Foto-aparatas

Nuo vaikystės fotografuoju. Nepamenu kurioj klasėj buvau (gal kokioj 6 ar 7’oj), kai pradėjau. Turėjo tėvas tokį FED fotoaparatą, na maždaug taip atrodantį:

Gal ir ne lygiai toks, bet su tokiu pačiu odiniu įdėklu, kurio kvapas buvo itin specifinis (bet malonus)

Kažkur internetuose prirašyta, jog tai buvo kopija kažkokio bene vokiško fotoaparato… O FED’ų įdomumas yra tas, kad jų fokusavimas yra itin navarotnas: reikia žiūrėti pro vaizdo ieškiklį, kuriame matosi dvi šviesios dėmelės – viena ant objekto, kurį fotografuoji, kita šalia (jei nefokusas) ir objektyvo židinio nuotolį reikėdavo ranka keisti (nu sukinti objektyvą), kol geltonos dėmelės daug maž susilieja į  vieną. Man regis, kad tų dėmelių paslaptis susijusi su ta akute, kuri virš objektyvo – kiek kairiau (dešiniau – vaizdo ieškiklis) – arba atvirkščiai 😉 Nebepamenu jau… Ta tokia uodegėlė kairiau tai uždelsto veikimo užraktas – tas daiktas pasukamas, paspaudžiamas virš jo esantis mygtukas ir tas daiktas zirzdamas grįžta nesparčiai į savo vietą, o jam grįžus suveikdavo užraktas. Beje, atsimenate, tuos juostinius fotikus reikėdavo prieš kiekvieną kadrą “užvesti”? T.y. prie objektyvo prisukti “švarią” juostelės vietą. ant FED’o ir ZENIT’o ir kitų geresnių būdavo toks liežuvėlis, o ant visokių paprastaikų, tai tiesiog ratukas, kurį kartais sukinti ne taip ir paprasta būdavo… Ta proga va keletas mano anuomet darytų menų:

Aušra už daugiabučių. Nebloga fotografijos nuotaika. Nors visiškai netyčinė - fotografavau tada viską: ir kas juda ir kas nejuda... 🙂

 

Turėjom tokį piktą šunį vardu Bosas, o čia jis galvoja, kad atimsim iš jo kiaulės kaukuolės likučius...

 

Save veidrodyje... Ale kaip tai banalu... Ale kaip tai neatrodė banalu tada 😉
Nes mes mylim krepšinį!

 

Ai nu bet aš jau nukrypau. O taigi fotografijos karjerą pabaigiau kai išėjau iš mamos 😉 Nu į universitetą kai stojau. Nebuvo kada žaisti su ryškalais, fiksažais, fotopopierium, didintuvais, juostelėm, kasetėm, pincetais, vonelėm, raudonom lempom, džiovintuvais, karpytuvais…

Sekantis fotoaparatas papuolęs man į rankas buvo būsimos žmonos padovanotas – kažkoks papigiaiskas plastmasiukas. Juostinė muilinė. Man regis, aš su ja nei vieno kadro nepadariau – taip ir iškeliavo jis į šiukšlyną, neatlikęs savo funkcijos. Net liūdna dabar kažkaip pasidarė… Ai nu bet ką jau ten. Sekantis buvo (ir yra) Canon’o skaitmeninė muilinė (IXUS), į kurią investavome ~1000 lt. Pirkta gal kokiais 2006… Puikus daiktas, jei reikia muilinės. Iš principo, tai nėra iš jos daugiau nei ko reikalauti, nei gali duoti muilinė.

