Darželis III

<– Čia yra taškius

 

 

 

 

 

Mes gyvename Vilniuje. Turime du sūnus: 2 metų ir 11 mėnesių vyresnysis ir 1 metų ir 5 mėnesių jaunesnysis. “Pametinukai” – taip juos vadina daugelis. Mintys apie vyresniojo sūnaus vedimą į darželį ėmė suktis dar prieš gimstant jaunėliui.

Man mano vaikystės darželio prisiminimai nėra malonūs. Pagalvojęs apie darželius prisimenu valgyklos kvapą (toks itin specifiškas), auklyčių (Nuo žodžio “auklytė” mane kiek purto ir dabar) numylėtines, bausmes (pvz. nuogu užpakaliu stovėti viduryje grupės) ir iš kieme esančios metalinės raketos sklindantį kvapą (būdavo kiekviename darželyje po tokią metalinę raketą: užlipama laiptukais arba tiesiog per skylę ir ten būdavo galima stovėti ir vaidinti, jog esi kosmonautas… Taigi, sprendžiant pagal kvapą iš tų raketų, tai daugelis iš ten pabuvojusių kosmonautų testuodavo kosmonautinį asenizacijos procesą, kol esama raketoje).

Gal todėl ir nebėgau į aplinkui esančiu darželius vos gimus sūnui, kad galėčiau užrašyti jį į ten. Tačiau vistiek teko tai padaryti, kai supratome, jog be darželio neišsiversime. Kodėl taip nusprendėme? Todėl kad:

  • Iš tiesų sunku dviem vaikams 24 val per parą 7 dienas per savaitę skirti pakankamai kokybiško dėmesio, dėl kurio du pypliai konkuruoja
  • Skiriant nepakankamai dėmesio jaunesniam sūnui silpniau lavinami socialiniai, fiziniai ir kiti įgūdžiai.
  • Skiriant nepakankamai dėmesio vyresniajam, jis tampa irzlus, užmiega vėlai, keliasi vėlai, kartais nemiega pietų pogulio – t.y. dienos ritmas labai disonuoja su mamos ir tėčio ritmu, o tai reiškia, kad nei tėtis nei mama nepamiega ir nepailsi[1].
  • Profesionalai geruose darželiuose sugeba geriau lavinti vaiko įgūdžius.
  • Įrašykite jūs ką nors: ….

Pradėjome žygį po aplinkinius darželius. Pradėjome nuo apžiūros kur koks darželis aplinkui mus. Tam labai pasitarnavo šis žemėlapis iš maps.lt:

Darželiai Šeškinėje
Darželiai Šeškinėje

Išties Šeškinė labai geras mikrorajonas, jei kalbėti apie socialinių paslaugų sferą: čia ir poliklinika ir mokyklos ir progimnazija netoli yra ir Akropolis šalia ir darželių daugybė.

Apsilankėme visuose šiuose darželiuose, bet nei viename vietos nebuvo. Bet į visus užsirašėme. Daugelyje buvome kokie nors šimtas-penkiolisdešimti.

Niekur nebuvo ir dabar nėra vietos mano >2 metų sūnui. Liko du variantai: auklė ar privatus darželis. Pasirinkome antrąjį variantą.

Prioritetas buvo kaina, o tai buvo pats pigiausias, kokį mums buvo pavykę rasti darželis. Viena jo neigiama pusė – nevisai arti namų ir ne visai pakeliui į darbą. Todėl teko vykdyti tokią schemą.

Darželio ugdymu buvau daug-maž patenkintas, schema irgi daug-maž veikė. Bet buvo viena itin didelė problema: sūnus nuolat sirgdavo. Visos mamos ir tėčiai sako tą patį: “vaikai darželiuose serga ir serga daug”. Tai neguodžia. Neguodžia, kai vaikas eina vieną savaitę į darželį, o dvi – serga. O kol serga neša į namus užkratą, o tada suserga jaunėlis. Tada du pypliai su snargliais iki žemės ir viena mama, kuri tuos laikus, kai nėjo vyresnysis į darželį prisimena su nostalgija.

Nutarėme daryti pertrauką darželiui, kai abu vaikai susirgo plaučių uždegimu: su abiem teko apsilankyti ligoninėje. Nusprendėme nebevesti į darželį bent jau laikinai, kol sustiprės imunitetas, nes antibiotikų dieta, deja, jo nestiprina.

Praėjo 7 mėnesiai ir kantrybė tiek Daliai tiek man jau ėmė sekti. Šįkart rinkomės kiek brangesnį darželį, bet bent jau pakeliui į darbą. Tai Taškius esantis vaikų ir jaunimo centre.

Šis darželis, nors ir brangesnis, bet ir, atrodo, geresnis. Geresnis vien tuo, kad ugdymo metodologija yra išaiškinta ir pateikta tėvams. Tiesą sakant, aš iš Taškiaus ir pasiėmiau pagrindinius teiginius, ką ir kaip reikėtų lavinti darželyje. Informacijos sklaida ir jų blogas yra nepalyginamai geresnis. Kas svarbu tėvams, kurių vaikai darželyje? Jiems svarbu sužinoti kaip sekasi jų vaikui, kaip jis naujo išmoko, kaip jis atrodo tai mokydamasis. Didelė vertybė yra ir interjeras, bei aplinka, kurioje darželis yra: daug geriau yra didesnis pastatas su erdviomis salėmis-grupėmis, žaislų ir žaidimų centrais, o ne privatus namas ar net butas, kurių patalpų pirminė paskirtis – gyventi nedideliai grupei žmonių, šeimai, ar laikyti automobiliui, o darželiui erdvės buvo pritaikytos pagal reikmes. Ir, žinoma, pats svarbiausias dalykas yra auklėtojos arba asmenys, kurie moko mano vaikus įgūdžių. Naujame darželyje, auklėtojos subjektyviai atrodo tiek pat profesionalios ir gal net labiau, negu to, į kurį prieš tai vedėme vyresnįjį.

Deja, vyresnysis sirguliuoja ir šiame darželyje. Tik ligos šį kartą žymiai lengvesnės (gydome tik čiobrelių arbatėlėmis – be jokių sintetinių vaistų) ir pasveiksta sūnus per savaitę. Tad dabar vieną savaitę serga – vieną eina į darželį (vietoje 1 savaitės ėjimo ir 2 sirgimo anksčiau). Labai tikimės, kad imunitetas prisitaikys ir sustiprės ir bus mažiau vargo.

______________________

[1]– graudžiai juokingos situacijos būna, kai tiesiog imu snausti bežaisdamas su vyresnėliu, o tas savo mažais pirščiukais ima man už akių vokų, kelia į viršų ir sako: “ne liūlia-liūlia, teltis, tėti!”

