Neseniai savo youtūbe profaile gavau pranešimą, jog į mano įkeltus video klipus turi kokių tai teisių kai kurios leidybinės firmos. Pavyzdžiui šis video, kurį nufilmavau TOC organizuotame seminare:
Gavau štai tokį pranešimą:
Your video may include music that is owned by a third party.
Here are the details:
“Tuccillo-Bambola – Original Mix”, sound recording administered by: 0:02
Spinnin’ Records
Kontor Records
Blanco y Negro (Base79)
justente
Dar kas ne mažiau svarbu – visas tas video buvo „private“. O neskelbiau jo iki šiol, nes apie jį tiesiog pamiršau. Tai štai priminė.
Kiek suprantu, pagal galiojančius įstatymus, dabar tie Records’ai gali eiti pas TOC ir jiems paaiškinti, jog jie nelegalų turinį rodė savo seminare. O su sąlyga, jog tai buvo kažkokios firmos reklama, tai jie gali būti nukreipti į tą firmą, kuri pasikreips tada į tuos šokėjus ir… Paaiškės, kad viskas ten nupirkta.
Arba paaiškės, kad aš čia padariau didžiausią nusikaltimą, nes viešai paskelbiau šį video klipą su tuo audio garsu. Paaiškės, kad aš esu piratas.
Manau, jog su panašiais piratavimais, kuriuos čia aprašiau daugelis iš mūsų esame susidūrę, o svarbiausiai tai yra kiekvieno bent kiek aktyvesnio Internete esančio žmogaus kasdienybė. Retas kuris dabar pasakys, jog nežino kas tie piratai, kas tos autorinės teisės ir kad Internete krūvos nelegalaus turinio.
Tačiau taip pat manau, jog ne visi žinome kad yra ir kitokių piratų. Štai čia žymiai aiškiau pasidaro kodėl ir prie ko ten buvo žemės ūkis ir ACTA.
S. (Script)
Tai visi tie ACTA lobistų čiuptuvai tai ten tai šen vis pasirodo.
Jau rašiau apie tai, kad autorinių ir gretutinių teisių įstatymas Lietuvoje yra, švelniai tariant, keistas. Keistas tuo, kad autoriai privalo pasirašyti sutartis su jų teises administruojančiomis asociacijomis, kurios, kaip nekeista yra dar ir ne pelno siekiančios organizacijos, t.y. savo liūto dalį nuo pelno turi sunaudoti tik administracijos išlaidoms.
Nupiratavau iš http://encinitasguerrilla.blogspot.com
Tai štai, ūkininkas kokios nors sėkmingos atrankos būdu iš sertifikuotos bulvių sėklos per daugybę metų atrinks bulves, kurios nebijo Kolorado vabalo. Norėdamas iš to savo gyvenimo darbo pasipelnyti jis nutars pardavinėti savo sėklą brangiau, negu kitas bulves, kurios bijo to vabalo. Bet taip gausis, jog bebaimių bulvių tiesiai pardavinėti jis negalės, o sertifikuoti jų irgi negalės, nes jis, pavyzdžiui, nėra mokslinių tyrimų centras. O sėklos autoriai, sužinoję apie tą ūkininką galės laisvai iš jo tų bulvių pasivogti ir pardavinėti kaip savas, nes jie įrodys, jog sėklos originalas yra jų.
Arrrrrrr! Mano kumelesarrrrrršššššš!! (Fotkę, kurią išdarkiau paėmiau iš: http://www.sos03.lt)
Čia žinoma kraštutinis ir gal kiek fantastinis atvejis. Kaip ir tas, kad tuščias duomenų laikmenas apmokestina vien dėl to, kad ten gali būti įrašytas autorinių teisių ginamas turinys. Kaip ir tas, kad netrukus visos daržovės ir vaisiai bus apmokestinti sėklos tiekėjų autorinėmis teisėmis, nes žmonės gali išsiimti sėklas iš tų augalų ir nelegaliai juos augintis ir juo labiau dalintis!
Senas priežodis
Netrukus jaunų šeimų vyrai privalės užsiregistruoti kaip sėklos tiekėjai, kad nebūtų pažeistos jų senelių arba valstybės, kurios piliečiu esate, autorinės teisės. O ir šiaip kiekvienas lytinę brandą pasiekęs jaunuolis su veikliais spermatozoidais privalės sumokėti nepelno siekiančiai žmogaus genetikos fondo autorių teisių administravimo asociacijai mokestį.
O šitą nupiratavau iš čia: http://www.journal.lv
Man apskritai dabar nesuprantama kaip iki šiol mes daleidžiame (taip, tai priešdėlis da) tokią betvarkę, kai kiekvienas gali mylėtis su kuo panorėjęs, kai kiekvienas tame Internete gali pažiūrėti ką panorėjęs ar net parašyti ką panorėjęs ir net AUGINTI ANT PALANGĖS PRIESKONIUS!
WCIT-12 (World Conference on International Telecommunications) pasibaigė.
Priminsiu, jog tai pasaulinė konferencija, kurios metu šalys narės nustato tarptautinių komunikacijų reguliavimo gaires. Šios konferencijos rezultatas yra dokumentas pavadinimu „ITR“ (International Telecommunications Regulation).
Štai tas būsimas ITR’as ir sukėlė gan didelį laisvo Interneto bendruomenės[1] sujudimą ir nerimą.
Man viskas prasidėjo nuo to, jog pasklido žinia apie valstybių norą praplėsti ITU atsakomybių ribas ir puoliau šaukti, jog Internetas pavojuje.
Bet pagrindinį dalyką galiu pasakyti aš jums pats:
Raudonai pažymėtos šalys balsavo prieš naująjį ITR projektą (ten ir Lietuva). Juodai - už. Pilkos neturėjo teisės balsuoti arba nedalyvavo.
Taip pat galiu pasakyti, jog tai yra gerai. Užtai prisipažinsiu, jog pačios ITU konferencijos vaizdo įrašų ar sesijų išklotinių nežiūrėjau, neskaičiau (juk reikia dar kiek pamiegoti ir su vaikais pažaisti). Užtai gan įdėmiai skaičiau Access’o blogą.
Tai reiškia, jog šiame straipsnyje informacija yra vienpusė – remtasi vienu šaltiniu. Bet aš esu blogeris (negi aš blogesnis nei koks delfis?:)) ir man galima remtis vienu šaltiniu. Tad, jeigu atsiras pro-Rus-Kin-Kaza-Afr-Mex-Arge… pro-cenzūrininkų[2] – lai tėškia viską į komentarus su savo kontrapozicijomis ir citatomis ir nuorodomis.
Tad nebūsiu labai originalus ir viską išdėstysiu ta pačia struktūra, kuria viską išdėstė ir mano skaityto blogo rašytojas:
Geras dalykas. Internetų kačiukas džiaugiasi ir dėkoja.
Gerai, ypač gerai yra tai, kad mes (t.y. jūs ir mes ir kiti laisvo Interneto entuziastai užsienyje) kėlėme triukšmą, kad teikėme savo nuomonę mūsų delegacijai, kad mūsų delegacija yra patikima (kaip paminėjo vienas komentatorius mano asmeniniame bloge), nes balsavo gerai.
Visas šis triukšmas neabejotinai turėjo įtakos tam balsavimui, nes jis turėjo realios įtakos pačiai konferencijai.
Tad štai kas gerai:
Ponia Patricia Benoit-Guyot, kuri atidarė konferenciją, tarė įžanginį žodį:
„[…]Over the preceding months, the world has expressed a great interest in the outcomes of this conference. Its collective eyes and ears are focusing attentatively on us, but I feel very confident that we will not disappoint them.[…]“[3]. Ponia sako, jog Pasaulis išreiškė didelį susidomėjimą šia konferencija ir jos rezultatais, kad ji supranta, jog Pasaulinė bendruomenė stebi juos ir ji jaučia, jog yra labai užtikrinta tuo, jog ši konferencija nenuvils tos bendruomenės.
Konferencijoje dalyvavo ponas BAN KI-MOON – generalinis UN (United Nations) sekretorius
ITR’o preambolėje buvo įtrauktas sakinys, ginantis žmogaus teises:
„[…]affirm their [member states] commitment to implement these Regulations in a manner that respects and upholds their human rights obligations.[…]“ – Čia sako, kad šalys (konferencijos narės) patvirtina savo įsipareigojimą diegti bet kokius reguliavimus taip, kad jie gins ir neprieštaraus žmogaus teisėms.
Nežiūrint į tai kad „patvirtinti savo įsipareigojimą“ gali skirtis nuo „shall take into account their international obligations relation to universal human rights“- originaliai Access’o siūlytos formuluotės, kuri yra neabejotinai kiek stipresnė (ar ne, teisininkai?).
Į dokumentą nepateko jokios formuluotės, kurios keistų ar plėstų „Interneto“ ar „tarptautinių kelių (srautų)“ sąvoką.