Bet tada staiga (!) mes pamatėme nuotraukas darytas su normaliu DSLR (nu čia trumpinys reiškiantis Digital Single Lens Reflex) fotoaparatu. Ale kokios jos gražios! Ryškios! Bet kokie jie brangūs! Lyginant, žinoma, su vidutinės klasės muilinėm. Ir dar jie rupkės dideli. Beje, grįžtant prie trumpinio ir tų žodžių: “Digital” – nu tai aišku, gi skaitmeninis, “Single” – vienas, (hm… įdomu kodėl tai pabrėžti reikia?), Lens – tai lęšis arba lęšių sistema, t.y. objektyvas, “Reflex” – va čia yra tas daiktas, dėl kurio skaitmeniniai veidrodiniai fotoaparatai turi specifinį klakštelėjimą, o ne tiesiog pyptelėjimą, kaip kokios muilinės. Paprastai tariant, tai tas “reflex” yra toks veidrodis, kuris nusileidžia, kai vykdoma vaizdo paieška ir pakyla, kai vyksta matricos (tas daiktas kuris verčia mums matomą vaizdą el. signalais ir paskui jau tą daiktą gali į kompą atsisiųsti ir grožėtis – na, arba atsispausdinti) apšvietimas vaizdeliu iš objektyvo.  Muilinėse, gi, tokio daikto nėra ir vaizdas nuolat yra duodamas į matricą, o kai fotografuojame, tai tiesiog į atmintį įrašomas tam tikru momentu į matricą patekęs vaizdelis. Galima žinoma paklausti – o kam reikia to veidrodžio, o pasirodo jo reikia tam, kad būtų galima greitai vaizdą sufokusuoti – matricoje vaizdas fokusuojamas daug lėčiau dėl sudėtingų algoritmų ir skaičiavimų greičių apribojimų. O su veidrodžiais tai ten kažkoks yra fintas, kad labai greitai – tik šast! ir sufokusuoja. Beje, jei muilinės turėtų tokius pat didelius objektyvus, tai irgi fokusuotų vos ne keletą sekundžių. Kaip ten viskas vyksta yra labai gražiai paaiškinta čia. Bet ar tikrai mums reikia tai žinoti? 😉 Na, man reikia, man įdomu. Apskritai tai pas tą žmogų, ten galima labai daug apie skaitmeninę fotografiją sužinoti.

Bet aš ir vėl nukrypau nuo temos… Aš juk noriu papasakoti, kaip mes nutarėme pirkti tą DSLR ir kaip mes jį renkamės… Bet ir taip jau vėlu ir prirašiau čia daug… Sekantį kartą papasakosiu.

 

Darželis

Gimus antrajam ėmėm svarstyti su žmona ką daryt. Na ne tai kad “ką daryt – ką daryt, kas dabar bus?”. O ką daryti su vyresniuoju. Variantai tokie:

  • Darželis:
    • valstybinis
    • privatus
  • Auklė
  • Nieko

Na gerai, tą paskutinį variantą prigalvojau pats, nes “nieko” čia daryti negalima. Nes jei daryti “nieko”, tai bus… Net baisu pagalvoti kas bus. Čia kaip maratono bėgimas (na gerai, nebėgau aš jo, bet mačiau per televizorių, kaip bėga ir kaip ten atsiranda 2’i ar kažkelinti kvėpavimai, o būna, kad ir nenubėga – alpsta ir griūna  ar pan.). Žodžiu, jokio “nieko”. Būtinas sprendimas, nes kitaip bus labai blogai.

Žmona dar prieš gimstant antrajam apėjo visus aplinkinius valstybinius darželius1 – vietų, deja (o gal ir ne deja, nes slaptai šiek tiek džiaugiausi žr.1) ten nėra. Aš taip pat nuėjau ir į keletą darželių netoli darbo.  Išties įdomi situacija: pirmoji “lopšelinė” amžiaus grupė visur deficitinė. Tetos iš darželių taip sakė. Jos dar sakė, kad su vyresniais bėdos nėra ir kad jos manančios, jog pirma amžiaus grupė populiari, nes su tokiais emigruoti sunku (lol).  Bet kuriuo atveju užsirašėm į visus. Taip daryt (atseit) nelabai galima, nes užsirašyti reikia į vieną eilę, nes negalima į visas eiles, nes taip negražu. O mes ką? O mes nieko… Sako visi taip daro. Gal dėl to ir eilės tos tokios? Gal ateis laikas ir priims? Bet tikriausiai nepriims, nes eilės nepaiso socialiai remtinų šeimų vaikai2, o dar kiti kyšių atneša…

Aš pasiūliau žmonai imti auklę. Auklės pagalba kainuoja ~600 lt/mėn (čia pigi auklė), o pigiausias privatus darželis kokį radom: 750 lt/mėn.  “Bet juk darželyje dar yra ir maitinimas” – man sako žmona. Ok. Maitinimas tai maitinimas. “Ir labai nenoriu įsileisti kažkokį svetimą žmogų į namus” – priduria ji. Nu nenori, tai nenori… OK. Tik vienas minusas – pigiausias privatus darželis3 tolokai nuo namų/darbo ir ne pakeliui į darbą.

