Kita paradigma mokyklose

 

Bičiulis pakvietė mane į tokį forumą. Nutariau sudalyvauti, nes man tai įdomu. Įdomu, nes auginu du sūnus, kuriems noriu suteikti visas galimybes arba gal tiksliau, suteikti galimybes neprarasti galimybių. Mums su žmona tai labai svarbu, štai ir korteles padarėme, štai galvodamas apie vaikų kūrybiškumą prisiminiau savo vidurinės mokyklos nuoskaudas.

 

Taip šviesu ir gražu, entuziastinga ir šaunu!

Beveik visa pirmoji forumo diena (tik joje dalyvavau) buvo tarsi didžiulė pozityvumo bomba mano sąmonėje sprogusi spalvinga “Skittles” vaivorykšte! Forumo labai netgi negadino standartinės “Powerpointinės” prezentacijos, nuo kurių, mano žiniomis kitiems žmonėms automatiškai, neslepiant konvulsijų, ima vystytis breivikizmo sindromas.

Na, išties, jei jau kalbame apie kūrybiškumą, net jei esame labai rimti dėdės, tai galėtumėm jau kažkaip pasistengti ir kūrybiškiau pažvelgti į prezentacijų darymą.

Važiuodamas į forumą tikėjausi tokių panelių mokytojų sąskrydžio ir kalbų aukštomis materijomis apie susvetimėjusį žmogų, krentantį vaikų raštingumą bei nesandarius mokyklų langus. Buvo. Buvo to šiek tiek. Vienas jų: kai „švietimo plėtotės centro“ atstovėms baigus savo pranešimą apie humanizmą Lietuvos švietime nepriklausomybės aušroje (~1989-2000), išstojo vienas iš mokytojų iš auditorijos ir paklausė: “kodėl krenta vaikų raštingumas?”. Į klausimą buvo atsakyta, jog mokytojai turėtų geriau dirbti, tam kad keltų vaikų raštingumą.

Toks atsakymas buvo nepriimtinas – pasigirdo papiktintas šnaresys ir net piktoki riksmai: „čia ne mes turime keisti požiūrį, o jūsų požiūris yra pasenęs, vis mes ir mes kalti dėl visko!“.

Buvo besimezgąs puikus konfliktas, tačiau forumo moderatorius habil. dr. Gintautas Mažeikis nutraukė ugnį, paliepęs nuoskaudas išsiaiškinti asmeniškai.

Tai buvo išimtinis įvykis ir giriu mokytojus, kad susivaldė, kad vis dėlto yra tie žmonės, kurie turi rodyti gerą pavyzdį ir nepasiduoti viešai emocijoms šūkaujant piktas replikas, kaip kokio nors  Lietuvos teisėsauga nepatenkintų nesankcionuoto mitingo dalyviams. Aš suprantu, ten tikrai yra dalykų susijusių su sistemos ydomis ir panašiai, bet mokytojai turėtų būti tie žmonės, kurie supranta kas yra sprendimų priėmėjai, supranta, kaip yra veiksmingiausia įtakoti tuos priėmėjus ir kada.

Dr. Gintauto Mažeikio kalboje išgirdau keletą žodžių, kurį kritikuoja gerb. glum. pasikėl. dr. Andrius Užkalnis (IMHO minėtasis prelegentas turi tokį HO): Holivudas yra blogis, lietuviai nieko nekurią, o tik aptarnaują Holivudą, tauta yra nususinama iki dykynės, baisios didžiosios korporacijos kuria sraigtelius, dusina kūrybingumą, industrializacija yra antipodas kūrybiškumui ir pan.

Bet gerbiu habilituotą daktarą užtai, kad jis bent jau nekviečia naikinti tos blogio sėklos, nepradėti tiesinti dalgių ir išeiti į gatves, neatmesti, o tiesiog kritikuoti. Nuolat kritikuoti.

Žodžiu viskas yra gerai! Dalgius keičiame į žoliapjoves ir kombainus, pasisocializuojame socialiniuose tinkluose prie to baisaus kompiuterio – viskas ok. Galima. Tik kritikuokime, tobulėkime. Valio! Tik ta kritika galėtų būti ir įvairiapusiškesnė, t.y. nukreipta visomis linkmėmis, o ne tik į “blogą Holivudą” ir piktas didžiąsias korporacijas.

Nususinta Lietuva! (Na štai, pagaliau ir pas mane bloge atsirado šis paveiksliukas)

 

Buvo labai įdomu išgirsti ir suprasti kaip “Švietimo plėtotės centre” (nežinau ar jis taip vadinosi ir gūdžiais 1989 metais) kūrė švietimo koncepciją, kokiomis temomis diskutuota.

Pavyzdžiui buvo diskutuojama ar mokyti daugiau dailės istorijos ar daugiau leisti vaikams patiems piešti (ar kažkaip panašiai). Pasakojo kaip buvo nelengva susidoroti su iškilusiomis užduotimis, kai “ant galvos užgriuvo demokratija”.

Vargšės mokytojos galvą drasko rausvos ir rusvos kiaulės.

Supratau, jog vidurinėje mokiausi būtent tuo laikotarpiu, kai niekas negalėjo apsispręsti ką daryti, kaip daryti1. Mūsų karta buvo savotiški eksperimentiniai triušiai.

Pranešime buvo minimos tik įvairios humanitarinės idėjos ir kryptys, bet nieko nebuvo paminėta apie vadybą ar ekonomiką – pasirodo jie tiesiog neturėjo su kuo tartis. Nežinojo į ką kreiptis, visiškai nenutuokė ką daryti ir apie šias disciplinas diskusijos atsirado tik kokiais 1998 metais. Man tai paaiškino daugelį dalykų.

Retorika buvo tokia liūdna ir melancholiška, tokia net ilgesinga, kad net regis ašarą beveik išspaudžiau, kaip pagailo man mūsų…  Na taip, rašiau “pozityvumo bomba, sprogusi “Skittles” vaivorykšte”, tai taip, bendra visos dienos nuotaika buvo tokia, bet buvo ir šis melancholiškas momentas, taip maloniai kuriantis tautinį bendrumo įspūdį, kurį dar sodrino rodomo melancholiškos rudų ir tamsių atspalvių iliustracijos “powerpointe”.

Paskui išstojo Prezidentės patarėja, kuri ten kažką pasakė apie britų tarybą ir, kad “Prezidentė yra nekartą sakiusi” kažką…

O tada atėjo eilė svečiams britams, kurių prezentacijos davė tą pozityvų toną, kuris suteikė vaivorykštės spalvas visai dienai.

