Darželis II

Taigi turime privatų pigiausią darželį į kurį ir vežu savo vyresnėlį. Schema tokia:

  • Keliamės prieš 07:00 (ar bent jau stengiamės)
  • Rengiamės, ir kaip galima greičiau pro duris (darželyje turime būti >07:30, nes anksčiau nepriima)
  • Sėdam į mašiną ir pastovėję prie poros šviesoforų, be jokių didesnių transporto grūsčių atvažiuojame iki darželio
  • Palieku sūnų darželyje, o pats – į stotelę ir autobusu iki darbo (paprastai atvažiuoja 08:10~08:20)
  • Po darbo autobusu per kamščius važiuoju iki darželio, sodinu vaiką ten palikton mašinon ir namo (vėl beveik be kamščių).

Tokia schema atrodo geriausiai, nes taip pigiausia, man priimtina schema. Autobusu važiuoju, nes nuo darželio iki darbo bjaurūs kamščiai – bandžiau keletą kartų važiuoti automobiliu, tai darbe geriausiu atveju būnu ~08:30 arba ~09.

Nei sunku nei lengva. Įdomu ar yra dar įdomesnių schemų pas ką nors?

Sportas

Gyvenk šia minute. Šiuo momentu. Džiaukis tuo ką turi. Mėgaukis. Nepamiršk, kad jei kažkas netinka ar nepatinka tai tik laikinai. Kas rytoj? O kas rytoj? Kam tas rytoj? Juk sakiau: gyvenk šiuo momentu.

Kai į viską žiūriu tarsi į žaidimą, tarsi į sportą, pajungiu azartą tada tarsi įsijungia atsarginis diz-generatorius. Užsikabinu jaunėlį ant pilvo, traukiu lėkštes iš indaplovės, sudedu nešvarias, išplaunu puodus… Taip į priekį pasilenkęs, stengdamasis apsaugoti jaunėlį nuo kokių nors galimai nemalonių įspūdžių.

Nugarą pjauna… Kartais net kairė koja nutirpsta. Nusimetu “kengūrą”. Klaupiuosi ant žemės ir darau nugaros raumenis pratampančius pratimus. Vyresnėlis krykštauja, daro tą patį. Aš saugausi, kad neįspirčiau jam netyčia… vėl…

Visur pilna žaislų. Visos plokštumos, kurios teoriškai turėtų būti vyresnėlio nepasiekimo zonoje perkrautos. Ypatingai vaistų lentyna. Iš ten imami visokie homeopatiniai, vitaminai D, Espumizanai, stodaliai, sinupretai, mano paties kažkokie vitaminai ir šiaip vaistai, kurie susikaupė. Imami vaistai iš ten paskubomis, paskubomis ir dedami atgal. Ten viskas kaip kortų namelis. Gyvename gan aukštai ant kalniuko ir net ketvirtame aukšte, bet atrodytų, jog esame pasiruošę potvyniui. Vyresnėlio žaislams tai negalioja. Žinau… žinau… negerai… reikia pratinti sudėti juos į dėžę. Bet antro diz-generatoriaus neturiu.

Paskutinėm dienom vyresnėlis ėmė “vogti” mano “aukso” valandas (kai vaikai miega ir mes su žmona sukišę nosis į internetus/mezginius/knygas/žurnalus). Neužmiega.

– Kumbayaaa miegeli, kumbaaaająąąąąą….. Ooouuuooouu kumbaaaayaaaa. – ramiu monotonišku balsu dainuoju.

-Ania?!! – išgirstu. Pramerkiu akis (užsimerkiu, kad susikoncentruoti į lopšinę, kad dar labiau migdytų), pažvelgiu – išsišiepęs stovi lovoj ir žiūri į mane.

– Taip. – sakau. – Miegok… Kumbayyaaaaa miegeli, kumbayaaaaa…

Tam kad geriau veiktų lopšinė – įkišu ranką ir glostau galvą arba ranką. Jau regis viskas! Jau jau jau tuoj užmigs! Ne… stumia mano ranką. Susirenku. Tada jis iškiša savo ranką ir reikalauja mano kitos rankos. Duodu kitą ranką. Šiek tiek paglostau. Vėl kažkas netinka – stumia. Iškiša savo ranką. Sukišu abi. Kurį laiką tinka. Paskui nebetinka. Įsikaria į lovą pas mane ir pradeda daryti savo tvarką:

– Čia ne mano! – traukia mano pagalvę (nu dar nežino, “čia ne tavo” žodžių junginio). Nu ką darysi. Atiduodu. Dėsto dėsto tą pagalvę, gula ant vieno šono, gula ant kito.