Pasirašėme sutartį. Išbandysime. O kai bus ką parašyti apie jį – parašysiu.

___________________________________

1-apie valstybinius darželius nuo savo vaikystės laikų turiu itin bjaurių prisiminimų. Nepatiko man jie. Negaliu paaiškinti kas man juose nepatiko. Gal tai buvo tarybinių laikų auklėjimo metodai, gal aš pernelyg reiklus individualistas jau tada buvau, galbūt tas šlykštus kvapas iš valgyklos reiškiantis, kad teks kažkokią šlykštynę valgyti, o jei nevalgysi – gausi bausmę. Taigi, pamačius darželį, o jei dar į vidų užėjus, mane kas kart aplanko ganėtinai toks bjaurus nerimastingas jausmas…



2– aha… O aš dar nešiu kyšį, kad mano atžalą netiesiogiai traumuotų kažkokių silpnapročių budulių “auklėjimas”. Gal ir ne kiekviena socialiai remtina šeima tokia ir ne kiekviena neremtina šeima ne tokia, bet žodžių junginys “socialiai remtinas” man reiškia kažką itin blogo ir jei kas nors galėtų tai paneigti, tai jis turėtų tai daryti su nenuginčijamais faktais.



3– bet užtai, tas daiktas man nepriminė tų nemalonių jausmų, kurie apninka valstybiniuose, nes ten viskas kitaip ir tas kitaip man patinka.

Citrinų pyragas

Nutariau parašyti apie tai kaip aš kepu citrinų pyragą. Pilni internetai jo recepto (o tiksliau “Pragaro virtuvė“), bet vis tiek parašysiu kaip jį dariau.

Taigi, imam 175 g miltų, 100 g sviesto, šaukštą cukraus pudros, vieną trynį ir vieną šaukštą vandens. Jamam tą tešlą ir tiesiam į formą su kraštais:

Dedame tešlą į formą. Galima palikti ir mažesnį kraštuką. Įdaras gan tirštas (jei citrinų sulčių ne per daug) - neišbėga labai.
Dedame tešlą į formą. Galima palikti ir mažesnį kraštuką. Įdaras gan tirštas (jei citrinų sulčių ne per daug) – neišbėga labai.

Tą daiktą subadome šakute (kad neišsipūstų), dedame į 180 laipsnių (pagal Celsijų) įkaitintą orkaitę ir pakepam ten tai 20 minučių.

Kol kepa tas daiktas, pasiruošiame įdarą: kondensuoto pieno skarbonkė (380 g berods), įtarkuojame vienos arba dviejų citrinų žievelių, įdedam tris trynius ir įpilam ką tik spaustų citrinos sulčių (~200 ml):

Pilame kondesuotą pieną. Į ten keturis trynius įmušame ir išmaišome (nenufotkinau)
Pilame kondesuotą pieną. Į ten keturis trynius įmušame ir išmaišome (nenufotkinau)
Įtarkuojame citrinų žievelių. Kuo daugiau - tuo aitriau.
Įtarkuojame citrinų žievelių. Kuo daugiau – tuo aitriau.
Spaudžiam sultis.
Spaudžiam sultis.
Viską išmaišome. Nepamirškite aktyviai maišyti pilant sultis į trynius su kondensuotu pienu. Rūgštis denatūruoja trynius ir jei nemaišysite - sušoks į gabalus.
Viską išmaišome. Nepamirškite aktyviai maišyti pilant sultis į trynius su kondensuotu pienu. Rūgštis denatūruoja trynius ir jei nemaišysite – sušoks į gabalus.

Tą mišinį pilame į iškepusią ir atvėsusią formą, o ant viršų papuošiame morengu iš tų visų baltymų, nuo kurių turėjome trynių. Morengas, tai baltymai plakti su cukrumi ir pakepti. Cukraus į keturis baltymus dėjau ~70 ml. Pyragą dedame į orkaitę (180 laipsnių) ir ans per ~15+ minučių iškepa. Tai va toks rezultatas gavosi:

Čia žmona morengą taip gražiai į kalnus sudėliojo. Aš paprastai darau lygiai, nes taip gražiai man nesigauna.
Čia žmona morengą taip gražiai į kalnus sudėliojo. Aš paprastai darau lygiai, nes taip gražiai man nesigauna.

