Mokykla privaloma!

Mano vyriausiajam sūnui dabar beveik 3 metai. Pirma klasė bus ne anksčiau kaip už ~4 metų.

Esu jau minėjęs, jog kiekvienas vaikas yra atskira asmenybė – nėra tokio pačio žmogaus, net identiški dvyniai vistiek kažkuo skiriasi. Ten pat ir buvo balsavimo rezultatai, kurie mane lengvai šokiravo (na, gal nešokiravo, jei turėti omenyje, jog pas mane tada lankėsi vien internetiniai troliai). Kalbėta buvo apie tai ar ne per anksti vaikus pradėti mokyti visokių rimtų dalykų ir ar neverta jiems leisti pasaulį tyrinėti taip, kaip jiems gaunasi, kaip jiems tai gaunasi savaime. Tai yra, ar verta skiepyti savo vaikui nuo pat vaikystės savo požiūrį? Ar tikrai tas požiūris yra tas teisingasis? O gal vaikas tyrinėdamas pasaulį taip, kaip jis sugeba pats, atras kitas, mums nepastebėtas puses?

Štai jaunėlis mūsų jau pusantrų metų, bet vaikšto kol kas tik įsikibęs į ranką. Galėtų vaikščioti ir pats, bet kažko lygtais bijo: tik paleidžiame ranką – iš karto atsisėda ir tada juda pasišokinėdamas ant užpakalio[1]. Vyresnėlis vaikščioti pradėjo beveik nepastebimai: regis atsistojo ir nuėjo. Jaunėlis yra kiek atsargesnis, vyresnysis gi – visiškas nenuorama ir jo interesų laukas yra ypač platus. Jaunėlis regis kiek intravertas, o vyresnysis ekstravertas. Žinoma, jaunėlį auklėti labai padeda ir vyresnysis sūnus, gal dėl to jis kiek mažiau ir drąsus.

DNR ląstelė
DNR užprogramuoja daugybę informacijos. Mokslininkai, sako, kad į DNR sugebėjo užkoduoti kažkokią knygą...

Taigi, vaikai skirtingi. Ir tai yra gerai. Apie savo vaikus galėčiau pripasakoti ir daugiau, tiek kad jums atsibostų. Dalia apie juos papasakot galėtų dar daugiau. Ji galėtų papasakoti tiek, kad net negalėtumėte įsivaizduoti kiek: ji gali identifikuoti paternus kiekviename smulkiausiame judesyje ar elgesyje ir papasakoti kodėl taip yra. Mamos savo vaikus pažįsta dar geriau nei savo vyrus, geriau nei save. Štai dar prisiminiau vieną istoriją, kurią papasakojo mums per gimdymo kursus lektorė (ne Sheri Bayles, kita): laiko kūdikį apgaubusi medžiagos gabalu Afrikoje (o gal Australijoje) juodaodė (o gal aborigenė) ir staiga praskleidžia medžiagą, kūdikis nusišlapina, ji ramiai vėl įsuka kūdikį – nei lašo ant medžiagos ar jos pačios; jos tada paklausia: “iš kur žinojote, kad kūdikis nori šlapintis?”, ta kiek pagalvojusi atsakė: “O iš kur jūs žinote, kad norite?”.

Vaikas ir mama
Mama su vaiku kažkur plaukia. Gali būti, kad tas kūdikis mamai nugaros net vandenyje neapsisioja.

Taigi, motinos ir vaiko ryšys paprastai būna itin stiprus ir nerasite jokio kito žmogaus, kuris geriau suprastų vaiką nei mama. Su viena tokia neseniai kalbėjausi apie jos sūnų, kuriam 7’eri sukanka gruodžio pabaigoje. Mama pasiskundė, kad jos nuomone, jos vaikas yra nepasiruošęs dar eiti į mokyklą. Jos argumentai buvo tie, kad jos sūnus, kiek daugiau nei vidutiniškai sirguliavęs, kad nėra subrendęs sociališkai ir psichologiškai tiek, kad jį galėtų išleisti į mokyklą. Jokių atsilikimų nėra, bet nenori vesti į mokyklą, kuria jos draugės ir gal net mokytojos vadina “mėsmale”[2].

Gan įdomiai sutapo ir tai, jog Google Plus socialiniame tinkle vienas jo dalyvių pusiau viešai pasvarstė kaip jam padaryti, kad savo vaiką galėtų išleisti vėliau į mokyklą, o ne tada, kai privaloma? Anot jo ir pusmetis tokiame amžiuje reiškia labai daug. Čia jo posto dalies citata:

Toks Malcolm Gladwell, žmogus, kuris rašo knygas iš tau pažįstamos statistikos (publicly available statistikos) savo puikioje knygoje Outliers dėjo konkrečią lentelę – USA ledo ritulio rinktinės narių gimimo datos. Guess what – du trečdaliai jų yra gimę pirmąjį metų ketvirtį. Pažiūrėjau mūsų kašio rinktinę kažkada – akurat, tas pats patternas. Treneriai renkasi didesnius, stipresnius, mokytojai irgi taip pat – gudresnius, protingesnius. Aišku, sporte tai matosi ryškiau, nei moksle, bet moksle matosi irgi ryškiai. Tą man patvirtino ir bičiulė Austėja Landsbergienė.

Austėja savo bloge taip pat gan nuodugniai išnagrinėjo šią dilemą. Taip pat citata iš jos straipsnio:

Ar galima vaiką į mokyklą išleisti per anksti?

Vienareikšmiškai – GALIMA. Ką reiškia pasakymas išleistas per anksti?! Tai reiškia, kad padarėte vaikui meškos paslaugą. J.Uphoff ir J.Gilmore atliko tyrimą, kuris parodė, kad vaikai, kurie išėjo į pirmą klasę anksčiau, nei 6m3mėn, sudėtingiau adaptavosi mokykloje nei tie, kurie išėjo į mokyklą vyresni. (N.B.: JAV į mokyklą VISI vaikai išeina šešerių, vadinasi, čia kalbama tiesiog apie jauniausius klasėje). Pasirodo, šiems – jauniausiems klasėje – vaikams prasčiausiai sekėsi laikyti egzaminus ir apskritai jų pažymiai buvo prastesni. Be to, jie dažniau lieka kartoti kurso ir dažniau turi mokymosi sunkumų. Liūdniausia, kad ta uodega velkasi per visą mokyklą ir net universitetą.

Taigi, šnekučiavomes su mama, kurios vaiko gimtadienis gruodžio pabaigoje, kuris anot jos nepasiruošęs eiti į mokyklą šiais metais. Pasirodo, jog Švietimo įstatyme parašyta, jog į mokyklą vaiką galima vesti anksčiau nei 7 metai, bet jokiu būdu ne vėliau (ir ten niekam neįdomu, kad jei vaikas būtų gimęs trim dienom vėliau, tai tos problemos gal net nebūtų, t.y. visiškas biurokratiškas požiūris ir formalus kalendoriaus laikymasis). Ką gi, anot Austėjos, šis įstatymas leidžia jums padaryti meškos paslaugą savo vaikui. Tokios paslaugos nenori nei viena mama savo vaikui. Kas būtų, jei ji nesilaikytų šio įstatymo? Kiek supratau iš pokalbio, tai baudos, socialiniai visokie darbuotojai (su šeimos statuso pakeitimu į “asocialią”), prarasta teisė į darželį. Iš visų šių dalykų mažiausiai bjaurus ir brangus tai baudos.

Išimtys įstatyme yra dėl raidos sutrikimo: yra tokia “pedagoginės psichologijos” tarnyba, kuri įvertina ar vaikas gali eiti į mokyklą anksčiau, jei nori tėvai. Bet ta tarnyba nevertina ar vaikas gali eiti į mokyklą, jei jam jau sukako septyneri metai, net jei gimtadienis Gruodžio 31’ą.

Biurokratijos jūra
Biurokratijos jūra - kaip nepaskęst?

Prisipažinsiu, jog dar neišnagrinėjau šio įstatymo, bet “visom keturiom” esu už šią mamą. Juk savo vaiką geriausiai pažįsta ir žino tik jo mama. Na, o jeigu ji klysta, tą galėtų patikrinti profesionalai. Įdomu, išties, kaip ir ką vertina ta “pedagoginės psichologijos” tarnyba. Žinoma, negalima tikėtis, jog mama sėdės rankas sudėjusi: Internetuose jau yra ir peticija, o ir supermamos apie tai gan plačiai diskutuoja.

O aš, tuo tarpu, džiaugiuosi, kad mano vyresniajam kol kas dar 3 metai, o apie mokyklą reiks galvoti tik po ~4 metų – tada gal jau bus požiūris į mokymą bus pasikeitęs? O ir šiaip jis labai guvus, labai komunikabilus, nors gimęs “vėlai” metuose – lapkritį. Va tik po <6 metų, jaunesniajam bus septyneri. Įdomu ar neatsidursime tos mamos vietoje?

_________________________

[1]– Mano tėvai man irgi pasakojo, kad aš irgi šitaip pradėjau savarankiškai judėti, t.y. ant užpakalio. Tik aš kojas sušleivindavau į išorę, o maniškis į vidinę pusę.

[2]– Na taip, mokykla kaip kariuomenė – muštruoti ir priversti paklusti. Tokį slogų bendrąjį įspūdį apie savąją mokyklą atsimenu ir aš. Žinoma, buvo puikių momentų, bet jie buvo retesni, nei nusivylimai ir kaltės jausmas. Bet, supratau, kad mano vaikams gali pasisekti labiau, nes Lietuvoje gan sėkmingai ir gan plačiai vyksta “Kūrybinės partnerystės” forumas, kurio esmė yra ugdyti vaikų kūrybiškumą

Rumšiškės: žmonės ir nacionalinis interesas

Nelengva dalia teko Praveniškių ir Rumšiškių apylinkių gyventojams – patvirtinus Rumšiškių miestelio ir gretimų teritorijų bendrąjį planą, dešimtmečiams tapo užkonservuota apie 100 žemės savininkų gyventojams priklausančių sklypų.

Vietos gyventojai ir nekilnojamojo turto valdytojai prašo surasti sprendimą, kad jie galėtų pakeisti savo turimos žemės sklypų paskirtį ir nepralošti, belaukdami kol prasidės planuojami zoologijos sodo ir žemės ūkio bei edukacinių parodų centro statybos darbai.

Kauno priemiestinės ir Kauno marių rekreacinės zonos planavimas pradėtas dar prieš 30 metų. Bene prieš tiek metų buvo dar svarstoma zoologijos sodą įrengti tarp Rumšiškių ir Pravieniškių: ten tarp geležinkelio, Pravienos upelio ir plento. Tokiai traukos zonai labai svarbu turėti gerą susisiekimą, vietą automobiliams ir įvairiai kitokiai infrakstruktūrai, juk ten ir laukymės ir valstybinis miškas.