Žiū į laikrodį – jau pusantros valandos migdau… Pasikeičiam su žmona (jaunėlis jau pučia). Žmonai sekasi negeriau. Netenku kantrybės – susuku pirzių į kaldrą, užspaudžiu glėbį, tas žviegia tarsi skerdžiamas. Aš piktas, todėl laikau tik stipriau. Pažviegė ir nurimo. Dar kiek pasupau ir užmigo. Uff…..

Nu va ple – jau vienuolika! O nieko neperskaičiau… Skubu – viską paskubom permetinėju akimis, o jos limpa. Atostogos blet. Kol į darbą einu, tai atsigaunu – turiu net 9 valandas sau!!!!! Žinoma, žmonai nuo to negeriau. Gerai kad dičkis kol sveikas į darželį priduodamas, o tai būtų baisu namo grįžti.

Sportinis azartas išblėsta, kai suprantu, jog maratonas tik prasideda. Kita vertus visai kitaip imu vertinti visokias smulkmenas, kaip laisva minutė, pietūs su pačiu savimi neskubant.

Kaip ten sako? Jei neužmuša, tai padaro stipresniu? 🙂

 

Benamio namai II

Su sąlyga, kad sūnus vis dar serga… Ir su sąlyga, kad benamis vėl pakeitė savo dislokacijos vietą, tai štai jums perkelto namo užfiksacija:

Čia namas buvo (2'oji vieta)
Čia namas buvo (2'oji vieta)

Čia dar išlikęs 2'osios vietos stogo laikiklis
Čia dar išlikęs 2'osios vietos stogo laikiklis

Štai čia 3'ioji vieta
Štai čia 3'ioji vieta

Trečioji vieta be blico
Trečioji vieta be blico

Trečioji vieta iš arčiau (prieangis)
Trečioji vieta iš arčiau (prieangis)

Man irgi įdomu, kodėl jis nutarė perkelti savo namą. Šiaip jis yra dabar kiek tolėliau nuo tako. Gal slepiasi? Bet jei slepiasi, tai kodėl nesusitvarko savo pirmosios ir antrosios (ši pakankamai tvarkinga, nes joje išbuvo namas gal tik dvi dienas) vietų šiukšlyno? Akis pirmiausia už jų užkliūna, o tada pamatai ir namą. Gal kiek įdomu kaip bomžas (nes jei būtų normalus benamis, tai gal nedergtų aplink save taip) galvoja. Nes jis negalvoja kaip normalus žmogus, jis negalvoja kaip gyvūnas… Gal kaip narkomanas? O gal kažkas tarpinio tarp žmogaus ir narkomano?

Čia gaunasi toks savotiškas tyrimas: kiek bomžas apšiks miško per tam tikrą laiko tarpą…

Benamio namai

Laba diena. Jau seniai čia nebebuvau. Nežinau nei kur spaust nei ką rašyt… Taigi baisu.

Tai štai, vaikštant iš namų į darbą miškelyje užtikau štai tokius visokių atmatų pėdsakus:

Pistūsis

Kažkokie pacukai svaiginosi tikriausiai viskiais šūdais ir paskui išsiskirstė visur primėtę šiukšlių. Nežinau kodėl, bet pavadinau tai pistūsiu. Gal dėl to, kad tai skamba pakankamai bjauriai. Beje netoli nuo tos vietos aptikau štai tokią palapinę:

Namukas tolumoj

Tos aukščiau fotkės darytos rugsėjį su mob. telefonu.  Taip gavosi, kad į darbą tuo pačiu keliu kas dieną nebevaikštau, t.y. tik retkarčiais, t.y. tada, kai suserga sūnus ir kai jo nereikia vežti į darželį.