Į dokumentą nepateko visokie Rusijos ir jai pritariančių delegacijų pasiūlymai, dėl teisės jėgos irba saugumo struktūroms žinoti Interneto srautų maršrutus, Interneto tikslios architektūros ir struktūros. O jei būtų patekę, tai tada jėgos struktūros galėtų nevaržomai visus sekti ir su duomenimis, siunčiamais duomenų perdavimo kanalais, daryti ką nori.
ETNO (European Telecommunications Network Operators) pasiūlymas dėl „siunčiančioji pusė moka“[4] nepateko į dokumentą (ITR).
Į dokumentą nepateko ir teisių dėl “manage the naming, numbering, addressing, and identification resources used within their territories for international telecommunications.”[5] perdavimo ITU. Šiuo metu tuo rūpinasi tokia ICANN (Internet Corporation for Assigned Names and Numbers). Anot Access ši organizacija yra geresnė už ITU, nes „ICANN is a multi-stakeholder entity, it is better suited to address these issues“. Aš pats tiksliai negaliu pasakyti kas tas „multi-stakeholder“, t.y. kokia tiksli šios sąvokos prasmė, bet tai kažkas apie daug akcininkų, kuriems rūpi ir kurie turi sprendimo teisių ir kurie ICANN atveju gali būti net kokios nors žmogaus teisių organizacijos (gal).
Dokumente yra dėmesio žmonėms su negalia ir besivystančioms mažoms šalims, kurios pačios negalėtų vystyti telekomunikacijų infrastruktūros.
Į ITR’ą pavyko įtraukti ir sąlygą, jog visi reguliavimai tarptautinėse telekomunikacijose gali būti vykdomi tik tol, kol tai nereguliuoja turinio.
Kas blogai
Tai jau kad Kalėdos artėja, tai visi šitą paveiksliuką deda. Dedu ir aš.
Blogai yra tai, kad visas ITU ir jo WCIT-12 „elgėsi“ labai reaktyviai ir tik reagavo į tarptautinės bendruomenės nuogastavimus bei reikalavimus. Maždaug „oi, aha, žinoma, taip-taip – padarysime, mes su jumis sutinkame, pasistengsime…“, o ne „oi, tiksliai, o juk galime ir šitaip ir anavataip; ačiū, kad perspėjote apie grėsmes – štai ir čia galėtumėm padaryti dar va šitaip ir anavataip“ – t.y. proaktyviai.
Blogai tai, kad sunkiai sekėsi nuspręsti dėl fundamentalių dalykų, kad daugybė energijos ir pastangų buvo švaistoma ginčams, dienotvarkės reguliavimams ir įvairių gudrybių naudojimams.
Galbūt dėl šių tampymųsi pačioje konferencijos pradžioje konferencijos pirmininkas itin keistu būdu priėmė vieną rezoliuciją. Kiek aš supratau, tai jis atsistojęs prezidiume paprašė konferencijos dalyvių pasakyti savo nuomonę (angliškai tai užrašyta taip: to take the temperature of the room) apie jo atsineštą rezoliuciją pakeliant balsavimo lapukus. Berods ispanams pasidomavus ar tai buvo balsavimas, nes balsavimo atveju jie galbūt būtų elgęsi kitaip – buvo pareikšta, jog tai tikrai nebuvo balsavimas.
Kitą dieną ta rezoliucija buvo pateikta kaip priimta balsavimo būdu (nors niekas nesuprato, jog balsuoja, nebuvo siūloma susilaikyti ir nebuvo paskelbtas tokio „balsavimo“ rezultatas).
Piktas adminas iš saugumo smerkiančiu žvilgsniu sako NE.
Toliau apie tai kas blogai:
JAV ir Kanada pasiūlė pačioje konferencijos pradžioje pirmiausiai susitarti dėl konferencijos dokumento taikymo srities. O tai išprovokavo ilgas diskusijas ir įvairius pasiūlymus su visokiomis teisinėmis plonybėmis, tokiomis kaip: ar rekomendacijos bus teikiamos „reguliavimo tarnyboms“ ar „pripažintoms reguliavimo tarnyboms“ ir panašiai[6].
Į ITR „prasmuko“ tokia sąvoka kaip Calling line identification – nelabai svarbu ką tai reiškia. Svarbu tai, jog šios sąvokos nėra ITU konstitucijoje. O tai reiškia, kad sąvoka gali būti interpretuojama laisvai ir kaip parankiau, pavyzdžiui, jėgos (blogiausiu atveju) struktūroms.
Blogai buvo apibrėžtas spamas (šlamštas) ir kova su juo: „Member States should endeavour to take necessary measures to prevent the propagation of unsolicited bulk electronic messages and minimize its impact on international telecommunication services“:
„Electronic messages“, šiuo atveju irgi yra neaprašyta sąvoka ITU konstitucijoje. Tad, to žodžio interpretacijos gali nueiti ir iki Interneto reguliavimo. Kaip žinia turinio reguliuoti nevalia, nes antraip atsiras galimybės kokių nors žmogaus teisių gynėjų aktyvistų perspėjimo žinutes laikyti spamu ir jas blokuoti.
„Necessary measures“ – dar viena daugiaprasmė sąvoka, leidžianti daryti ką norima.
„Minimize its impact“ – tas pats.
Buvo įtraukta dalis, kuri aprašo galimybę keistis informacija tarp šalių dalyvių. Neaprašyti jokie apribojimai, o tai reiškia, jog galima dalintis bet kokia informacija – net ir ta, kuri yra apsaugota asmens apsaugos įstatymais.
Ta dalis, kurioje kalbama apie žmogaus teises yra tik pačioje preambolėje. O tai reiškia, jog specifiniais atvejais, jos taikymas ir jos laikymasis gali būti nebūtinas – pavyzdžiui kaip su spam aprašymu ir priemonėmis, kurių galima imtis kovojant su tuo blogu dalyku, kurios gali tapti daug, žymiai daug didesniu blogu dalyku.
Keistas konferencijos pirmininko elgesys (“kambario temperatūros pamatavimas”) priimant rezoliucijas, kurių rezultatas: „resolving to instruct the Secretary-General to continue to take the necessary steps for ITU to play an active and constructive role in internet governance“ – generalinis ITU sekretoriatas skatinamas aktyviau ir konstruktyviau valdyti Internetą. Tai nėra gerai, nes ITU yra uždara valstybių dalyvių konferencija, nežiūrint to, kad po sukelto triukšmo tapo atviresne. Jos valdymo struktūra šiuo požiūriu yra ydinga, nes neatitinka „multistakeholderism’o“, kurio reikalauja tarptautinės laisvo Interneto organizacijos, tokios kaip Access.
Išvados
Tai štai gavosi, kad viskas kaip ir gerai, nes gerai gavosi, o todėl dar ir...
Labai daug pavyko padaryti dalykų, kurie leis ir toliau mums turėti Internetą, kuriuo džiaugiamės ir kurį mylim. Mūsų Internetų katės ir toliau lankys mūsų Feisbuko ir Google plus’o, ir Diasporos… Blogų… ir Pinterest… ir dar ten belekokias paskyras bei Interneto (iš)vietas. Galėsime dalintis savo džiaugsmais, išmintimi, pažinimu.
Bent jau tikrai iki 2015 sausio. Nes tas naujasis ITR’as negalės įsigalioti anksčiau.
Pavyko bjauriems lobistams pridėti ir bjaurių dalykų į tą ITF’ą. Užtai mes jo nepasirašėme. Valio mūsų delegacijai!
Bet daug dalykų gali nutikti iki 2015. Štai, Ženevoje vyks WTPF[7]. Access’ai sako ten bus ir raportuos. Na, o aš pasistengsiu nepamiršti perskaityti.
O jūs irgi man padėsite. Juk taip?
___________
[1]– Tai buvo google, Access ir blogeriai, kurie daug geresni blogeriai nei aš.
[2]– Tai žinoma nevykęs pajuokavimas. Galima gi turėti pagrįstą priešingą nuomonę ir nebūti pro-cenzūrininku. Ar galima?
[3]– Šitą pats girdėjau, nes kantrybės pažiūrėti atidarymo pradžią turėjau.
[5]– tai yra labai svarbus dalykas dabartiniam Internetui. Kritiškai svarbus. Kaži ar yra svarbesnių, o jei yra tai nedaug.
[6]– tai detaliau aprašyta tokiame .nxt, kas irgi yra labai didelis Internetas. O tai dar reiškia, jog rėmiausi dar vienu šaltiniu – valio!
[7]– Aha 😉 aš irgi perskaičiau WTF pradžioje. Būtų visai šaunu, jei būtų ir KPŠ konferencija. O juk ištiesų tai World Telecommunication/ICT Policy Forum t.y. pasaulio telekomunikacijų valdymo/politikos forumas. Net nežinau kaip išversti, bet kiekvienas kompiuterių žinovas žino kas yra policijos, tad manau, jog tai čia ir yra.
Štai kaip gaunasi, kai balsuojama internetu (ačiū Mykolui už užrodymą)
Čia apie tai, kad baisiai didelis portalas „Time“ surengė metų žmogaus balsavimą internetu (už rezultatų paskelbimą G+’e ačiū Aurelijui). Bet tada atėjo 4chan ir gavosi taip, kaip matote.