Mokykla privaloma!

Mano vyriausiajam sūnui dabar beveik 3 metai. Pirma klasė bus ne anksčiau kaip už ~4 metų.

Esu jau minėjęs, jog kiekvienas vaikas yra atskira asmenybė – nėra tokio pačio žmogaus, net identiški dvyniai vistiek kažkuo skiriasi. Ten pat ir buvo balsavimo rezultatai, kurie mane lengvai šokiravo (na, gal nešokiravo, jei turėti omenyje, jog pas mane tada lankėsi vien internetiniai troliai). Kalbėta buvo apie tai ar ne per anksti vaikus pradėti mokyti visokių rimtų dalykų ir ar neverta jiems leisti pasaulį tyrinėti taip, kaip jiems gaunasi, kaip jiems tai gaunasi savaime. Tai yra, ar verta skiepyti savo vaikui nuo pat vaikystės savo požiūrį? Ar tikrai tas požiūris yra tas teisingasis? O gal vaikas tyrinėdamas pasaulį taip, kaip jis sugeba pats, atras kitas, mums nepastebėtas puses?

Štai jaunėlis mūsų jau pusantrų metų, bet vaikšto kol kas tik įsikibęs į ranką. Galėtų vaikščioti ir pats, bet kažko lygtais bijo: tik paleidžiame ranką – iš karto atsisėda ir tada juda pasišokinėdamas ant užpakalio[1]. Vyresnėlis vaikščioti pradėjo beveik nepastebimai: regis atsistojo ir nuėjo. Jaunėlis yra kiek atsargesnis, vyresnysis gi – visiškas nenuorama ir jo interesų laukas yra ypač platus. Jaunėlis regis kiek intravertas, o vyresnysis ekstravertas. Žinoma, jaunėlį auklėti labai padeda ir vyresnysis sūnus, gal dėl to jis kiek mažiau ir drąsus.

DNR ląstelė
DNR užprogramuoja daugybę informacijos. Mokslininkai, sako, kad į DNR sugebėjo užkoduoti kažkokią knygą...

Taigi, vaikai skirtingi. Ir tai yra gerai. Apie savo vaikus galėčiau pripasakoti ir daugiau, tiek kad jums atsibostų. Dalia apie juos papasakot galėtų dar daugiau. Ji galėtų papasakoti tiek, kad net negalėtumėte įsivaizduoti kiek: ji gali identifikuoti paternus kiekviename smulkiausiame judesyje ar elgesyje ir papasakoti kodėl taip yra. Mamos savo vaikus pažįsta dar geriau nei savo vyrus, geriau nei save. Štai dar prisiminiau vieną istoriją, kurią papasakojo mums per gimdymo kursus lektorė (ne Sheri Bayles, kita): laiko kūdikį apgaubusi medžiagos gabalu Afrikoje (o gal Australijoje) juodaodė (o gal aborigenė) ir staiga praskleidžia medžiagą, kūdikis nusišlapina, ji ramiai vėl įsuka kūdikį – nei lašo ant medžiagos ar jos pačios; jos tada paklausia: “iš kur žinojote, kad kūdikis nori šlapintis?”, ta kiek pagalvojusi atsakė: “O iš kur jūs žinote, kad norite?”.

Vaikas ir mama
Mama su vaiku kažkur plaukia. Gali būti, kad tas kūdikis mamai nugaros net vandenyje neapsisioja.

Taigi, motinos ir vaiko ryšys paprastai būna itin stiprus ir nerasite jokio kito žmogaus, kuris geriau suprastų vaiką nei mama. Su viena tokia neseniai kalbėjausi apie jos sūnų, kuriam 7’eri sukanka gruodžio pabaigoje. Mama pasiskundė, kad jos nuomone, jos vaikas yra nepasiruošęs dar eiti į mokyklą. Jos argumentai buvo tie, kad jos sūnus, kiek daugiau nei vidutiniškai sirguliavęs, kad nėra subrendęs sociališkai ir psichologiškai tiek, kad jį galėtų išleisti į mokyklą. Jokių atsilikimų nėra, bet nenori vesti į mokyklą, kuria jos draugės ir gal net mokytojos vadina “mėsmale”[2].

Gan įdomiai sutapo ir tai, jog Google Plus socialiniame tinkle vienas jo dalyvių pusiau viešai pasvarstė kaip jam padaryti, kad savo vaiką galėtų išleisti vėliau į mokyklą, o ne tada, kai privaloma? Anot jo ir pusmetis tokiame amžiuje reiškia labai daug. Čia jo posto dalies citata:

Toks Malcolm Gladwell, žmogus, kuris rašo knygas iš tau pažįstamos statistikos (publicly available statistikos) savo puikioje knygoje Outliers dėjo konkrečią lentelę – USA ledo ritulio rinktinės narių gimimo datos. Guess what – du trečdaliai jų yra gimę pirmąjį metų ketvirtį. Pažiūrėjau mūsų kašio rinktinę kažkada – akurat, tas pats patternas. Treneriai renkasi didesnius, stipresnius, mokytojai irgi taip pat – gudresnius, protingesnius. Aišku, sporte tai matosi ryškiau, nei moksle, bet moksle matosi irgi ryškiai. Tą man patvirtino ir bičiulė Austėja Landsbergienė.

Austėja savo bloge taip pat gan nuodugniai išnagrinėjo šią dilemą. Taip pat citata iš jos straipsnio:

Ar galima vaiką į mokyklą išleisti per anksti?

Vienareikšmiškai – GALIMA. Ką reiškia pasakymas išleistas per anksti?! Tai reiškia, kad padarėte vaikui meškos paslaugą. J.Uphoff ir J.Gilmore atliko tyrimą, kuris parodė, kad vaikai, kurie išėjo į pirmą klasę anksčiau, nei 6m3mėn, sudėtingiau adaptavosi mokykloje nei tie, kurie išėjo į mokyklą vyresni. (N.B.: JAV į mokyklą VISI vaikai išeina šešerių, vadinasi, čia kalbama tiesiog apie jauniausius klasėje). Pasirodo, šiems – jauniausiems klasėje – vaikams prasčiausiai sekėsi laikyti egzaminus ir apskritai jų pažymiai buvo prastesni. Be to, jie dažniau lieka kartoti kurso ir dažniau turi mokymosi sunkumų. Liūdniausia, kad ta uodega velkasi per visą mokyklą ir net universitetą.