Dr. Guy Claxton pasakojo apie vaikų kūrybiškumo ugdymą, kodėl tai svarbu ir kaip tai daryti4. Šio daktaro požiūris man priminė Eliyahu M. Goldratt’o pasakytus žodžius, kuriuos retkarčiais pakartoja jo bažnyčios kunigai commonsensavičiai: „visi žmonės iš prigimties yra geri“. Tad nėra blogų ar visiškai negabių vaikų, jiems tik reikia suteikti šansą patiems surasti išeitį, patiems surasti atsakymą ir leisti džiaugtis pasiektais rezultatais.

Joy of struggle” (malonumas intensyviai stengtis), tai citata pildanti naująją paradigmą: vaikui reikia duoti atsakomybę pačiam surasti atsakymus, nes tik nesėkmės ir susierzinimas skatina kūrybą. Taigi, visi žmonės, o ir vaikai iš prigimties yra geri ir mokytojo darbas nėra priversti vaikus dirbti, bei mokytis, jo pareiga yra nukreipti ir patarti.

Pasirodo Rusijoje yra tokia mokyklų programa vadinama “Golden key school” pradėta dar 1989 metais L. S. Vygotsky’io ar tai jo dukros…  Tai toje mokykloje jos direktorius yra vadinamas fantazijos valdovu ir mokoma ten mums įprastų dalykų tik kuriant įvairias gyvenimiškas situacijas, iš kurių išeitis, arba kurių analizei pasitelkiami mums įprasti dalykai. Na, pavyzdžiui fizikos pamokoje apie inerciją yra inscenizuojamas teismo procesas, kuriame advokatai ir prokurorai bando įrodyti ar inercija yra gera ar bloga. Inscenizuojama nusikaltimo vieta, kurios apžiūrai ir sprendimams naudojami kiti dalykai kaip logika, biologija ir pan.

Kūryba tai viskas: ir vyšnaitė ir pyragas.

O kodėl mes mokomės? Tam, kad galėtumėm gautas žinias panaudoti. O kas yra kūryba? Žinių praktinis panaudojimas. Sakyčiau tokia gan “TOC’iška” problemos interpretacija ir problemų sprendimų paieška. Tai atrodo taip elegantiškai ir savaime teisinga, nes akivaizdu; “self explanatory” (save paaiškinantis) – kaip išsireiškė tas pats daktaras Guy Claxton’as: “Creativity is  not a cherry on a cake. Creativity is a cake!” (Kūrybiškumas, tai ne vyšnaitė ant pyrago. Kūrybiškumas ir yra pats pyragas.).

Tačiau yra ir neigiama kūrybiškumo pusė, nes galima kurti ir blogus dalykus: paminėjo bankininkus ir jų kūrybiškumą gviešiantis pinigų, kas tikriausiai įtakojo šią paskutinę finansinę krizę; Napalmas – dar vienas kūrybos rezultatas.

Tad siūloma akcentuoti ir tai ką verta kurti, padėti suprasti, jog destrukcija neturėtų būti kūrybos siekiamybė (aha, papasakokit gotams ir emo). Čia šiek tiek tenka papildyti ir kūrybos vertinimo matavimus: kūryba tai ne šiaip laimė, o laimė ir pasitenkinimas gautais rezultatais, pasitenkinimas, jog po sunkaus darbo gaunama nauda ir džiaugsmas.

Kitas gi britas pasakojo, kaip tai praktiškai veikia vienoje iš Kauno mokyklų.

Berods literatūros pamokoje vaikams jų mokytojas pasiūlė pirmiausiai nieko nerašyti, nieko daug negalvoti o tiesiog klausyti – atsigulti ant kilimo klasėje ir klausyti mokyklos garsų. Tada nusivedė į traukinių stotį ir klausytis ten girdimų garsų, kuriuos paprašė užrašyti į bloknotus. Vėliau parduotuvės garsų ir pan3.

Kaip ten ta istorija baigėsi nepamenu, bet esmė yra tokia: vaikai mokomi interpretuoti garsus raidėmis, jie mokomi žvelgti į viską analitiškai ir naudojantis tomis patirtimis kažką kurti.

Dar ir kitos mokyklos už auditorijos ribų rengė pristatymus apie tai kaip vykdė savo kūrybiškumo praktikas – akys visų švytėjo, visi buvo be galo nustebinti gautais rezultatais.

Teko pakalbėti su nedidelio miestelio gimnazijos mokytojomis, kurios pasakojo, jog atmosfera pas juos gimnazijoje ne kokia: vaikų tėvai nepersistengia perteikti išsilavinimo naudos ir reikšmės savo vaikams, kurie vis dar turi tą požiūrį, jog mokomasi ne sau, o mokytojams ir tėvams. T.y. jog mokydamiesi jie daro pasaugą ne sau.

Kaip supratau didžiausia bėda tame, kad yra daug vaikų, kurie vis antrame/trečiame Maslovo piramidės laiptelyje, jog informacinė aplinka yra ydinga, skleidžianti negatyvumą. Iš kitos pusės kova dėl krepšelių, lokalūs “kunigaiščiai” (mokyklų direktoriai) su savo ambicijomis2.

O kai paklausiau ką davė tos kūrybiškumo sesijos (jos buvo atstovės vienos iš gimnazijų, kurioje buvo vykdomas tas eksperimentas), tai sakė, jog tai labai geras dalykas ir kad tai turėtų “išgelbėti sielas”.

Lietuvos švietimo ministras Gintaras Steponavičius kartu su savo patarėju Albertu Lakštausku pasirodo palaiko šias iniciatyvas ir aš tuo džiaugiuosi. Šviečia man jie dabar kaip vasarinė vaivorykštė, net nežiūrint į tai, kad įvairūs žmonės, o ir gerbiami blogeriai, sako, kad pastarasis daug ką daro negerai.

Esu dabar kiek ramesnis dėl savo vaikų ateities. Stebėsiu “mokyklų rinką” ir aiškinsiuosi kurioje iš jų diegami arba įdiegti kūrybiškumo ugdymo principai ir tik į tokią mokyklą leisiu saviškius mokytis. O jūs? Ar leistumėte savo vaikus į tokią mokyklą?

 

P.S. Visiškai netikėtai dar neprasidėjus forumui sutikau savo vieną iš klasės auklėtojų (teko laimė turėti jų keletą) Rasą Naujalienę – jums linkėjimai iš mano blogo! Dėl tų nuotraukų iš klasės šventimo kažkokia ten proga buvusiame jūsų kol. sode tai prie progos susitikt reiks.

___________

1– Tų visų diskusijų rezultatas – ugdymo koncepcija, kurią pavadino “Tautinė mokykla

2– Dar viena sritis, kur suteikiamas postas, nieko apie tai neišmanančiam (arba minimaliai išmanančiam) asmeniui. Alytuje yra viena vidurinė mokykla, kurios direktorius yra (ar gal jau buvo) ne mokytojas pagal išsilavinimą (jei neklystu) – tai bene pati yra (o gal jau tik buvo) ūkiškiausia ir geriausia mokykla visame mieste.

