Kaip aš kopiau į biurokratijos kalną

Posted , updated on

Galite mane pasveikinti.

Arba užjausti.

Tapau mūsų daugiabučių namų bendrijos[1] pirmininku!

Šitam blogo įrašui kaupiausi nuo š.m. birželio (todėl jis yra didelis tl;tr, bet tikiuosi, kad atsiras nors vienas perskaitęs).

Tai yra istorija apie tai, kaip aš kopiau į biurokratijos kalną[2].

Tai toks kalnas į kurį pradžioje maniausi užlipsiąs su tuo ką turiu – be specialaus pasiruošimo. Deja, teko keletą kartų grįžti ir vis ką nors pasiimti. Žengus kelis žingsnius į priekį tekdavo vis žengti keletą atgal ar į šonus. Tokia sekinanti kelionė.

Status kalnas. Paėmiau iš ii.uib.no
Status kalnas. Paveiksliuką paėmiau iš ii.uib.no

Užtai dabar, užsikabarojęs, galiu su visais pasidalinti patirtimi ir papasakoti kaip tai padaryti jums. Jums, tai bet kuriam pilnamečiam šio blogo skaitytojui. Taip – JUMS. Jūs irgi galite būti savo bendrijos pirmininku(-e).

Jūs galite paklausti manęs, savęs ir apskritai retoriškai: “o kam man to reikia?”. Tuoj paaiškinsiu.

Pačioje šio tl;tr’o pradžioje užrašiau “arba užjausti”, nes “o kam man to reikia?”. Mano pažįstami ir draugai klausė manęs to paties. Juk tai tik papildomas vargas ir mažai naudos! Panašiai kalbėjo mano draugai ir pažįstami pernai, kai sužinojo, jog kandidatuoju į Seimą[3].

O aš, kaip ir jiems ar jums, užduosiu tą patį klausimą, kuriuo atsakinėjau tada: o kas jeigu ne aš? O kas jeigu ne jūs? Kur jei ne ten, kur jums labiausiai rūpi ir skauda, reikia daryti svarbiausius sprendimus?

Aišku galite sakyti ir taip: “neišrinko į Seimą, tai dabar daugiabučio pirmininku nors tapo”. Nu taip išeina, kad taip gavosi…

Kaip jums tapti bendrijos pirmininke(-u)

Chairman, tai pirmininkas angliškai. Paemiau iš toontownfanon.wikia.com
Chairman, tai pirmininkas angliškai. Paemiau iš toontownfanon.wikia.com

Aš tikrai manau, kad jūs galėtumėte tapti savo bendrijos pirmininku(-e) ir kad to reikia.

Ši mintis dar labiau išryškėjo, kai nuėjęs į vieną seminarą pamačiau keletą bendrijų vadovų. Tiesa, seminare susirinko, manau, patys aktyviausi ir geriausi Vilniaus bendrijų pirmininkai (ir berods viena pirmininkė). Tačiau amžiaus vidurkis buvo ~60 metų. Kolegų ir draugų atsiliepimai apie jų pirmininkes(-us) nėra patys pozityviausi – iš čia ir darau išvadą, jog tas amžiaus vidurkis gali nebūti geru dalyku.

Daugelis manome, kad vieta, kurioje gyvename mes (dažnai su šeimomis) nėra svarbus dalykas, todėl visi aplinkos ir gerbūvio dalykai yra nesvarbūs. Tiek nesvarbūs, kad galime tuos reikalus atiduoti tvarkyti žmogui, kuris tiesiog turi laiko. Be to aš (AŠ!) turiu savo gyvenime daug svarbesnių dalykų, nei kažkokie žemiški daugiabučių ar kitokių namų bendrijos reikalai. Ane?

Tokį įspūdį susidariau vien iš to, kaip žmonės žiūri ir supranta savo bendrijas ir jų vadovybę. Žinoma, kad galiu ir klysti.

Jeigu jūs nemanote, kad šeima ir aplinka, kurioje praleidžiate savo patį vertingiausią laiką, yra nesvarbi, tai jūs turėtumėte suprasti, jog imtis iniciatyvos reikia. Jeigu vertinate savo šeimą ir suprantate, kad aplinka, kurioje praleidžiate savo vertingiausią laiką svarbi, tai suprantate, jog iniciatyvos imtis reikia.

Taigi, svarbiausiai būti iniciatyviu ir nebijoti veikti. Aš, be to kad šiek tiek veikiau, tai daug ir pliurpiau(-iu) į mūsų bendrijos forumą, o veliau dar sukūriau ir blogą (žr. pačią pirmą nuorodą). Tada dar tapau forumo moderatoriumi. O dar vėliau, tiesiog iš skūpumo, suorganizavau ar padėjau suorganizuoti keletą kolektyvinių iniciatyvų (masinį langų valymąsi, balkonų stiklinimą, kondicionierių įrengimą, priešgaisrinės sistemos remontą ir panašiai)[4].

