kokis tai varguolis pas prakutusius startupus ir draivą draivinančius šventinius bankuchenus. Patekau ten su batais iš “Batų kalnas”, džinsais iš “Marks and Spencer” ir džemperiu iš Amerikos, kurį paslaugūs lietuviai perka su belenkokiom nuolaidom shopping mall’uose ir siunčia paštu tėvynėn. O ką? Geras džemperis!
Einam toliau.
O toliau buvo Fredrik Haren. Šitas man patiko labiau. Pardavinėjo subtiliau. Sakė, kad parašysiąs knygą, nes dabar toks metas, kai maždaug pusė žmonių jam sako, kad apie globalumą kalbėti jis pavėlavo kokiais 20-50 metų, o kiti, kad per anksti. Knygos pavadinimas tikriausiai bus toks:
Kad ir ką ten begalvotum apie žmones – geri jie ar blogi sau ar kitiems žmonėms, bet man patinka tai ką apie tai sako Eliyahu M. Goldratt’as: people are good (žmonės yra geri). Todėl užskaitau. Be to man kažkokiu būdu tai susisieja ir su Mat Persson “Best strategy is no strategy”:
Padariau atradimą: vienas švedas galvoja panašiai kaip kitas švedas 😀 Kažkaip čia man gavosi taip, kad apie geriausią man pranešimą aš prirašysiu čia mažiausiai. Matyt man reikia dar apie tai pagalvoti.
Toliau.
Bičas iš Microsoft’o: išklausiau gan trumpą jo pranešimą ir išlėkiau vaikų iš darželio susirinkt. Tiesą sakant nelabai išklausiau. Būtų tiksliau, jei pasakyčiau, kad pažiūrėjau vieną jo atsineštą klipą apie Microsoft’o viziją. Va tas klipas man ir sukėlė minčių srautą.
Va šitą parodė:
Tame video aš pamačiau viską, ko nemėgstu apie Windows‘us ir apskritai operacinių sistemų ir apps’ų tendencijose. Visokie tech. vizionieriai rodo inspiracinius video apie tai kaip ten jų gadžetai kalbasi ir kaip ten perkam visokius gražius daiktus, kurie vienas per kitą persišviečia, sukinėjasi, blizga, šokčioja, mirga, pypsi. Būktais baisiausiai jie ten visi prasmingi ir dėdė su blizgiaisiais akiniais ar teta su griežtu kostiumėliu ten viską labai aiškiai supranta ir baisiai daug padaro mosikuodami rankomis holografiniuose vaizdiniuose.
Jūs kada nors matėte tikrai gerą programerį savo darbo vietoje prie kompo? Vadybininką? Inžinierių? Jeigu matėte, tai, manau, suprantate kaip toli visi tie blizgučiai nuo realaus gyvenimo. Žinoma, norėčiau visai pasimosikuoti holografiniuose vaizdiniuose kelias minutes ir pašokinėti ant didžiulių raidžių, kad savo kojomis suvesčiau žodį “labas”. Kelias minutes – bet ne ilgiau.
Studijų metais turėjau galimybės pamatyti kaip dirba su PhotoShop’u įgudęs žurnalo darbuotojas: kairė ranka ant klaviatūros, dešinė ant mauzo arba ten kur tas pieštukas ant spec pagrindo (tingiu ieškoti kaip vadinasi), žymeklis ekrane juda ten šen, įjungiami ir išjungiami keisčiausi dialogai, dešinė ranka vos-vos juda, kairė ranka spaudžioja įvairias klavišų kombinacijas – kažką daro, o galutinis rezultatas po truputį įsigimdo į egzistenciją. Mačiau ir vieną programuotoją, kuris dirbo su dviem monitoriais (vienas pastatytas šonu – nes taip matosi ilgesnė dalis teksto, nes taip lengviau jį skaityti), spalvos tik tekste, dialogų langai asketiški, programuotojo pirštai laksto gan greitai – gan dažnai spaudžiamas alt+tab’as, mauzas paimamas retkarčiais.