Norai ir siekiai buvo geri: išnaudoti turimą turtą kaip galima efektyviau, pritraukti investicijas

Prieš porą metų senai vizijai įkvėpta naują viltis tapti realybe. Atrodo, kad ateityje, visgi, pavyks rekreacinę zoną pritaikyti žmonių poreikiams ir pritraukti į kraštą daugiau investicijų.

Rumšiškių miestelio bendrojo plano darbai buvo patvirtinti Kaišiadorių rajono savivaldybės Administracijos direktoriaus įsakymu dar 2010 rugpjūčio pabaigoje. Teritorijų planavimo ėmėsi Kauno Technologijos Universiteto (KTU) architektūros ir statybos institutas (ASI).  Lygiai po metų – 2011 spalio pabaigoje, bendrojo plano koncepcijai buvo pritarta. Čia KTU ASI darbo rezultatas, kurį pilnu dydžiu rasite čia.

KTU ASI tyrinėjimų rezultataas
KTU ASI tyrinėjimų ir darbo rezultatas.
KTU ASI tyrinėjimų rezultatas
KTU ASI tyrinėjimų rezultatas bendresniu planu.

KTU architektūros ir statybos instituto atstovai užsiminė, jog Zoologijos sodui būtų skirta ~200 ha žemės, jame gyvūnai būtų sąlyginai laisvi, o žmonės nuo jų atitverti – t.y. visai kitokia, nei dabar esančio Kaune zoologijos sodo koncepcija.

Panašiai į tai ;)
Panašiai į tokį sprendimą. Žinoma, bus jis kur kas geresnis, bet šiuo atveju tos grotos, tie žmonės narve ir žodis "Pravieniškės" kuria labai įdomias asociacijas... 😉

Be zoologijos sodo imtasi galvoti, kaip išnaudoti seniau buvusio gyvulininkystės komplekso plotą: dabar ten gan chaotiška situacija – pilna visokių įmonių, jų iškabų. KTU ASI siūlo šią vietą skirti žemės ūkio parodų ir edukacijos centrui.

O štai Lietuvos liaudies buities muziejus atitinka aukščią tarptautinį lygį – ekspozicija čia puikiai suderinta su reljefu, puikiai išspręsta logistika. Planą rengusieji KTU architektai etnografiniame kaime jokių pertvarkymų nenumato – visas dėmesys sutelktas į tai, kaip panašiai sutvarkyti ir aplinkines teritorijas

Visa tai puiku ir nacionalinės reikšmės objektai skiriami turi būti svarbiems dalykams. Bet reikia apsispręsti kurie dalykai yra svarbiausi.

Leisime žemei dirvonuoti?

Ar jūs sutiktumėte laukti 10 metų, jei norėtumėte pasistatyti kokios, kad ir ūkinės paskirties pastatą savo žemėje? Galų gale, kai jau dešimtmečius kalbame apie gamtą tausojančią rekreacinę zoną Lietuvos liaudies buities muziejaus pašonėje, kodėl čia esančiuse žemės ūkio paskirties sklypus dar ilgiems metams pasmerkiame dirvonuoti purvynais?

Rumšiškių gyventojų interesai neturėtų būti nustumiami į šalį, aiškinant, jog graži ateitis ir nacionalinis interesas yra aukščiau už žmonių interesus. Logiška, kad gaspadorius savo kieme nori tvarkytis pagal save, todėl visokie teisių į nuosavybę ir jos valdymą suvaržymai atrodo nepagrįsti ir nuvilia gyventojus.

Darbai turi atitikti deklaruojamus gražius tikslus, todėl reikia pakeisti teisinę nuostatą, kad Rumšiškių ir Praveniškių apylinkių gyventojai nebūtų suvaržyti keisti ir gražinti kraštovaizdį, kol jame įsikurs zoologijos sodas, iškils žemės ūkio edukacinis centras, bus pradėti tiesti keliai.

Tikėtina ir tai, kad per dešimtį metų žmonės sugalvos, kaip uždirbti iš savo valdomo neklinojamo turto – kodėl turime iš jų atimti tokią galimybę?

Žinoma, kad nelengva veiksmus suplanuoti teisingai ir padaryti išmintingus sprendimus, kurie tiktų ir patiktų visiems. Bet juk tam ir reikia kalbėtis, aiškintis su žmonėmis kas jiems nepatinka ir kokie sprendimai leistu laimėti visoms pusėms.

Žymus mokslininkas ir mąstytojas apribojimų teorijos pradininkas Eliyahu M. Goldratt teigia, jog visos dilemos gali būti išspręstos tokiu būdu (kai laimi abi pusės), jeigu teisingos prielaidos ir pati dilema suformuluota teisingai. O šitie dalykai gali būti atlikti tik gerai išanalizavus situaciją.

Kokį sprendimą pasiūlysime Rumšiškėms? Aš už win-win (laimi abi pusės) sprendimą. Aš už gyventojų interesus, o šis projektas tikrai gali būti ir bus atitinkantis šiuos interesus.

Seimo rinkimai 2012 ir aš

2012 metų Seimo rinkimai vyks spalio 14 dieną. Aš, Skirmantas Tumelis, esu kandidatas į Seimo narius. Mane iškėlė Lietuvos Respublikos Liberalų Sąjūdis.

Kandidatuoju daugiamandatėje, tai yra pagal sąrašus, ir vienmandatėje, 59’oje Kaišiadorių-Elektrėnų apygardoje.

 

Trumpai apie save (kiek daugiau negu Apie puslapyje)

Gimiau Alytuje. Ten augau žiemom, o vasarų metu Kiaušuose ir Zizėnuose.

Tėvas – maisto pramonės inžinierius, mama – gydytoja. Brolis – programuotojas.

Mokiausi Alytaus Volungės vidurinėje mokykloje, po to Kauno technologijų universitete, kur apgyniau telekomunikacijų ir elektronikos inžinieriaus bakalaurą. Tada įstojau į matavimų magistrantūrą, kurios vėliau atsisakiau, nes tais pačiais metais, kai baigiau, įsidarbinau AB “Lietuvos Telekomas”.

Baigęs antrą kursą vasaros atostogoms išvažiavau autostopu į Angliją, kur planavau uždarbiauti ir užsidirbti kompiuteriui ir kitokioms gerybėms. Atsivežiau truputį daugiau pinigų negu išsivežiau, juos skyriau B kategorijos vairuotojo pažymėjimui gauti. A kategorijos vairuotojo pažymėjimą gavome su draugu Alytuje, kai dar buvau 16 metų. Turėjo tėvas tokį “Voschod” motociklą, su kuriuo važinėdavome žvejoti, perkaitinom cilindrą, tada jį archyvavome kaime malkinėje, iš kurios jį vėliau kažkas pavogė.

Trečiame kurse pagal autorinę sutartį dirbau žurnalų redakcijoje “Oho”. Po paskaitų suvedinėjau tekstą iš rankraščių, nes tą daryti pakankamai gerai moku[1].

Taigi, baigęs mokslus, įsidarbinau AB “Lietuvos Telekomas”, kuris vėliau tapo TEO LT, AB. Iš pradžių dirbau tarptautinių paslaugų pardavėju, prekiavau su užsienio operatoriais, tada perėjau į kitą skyrių dirbti projektų vadovu, šiuo metu juo ir esu.

2012 rinkimų į Seimą kandidato programa

Iš principo pritariu daugeliui šios programos nuostatų. O nuo savęs pridedu:

  1. Matavimai. Norint suprasti kur esi ir kaip tau sekasi – būtina matuoti. Bet koks progresas turi būti vertinamas remiantis šiais matavimais Ir atlikto darbo rezultatus vertinti remiantis šiais matavimais.
  2. Valstybės IT ūkis šiuo metu yra decentralizuotas, kiekviena valstybinė įmonė ar ministerija turi atskirų IT sistemų, kurios tarpusavyje visiškai “nesikalba”. Mano tikslas – šias sistemas suintegruoti. Žinau, kad toks projektas vyko (gal dar ir vyksta), bet rezultatai prasti. Aš turiu kompetencijų šioje srityje. Be to pritraukiantAKL bendruomenę bus sutaupyta daugybė pinigų ir laiko. Pavyzdys, pagal kurį galima dirbti yra estų X-road.
  3. Esu visiškai nepriklausomas ir neturiu jokių interesų išskyrus Lietuvos ir mano rinkėjų interesus. Todėl ši programos dalis bus vykdoma gerai.
  4. O čia yra mano paties programa.

 

Komentaruose klausti galite kandidato ko norite – kiek spėsiu atsakysiu.

_________

Už šį tinklaraštį niekam nieko nemoku, mane gina BATGA-A ir todėl aš čia galiu pasakoti apie tai, kad esu kandidatas į Seimą 2012 metų rinkimuose.

[1]– Yra toks šaunus žaidimas “Lietutis”, tai tiesiog su standartiniais nustatymais ką tik šiek tiek (~5 minutes) pamaigiau ir mano rezultatai tokie: 286.2 simb/min – 97.97% tikslumas

 

Autoriai – šių laikų baudžiauninkai

Vienas iš populiariausių, seniausiu ir visokių -ausių muzikantų, aktorių ir autorių Andrius Mamontovas šių metų pradžioje nusprendė kurti dar vieną autorių teisių kolektyvinio administravimo asociaciją NATA. Kaip rašo 15min, Andrius Mamontovas pareiškė, jog kurti savo asociaciją pavadinimu NATA išprovokavo tos pačios LATGA-A[1] elgesys. Taigi, turime dar vieną asociaciją.

Visi kaip vienas, kiek girdžiu, vis tvirtina, kad Lietuvos muzikos ir pramogų verslo rinka yra itin maža, todėl muzikantams ir panašiems kūrėjams čia sunku dirbti ir gyventi iš to dalyko. Maža rinka – mažai pinigų, bet asociacijų jau trys (LATGA-A, AGATA, NATA ir keturios, jei skaičiuoti BATGA-A). Kam jų tiek reikia?

Šių metų pradžioje, jei prisimenate, Lietuvoje o ir visoje Europoje ir Pasaulyje vyko daug dalykų su ACTA[2], kuri Europos Parlamente balsavimu buvo atmesta:

Europarlamentarai džiaugiasi balsavę prieš ACTA
Europarlamentarai džiaugiasi balsavę prieš ACTA - matyt rodo savo rinkėjams, kurie jiems siuntė žinutes, kaip jie balsavo.