Taigi, kaimynai, pamatę, jog jūs galite imtis iniciatyvos, gali jus išrinkti bendrijos ar bendrijos valdybos[5] pirmininku(-e). Bendrijos arba bendrijos valdybos pirmininkė(-as) yra renkamas visuotiniame bendrijos narių susirinkime[6].

Jeigu jus išrinko bendrijos ar bendrijos valdybos pirmininku(-e) ir jeigu norite neužlipti ant grėblių, kuriuos mindžiau aš, tai skaitykite toliau (šiaip tai galite ir taip paskaityti, man malonu, kai skaitote).

Biurokratijos kalnas

Štai tokia ta mūsų biurokratija: tamsi ir baisoka. Paveiksliukas iš beginningwithi.com
Štai tokia ta mūsų biurokratija: tamsi ir baisoka. Paveiksliukas iš beginningwithi.com

– Uuuupu-pu-pupu-puuuuu… Taaaa-ta-ta-tataaaaaaa… Jei nemoki valgyti – neimk šaukšto! – Lengvai papsėdamas ir reikšmingai dūsaudamas vartė mano popierius ir liaudies išmintimi dalinosi vienas notaras, kai nunešiau jam mūsų popierių šūsnį.

– Kam jums ta bendrija? – dar paklausė po taip pat reikšmingos pauzės.

– Kaip tai kam? Tam kad galėtumėm daryti mums naudingus sprendimus, juos daryti patys ir tada kada reikia. – Atsakiau.

Jums irgi sakau: čia yra ta vieta, kur iniciatyvos reikia imtis patiems, nes kitaip imsis kiti. O kitų tikslai ne visada tokie patys kaip jūsų. Žodžiu imkite gyvenimą į savo rankas!

Tarp kitko, organizuodamas įvairias kolektyvines iniciatyvas, pastebėjau, kad kai kurios firmos nelinkusios bendradarbiauti su bendrijomis vien dėl to, kad su jomis dirbti labai sunku: sprendimai priimami lėtai arba apskritai nepriimami, o priimti galbūt net keičiami pačiais netikėčiausiais momentais.

Zlobnas trolis sako NE.
Zlobnas trolis sako NE.

Kai kurie tiesiog bijo daryti sprendimus, nes biurokratija tokia, kad laiko turintis zlobnas trolis (kurių yra kiekvienoje bendrijoje) jus gali užversti krūva nesąmonių… O kai kurie dar ir sakydavo: gerai, kad bendrijos pirmininkas yra žmogus gyvenantis tame name, nes paprastai, kai valdo viską kokia nors įmonė, tai neina susitarti.

Pas notarą ėjau, nes iš Registrų Centro praspyrė. O į Registrų Centrą ėjau, nes taip reikia. Kai bendrija įsikuria arba pasikeičia jos valdymo organai, tai pasikeitimus būtina užregistruoti Registrų Centre (toliau RC).

Taigi, iš RC praspyrė, nes notaras yra būtinas, jeigu keičiasi įstatai irba visa valdyba. Pas mus, kaip tyčia, keitėsi ir tas ir anas. Įstatų nekeistumėm, bet taip gavosi, kad senieji kažkiek ėmė prieštarauti pasikeitusiam bendrijų įstatymui[7].

Pas tą notarą, kur sakė “upupuuupu-pupu” daugiau nėjau. Pardavėjas neturi aiškinti, kad jo produktas pirkėjui nereikalingas arba, kad niekada jo neįpirks. Bloga taktika. Parašiau emeilu vienam notarų biurui, kurio kontaktus gavau iš pažįstamų ir dar susisiekiau su tuo, kurie turi ofisą tame pačiame pastate, kuriame ir dirbu…

Žodžiu, jeigu jus išrinko bendrijos pirmininke(-u) ir jūs pakeitėte įstatus, tai geriausia visus formalumus tvarkytis Notarės Romutės Sipavičienės biure, o dokumentus jums ten sutvarkys p. Gediminas Mažonavičius[8]. Žmonės dirba profesionaliai, turi daug patirties ir kas man buvo labai svarbu – gerbia savo klientus. Laikosi įsipareigojimų, padaro ką žadėję ir viską paaiškina suprantamai.