Taigi, šnekučiavomes su mama, kurios vaiko gimtadienis gruodžio pabaigoje, kuris anot jos nepasiruošęs eiti į mokyklą šiais metais. Pasirodo, jog Švietimo įstatyme parašyta, jog į mokyklą vaiką galima vesti anksčiau nei 7 metai, bet jokiu būdu ne vėliau (ir ten niekam neįdomu, kad jei vaikas būtų gimęs trim dienom vėliau, tai tos problemos gal net nebūtų, t.y. visiškas biurokratiškas požiūris ir formalus kalendoriaus laikymasis). Ką gi, anot Austėjos, šis įstatymas leidžia jums padaryti meškos paslaugą savo vaikui. Tokios paslaugos nenori nei viena mama savo vaikui. Kas būtų, jei ji nesilaikytų šio įstatymo? Kiek supratau iš pokalbio, tai baudos, socialiniai visokie darbuotojai (su šeimos statuso pakeitimu į “asocialią”), prarasta teisė į darželį. Iš visų šių dalykų mažiausiai bjaurus ir brangus tai baudos.

Išimtys įstatyme yra dėl raidos sutrikimo: yra tokia “pedagoginės psichologijos” tarnyba, kuri įvertina ar vaikas gali eiti į mokyklą anksčiau, jei nori tėvai. Bet ta tarnyba nevertina ar vaikas gali eiti į mokyklą, jei jam jau sukako septyneri metai, net jei gimtadienis Gruodžio 31’ą.

Biurokratijos jūra
Biurokratijos jūra - kaip nepaskęst?

Prisipažinsiu, jog dar neišnagrinėjau šio įstatymo, bet “visom keturiom” esu už šią mamą. Juk savo vaiką geriausiai pažįsta ir žino tik jo mama. Na, o jeigu ji klysta, tą galėtų patikrinti profesionalai. Įdomu, išties, kaip ir ką vertina ta “pedagoginės psichologijos” tarnyba. Žinoma, negalima tikėtis, jog mama sėdės rankas sudėjusi: Internetuose jau yra ir peticija, o ir supermamos apie tai gan plačiai diskutuoja.

O aš, tuo tarpu, džiaugiuosi, kad mano vyresniajam kol kas dar 3 metai, o apie mokyklą reiks galvoti tik po ~4 metų – tada gal jau bus požiūris į mokymą bus pasikeitęs? O ir šiaip jis labai guvus, labai komunikabilus, nors gimęs “vėlai” metuose – lapkritį. Va tik po <6 metų, jaunesniajam bus septyneri. Įdomu ar neatsidursime tos mamos vietoje?

_________________________

[1]– Mano tėvai man irgi pasakojo, kad aš irgi šitaip pradėjau savarankiškai judėti, t.y. ant užpakalio. Tik aš kojas sušleivindavau į išorę, o maniškis į vidinę pusę.

[2]– Na taip, mokykla kaip kariuomenė – muštruoti ir priversti paklusti. Tokį slogų bendrąjį įspūdį apie savąją mokyklą atsimenu ir aš. Žinoma, buvo puikių momentų, bet jie buvo retesni, nei nusivylimai ir kaltės jausmas. Bet, supratau, kad mano vaikams gali pasisekti labiau, nes Lietuvoje gan sėkmingai ir gan plačiai vyksta “Kūrybinės partnerystės” forumas, kurio esmė yra ugdyti vaikų kūrybiškumą

Cirkas ir gyvūnų gerovė

– Sveikas, čia Saulius.

– Labas!

– Mes čia Kauno Žiniose apie cirką kalbėjom, tai o kadangi pats kandidatuoji, tai būtų šaunu, jei atvarytum į cirką šeštadienį.

🙂

Ne toks buvo pokalbis, bet kažkiek panašus. Žodžiu, po nebežinau nei kiek metų ištaikiau progą su visa šeima nueiti į cirką. Į Baltijos Cirką – dabar jų palapinė Vilniuje prie Akropolio. Kiek suprantu, tikresnių ir cirkiškesnių cirkų nebūna: vagonėliai aplinkui cirko palapinę, kurioje apvali scena, o žiūrovų – tiek, kiek telpa.

Cirko scena
Apvali cirko scena, prietema, aplinkui vaikai ir suaugę. Paskui priėjo moteriškė ir uždraudė griežtai fotografuoti, tad daugiau nuotraukų apie cirko numerį nebebus.

Iš principo, viskas yra gerai jau vien dėl to, kad galų gale radome progą pamatyti tikrą keliaujantį cirką gyvai, pamatyti tą užtemdytą sceną, pajusti gyvūnų kvapą… Bet mes dar turėjome ir misiją: įvertinti savo visiškai subjektyviai mėgėjiška eksperto akimi, ar gyvūnams šiame cirke gerai. Ar jie įbauginti, ar dresuojami abipusės pagarbos principais.

Buržujus, Linas, Saulius ir Rokiškis
Buržujus rodo vegetarų ir žaliavalgių sutartinį ženklą - demonstracinį veido nusiplėšimą, kuris reiškia, kad "nevalgau nieko kas turi veidą". Ten dešiniau tada matosi Linas (žaliųjų partijos atstovas) ir Saulius besikalbantis su Rokiškiu

Atvyko blogų (arba tinklaraščių, arba traščių arba viešrašių) grandai: Buržujus, Saulius, Rokiškis ir aš prie jų su visa šeima. Dar atvyko ir Arkadijus Vinokuras, kuris nustebino mus visus pareiškęs, kad kandidatuoja į Seimą. Man atrodo, kad ir aš nustebinau jį, kai pasakiau, jog ir aš kandidatuoju į Seimą.

Čia Petras Variakojis kartu su Arkadijumi, o kairėje Linas ir dar kairiau Augustas ir dar kairiau truputį manęs
Čia Petras Variakojis kartu su Arkadijum

Pats cirko numeris buvo įspūdingas vien dėl to, kad sėdėjome prie pat scenos ir matėme visas smulkmenas, girdėjome žingsnius, tramplinų barškesį, klounų šūksnius. Mano abudu sūnūs žiūrėjo net išsižioję, plojo rankomis ir net džiaugsmingai šūkčiojo. Jiems cirkas tikrai patiko. Kitą dieną vis paklausdavo: “eisime į cirką?”. Matyt, kad būtinai eisime dar, kai tik bus galimybė.

Taigi, prie reikalo. Ar gyvūnai cirke skriaudžiami? Kiekvienas iš mūsų turėjo savo išankstinę nuomonę ir panašu, jog po viso cirko ir pokalbių prie vagonėlių, gyvūnų trumpa revizija tų nuomonių pernelyg nepakeitė.

Gėlės vagonėliuose
Gyvendami ant kelio ir nuolat gastroliuojantys žmonės dar sugeba su savimi vežiotis vazonines gėles!