Dar esu minėjęs, kas galimai labiausiai suinteresuotas panašiais dokumentais kaip ACTA įsigaliojimu. Ir tai yra visokios muzikos industrijos, įrašų kompanijos, joms į parankę ne pelno siekiančios autorinių teisių asociacijos ir galų gale tikrieji banginiai: komercinių patentų klikos – patys didžiausi pasaulio visokių -cidų ir GMO gamintojai kaip Monsanto ir panašiai. Taigi ši velniava su visa ta ACTA, SOPA ir PIPA labiau gal yra muzikos industrijos neslepiamų konvulsijų pasekmė, kaip ir dar 1999 metais Lietuvos Respublikos Seimas priimtas autorinių teisių ir gretutinių teisių įstatymas, kuriame yra toks 65 straipsnis

Kolektyvinio autorių teisių administravimo asociacija
Kolektyvinio autorių teisių administravimo asociacija

Tai kam gi Lietuvoje reikia trijų autorių teisių administravimo asociacijų? Per daug pinigų pas mus šioje savo sultyse verdančioje mažoje rinkoje? Kam išvis reikalingos tos asociacijos, kurios kaip kokie reketuotojai pasiima savo nalogą iš autorių, atiduodami jiems tarsi išmaldą kas liko nuo jų “administravimo” išlaidų? Kodėl pats autorius negali pasiimti savo pinigų? Kodėl reikia dalintis su kažkokiais parazitais? Kodėl Andrius Mamontovas nutarė inicijuoti dar vienos asociacijos steigimą vietoje to, kad užsiregistruotų paprasčiausią IĮ?

O pasirodo negalima – autorius negali pats susirinkti savo kūryba uždirbtų pinigų. Negali, nes Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas, to nenumato. Не положено! Štai ištrauka iš šio įstatymo (aš suprantu, ten daug sauso teksto, po citata rasite mano išvadų, tad jei tingite skaityti įstatymą, tiesiog praleiskite šią citatą):

 

[…]

65 straipsnis. Autorių teisių ir gretutinių teisių kolektyvinio administravimo taikymo sritis

1. Autoriai, atlikėjai, fonogramų gamintojai, transliuojančiosios organizacijos ir kiti autorių teisių bei gretutinių teisių subjektai turi teisę perduoti savo turtines teises kolektyviai administruoti šiems tikslams specialiai įsteigtoms autorių teisių ir gretutinių teisių kolektyvinio administravimo asociacijoms (toliau – kolektyvinio administravimo asociacijos).

2. Kolektyvinis teisių administravimas gali būti taikomas:

[…]

2) literatūros ir meno kūrinių transliavimui, retransliavimui, kitokiam viešam paskelbimui (įskaitant foninę muziką), taip pat kūrinių ir gretutinių teisių objektų padarymui viešai prieinamų kompiuterių tinklais (internete);

[…]

4) kūrinių ir gretutinių teisių objektų kabelinei retransliacijai, išskyrus atvejus, kai tai yra pačių kabelinės retransliacijos operatorių programos;

[…]

6) fonogramų, išleistų komerciniais tikslais, transliavimui, retransliavimui ir kitokiam viešam paskelbimui (įskaitant foninę muziką);

[…]

10) kūrinių atgaminimui reprografijos būdu (fotokopijavimo ar kitu panašiu būdu popieriuje);

11) knygų ir kitų leidinių panaudai bibliotekose;

[…]

13) audiovizualinių kūrinių ar fonogramose įrašytų kūrinių atgaminimui asmeniniais tikslais;

[…]

3. Šio straipsnio 2 dalies 4, 6, 10, 11 ir 13 punktuose nurodytos teisės įgyvendinamos tik kolektyvinio administravimo būdu.

4. Tuo atveju, kai autorių teisių ar gretutinių teisių subjektas nėra suteikęs įgaliojimų jokiai kolektyvinio administravimo asociacijai įgyvendinti jo išimtinę teisę leisti kūrinio ar gretutinių teisių objekto kabelinę retransliaciją, laikoma, kad tokius įgaliojimus turi kolektyvinio administravimo asociacija, Lietuvos Respublikos teritorijoje administruojanti tokio pobūdžio teises. Toks autorių teisių ar gretutinių teisių subjektas turi tokias pačias teises ir įsipareigojimus pagal kabelinės retransliacijos operatorių ir kolektyvinio administravimo asociacijos sudarytas sutartis kaip ir kiti teisių subjektai, kurie yra suteikę tai asociacijai tokius įgaliojimus. Jei išimtines teises į kūrinių ar gretutinių teisių objektų kabelinę retransliaciją Lietuvos Respublikoje administruoja daugiau negu viena kolektyvinio administravimo asociacija, autorių teisių ar gretutinių teisių subjektas gali pasirinkti, kuri iš tų asociacijų bus laikoma įgaliota administruoti jo teises.

[…]

Įsivaizduokime kad esate autorius, sukūrėte gražią dainą ar melodiją ir patalpinote ją į internetą, be jokių licencinių apribojimų. Na, tiesiog šiaip, nes tokia jūsų saviraiška. Kažkam tai labai patiko, jis atsisiuntė tą kūrinį ir pamatęs, jog nėra jokių licencinių apribojimų, paėmė ir paleido tą kūrinį groti savo restorane. Į tą restoraną užėjo kokios nors autorių teisių administravimo asociacijos atstovas (na, pavyzdžiui LATGA-A, AGATA arba NATA) ir nutarė sutikrinti ar restorano savininkas nepažeidžia kokių nors licencijų, ar moka asociacijai už visus viešai skelbiamus kūrinius[3].

 

Kolektyvinio autorių teisių administravimo asociacijos atstovas?
Kolektyvinio autorių teisių administravimo asociacijos atstovas?

Žinoma, asociacijos atstovas pastebi, jog už tą kūrinį, kurį jūs įdėjote į Internetą, o restorano savininkas atsisiuntęs retransliavo ar kitaip viešai paskelbė, asociacija pinigų negauna. Tad, kokio nors LATGA-A atstovas patikrinęs, jog su tokiu autoriumi sutarties nesudarę (kaip autorius nesudaręs ir su kitomis asociacijomis), jis gali drąsiai pareikalauti lygiai tiek pat pinigų, kiek jis reikalauja už kokio nors kito autoriaus leidžiamą muziką, na pavyzdžiui tiek pat kiek ir už Ščiogolovaitės, Radži, Cicino, Paškevičiaus ar Žvagulio leidžiamus kūrinius. O jūsų jie turi teisės net nepaklausti. Viską ką jūs galėtumėte, tai apie tai sužinojęs, pareikalauti savo dalies už tą užmokėtą sumą irba pakeisti asociaciją.

Na tai kas? – sakysite jūs. – Gal dar geriau! Neplanavau gauti pinigų, o čia, žiū, atsirado galimybė gauti porą litų iš kur net neplanavau gauti!

Tas tai tiesa. Ir ypač jums bus gerai, jei jūs nieko daryti nemokate, o tik esate kol kas labai darbštus ir kokie nors muzikos industrijos prodiuseriai jus gerai “išssuko”.

Bet o kas, jeigu jūs esate pradedantis kokio nors rock-blues-jazz-metal-pop-acid naujo stiliaus pradininkas? Jeigu jūs tik pradėjęs savo veiklą, niekam nežinomas, bet norite, kad jus išgirstų kaip galima platesnė auditorija? Ką, jeigu jūsų auditorija dažniausiai būna įvairiose viešose vietose? Kas jeigu tų viešų vietų (na, pvz. restoranų) savininkai jūsų nežino ir nenori mokėti pinigų už jūsų muziką?

Jūs norėtumėte pasakyti, kad jums dabar pinigų nereikia – jūs tik grokit! Bet jums restorano savininkas atsakytų, kad o ką jis pasakys kokiai nors AGATA’i? Arba LATGA-A’i? Arba NATA’i? Jis privalės jiems sumokėti, jei tie pareikalaus… Ir sumokėti tiek kiek jie pareikalaus.

Tad, jeigu esate koks nors pradedantysis ir norite savo žinomumą didinti, jums belieka tik skelbtis kur nors Internete, pvz. soc. tinkluose… Ir galite tai daryti, nes EP atmetė ACTA. Nes, jeigu būtų ratifikavęs, o Lietuva, žinoma, būtų ratifikavusi irgi, tai:

  • visokios ne pelno siekiančios asociacijos,
  • besiremdamos įstatymo 65 straipsnio 3 dalimi (kuri sako, jog 65 straipsnio 2-je dalyje 13-ame punkte nurodoma, jog  audiovizualinių kūrinių ar fonogramose įrašytų kūrinių atgaminimui asmeniniais tikslais kolektyvinis teisių administravimas PRIVALO būti taikomas)
  • ateitu pas jus į namus ir
  • jiems duotais ACTA įrankiais
  • pareikalautų JŪSŲ pinigų,
  • jeigu jūs tą kūrinį pasileidote nors kartą savo kompiuteryje.

Na, o dabar, jeigu galvojate kažką uždirbti iš savo kūrybos ir nenorite mokėti kažkokiems parazitams už kenkimą pradedantiems, tai aš jums rekomenduoju daryti kaip daro jau patyrę kūrėjai: steikite savo autorių kolektyvinio administravimo asociaciją ir pats tapkite parazitu!

______________________________

[1]– Na dar ten yra tokia AGATA, BATGA ir paskui dar atsirado tokia NATA (jos teisinis Statusas šiai dienai: Neįregistruotas). Ir beje, ta “LATGA-A” man kažkodėl visada kelia asociacijas su Latvija ar net kažkokiais latvių galais – toks grynai fonetinis sąskambis.

[2]– Pradžioje atsirado kovos prieš ACTA prielaidos. Ta proga siuntėme laiškus Europarlamentarams. Paskui teikėme denonsavimo dokumentą vyriausybei, kuris patiko teisingumo ministrui. Dar siuntėme SMS’us ministrams. Užtai viename iš Vyriausybės pasitarimų buvo kalbėta apie ACTA. Apie tai televizorius net rodė. Denonsuoti tos bjaurios sutarties, deja (o gal ir ne deja), nepavyko, nes kaip išaiškino vienas geriausias tarptautinės teisės žinovas, mes to padaryti tiesiog negalėjome, nes norint ką nors denonsuoti prieš tai reikia ratifikuoti… Ar tai kažkaip panašiai. Lietuvos Respublika ACTA neratifikavo ir nepatvirtino ar dar kažką ne-. Užtai dar viena institucija, kuri dar svarbesnė buvo Europos Parlamentas. Prieš balsavimą dėl ACTA Europos Parlamente Buržujus visus paragino dar kartą priminti mūsų europarlamentarams ko mes iš jų tikimės.