O kad biurokratijos kalnas neatrodytų toks status, painus ir sudėtingas, koks jis pasirodė man, tai aš jums parodysiu takelį. Didžiausia problema, kuri gali nutikti, tai nepakankamas kiekis visokių dokumentų arba jie kaip nors biurokratams netinkamai užpildyti.

Štai aš jums parodysiu dabar slaptą takelį per tą baugų mišką. Paveiksliukas iš souncloud.com
Štai aš jums parodysiu dabar slaptą takelį per tą baugų mišką. Paveiksliukas iš souncloud.com

Jeigu keičiate įstatus irba valdybą ir jums reikia notaro, tai jums reikia šių dokumentų:

  1. Susirinkimo protokolas. O, kad turėtumėte šį dokumentą, jums reikia suorganizuoti visuotinį bendrijos narių susirinkimą[9].
  2. Dalyvių sąrašas su parašais
  3. Susirinkimų šaukimo įrodymų (atitiktis įstatymui ir įstatams) ir eigos protokolas.
  4. Įstatų. Galite imti copy/paste mūsų, jei norite (jie atitinka galiojantį įstatymą). Įstatus pasirašo susirinkimo pirmininkė(-as) ir sekretorius(-ė).
  5. Įstatų kaip priedo prie protokolo. Tai tie patys įstatai, tik heading’e dar parašyta, jog tai priedas prie įvykusio susirinkimo protokolo.
  6. Įgaliojimo tam asmeniui, kuris eis pas notarus. Įgaliojimas išrašomas prieš tai galiojusios valdybos. Pagal mūsų įstatus jis galėjo galioti tik tuo atveju, jei pasirašo 4 iš 5 esamų valdybos narių. O jeigu įgaliojimas rašomas vienam iš valdybos narių, tai įgaliojimą turi pasirašyti visi 4 likę valdybos nariai (to penktojo parašas negalioja). Įgaliojime reikia įrašyti, kad toks ir anos žmogus turi teisę atstovauti bendriją notaruose[12].

Su tuo paskutiniuoju, t.y. įgaliojimu ilgiausiai teko vargti. Mat viena buvusios valdybos narė tiesiog išsikraustė ir buvo išvykusi į užsienį. Teko laukti kol grįš.

Dar va vienas niuansas dėl bendrijos adreso. Bendrijos adresas paprastai sutampa su bendrijos pirmininko (ar valdybos pirmininko) adresu. Kitaip nelabai ir išeina – ypač, jeigu ateina kokia korespondencija raštu[13]. O notarams reikia buto savininko leidimo ten įrenginėti bendriją. Jei savininkas bankas, tai leidimas kainuoti gali ir visą 100 litų. Kas ne mažiau bjauru: bankas adresuoti sąskaitą gali tik banko klientui, o ne bendrijai, o bendrija tokiu atveju negali atiduoti tų pinigų… O dar reikia, kad banko klientas su tuo leidimu ateitų pas notarus ir ten dar sutikimą parašytų.

Demokratijos principai

Balsuojančios rankos dangų pasiekia! Paveiksliukas iš recesslv.com
Balsuojančios rankos dangų pasiekia! Paveiksliukas iš recesslv.com

Pagal bendrijų įstatymą, visos bendrijos privalo organizuoti visuotinius bendrijos narių susirinkimus kiekvienais metais ir ten nuspręsti dalykus, kuriuos gali nuspręsti tik visuotinis susirinkimas. Šis bendrijų valdymo organas yra aukščiausias bendrijų valdymo organas.

Susirinkimus organizuot mums sekasi sunkiai. Kvorumas – labai retas įvykis. Pavyksta surinkti vos ketvirtadalį savininkų per pakartotinius susirinkimus. Kaip mes galime piktintis kokia nors valdžia, jeigu mes patys net nesugebame savo kieme susitvarkyti? A?

Man dar šiek tiek keista, kad mes, gyvendami demokratiškais principais paremtoje santvarkoje, retas kuris esame tuos principus išbandę praktiškai.  Nes nu kaip kitaip paaiškinti tai, kad mums labai sunku surengti susirinkimus? Ir čia ne tik mūsų bendrijoje.

Gal todėl žmonės tiesiog tikisi: “nu susirinksim ir viską sutarsim”, o atėję į susirinkimą randa turgų ir visišką chaosą.

– Kam mums tie formalumai? Ką mes čia žaisim? – Dar galvoja.

Bet ant tų žaidimų visi demokratijos principai pastatyti. Mums šie principai turėtų būti savaime aiškūs ir neginčytini.

Įdomu ar sunku būtų mokyklose surengti demokratijos principų praktinius užsiėmimus? Vienas iš jų galėtų būti dalyvavimas susirinkime, jo vedimas, balsavimas, balsų skaičiavimas ir protokolo sudarymas.