Nu žinokit, skonis jo puikus! Trapus (beveik birus) padas + rūgščiai saldus įdaras ir oriniai morengai susprogsta burnoje išskirdami nemažą kiekį endorfinų. Tiesa, receptoriai skonio yra iš karto užmušami, nes skonis itin stiprus (citrinų rūgštelė ir ypatingai žievelių aitrumas).

 

Atnaujinimas. O čia kitas bandymas, kur viską-viską pats dariau:

Citrinų pyragas. Idealiai gavosi.
Citrinų pyragas. Idealiai gavosi.
Argi ne niam niam?
Argi ne niam niam?

Veloce

Greičiau gautųsi, jei kas Jeremy apmėtytų makaronais, kol jis čia šitaip leikia
Greičiau gautųsi, jei kas Jeremy apmėtytų makaronais, kol jis čia šitaip leikia

Taigi mumi su Rokiškisu buvome aplankę Vapiano. Lankymasis vyko, kai vyko pietų pertrauka. Todėl teko eilėse pastovėti.

Aš tuom tarpu šiandien ten apsilankiau pusę trijų – jokių eilių. Specialiai nutariau pamatuoti kiek laiko man užtruks nuo užsisakymo iki maisto pagaminimo ir iki pavalgymo. Taigi, kadangi eilių nebuvo, tai užsisakyti pavyko per keletą sekundžių (tam kad greičiau būtų užsakiau dienos pietus “carbonara” (tikriausiai tai kažkas apie karbamidą arba apie anglį)) ir desertą. Pagamino man tą karbamidą per 4 minutes. Pagautas azarto viską pasistengiau sukišti į save kaip galima greičiau (užtrukau 5 minutes), o atsiskaičiau dar per 1 minutę. Taigi, 10 minučių.  Būčiau gal dar greičiau suvalgęs, bet godumo pagautas dar užsisakiau pomidorų sultis, kurias gerti užtruko keletą sekundžių.

Aš žinokit neįsivaizduoju nieko kas galėtų turėti geresnį laiko/kokybės (kokybės, nes maistas ką tik pagamintas, ne kažkokie pusfabrikačiai, o geras normalus maistas) santykį. Aš net nemanau, kad įmanoma dar ką nors greičiau padaryti. Na, nebent maistą pirkti išsinešimui ir valgyti bėgant. nesuprantu kodėl tai vadinasi “Va Piano” (“lėtai” itališkai), o ne pvz “Veloce” (“greitai” itališkai).

Šilumos kainos

Kurį laiką visos tos isterijos apie šilumos kainas miestuose man buvo neįdomios. Visus rėkiančius apie šilumą ir jos kainas tylomis nurašydavau į dibilų kategoriją.

Požiūris kiek pasikeitė. Tiesa, dėl isterijų tai nepasikeitė. O pasikeitė tai, kad kategoriškas dibilų filtras jau praleidžia nemažai informacijos apie tai, kad esame, lengvai tariant, kvailinami. Filtrą padėjo pralaužti Commonsense straipsnis, o vėliau žinoma, to paties, žymiojo visų Lietuvos Internetų proto krušimo profesorius Rokiškio žurnalistinis tyrimas su ilgų ilgiausia fleimine komentarų uodega.

Naujasis Rubicon'o logo
Naujasis Rubicon’o logo

Tiesa, dar kiek nustebintas buvau po to, kai pamačiau pirmąsias sąskaitas už šilumą įsikrausčius į naujų (2005) statybų namą. Dalinai tai buvo dėl to, kad pro sieną lengvai pūtė. Bet praėjusį rudenį plyšiai buvo užkaišyti, o sąskaitos vis tiek nedžiugino. Nutariau padaryti nedidelį tyrimą, t.y. apklausti savo draugų ir kt. pažįstamų apie tai kiek jie moka/mokėjo už šilumą. Apklausoje dalyvavo:

  • Individualus rąstinis ne visai kokybiškai (anot šeimininko) suręstas namas.
  • Mano paties butas – t.y. naujos statybos, su ištaisytais brokais.
  • Kito, naujos statybos namo, didesnis butas (Žirmūnuose bene).
  • Naujos statybos namas su nepriklausomu dujų šildymu (kiekviename bute po atskirą boilerį).
  • Senos statybos namas su nepriklausomu nuo VE šildymo katilu, kuris šildo dujomis keletą šalia vienas kito esančių namų Vilniuje Antakalnyje.