[3]– Aš nežinau kaip tiksliai tos asociacijos užtikrina, kad pinigai būtų sumokėti. Tikriausiai turi tikrinti kažkaip, tiesa?

Atpigo!

Tai štai pagaliau sulaukėme kai kas nors ėmė ir atpigo.

Aš čia jau gyriausi, kaip vaikštau į darbą pėsčiomis ir kaip tai yra naudinga tiek sveikatai tiek mintims. Į darbą eiti patogu – nuo kalniuko, bet va užtai atgal, po darbo dienos ne visada drįstu ir važiuoju autobusu 3-4 stoteles.

Dabar, kai vyresnysis eina į darželį, planuoju autobusu važiuoti į darželį bei darbą ir grįžti taip pat. Iki permainų man diena kainuotų 4 litus. Rugsėjį planuoju važiuoti du kartus per darbo dieną autobusu, taigi: 20*4=80 litų (tam, kad būtų paprasčiau skaičiuoju, jog važiuoju 20 dienų į mėnesį autobusu).

Problema, kuri man iki šiol kankindavo, tai tie popieriniai talonėliai: jei jų nusiperku daugiau, aš jų nesugebu visų panaudoti, nes migruodami tarp kelnių/marškinių kišenių ir piniginės jie kažkaip išsibarsto. Tad perku po 1-2 talonėlius beveik kas dieną spaudos kioskelyje. Čia atsiranda kita problema: tai retkarčiais, o ypač tada, kai skubu, prie kioskelio būna eilės, o kai kurios eilės būna iš žmonių, kurie moka už komunalines paslaugas. Komunalinių paslaugų apmokėjimo eilių laukti neverta, o ypač, kai skubu. Tad retkarčiais tenka pirkti talonėlį iš vairuotojo už 2.5 lt.

Iš vairuotojo perkant talonėlius reikia turėti smulkiai, o geriausiai lygiai ir nesijausti kaltu, kai vairuotojas žvilgčioja kiek čia grąžos ir kur tie talonėliai, kol tuo pačiu metu vairuoja. Arba stovi ir taip gaišina visų keleivių laiką. O ir lipti į autobusą tenka tokiais atvejais tik pro priekines duris. O jei dar pilnas autobusas, tai ir stumdytis paskui iki išėjimo.

Geriausia būtų, jei pavyktų už tuos talonėlius atsiskaityti kokiu nors tiesioginiu debetu: gaunu kortelę, susieju jos sąskaitą su savo kokia nors asmenine sąskaita, glaudžiu talonėlį prie autobuso/troleibuso kokio nors aparato, o šis iš mano sąskaitos paima porą litų. Na, gerai iš bėdos galėčiau dar sumokėti ir iš anksto internetu, prisijungęs prie savo transportinio profilio, bet tiesioginis debetas būtų kur kas patogiau! Aš už savo ryšio paslaugas taip ir moku – tiesioginiu debetu, apie įvykdytą tranzakciją man bankas atsiunčia informaciją sms’u į telefoną (galiu ir pats pasitikrinti internete, bet sms’as patogiau, nors ir kainuoja ~30 ct). Labai patogu! Juoba, kad galima nustatyti mėnesio tranzakcijos limitą – jei pvz. operatorius priskaičiuos per klaidą šimtus pinigų, jų negalės per vieną tranzakciją pasiimti, o aš gavęs sms’ą apie neįprastai didelę paimtą sumą – tuoj pat susidomėsiu kas kur ir kodėl.

Kai visai neseniai Vilniaus susisiekimo paslaugos paskelbė apie tai, kad dabar jau galima turėti elektroninius vienkartinius talonėlius – labai apsidžiaugiau! O! – pagalvojau, pagaliau! Nusiperku kortelę, pildau ją internetu ten po kažkiek pinigų ir registruoju važiavimą kiekviename autobuse ar troleibuse priglausdamas kortelę prie specialaus įrenginio.  Bet ten pasirodo viskas kiek įdomiau: tą kortelę įsigyti galima buvo tik keliose vietose Vilniuje – susisiekimo paslaugų kioskeliuose, kurių Vilniuje yra visi du: Žolyno gatvėje ir Gedimino prospekte.

Na dviejose vietose tai dviejose. Kodėl gi nenuėjus ir neįsigijus tos kortelės viename iš tų adresų? Juk vistiek – vieną kartą vaikščiot. Nors daug patogiau būtų, jei kortelę būtų galima įsigyti tiesiog internetu, o ją gaučiau paštu. Juk patogiau būtų ar ne? Tai prisiruošiau aš nueiti į tą jų susisiekimo paslaugų kioską: nuėjau ir paprašiau tos kortelės. Manęs tuo metu dirbusi ten moteriškė ir klausia: “tai kiek bilietėlių pildyti?”. Aš sakau: “nei vieno, aš pats pasipildysiu vėliau internetu, man dabar reikia tik kortelės”. Tai pasirodo taip negalima… Negana to, kad tas korteles galima įsigyti tik tuose kioskuose tai dar ir pildyti tas korteles tais bilietėliais galima irgi tik tuose kioskuose!

Taip ir matau: pasidedu į kortelę kokius 20 litų, 10’iai talonėlių ir kai juos išvažinėju, susiplanuoju atliekamą valandą specialiai tam, kad nueiti į tą jų kioską tam, kad galėčiau dar ten pasipildyti tą kortelę keliais bilietais.

Ne, ačiū. Aš jau geriau kas dieną pirksiu po 1-2 popierinius talonėlius ir man tai bus daug patogiau, nors tai yra ir labai nepatogu.

Taigi, dabar susisiekimo paslaugos atpigo. Vietoje 4 litų už dieną man dabar kelionės į darželį/darbą ir atgal namo kainuos 5 litus. +1 lt, bet už tai daug patogiau! Dabar tai yra elektroninis bilietas, kurį galiu pildyti pavyzdžiui 30’iai minučių. Man kelionė iš namų iki darbo ir atgal netrunka taip ilgai – daugiausiai 20 minučių. Na, gal net pavyktų į pusvalandį sutilpti bandant nuvažiuoti ir grįžti. Beda tik, kad tarp nuvažiavimo ir atvažiavimo yra 8 darbo valandos, tad tektų pirkti du pusvalandinius bilietus po 2.5 lito ir viso gautųsi 5 litai už dieną, o mėnesiui 100 lt.

Hm… Kažkas ne taip čia. Na, gerai, gal tada apsimoka pirkti kitokios rūšies bilietą? Taigi, darome prielaidą, jog važiuojame 20 arba 15 (na, pavyzdžiui su automobiliu sugalvosiu važiuoti keletą kartų arba gražią dieną pėsčiomis pasivaikščioti) dienų per mėnesį – 2 autobusais per dieną:

Pasikeitęs viešasis transportas. Kainų paskaičiavimas 20 ir 15 dienų dviem važiavimams per dieną.
Pasikeitęs viešasis transportas. Kainų paskaičiavimas 20 ir 15 dienų dviem važiavimams per dieną.
* – dėl šito neaišku. Nors parašyta ir “30 dienų”, bet įtariu, jog kalba eina apie 1 mėnesį, o ne 30 dienų. Pasirodo ten 30 dienų.

Tai kaip ir gaunasi toks va štai kainų sumažėjimas.  Anglijoje berods yra pritaikyta sistema, kad jeigu visokie ten smulkesni nei mėnesio bilietai pasiekia mėnesinio bilieto kainą, tai tą mėnesį jie virsta būtent mėnesiniu bilietu ir keleivis – viešojo transporto klientas gali nesirūpinti kokią jam kortelę ten pirkti – nusiperka tiesiog vieną kortelę, įdeda į ten pinigų ir važiuoja kur jam reikia, o sistema paima iš keleivio tiek pinigų, pagal tokį planą, kuris palankiausias klientui.

Ką mes turime? Mes turime va šitą puikią lentelę:

Keista labai lentelė
Čia šita lentelė sako, kad kortelė vienu metu moka būti tik viena iš 5 galimų variantų.

Kaip aš suprantu tai šita lentelė rodo, jog pas mus yra atvirkščiai nei pavyzdžiui Anglijoje. T.y. stengiamasi visaip padaryti, kad keleivis nesuprastų kada ir kaip jam labiausiai apsimoka ir pasistengti paimti iš jo kaip galima daugiau ypač, jei keleivis sugalvos pakeisti savo elgseną. O jeigu būtų transporto grūstis, kurioje viešasis transportas stovėtų ilgiau nei pusvalandį, tai viešojo transporto klientams ta pati kelionė kainuotų 2 kartus po 2.5. Aš, prasidėjus automobilių grūsčių sezonui, į kiekvieną autobusą ir troleibusą pasodinčiau po etatinį kontrolierių, kuris tikrintų ar visi prasitęsia savo pusvalandinius abonementus. Apskritai kontrolieriams darbas pasidarė daug įdomesnis: dabar net jei turi kažkokį bilietą, vistiek yra didelė tikimybė, jog kažkokią sąlygą pažeisi, o kontrolieriui tereiks surasti tą sąlygą.

Tai štai… Atpigo. Vietoje 4-5 litų už pirmyn/atgal kelionę dabar mokėsiu 5-7 litus. Atpigo +1 arba +2 litais. Teigiamasis atpigimas.

Blogeriai pas valstybines inspekcijas svečiuose #1

Blogeris Remigijus pakvietė kitus blogerius sudalyvauti kontroliuojančių tarnybų darbo ir darbo rezultatų aptarime. Pirmoji jų vakar buvo Valstybinė Maisto ir Veterinarijos Tarnyba. Leo Leonx jau parašė apie tai dar vakar vakare. Dar ten buvau aš, tas pats Remigijus ir Mindaugas Voldemaras. Ir dar buvo, kaip supratau, žurnalistė iš Delfi. Ta tarnyba įsikūrusi privačių namų rajone, kuris Vilniuje vadinamas… Aš pasirodo nežinau kaip vadinamas. Žiūriu čia:

Kaip tas vadinasi?

Ir nesuprantu kaip tas mikrorajonas vadinasi. Ai bet nesvarbu. Gražus didelis pastatas privačių namų rajone.

Paslaugus žmogus mane nuvedė iki antrojo aukšto, iki 27’o kabineto-auditorijos, kurioje jau buvo Mindaugas Voldemaras, Remigijus Šimašius jau ten ir dar nemaža kompanija man nepažįstamų žmonių.