Kaip mums užsitikrinti geresnį gyvenimą? Kaip priversti valdžioje esančius atstovauti mus, o ne kažkokius šešėlinius darinius?

Ogi pradėkime nuo savęs. Susitvarkykime pirmiausiai savo kiemą! Kas su manimi?

Baisiausiai šviesi ateitis! Paveiksliuką paėmiau iš celestethecenter.com
Baisiausiai šviesi ateitis! Paveiksliuką paėmiau iš celestethecenter.com

____________________


[1]– Dar šiek tiek informacijos apie šią bendriją:

Vizija, misija ir tikslai.
Vizija, misija ir tikslai.

_______________________________


[2]– Tas tampymasis su popieriais ir visokiais reikalavimais man priminė ėjimą pėsčiomis namo: iš pradžių reikia eiti tiesiai; tada reikia pereiti keletą sudėtingų sankryžų; tada pralįsti pro vieną viaduką; žengti į Šeškinės kalvų miškelį ir lipti iš pradžių į statoką kalniuką, paskui į lengvai nuožulnų kalniuką, o tada į labai labai stačią kalvą ir galų gale vėl tiesiai bei gan lygiai namo.

_______________________________


[3]– Labai būsiu banalus, bet reikia. Reikia palyginti Seimą ir DNSB (Daugiabučių Namų Savininkų Bendriją) ar kitokią NSB. Nes čia irgi vykdomi formalūs sprendimai, kai visi sprendėjai formaliai turi tą pačią galią ir valdomi demokratiniu būdu.

_______________________________


[4]– Tiesa, pas mus pirmininkų kartelė gan aukštai iškelta ir man nemažai reiks pasistengti, kad galėčiau prilygti prieš tai buvusiems pirmininkams, kurių ūkiškumas bei kantrybė niekam nekelia jokių klausimų. Aleksandrai, Mindaugai, linkėjimai!

_______________________________


[5]– Aha… Bus daug išnašų. Taigi pagal galiojantį bendrijų įstatymą gali būti arba bendrijos pirmininkas arba bendrijos valdybos pirmininkas, t.y. vienasmenis arba kolegialus valdymo organas. Tačiau nei jų teisės, nei pareigos, nei atsakomybės niekuo nesiskiria. Na, gal tik tuo, kad bendrijos pirmininku gali būti asmuo, kuris neturi nuosavybės bendrijoje. Bet bendrijos pirmininkas yra automatiškai valdybos pirmininkas ir neturi jokių kitokių papildomų pareigų, įgaliojimų ar atsakomybių:

Paaiškinimas kuo skiriasi bendrijos pirmininkas nuo bendrijos valdybos pirmininko.
Paaiškinimas kuo skiriasi bendrijos pirmininkas nuo bendrijos valdybos pirmininko.

_______________________________


[6]– Dar yra visuotinis namų savininkų susirinkimas – dar aukštesnis valdymo organas, galintis nuspręsti dar daugiau visokių dalykų pagal galiojantį bendrijų įstatymą. Bendrijos narių susirinkime reiktų spręsti organizacinius ir valdymo klausimus tildant bet kokius trolius, kurie aiškina, kad kažkas penktame aukšte privėmė ir dar ilgai neišvalė paskui. Arba, kad šiukšles palieka nuolat laiptinėje ir lemputės be to perdegę. Tuos dalykus reikia aptarinėti visuotiniame SAVININKŲ susirinkime. Na, o įstatymas reglamentuoja tik susirinkimų dažnumą (kas metus), o kokių susirinkimų – neparašyta.

_______________________________


[7]– Įstatai bendrijai būtini. Jeigu įsakymas būtų strategija, tai įstatai būtų taktika, t.y. smulkiau aprašo bendrijos pobūdį, veiklą, tikslus ir kitus konkrečius dalykus. Jeigu ir jūsų bendrijai reikia pasikeisti įstatus, tai pasistenkite juos sukurti tokius, kad būtų kaip galima daugiau nuorodų į galiojantį įstatymą ir tada galbūt nereiks tų įstatų keisti pasikeitus įstatymui 😀

_______________________________


[8]– Žinoma, geriausia būtų, kad nereiktų eiti pas jokius notarus. Taip gautųsi ir pigiau ir greičiau. Tiesiog leisti standartinėms bendrijoms pasirinkti standartinius įstatus, kurių atitiktis įstatymui jau patikrinta, o detalėms sutikrinti užtektų RC darbuotojų kompetencijos.