Tai dabar įsivaizduokite tuodu dirbančius su visokiom holografijom. Nežinau kaip jums, bet man atrodo, kad kol holografijas stumdantis nutemptų kokį nors daiktą iš vienos vietos į kitą, tai mauzą klikinantis jau padarytų dešimt sprendimų, o klaviatūrą spaudantis aprašytų visą sąlygą. Žinoma, yra tas estetiškumo ir grožio pojūtis, kai, regis, gali tampyti tą patį langą per darbalaukį vien dėl to, kad tai gražu ir sukelia malonumą. Ir jis, aišku, yra svarbus, bet tikrai ne svarbiausias. Svarbiausia, mano galva, yra padaryti kažką. Kažką sukurti. Turėti tokias priemones, kurios tą kūrybą realizuoti leistų efektyviai, kad kuo mažiau apribotų.
Nemėgstu priemonių, kurios riboja. Kuriomis galima padaryti tik vienaip ir ne kitaip. Kai viskas yra paruošta ir pats ką nors pasireguliuoti neturiu galimybių. Man atrodo, kad geriau išmokti truputį kažko galingame įrankyje ir tuo naudotis, negu turėti paprastą įrankį ir išnaudoti visas jo galimybes.
Tas video ką tik paneigė tai ką parašiau. Bet tiksliau – ne. Tas žmogus yra tiek geras, kad sugebėjo iš triratuko padaryti HarleyDavids’oną kokį tai. Ir nemanau, jog to video autorius nuolat dirba su Wordu.
Štai pavyzdžiui aš, kai mane užpuola kūrybiškumas, memus gaminu su InkScape’u arba The Gimp’u. Gaunasi va taip:
Aišku – ne stebuklas, bet kaip padaryti judantį gif’ą su Wordu aš net neįsivaizduoju.
Žodžiu, velniop tuos blizgučius! Darykit blizgančius žaidimus. O jei norite, kad “shit” būt “get done”, tai duokite gerus efektyviai leidžiančius dirbti įrankius o ne plastkinius smėlio dėžės žaisliukus. Padarykit didelį raudoną mygtuką įtaisomą ant stalo ar sienos į kurį nuotaikos neturėdamas galėčiau trinktelti, kad telikas įsijungtų, nes tas bjaurybė distancinis vėl kažkur dingęs (na, arba kažką panašaus į tai). Duokite išvyniojamą/išlankstomą/pripučiamą klaviatūrą prie mano planšetinio devaiso, kad galėčiau rašyti blogą rinkdamas ~260 simbolių per minutę, o ne tapšnojant dviem nykščiais per virtualią klviatratraraaa.
Nors ką aš čia su savo “Batų kalno” batais jums aiškinu. Sekite 10 žingsnių planu, darykit tuos blizgučius, parašykit knygą ir užsidirbkit melejonus…
Tie naujoviški interfeisai dabar tapornai ir nesuvokiamai atrodo, bet čia tik pereinamasis laikotarpis, kuris kaip paauglystė – negražus ir gėdingas.
Bet bus diena, kai paaugs tamstos sūnūs, pripratę per ekraną braukyt ir rankom mosikuot ir sakys: slėpkis, tėvai tu su savo mygtukais.
Čia panašiai buvo, kai prieš kokius 40 metų programavimas tapo skaitmeninis ir buvo atliekamas klaviatūromis, programavimo kalbų pagalba, tada irgi nemažai senų bezdalų maišų niurzgėdavo, kad čia žaidimai kažkokie, o tikras programavimas, kai ant popieriaus išsprendei lygtį, sulitavai schemą, įkišai perfokortą ir pasukai rankenėlę.
Ką ten su jumis libsajūze daro, kad taip greitai senstate?
Aš pats svarsčiau ar nesu senas pirdūnas taip galvodamas. Bet man kažkaip regis, jog nuo klaviatūrų grįžtame prie perfokortų…
Ir kas ten pas jus per fiksacija partijai? Jūs gal koks konservatorius?
O čia tai naujiena. Pasirodo konservatoriai liberalų nemėgsta. Nežinojau.
Tai aš čia taip spėliojau, nes maniau, kad mėgsta.
Bet paskui dar kartą pagalvojau ir prisiminiau jūsų komentarą apie jokių išlygų kompensacijoms. Kažkaip nekonservatoriška. Juo labiau nesocialistiška. Gal labiausiai liberalu ir gal net anarchiška.