“U” formos stalas (ant kurio negausios bet itin skoningos sausainių ir mineralinio vandens vaišės), jaunųjų vietoje sėdėjo ministras su gerbiamu direktoriumi, vienoje kojoje, kuri prie sienos, susėdo VMVT žmonės (~6 moteriškės, 2 vyrai), o mums (pradžiai gavosi kad tik man, o paskui pastebėjau kad šalia atsisėdo ir Delfi žurnalistė) pasiūlė sėsti prie kitos kojos, prie lango2. Skaidrių mums taip ir nespėjo parodyti, nes po neilgo, bet prailgusio, gerbiamo direktoriaus monologo (kurio metu buvo pažymėta, jog tarnyba neteko ~40% arba 35 mln. litų finansavimo ir kad sėdi ant parako statinės) buvo pereita prie klausimų.

Aš manau, jog tarnyba buvo gerokai nustebinta. Pirmas nustebimas tikriausiai buvo, kad kažkoks teisingumo ministras domisi jų inspekcija, antras nustebimas, kad atėjo, kažkoks istorikas, kažkoks IT projektų vadovas ir kažkoks verslininkas ėmė kamantinėti kaip jie matuoja savo įstaigos našumą ir ką daro, kad našumas didėtų.  Visa VMVT stojo į gynybą ir puolė “atsimušinėti”: pasakojo ką jie kaip daro, kokių tarptautinių projektų kokią krūvą yra padarę, kaip jiems puikiai sekasi ligas galvijų suvaldyti, kaip kontroliuoja maistą pasienyje, kaip tikrina lentynose…

Mindaugas ir Remigijus neatlyžo – šaudė to paties klausimo iteracijas, VMVT šaudė savo iteracijomis. Nežiūrint to atmosfera buvo gan teigiama, mes šypsojomės, Remigijos šypsojosi, Mindaugas vis klausė ką gero apie juos jam parašyti savo bloge.

Kodėl VMVT stojo į gynybinę poziciją? Kodėl neuždavė patys nei vieno klausimo? Kodėl, pavyzdžiui, nepasakė, kad jų tokių klausimų niekas anksčiau neklausinėjo? Kodėl jie nepaklausė: kodėl svarbu daryti matavimus ir kaip tai daro verslas? Jautėsi, jog jie jautėsi kalti dėl to, kad sau tokių klausimų neuždavė ir kad nematuoja savo našumo aiškiais matavimais. O todėl, kad jautėsi kalti tai visaip stengėsi išsisukinėti ir nesusikompromituoti. Aš tai vadinu baimės kultu1 valstybinėse įstaigose. Baimės kultas yra ne tik valstybinėse įstaigose, bet joms jis yra daug būdingesnis.

Iš kur atsiranda baimės kultas? Iš nežinojimo ir iš slėpimo – dar vadinamo neskaidrumu. Baimės kultas tai kai paklausia ne to “ką ruošėmės su gerbiamu direktoriumi” ir neaišku ką atsakyti, kad neduokdie nepasakytum ko nors ko nereikia, ko gailėsies, kas galbūt kainuos tavo darbo vietą, tavo nuolatines pajamas, tavo šeimos gerbūvį arba geriausiu atveju gausi bjauraus darbo krūvą, kurį turėsi dirbti iki vėlumos ir dar savaitgaliais.

Prisijungęs prie posėdžio Leo buvo neįtikėtinai paslaugus ir geras: vis bandydavo paaiškinti ką reiškia Mindaugo ir Remigijaus klausimai, kad žmonėms būtų lengviau atsakyti.

Galų gale pavyko kažkaip išsiaiškinti, kas galėtų būti jų veiklos rezultatų rodikliai. Aš užsirašiau šiuos dalykus:

1. Skundų kiekis iš gyventojų irba verslo (kuo mažiau – tuo geriau).

2. Pažeidimų kiekis (kuo mažiau tuo geriau).

3. Patikrinimų skaičius (irgi kuo mažiau tuo geriau)

4. Auditai – kuo palankesnės audito išvados tuo geriau.

5. Kitų valstybių skundai (kuo mažiau tuo geriau)

6. Nustatytų taisyklių vykdymas, tikslas 100%

7. Jų darbo vertinimas (vertina verslo įmonės kasmet).

8. Gyvūnų ligų patekimas į Lietuvą (tikslas: 0).

9. Saugūs produktai – kuo daugiau saugių tuo geriau.

Skaičiais įvertinti pavyko tik saugius produktus (jų rinkoje daugiau nei 98 proc.), gyvūnų ligų patekimą į Lietuvą (dabar yra 0) ir skundus (jų nuo 2005 per 6 metus sumažėjo nuo ~8000 iki ~1400 per metus).

Sužinojom dar kad jie savo darbą vertina kas ketvirtį, o ne kas metai, kaip kad buvo anksčiau – vistiek per retai.

Visas susitikimas buvo panašus į kamantinėjimą. Kai tų pačių klausimų tos pačios iteracijos duodavo tik tų pačių atsakymų tas pačias iteracijas, tam kad išeiti iš rato, pasiūlydavom ką VMVT galėtų mums atsakyti, t.y. kokio atsakymo tikimės. Kelis kartus VMVT sutiko su mūsų pasiūlytais atsakymais ir vėliau kelis kartus nebesutiko.
Man užsiminus apie kai kuriose įmonėse naudojamus KPI modelius viešųjų ryšių atstovė pasidžiaugė, kad ir pas juos tai daroma. Žodžiu matuojasi jie, tik kiek chaotiškai arba mums tik taip pasirodė dėl to baimės kulto.

Itin maloniai nuteikė vienos moters (kuri kalbėjo daugiausiai, bet mažiau nei gerbiamas direktorius) balso tembras – toks it būtų radio diktorė. Kalba artikuliuota, aiški, aiškios balsės, palaikomas akių kontaktas.

Maždaug 17:45, kai aš jau ėmiau muistytis, nes namie alkani vaikai, laikrodį pastebėjo ir Mindaugas, kuris man galų gale suteikė garbę nutraukti posėdį ir visi iš to mikrorajono išsiskirstėme po namus.

Buvo žiauriai įdomu. Laukiu kitų inspekcijų. Žinoma, jeigu tos kitos sutiks, nes dar neaišku ką apie šią parašys Mindaugas, kuris su savo telefonu darė nuotraukas, tad jo reportažo laukiu nekantriai.

 

______________________

1– Baimė tai gan stiprus varikliukas. Jei kas matėte “Monsters INC.” tai ten irgi monstrai gyvenantys spintose mito vaikų baime, bet vos supratę, kad gali gyventi ir iš juoko, kuris yra daugybę kartų energingesnis, ėmė vaikus juokinti. Teisingai sako Pixar’as: baimė yra silpnesnė už juoką, baimė temdo akis, baimė neleidžia būti savikritiškam, baimė neleidžia tobulėti.

2– Čia mat Mindaugas nutarė sužaisti arkliu ir specialiai atsisėdo prie sieninės kojos – sakė, kad nematys prezentacijos, kurios viena skaidrė švietė ant sienos, kas matyt dėl tokio akiplėšiškumo išvedė iš pusiausvyros visą tarnybą. O šiaip ta pati skaidrė švietė visas pusantros valandos, kol vyko mūsų susitikimas.

Kita paradigma mokyklose

 

Bičiulis pakvietė mane į tokį forumą. Nutariau sudalyvauti, nes man tai įdomu. Įdomu, nes auginu du sūnus, kuriems noriu suteikti visas galimybes arba gal tiksliau, suteikti galimybes neprarasti galimybių. Mums su žmona tai labai svarbu, štai ir korteles padarėme, štai galvodamas apie vaikų kūrybiškumą prisiminiau savo vidurinės mokyklos nuoskaudas.

 

Taip šviesu ir gražu, entuziastinga ir šaunu!

Beveik visa pirmoji forumo diena (tik joje dalyvavau) buvo tarsi didžiulė pozityvumo bomba mano sąmonėje sprogusi spalvinga “Skittles” vaivorykšte! Forumo labai netgi negadino standartinės “Powerpointinės” prezentacijos, nuo kurių, mano žiniomis kitiems žmonėms automatiškai, neslepiant konvulsijų, ima vystytis breivikizmo sindromas.

Na, išties, jei jau kalbame apie kūrybiškumą, net jei esame labai rimti dėdės, tai galėtumėm jau kažkaip pasistengti ir kūrybiškiau pažvelgti į prezentacijų darymą.

Važiuodamas į forumą tikėjausi tokių panelių mokytojų sąskrydžio ir kalbų aukštomis materijomis apie susvetimėjusį žmogų, krentantį vaikų raštingumą bei nesandarius mokyklų langus. Buvo. Buvo to šiek tiek. Vienas jų: kai „švietimo plėtotės centro“ atstovėms baigus savo pranešimą apie humanizmą Lietuvos švietime nepriklausomybės aušroje (~1989-2000), išstojo vienas iš mokytojų iš auditorijos ir paklausė: “kodėl krenta vaikų raštingumas?”. Į klausimą buvo atsakyta, jog mokytojai turėtų geriau dirbti, tam kad keltų vaikų raštingumą.

Toks atsakymas buvo nepriimtinas – pasigirdo papiktintas šnaresys ir net piktoki riksmai: „čia ne mes turime keisti požiūrį, o jūsų požiūris yra pasenęs, vis mes ir mes kalti dėl visko!“.

Buvo besimezgąs puikus konfliktas, tačiau forumo moderatorius habil. dr. Gintautas Mažeikis nutraukė ugnį, paliepęs nuoskaudas išsiaiškinti asmeniškai.

Tai buvo išimtinis įvykis ir giriu mokytojus, kad susivaldė, kad vis dėlto yra tie žmonės, kurie turi rodyti gerą pavyzdį ir nepasiduoti viešai emocijoms šūkaujant piktas replikas, kaip kokio nors  Lietuvos teisėsauga nepatenkintų nesankcionuoto mitingo dalyviams. Aš suprantu, ten tikrai yra dalykų susijusių su sistemos ydomis ir panašiai, bet mokytojai turėtų būti tie žmonės, kurie supranta kas yra sprendimų priėmėjai, supranta, kaip yra veiksmingiausia įtakoti tuos priėmėjus ir kada.

Dr. Gintauto Mažeikio kalboje išgirdau keletą žodžių, kurį kritikuoja gerb. glum. pasikėl. dr. Andrius Užkalnis (IMHO minėtasis prelegentas turi tokį HO): Holivudas yra blogis, lietuviai nieko nekurią, o tik aptarnaują Holivudą, tauta yra nususinama iki dykynės, baisios didžiosios korporacijos kuria sraigtelius, dusina kūrybingumą, industrializacija yra antipodas kūrybiškumui ir pan.