Kadangi mes, dalyvavę šioje revizijoje, visi rašome savo blogus, tai savo nuomones parašysime ten. Maniškė buvo labiau neutrali, tiksliau, aš nedaug težinojau apie gyvūnų laikymo sąlygas cirkuose ar šiaip cirko istoriją susijusią su gyvūnais. Esu tik girdėjęs, kad anksčiau su jais tikrai buvo elgiamasi žiauriai, net pats Petras Variakojis pripažino, kad anksčiau buvo “gyvūnų tramdymas”, o dabar “pasirodymai” ir jau vien tai rodo pasikeitusį požiūrį, apie tai, jog gyvūnai yra labiau partneriai, negu pavaldiniai.

Iš fiziologinės pusės mus tikino, jog gyvūnai yra pašerti ir tikrai sotūs. Apžiūrėti turėjome progą tik beždžionių ir papūgų vagonėlius. Daugiau nesižvalgėme, nes artistai po pasirodymo norėjo pasiilsėti, buvo jau vakaras ir šaltoka, visi laukė kada galės pailsėti, tad mums ten jau buvo kiek nejauku ilgiau būti.

Beždžionėlė lietuvė
Beždžionėlė gimusi Lietuvoje. Sako, kad gyvūnai nesiporuoja ir nesidaugina, jei jiems blogai.

Na, gerai, tikiu. Jeigu būtų blogai – nesiporuotų.  Į vagonėlį nelindome, nes žmogus (nepamenu vardo), dirbantis su beždžionėmis su jomis ir gyvena, tad lįsti neprašytiems į svečius nelabai norėjosi. Vaikai labai užsimanė paglostyti beždžionėlę ir tą progą jie gavo, tai šitaip mes prisidėjome prie papildomo streso tai mažylei, bet tikiuosi, kad ji greitai mus užmiršo.

Čia mes su Augustu ir Papūga.
Čia mes su Augustu ir papūga papūgų vagonėlyje. Papūga itin įdėmiai stebėjo mano akis. Snapas jos gan didelis ir laikyti ją buvo kiek baisoka. Džiaugiausi, kai iš manęs ją paėmė lygiai taip, kaip džiaugiausi, kai davė palaikyti.

Papūgos šeriamos vaisiais, ryžiais ir panašu, kad neatrodė labai liūdnos. Nutarėme, kad su paukščiais turi būti viskas OK, nes paukščiai kaip katės – jų nepriversi prievarta nieko daryti. Tikriausiai mes teisūs 😉

Paukščiai šeriami dar ir šitais vikšrais. Kas tai per vikšrai nesupratau, bet supratau, kad jų dauginti dresuotojui pačiam nepavyksta, tad tenka pirkti.
Paukščiai šeriami dar ir šitais vikšrais. Kas tai per vikšrai nesupratau, bet supratau, kad jų dauginti dresuotojui pačiam nepavyksta, tad tenka pirkti.
Galvą iškiškusi papūga pro narvo viršų, nevisai supratau ar ji gali išlipti iš jo kada panorėjusi ar ten tik galva telpa...
Galvą iškiškusi papūga pro narvo viršų, nevisai supratau ar ji gali išlipti iš jo kada panorėjusi ar ten tik galva telpa...

Klausiau iš kur tas papūgas dresuotojas gavo, tai atsakė, kad iš įvairių šalių ir būtinai su dokumentais. O su dokumentais jos labai brangios. Pirko sakė iš Vengrijos iš kažkokios Afrikos šalies, iš dar kažkokių ten Europos šalių. Žodžiu, kaip tie paukščiai pateko į Europą ir iš kur pas juos dokumentai ten atsirado tai niekas taip ir nežino, bet esmė tame, kad dabar jos su dokumentais ir visiškai legalios.

Kalbą nusukus nuo gyvūnų gerovės į artistų gerovę paaiškėjo daugelis dalykų apie patį cirką, t.y. apie tai kaip jis organizuojamas ir ką reiškia “Europos Cirkų Asociacijos” pažymėjimas, kurį turi “Baltijos Cirkas”.

Kalbamės su Petru Variakoju
Kalbuosi su Petru Variakoju, o Linas viską klauso.

Į “Europos Cirkų asociaciją” įstoja tik tie cirkai, kurie atitinka daug visokių reikalavimų, tarp kurių elektros, vandens ir kitų patogumų teikimas į namelius ant ratų. Ir tik tie cirkai, kurie sugeba užtikrinti patogumus gauna progos gauti geriausius cirko artistus į savo gastroles. Į tokius cirkus kaip “Baltijos Cirkas” atvažiuoja artistai iš įvairių valstybinių cirkų (pvz. Baltarusijos, Rusijos ir kt.) ir rodo savo gastroles. Paskui, matyt, važiuoja į kitus cirkus, o tada dalyvauja savo cirkų gastrolėse…

Na, ir žinoma, tos asociacijos reikalavimuose turi būti kažkas ir apie gyvūnų gerovę, bet to patikrinti laiko neturiu.

Išvados: Papūgos tikrai jaučiasi gerai, beždžionės tikriausiai gerai, nes poruojasi ir dauginasi. Šunys… Šunys atrodė gražiai, lojo linksmai, aplankyti nespėjom. Žirgai… Žirgų aplankyti irgi nepavyko, bet dėl jų gerovės mums daugiausiai klausimų ir kilo. Gal dėl to, kad jie patys didžiausi ir jais pasirūpinti sunkiausia, gal dėl to, kad jų akys pasirodymo metu mums pasirodė paklaikusios (dėl to žinoma galima ginčytis, nes gyvūnų mimika nėra tokia išraiškinga kaip žmonių ir paklaikusios akys gali rodyti ne tik paklaikimą, bet ir pvz. kokį nors azartą ar pan.), kad į dresuotojos judesius jie reagavo krūpčiodami kartais, nors buvo labai paklusnūs ir tos rykštės dresuotoja nepaleido, o tik gan švelniai bagsnojo per kojas ar per šonus.

Daliai baisiausi momentai buvo, kai žirgai būdavo vieni išleidžiami į sceną ir jie gan greitai įlėkdavo ir regis tuoj į mus įlėks, bet apsisukdavo ir imdavo ratus sukti, kol scenoje pasirodydavo dresuotoja. Tai galbūt irgi ženklas to, kaip puikiai moka žirgus dresuoti – t.y. jie vieni, patys scenoje moka palakstyti ir nepanikuoja arba apatiškai nesustoja.

O žmonės – artistai mums šypsojosi ir labai daug priekaišto, kad “trukdote čia mums gyventi” labai daug nebuvo.