Aš dabar imu abejoti – ar tikrai balsavimas Internetu toks blogas dalykas? Juk 4chan malačiai! Gal jie geresnę valdžią mums išrinktų?
Kas yra informacija? Kuo daugiau apie tai galvoju, tuo man aiškiau, jog čia visai yra neaišku viskas. Tai tarsi filosofinė „būties“ prasmė.
– Kas yra būtis? – Retoriškai klausė mūsų filosofijos dėstytoja per filosofijos paskaitą.
– Nežinau. – Atsakau sau dabar, nes per filosofijos paskaitas miegojau kaip užmuštas. Dėstytoja sugebėdavo kalbėti kaip dvasininkas per pamokslą: balsas ramus, monotoniškas: šiek tiek pakeliamas, šiek tiek nuleidžiamas pagal tą pačią sakinių struktūrą. Kartą bandžiau specialiai nemiegoti – sunku. Labai sunku. O ir atsimenu tik tą žodį iš savo filosofijos paskaitų.
Kai akys merkiasi ir ima raibuliuoti, kai trūkinėja dėmesys ir atsiranda haliucinacijos.
Girdėjau netgi tokių idėjų, jog svarbiausias dalykas mums yra sąmonė. Bet koks reiškinys Visatoje egzistuoja tik todėl, kad mes žinome apie tai – tiksliau, kas nors žino apie tai. Tokia tai Šriodingerio katė.
Informacija yra viskas. Juo labiau, kad informacija apie informaciją yra informacija. Bet informacija apie informaciją (meta informacija) gali būti tik tada kai yra ta pirminė informacija, apie kurią yra ta meta informacija. Informacijos apie nieką arba nieko nebuvimą matyt negali būti. Biblijoje (ar tai kažkuriame testamente) irgi parašyta: „pirmiausiai buvo žodis“ (ar panašiai).
Štai pavyzdžiui esu aš: Lietuvos pilietis. Turiu kojas, rankas, galvą (tpfu-tpfu-tpfu). Turiu dokumentų – t.y. pasą. Kaip sakė vienas žymus paštininkas: jei yra dokumentas – siuntinį galima atiduoti, o jei ne, tai ne. Ūsai, kojos ir uodega nėra dokumentai.
Mano pase yra duomenys apie mane įvairiais kontekstais: registruota gimimo data, dokumento numeris, nuotrauka dar ten kažkas. Ir yra susijusios informacijos apie dokumentą išdavusią įstaigą bei šalį, kurioje ta įstaiga dirba.
Tai štai, ta įstaiga šią informaciją apie mane gavo iš manęs. Įstaiga visa tai užrašė į savo laikmenas ir padėjo ją saugoti. Įstaigos darbuotojai gauna už tai atlyginimus, nustatytą įstatymais iš to biudžeto, į kurį moku mokesčius. Moku pinigais, kurie irgi yra informacija apie tai kiek naudos ir gero sukūrė organizacija, kurios pavedimu ir su kurios žinia pinigus atspausdino spaustuvė. Na, gerai, pinigai turėtų bent jau koreliuoti su ta informacija, nes jeigu nekoreliuoja, tai gaunasi krizė.
Kai kada man prireikia duomenų, tai yra informacijos apie mane ir informacijos apie tai, jog tą informaciją apie mane turi viena ar kita įstaiga. Ir tada aš einu į valdišką įstaigą, sumoku pinigų vėl ir tada gaunu informaciją ir patvirtinimą, jog tą informaciją turi ta įstaiga ir kad ji tai patvirtina.
Tos valdiškos įstaigos, kurios gauna mūsų duomenis, dirba su jais ir kuria savo pridėtinę vertę. Įvairios valdiškos įstaigos kuria skirtingą vertę ir dirba su skirtingais duomenimis, bet dažnai, efektyvumui didinti jos dalinasi informacija tarpusavyje. Ir, žinoma, kai ta pridėtinė vertė ima silpnai koreliuoti su įstaigos gaunamais pinigais iš biudžeto – vėl prasideda problemos.
Apie uždarą standartą viešajame sektoriuje
Platūs žabtai ir dantys, tai grėsmė ir skausmas. Prie ko čia uždaras standartas? Ką aš žinau...
Štai viena kita valdiška įmonė turi sąsajas tarpusavyje ir dalinasi „žaliais“[1] duomenimis. Trečia-ketvirta turi sąsają su tokiu TDS (tarpžinybinė duomenų saugykla). Pastaroji duomenis pasiima ir išverčia juos į savo formatus (sako naudoja „business objects“ kažkokius). Tada anot jų:
TDS duomenų vitrinos sudarytos tiek iš tiesiogiai teikiamų į TDS duomenų, tiek ir pagal juos apskaičiuotų išvestinių rodiklių. Duomenų vitrinas kuria, tobulina ir jų duomenis reguliariai atnaujina aptarnaujantys TDS darbuotojai. Jie daro tai reaguodami į pagrįstus TDS naudotojų poreikius ir TDS veiklos koordinavimo grupės rekomendacijas. Dirbdamas su TDS įgaliotas ja naudotis darbuotojas pirmiausia pasirenka duomenų vitriną. Pasirinkęs ją jis savo kompiuterio ekrane mato suskirstytus į klases objektus – jam leidžiamų naudotis duomenų pavadinimus ir keliamas duomenims sąlygas. Pasirinkdamas tuos objektus jis suformuoja duomenų užklausą, paspausdamas kompiuterio klavišą ją pateikia ir, TDS programinei įrangai surinkus arba apskaičiavus reikalingus duomenis, juos gauna savo kompiuteryje, kaip specialią BusinessObjects programinės įrangos bylą. Po to, naudodamasis BusinessObjects programinės įrangos galimybėmis, jis gali gautus duomenis analizuoti, rengti savo ataskaitas ir dokumentus, juos formatuoti, išsaugoti, eksportuoti į kitus formatus bei kitas informacines sistemas, siuntinėti kitiems informacijos naudotojams.
Taigi, programuotojas, norėdamas sukurti programinę įrangą, kuri dirbtų su valdiškose įmonėse kaupiamais duomenimis, kuriuos šios perduoda į TDS, turėtų nusipirkti iš vertelgų programinę įrangą už kokius nors niekingus ~500 – ~2500 USD, pasidaryti iš gautų duomenų[3] kokį nors xml’ą ar json’ą ir suprogramuoti visuomenei labai naudingą dalyką[4].
Bet juk galima ir kitaip!
Aš nežinau kodėl TDS duomenų apdorojimui pasirinko „business objects“ programinę įrangą. Nelabai čia tai ir svarbu – tegu naudoja ką nori, jei jiems tai labiau patinka ar jeigu jiems taip geriau.
Bet visai kitas dalykas yra duomenų pateikimas. Man susidaro įspūdis, jog jų pozicija yra tokia: nenori – neimk. Jei nepatinka tai kaip duodu – tavo problemos. Čia mano. Aš tau darau paslaugą, todėl turi būti patenkintas, kad apskritai dalinuosi. Kas gi dabar bus, jeigu aš su visais turėsiu dalintis savo nuosavybe?! O jei dalinuosi, tai dar, žiūrėk, atsiranda nepatenkintų, nes mat jiems paduodam ne taip kaip jie nori! Tai kaip kokie Užkalnio komentatoriai – sako kad neįdomu, kad nyku, bet būtinai ateina, perskaito ir dar prikomentuoja visokių nešvankybių!
Ar tikrai čia kalba eina apie dalinimąsi savo nuosavybe?
Ar tikrai TDS yra turimų duomenų savininkai?
Ar tikrai jie yra savininkai tų duomenų, kuriuos gauna iš valdiškų įstaigų?
Ar tų duomenų savininkai yra valdiškos įstaigos?
Ar vis dėlto duomenų savininkai yra tie fiziniai ir juridiniai asmenys, iš kurių tuos duomenis paėmė valdiška įstaiga?
O jeigu valdiška įstaiga yra viešojo sektoriaus administracija, t.y. administruoja viešus reikalus, t.y. renka ir kaupia viešus duomenis, tai gal tie duomenys yra vieši?
Meškutis pykst.
Valdiškas, arba viešojo sektoriaus įmones išlaikome mes – mokesčių mokėtojai (tame tarpe ir komercinės įmonės). Tad mes jiems sumokame už tai, kad jie surenka duomenis ir kad juos saugo. Mes esame tų duomenų savininkai, todėl turime gauti tuos duomenis nemokamai (apie sąsajų standartus mes diskutavome vienoje konferencijoje).
Jei taip nebūtų, tai čia gautųsi tas pats lyg mes padėtumėm pasaugoti savo krepšį į saugyklą, mokėtumėm už paslaugą abonentinį mokestį, o paskui, norėdami atsiimti dar privalėtumėm sumokėti tiek, kiek užsimanytų saugyklos savininkas. Aš tikiu kad taip nėra. Aš tikiu, jog galima kreiptis į TDS ir duomenis, kurie man priklauso, jie pateiks nemokamai. Tačiau aš dar turiu sumokėti kažkokiai užsienio kapitalo įmonei vien dėl to, kad galėčiau tuos duomenis iškoduoti ir juos suprasti.