Bet gerbiu habilituotą daktarą užtai, kad jis bent jau nekviečia naikinti tos blogio sėklos, nepradėti tiesinti dalgių ir išeiti į gatves, neatmesti, o tiesiog kritikuoti. Nuolat kritikuoti.

Žodžiu viskas yra gerai! Dalgius keičiame į žoliapjoves ir kombainus, pasisocializuojame socialiniuose tinkluose prie to baisaus kompiuterio – viskas ok. Galima. Tik kritikuokime, tobulėkime. Valio! Tik ta kritika galėtų būti ir įvairiapusiškesnė, t.y. nukreipta visomis linkmėmis, o ne tik į “blogą Holivudą” ir piktas didžiąsias korporacijas.

Nususinta Lietuva! (Na štai, pagaliau ir pas mane bloge atsirado šis paveiksliukas)

 

Buvo labai įdomu išgirsti ir suprasti kaip “Švietimo plėtotės centre” (nežinau ar jis taip vadinosi ir gūdžiais 1989 metais) kūrė švietimo koncepciją, kokiomis temomis diskutuota.

Pavyzdžiui buvo diskutuojama ar mokyti daugiau dailės istorijos ar daugiau leisti vaikams patiems piešti (ar kažkaip panašiai). Pasakojo kaip buvo nelengva susidoroti su iškilusiomis užduotimis, kai “ant galvos užgriuvo demokratija”.

Vargšės mokytojos galvą drasko rausvos ir rusvos kiaulės.

Supratau, jog vidurinėje mokiausi būtent tuo laikotarpiu, kai niekas negalėjo apsispręsti ką daryti, kaip daryti1. Mūsų karta buvo savotiški eksperimentiniai triušiai.

Pranešime buvo minimos tik įvairios humanitarinės idėjos ir kryptys, bet nieko nebuvo paminėta apie vadybą ar ekonomiką – pasirodo jie tiesiog neturėjo su kuo tartis. Nežinojo į ką kreiptis, visiškai nenutuokė ką daryti ir apie šias disciplinas diskusijos atsirado tik kokiais 1998 metais. Man tai paaiškino daugelį dalykų.

Retorika buvo tokia liūdna ir melancholiška, tokia net ilgesinga, kad net regis ašarą beveik išspaudžiau, kaip pagailo man mūsų…  Na taip, rašiau “pozityvumo bomba, sprogusi “Skittles” vaivorykšte”, tai taip, bendra visos dienos nuotaika buvo tokia, bet buvo ir šis melancholiškas momentas, taip maloniai kuriantis tautinį bendrumo įspūdį, kurį dar sodrino rodomo melancholiškos rudų ir tamsių atspalvių iliustracijos “powerpointe”.

Paskui išstojo Prezidentės patarėja, kuri ten kažką pasakė apie britų tarybą ir, kad “Prezidentė yra nekartą sakiusi” kažką…

O tada atėjo eilė svečiams britams, kurių prezentacijos davė tą pozityvų toną, kuris suteikė vaivorykštės spalvas visai dienai.

Dr. Guy Claxton pasakojo apie vaikų kūrybiškumo ugdymą, kodėl tai svarbu ir kaip tai daryti4. Šio daktaro požiūris man priminė Eliyahu M. Goldratt’o pasakytus žodžius, kuriuos retkarčiais pakartoja jo bažnyčios kunigai commonsensavičiai: „visi žmonės iš prigimties yra geri“. Tad nėra blogų ar visiškai negabių vaikų, jiems tik reikia suteikti šansą patiems surasti išeitį, patiems surasti atsakymą ir leisti džiaugtis pasiektais rezultatais.

Joy of struggle” (malonumas intensyviai stengtis), tai citata pildanti naująją paradigmą: vaikui reikia duoti atsakomybę pačiam surasti atsakymus, nes tik nesėkmės ir susierzinimas skatina kūrybą. Taigi, visi žmonės, o ir vaikai iš prigimties yra geri ir mokytojo darbas nėra priversti vaikus dirbti, bei mokytis, jo pareiga yra nukreipti ir patarti.

Pasirodo Rusijoje yra tokia mokyklų programa vadinama “Golden key school” pradėta dar 1989 metais L. S. Vygotsky’io ar tai jo dukros…  Tai toje mokykloje jos direktorius yra vadinamas fantazijos valdovu ir mokoma ten mums įprastų dalykų tik kuriant įvairias gyvenimiškas situacijas, iš kurių išeitis, arba kurių analizei pasitelkiami mums įprasti dalykai. Na, pavyzdžiui fizikos pamokoje apie inerciją yra inscenizuojamas teismo procesas, kuriame advokatai ir prokurorai bando įrodyti ar inercija yra gera ar bloga. Inscenizuojama nusikaltimo vieta, kurios apžiūrai ir sprendimams naudojami kiti dalykai kaip logika, biologija ir pan.

Kūryba tai viskas: ir vyšnaitė ir pyragas.

O kodėl mes mokomės? Tam, kad galėtumėm gautas žinias panaudoti. O kas yra kūryba? Žinių praktinis panaudojimas. Sakyčiau tokia gan “TOC’iška” problemos interpretacija ir problemų sprendimų paieška. Tai atrodo taip elegantiškai ir savaime teisinga, nes akivaizdu; “self explanatory” (save paaiškinantis) – kaip išsireiškė tas pats daktaras Guy Claxton’as: “Creativity is  not a cherry on a cake. Creativity is a cake!” (Kūrybiškumas, tai ne vyšnaitė ant pyrago. Kūrybiškumas ir yra pats pyragas.).

Tačiau yra ir neigiama kūrybiškumo pusė, nes galima kurti ir blogus dalykus: paminėjo bankininkus ir jų kūrybiškumą gviešiantis pinigų, kas tikriausiai įtakojo šią paskutinę finansinę krizę; Napalmas – dar vienas kūrybos rezultatas.

Tad siūloma akcentuoti ir tai ką verta kurti, padėti suprasti, jog destrukcija neturėtų būti kūrybos siekiamybė (aha, papasakokit gotams ir emo). Čia šiek tiek tenka papildyti ir kūrybos vertinimo matavimus: kūryba tai ne šiaip laimė, o laimė ir pasitenkinimas gautais rezultatais, pasitenkinimas, jog po sunkaus darbo gaunama nauda ir džiaugsmas.

Kitas gi britas pasakojo, kaip tai praktiškai veikia vienoje iš Kauno mokyklų.

Berods literatūros pamokoje vaikams jų mokytojas pasiūlė pirmiausiai nieko nerašyti, nieko daug negalvoti o tiesiog klausyti – atsigulti ant kilimo klasėje ir klausyti mokyklos garsų. Tada nusivedė į traukinių stotį ir klausytis ten girdimų garsų, kuriuos paprašė užrašyti į bloknotus. Vėliau parduotuvės garsų ir pan3.

Kaip ten ta istorija baigėsi nepamenu, bet esmė yra tokia: vaikai mokomi interpretuoti garsus raidėmis, jie mokomi žvelgti į viską analitiškai ir naudojantis tomis patirtimis kažką kurti.

Dar ir kitos mokyklos už auditorijos ribų rengė pristatymus apie tai kaip vykdė savo kūrybiškumo praktikas – akys visų švytėjo, visi buvo be galo nustebinti gautais rezultatais.

Teko pakalbėti su nedidelio miestelio gimnazijos mokytojomis, kurios pasakojo, jog atmosfera pas juos gimnazijoje ne kokia: vaikų tėvai nepersistengia perteikti išsilavinimo naudos ir reikšmės savo vaikams, kurie vis dar turi tą požiūrį, jog mokomasi ne sau, o mokytojams ir tėvams. T.y. jog mokydamiesi jie daro pasaugą ne sau.

Kaip supratau didžiausia bėda tame, kad yra daug vaikų, kurie vis antrame/trečiame Maslovo piramidės laiptelyje, jog informacinė aplinka yra ydinga, skleidžianti negatyvumą. Iš kitos pusės kova dėl krepšelių, lokalūs “kunigaiščiai” (mokyklų direktoriai) su savo ambicijomis2.

O kai paklausiau ką davė tos kūrybiškumo sesijos (jos buvo atstovės vienos iš gimnazijų, kurioje buvo vykdomas tas eksperimentas), tai sakė, jog tai labai geras dalykas ir kad tai turėtų “išgelbėti sielas”.

Lietuvos švietimo ministras Gintaras Steponavičius kartu su savo patarėju Albertu Lakštausku pasirodo palaiko šias iniciatyvas ir aš tuo džiaugiuosi. Šviečia man jie dabar kaip vasarinė vaivorykštė, net nežiūrint į tai, kad įvairūs žmonės, o ir gerbiami blogeriai, sako, kad pastarasis daug ką daro negerai.

Esu dabar kiek ramesnis dėl savo vaikų ateities. Stebėsiu “mokyklų rinką” ir aiškinsiuosi kurioje iš jų diegami arba įdiegti kūrybiškumo ugdymo principai ir tik į tokią mokyklą leisiu saviškius mokytis. O jūs? Ar leistumėte savo vaikus į tokią mokyklą?

 

P.S. Visiškai netikėtai dar neprasidėjus forumui sutikau savo vieną iš klasės auklėtojų (teko laimė turėti jų keletą) Rasą Naujalienę – jums linkėjimai iš mano blogo! Dėl tų nuotraukų iš klasės šventimo kažkokia ten proga buvusiame jūsų kol. sode tai prie progos susitikt reiks.

___________

1– Tų visų diskusijų rezultatas – ugdymo koncepcija, kurią pavadino “Tautinė mokykla

2– Dar viena sritis, kur suteikiamas postas, nieko apie tai neišmanančiam (arba minimaliai išmanančiam) asmeniui. Alytuje yra viena vidurinė mokykla, kurios direktorius yra (ar gal jau buvo) ne mokytojas pagal išsilavinimą (jei neklystu) – tai bene pati yra (o gal jau tik buvo) ūkiškiausia ir geriausia mokykla visame mieste.

3– Pasakodamas britas rodė powerpointines skaidres su nuotraukomis iš tos pamokos. Vienoje iš jų, vaikams beklaidžiojant po miestą ieškant garsų buvo įsimaišęs ir Kauno meras. Pasirodo jis pamatė tuos vaikus ir taip impulsyviai paprašė su jais nusifotografuoti – žiū bando “piarintis” kaip ir jo kolega Vilniuje, tik jam gaunasi kiek keistai…

4– Pasakojo apie neaiškią neapibrėžtą ateitį, kuriai surasti konkrečiai taikomus ugdymo ir mokymo metodus neįmanoma – kūryba vienintelė išeitis. Čia prisiminiau Aurelijaus Katkevičiaus ir kitų autorių VK perskaitytus kelis straipsnelius apie paradigmos poslinkį.