Vėliau su žmona dar sutarėme, jog teisus Saulius sakydamas, kad cirkas- tai lengvas taikinys, visi jį mato tokį ryškų, todėl ir kalba. Bet mažai kas kalba apie kankinamus naminius gyvūnėlius šeimose, pvz. žiurkėnus ir šiaip jūrų kiaulytes, kurias nuolat gainioja, bučiuoja, riša kaspinėlius ir panašiai. Nekalba daug apie šuniukus, kuriuos visiški atmatos išmeta iš savo namų arba, kaip pastebėjo vienas žmogus google plius soc. tinkle: kai kurie iš tų atmatų, grįžę po vasaros sezono iš savo sodų, kuriuose laikė gyvūnus, juos dabar palieka valkatauti.

Kiaušinienė su obuoliais

Štai atėjo rugsėjo pirmoji! Mokinukai jau su gėlėm eina į mokyklas… Ir taip toliau ir panašiai.

Na, o mes pirmąją dienos pusę pasivažinėję, grįžę namo išsikepėme obuolių pyragą. Dabar ypatingai sezoninis kepinys. Tas pyragas dar gali būti vadinamas kiaušiniene su obuoliais[1], nes šiam pyragui reikia 5 kiaušinių, 2 stiklinių cukraus ir 1 stiklinės miltų. Na ir, žinoma, daug obuolių.

Šį kartą aš net nulupau obuolių žievę, nes jie jau pradėję pūti ir jau buvo drozofilomis apnikti – dar viena prielaida kepti šį pyragą:

Obuoliai susmulkinti ir su cinamonu
Čia nulupti obuoliai su pašalintomis sėklomis - mečiau iš karto į formą, tam kad žinočiau, kiek tų obuolių ruošti. O jų reikia ruošti tiek, kad vienu sluoksniu padengtų visą dugną. Kai jau paruošiau obuolių tiek, kiek reikia, juos dar kiek pasmulkinau ir apibarsčiau trupučiu cinamono.
Kiaušiniai ir cukrus
5 kiaušiniai ir 2 stiklinės cukraus atrodo štai taip.
Kiaušiniai cukrus ir miltai
O štai taip atrodo išplakti kiaušiniai su cukrumi, o jau miltų 1 stiklinė įberta taip pat.
Kiaušiniai, cukrus, miltai ir obuoliai
Išmaišiau miltus ir su gauta mase kaip įmanoma tolygiau apliejau obuolius formoje.
Obuolių pyragas
Na, o čia jau iškepęs obuolių pyragas arba kiaušinienė su obuoliais. Kepiau 180 laipsnių pagal Celsijų temperatųroje ~45 minutes.
Prapjautas obuolių pyragas
Visai pamiršau paminėti, jog obuoliai buvo sudėti ant kepimo popieriaus. Čia jis labai reikalingas. Be jo jums gausis visiška kiaušinienė su obuoliais...
Obuolių pyrago gabalas su nuimtu kepimo popieriumi
Dar nuo šilto pyrago kepimo popierius gan lengvai nusiima. Smaližiai dar gali tą popierių gali pagramdyti ir pasimėgauti obuolių pyrago šlapiais trupiniais.
Supjaustytas obuolių pyragas
Čia visi gabaliukai, su nuimtu popieriumi - lėkštėje. Skanaus!

_____________________

[1]– O dar, tą pyragą galima vadinti “ministro” pyragu. Specifinė slapta blogerių ložė žino apie ką aš…

Žindymo nauda ir prieštaringumas

<–Siekiant populiarinti žindymą krūtimi buvo sukurtas net ženklas.

 

Visai neseniai Delfyje skaičiau straipsnį apie tai kaip į ligoninę buvo neįleista mama pas savo metų ir 4 mėnesių vaiką. Tiksliau buvo neįleista naktį maitinti savo vaiko krūtimi.

Mano abudu sūnūs motinos pienu buvo maitinami iki 9 mėnesių. Taip gavosi visai natūraliai – vaikams nebeužteko motinos pieno, reikėjo primaitinti, o tada apskritai perėjome prie normalaus maisto. Nepritempė iki vienerių metų, o Pasaulio sveikatos organizacija sako kad reikia bent 2 metus maitinti. Nesigilinau labai kuom jie grindžia tokį ilgą laiką, bet man tai atrodo itin sunki užduotis motinai, juoba kad ir to pieno kokybė bei reikšmė ne tokia didelė, kai vaiko virškinimo sistema jau veikianti ir kai jau gali pasisavinti naudingąsias medžiagas iš sudėtingesnio maisto, kai jau moka gamintis antikūnius pats.

Kitas požiūris – psichologinis. Išties galima teigti, jog noras ilgiau žindyti nei vieneri metai yra labiau motinos sprendimas, nei kūdikio poreikiai. Sprendimas gali būti paremtas įvairiais faktoriais: neramus vaikas, nurimstantis tik žįsdamas krūtį, o čiulptuko neįsiūlant (mums beje, nei vienam sūnui nepavyko įsiūlyti jokio čiulptuko), kitos psichologinės motinos sąlygos (nesakau “problemos”, nes poreikis meilei ir artumui nebūtinai yra blogai).

Trečias požiūris – estetinis. Kai kurie žmonės sako, jog nuogos krūtys, arba kūdikio žindymas krūtimi juos trikdo. Bet juk buvo laikai ir žmonės, kuriuos trikdydavo moterys su kelnėmis ir net turinčios teisę balsuoti! Pasirodo Niujorke yra atskiras įstatymas leidžiantis moteriai vaikščioti topless arba nuoga iki pusės (nuo viršaus, nuo galvos), taip kaip tą gali daryti vyrai, jei tik tai ne kokia nors komercija (įdomu kodėl):

Estetinio požiūrį paplėtojant dar galima surasti ir galimai seksualinę potekstę (sveikas, Froidai[1]). Žinant, jog pvz. Jungtinėje Karalystėje galioja precedentinė teisė ir ten šiuo metu vyksta Olimpiada, galima būtų pafantazuoti, jog sportininkai matydami maitinančias moteris nebegalės pilnavertiškai sportuoti, todėl viešai krūtimi maitinančios moterys gali pakenkti jų rezultatams, tad viešai maitinti krūtimi olimpiados metu būtų draudžiama. Kur gi ne: visos ligos dėl nervų  arba iš meilės (žinoma, jeigu jūsų vaistininkas arba gydytojas nepasakė kitaip).

O čia puikieji “Little Britain” ir “Harvey Pinher wants bitty now” (kas nemokat angliškai pakentėkit iki 1’20”):

Manau, kad toks vaizdas sutrikdytų ne vieną olimpinių rekordų siekiantį sportininką…

 

__________________________

[1] – Žmonės sako arba rašo “Sveikas Froidai”, kai nori pasirodyti protingi ir papasakoti ką nors “nepatogaus” susijusio su seksu

Žvilgsnis į ateitį

<–Štai koks gražus vyriškis. Nuoroda į sendinimą – jei norite pabandykite ir jūs. Visai smagu.