Susirgo mano sūnus ir aš vėl ėjau tuo keliu kur eidavau anksčiau ir žinoma tai yra proga patikrinti iš arčiau kaip sekasi benamio namui:

Namelis profiliu
Namelis profiliu

Namelis beveik profiliu
Namelis beveik profiliu

Rūbinė
Rūbinė

Reikalingi daiktai
Reikalingi daiktai

Susirgo trečią kartą ir tada namas buvo pafotkintas vėl:

Iš tolėliau
Iš tolėliau

Iš artėliau
Iš artėliau

Iš artėliau kitu kampu
Iš artėliau kitu kampu

Iš kito šono
Iš kito šono

Reikalingi daiktai
Reikalingi daiktai

Reikalingi daiktai 2
Reikalingi daiktai 2

Kaip matote, paskutinėse fotkėse benamio namas sugriuvęs. O kadangi sūnus vis dar serga, tai ėjau vėl tuo pačiu taku ir vėl pafotkinau, nes benamis namą pasistatė kitoje vietoje (su prieangiu šįkart):

Namo nėr... tik dūmai...
Namo nėr... tik dūmai...

Namo nėr tik be dūmų
Namo nėr tik be dūmų

Bingo!
Bingo!

Su prieangiu dabar
Su prieangiu dabar
Mianas
Mianas

Paskutinė fotkė tėra aprasojusio objektyvo menas…

Du tai pusantro karto sunkiau ar tris kartus sunkiau?

Tai va… Nesu tikras kaip čia iš tiesų buvo, t.y. ar aš, ar mes buvome pasiruošę antrajam, ar jis buvo planuotas ar neplanuotas… Ar pusiau planuotas… Bet tai jau nesvarbu.

Artėjant antro vaiko gimimui vis aplankydavo toks beviltiškumo jausmas. Juk turint ir vieną vaiką nieko nebespėjam. Žmona vis sakydavo kad jai jau stogas važiuoja ir kad atsibodo namie sėdėt. Kas bus kai antras gims? Juk jau dabar pralaimim visus frontus:

  • visas pirmas aukštas užimtas1, antrajame aukšte nebėra vietos – nekalbant apie trečiąjį; kas bus kai užaugs iki antrojo?
  • Priešo teritorijoje (pirmajame aukšte) pavojinga – visur užminuota ir reikia labai įdėmiai žiūrėti kur dedi koją.
  • Dėmesys turi būti skirtas tik jam ir tik jam, ypač kai nemiega – knygų nebeskaitom, kompiuterių nežiūrim (aš jau net nebesinešu darbinio namo, nes nėra prasmės); kai jis miega – geriau miegoti ir mums, nes vakarai neguminiai.
  • Pavalgyti kur nors ne namie… ne geriau jau namie ir paskubomis…
  • Kiekvienas judesys, kiekvienas regis paprastas dalykas – tampa sudėtingu.
  • O dar reikia nepamiršti, kad reikia vaikus teisingai auklėti, kad negalima pasiduoti silpnumo akimirkoms, kad negalima išsilieti ant jų; turi būt atsakingas už kiekvieną savo veiksmą ir padarytą/nepadarytą auklėjimo darbą, kuriuo tu ruoši atžalą gyvenimui.

Visa tai kas aukščiau paminėta yra vienas juokas ir laisvalaikis kurorte palyginus su krize, nutinkančia, kai vaikas suserga. Tas jausmas matyt lankydavo ir I-ojo pasaulinio karo dalyvius, tupinčius apkasuose ir laukiančių švilpuko arba riksmo “dujos!”.

Gimus antrajam viskas… Na, negalima sakyti kad pablogėjo. Sakykime – nepagerėjo. Neguminiai vakarai arba išvis išnyko arba sutrumpėjo drastiškai. Tai čia dabar du kartus blogiau? Ar mažiau? O gal daugiau?

Ai mažiau reikia galvoti apie “blogiau”. Nes turiu du puikius sūnus, kurie teikia ir daug džiaugsmo – ne tik rūpesčių. Kažkaip šiuo metu nesugalvoju ką parašyti apie “gerai” 😉

__________________________________

1– Ir ne šiaip sau užimtas, o užimtas taip, kad kai daraisi arbatos, tai nėra kur pastatyti puoduko. Na ne taip, kad ką nors pastūmus vietos atsiras. Stumti negalima – nes kažkas nukris.