 

Vieneri metai valstybinėse įstaigose

Vienas žmogus socialiniame tinkle skundėsi, kad su savo draugu matęsis kartą, kai dar buvo bedarbis, o vėliau susitikęs  jau po metų, tai tas pats pastarojo draugas paklausęs ar jis vis dar bedarbis. Juk praėjo jau visi metai! Na, tam vienam žmogui socialiniame tinkle išties keista, kad galima visus metus išbūti bedarbiu, o jo draugui atrodė, jog jie matėsi seniai, gal prieš kokį mėnesį ar du…

Žmogus supranta abstrakčią sąvoką “metai” arba “milijonai metų”, kaip “daug” ir “neįsivaizduojamai daug”, bet jei pabandytumėm tą laiką suvokti naudojant prasmingus vaizdinius mums pavyktų pažvelgti į vos keletą praeities dienų, na gal būt 2 savaites ar 3, jei labai intensyviai pagalvotum. Daug lengviau būtų, jeigu per tą laiką nevyktų jokie išskirtiniai įvykiai – tiesiog rutina arba visos dienos kaip viena. Arba dejuojame “kokia ilga diena”, jeigu per ją nuveikiame daug dalykų.

Pamėginkime įsivaizduoti kas nutiktų, jeigu uždarbius žmonės gautų tik kas metus, kad bandomasis naujojo darbuotojo laikotarpis yra 3 metai. Atostogautumėm tada ~1 metus kas 11 metų…

– Tai jau mano 3’iosios atostogos! – giriasi vienas į penktą dešimtį įlipęs žmogus.

– Tau gerai… Mums tai leidžia tik 4 mėnesius vienu metu atostogauti. Ir tai, čia mano gal pirmos atostogos po 20 metų… – Skundžiasi antrasis.

Arba:

– Jis jau 3’ą darbovietę pakeitė! O jam dar tik 60!

Šiek tiek keista ir gal net juokinga, ar ne? Bet, štai pažiūrėkime į valdiškas įstaigas: šios planuoja biudžetus ir duoda visokias ataskaitas tik kas metus. Minimalus šių įstaigų įvertinimo periodas – metai. Arba 12 mėnesių, arba 52 savaitės, arba ~362 dienos. Valdžios įstaigos suplanuoja kiek išleis pinigų vieneriems metams (aš nežinau ar yra valstybinių įstaigų, kurios yra pelno o ne kaštų centrai), bet aš abejoju ar jos tiksliai žino ko joms reiks ir ką tiksliai pirks.

O jūs žinote ką konkrečiai pirksite poryt parduotuvėje?

Girdėjau, kad valdiškose įstaigose visokie mokymai ir komandiruotės suaktyvėja jų finansinių metų pabaigoje. Šitaip jos stengiasi išleisti likutį, kad neliktų nei cento, nes viską kas lieka išbraukia iš kitų metų biudžeto. Koks normalus viršininkas norės kitais metais gauti mažiau pinigų? Tie mokymai ar komandiruotės nėra būtinos, pinigai leidžiami neefektyviai, bet juos būtina nors kažkaip išleisti, kad kitiems metams duotų tiek pat. O leidžia, priminsiu, mokesčių mokėtojų, tai yra mūsų, pinigus. Aš nesugalvoju nei vienos kitos logiškos analogijos, kur galima būtų pamatyti tokį fenomeną: aš išleisiu daugiau pinigų ir vien dėl to man duos jų daugiau. Na, nebent pasakose, kur pinigai auga ant medžių, arba užkasti auksiniai, vėliau atkasus pasidaugina. Aš kažkaip net nelabai suprantu, kaip galima galvoti, kad kas nors nesugebės išleisti jiems duodamų pinigų? Matyt tie žmonės, sugalvoję tą sistemą gyvena tokiame pasaulyje, kur niekas nemeluoja ir yra 100 procentų sąžiningi:

Na, gerai, galbūt tai buvo sugalvota tam, kad sutaupyti pinigų biudžetų administracijai, nes kuo dažniau reikia suplanuoti biudžetą, tuo daugiau reikia galvoti apie jį, tuo dažniau reikia daryti pakeitimus kažkokius, tuo daugiau laiko leisti pinigų planavimui, o ne tiesioginei veiklai. Bet aš kažkodėl noriu, kad valdiškos įstaigos galvotų apie tai kaip išleidžia mano pinigus. Noriu kad galvotų kas dieną, kaip efektyviau išnaudoti mano pinigus. Ir ne tik kad galvotų, bet kad taip ir darytų. Taip taip, įstaigos galvoja, kaip efektyviai iššvaistyti likusias biudžeto lėšas fiskalinių metų pabaigoje, bet man skaudu girdėti, kad mano pinigus švaisto. Aš jų neturiu tiek daug, kad man nerūpėtų (nors sako, kad tie, kurie turi pinigų daug daugiau negu aš, jais rūpinasi dar atsakingiau).

Vieni protingi verslo konsultantai kalba, jog informacija sprendimo priėmėją pasiekia tam tikrais laiko tarpais ir dar su vėlavimu (diskretizacija), o vadovai turi priimti sprendimus remdamiesi ta informacija. Pavyzdžiui generalinis kokios nors įmonės gaminančios ledus direktorius gauna ataskaitas apie jų produkcijos pardavimus tik kas mėnesį, jis mato, jog kovo mėnesį sekėsi nekaip (nes buvo šaltas mėnuo) ir jis paliepia žaliavų pirkimo skyriui sekančiam mėnesiui pirkti dvigubai mažiau. Balandį oras pasitaiso ir visus ledus išperka. Vadovas gauna ataskaitą: per balandį uždirbo tiek pat kiek kovą, nors tas buvo ir šiltesnis, nes žaliavų pirko tiek kiek jų buvo išnaudota kovą. Ką patarsite tokiam direktoriui? Paretinti ataskaitų gavimą? T.y. gauti jas tik kas metai ir žaliavas suplanuoti ateinantiems metams?  Jei taip, tai jums metas mesti kompiuterio pelę ir rašiklį, imti į rankas kokį nors paprastesnį įrankį ir klausytis ką jums liepia daryti kiti.

Yra itin veiklių ir organizuotų žmonių, turinčių verslą, kuriems nerūpi jokios finansinės ataskaitos – jie viską turi savo galvose, tai žmonės orkestrai – jie žino koks jų pardavėjas kur dabar yra ir kaip sekasi derybose (dažniausiai dėl to, kad patys ir yra tais pardavėjais), kiek gavosi pelno iš paskutinio sandėrio, jis žino kiek ir ko jam reikėtų nusipirkti, kad pelnas gautųsi ir po sekančio sandėrio. Jis žino kada jam reikia ką parduoti, kad suspėtų gauti pelno, jie žino kiek tiksliai jų einamojoje sąskaitoje pinigų, kiek santaupų ir taip pat žino, kad ateinančios jų atostogos yra tartum miražas dykumoje. Paprastai tokie žmonės vadovauja savo pačių nedidelėms įmonėms ir darbuotojų, jei tokių būna, nedaug, dažniausiai šeimos nariai.

Didėjant organizacijai jos valdymas darosi vis sudėtingesniu. Visos valstybinės įstaigos yra sudėtingos organizacijos. Na nebent rastumėte kokią, kur dirba trys žmonės iš kurių du vadovai trečiam.

6'as žmogus prideda dar 5 kanalus ir t.t.

 

 

Vienam vadovui viską sužiūrėti sudėtingose sistemose nepasitelkiant jokių išvestinių matavimų neįmanoma. Tų išvestinių matavimų daugiausiai prigalvoję ekonomistai, visokių trumpinių kaip CAPEX, OPEX, EBITDA, ROI ir t.t. ir pan., o taip pat ir visokių normalių žodžių su kitokiom reikšmėm nei mes įpratę, kaip “securities” (“saugumai” tiesiogiai išvertus, o iš ekonominės kalbos išvertus: įvairūs daiktai, kurie gali būti bet kada parduoti finansinėse rinkose ir kurie garantuoja tų “saugumų” savininkui pajamas) ir t.t. Geras vadovas privalo suprasti ką reiškia tie išvestiniai skaičiai ir kokią reikšmę jie turi jo vadovaujamai įmonei. Geras vadovas taip pat turi būti tikras, jog tie išvestiniai skaičiai, tie duomenys pas jį pateks reguliariai ir kaip įmanoma greičiau po įvykdytų tranzakcijų, tam kad suprastų kokias pasekmes turėjo jo sprendimas. Geras vadovas, tai kaip lėktuvo pilotas, kuris gauna informacija iš įvairių prietaisų – įsivaizduokite kas būtų, jei aukščio matavimo prietaisas parodytų tikrą lėktuvo aukštį tik po 10 sekundžų, nuo realaus aukščio pasikeitimo, po 20, po 1 valandos… Nenorėčiau būti tokiame lėktuve.

Tad jeigu tas ledų įmonės vadovas sugebėtų informaciją surinkti kas dieną, jei sugebėtų lanksčiau valdyti tiekimo grandį, balandį jo ledų pardavimai būtų kur kas aukštesni nei kovą. Išvestinius skaičius apie įmonės veiklą vadovas turėtų gauti tokiu dažniu kaip ir gamybos ciklas (žaliavų pirkimas->gamyba->pardavimas). Visokie ekonominiai įrankiai turi padėti geram vadovui susigaudyti persidengiančiuose cikluose, turėtų padėti suprasti kur įmonė juda, ką daryti kad pinigų uždirbtų daugiau, kad gautus pinigus išleistų kuo efektyviau.

Metinės finansinės ataskaitos reikalingos, bet jos turi daugiau tik “refleksinę” reikšmę, t.y. rezultatų apibendrinimas, komercinėse įmonėse tai turi reikšmę formuojant viešuosius ryšius su akcininkais, reklama klientams, o valstybinėse tai turėtų būti ta pati viešųjų ryšių akcija valstybės piliečiams (analogija galėtų būti komercinės įmonės akcininkai). Analizuoti rezultatus, daryti sprendimus ir planuoti sekantį sprendimą reikia kas dieną. Išvestinių skaičių ataskaitos turi pasirodyti tokiu pat dažnumu kaip sprendimas->vykdymas->rezultatai ciklo dažnumas ir nevėluoti. Metinės ataskaitos turi padėti suprasti ar vykdoma MISIJA ar aiški VIZIJA ir ar laikomasi nusistatytų VERTYBIŲ (trys burtažodžiai, kuriuos ištarę įmonės darbuotojai žino ką daryti, kaip dirbti ir kaip pasiekti tikslą).