Taigi, statistika tokia (o išvadas ir pasvarstymus prašome patys parašykite komentaruose):

Continue reading Šilumos kainos

Skaniausi tortai

Nežinau ar čia tik aš vienas esu pastebėjęs, bet yra tokia taisyklė – kuo tortas atrodo gražiau, tuo jo skonis blogesnis. Na, nekalbant jau apie tortus iš prekybcentrių, kurių skonis paprastai būna lyg margarino su cukrum. Žinoma, yra ir skanesnių, bet prikišti visokių stabilizatorių ir konservantų.

Yra kitas pasirinkimas – pirkti tortus specializuotose cukrainėse. Nors ir ten ne visada esi užtikrintas ar skanu bus ar kokybiška.

O bet tačiau yra tokia draugė Marija, kuri, galima sakyti, atranda save tortų gamyboje. Jos tortai visada skanūs, o be to ir labai gražūs. Ji juos gamina su polėkiu ir kaina sąžininga.

Neseniai atsirado ir jos interneto svetainė, bet ji dar tik kuriama ir dar pusiau veikianti… Bet tortai yra daromi ir užsisakinėti galima. Tad, jei norėsite gauti gražų skanumą, siūlau susisiekti. Tortai daromi pagal individualius užsakymus.

Čia vienas kitas jos tortų (jie taip pat skanūs kaip ir atrodo):

Dvasios aidai

Papuolė man visai netyčia patekti pas “Merkinės piramidę”. Arba kitaip “Česukų piramidę“. Nutariau kad labai daug nešvarios energetikos prisikroviau, kol sėdėjau kondicionuojamoje patalpoje prie savo darbinės vaflinės. Ne ne, vaflių ji nekepa, tai naujas pavadinimas laptopui, pavartotas vieno mano draugo, o pavadinimas man labai patiko.
Tai va kepiau sau vaflius dirbau, dirbau ir prisigėriau visokios blogos energijos. Kas yra bloga energija, tai neįsivaizduoju, gal tai tokia energija, kuri užmuša girtą (etanolis elektriko kūno varžą sumažina, o ir koordinaciją bei dėmesingumągadina) elektriką, kai jis suliečia nulį su faze savo rankomis, taisydamas neišjungtą aukštos įtampos liniją? Manau, kad drąsiai galima vadinti bloga energija. Dar labai bloga energija ta, kuri gaminama Fukušimos AE, nes kaip toks velnio kūrinys pagamins gerą energiją?! O juk tokią blogą kad net stogą nunešė… Tai va. Reikėtų japonams apsilankyti toje piramidėje ir pajusti dievo pirštą (ar kaip ten sako, kai labai jau gerai patampa?).

Tiesa, fizikai dar sako, kad yra kažkokia “tamsioji materija“, katra garantuotai yra visos tos nešvarios ir bjaurios energijos šaltinis.

Tai štai, patekau aš pas tuos Česukus, palei Nemuną, kur netoli Merkinės, tam kad pavėpsoti į tai apie ką net Pipedijoje parašyta. Ai dar tiksliai, blogą energiją pakeisti gerąja.

Prieš įžengiant į tą piramidę, kuri uždengta specialiu kupolu, katras labai ten viską geriau padaro, reikia persiskaityti instrukciją ir jos laikytis:

Pasididinę paveiksliuką tikrai įskaitysite kas ten parašyta. Aš tiesą sakant tingėjau labai tąkart skaityti, nes tikiu, jog mano dvasingumas kuris nors ir visame nešvarios energetikos šūde tai auksu žiba ir aš suprasiu pats ką ten daryti.

Continue reading Dvasios aidai

Apsauga nuo radiacijos!

Visi kaip išprotėję perka druską ir jodą dėl įvykusių katastrofų Japonijoje ir grėsmių Fukušimos atominiams reaktoriams.

Žinokite, kad druska ir jodas nepadeda taip kaip sėdėjimas arti LCD ekranų! Kuo didesnis – tuo geriau.