Foto-aparatas

Nuo vaikystės fotografuoju. Nepamenu kurioj klasėj buvau (gal kokioj 6 ar 7’oj), kai pradėjau. Turėjo tėvas tokį FED fotoaparatą, na maždaug taip atrodantį:

Gal ir ne lygiai toks, bet su tokiu pačiu odiniu įdėklu, kurio kvapas buvo itin specifinis (bet malonus)

Kažkur internetuose prirašyta, jog tai buvo kopija kažkokio bene vokiško fotoaparato… O FED’ų įdomumas yra tas, kad jų fokusavimas yra itin navarotnas: reikia žiūrėti pro vaizdo ieškiklį, kuriame matosi dvi šviesios dėmelės – viena ant objekto, kurį fotografuoji, kita šalia (jei nefokusas) ir objektyvo židinio nuotolį reikėdavo ranka keisti (nu sukinti objektyvą), kol geltonos dėmelės daug maž susilieja į  vieną. Man regis, kad tų dėmelių paslaptis susijusi su ta akute, kuri virš objektyvo – kiek kairiau (dešiniau – vaizdo ieškiklis) – arba atvirkščiai 😉 Nebepamenu jau… Ta tokia uodegėlė kairiau tai uždelsto veikimo užraktas – tas daiktas pasukamas, paspaudžiamas virš jo esantis mygtukas ir tas daiktas zirzdamas grįžta nesparčiai į savo vietą, o jam grįžus suveikdavo užraktas. Beje, atsimenate, tuos juostinius fotikus reikėdavo prieš kiekvieną kadrą “užvesti”? T.y. prie objektyvo prisukti “švarią” juostelės vietą. ant FED’o ir ZENIT’o ir kitų geresnių būdavo toks liežuvėlis, o ant visokių paprastaikų, tai tiesiog ratukas, kurį kartais sukinti ne taip ir paprasta būdavo… Ta proga va keletas mano anuomet darytų menų:

Aušra už daugiabučių. Nebloga fotografijos nuotaika. Nors visiškai netyčinė - fotografavau tada viską: ir kas juda ir kas nejuda... 🙂

 

Turėjom tokį piktą šunį vardu Bosas, o čia jis galvoja, kad atimsim iš jo kiaulės kaukuolės likučius...

 

Save veidrodyje... Ale kaip tai banalu... Ale kaip tai neatrodė banalu tada 😉
Nes mes mylim krepšinį!

 

Ai nu bet aš jau nukrypau. O taigi fotografijos karjerą pabaigiau kai išėjau iš mamos 😉 Nu į universitetą kai stojau. Nebuvo kada žaisti su ryškalais, fiksažais, fotopopierium, didintuvais, juostelėm, kasetėm, pincetais, vonelėm, raudonom lempom, džiovintuvais, karpytuvais…

Sekantis fotoaparatas papuolęs man į rankas buvo būsimos žmonos padovanotas – kažkoks papigiaiskas plastmasiukas. Juostinė muilinė. Man regis, aš su ja nei vieno kadro nepadariau – taip ir iškeliavo jis į šiukšlyną, neatlikęs savo funkcijos. Net liūdna dabar kažkaip pasidarė… Ai nu bet ką jau ten. Sekantis buvo (ir yra) Canon’o skaitmeninė muilinė (IXUS), į kurią investavome ~1000 lt. Pirkta gal kokiais 2006… Puikus daiktas, jei reikia muilinės. Iš principo, tai nėra iš jos daugiau nei ko reikalauti, nei gali duoti muilinė.

Bet tada staiga (!) mes pamatėme nuotraukas darytas su normaliu DSLR (nu čia trumpinys reiškiantis Digital Single Lens Reflex) fotoaparatu. Ale kokios jos gražios! Ryškios! Bet kokie jie brangūs! Lyginant, žinoma, su vidutinės klasės muilinėm. Ir dar jie rupkės dideli. Beje, grįžtant prie trumpinio ir tų žodžių: “Digital” – nu tai aišku, gi skaitmeninis, “Single” – vienas, (hm… įdomu kodėl tai pabrėžti reikia?), Lens – tai lęšis arba lęšių sistema, t.y. objektyvas, “Reflex” – va čia yra tas daiktas, dėl kurio skaitmeniniai veidrodiniai fotoaparatai turi specifinį klakštelėjimą, o ne tiesiog pyptelėjimą, kaip kokios muilinės. Paprastai tariant, tai tas “reflex” yra toks veidrodis, kuris nusileidžia, kai vykdoma vaizdo paieška ir pakyla, kai vyksta matricos (tas daiktas kuris verčia mums matomą vaizdą el. signalais ir paskui jau tą daiktą gali į kompą atsisiųsti ir grožėtis – na, arba atsispausdinti) apšvietimas vaizdeliu iš objektyvo.  Muilinėse, gi, tokio daikto nėra ir vaizdas nuolat yra duodamas į matricą, o kai fotografuojame, tai tiesiog į atmintį įrašomas tam tikru momentu į matricą patekęs vaizdelis. Galima žinoma paklausti – o kam reikia to veidrodžio, o pasirodo jo reikia tam, kad būtų galima greitai vaizdą sufokusuoti – matricoje vaizdas fokusuojamas daug lėčiau dėl sudėtingų algoritmų ir skaičiavimų greičių apribojimų. O su veidrodžiais tai ten kažkoks yra fintas, kad labai greitai – tik šast! ir sufokusuoja. Beje, jei muilinės turėtų tokius pat didelius objektyvus, tai irgi fokusuotų vos ne keletą sekundžių. Kaip ten viskas vyksta yra labai gražiai paaiškinta čia. Bet ar tikrai mums reikia tai žinoti? 😉 Na, man reikia, man įdomu. Apskritai tai pas tą žmogų, ten galima labai daug apie skaitmeninę fotografiją sužinoti.