Pirk plytą.
Čia jau gaunasi panašiai, kaip senas verslo planas, kurį seniau taikė visokie negeri žmonės: susirasdavo plytą ir pardavinėdavo tamsesniu paros metu nuošalesnėse vietose praeiviams. Tiem, kas neperka plytos – su ja pačia gaudavo į galvą.
Bet man nereikia plytos. Man tiesiog reikia savo duomenų, kuriuos galėčiau skaityti ir suprasti naudodamas programinę įrangą, kurią galėčiau nemokamai gauti Internete.
Čia taip gaunasi, kad mes, mokesčių mokėtojai, mokame kažkokiai trečiai šaliai už licenciją, kurią naudoja valdiška įstaiga ir paskui dar sumokame tai pačiai trečiai šaliai už tai, galėtumėm pasinaudoti savo duomenimis.
Aš paprastai į tokią vietą neinu kvepalų ir kitokių smulkmenų pirkti.
Aš nieko prieš sumokėti savo mokesčiais už trečiosios šalies licenciją, jei valdiškai įstaigai tai padeda greičiausiai ir efektyviausiai dirbti su mano duomenimis, bet jeigu aš noriu savo duomenų, tai būkite geri atiduokite juos taip, kad man nereikėtų dar pirkti kažkokių licencijų vien tam, kad sugebėčiau juos suprasti.
Sako amerikiečiai apskrido mėnulį ir pamatė kaip jis atrodo iš kitos pusės.
Bet problema ne vien tik TDS naudojamoje uždaro kodo programinėje įrangoje, tvarkančioje duomenis. Problema yra ir su visomis kitomis valdiškomis įstaigomis, kurios naudoja programines įrangas, pateikinėjančias duomenis visokiais uždarais standartais, t.y. paima iš mūsų mūsų nuosavybę ir tada ja naudojasi, bei dalinasi tarpusavyje ją užkoduodami visokių trečiųjų šalių uždarais standartais. Šitaip mes net negalime patikrinti ką su mūsų duomenimis jie daro. Mes net negalime (ar bent jau stipriai apribojami) patikrinti ar mūsų duomenys nenaudojami kokioje nors atkatų sistemoje, kur koks nors populistas politikas savo vienmandatėje apygardoje žino kada kiekvieno rinkėjo jubiliejus ir vėliau išsiunčia jam pasveikinimą atviruku arba pasveikina su naujagimiu ar panašiai. Juk kūrybiškas duomenų panaudojimas ir statistinė jų analizė suteikia didžiules galimybes.
Duomenų panaudojimas
Taip. Kūrybiška ir protingai naudojama duomenų statistinė analizė duoda įvairiausių ir įdomiausių rezultatų.
iš http://rokiskis.popo.lt: Taip, beveik tokį patį grafiką jūs jau matėte. Šitas tiesiog pagerintas, vietoje tiesinių trendų yra kreivės, atspindinčios pokyčių tendencijas lokaliai. Grafikas paprastas: šilumos ūkių administratoriai surūšiuoti pagal šilumos suvartojimo pokyčius 2010-2011 metų lapkričio mėnesiais, o tą rodo raudonoji linija, žyminti tuos skirtumus tarp suvartojimo (deltas). Kairėje yra tie, pas ką šilumos sąnaudos sumažėjo, dešinėje yra tie, pas ką padidėjo. Padidėjimą ar sumažėjimą procentais žymi kairioji Y ašis. Violetinė ir geltona kreivė - tai polinominiai 6 laipsnio trendai, rodantys vidutiniškus suvartojimo lygius, jie pažymėti dešinėje Y ašyje. Taškučiai - konkretūs suvartojimo atvejai. X ašis - tai tiesiog pagal vartojimo pokytį surūšiuoti šilumos administratoriai, kiekvienas eina už vienetą.
Esu girdėjęs ir gan įdomių statistinės analizės metodų pritaikymų tose pačiose valdiškose įstaigose, kurios pvz. matuoja kiek kas moka mokesčių ir analizuoja kokie tai subjektai ir jei panašių subjektų mokamų mokesčių sumos į biudžetą labai skiriasi – reiškia, jog tas įmones reikia tikrinti atidžiau.
Išvados
Laisvę duomenims!
Atviri duomenys, tai laisva informacija. Tai mūsų laisvė. Tol kol turime laisvą Internetą, kol galime, nebijodami represijų, viešai diskutuoti apie svarbius dalykus, kol mes galime spausti valdiškas įstaigas dirbti skaidriai ir kol joms mūsų spaudimas yra svarbus – tol turime savo laisvę.
Už laisvę reikia kovoti visada. Todėl visada reikalaukime savo atvirų duomenų!
_____________________
[1]– „Žali“ duomenys tai griežtai struktūrizuota informacija, suskaidyta iki smulkiausių kintamųjų. Iš „žalių“ duomenų vėliau galima kurti įvairius atvaizdavimus, juos gražiai sulipdyti ir pateikti vizualiai. Dar kitaip tariant, duomenis įvairios programos tvarkosi ir „pasideda“ taip, kaip jos užprogramuotos – kaip patogu programuotojui, kuris sukūrė tą programą. Tačiau kita programa, kito programuotojo suprogramuota jau „nebežinos“, kur yra, pavyzdžiui, karvės veislė, o kur pieno riebumas. Antrasis programuotojas, žinoma, gali atsidaryti programos kodą (jeigu, žinoma, jį gaus) ir ten analizės būdu išsiaiškinti kaip tvarkomi duomenys, tada juos sugebėtų pasiimti į savąją, bet tam užtruktų nemažai laiko ir ar tai veiktų korektiškai niekas negarantuotas (ypač, jei negaus pirmosios programos kodo ir jam teks aiškintis kur kokie duomenys mokslinio badymo keliu[2]). Čia visai neseniai internete paklausiau dalį paskaitos apie duomenų bazes. Taigi turiu dabar bazines žinias apie tai kas yra XML ar JSON. O tai yra standartizuoti duomenų formatai, kurių standartas viešas ir todėl bet koks programuotojas gali suprogramuoti, kad jo programa mokėtų skaityti duomenis iš JSON ar XML failo. Ir dabar bet kuris padorus programuotojas žino, jog kurdamas programą, kuri dirba su duomenimis, jis privalo išmokyti savo programą išsaugoti duomenis standartizuotu formatu. Tai dar vadinama programavimo kultūra. Žinoma, darbas su duomenimis – tai tik dalis programavimo kultūros, apie kitus dalykus nesigilinsiu, nes neišmanau.
[2]– „Mokslinio badymo“ metodas, arba rusiškai „Метод научного тыка“, tai toks metodas, kai įvairių tikslingų badymų keliu analizuojama situacija, tada kuriamos įvairios prielaidos, kurios vėliau tikrinamos tikslingais testais. Tokiu būdu patikrintos prielaidos gali tapti faktais, bet niekada negali žinoti ar tikrai. Savo darbe esu susidūręs su šio metodo taikymu – „juodos dėžės“[6] problemos dažnai yra išsprendžiamos, bet sprendimo palaikymas (t.y. sprendimo galiojimas, kai keičiasi situacijos aplinkybės) tampa komplikuotu – vėl reikia taikyti tą patį metodą. Ypač negerai būna, kai šis metodas yra nuolat taikomas ir įvairūs procesai apauga tokiu dumblu, kur jau niekas nesupranta ką kur programavę (nes paprastai šiuo metodu kuriami pataisymai dokumentacijos tvarkingos neturi), nes tas programuotojas, kuris kūrė vieną sritį įmonėje jau nebedirba, o tas kur dirba aiškina, jog daug lengviau bus viską padaryti iš naujo, jei bandyti analizuoti ir taisyti esamą situaciją. Žodžiu vienas jums patarimas: „mokslinio bandymo“ metodas turi būti išskirtinė išimtis ir taikoma išskirtinai retai, o geriausia, tai kad nereikėtų jo taikyti, nes tai jau kompromisas, o kompromisas, kaip žinia, yra negerai, nes pralošia visi. Palikime šį metodą vaikams ir mokslininkams, o ypač tiems, kurie šio metodo rezultatus aprašo labai tvarkingai.
[6]– juoda dėžė tai tokia black box. Tai tokia koncepcija kai mes matome kas įeina į dėžę ir kas išeina, bet kas vyksta toje dėžėje nežinome ir neturime tiesioginių priemonių tam patikrinti. Galime tik keisti įeities duomenis ir analizuoti išeities – šitaip mes sužinome kas yra padaroma duomenims. Tačiau nežinome kaip, todėl atsiradus netikėtiems pokyčiams įėjime arba pačioje juodojoje dėžėje, pokyčiai išėjime taip pat netikėti.
Internetas pavojuje, nes ITU konferencijoje WCIT-12 siūlomos kovos prieš skaitmeninius nusikaltimus priemonės yra neadekvačios. Čia aš tiesiog surašysiu ką supratau skaitydamas WCITleaks’o resursus (tiksliau pirmąją nuorodą ten).