_______________________________


[9]– Man internetuose nepavyko greitai surasti praktinių patarimų, kaip turi būti organizuojami susirinkimai ir palaikoma juose tvarka, todėl juos surašiau pats:

  1. Prisidėkite prie visuotinio susirinkimo planavimo ir jį suplanuokite:
    1. Nustatykite tikslus, kuriuos norėsite pasiekti
    2. Suformuluokite tikslus aiškiai, taip kad suprastų šešiametis.
    3. Pasitarkite su kaimynais, kurie norės būti balsų skaičiavimo komisija
    4. Susiraskite susirinkimo sekretorę(-ių).
    5. Susitarkite kas ves susirinkimą (paprastai tai daro esantis pirmininkas).
    6. Iš Registrų centro pasiimkite vėliausią turto turėtojų išrašą, kad pagal jį galėtumėte sudaryti dalyvių sąrašo parašų rinkimo anketą.
  2. Atkreipkite dėmesį į tą bendrijų įstatymo vietą, kur kalbama apie susirinkimų organizavimą. Būtina laikytis visų formalumų (pranešimo vieta[10], pranešimo laikas). Taip pat rekomenduoju kokiais nors būdais paskatinti žmones ateiti į susirinkimą. Bandykite su jais kalbėtis asmeniškai, skambinkite, kalbėkite, prašykite ir įrodykite, kodėl jiems to reikia.
  3. Skaičiuokite kvorumą. Kvorumas yra ne mažiau nei 50 proc. visų bendrijos narių (jei tai bendrijos visuotinis susirinkimas). Bet paprastai tai skaičiuojama visam turto savininkų kiekiui, nes niekas normaliai to bendrijos narių sąrašo nepalaiko ir nevaldo, o be to jį valdyti – papildomos pastangos.
  4. Nusiteikite, kad kvorumo pirmame susirinkime nebus. Mums dar nėra taip nutikę, kad į pirmąjį susirinkimą ateitų kvorumas (gal išskyrus steigiamąjį, kurį skelbė namų pardavėjas ir mes visi buvome jauni NT savininkai pilni entuziazmo).
  5. Pakartotinis visuotinis susirinkimas gali įvykti ne anksčiau nei 2 savaitės po pirmojo (ten gal yra ir vėliausia riba įstatyme – pasižiūrėkite). Pakartotinio kvorumui užtenka 25 procentų bendrijos narių (ar turto savininkų).
  6. Susirinkimo metu, kai kvorumas gautas reikia išsirinkti susirinkimo organus:
    1. Pirmininkas(-ė, -ai)
    2. Sekretorius(-ė)
    3. Balsų skaičiavimo komisija ir jos pirmininkas.
    4. Dėl viso pikto pasiruoškite slapto balsavimo biuletenius (slapto balsavimo gali pareikalauti bet kuris trolis) su pvz. pirmininko parašais ir bendrijos antspaudais ir ten surašytais visais klausimais.
  7. Susirinkimo pradžioje išrinkite visus organus: susirinkimo pirmininką(-ę), sekretorę(-ių) ir balsavimo komisiją. Tiesiog garsiai įvardinkite ir laukite bendro sutarimo. Jei atsiras prieštaraujančių trolių – siūlykite jų kandidatūras (turėtų padėti).
  8. Susirinkimo metu tildykite bet kokią iniciatyvą pereiti prie kokių nors šiukšlių, sulūžusių durų, triukšmingų kaimynų temų. Ir kuo griežčiau – tuo geriau. Kiekvieną kartą pabrėžkite, jog čia susirinkome spręsti organizacinių reikalų ir kitiems klausimams laikas yra numatytas, kad jie turi palaukti savo eilės. Griežtai!
  9. Sunkiausias darbas yra susirinkimo pirmininko(-ės) ir sekretoriaus(-ės). Pirmininkas turi nenukrypti nuo dienotvarkės ir nuolat laikyti visus ant trumpo disciplinos pavadžio, o sekretorė(-ius) turi užrašyti pačius svarbiausius dalykus. O patys svarbiausi dalykai – numatytos dienotvarkės dalykai. Šį žmogų pasirinkite atidžiai ir gal net sutarkite dėl atlygio, kad būtų pakankama motyvacija.
  10. Kiekvienam įvykusiam balsavimui, gavę balsų skaičiavimo komisijos suskaičiuotų balsų skaičius[11], paskelbkite juos ir paprašykite atskiro formalaus rezultatų patvirtinimo (šitą praktiką patyriau kai kuriuose kai kurios partijos susirinkimuose). Tai įtvirtina sprendimų tikrumą kiekvieno galvoje.
  11. Susirinkimo dienotvarkėje numatykite laiko dienotvarkės pakeitimams. Kiekvienas dienotvarkės klausimas gali būti papildomas ar kitaip paredaguojamas susirinkimo metu. Bet čia svarbu nepersistengti su pakeitimų kiekiu.
  12. Diskusijas leiskite tik pasibaigus formaliems dienotvarkės klausimams. Paprastai tada prasideda turgus. Turgų nutraukti galima bet kada paprašant viską perkelti į kitą vietą paliekant patalpas.
  13. Naujai išrinkta valdyba turi surengti posėdį ne vėliau negu per 10 dienų (žr. įstatymą) ir visą sekretoriaus(-ės) surašytą protokolą turi pasirašyti susirinkimo pirmininkas, bei ta(-as) pati(-s) sekretorė(-us). Protokolo formą galima atsisiųsti iš rekvizitai.lt, bet galima ir pačiam susimaketuoti. Svarbiausia, kad klausimai būtų suformuluoti vienareikšmiškai ir sprendimai būtų suprantami taip pat vienareikšmiškai.
  14. Protokolas ir kiti dokumentai turi būti pristatyti į RC ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo susirinkimo datos.