Bet aš ir vėl nukrypau nuo temos… Aš juk noriu papasakoti, kaip mes nutarėme pirkti tą DSLR ir kaip mes jį renkamės… Bet ir taip jau vėlu ir prirašiau čia daug… Sekantį kartą papasakosiu.

 

Darželis

Gimus antrajam ėmėm svarstyti su žmona ką daryt. Na ne tai kad “ką daryt – ką daryt, kas dabar bus?”. O ką daryti su vyresniuoju. Variantai tokie:

  • Darželis:
    • valstybinis
    • privatus
  • Auklė
  • Nieko

Na gerai, tą paskutinį variantą prigalvojau pats, nes “nieko” čia daryti negalima. Nes jei daryti “nieko”, tai bus… Net baisu pagalvoti kas bus. Čia kaip maratono bėgimas (na gerai, nebėgau aš jo, bet mačiau per televizorių, kaip bėga ir kaip ten atsiranda 2’i ar kažkelinti kvėpavimai, o būna, kad ir nenubėga – alpsta ir griūna  ar pan.). Žodžiu, jokio “nieko”. Būtinas sprendimas, nes kitaip bus labai blogai.

Žmona dar prieš gimstant antrajam apėjo visus aplinkinius valstybinius darželius1 – vietų, deja (o gal ir ne deja, nes slaptai šiek tiek džiaugiausi žr.1) ten nėra. Aš taip pat nuėjau ir į keletą darželių netoli darbo.  Išties įdomi situacija: pirmoji “lopšelinė” amžiaus grupė visur deficitinė. Tetos iš darželių taip sakė. Jos dar sakė, kad su vyresniais bėdos nėra ir kad jos manančios, jog pirma amžiaus grupė populiari, nes su tokiais emigruoti sunku (lol).  Bet kuriuo atveju užsirašėm į visus. Taip daryt (atseit) nelabai galima, nes užsirašyti reikia į vieną eilę, nes negalima į visas eiles, nes taip negražu. O mes ką? O mes nieko… Sako visi taip daro. Gal dėl to ir eilės tos tokios? Gal ateis laikas ir priims? Bet tikriausiai nepriims, nes eilės nepaiso socialiai remtinų šeimų vaikai2, o dar kiti kyšių atneša…

Aš pasiūliau žmonai imti auklę. Auklės pagalba kainuoja ~600 lt/mėn (čia pigi auklė), o pigiausias privatus darželis kokį radom: 750 lt/mėn.  “Bet juk darželyje dar yra ir maitinimas” – man sako žmona. Ok. Maitinimas tai maitinimas. “Ir labai nenoriu įsileisti kažkokį svetimą žmogų į namus” – priduria ji. Nu nenori, tai nenori… OK. Tik vienas minusas – pigiausias privatus darželis3 tolokai nuo namų/darbo ir ne pakeliui į darbą.

Pasirašėme sutartį. Išbandysime. O kai bus ką parašyti apie jį – parašysiu.