Yra tokia žodžio ir Interneto laisvės deklaracija patvirtinta 2011 metais tokių organizacijų kaip JT ir kitų žmogaus teisių gynimo organizacijų[1]. Visas tas dokumentas yra kai kurių tos deklaracijos teiginių analizė siūlomų pakeitimų kontekste. Tie kas angliškai skaito geriau skaitykite originalą, o čia aš surašau ką supratau pats (iš karto atsiprašau dėl vertimo kokybės – anglų kalbą mokiausi iš televizoriaus ir e-pašto žinučių).
Jeigu jūs jau dabar suprantate kas yra Interneto laisvė ir jeigu suprantate, kodėl siūlomi pakeitimai ITU konferencijoje yra blogis iškarto eikite prie„Ką daryti?“
Žmogaus teisės, žodžio laisvė
Atsiprašome, bet jūsų vyriausybė nenori, kad gautumėte šią informaciją.
Žodžio laisvė taikoma Internetui lygiai taip pat kaip ir kitokiems informacijos perdavimo būdams (spauda ir panašiai). Žodžio laisvė gali būti apribojama tik tais atvejais, kai tokios priemonės yra būtinos pagal tarptautinius standartus ir įstatymus, kai tai pažeidžia tarptautinės teisės pripažintus interesus (pagal egzistuojančius ir suformuluotus kriterijus).
Arabai siūlo apibrėžti spamą kaip bet kokią informaciją perduodamą telekomunikacijų tinklais, turinčią reklamos turinį arba beprasmį turinį kartu arba trumpais laiko momentais dideliai grupei gavėjų be išankstinių jų sutikimo gauti panašią informaciją (jei norite išsiverskite geriau :/)
Toks apibrėžimas prieštarauja bendrajai deklaracijai dėl žodžio laisvei ir Internetui. Remiantis tokiu spamo apibrėžimu, kai kurios valstybės informaciją, apie žmogaus teisių pažeidimus, kurią transliuotų protestuojantys žmonės, gali laikyti beprasmiu turiniu.
Toks pasiūlymas taip pat nėra būtinas vien dėl to, kad deklaracija jau dabar leidžia riboti kai kurių asmenų išraišką, tam kad apsaugotų visuomenę nuo grėsmių (pvz. nusikaltimo tyrimo detalių viešinimo draudimas).
Sąvoka „be išankstinio sutikimo“ taip pat gali riboti teisę perteikti informaciją per bet kokią pasirinktą mediją.
Rusija pasiūlė bet kuriuos ir visus tarptautinių telekomunikacijų paslaugų abonentus identifikuoti ir registruoti operatyvinėse valstybinėse organizacijose. Panašius pakeitimus siūlo Egiptas, Côte d’Ivoire ir arabų šalys – t.y. kiekvienas IP adresas gali būti prieinamas valstybės jėgos struktūroms.
Šie pasiūlymai neigia bet kokį anonimiškumą, kurį gina ir be kurio neįmanoma laisvė žodžiui.
Kai vertinamas žodžio laisvės Internete ribojimo proporcionalumas, šio įtaka turi būti pasverta lyginant su galimybėmis, nauda ir interesų apgynimu, kuriuos duoda laisvė Internete.
Prieš spamą ir nusikaltimus Internete reikia kovoti, bet pateikti pasiūlymai neduoda adekvačios gynybos žodžio laisvei.
Valstybėms ir dabar galima adekvačiai reaguoti ir kovoti su spamu ir nusikaltimais Internete, t.y. riboti šių dalykų šaltinius tol kol tai atitinka three-part test. Šie nauji pasiūlymai negali egzistuoti kartu su šiomis, jau esančiomis priemonėmis.
WCIT’as, kaip grynai tarptautinė konferencija, kurios paskirtis kurti telekomunikacijų tarpusavio veikimo standartų gaires ir principus, nėra tinkama struktūra ir renginys debatams apie žmogaus teises. Jau vien dėl to, kad žmogaus teisių organizacijos ir ekspertai negali dalyvauti ar diskutuoti dėl dokumentų projektų, nebent būtų pakviestos kaip nacionalinės delegacijos dalis.
Reguliavimas, kuris veikė telefonijai ar kitokiam transliavimui, negali būti perkeltas į Internetą. Reguliavimas Internetui turi būti kuriamas iš naujo ir specialiai tam.
Rusija kartu su Egiptu netgi pasiūlė pakeisti „telekomunikacijų“ sąvoką į ją įtraukiant papildomą aprašymą: ženklų, signalų, rašto, paveiksliukų, garsų ir žinių apdorojimas. Post Sovietinių šalių blokas taip pat pasiūlė išmesti „tarptautiniai kanalai“ sąvoką ir išskaidyti ją į: informacijos perdavimo terpė tarp technologinių įrenginių, esančių skirtingose šalyse.
Kai kurie didieji Europos telekomai[2] pasiūlė savo atsiskaitymų modelį: siunčianti šalis moka. T.y. tokį patį, koks dabar galioja telefonijoje. Tai reikštų, jog turinio tiekėjai turėtų sumokėti už tai, kad pasiekia vartotojus, o tai reiškia, jog mažiau turinio būtų tiekiama besivystančioms šalims/ekonomikoms, nes turinio tiekėjai nenorėtų investuoti į mažai atsiperkančius projektus, t.y. kaštų ir pajamų santykis būtų prastesnis, nei perspektyviose rinkose, kur reklamdaviai mielai investuoja.
Filtravimas ir blokavimas
Jūsų nuolatinė išraiška, jei Rusija praeis su savo pasiūlymais.
Anot deklaracijos[1] IP adresų, svetainių, portų, tinklo protokolų ar vartojimo būdų blokavimas ar filtravimas yra kraštutinė priemonė prilygstanti laikraščio, televizijos ar panašios medijos uždarymui. Todėl tokios priemonės taikymas turi pilnai atitikti tarptautinius standartus ir tik tada, kai neblokavimas ar nefiltravimas kelia grėsmes tarptautiniams teisių standartams. Panašus filtravimas ar blokavimas, pavyzdžiui, gali būti taikomas siekiant apsaugoti vaikus nuo seksualinės prievartos.
Įvairių šalių siūlymai filtravimui ir blokavimui varijuoja nuo galimybės šaliai bendrijos narei „teisės žinoti“ kaip maršrutizuojami srautai iki „panaudoti apribojimus“ tiems srautams. Tokie pasiūlymai privers ne tik keisti techninę šiuo metu egzistuojančią bazę, bet ir leis (priklausomai nuo to kaip jie bus įdiegti) vyriausybėms lengviau identifikuoti, filtruoti ir blokuoti tarptautines komunikacijas.
Ir, žinoma, tie pakeitimai galimai pažeis privatumo ir anonimiškumo koncepcijas.
Tinklo neutralumas
Čia kairėje matome vargšus žmones, kurie labai nori interneto, o jiems interneto tie kur dešinėje (su klaikiomis šukuosenomis) neduoda ir į juos leidžia trikampius rūpintojėlius į pagonišką lietuvišką saulę
Internete esantys duomenys negali būti diskriminuojami dėl įrangos, turinio, autorių, šaltinių irba gavėjų, paslaugos ar aplikacijos.
Tie patys ETNO siūlo įvesti „kokybės lygio reikalavimų“ sistemą, kai didesnio prioriteto duomenims būtų teikiamas didesnis dėmesys ir daugiau resursų. Didelių korporacijų lobistai gali pasiekti ir to, kad koks nors startupas su savo novatoriška paslauga ir idėja niekuomet „neišlys į paviršių“.
Tas pats jau ir su minėtu aukščiau “beprasmiu turiniu”, t.y. remiantis šiuo kriterijumi bus galima užblokuoti nereikalinga ir nenaudingą duomenų srautą (nebūtinai žalingą visuomenei).
Interneto prieiga
Mūsų globėjas ir užtarėjas braukia ašarą už mūsų laisvę.
Interneto ar jo dalių atjungimas ištisoms populiacijoms ar jos dalims negali būti niekaip pateisinamas, net jei reikalauja nacionaliniai saugumai ar net teismas. Kaip ir bet koks kitoks Interneto apribojimas.
Čia vėl ta pati Rusija siūlo leisti atjungimus nuo Internetų, jeigu įtariama žala ar trukdymai vidaus reikalams, saugumui, sienų vientisumui arba jeigu pateikiama viešinama jautri informacija. Čia jau visiems turi būti aišku, kuo tai gresia ir kas už viso to stovi.
Šalys yra pozityviai įpareigojamos lengvinti žmonių prisijungimą prie Interneto[3]
Aukščiau aprašytas ETNO pasiūlytas „siunčianti šalis moka“ modelis nelabai koreliuoja su šiuo principu, nes tai gali pakenkti Interneto plėtrai į mažiau išsivysčiusias ekonomikas. Šis modelis taip pat pabrangintų paslaugas galutiniams vartotojams, o tai irgi apribojimas.
Ką tai reiškia?
Šitas šventasis, kuriam meldžiasi visos bažnyčios sako, jog tai blogai.