[10]– Va čia reikia žiūrėti į įstatus. Ten būna dažnai parašyta, kad pranešti reikia kokiame nors popieriniame laikraštyje. Jei keisite savo įstatus tą dalį išmeskit velniop. Pagal įstatymą tai nebėra būtina ir jums nereiks leisti pinigų be reikalo kažkokiems normaliems žmonėms nereikalingiems popieriams, kaip pavyzdžiui “Valstybės žinios”.


[11]– Balsų kiekis irgi nėra vienareikšmiškas. Pavyzdžiui: bendrijos narių susirinkime kiekvienas turi griežtai po vieną balsą, o turto savininkų susirinkime pas mus yra ava taip:

  • Tik vieno buto savininkas turi ~1.0016 (žr. 4’ą bulletą) balsą.
  • Tik vieno buto ir tik vieno sandėliuko savininkas turi 2.0016 balsus.
  • Tik vieno buto ir tik vieno sandėliuko, ir tik vienos parkingo vietos savininkas turi 1+1+1/95=~2.0121 balsus.
  • Bendrija su 22 parkingo vietomis teoriškai turi turėti 1/95*22=~0.2316 balso. Kadangi bendrija esame mes, tai kiekvienas patalpų savininkas turi dalį šio balso. Pagal 2013 06 27 dienos RC išrašą, mes bendrijoje turime 141 unikalų nekilnojamųjų patalpų savininką (įskaitant komercinių patalpų savininkus), tai kiekvienas iš mūsų turime dar po 1/95*22/141=~0.0016 balso.

_______________________________


[12]– Tiksli mūsų formuluotė buvo tokia:

Atsižvelgiant į tai, kad [tada ir anatda] įvyko [pakartotinis] visuotinis Bendrijos narių susirinkimas, kuriame buvo priimtas sprendimas pakeisti Bendrijos įstatus suderinant su galiojančiais teisės aktais ir patvirtinti naują įstatų redakciją bei išrinkti naujus Bendrijos organus ir/arba jų narius.

Vienbalsiai nuspręsta:

1. Įgalioti [VARDAS PAVARDĖ], asmens kodas [00000000000], gyv. [adresas]:

  • atstovauti Bendriją VĮ Registrų centras, notarų biure ir bet kokiose kitose reikiamose institucijose, įstaigose, įmonėse, organizacijose nepriklausomai nuo jų teisinės formos, atliekant visus reikiamus su bendrijos naujos redakcijos įstatų tvirtinimu ir įregistravimu susijusius veiksmus;

  • gauti bei pateikti visus reikiamus dokumentus, pildyti ir pasirašyti visas reikiamas JAR prašymų formas;

  • Bendrijos vardu mokėti visus reikiamus mokesčius, pasirašyti ir atlikti visus kitus reikiamus, su naujosios įstatų redakcijos tvirtinimu ir įregistravimu susijusius veiksmus.

______________________________


[13]– Čia galima daryti ir ėjimą arkliu: įtaisyti name pašto dėžutę su geru užraktu ir pavadinti ją bendrijos pašto dėžute. Tada dar išmokyti vietinius paštininkus, kad korespondenciją adresuotą bendrijai dėtų į tą dėžutę, o keičiantis pirmininkui tiesiog perduoti raktą.

Karalienės Mortos mokykla (arba darželiai IV)

Posted , updated on

Austėja Landsbergienė, tai ne tik vardas ir pavardė. Tai ir prekės ženklas.