 

Kai man buvo kokie 12 metų mąsčiau apie tai koks būsiu 20’ies. 20 metų tai atrodė taip toli. Tada mes jau kažkodėl labai bijojome armijos – tarsi kokios juodosios rankos, kuri ant ratukų atvažiuoja, nes klausomės radijos. Apskritai tas amžius man atrodė kaip kažkoks užribis, nuo kurio – visiška nežinomybė ir neaiškumai.

Čia yra Foninė kosminė spinduliuotė
Čia foninė kosminė spinduliuotė iš http://www.konstanta.lt/. Tai toks daiktas už kurio mes negalime nieko daugiau matyti, nes tada visata buvo neskaidri (eikit pas konstantą paskaityti apie tai kas tai yra, o tai yra žiūrėjimas į praeitį, kurį aš panaudojau iliustruoti žiūrėjimui į ateitį, kas yra kardinaliai priešinga, nors domintis astrofizika ir laiko samprata tie prieštaravimai kažkaip mažėja)

Dabar man 33 ir jau galiu įsivaizduoti, koks galėčiau būti  50’ies ar vyresnis (čia, žinoma, jei šiemet neužpuls pasaulio Majų pasaulio pabaiga, na arba kitais metais ar dar kitais).

Tik dabar daugiau galvoju ne kaip man seksis ir koks aš būsiu 50’ies, o kokie bus mano sūnūs po ~20 metų. Gal būt čia kiek vyresnių tėvų (vyresnėlis gimė, kai mums buvo 30) specifika. Nors nebuvau jaunu tėvu ir nežinau ką reiškia auginti vaikus studijuojant arba metus mokslus ir dirbant kokį nors nekvalifikuotą darbą. Gal ir jie mąsto, kokie bus jų vaikai ir kaip jiems seksis po ~20 metų. Ar aplanko jus, jaunieji tėveliai, tokios mintys?

Būna tėvų, kad pasakoja: “jūs tai čia šiltnamio sąlygomis augate! Man va 5 km per sniegą į mokyklą teko bristi! Liepdavo eiti šieną grėbti ar mėšlą vežti – ir eidavome, be ginčų. Į šokius tik jeigu nepervargęs po lauko darbų”, o jau miesto kartos vyresnieji matyt pasakoja kitokias savo vaikystės/jaunystės nuoskaudas. O dar būna, kad sako, jog neturėjome to ano (televizoriaus, kompiuterio ar kamuolio ar dar ko nors) ir išgyvenome! Ir nieko! Ir gerai! Ir dar piktai porina, kad “mūsų laikais tokių nesąmonių nebūdavo, tai apsieisi ir tu”.

Cutiness
Štai kaip auginami vaikai šiltnamio sąlygomis

Vienas dalykas, kai taip sako vien dėl to, kad neturi pinigų, o kitas dalykas – principas. Juk kvaila dabar būtų kokiam 17’mečiui vaikui nepirkti kompiuterio vien dėl to, kad ir pats jo vaikystėje neturėjęs – nes juk tėvams buvo gerai ir be jo!  Arba reikalauti iš savo atžalos valstybiniame darželyje gerti tą bjaurų virintą šiltą pieną su plėvele ant viršaus, nuo kurios ir jūs žiaukčiodavote. Dar baisiau: negi tikrai norite auklėti taip savo vaiką, kaip auklėjo jus? Ar tikrai norite savo vaikystės nuoskaudas perkelti ant savo atžalos? Ar tikrai norite, jog suaugęs jūsų atžala keiktų nenusisekusį gyvenimą ir keiktų sėkmingą kaimyno vaiką?

Aš – ne. Aš noriu savo vaikus auklėti ir užauginti daug geresniais už save. Aš noriu, kad jie mane pralenktų kaip galima anksčiau, o kol lenkia, dar sukaupęs paskutines jėgas stumtelėčiau juos į nugarą.

Užbėgant už akių: suprantu ir žinau, kad norai ir realybė ne visada gaunasi tapatūs ir žmogaus tapimas sėkmingu nebūtinai turi koreliuoti su mokamu darželiu lankytu vaikystėje. Bet aš darysiu viską, kad prielaidos sėkmei, kiek priklauso nuo manęs, būtų sukurtos. Čia tikrai yra ką veikti: kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių: kaip neišlepinti vaiko? Kaip nežlugdyti jo? Kaip neprikurti jam visokių nereikalingų neurozių, kai negalvodamas jam siunčiu prieštaringas žinutes? Kaip jį paruošti galimoms bendraamžių patyčioms? Kaip sukurti adekvačią savivertę? Kaip ugdyti darbštumą ir kūrybiškumą tuo pačiu metu? Kaip nepersistengti? Kaip kažko nepraleisti?

Nieko nėra blogiau, kaip nežinomybė, kai net neaišku nuo ko pradėti arba už kur užsikabinti. Todėl  pamėginsiu dabar įsivaizduoti savo ir savo vaikų ateitį – tai gali tapti tarsi griaučiai ant kurių galėsiu kabinti smulkesnius sprendimus, atitinkančius situaciją, kai informacijos turėsiu jau daugiau.

Mano vaiko ateitis

0-2 metai. Vaikai auga namie. Apsupti bent jau vieno iš tėvų nuolatiniu ir kito kasdieniniu rūpesčiu ir meile.

2-7 metai. Vaiką vedu į darželį, kuriuo pilnai pasitikiu, kur dirba pakankamai motyvuoti profesionalai, naudojantys pažangią metodologiją, kurią supranta, kurią sugeba keisti kintant sąlygoms, kuri padeda ugdyti vaiką visapusiškai:

  • Vaikui turi būti padedama suprasti kas jis toks, kas yra aplinka ir kaip jis su ja sąveikauja.
  • Vaikas turi išmokti bendrauti su kitais žmonėmis, jausti jų nuotaiką, reikalui esant atsiprašyti ar užjausti, dalintis su draugais žaislais.
  • Vaikas turi išmokti valdyti savo kūną, jį lavinti.
  • Vaikui reikia parodyti kas yra logika, kaip ji veikia ir kaip jis ją gali panaudoti savo naudai
  • Vaikui reikia parodyti kas yra muzika, būtų gerai, kad išmoktų jausti taktą, pats dainuotų ar šoktų.
  • Vaikui paaiškinti kaip reikia reikšti mintis ir kalbėti taip, kad tai padėtų jam pačiam mąstyti ir perduoti savo mintis kitiems.