3– Pasakodamas britas rodė powerpointines skaidres su nuotraukomis iš tos pamokos. Vienoje iš jų, vaikams beklaidžiojant po miestą ieškant garsų buvo įsimaišęs ir Kauno meras. Pasirodo jis pamatė tuos vaikus ir taip impulsyviai paprašė su jais nusifotografuoti – žiū bando “piarintis” kaip ir jo kolega Vilniuje, tik jam gaunasi kiek keistai…

4– Pasakojo apie neaiškią neapibrėžtą ateitį, kuriai surasti konkrečiai taikomus ugdymo ir mokymo metodus neįmanoma – kūryba vienintelė išeitis. Čia prisiminiau Aurelijaus Katkevičiaus ir kitų autorių VK perskaitytus kelis straipsnelius apie paradigmos poslinkį.

 

Vieneri metai valstybinėse įstaigose

Vienas žmogus socialiniame tinkle skundėsi, kad su savo draugu matęsis kartą, kai dar buvo bedarbis, o vėliau susitikęs  jau po metų, tai tas pats pastarojo draugas paklausęs ar jis vis dar bedarbis. Juk praėjo jau visi metai! Na, tam vienam žmogui socialiniame tinkle išties keista, kad galima visus metus išbūti bedarbiu, o jo draugui atrodė, jog jie matėsi seniai, gal prieš kokį mėnesį ar du…

Žmogus supranta abstrakčią sąvoką “metai” arba “milijonai metų”, kaip “daug” ir “neįsivaizduojamai daug”, bet jei pabandytumėm tą laiką suvokti naudojant prasmingus vaizdinius mums pavyktų pažvelgti į vos keletą praeities dienų, na gal būt 2 savaites ar 3, jei labai intensyviai pagalvotum. Daug lengviau būtų, jeigu per tą laiką nevyktų jokie išskirtiniai įvykiai – tiesiog rutina arba visos dienos kaip viena. Arba dejuojame “kokia ilga diena”, jeigu per ją nuveikiame daug dalykų.

Pamėginkime įsivaizduoti kas nutiktų, jeigu uždarbius žmonės gautų tik kas metus, kad bandomasis naujojo darbuotojo laikotarpis yra 3 metai. Atostogautumėm tada ~1 metus kas 11 metų…

– Tai jau mano 3’iosios atostogos! – giriasi vienas į penktą dešimtį įlipęs žmogus.

– Tau gerai… Mums tai leidžia tik 4 mėnesius vienu metu atostogauti. Ir tai, čia mano gal pirmos atostogos po 20 metų… – Skundžiasi antrasis.

Arba:

– Jis jau 3’ą darbovietę pakeitė! O jam dar tik 60!

Šiek tiek keista ir gal net juokinga, ar ne? Bet, štai pažiūrėkime į valdiškas įstaigas: šios planuoja biudžetus ir duoda visokias ataskaitas tik kas metus. Minimalus šių įstaigų įvertinimo periodas – metai. Arba 12 mėnesių, arba 52 savaitės, arba ~362 dienos. Valdžios įstaigos suplanuoja kiek išleis pinigų vieneriems metams (aš nežinau ar yra valstybinių įstaigų, kurios yra pelno o ne kaštų centrai), bet aš abejoju ar jos tiksliai žino ko joms reiks ir ką tiksliai pirks.

O jūs žinote ką konkrečiai pirksite poryt parduotuvėje?

Girdėjau, kad valdiškose įstaigose visokie mokymai ir komandiruotės suaktyvėja jų finansinių metų pabaigoje. Šitaip jos stengiasi išleisti likutį, kad neliktų nei cento, nes viską kas lieka išbraukia iš kitų metų biudžeto. Koks normalus viršininkas norės kitais metais gauti mažiau pinigų? Tie mokymai ar komandiruotės nėra būtinos, pinigai leidžiami neefektyviai, bet juos būtina nors kažkaip išleisti, kad kitiems metams duotų tiek pat. O leidžia, priminsiu, mokesčių mokėtojų, tai yra mūsų, pinigus. Aš nesugalvoju nei vienos kitos logiškos analogijos, kur galima būtų pamatyti tokį fenomeną: aš išleisiu daugiau pinigų ir vien dėl to man duos jų daugiau. Na, nebent pasakose, kur pinigai auga ant medžių, arba užkasti auksiniai, vėliau atkasus pasidaugina. Aš kažkaip net nelabai suprantu, kaip galima galvoti, kad kas nors nesugebės išleisti jiems duodamų pinigų? Matyt tie žmonės, sugalvoję tą sistemą gyvena tokiame pasaulyje, kur niekas nemeluoja ir yra 100 procentų sąžiningi:

Na, gerai, galbūt tai buvo sugalvota tam, kad sutaupyti pinigų biudžetų administracijai, nes kuo dažniau reikia suplanuoti biudžetą, tuo daugiau reikia galvoti apie jį, tuo dažniau reikia daryti pakeitimus kažkokius, tuo daugiau laiko leisti pinigų planavimui, o ne tiesioginei veiklai. Bet aš kažkodėl noriu, kad valdiškos įstaigos galvotų apie tai kaip išleidžia mano pinigus. Noriu kad galvotų kas dieną, kaip efektyviau išnaudoti mano pinigus. Ir ne tik kad galvotų, bet kad taip ir darytų. Taip taip, įstaigos galvoja, kaip efektyviai iššvaistyti likusias biudžeto lėšas fiskalinių metų pabaigoje, bet man skaudu girdėti, kad mano pinigus švaisto. Aš jų neturiu tiek daug, kad man nerūpėtų (nors sako, kad tie, kurie turi pinigų daug daugiau negu aš, jais rūpinasi dar atsakingiau).

Vieni protingi verslo konsultantai kalba, jog informacija sprendimo priėmėją pasiekia tam tikrais laiko tarpais ir dar su vėlavimu (diskretizacija), o vadovai turi priimti sprendimus remdamiesi ta informacija. Pavyzdžiui generalinis kokios nors įmonės gaminančios ledus direktorius gauna ataskaitas apie jų produkcijos pardavimus tik kas mėnesį, jis mato, jog kovo mėnesį sekėsi nekaip (nes buvo šaltas mėnuo) ir jis paliepia žaliavų pirkimo skyriui sekančiam mėnesiui pirkti dvigubai mažiau. Balandį oras pasitaiso ir visus ledus išperka. Vadovas gauna ataskaitą: per balandį uždirbo tiek pat kiek kovą, nors tas buvo ir šiltesnis, nes žaliavų pirko tiek kiek jų buvo išnaudota kovą. Ką patarsite tokiam direktoriui? Paretinti ataskaitų gavimą? T.y. gauti jas tik kas metai ir žaliavas suplanuoti ateinantiems metams?  Jei taip, tai jums metas mesti kompiuterio pelę ir rašiklį, imti į rankas kokį nors paprastesnį įrankį ir klausytis ką jums liepia daryti kiti.