Aš tai keletą kartų pakartojau blogerių susitikime, kurį suorganizavo ta pati Austėja savo naujoje Karalienės Mortos mokykloje. Pakartojau keletą kartų, nes man pasirodė, kad per mažai dėmesio į tai buvo atkreipta pirmąjį kartą.

Čia galiu tai pakartoti kiek noriu kartų: Austėja Landsbergienė – tai ne tik vardas ir pavardė, tai prekės ženklas.

Austėjos blogą žino kiekviena supermama. Jeigu jūs esate supermama ir jūs nežinote Austėjos blogo, tai jūs nevisai dar supermama. Dabar, kai jau ten apsilankėte ir viską įdėmiai perskaitėte – galite vadintis supermama. Užtai jums net galima būtų išrašyti sertifikatą.

Šitą galite atsispausdinti, pasirašyti ir įsidėti į savo CV.
Šitą galite atsispausdinti, pasirašyti ir įsidėti į savo CV.

Su pačia Austėja turėjau laimės susitikti kokius tris kartus. Vieną kartą Rokiškio gimtadienio šventėje, į kurią netyčia buvo užsukęs tuometinis ministras pirmininkas Andrius Kubilius, kitą kartą tiesiog šiaip prie kavos puodelio pakalbėjome apie kažką. Na ir trečias kartas buvo Karalienės mortos mokykloje kartu su:

Iš to paskutinio, trečiojo susitikimo sužinojau daugiausiai apie pačią Austėją. Pasirodo mokykloje ji mokėsi bene geriausiai iš visų ir galėjo pasiekti viską ką tik norėjo, bet kažkodėl nusprendė pasirinkti pedagogikos kryptį. Ir daug kas jos šio pasirinkimo nesuprato.

Tie, kažko nesupratę, dabar sako: “ahaaaa…. tai štai kaip čia viskas yra!”. O viskas yra taip, kad Austėja dabar turi “Vaikystės sodas” darželių tinklą, žinanti daugybę dalykų apie pedagogiką. Tiek daug, kad bene niekas daugiau už ją Lietuvoje nežino. Bent jau man taip atrodo. Aš ją sulyginčiau nebent tik su ponu Ken’u Robinsonu:

Man šis žmogus tapo autoritetu iš karto, kai pamačiau šitą jo ted’o šneką.[1]

Nuo to laiko, kai aš ėjau į mokyklą daug kas Lietuvoje pasikeitė. Ir daug kas pasikeitė į gerąją pusę. Štai vienas iš tų puikių dalykų yra kūrybinės partnerystės projektas. Turėjau laimės pabuvoti viename iš jų organizuotų renginių Litexpo rūmuose. Iš ten išėjau savotiškos pozityvios afekto būsenos, trykštančios saldainių vaivorykšte.

Vaikystės sodo darželių tinklas, o ir pati Karalienės Mortos mokykla yra tai, kas arčiausiai mano įsivaizduojamo idealo. Mano vaikai kol kas eina į Taškių – ne į Vaikystės Sodo tinklo darželį. Bet man patinka, kad daugelis principų, apie kuriuos kalbėjome pas Austėją yra taikomi ir Taškiuje.  Apie šį darželį sužinojau tame pačiame forume, į kurio aprašymą nuorodą rasite aukščiau. Renginio dūzgių metu sužinojau, jog yra toks darželis Lietuvos vaikų ir jaunio centre.

Taškius
Taškius

Leisiu sau paspekuliuoti ir pasakyti, jog šis darželis, kurį lanko mano vaikai, tikriausiai daug ką nusižiūrėjo iš Vaikystės Sodo tinklo ir bando tai savotiškai atkartoti.

Tą išdavė ir viena smulkmena, apie kurią papasakojo Austėja. Ji papasakojo, jog Vaikystės Sodo auklėtiniai į pasivaikščiojimus lauke eina nesusikibę rankomis, o vorele. Vorele ir pasidabinę šviesą atspindinčiomis liemenėmis ir dažnai įsikabinę į kokią nors virvutę: pavyzdžiui pasiūtą slieką su rankenomis. Ir tai yra, pasirodo, labai svarbus dalykas. Šituo jie užkrėtė visus kitus darželius.  Aš tai žinau, nes visai netyčia mačiau maniškį linksmai linguojantį įsikibusį tokį daiktą su savo chebra į planetariumą.

Vaikystės Sodas.
Vaikystės Sodas.

Visi geri dalykai turi savo kainą. Mūsų keturių asmenų šeimai šis geras dalykas kainuoja >2000 lt/mėn. Ir nei vieno lito negaila. Vienintelė problema – juos turėti. Gyvenimo Stebėtojas apie tai užsiminė, sakydamas, jog tai mokykla danguje (žr. nuorodą aukščiau).