___________________________________

1-apie valstybinius darželius nuo savo vaikystės laikų turiu itin bjaurių prisiminimų. Nepatiko man jie. Negaliu paaiškinti kas man juose nepatiko. Gal tai buvo tarybinių laikų auklėjimo metodai, gal aš pernelyg reiklus individualistas jau tada buvau, galbūt tas šlykštus kvapas iš valgyklos reiškiantis, kad teks kažkokią šlykštynę valgyti, o jei nevalgysi – gausi bausmę. Taigi, pamačius darželį, o jei dar į vidų užėjus, mane kas kart aplanko ganėtinai toks bjaurus nerimastingas jausmas…



2– aha… O aš dar nešiu kyšį, kad mano atžalą netiesiogiai traumuotų kažkokių silpnapročių budulių “auklėjimas”. Gal ir ne kiekviena socialiai remtina šeima tokia ir ne kiekviena neremtina šeima ne tokia, bet žodžių junginys “socialiai remtinas” man reiškia kažką itin blogo ir jei kas nors galėtų tai paneigti, tai jis turėtų tai daryti su nenuginčijamais faktais.



3– bet užtai, tas daiktas man nepriminė tų nemalonių jausmų, kurie apninka valstybiniuose, nes ten viskas kitaip ir tas kitaip man patinka.

Citrinų pyragas

Nutariau parašyti apie tai kaip aš kepu citrinų pyragą. Pilni internetai jo recepto (o tiksliau “Pragaro virtuvė“), bet vis tiek parašysiu kaip jį dariau.

Taigi, imam 175 g miltų, 100 g sviesto, šaukštą cukraus pudros, vieną trynį ir vieną šaukštą vandens. Jamam tą tešlą ir tiesiam į formą su kraštais:

Dedame tešlą į formą. Galima palikti ir mažesnį kraštuką. Įdaras gan tirštas (jei citrinų sulčių ne per daug) - neišbėga labai.
Dedame tešlą į formą. Galima palikti ir mažesnį kraštuką. Įdaras gan tirštas (jei citrinų sulčių ne per daug) – neišbėga labai.

Tą daiktą subadome šakute (kad neišsipūstų), dedame į 180 laipsnių (pagal Celsijų) įkaitintą orkaitę ir pakepam ten tai 20 minučių.

Kol kepa tas daiktas, pasiruošiame įdarą: kondensuoto pieno skarbonkė (380 g berods), įtarkuojame vienos arba dviejų citrinų žievelių, įdedam tris trynius ir įpilam ką tik spaustų citrinos sulčių (~200 ml):

Pilame kondesuotą pieną. Į ten keturis trynius įmušame ir išmaišome (nenufotkinau)
Pilame kondesuotą pieną. Į ten keturis trynius įmušame ir išmaišome (nenufotkinau)
Įtarkuojame citrinų žievelių. Kuo daugiau - tuo aitriau.
Įtarkuojame citrinų žievelių. Kuo daugiau – tuo aitriau.
Spaudžiam sultis.
Spaudžiam sultis.
Viską išmaišome. Nepamirškite aktyviai maišyti pilant sultis į trynius su kondensuotu pienu. Rūgštis denatūruoja trynius ir jei nemaišysite - sušoks į gabalus.
Viską išmaišome. Nepamirškite aktyviai maišyti pilant sultis į trynius su kondensuotu pienu. Rūgštis denatūruoja trynius ir jei nemaišysite – sušoks į gabalus.

Tą mišinį pilame į iškepusią ir atvėsusią formą, o ant viršų papuošiame morengu iš tų visų baltymų, nuo kurių turėjome trynių. Morengas, tai baltymai plakti su cukrumi ir pakepti. Cukraus į keturis baltymus dėjau ~70 ml. Pyragą dedame į orkaitę (180 laipsnių) ir ans per ~15+ minučių iškepa. Tai va toks rezultatas gavosi:

Čia žmona morengą taip gražiai į kalnus sudėliojo. Aš paprastai darau lygiai, nes taip gražiai man nesigauna.
Čia žmona morengą taip gražiai į kalnus sudėliojo. Aš paprastai darau lygiai, nes taip gražiai man nesigauna.

Nu žinokit, skonis jo puikus! Trapus (beveik birus) padas + rūgščiai saldus įdaras ir oriniai morengai susprogsta burnoje išskirdami nemažą kiekį endorfinų. Tiesa, receptoriai skonio yra iš karto užmušami, nes skonis itin stiprus (citrinų rūgštelė ir ypatingai žievelių aitrumas).

 

Atnaujinimas. O čia kitas bandymas, kur viską-viską pats dariau:

Citrinų pyragas. Idealiai gavosi.
Citrinų pyragas. Idealiai gavosi.
Argi ne niam niam?
Argi ne niam niam?