Yra itin veiklių ir organizuotų žmonių, turinčių verslą, kuriems nerūpi jokios finansinės ataskaitos – jie viską turi savo galvose, tai žmonės orkestrai – jie žino koks jų pardavėjas kur dabar yra ir kaip sekasi derybose (dažniausiai dėl to, kad patys ir yra tais pardavėjais), kiek gavosi pelno iš paskutinio sandėrio, jis žino kiek ir ko jam reikėtų nusipirkti, kad pelnas gautųsi ir po sekančio sandėrio. Jis žino kada jam reikia ką parduoti, kad suspėtų gauti pelno, jie žino kiek tiksliai jų einamojoje sąskaitoje pinigų, kiek santaupų ir taip pat žino, kad ateinančios jų atostogos yra tartum miražas dykumoje. Paprastai tokie žmonės vadovauja savo pačių nedidelėms įmonėms ir darbuotojų, jei tokių būna, nedaug, dažniausiai šeimos nariai.

Didėjant organizacijai jos valdymas darosi vis sudėtingesniu. Visos valstybinės įstaigos yra sudėtingos organizacijos. Na nebent rastumėte kokią, kur dirba trys žmonės iš kurių du vadovai trečiam.

6'as žmogus prideda dar 5 kanalus ir t.t.

 

 

Vienam vadovui viską sužiūrėti sudėtingose sistemose nepasitelkiant jokių išvestinių matavimų neįmanoma. Tų išvestinių matavimų daugiausiai prigalvoję ekonomistai, visokių trumpinių kaip CAPEX, OPEX, EBITDA, ROI ir t.t. ir pan., o taip pat ir visokių normalių žodžių su kitokiom reikšmėm nei mes įpratę, kaip “securities” (“saugumai” tiesiogiai išvertus, o iš ekonominės kalbos išvertus: įvairūs daiktai, kurie gali būti bet kada parduoti finansinėse rinkose ir kurie garantuoja tų “saugumų” savininkui pajamas) ir t.t. Geras vadovas privalo suprasti ką reiškia tie išvestiniai skaičiai ir kokią reikšmę jie turi jo vadovaujamai įmonei. Geras vadovas taip pat turi būti tikras, jog tie išvestiniai skaičiai, tie duomenys pas jį pateks reguliariai ir kaip įmanoma greičiau po įvykdytų tranzakcijų, tam kad suprastų kokias pasekmes turėjo jo sprendimas. Geras vadovas, tai kaip lėktuvo pilotas, kuris gauna informacija iš įvairių prietaisų – įsivaizduokite kas būtų, jei aukščio matavimo prietaisas parodytų tikrą lėktuvo aukštį tik po 10 sekundžų, nuo realaus aukščio pasikeitimo, po 20, po 1 valandos… Nenorėčiau būti tokiame lėktuve.

Tad jeigu tas ledų įmonės vadovas sugebėtų informaciją surinkti kas dieną, jei sugebėtų lanksčiau valdyti tiekimo grandį, balandį jo ledų pardavimai būtų kur kas aukštesni nei kovą. Išvestinius skaičius apie įmonės veiklą vadovas turėtų gauti tokiu dažniu kaip ir gamybos ciklas (žaliavų pirkimas->gamyba->pardavimas). Visokie ekonominiai įrankiai turi padėti geram vadovui susigaudyti persidengiančiuose cikluose, turėtų padėti suprasti kur įmonė juda, ką daryti kad pinigų uždirbtų daugiau, kad gautus pinigus išleistų kuo efektyviau.

Metinės finansinės ataskaitos reikalingos, bet jos turi daugiau tik “refleksinę” reikšmę, t.y. rezultatų apibendrinimas, komercinėse įmonėse tai turi reikšmę formuojant viešuosius ryšius su akcininkais, reklama klientams, o valstybinėse tai turėtų būti ta pati viešųjų ryšių akcija valstybės piliečiams (analogija galėtų būti komercinės įmonės akcininkai). Analizuoti rezultatus, daryti sprendimus ir planuoti sekantį sprendimą reikia kas dieną. Išvestinių skaičių ataskaitos turi pasirodyti tokiu pat dažnumu kaip sprendimas->vykdymas->rezultatai ciklo dažnumas ir nevėluoti. Metinės ataskaitos turi padėti suprasti ar vykdoma MISIJA ar aiški VIZIJA ir ar laikomasi nusistatytų VERTYBIŲ (trys burtažodžiai, kuriuos ištarę įmonės darbuotojai žino ką daryti, kaip dirbti ir kaip pasiekti tikslą).

Žmogui neįmanoma padaryti kokybiškų sprendimų, apie prieš tai buvusių sprendimų rezultatus informaciją gavus tik po metų. Vieną kartą į metus padaryti sprendimai nėra sprendimai – tai demagogija ir nieko daugiau, nes tik visiškas melagis ir demagogas (arba išprotėjęs) gali tiksliai pasakyti ką tiksliai darė, su kuo kalbėjo, ką sakė ir kokius sprendimus priėmė, ir kokią tai įtaką turėjo tolimesnei įvykių raidai tą dieną, kuri buvo prieš metus, prieš pusmetį, prieš ketvirtį. Aš tikiu, kad galbūt yra valstybinių įstaigų, kurių vadovai sprendimus priiminėja ir tikrina jų rezultatus dažniau negu metai, bet kai ataskaitas pateikti privaloma tik kartą į metus, tai tikriausiai ne visi ir stengiasi dirbti visus metus. Galų gale mes juk negyvename pasaulyje, kur niekas net nežino ką reiškia sąvoka “melas”.

 

Atn.: Išvada: matuoti savo rezultatus ir daryti korekcijas reikia dažniau. Daug dažniau. Bent jau kartą į mėnesį.

Kūrybiškumas, tai laimė

<–Čia mergaitę veda iš kelio. Berniukas.

 

– Šiandien pamokų nebus!

– Kodėl?

– Nes […]!

-Valio!!!

Tai mano sugalvotas dialogas, kuris tik turėtų perteikti nuotaiką. Tokia nuotaika vyravo mano klasėje. Visokie anekdotai pasakojami apie vaikų nenorą mokytis išduoda, jog ta nuotaika arba tiesiog mintis, apie nenorą eiti į mokyklą, “sėdėti” pamokose yra daugelio žmonių sąmonėje.