Radiacija nuo LCD ekranų yra nekenksminga, bet užtai ji “nupučia” kenksmingąją radiaciją tolyn (na, kaip saulės vėjas). Va čia pavaizduota kaip tai vyksta:

Taigi, prašome prisikišti arčiau prie savo LCD ekranų ir skaityti Andriaus Užkalnio protokolus!

Translation into English:

Radiation from a LCD is harmless, but it push away the bad radiation like sun’s wind. So, people, please sit near to your LCD monitors and, please, read my blog!!!

Derybų su PST rezultatas

Jeigu kas nors netyčia skaito mano šį traštį, tai matė seriją įrašų apie tai kaip remontavau vieną išorinę savo buto sieną.

Prasidėjo viskas nuo to, kad buvo labai šalta, tada “pacientas” buvo atvertas, tada užklijavau putų polistirolu, tada užklijavau gipskartonį, tada gi pabandžiau užglaistyti viską ir galų gale viską uždažiau ir pakabinau atgal radiatorių, nors ir kreivai, bet viskas veikia. Ir veikia taip puikiai, kad šią žiemą visiškai nešalome ir radiatorių ant “viso gazo” nebuvome atsukę nei karto. Žodžiu, bent jau kol kas, tokį sprendimą rekomenduoju, jei pas ką nors yra su tuo bėdos.

Kaip minėjau savo tuose anuose įrašuose galvojau dar susitikti su mūsų namų statytojais, t.y. PST, ir išsiderėti kompensaciją už savo išlaidas ir vargus. Taigi, džiaugiuosi pranešti, jog pavyko susitikti su p. Dariumi Urbonu ir pakankamai konstruktyvių ir trumpų derybų metu išsiderėjau abi šalis tenkinančią kompensaciją. Kompensacija atpirko išlaidas patirtas perkant medžiagas ir dalinai kompensavo mano vargus (nes viską dariau pats vienas).

Toliau, kam įdomu surašau kiek viskas kainavo ir ką su kuo dariau (gal kam šios patirties reiks, o plotas tos sienos ~6-7 kv. m.):

Continue reading Derybų su PST rezultatas

Europos amerikiečiai

Neseniai svečiavausi pas gimines Norvegijoje. Giminės ten gyvena ir dirba (su

pertraukomis) jau nuo 2004 metų.

Nerašysiu apie tai kaip sekėsi svečiuotis, o apie tai ką sužinojau apie Norvegiją tikriausiai jau emigranto akimis.
Švogeris užsiima statybomis. Vidaus/išorės apdailomis. Pradžioje dirbo pas kažkokį norvegą firmelėje, kuri parūpindavo jam objektus už tam tikrą mokestį, vėliau jis ėmė pats jų ieškoti, dabar vėl galvoja grįžti prie senojo modelio.

Pradžioje mes labai daug ir sunkiai dirbome, tada mus Dievulis apdovanojo nafta.

Tai citata iš pokalbio su tuo pačiu švogeriu. Anot jo taip galvoja norvegai.

Skulptūra Oslo oro uoste
Skulptūra Oslo oro uoste

Ir iš tiesų Norvegai galvoja labai kitaip nei pvz lietuviai. Turiu omenyje viešuosius sprendimus, tokius kaip mokestinė aplinka, aplinkos priežiūra, paslaugos ir kt. Vienas įdomesnių pavyzdžių iš mokestinės aplinkos, tai automobilių registracija ir mokesčiai: yra keleto tipų numeriai. Vieni iš jų “žali”:

Norvegiški žali numeriai
Norvegiški žali numeriai

Šiais automobiliais galima vežti vieną arba du žmones. Jie skirti verslui. Jų mokesčiai mažesni nei automobilių skirtų asmeniniam naudojimui, kurie turi “baltus” numerius:

Norvegiški balti numeriai
Norvegiški balti numeriai

Daugiau smulkmenų apie tuos numerius čia.