Prisiminiau dar vieną jūsų komentarą, katras buvo žiauriai anarchiškas.
Išraiška jūsų primena vieną mano pažįstamą. Beje, LRLS narį 🙂
Teisingai mąstot – anarchiška.
Privertėt mane dar labiau susikrimsti, kad tokia gerai verdanti kaukolė dabar švaistoma politikoje.
Visada už vienos prasmės stovi kita prasmė.
Pvz. visokie interfeisai nauji daromi tam, kad būtų patogiau dirbti, o už patogumo dirbti stovi produktyvumas ir malonumas darbo metu.
Taip ir už mikrosofto holografinių vaizdų stumdymo stovi malonumas dirbant, o dėl produktyvumo -- čia jau kitas klausimas, dėl kurio galima daug paabejoti ir kuris buvo išdėstytas bloge.
O dėl kitos video dalies -- kur eini gatve užsisakai taksi, apsistoji viešbutyje, namuose -- renkiesi iš maisto variantų …
Va čia ir už, bet daug daugiau prieš. Viskas taip švaru -- nė dulkelės. Daiktus ne čiupinėji, bet tik kažkokius virtualius vaizdus. Renkiesi iš jau pateiktų variantų.
Dvi mintys: Dievas kūrė pasaulį, kurį galime užuosti, čiupinėti, matyti ir girdėti -- čia pateikiamas sterialus variantas, kur gali tik matyti ir galbūt girdėti.
Antra mintis: pasirinkimas yra galimas tik iš duotų variantų. Panašiai kaip mokykloje duodami matematikos uždaviniai, kur atsakyme viskas gražiai susiapvalina, susiprastina ir iš to supranti, kad uždavinį gerai išsprendei. Tuo tarpu gyvenime būna iracionalūs skaičiai, kur reikia rasti problemos sprendimą pačiam, o ne ištraukti jau esančią/užkoduotą uždavinyje.
Kyla mintis: ką veikia tie darbuotojai firmoje, tapšnodami per paveiksliukus, kai jau kompiuteris senai už juos suskaičiavo, kad vienas variklis yra efektyvesnis už kitą?
Pažaidžia su paveiksliukais ir stulpeliais ir viskas?
Vaikas kai ruošia pamokas ir tapšnoja ekraną… , o kas bus kai nebus visų tų kompiuterinių priemonių, kaip jis nupieš su tikru pieštuku ant tikro popieriaus lapo?
Išvada: ta kompiuterinė sistema tarsi uždaro žmogų į sterilų kiautą, su pateiktais pasirinkimo variantais, atjungia jį nuo realaus pasaulio, ir padaro pusiau gyvu savo vergu… nes realiam pasaulyje toks žmogus neišgyvens.
Va va, tas paruoštų idealių produktų sąrašas. Antai Googlas turi tokį webinį paveiksliukų redagavimo įrankį. Anksčiau jis buvo toks, kad įvairiais įrankiais gali pakoreguoti paveiksliuką taip kaip nori -- kažką sukurti. Žinoma, apribotos ten galimybės gerokai, bet visai nieko.
O dabar ten galima tik pasirinkti paruoštus filtrų rinkinius. Kodėl išmetė tuos įrankius? Kodėl dėdami tuos paruoštukus jie išmetė tuos kiek sudėtingesnius įrankius? Kodėl jie galvoja, kad mums patiks tik jų paruoštukai?
Va šita tendencija man irgi labai nepatinka.
Na, o dėl skaičiavimų kompiuteriuose, tai grėsmė nėra gal tokia didelė, nes, manau, jog visada atsiras ko paskaičiuoti daugiau. T.y. kompiuterių skaičiavimų rezultatus galime naudoti kituose skaičiavimuose ir taip toliau.
Dėl realaus pasaulio ir išgyvenimo jame, tai mano žmogaus ateities vizija (jau kažkur minėjau): sklendžianti erdvėje protoplazma vykdanti sudėtingus ir sudėtingesnius skaičiavimus, protoplazma, kuriai nereikalinga jokia ekosistema, kuri yra fully self-sustainable 😀
Na, mano žmogaus ateities vizija ne tokia, bet mintį supratau 🙂