Kodėl vaikai nenori eiti į mokyklą? Juk žinios ir saviraiška, tai malonumas, tai yra dalykas, kuris motyvuoja, siekdami pažinti mes kuriame naujus būdus gauti daugiau žinių ir save išreikšti(na, ten visokie patogumai, kaip automobilis ar klozetas – pageidaujamas šalutinis žinių gavimo ir siekimo efektas).

Internetuose radau va tokį šaunų mokinių sukurtą video reportažą, kuriame kalbama tik apie simptomus ir kovą prieš juos.

Tad kodėl? Kodėl vaikai nenori eiti į mokyklą?

Manau, galimų atsakymų daug, tiksliau galimų simptomų daug: nes yra smagesnių užsiėmimų t.y. smagiau pažaisti kieme/namie/kompu, nes smagu maištauti, nes nesvarbios/neįdomios pamokos, nes smagu pačiam mokytis iš savo klaidų… Smagesni užsiėmimai, maištavimas ar siekis kitaip patirti pažinimo džiaugsmus nėra priežastis, o tik simptomai.

Tad kodėl? Kodėl vaikai labiau nori žaisti kieme/namie/kompu; kodėl smagu maištauti; kodėl smagiau mokytis iš savų klaidų?

Nes darydami tai kas patinka, vaikai patiria daugiau džiaugsmo, nei sėdint nuobodžioje pamokoje.

Kodėl pamoka nuobodi, jei pažinimas ir saviraiška yra tai kas motyvuoja? Irba kodėl vaikai patiria daugiau džiaugsmo ne pamokose?

Nes tie “labiau patinkantys” dalykai suteikia siekiamus rezultatus, o tuo pačiu malonias emocijas. Žinoma, vaikai negali žinoti ko jie nori, nes jie yra vaikai ir kol kas nežino iš kur atsiranda daiktai, apie kuriuos jiems mes norime papasakoti nuobodžiose pamokose. Per daug nesicackindami mes tiesiog sakome vaikams, kad mokytis būtina ir kad to iš jų besąlygiškai reikalaujame.

"Durnas buvau, nesimokiau..." - Išgirsta vieno, labai liūdno žmogaus frazė.

– Kokie puikūs mokymai! Bet tai Lektorius(-ė) kokis šaunuolis(-ė)! Kaip įdomiai papasakojo viską… Bet tai geras, ane!?

Čia dar viena frazė, kurią girdėjau iš kai kurių savo kolegių(-ų). Ir dar: kiekvieną kartą po kursų lektorius padalina lapus, kuriuose atsakome į keletą klausimų, apie tai kaip mums buvo svarbu/įdomu, ką patobulinti ir panašiai. Tą informaciją lektorius tikriausiai pateikia užsakovui (kad ir per tarpininkus). Užsakovas pagal tai sprendžia ar lektorius gerai atliko darbą ir ar jis bus užsakomas kitą kartą.

Kodėl vidurinėje nebuvo taip įdomu mokytis? Kodėl mes ten tokie nemotyvuoti būdavom? Kodėl dabar žmonėms įdomu būti kursuose ir juos lengva motyvuoti? Ką reikia daryti?

Taigi, imame ir sukuriame gerą mokymo programą, patvirtiname ją ministerijoje ir perduodame į mokyklas vykdymui. Bet sugalvojame tokią gerą programą, kad jauni protai būtų sudominti, kad jie pajustų pažinimo džiaugsmą, kad galėtų naudodamiesi žiniomis išreikšti save.

Tačiau bet kokią programą galima sugadinti netinkamai ją diegiant. Todėl mes į darbą mokyklose priimame tik gerus mokytojus ir sukuriame matavimų ir motyvacinę sistemą, kad mokytojai būtų skatinami dirbti geriau, kad jie patys tobulėtų.

Kaip užtikrinti, kad matavimo metodai būtų teisingi ir kad matavimų rezultatai atspindėtų tiesą?Kaip pamatuoti, kad vaikai gauna ir priima informaciją?Kaip užtikrinti kad mokytojai būtų įvertinami objektyviai?

Reikia žiūrėti kaip vaikas sugeba panaudoti tą informaciją.

Kaip objektyviai pamatuoti vaiko gebėjimą save išreikšti?

Viskas daugmaž paprasčiau kalbant apie tiksliuosius mokslus.

Bet kaip sužinoti ar vaikas išreiškia save pakankamai kūryboje? Kaip išmatuoti kūrybiškumą? Ar vaikas pakankamai save išreiškia savo kūryboje?

Pažiūrėję 360 laipsnių kampu pamatytumėt savo nugarą.

O ką jeigu duotumėm vaikui užpildyti klausimyną, kuriame būtų vertinamas mokytojas ir jo perteikiama informacija? O ką jeigu mes tiesiog paklaustumėm ar vaikas yra laimingas?

Kaip išmatuoti laimę?

Vaiko reikia tiesiog paklausti: “ar smagu? Ar patinka? Ar džiaugiesi? Ar nori tai daryti vėl?”. Netgi gavus teigiamą apsimestinį (dėl kokių nors priežasčių) rezultatą, tai identifikuoti galima nesunkiai. Jei manote, kad to per mažai, tai pagalvokite, kodėl vaikas gali būti nelaimingas užsiimantis kūrybine veikla? Gal todėl, kad nesigauna, kaip pats nori? Gal nesigauna kaip kitiems? Gal nori padaryti geriau nei gaunasi? Kodėl gaunasi blogiau, nei tikisi jis pats ir aplinkiniai? Gal todėl, kad neįsisavino žinių ir praktikos, kuri bandoma jam perteikti? O ką mes matuojame? Taigi tai ir matuojame – kaip vaikas įsisavina žinias ir kaip sekasi jam praktika.

Pats augdamas, atsimenu jausdavau retkarčiais tokį nejaukų neužtikrintumo jausmą, tokį nerimą, nepasitikėjimą savimi. Na, tokį lyg adrenalinas kiltų iš pilvo aukštyn ir spausdamas gerklę baigdavosi nemaloniomis mintimis. Tais momentais jausdavausi nelaimingas, nes nesuprasdavau kaip pasiekti iš manęs prašomą rezultatą, nes nežinodavau ką turiu padaryti. O mokytojams nebuvo labai svarbu kaip jaučiuosi. Jiems svarbu perduoti man informaciją ir pagal patvirtintus metodus patikrinti kaip tą informaciją gavau, o įvertinimas priklauso nuo patikrinimo rezultato.

Čia mokytojas giria mokinį, nes labai gerai nukopijavo, nes to iš jo ir tikėjosi.