Apibendrinant dar galima išsireikšti, kai pasakė vienas žymus blogeris, kurį kažkada neseniai skaičiau: „Jei tai blogai Maskvai, tai reiškia, jog gerai Lietuvai ir atvirkščiai“. Tad jei Rusija siūlo, o Internetai sako, kad siūlo blogai, tai reiškia, kad Lietuvai tas pasiūlymas yra taip pat blogai. Tad, visi siūlomi pakeitimai ITU konferencijoje WCIT-12 Lietuvai blogi!
Čia, jei kas nesupranta ironijos, paaiškinu, jog tai ironija. Mums, sąmoningiems piliečiams, turi pakakti ir to, jog siūlomi pakeitimai varžo žmogaus žodžio laisvę. Puikiai žinome ką tai reiškia, tiesa?
Ką daryti?
Čia net ne kažką, o labai konkrečiai reikia padaryti! DABAR!
Reikia parašyti arba kitaip perduoti mūsų delegacijai, kuri dalyvaus WCIT-12, jog jie būtų dėmesingi tam už ką balsuoja ir pasirašo, kad jie žinotų, jog mes juos stebime.
C Mr Saulius STAROLIS, Head of Electronic Communications Division, Ministry of Transport and Communication, saulius.starolis@sumin.lt
CA Dr Rytis RAINYS, Director of Network and Information Security Department, Communications Regulatory Authority of the Republic of Lithuania, rytis.rainys@rrt.lt
CA Mrs Inga ZILIENE, Director of Strategy Department, Communications Regulatory Authority of the Republic of Lithuania, inga.ziliene@rrt.lt
D Mr Arvydas PLESTYS, Director, CISS, arvyple@gmail.com
O Ms Jurate MASIULIONYTE, Head of International and Public Relations Section, Communications Regulatory Authority of the Republic of Lithuania, jurate.masiulionyte@rrt.ltOS
Aš, sąmoningas pilietis, jungiuosi ir solidarizuojuosi su žmonėmis ir organizacijomis, kurios (per http://protectinternetfreedom.net) deklaruoja, jog bet kokie Interneto reguliavimai turi būti skaidrūs ir atliekami tik dalyvaujant įpareigotai civilinei bendruomenei (įvairios žmogaus teisių organizacijos), valdžios atstovams ir privačiam sektoriui. Mes kviečiami visus ITU narius palaikyti tik skaidrius sprendimus ir atmesti bet kuriuos pasiūlymus, kurie galėtų potencialiai pažeisti žmogaus teises
Gruodžio 3-ą, WCIT-12 konferencijoje taip pat bus balsuojama dėl galimybės šią konferenciją stebėti viešai. Raginame jus balsuoti už viešumą ir padaryti taip, kad visuomenė galėtų kaip galima skaidriau stebėti bei dalyvauti sprendimų priėmime..
Už Interneto laisvę!
Parašysiu dar ir į jų emeilus.
Laiko labai nedaug, o ir triukšmo mažiau nei buvo iki šiol su ACTA ir panašiais dalykais. Tai vien dėl to reikia būtinai pasistengti! Juk visi suprantame, kad kuo mažiau skandalų tuo lengviau prastumti savo.
___________________________
[1]– The 2011 Joint Declaration on Freedom of Expression and the Internet was adopted by The United Nations (UN) Special Rapporteur on Freedom of Opinion and Expression, the Organization for Security and Co-operation in Europe (OSCE) Representative on Freedom of the Media, the Organization of American States (OAS) Special Rapporteur on Freedom of Expression and the African Commission on Human and Peoples’ Rights (ACHPR) Special Rapporteur on Freedom of Expression and Access to Information, and can be accessed at: http://www.osce.org/fom/78309
[2]– European Telecommunications Network Operators, known as ETNO
Žmonėms neturintiems laiko žiūrėti tą video pateikiu trumpą santrauką:
Internetas buvo sukurtas inžinierių ir mokslininkų ir remiamasi buvo laisvos informacijos principu.
Yra tokia pasaulinė organizacija ITU, kuri yra daug senesnė už internetą ir telefoną. Ji sena kaip telegrafas. ITU, tai buvęs UIT, kas reiškia „The International Telegraph Union“. Ir ši organizacija yra uždara – joje dalyvauja tik valstybių galvos. Reikalai ten sprendžiami už uždarų durų ir visuomenė supažindinama yra tik jau su padarytais sprendimais ir jų rezultatais. Visiška laisvos informacijos priešingybė.
Tai dabar valstybių[2] galvos sprendžia ar išplėsti ITU galias. Iki šiol ši organizacija teikdavo rekomendacijas ir aprobuodavo įvairius protokolus. Paprastai tariant – užsiėmė sertifikavimu ir standartizavimu – tam kad technologijas tarpusavyje „susišnekėtų“.
Kalbama apie tokias galias, kaip atjungimo nuo Interneto dėl įvairių priežasčių, kaip tarptautinių žmogaus teisių pažeidimo ar panašiai. Čia gal ir gerai, kad žmogaus teisės ginamos, bet tai leistų vyriausybėms turėti galimybę atidžiau sekti ir stebėti Internetą įvairiomis priemonėmis. Pavyzdžiui blokuoti jūsų mylimiausių kačiukų nuotraukas internete grindžiant tai tuo, jog tai spamas. Na arba kokius nors video reportažus iš kokių nors protestų kokiame nors Egipte ar Rusijoje ar… Lietuvoje.
Jei nepaspausite „like“ ant mano FB profilio, tai būsite Tėvynės išdavikais!
Interneto paslaugų tiekėjai taip pat turės daugiau galių ir galės sekti ką, kada ir kur naršote ir blokuoti tai ką nori.
Visą šitą galių praplėtimą labiausiai stumia tos valstybės, kurios pas save jau dabar cenzūruoja Internetą: Rusija, Kinija, Iranas[3]…
Mes irgi taip verksime, kai numirs koks nors valdžiažmogis, jei nesiimsime veiksmų dabar. O jei neverksime...
________________
[1]– daug kas patį „Google“ tapatina su Internetais. Tai kiek nelabai gerai. Patys Google irgi gali tapti grėsme laisvam Internetui, bet kol kas jie rodosi mums geriečiais. Kaip bus ateityje – matysime.
[2]– video filme mačiau Italijos, Turkijos, Brazilijos, Nigerio, Egipto, Kinijos, Suomijos, Prancūzijos, Rusijos, Amerikos, PAR.
Informacijos perdavimo procese visada dalyvauja trys dalykai:
Informacijos šaltinis
Perdavimo kanalas
Informacijos gavėjas.
Balsuojant ir informacijos šaltinis, ir gavėjas yra žmonės[1]: vienas jų sako kitam, ką jis palaiko ir už ką balsuoja, o kitas tai užregistruoja ir patvirtina, tada balsuotojas supranta, kad jo perduota informacija sėkmingai pasiekė adresatą. Informacijos perdavimo kanalo terpė čia gali būti oras ar šviesa (tai yra garsas arba tekstas). Balsuotojas, gavęs patvirtinimą iš balso gavėjo, įsitikina, kad jo perduota informacija pasiekė adresatą ir buvo nepakeista[2].
Balsavimo slaptumui užtikrinti būtina, kad informacijos gavėjas nežinotų, kas yra informacijos šaltinis[3], todėl reikia atskirti šiuos du asmenis. Tuo pačiu svarbu laiduoti, kad per tą filtrą praeitų tik informacija apie balsuotojo sprendimą (o ne apie balsuotoją) ir informacijos niekas tame kanale nepakeistų ar kitaip neiškraipytų. Tam mums reikalingi tretieji asmenys, stebintys ir valdantys perdavimo kanalą.
Turime dilemą: tam, kad užtikrintume informacijos autentiškumą, svarbu ją „surišti“ su informacijos šaltiniu, o norėdami garantuoti balsavimo slaptumą, turime atskirti informacijos šaltinį nuo informacijos:
Tai yra problemų debesis pagal TOC . Šis problemų debesis kuriamas iš kairės į dešinę, o sprendžiamas iš dešinės į kairę. Žaibas (tarp „D“ ir „D“) rodo prieštaravimą, arba dilemos esmę: dalykus, kurie negali egzistuoti tuo pačiu metu ir kurie reikalingi bendram tikslui pasiekti. Mėlyni laukeliai („B“ir „C“) sako ko reikia siekti norint turėti bendrąjį tikslą. Na, o „E“ laukeliu papildžius problemų debesį dilema išsprendžiama. Loginės formuluotės gelsvo fono laukeliuose yra pagalbinės konstruojant dilemą.
Tad jeigu šiame problemų debesyje viskas yra teisinga, tai didžiausias rūpestis ir darbas yra užtikrinti „E“, t.y. turi būti „labai“ objektyvi trečioji šalis, kuri laiduotų informacijos atitiktį reikalavimams „B” bei „C“.
Kaip galėtumėm užtikrinti „E“, t.y. turėti kuo objektyvesnę trečiąją šalį?