Namie džiaugiuosi sūnų pasiekimais, nešaukiu ant jų dėl smulkmenų, neaiškinu jiems nuolat koks aš pavargęs ir kad atstotų.  Aiškiai rodau ribas ir laikausi jų pats be jokių išlygų. Hm… Čia gaunasi daugiau savęs paraginimas taip daryti, nes ne visada pavyksta šių principų laikytis.

7-11 metai. Pradinė mokykla. Pirma pradžia savarankiškam mokymuisi ir užsienio kalbai. Noriu kad mokykloje dirbtų savo srities profesionalai, kuriems darbas ne vien tik pašaukimas, o ir motyvacija tobulėti bei siekti tikslų.

11-18 metai. Vidurinė mokykla arba gimnazija. Mokymasis turi būti pareiga, bet ne kančia. Mokykla nebūtinai turi būti prestižinė, kurioje vaikai spaudžiami pasiekti maksimumą. Atostogų metu nuo kokios 9 klasės mano vaikas galėtų dirbti paprastą, bet apmokamą darbą, kurio aplinka man yra skaidri ir suprantama. Mokyti mano sūnus turėtų taip, kad būtų ugdomas jų kūrybiškumas, o ne vadovėlių kalimas, kad visko ką naujo išmoksta jis galėtų pabandyti pritaikyti, kad susidūręs su iššūkiais ieškotų sprendimo, kad pajustų džiaugsmą iš to, jog sunkiai dirbęs galų gale gavo rezultatą ir suprastų, jog jis savo pastangomis jį pasiekė ir kiek jam tai kainavo, bei jaustųsi pilnai atsakingas už šių rezultatų pasiekimą.

Prieš patyčias
Labai tikiuosi, kad tokių paveiksliukų nebus, kai mano vaikai eis į mokyklą. Kad niekam nė nešaus į galvą ko nors panašaus paišyti, nes mokykla ir baimė bus netapatinami.

18-21. Aš pats, o ir mano tėvai neturėjo jokių kitų planų, kaip kad mane leisti į kokią nors aukštąją mokyklą ar universitetą. O ir dabar galvodamas apie savo vaikus – nesugalvoju jiems nieko kito kaip aukštoji mokykla ar universitetas. Čia aš taip galvoju, o kaip ten bus, tai paaiškės vėliau.

Tačiau noriu, kad ateities Lietuvoje būtų mano sūnums sulaukus 18 metų būtų lygiai tokios pačios galimybės siekti aukštojo mokslo, kaip pažangiose Vakarų Europos šalyse ar JAV. Kai kurie dalykai Lietuvoje turi būti vieni geriausių arba geriausi pasaulyje, net lyginant ir su prestižiniais universitetais (pvz. kokia nors taikomoji fizika lazeriams ar biotechnologiniai mokslai ir panašiai).

Noriu, kad Lietuvoje dirbti, baigus mokslus, būtų prestižinis dalykas. Kad koks nors darbas užsienyje būtų tik praktika, kurios patirtį mano sūnūs panaudotų dirbdami jau Lietuvoje.

Noriu ir dirbsiu tam, kad Lietuvoje žmonės ugdytų savo gerąsias savybes, kurių mes turime daug, taip pat noriu, kad iš mūsų valstybės valdymo būtų išgyvendintas marazmas, mura, kad sprendimai būtų priimami kaip medžiotojų (tikslas -> sąlygos -> priemonės -> rezultatas), o ne kaip aukų (grėsmė -> reakcija ->pasekmės). Kad galų gale žmonės suprastų, jog ilgalaikiai tikslai yra svarbesni už trumpalaikius, kad priimdami sprendimus vadovautųsi sveiku protu.

Aukos supratimas apie pasekmes ir priežastis
Kartais susidaro įspūdis, jog pas mus sprendimų priėmėjai tik šitaip galvoja
Priežastis ir pasekmė
Čia paveiksliuko grafinis atvaizdavimas. Akivaizdu, kad kad pašalinus "didelius kiekius" irba "sunkiai virškinamus derinius" taip pat galėtumėm pasiekti malonius pojūčius be pilvo skausmų.

Tai štai, apsibrėžiau tikslą, o dabar belieka tik jo siekti. Ir dabar, kai galvoju kas bus po 20 metų nebejaučiu to kiek bjauraus nerimo jausmo, jog  viskas tada bus neaišku ir nesuprantama, tarsi už kokios foninės kosminės spinduliuotės ribų, už kurių pasislėpę Dievai lemia mūsų likimą.

101

Sūnaus nuotraukos

Mes kai įsigijome naują foto aparatą, tai senasis (senasis IXUS’as) iškeliavo į užtarnautą pensiją.

Mūsų smalsuolis Augustas retkarčiais nustverdavo jį į savo mažus delniukus.

– Augustai, šitas daiktas yra tėčio ir mamos, negalima jo imti… – sakydavome.

Ir išties – nenorėjome, kad jis imtų šį vis dar gerą daiktą ir jį sudaužytų arba apterliotų maistu arba kitaip sugadintų. Tačiau, po kelių mėnesių vis pažaisdami parodėme kaip su juo galima fotografuoti, Augusto pirščiukai įgudo paspausti užrakto mygtuką ir laikyti jį įspaudus tiek kiek reikia (pirmais bandymais rankos net drebėdavo iš pastangų kaip galima stipriau paspausti tą mygtuką, kad fotoaparatas suveiktų). Kairė ranka beveik visada užstoja blykstės lempą. Labai daug vaikui džiaugsmo suteikia galimybė nufotografuoti vaizdą ir kelias sekundes jį pamatyti sustabdytą fotoaparate, tad ėmėm nedrausti imti fotoaparatą jam į rankas ir pačiam fotografuoti tai ką jis nori.

Dabar paėmiau kortelę ir žiūriu ką turime, o turime visai įdomių kadrų. Įdomu ir tai, jog galime daug maž įvertinti, kaip jam atrodo pasaulis iš jo požiūrio taško, tad štai jos:

Italijos stogai, internetas ir mįslė

Taigi, išvažiavome atostogų į Italiją. O šitą postą pradėsiu ne nuo stogų o nuo vieno įdomaus dalyko, tai nemokamo geriamo vandens čiaupų. Tokie štai dalykai yra kažkuriuose kurortiniuose miesteliuose Italijoje:

 

 

 

 

Vandens stotelė
Yra gazuoto, paprasto ir šalto. Labai svarbu per karščius gerti daug vandens.