Man rašymas patiko, bet gaudavau prastus pažymius už rašinius (ne vien dėl gramatinių klaidų). Niekaip nesupratau ką negerai darau. Klasiokės, regis, prirašydavo visokių lėkštybių arba perrašydavo savais žodžiais chrestomatijose esančias mintis ir gaudavo puikius pažymius. Jos tiesiog suprato kaip veikia patikrinimo algoritmas ir tiesiog darydavo taip, kad atsakymas būtų teisingas. Aš manau, jog tai yra negerai, nes tokio patikrinimo rezultatas tėra vaiko gebėjimo perprasti patikrinimo algoritmą įvertinimas, o ne žinių, kurių perteikimą buvo norėta pamatuoti.

Na gerai jau… Nemanau, kad aš toks puikus rašytojas. Netgi priešingai, manau, kad esu nelabai koks rašytojas – nesugebu perteikti savo minčių taip, kad suprastų daugelis, nesugebu jų taip poetiškai ir vaizdžiai iliustruoti, kad net ašarą išspaustų, bet ir nemanau, kad buvau tinkamai to mokomas. Galų gale ir pats pradėdavau perrašinėti chrestomatijas, o už atmestiną to darymą gaudavau tik patenkinamus pažymius. Negana to, aš net neskaičiau tų būtinųjų kūrinių – aš tiesiog perskaičiau chrestomatiją (tiksliau tik ištraukas).

Kaip išmatuoti, kad pedagogas pakankamai lavina vaikų kūrybą? Kaip pamatuoti pedagogo darbą? Matuoti reikia jo darbo rezultatus, t.y. patikrinti ar jo mokiniai laimingi. Kūrybiškumas tai laimė. Laimingas vaikas, kuris jaučiasi įvertintas ir kai jis jaučiasi darąs tiek kiek jis nori padaryti.

Penktadienio schema #8

Gero savaitgalio!

Aš manau, jog šitaip pasisveikinti itin svarbu pirmadienį rašant penktadienio schemą. Bet taip jau išėjo, nes “Užkalnio 5” pirmadieniais 20:25 (pasikeitęs laikas!) per BTV. Nepraleiskite.

 

 

 

Pagalba tv žiūrovams

Taip pat žiūrėkite:

Penktadienio schema #7
Penktadienio schema #6
Penktadienio schema #5
Penktadienio schema #4
Penktadienio schema #3
Penktadienio schema #2
Penktadienio schema #1

 

Mus vedžioja už nosies

Vienas įdomus dalykas yra apie visokius funkcionierius, tai būdai pasiekti tikslui: banali biurokratija, biurokratinės taisyklės ir visokių formalumų panaudojimai pasiekti savo tikslams.

Štai: Raimundas Palaitis pasinaudojo mistine kaltumo prezumpcija, kai kažkokiais melo detektoriais sumanė kažką (!) patikrinti, siekiant kažko. Man taip niekas ir nepaaiškino kodėl dabar, kodėl melo detektoriumi ir ką tiksliai buvo siekiama patikrinti. Antra vertus rezultatai patys diktuoja ministro siekius: sukompromituoti Andriaus Kubiliaus vyriausybę ir (a) šitaip pasiruošti ateinantiems rinkimams irba (b) sukelti suirutę sprendimų priėmimo institucijose vykstant dideliam energetiniam projektui. Nu, o bet vsio zakonno (rusiška frazė reiškianti: “viskas pagal įstatymus”). Tai ne! Va imsiu ir darysiu ką nors prieštaraujančio įstatymams, tam kad pasiekčiau savo tikslą, kad bet kas galėtų paskui tą pastebėti ir mane nubausti, o man nieko nesigautų, ko tikėjausi.

Dabar po pasitarimo pas Prezidentę Raimundas Palaitis sutinka atsistatydinti, bet vis nesako kada. Kodėl nesako kada? Ko jis laukia? O laukia jis kol gaus pasirašyti naujo FNTT vadovo skyrimą. Tempia kiek gali. Čia kiekviena diena svarbi.

Tikslai yra subjektyvus dalykas: kiekvienam savi. Funkcionieriaus tikslas yra atlikti savo funkciją gerai, tiek gerai, kad nereiktų daugiau dirbti, o gautų tą patį arba daugiau, o taip nutiks, jeigu lėlininkas būtų patenkintas. Lėlininko tikslai sudėtingesni. Lėlininkas savo Juodąja Ranka bando parklupdyti mergaitę.

Čia aš dar truputėlį parašinėsiu mįslėmis: Juodoji Ranka savo triukais sugeba mergaitę vedžioti už nosies, nes mergaitė į visus Juodosios Rankos kėslus reaguoja reaktyviai. Juodosios Rankos kėslai bus bevaisiai, kai mergaitė imsis proaktyvių veiksmų.

Mįslių vertimas:

Lietuvoje kas kart bandant vykdyti kokį nors stambesnį energetinį projektą tuo metu valdanti vyriausybė griūna/turi problemų:

  • Mažeikių naftos pardavimas.
  • Būtingės naftos terminalas.
  • Elektros energijos tiltas į Lenkiją.
  • … kažką gal dar praleidau?
  • Dujų terminalas, atominė elektrinė .

Tiesa, dabar, t.y.  ši vyriausybė kol kas negriuvo. O tai įrodo, jog Andriaus Kubiliaus vyriausybėje lemia ne šešėlinės grupės, o tiesiog valdžia. Nors, tenka pripažinti, jog šešėlinės grupės siautėja ir bando įtakoti nemažiau. Šešėlinių grupuočių veiksmus galima būtų pranašauti net ir be astrologo pažymėjimo, užtenka pažvelgti į projektams įgyvendinti reikalingų pinigų srautus: dujų importas per suskystintų dujų terminalą: ~700 milijonų litų; elektros energijos gamyba atominėje elektrinėje: ~17 milijardų litų. Bet koks save gerbiantis šešėlis tiesiog privalo bent jau pabandyti kažką pasivogti nuo tokių sumų. Nes tušinukų ir sąvaržėlių pirkimas per CPO tėra visiška smulkmena.

O vėlgi grįžtant į smėlio dėžę peršasi tokios išvados:

  • Liberalcentristų tikėtina greitai nebeliks – tą labai puikiai įrodo kultūros ministro vieši pareiškimai.
  • Prezidentės reitingai irgi krenta ir jos elgesys keistai primena Adamkaus atvejį, kai negaunama pakankamai informacijos apie tai, kaip visuomenė vertina rezonansinius įvykius. Čia gali būti kalti patarėjai, kurie patarė palaikyti Algį Čapliką, o ne ministrą pirmininką. Taip. Aplinka kalta.
  • Tėvynės sąjungos pranašaujami fiaskai šių metų rudenį gali tokiais ir nebebūti.

Na, o kaip pasipriešinti lėlių valdovui? Kaip išvengti šokių pagal jo dūdelę? Kaip sumažinti šešėlių įtaką? Vienareikšmiško ir paprasto atsakymo čia nėra ir nebus, bet judame kažkur į tą pusę.