Galiojanti mūsų balsavimo sistema
Visi balsavę žinome: gauname rinkėjo pažymėjimą (arba negauname) rinkimų dieną (arba išankstinio balsavimo laikotarpiu) einame prie balsadėžės, parodome asmens dokumentą, gauname iš komisijos biuletenį, einame į kabiną, užpildome biuletenį, išeiname iš kabinos, metame biuletenį į urną – pilietinė pareiga atlikta.
Paveiksliukai iš commonsense.lt, 15min.lt, linksmiau.net, vrk.lt
Tretieji asmenys tai tie žmonės, kurie dalina biuletenius rinkėjams, kurie atidaro urnas, kurie suskaičiuoja balsus, kurie perduoda informaciją apie juos į VRK. Pati VRK taip pat yra trečiasis asmuo, paskelbiantis rezultatus. Būna, kad tie tretieji asmenys išneša biuletenius iš rinkimų apylinkių, kad specialiai gadina biuletenius, blogai suskaičiuoja ir panašiai.
O dar būna ir „karuselės“, kai žmonės išsineša biuletenius, atneša balsų pirkėjui, kuris pažymi, ką reikia, tada kitas įmeta jį į balsadėžę, o tuo pačiu atneša naują tuščią, kurį vėl pirkėjas pildo ir duoda kitam žmogui.
Dar būna, kad piliečiai yra paliepiami balsuoti už kokį nors kandidatą grasinant susidorojimais, taip pat reikalaujama atnešti įrodymą, jog balsuota „teisingai“[4].
Žodžiu, netobula sistema. Patys matome, kokie skandalai po pastarųjų rinkimų. Keliose apygardose rinkimai pripažinti negaliojančiais, keliose balsai perskaičiuojami. Bet viena šioje sistemoje nekinta – visur dalyvauja žmonės.
Balsavimo sistema naudojant šiuolaikines informacines technologijas
Jau aptarėme kas yra informacijos šaltinis ir informacijos gavėjas balsavimo atveju. Tai žmonės.
Informacinės technologijos yra taip pat tie patys trys elementai: informacijos šaltinis, perdavimo kanalas ir informacijos gavėjas, tik informacijos perdavimo kanale tų „trijų dalykų“ gali būti daug ir tai ne žmonės.
Pavyzdžiui, informacija apie žodį „TAIP“, gavėją iš siuntėjo galėtų pasiekti tokiu keliu:
Kairėje viršuje yra informacijos siuntėjas, o dešinėje viršuje – gavėjas.
Tas žmogeliukas prie kompiuterio yra nykštukas, kuris gyvena kompiuteryje<[5], ir jis:
Pamato, kad parašėte „TAIP“;
Tuoj pat praneša kitam nykštukui, kad šis paimtų žodį „TAIP“ ir nuneštų jį į saugyklą;
Trečias nykštukas iš saugyklos paėmęs tą „TAIP“ nuveža į logistikos centrą, dar vadinamą „internetais“.
Logistikos centre labai daug nykštukų ir jie tampo savo krovinius nepavargdami.
Jūsų „TAIP“ galų gale patenka į jūsų draugo kompiuterį, kuriam siuntėte tą žodį – tiksliau, į jo kompiuterio saugyklą,
Iš jūsų draugo kompiuterio saugyklos nykštukai krovinį perduoda vienas kitam ir paskutinysis prilipdo „TAIP“ prie ekrano.
Jūsų draugas, taip pat gali tokią pačią informaciją atsiųsti per savo nykštukus jūsų nykštukams, kurie prilipdo ją jūsų ekrane. O piktasis trolis prisijungęs prie logistikos centro irgi ten kažką daro, bet mes jaučiamės saugūs už savo ugniasienių ir antivirusų.
Baisokas išėjo paveiksliukas. Iš tiesų tai viskas yra kiek gražiau ir kartu baisiau – priklausomai nuo to kur žiūrėsit[6]. Kai tiek daug informacijos šaltinių, perdavimo kanalų ir gavėjų, visus juos kontroliuoti pasidaro ypatingai sunku.
Informacija, kuria jūs daugiausiai naudojatės kompiuteryje yra suskaitmeninta. Visos informacinės technologijos paremtos skaitmeninio signalo tai yra suskaitmenintos informacijos apdorojimu. Skaitmeninta informacija, tai informacija paversta skaitmeniniu kodu arba „nuliukais-vienetukais“.
Mūsų šiuolaikinės informacinės technologijos, pažvelgus pakankamai giliai, paremtos dvejetainiu kodu, jame yra tik du simboliai: „0“ ir „1“. Pavyzdžiui „žodis“ gali būti užrašytas „nuliukais-vienetukais“: 1001111001101111011001000110100101110011[7]. Šis žodis, matome, yra daug ilgesnis už lotyniškos abėcėlės raidėmis užrašytą, bet informacija mūsų šiandieniniuose kompiuteriuose (taip pat kitokiuose daiktuose, kurie dirba su skaitmeninta informacija) yra apdorojama ir perduodama tokiais greičiais, kad mūsų analoginiai receptoriai (akys, ausys ir pan.) net nevirptelėtų.
Suskaitmenintas „žodis“ yra 40 bitų[8] dydžio arba 0,04 kilobito, arba 0,00004 megabito, o jeigu jūsų kompiuteris sugeba perduoti ir įrašyti informaciją kokių 100 megabitų per sekundę greičiu (na, maniškis su SSD disku tai gali – ką tik pažiūrėjau), tai jis per tą vieną sekundę gali 2 500 000 kartų perduoti žodį „žodis“.
Viena „Haris Poteris. Išminties akmuo“ knyga „sveria“ ~143,95 KB (e-knyga), o tai reiškia, kad per 1 sekundę kompiuteris jums gali perduoti apie 694 tokio dydžio knygas. Ir tas 694 knygas jūsų kompiuteris per tą pačią sekundę gali perkelti iš vienos disko vietos į kitą, irba gali perkelti jas į kompiuterį jūsų draugui (na, užtruktų gal ilgiau nei sekundę – gal kokias 1,007 sekundės)[9].
Plika akimi nepamatysite, ką daro jūsų kompiuteris ir niekaip nesuprasite, kas jame vyksta. Tai padaryti galima tik naudojant įvairius interpretatorius-dekoderius, kurie sugeba informaciją iškoduoti ir pateikti mums suprantama forma (dažniausiai ekrane arba garsiakalbyje).
Interpretatorių–dekoderių kiekio informacijos perdavimo ir apdorojimo greičiai reikšmingai (nagrinėjamame kontekste) neriboja, tad informacijos perdavimo kanale jų darbo jūs savo receptoriais negalėsite niekaip pamatyti ar užfiksuoti. Tam specialistai telkiasi pagalbon įrankius, kuriuos jie manosi visiškai valdą, t.y. susiprogramuoja kažką ir iš įvairių požymių bei kitų loginių operacijų pagalba išsiaiškina, ar mato šaltinį, ar tik eilinį interpretatorių, kuris emuliuoja šaltinį.
Dabar ir tokie dalykai kaip virtualūs kompiuteriai yra norma. Tai yra kompiuteriai kompiuteriuose: dirbdamas su virtualiu kompiuteriu niekaip negalėsite patikrinti, ar jis yra virtualus ar ne, jei koks nors administratorius, sukonfigūravęs tą virtualią mašiną, nuspręs jums to nerodyti. O tas administratorius nesupras, kad pats dirba virtualioje mašinoje, jei yra dar kitas administratorius, kuris padarė virtualų kompiuterį, kuriame dirba pirmasis administratorius. Na, nebent tie administratoriai susitiks serverinėje ir prisijungs tiesiai prie kompiuterio kokia nors standartizuota sąsaja, kuri gali būti suprogramuota kokio nors administratoriaus, kuris…
Begalinis atspindys. Kuriame veidrodžio atspindyje esame? Tai galima atsekti pagal kokybę – kiekvienas atspindys vis prastesnis. Skaitmeninėje informacijoje kokybė neprarandama.
Kita skaitmeninio signalo ar informacijos savybė yra ta, kad jie gali būti kopijuojami visiškai nepakeičiant originalo. Ne taip kaip analoginis signalas – ten gyva galybė visokių triukšmų ir kitokių virpėjimų. Kopijuoti analoginį signalą ar informaciją galima tik su tam tikru tikslumu ir niekada idealiai[10]. Pavyzdžiui jūsų uždėtas „X“ balsavimo biuletenyje yra toks unikalus, kad niekas daugiau, net jūs pats, lygiai tokio paties kiek besistengsite nupiešti nebegalėsite. Žinoma, jeigu nusistatysite pakankamai griežtus tikrinimo kriterijus.
Skaitmeninėje informacijoje tokių patikrinimo kriterijų nėra, yra tik „1“ arba „0“ ir viskas. O tai reiškia, jog dirbant su skaitmenine informacija neįmanoma atsekti, kas nuo ko ir kur buvo nukopijuota, t.y. neįmanoma atgalinė proceso analizė[11].
Jeigu į e-balsavimo sistemą įdiegtumėm papildomus stebėjimo mechanizmus, kurie būtų tie patys IT sprendimai, mes turėtumėm vieną sistemą ir dar vieną meta-sistemą, kurią paveikti yra lygiai taip pat sunku arba lengva, kaip ir pirmąją. Kaip ir visas kitas, kiek jų vienų ant kitų bekrautumėm.