Esminis skirtumas nuo Lietuvos (kiek man sakė, pats netikrinau), tai jog pas mus verslui naudojami automobiliai turi daugiau visokių apmokestinimų, nei skirti asmeniniam. Įdomu, kaip geriau…

Тęsiant automobilių temą, ten yra mokami ir nemokami keliai. Nemokami, tai tie, kurie jau seniai nutiesti, o mokami – šviežiai. Mokamus kelius įrenginėja privačios kompanijos, žinoma valstybė subsidijuoja kažkurią dalį (gal pusę…), o visą kitą kompanijos arba iš savo lėšų arba iš paskolų. Vėliau, pagal sutartį su valstybe yra nustatomas tam tikras mokestis už tą kelią, už kurį kiekvienas važiuojantis privalo susimokėti. Kiek teko važiuoti, tai važiavome 30 kronų kainuojančiu keliu. Žinoma, tikslą gali pasiekti ir nemokamais keliais, tik jais važiuoti reikia kiek lėčiau, nes jie labiau vingiuoti ir labiau “per aplinkui”. Kiek supratau, privačios kompanijos analizuoja kur kokį kelią galėtų nutiesti ir kiek jais važinėtų žmonės, t.y. kaip greitai atsipirktų ir kokį pelną duotų – pagal tai pasiskaičiuoja, sudaro sutartį su valstybe ir pirmyn. Nors tikriausiai viskas daug sudėtingiau, bet principas, turėtų būti toks.

Kainos. Skirtumai didžiuliai alkoholiui ir rūkalams. Nors tai ne naujiena. Man naujiena buvo ta, kad sauskelnių kainų skirtumas yra daugiau nei dvigubas! Norvegijoje, tokios sauskelnės:

Pampers „Premium care“
Pampers „Premium care“

Kainuoja ~10 litų, kai Lietuvoje jos kainuoja ~24 litus. Panašu jog tai yra dalis “šeimos politikos”. Žodžiu ne viskas ten brangiau, nors sakoma, kad tai “pati brangiausia šalis”.

Gyvenome ne mieste. Kažkur visiškoje periferijoje kalnų slėnyje, kažkur va čia. Nuomojamas namelis, kurio pirmame aukšte gyvena savininko tėvas, o mes antrame. Namas pagrinde apšildomas elektra. Elektros kaina yra ~1NOK už 1KWH. Kaina elektros skiriasi priklausomai nuo to ar daug sniego žiemą iškrito į kalnus ar ne 😉 Anot švogerio, ten visur veikia mažesnės ar didesnės hidroelektrinės ant įvairių upių tekančių iš kalnų – daugiau sniego, daugiau vandens, mažiau už elektrą mokėt. Spėju todėl, kad tada mažiau reikia kitokiu būdu elektros gaminti. Čia antai vaizdas pro namelio langą, kuriame matosi fone kalnai, ir einantis tėvukas iš pirmo aukšto:

vaizdas

Dėl temperatūrų kaitos švogeriui neužsivedė automobilis, tačiau taisytis jį norėjo jis pats, prašyti pagalbos iš norvego, sakė, negalima. Negalima, nes norvegai labai gerbia privatumą – negalima belstis pas juos, jei reikalas nemirtinas. Jeigu ateina ir pats pasisiūlo, pamatęs kad vargsta, tada gerai – tada tinka.

Geriamas vanduo nekainuoja. Kainuoja tik jo perdavimas iki vartotojų. Geriamo vandens norvegai turi apsčiai.

Anot švogerio, kuris sakė, jog anot tėvuko, kuris gyveno pirmame aukšte, tik senieji norvegai atsimena laikus, kai neturėjo kartais nei ko pavalgyti. Dabar jie viskuo aptekę. “Europos amerikiečiai” – vėlgi mano švogerio mintis. Visi ima paskolas, paskolos duodamos lengvai. Yra bankroto įstatymas, leidžiantis be didesnių pasekmių (valstybė apmoka visas skolas) vieną kartą bankrutuoti. Aišku, paskui 9 metus negali imti nei paskolų, nei verslo pradėti. Tokių turbūt ten nedaug.

Bomžų nėra. “Bomžai” širdyje gyvena geriau nei mano švogeris, t.y. darbo emigrantas. Bet šita tiesa apie skandinavus lyg ir žinoma…

Žodžiu, man norvegiškas ūkiškumas padarė šiokį tokį įspūdį. Daug ką galėtumėm daryti kaip jie. Iš kitos pusės gerai kad daug ko kito nedarome taip kaip jie.

Tai tiek ir norėjau papasakoti.