Penktadienio schema #4

Pristatau jums Lietuvos politinę pasaką. Pasaka vadinasi “Juodoji Ranka”. Iliustracijų autorius Augustas Tumelis.

 

 

 

 

Prologas:

PROLOGAS

I veiksmas:

I veiksmas. LEO

II veiksmas:

II veiksmas. SNORAS

Uždanga nusileidžia. Verkia vaikai.

Dar žiūrėkite:

Penktadienio Schema #3

Penktadienio Schema #2

Penktadienio Schema #1

Prezidentė sukėlė vyriausybės krizę

<–Valdžios krizę sukėlęs prezidentas. Paimta iš http://www.15min.lt

 

Šiek tiek atsitraukiu nuo įdomesnių dalykų ir parašysiu apie politiką. Apie politiką parašyti sumaniau dėl to, kas šiuo metu vyksta vyriausybėje ir prezidentūroje.

Spauda, televizija (stebėjau vieną iš laidų per LTV, kurioje kai kuriems politikams neatrodė labai patogu), socialiniai tinklai šiuo metu itin gausiai komentuoja ir įdėmiai stebi susidariusią situaciją.

Tai aš čia dabar apibendrinsiu savo matymą.

Mano nuomone viskas įvyko dėl vieno Dalios Grybauskaitės sprendimo. Jei kas nesekėt istorijos, tai čia trumpai išdėstysiu pagrindinius įvykius/tezes:

  • Vieną dieną, nei iš šio nei iš to Lietuvos Rytas paskelbia anoniminį straipsnį apie tai, jog Lietuvos Bankas ruošiasi pakenkti kitiems komerciniams bankams.
  • Kitą dieną Snoro savininkai pabėga į užsienį su jo indėlininkų (Lietuvos žmonių) pinigais.
  • Paaiškėja, jog Lietuvos Rytas iš kažkur žino apie tai, jog vyksta tyrimas dėl prapuolusių pinigų.
  • Valdžia ima aiškintis kas pradangino pinigus
  • Kaltais tampa FNTT vadovai
  • Lekia FNTT vadovų galvos remiantis kažkokiais mistiniais melo detektorių duomenimis, t.y. kaip sakė pats Raimundas Palaitis, buvo vadovautasi kaltumo prezumpcija, nors pakartotinių (?) tyrimų rezultatai buvo palankūs išmestiesiems.
  • Raimundas Palaitis paskelbia tuos tyrimus žiniasklaidai. Mano nuomone tai šioks toks desperacijos ženklas.
  • Andrius Kubilius nusprendžia, kad Raimundas Palaitis turi atsistatydinti.
  • Lietuvos Prezidentė atsisako priimti atstatydinimą.

 

Ministro pirmininko žodis jo ministrų kabinete turi būti lemiamas. Analogija galėtų būti gan didelė įmonė, kurioje yra daug padalinių vadovų ir generalinis direktorius, kuris nusprendžia atleisti jo nuomone prastai dirbusį direktorių ir duoda nurodymą teisininkams paruošti dokumentus, bet tada teisininkai atsako, kad jie pasitiki tuo direktoriumi ir kad gen. direktorius nusiramintų ir išsiaiškintų santykius su direktoriumi pats, o jokių dokumentų nepatvirtins.

Dalia Grybauskaitė neturėtų spręsti ką iš ministrų priimti, o ką atleisti. Prezidentės patvirtinimai tėra formali procedūra, kuri turi tik biurokratinę reikšmę. Jeigu Prezidentė sugalvotų ką skirti/išmesti iš Vyriausybės, tai tada nebereiktų Seimui tos vyriausybės rinkti: Prezidentūra ką sugalvoja, tą ir atleidžia, arba ką sugalvoja tą ir paskiria. Bet pas mus taip nėra. Tokius sprendimus (ministrų kabinėto formavimo) priima ministras pirmininkas, nes tai jo komanda, o Vyriausybė tai valstybės vykdomosios valdžios vadovai, kurie privalo dirbti vieningai. Jei vieningai dirbti negali – gaunasi visiška nesąmonė, kurią palaiko Dalia Grybauskaitė.

Prezidentūros elgesys ir jos sprendimai labai keisti. Jau yra nemažai komentarų iš politikų apie tai kokios tokio elgesio pasekmės: Viktor Uspaskich per LR mano, kad jis ministro pirmininko vietoje tokioje situacijoje tuoj pat atsistatydintų, nes negalėtų dirbti po tokio Dalios Grybauskatės sprendimo. Panašu, kad net pats didžiausias Konservatorių oponentas parodo, kas šioje situacijoje daugiausiai privirė košės. Seimo pirmininkė Irena Degutienė dar griežtesnė: ji sako, kad tokiu atveju, reikia paleisti ir Seimą…

Dabar gan aiškiai matosi vertybės ir priežastys dėl kurių liberalcentristai delegavo Raimundą Palaitį į Vyriausybę – funkcionieriškas požiūris, labai tinkantis statytiniams. Liberalcentristų partijos vadovas Algis Čaplikas visai neseniai dar svaidėsi užuominomis, kad jeigu šį ministrą atstatydins, tai nebus ir atominės elektrinės (nors vėliau viską paneigė). Pats Algis Čaplikas taip pat anksčiau skelbė, Kad Lietuvai reikia prisijungti prie ACTA sutarties. Jo paties patarėjas Dainius Dabašinskas yra pagarsėjęs per valstybininkų skandalą. Dar anksčiau A. Čaplikas vadovavo sveikatos apsaugos ministerijai ir pagarsėjo dėl PSD mokesčio, kurį teko mokėti bedarbiams, studentams ir net jį sumokėjus paaiškėdavo, kad jie negali būti gydomais. O dar visai neseniai Algis Čaplikas protestavo, kad partijoms negalima taikyti viešųjų pirkimų įstatymo, verčiančio skaidriai kontroliuoti pinigus tada, kai tie pinigai gaunami iš valstybės (čia visai neseniai CPO rengė seminarą tinklaraštininkams ta tema, apie kurią bene plačiausiai ir įdomiausiai parašęs yra Rokiškis).

Man dabar jau keista, kodėl Andrius Kubilius priėmė į koaliciją tokius žmones. Nors dabar nebe taip keista, kodėl nori išmesti juos. Bet taip pat labai įdomu kodėl Dalia Grybauskaitė tokius žmones palaiko? Kam ta Pakso laikus primenanti Konstitucinė krizė?

 

Žemės ūkis ir internetai ir ACTA… ir GMO…

Šių dienų interneto aktualijos, apie kurias užsiminiau visai neseniai įgauna kitokių vis spalvų.

Kaip manote kuo susijęs žemės ūkis ir internetas?