Žmogui neįmanoma padaryti kokybiškų sprendimų, apie prieš tai buvusių sprendimų rezultatus informaciją gavus tik po metų. Vieną kartą į metus padaryti sprendimai nėra sprendimai – tai demagogija ir nieko daugiau, nes tik visiškas melagis ir demagogas (arba išprotėjęs) gali tiksliai pasakyti ką tiksliai darė, su kuo kalbėjo, ką sakė ir kokius sprendimus priėmė, ir kokią tai įtaką turėjo tolimesnei įvykių raidai tą dieną, kuri buvo prieš metus, prieš pusmetį, prieš ketvirtį. Aš tikiu, kad galbūt yra valstybinių įstaigų, kurių vadovai sprendimus priiminėja ir tikrina jų rezultatus dažniau negu metai, bet kai ataskaitas pateikti privaloma tik kartą į metus, tai tikriausiai ne visi ir stengiasi dirbti visus metus. Galų gale mes juk negyvename pasaulyje, kur niekas net nežino ką reiškia sąvoka “melas”.

 

Atn.: Išvada: matuoti savo rezultatus ir daryti korekcijas reikia dažniau. Daug dažniau. Bent jau kartą į mėnesį.

Kūrybiškumas, tai laimė

<–Čia mergaitę veda iš kelio. Berniukas.

 

– Šiandien pamokų nebus!

– Kodėl?

– Nes […]!

-Valio!!!

Tai mano sugalvotas dialogas, kuris tik turėtų perteikti nuotaiką. Tokia nuotaika vyravo mano klasėje. Visokie anekdotai pasakojami apie vaikų nenorą mokytis išduoda, jog ta nuotaika arba tiesiog mintis, apie nenorą eiti į mokyklą, “sėdėti” pamokose yra daugelio žmonių sąmonėje.

Kodėl vaikai nenori eiti į mokyklą? Juk žinios ir saviraiška, tai malonumas, tai yra dalykas, kuris motyvuoja, siekdami pažinti mes kuriame naujus būdus gauti daugiau žinių ir save išreikšti(na, ten visokie patogumai, kaip automobilis ar klozetas – pageidaujamas šalutinis žinių gavimo ir siekimo efektas).

Internetuose radau va tokį šaunų mokinių sukurtą video reportažą, kuriame kalbama tik apie simptomus ir kovą prieš juos.

Tad kodėl? Kodėl vaikai nenori eiti į mokyklą?

Manau, galimų atsakymų daug, tiksliau galimų simptomų daug: nes yra smagesnių užsiėmimų t.y. smagiau pažaisti kieme/namie/kompu, nes smagu maištauti, nes nesvarbios/neįdomios pamokos, nes smagu pačiam mokytis iš savo klaidų… Smagesni užsiėmimai, maištavimas ar siekis kitaip patirti pažinimo džiaugsmus nėra priežastis, o tik simptomai.

Tad kodėl? Kodėl vaikai labiau nori žaisti kieme/namie/kompu; kodėl smagu maištauti; kodėl smagiau mokytis iš savų klaidų?

Nes darydami tai kas patinka, vaikai patiria daugiau džiaugsmo, nei sėdint nuobodžioje pamokoje.

Kodėl pamoka nuobodi, jei pažinimas ir saviraiška yra tai kas motyvuoja? Irba kodėl vaikai patiria daugiau džiaugsmo ne pamokose?

Nes tie “labiau patinkantys” dalykai suteikia siekiamus rezultatus, o tuo pačiu malonias emocijas. Žinoma, vaikai negali žinoti ko jie nori, nes jie yra vaikai ir kol kas nežino iš kur atsiranda daiktai, apie kuriuos jiems mes norime papasakoti nuobodžiose pamokose. Per daug nesicackindami mes tiesiog sakome vaikams, kad mokytis būtina ir kad to iš jų besąlygiškai reikalaujame.

"Durnas buvau, nesimokiau..." - Išgirsta vieno, labai liūdno žmogaus frazė.

– Kokie puikūs mokymai! Bet tai Lektorius(-ė) kokis šaunuolis(-ė)! Kaip įdomiai papasakojo viską… Bet tai geras, ane!?

Čia dar viena frazė, kurią girdėjau iš kai kurių savo kolegių(-ų). Ir dar: kiekvieną kartą po kursų lektorius padalina lapus, kuriuose atsakome į keletą klausimų, apie tai kaip mums buvo svarbu/įdomu, ką patobulinti ir panašiai. Tą informaciją lektorius tikriausiai pateikia užsakovui (kad ir per tarpininkus). Užsakovas pagal tai sprendžia ar lektorius gerai atliko darbą ir ar jis bus užsakomas kitą kartą.

Kodėl vidurinėje nebuvo taip įdomu mokytis? Kodėl mes ten tokie nemotyvuoti būdavom? Kodėl dabar žmonėms įdomu būti kursuose ir juos lengva motyvuoti? Ką reikia daryti?

Taigi, imame ir sukuriame gerą mokymo programą, patvirtiname ją ministerijoje ir perduodame į mokyklas vykdymui. Bet sugalvojame tokią gerą programą, kad jauni protai būtų sudominti, kad jie pajustų pažinimo džiaugsmą, kad galėtų naudodamiesi žiniomis išreikšti save.

Tačiau bet kokią programą galima sugadinti netinkamai ją diegiant. Todėl mes į darbą mokyklose priimame tik gerus mokytojus ir sukuriame matavimų ir motyvacinę sistemą, kad mokytojai būtų skatinami dirbti geriau, kad jie patys tobulėtų.

Kaip užtikrinti, kad matavimo metodai būtų teisingi ir kad matavimų rezultatai atspindėtų tiesą?Kaip pamatuoti, kad vaikai gauna ir priima informaciją?Kaip užtikrinti kad mokytojai būtų įvertinami objektyviai?

Reikia žiūrėti kaip vaikas sugeba panaudoti tą informaciją.

Kaip objektyviai pamatuoti vaiko gebėjimą save išreikšti?

Viskas daugmaž paprasčiau kalbant apie tiksliuosius mokslus.

Bet kaip sužinoti ar vaikas išreiškia save pakankamai kūryboje? Kaip išmatuoti kūrybiškumą? Ar vaikas pakankamai save išreiškia savo kūryboje?

Pažiūrėję 360 laipsnių kampu pamatytumėt savo nugarą.

O ką jeigu duotumėm vaikui užpildyti klausimyną, kuriame būtų vertinamas mokytojas ir jo perteikiama informacija? O ką jeigu mes tiesiog paklaustumėm ar vaikas yra laimingas?

Kaip išmatuoti laimę?

Vaiko reikia tiesiog paklausti: “ar smagu? Ar patinka? Ar džiaugiesi? Ar nori tai daryti vėl?”. Netgi gavus teigiamą apsimestinį (dėl kokių nors priežasčių) rezultatą, tai identifikuoti galima nesunkiai. Jei manote, kad to per mažai, tai pagalvokite, kodėl vaikas gali būti nelaimingas užsiimantis kūrybine veikla? Gal todėl, kad nesigauna, kaip pats nori? Gal nesigauna kaip kitiems? Gal nori padaryti geriau nei gaunasi? Kodėl gaunasi blogiau, nei tikisi jis pats ir aplinkiniai? Gal todėl, kad neįsisavino žinių ir praktikos, kuri bandoma jam perteikti? O ką mes matuojame? Taigi tai ir matuojame – kaip vaikas įsisavina žinias ir kaip sekasi jam praktika.

Pats augdamas, atsimenu jausdavau retkarčiais tokį nejaukų neužtikrintumo jausmą, tokį nerimą, nepasitikėjimą savimi. Na, tokį lyg adrenalinas kiltų iš pilvo aukštyn ir spausdamas gerklę baigdavosi nemaloniomis mintimis. Tais momentais jausdavausi nelaimingas, nes nesuprasdavau kaip pasiekti iš manęs prašomą rezultatą, nes nežinodavau ką turiu padaryti. O mokytojams nebuvo labai svarbu kaip jaučiuosi. Jiems svarbu perduoti man informaciją ir pagal patvirtintus metodus patikrinti kaip tą informaciją gavau, o įvertinimas priklauso nuo patikrinimo rezultato.

Čia mokytojas giria mokinį, nes labai gerai nukopijavo, nes to iš jo ir tikėjosi.

Man rašymas patiko, bet gaudavau prastus pažymius už rašinius (ne vien dėl gramatinių klaidų). Niekaip nesupratau ką negerai darau. Klasiokės, regis, prirašydavo visokių lėkštybių arba perrašydavo savais žodžiais chrestomatijose esančias mintis ir gaudavo puikius pažymius. Jos tiesiog suprato kaip veikia patikrinimo algoritmas ir tiesiog darydavo taip, kad atsakymas būtų teisingas. Aš manau, jog tai yra negerai, nes tokio patikrinimo rezultatas tėra vaiko gebėjimo perprasti patikrinimo algoritmą įvertinimas, o ne žinių, kurių perteikimą buvo norėta pamatuoti.

Na gerai jau… Nemanau, kad aš toks puikus rašytojas. Netgi priešingai, manau, kad esu nelabai koks rašytojas – nesugebu perteikti savo minčių taip, kad suprastų daugelis, nesugebu jų taip poetiškai ir vaizdžiai iliustruoti, kad net ašarą išspaustų, bet ir nemanau, kad buvau tinkamai to mokomas. Galų gale ir pats pradėdavau perrašinėti chrestomatijas, o už atmestiną to darymą gaudavau tik patenkinamus pažymius. Negana to, aš net neskaičiau tų būtinųjų kūrinių – aš tiesiog perskaičiau chrestomatiją (tiksliau tik ištraukas).

Kaip išmatuoti, kad pedagogas pakankamai lavina vaikų kūrybą? Kaip pamatuoti pedagogo darbą? Matuoti reikia jo darbo rezultatus, t.y. patikrinti ar jo mokiniai laimingi. Kūrybiškumas tai laimė. Laimingas vaikas, kuris jaučiasi įvertintas ir kai jis jaučiasi darąs tiek kiek jis nori padaryti.

Penktadienio schema #8

Gero savaitgalio!

Aš manau, jog šitaip pasisveikinti itin svarbu pirmadienį rašant penktadienio schemą. Bet taip jau išėjo, nes “Užkalnio 5” pirmadieniais 20:25 (pasikeitęs laikas!) per BTV. Nepraleiskite.

 

 

 

Pagalba tv žiūrovams

Taip pat žiūrėkite:

Penktadienio schema #7
Penktadienio schema #6
Penktadienio schema #5
Penktadienio schema #4
Penktadienio schema #3
Penktadienio schema #2
Penktadienio schema #1