O čia jau visai baisus paveiksliukas:
Jūsų kompiuteris gali dirbti piktajam troliui, kuris savo zombiais ima iš jūsų kompiuterio duomenis ir teikia jums savo duomenis, nors jūs matote tik savo geruosius nykštukus.
Kompiuterį arba kitą šiuolaikinę sistemą, kuri apdoroja informaciją, galėtumėm sulyginti net su tokia filosofine koncepcija kaip Šriodingerio katė. Nežinosime, ar katė mūsų kompiuteryje gyva ar mirusi, t.y. ji tuo pačiu metu bus ir gyva, ir mirusi, mūsų balsas bus ir „TAIP“ ir „NE“ vienu metu:
Visiems jau seniai kyla įtarimai, kad kompiuterius ir internetą sukūrė katės, todėl šis paveikslas tą tik patvirtina.
Tik Šriodingerio katės atveju jos gyvybė priklauso nuo radioaktyvaus elemento, o balsavimo atveju rezultatasi priklausys nuo to, kas gali paspausti mygtuką, sudaužantį nuodų buteliuką.
Mišri sistema
IT pagalba gali būti pasitelkiama kopijuojant užpildytus biuletenius ir atliekant skaičiavimą, atsietą nuo rankinio. Galbūt tokie mišrūs sprendimai dar labiau išsunktų nesąžiningų žmonių išteklius ir jų poveikis rezultatams būtų mažesnis.
Bet galimybės keisti e–balsavimo rezultatus lieka tos pačios. Galbūt galima būtų e-balsavimo rezultatus laikyti tik patariamaisiais, bet matom, kas yra patariamasis referendumas – reikalingas tarsi šuniui penkta koja.
Bandymai pritaikyti IT sprendimus rinkimuose – tai tarsi papildomos kojos šuniui: turi jų nemažai, bet naudos iš to nedaug.
Išvados
Kad ir kokia netobula yra klasikinė rinkimų sistema, ji vistiek tobulesnė už bet kokią elektroninio balsavimo sistemą (vertinant kontrolės galimybes), nes joje bent jau yra ką perskaičiuoti, interpretatorių (trečiųjų šalių) kiekis yra patikrinamas, informacija yra koduojama ir perduodama taip, kad žmogaus jutimais jos perdavimą įmanoma užregistruoti, o tai reiškia, kad bet kuris žmogus gali stebėti procesą ir jį analizuoti.
Mišrioje sistemoje IT sprendimai būtų tik pagalba klasikinei – papildoma kontrolė, papildomas trečiųjų asmenų galimos įtakos ribojimas. Bet tokios sistemos efektyvumas yra labai abejotinas – įdiegti prireiks daug pastangų, o nauda miglota. Kuo daugiau kontrolės mechanizmų, kuo sudėtingesnė sistema – tuo daugiau galimybių ją paveikti.
DUK
Ar e-balsavimas patogesnis, nes galima balsuoti namuose?
E-balsavimas leidžia žmonėms balsuoti namuose. Bet namuose dabar balsuoja senyvi žmonės, kurie negali nueiti iki apylinkių. Aš, tiesą sakant, nežinau, ar yra žmonių, balsuojančių neteisingai, jei pas juos ateina surinkti balsų į namus.
Ar e-balsavimas patogesnis, ir emigrantams nereiks ieškoti atstovybių?
Didžiausia problema, kurią išspręstų e-balsavimas, tai emigrantų, esančių toli nuo Lietuvos atstovybių, pilietinės valios reiškimas. Bet tikrai pilietiški ir susirūpinę Lietuvos piliečiai žino, kad rinkimai būna kas 4 metus, balsavimo diena žinoma iš anksto (o be to įmanomas išankstinis balsavimas). O jeigu žmogui ne visai įdomu kas vyksta Lietuvoje, tai…
„Prieš atsirandant elektroninei bankininkystei irgi buvo skeptikų…“
Taip. Ir prieš atsirandant automobiliams irgi buvo skeptikų. Bet kaip tai susiję su e-balsavimu? Ta „e“ raidė ir viskas. Kiti reikalavimai yra visiškai skirtingi.
„Ar partijos galės siųsti savo stebėtojus stebėti balsavimų skaičiavimo?“
Taip. Tik jie stebės, kaip ūžia vėsintuvai ir mirga lemputės, o ekrane galės žiūrėti jų mėgstamą filmą – bent jau laikas bus praleistas naudingai.
[1]– O jei tai pasikeis, tai tada mus valdys mašinos.
[2]– Kas tas balso gavėjas? Čia galima būtų parašyti ir„gavėjai“, nes jų yra keli: kandidatas, tarpininkai (pavyzdžiui, VRK) pats balso „siuntėjas“ ir kiti balsuotojai. Žodžiu visi kandidatai, ir visi balsuotojai, ir visi tarpininkai…
[3]– Informacijos gavėjas dar turi būti tikras, kad balsuoja žmogus, o ne koks nors ateivis ar katės, ar mašinos, bet turi nežinoti, kuris tiksliai žmogus.
[4]– Tiems žmonėms patarčiau pažymėti „teisingą“ kandidatą, nufotografuoti, o paskui ant biuletenio nupiešti mėgstamą animacinio serialo herojų prieš metant į urną…
[5]– Tiems, kas nežino, paaiškinu: kompiuteryje gyvena daug mažų nykštukų, kuriuos veisia silicio slėnyje, tie nykštukai minta elektra ir nešioja informacijos bitus savo iXad planšetėse, arba kaip pavaizduotame paveiksliuke: savo iXad kompiuteriuose, kuriuose taip pat gyvena nykštukai, kurie nešioja informaciją savo…
[6]– O internete galima žiūrėti į daug kur. Pavyzdžiui į Wikipedia, į kačiukus, į ministrų blogus, į Pipediją, į Delfi ar į kokią nors Internetų kloaką, kur vien tik visokios baisybės ir šlykštynės.
[7]– Visai smagu kartais tiesiog sugalvoti „ką norėčiau padaryti“ ir tai surasti Internete jau padarytą. Na, pavyzdžiui, rašydamas šį straipsnį sugalvojau, jog būtų gerai jums parodyti kaip žmonių kalba užrašytas „žodis” gali būti užkoduojamas dvejetainėje sistemoje. Tereikėjo paieškoti kažko panašaus į „transform letters into machine code“ ir radau šį visai puikų daiktą.
[9]– Čia jeigu gyvenate Lietuvoje, tai tikėtina, kad taip ir būtų, nes Lietuvoje 100 Mb/s greitaveika jau niekas nebesigiria.
[10]– Pavyzdžiui šiuolaikiniai televizoriai moka rodyti „High Resolution“ filmus, kur ant žmogaus veido matosi kiekvienas plaukelis ar spuogelis, bet priėjus prie ekrano ir prikišus veidą prie pat ekrano – matome mirgančius taškelius.
[11]– Skaitmeninės informacijos autentiškumui užtikrinti yra kuriami įvairūs matematiniai modeliai, pavyzdžiui, e-parašai ir panašiai. Originale užfiksuojama data yra anksčiausia. Bet visi šie modeliai turi vieną didelį trūkumą – jie yra atsiejami nuo žmogaus. Pavyzdžiui, jūsų e-parašo raktas yra sertifikato išdavimo įmonės saugykloje, kurias šios įmonės saugo po 9 užraktais (taip jos sako). Tas parašas, o tiksliau, jūs pats sau nebe priklausote, ir jumis naudotis ta įmonė galėtų su jumis nepasitarusi. O be to bet kokį matematinį modelį galima išspręsti pasitelkus ta pačia matematika. Sprendimas tik laiko klausimas (tiesa, gan rimtas – nesikeičiant turimoms sąlygoms (pvz. naudojant patį galingiausią žmonijai dabar žinomą super-kompiuterį), kai kurių modelių sprendimas užimtų daugybę metų, bet niekas nėra užtikrintas, kad sąlygos nepasikeis, o jei pasikeis, tai niekas nebus užtikrintas, kad matematinio modelio autoriai suspės jį patobulinti, kol kokie nors negeri žmonės suspės sprendimu pasinaudoti).
Daug kas matėte mano rinkiminės agitacijos video. Daug kas žino, jog kuriant kokį nors filmą visada lieka atraižų. Tai aš va sulipdžiau kažką iš tų atraižų.
Buvo neapsakomai smagu ir malonu gauti tokias nuotraukas ir žinutes:
Ačiū visiems įrašiusiems 102!
Jūs visi nuostabūs!
Ačiū man padėjusiems už pamokas ir brangų laiką, ir už neįkainuojamas pastangas!
Ačiū, Dalia, už kantrybę…
Na, o rezultatai: opozicija laiminti visus rinkimus, švytuoklė, švytuojanti mažesne amplitude ((c) Aurelijus), Internetai, Internetų partija. Buvo įdomu, bus dar įdomiau! Šiek tiek prasimankštinome. Labai svarbu neleisti sau po apšilimo sustingti.