O stogai įdomūs tuo, kad ten ant bene kiekvieno stogo yra po “grėblį” – decimetrinių bangų anteną, bangų, kuriomis transliuojama skaitmeninė televizija. Italija jau išjungė savo analoginę tv:

Pirma antena
Trys grėbliai ant vieno stovo - įprastas stogo atributas.
Daugiau butų name - daugiau antenų
Čia Veros namo stogas (pas Verą gyvenam).
Decimetrinės antenos ant stogų
Čia antenos kažkokiame mažame miestelyje.
Decimetrinės antenos
Dar viena antena ant stogo
Decimetrinės antenos
Štai dar vienas stogas ir dar antenų
Decimetrinės antenos
Dar antenų ant dar stogų
Decimetrinės antenos
Antenos antenos antenos...

Dabar mįslė. Atspėkite kas čia:

Čia iš arti tas daiktas
Spėkite kas čia per daiktas

Štai čia degalų kainos (pas mus, žinokite, mažesnės…):

Degalų kainos Italijoje
Štai kiek kainuoja degalai Italijoje

Tai štai, toks va brangus benzinas, tiek daug žmonės turi skaitmeninių televizorių, o internetas tik va toks:

Internetas Italijoje
Aš tokio jau neatsimenu Lietuvoje

Martyna pasakojo, kaip nusipirko ji internetą iš kažkokio mob. operatoriaus kur kaina 15 eurų mėnesiui. Tai ten jai paskui mėnesio sąskaita pasidarė 250 EUR! Du šimtai penkiasdešimt eurų! Jai ten sakė, kad už sujungimus ten atskirai skaičiavo, tai ten duomenų daugiau atsisiuntė…

Apie šviesolaidį čia lietuvės nieko nežino. Italų paklaust nepavyko, nes italai kalba tik itališkai, o aš itališkai nelabai suprantu nelabai ir kalbu.

Tad nors pas mus dar rodo analoginę televiziją, bet degalai pigesni ir internetas toks, kad bet kokiame užkampyje jis pas mus dešimtimi kartų geresnis nei čia, Italijoje kurortiniame miestelyje iš D raidės (kažkaip Dečenzano ar panašiai, nežinau kaip VLKK siūlytų užrašyti ar ištarti Decensano).

 

Atostogos Italijoje

Priklausomybė nuo interneto, nuo galimybės pasiekti informaciją ir draugus bet kur ir bet kurioje vietoje, yra stipri. Štai atostogauju Italijoje, prie Lago di Garda – kaip pas mus Druskininkai, tik čia ne Nemunas, o didžiulis ežeras ir krūva, tiksliau visa galybė kurortinių miestelių, kurių pavadinimų nesugebu atsiminti. Žinau, kad važiuosime už kelių minučių į Sirmione, ten prie jos pilies, einant vienu jos šonu prieisime ypatingai gražų pliažą iš vulkaninių akmenų, į vietą, kurią žino nedaug turistų.

Gyvename pas draugę, į Italiją išvažiavusią dar prieš ~15 metų, tad čia ji viską žino. Vienas blogas dalykas – internetas pas ją tik UMTS arba GPRS (įsikišau į usb portą kokią tai anteną su sim kortele viduje), o ir dar kitoks, nei pas mus:

Internetas Italijoje
Aš tokio jau neatsimenu Lietuvoje

O su sąlyga, jog internetas prastokas (švelniai tariant), tai aš čia nededu nuotraukų, o nuorodas į G+, kur jau tas kelias  nuotraukas sudėjau. Parašysiu gausiau jau Lietuvoje.

 

Žvakės elektrinės
Itališkas sprendimas
Suvenyriukai
Čia italas pardavinėja savo grožį
Čia Itališka mašina
Itališkas Fiatas pikapas
Basanožkių įdegis
Basanožkių įdegis
Ūkis Italijoje
Itališkas ūkis
Karvė bijo pro mane praeiti
Karvė pamatė mano objektyą.
Čia kažkas kažką apgynė
Čia kažkas kažką apgynė. Tie žmonės čia netyčia.

 

 

Troškinys su alumi

Turėjome prieš keletą metų su draugais tokią pramogą: “Vakarienės klubas”. Viskas prasidėjo nuo to, kad gan švieži naujakuriai Vilniuje mėgome lankytis pas draugus svečiuose ir ten žinoma kažką valgydavome ir gerdavome. Vėliau kai visi vedėme ir visos ištekėjo, kas išvažiavo, šeimose ėmė rastis vaikai ir klubas apmirė.

O štai sekmadienį, prieš tą lietų, kai čia, Vilniuje, tvyrojo baisiausia tvankuma, mes įsijungę savo kondicionierių susitvarkėme namus ir aš ėmiau svarstyti ką čia nuveikus, kad tik nereiktų į kiemą eiti.

Nutariau, kad reikia skambinti draugams, kurie tikriausiai kenčia nuo tos tvankumos į svečius ir tuo pačiu pasidarytumėm ką nors skanaus vakarienei. Ir gavosi puikiai! Gal net vakarienės klubo atgaivinimo pradžia!

Namie turėjome sprandinės, bulvių… Nutarėme padaryti mėsos troškinį su alumi. Užmačmožytą mėsą įvairiais prieskoniais sudėjome į keptuvę, apkepinome kiaulės taukuose (kurių gavome pirkę kaime pusę kiaulės ir paskui kaitindami kresnas). Tada sumetėme mėsą į puodą su šiek tiek verdančio vandens:

Mėsa pradėta troškinti puode
Kažkaip fotiko nesusigrizbau paimti anksčiau ir parodyti kepimo proceso... Tai va, čia mėsa jau apkepinta ir įmesta į patį didžiausią puodą su trupučiu vandens.

 

Stambokai supjaustyti svogūnai
Svogūnų ir morkų kepimo proceso nepavyko užfiksuoti dėl įvairių priežasčių. Bet apkepinti svogūnai ir apkepintos morkos buvo sumestos į puodą.
Slyvos džiovintos ir šalta arbata ir dar daug rakandų matosi
Čia mūsų pačių džiovintos slyvos. Ten inde dar matosi berods abrikosai kiek padžiūvę irgi... Tai mes jų nedėjome. Slyvos kokios penkios buvo gan smulkiai supjaustytos ir sumestos į troškinį taip pat.
Pilamas alus į daržovių ir mėsos troškinį
Štai jums filmas viso to grožio, kai alus pilamas į troškinį.
Alus suputojęs troškinyje
Štai taip atrodė kelios sekundės po alaus supylimo į troškinį
Štai čia mėsa su alumi jau baigia troškintis
Putoms nutilus troškinys atrodė štai taip.
Mėsos ir daržovių troškinys aluje
Vualia! Nuostabaus grožio ir skonio daržovių ir mėsos troškinys aluje!

Neliko nei lašo, nei gabaliuko.