Ne, tiksliau kuo susijęs žemės ūkis ir autorinių teisių apsauga? Man irgi nelabai aišku buvo. Man dar labai keista buvo kodėl ACTA įstaymų projektą tvirtino ES žemės ūkio atstovai. Paaiškėjo, jog už to stovi Monsanto lobistai.

Monsanto, tai kompanija, kuri yra didžiausia pasaulyje genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) gamintoja. Ši kompanija gamina ir augimo hormonus, kuriais šeriamos vištos JAV dėl kurio, tos vištos auga neįtikėtinu greičiu – per keletą savaičių viščiukas užauga iki skerdžiamo dydžio. Ai dar ta kompanija gamina herbicidus iš kurių pats garsiausias yra roundup. Ir dar ta kompanija yra MONSTRIŠKAI tiesiog ŽIAURIAI didelė ir turtinga. Visokie autorinių teisių gynėjai, leidybinės firmos su visu Holivudu yra smulkmė palyginus su jais.

 

Prie ko čia tie Monsanto lobistai ir kažkokios autorinės teisės ir prie ko čia Internetas?!! O viskas pasirodo, ne taip ir keista. Tiesa, vienas dalykas yra tikrai įdomus: šie lobistai yra itin gudrūs ir ACTA yra daroma negarsiai, dengiantis gražiomis idėjomis, pasakojant, jog atitinka visas žmogaus teises ir neprieštarauja jokiems ES įstatymams ir panašiai. Žiūrint paprastai, galbūt taip ir atrodo, bet šis teisių aktų ar įstatymų rinkinys atveria duris žiauriai kontrolei ir dar didesniems pelnams tiems patiems GMO, herbicidų, augimo hormonų ir kitokių bio-sintentinių gaminių gamintojams.

 

Štai kaip viskas veikia:

  1. Remdamiesi ACTA teisės aktais GMO gamintojai galės pareikšti teises į bet kokius genetiškai modifikuotus grūdus. Pavyzdžiui atvažiuos pas ūkininką, nuskins porą grūdų – ištirs ir jeigu ras požymių, rodančių, jog grūdai genetiškai modifikuoti ir modifikuoti būtent taip, kaip tai daro Monsanto, tai galės pareikšti ieškinį ūkininkui.
  2. O ieškinys ūkininkui bus laimėtas, nes ACTA numato autorinių teisių į genetiškai modifikuotų grūdų auginimą gynimą.Tai atrodytų visai gerai – nes tada ūkininkas gali tiesiog nepirkti tų genetiškai modifikuotų grūdų iš pačių pradžių! Bet ne, iš to seka punktas:
  3. Ūkininkas turės keletą pasirinkimų: mokėti baudą, atsisėsti kalėjiman arba pirkti genetiškai modifikuotus grūdus iš Monsanto.
  4. ACTA teisės aktų neprivalo ir nesilaikys visokie paukščiai ir gyvūnai. Jiems mūsų tie aktai nė motais. Atskris paukštis į lauką, kur GMO auga, pales sėklų, nuskris į kitą lauką, kur nėra GMO, ten paliks nesugadintą vieną kitą grūdą. Šie užaugs tame lauke… Atvažiuos inspektoriai ir patikrins tuos grūdus.
  5. Ūkininkas negalės apkaltinti paukščių, kad čia jie kalti ir tam, kad išvengti baudų ar kalėjimo jis tiesiog ims ir pirks tuos grūdus tiesiai iš Monsanto.
  6. Monsanto gaus dar daugiau pinigų.
  7. Monsanto gaus dar daugiau pinigų, nes tam kad užauginti GMO ūkininkas privalės naudoti ir herbicidus Roundup, be kurių GMO užauginti sunku.

 

 

Ir ką gi mes turėsime? Ogi tai, kad nebegalėsime nusipirkti ne GMO ir negalėsime nusipirkti maisto produktų, kuriuose nebus Roundup herbicidų. Ir dar turėsime žiaurų monstrą, kuris ir dabar jau per didelis.

Aš net neabejoju, jog privalėsime valgyti ir auginti maistą su augimo hormonais – schema ta pati. O valgant maistą su augimo hormonais turėsime… Hm…

Ogi turėsime va tokias gražias figūras… Kaip čia pasakius dideles tokias. Ir keistų proporcijų – palyginus siaura pečių linija ir rankos, bet šlaunys kaip Broilerių viščiukų.

 

Kažkodėl man jau net kiek baisoka. Ir būtų gerai kažkaip mūsų Europos Sąjungos pralamentarus įtikinti nebalsuoti už ACTA jau birželio mėnesį…Augimo hormonai kaupiasi viščiukų krūtinėlėse, kurios plačiai naudojamos pvz. KFC. Amerikiečiai KFC mėgsta. Amerikiečių gražios šlaunys. Ane?

 

 

 

Šilumos kainos

Kurį laiką visos tos isterijos apie šilumos kainas miestuose man buvo neįdomios. Visus rėkiančius apie šilumą ir jos kainas tylomis nurašydavau į dibilų kategoriją.

Požiūris kiek pasikeitė. Tiesa, dėl isterijų tai nepasikeitė. O pasikeitė tai, kad kategoriškas dibilų filtras jau praleidžia nemažai informacijos apie tai, kad esame, lengvai tariant, kvailinami. Filtrą padėjo pralaužti Commonsense straipsnis, o vėliau žinoma, to paties, žymiojo visų Lietuvos Internetų proto krušimo profesorius Rokiškio žurnalistinis tyrimas su ilgų ilgiausia fleimine komentarų uodega.

Naujasis Rubicon'o logo
Naujasis Rubicon’o logo

Tiesa, dar kiek nustebintas buvau po to, kai pamačiau pirmąsias sąskaitas už šilumą įsikrausčius į naujų (2005) statybų namą. Dalinai tai buvo dėl to, kad pro sieną lengvai pūtė. Bet praėjusį rudenį plyšiai buvo užkaišyti, o sąskaitos vis tiek nedžiugino. Nutariau padaryti nedidelį tyrimą, t.y. apklausti savo draugų ir kt. pažįstamų apie tai kiek jie moka/mokėjo už šilumą. Apklausoje dalyvavo:

  • Individualus rąstinis ne visai kokybiškai (anot šeimininko) suręstas namas.
  • Mano paties butas – t.y. naujos statybos, su ištaisytais brokais.
  • Kito, naujos statybos namo, didesnis butas (Žirmūnuose bene).
  • Naujos statybos namas su nepriklausomu dujų šildymu (kiekviename bute po atskirą boilerį).
  • Senos statybos namas su nepriklausomu nuo VE šildymo katilu, kuris šildo dujomis keletą šalia vienas kito esančių namų Vilniuje Antakalnyje.

Taigi, statistika tokia (o išvadas ir pasvarstymus prašome patys parašykite komentaruose):

Continue reading Šilumos kainos