Jeigu tęsčiau mūsų lankomo darželio lyginimą su, pavyzdžiui, Karalienės Mortos mokykla, tai pastebėčiau, jog mūsiškiame visa infrastruktūra idealiai tinka vaikui: yra įvairių salių (a.k.a. erdvių) visokiems užsiėmimams, yra baseinas, darželis praktiškai centre. Mano sūnūs jau spėjo aplankyti daugiau visokių muziejų ir vietų, negu aš: lėlių muziejus, karo mašinų muziejus, planetariumas, botanikos sodai aplink Vilnių ir t.t.

Kas kartą pasirašydamas ant popieriuko, jog leisiu savo vaikui keliauti į kokią nors vietą (biurokratija pas mus didelė ir plati), aš jaučiuosi lyg padaręs kažkokį gerą darbą ar suvalgęs ką nors žiauriai skanaus. Toks labai malonus jausmas užplūsta, jog mano sūnūs gauna viską, ką galiu geriausio jiems duoti.

O štai vienas itin didelis skirtumas tarp mūsų lankomo darželio ir Karalienės Mortos mokyklos yra tai, jog pas mus tik darželis. O ten MOKYKLA! Tai reiškia, jog tie patys principai, kurie veikia, bus taikomi ir vėliau. Vėliau – augant ir vystantis jaunam protui ir kūnui.

Kai kurios mamos mokyklų tiesiog bijo. Kai kurios mamos tai vadina labai paprastai – mėsmalė. Mėsmalė, tai toks įrankis į kurį įdedami skirtingo dydžio skirtingi gabalai mėsos, o iš kito galo išlenda sutrinta ir sumaišyta vienodai atrodanti masė.

Išties nekeista, kad 80% Vaikystės Sodo tinklo darželių auklėtinių tėvų pareiškė norą lankyti Karalienės Mortos mokyklą.

Šiuo metu šios mokyklos pastate vyksta vidaus apdailos darbai. Viršutiniame aukšte yra gan didelė patalpa sporto salei, kiekviename aukšte po daugybę patalpų klasėms ir kitokiems reikalams.

Kažkurie iš šio renginio dalyvių fotografavo kažką (aš šį kartą neturėjau kuo), bet tik Arvidas paviešino vieną:

Emocijų mokymosi įranga
Emocijų mokymosi įranga

Darželio patalpoje, kurioje diskutavome su Austėja visur buvo priklijuoti užrašai: ant grindų – “grindys”, ant lubų – “lubos”, ant lentynų – “lentyna” ir taip toliau. Pasirodo šitaip maži žmonės išmoksta susieti raides ir žodžius su daiktais.

Austėja čia gali pasakyti: “trust me – I’m a scientist” (tikėkite manimi – aš mokslininkas). Ir tai iš jos lūpų būtų visiškai patikima. Jos mokslinėm žiniom neleido abejoti diskusijos tarp Leo ir Austėjos. Šie du kalbėjo apie kažkokias Pizos skales, reitingus, universitetus, mokymo metodus, emocinį intelektą, mokymo įstaigų kokybės rodiklius ir kt.

Na, tie rodikliai man irgi nėra visai svetima tema. Jau svarsčiau apie tai kaip galima būtų matuoti mokymo įstaigas.

O pedagoginį universitetą reikia nugriauti, sukasti ir apipilti rūgštimi, kad daug metų ten niekas neaugtų.  Čia ne mano žodžiai. Tas, kieno jie yra parašys manau apie tai daugiau. Ir iš tiesų – kodėl nėra fizikos universiteto? Arba kokio nors galvijų universiteto?

Štai Vaikystės Sodo tinklas ruošia savo mokytojus patys. Negana to jie dar reguliariai veda seminarus tėvams (~1 kartą per mėnesį). Taigi, tai yra kompleksinis požiūris į vaiko raidą.

Tai štai, kaip ir baigėsi nuorodos ta tema mano bloge. Belieka tik pasidžiaugti koks aš gudrus:

Smartass SEO
Smartass SEO

O jei rimčiau, tai ši tema man įdomi (spėkite kodėl). Ir labai džiaugiuosi, kad yra tokių pokyčių iki šiol buvusioje konvejerinėje švietimo sistemoje.

Karalienės Mortos mokykla – tai vėliavnešė mokykla, kuri jau dabar kurią didžiulę naudą net ir tiems vaikams, kurie jos nelanko ir nelankys.

Turiu dar vieną labai aiškų ir pasiekiamą tikslą.

_____________________________________

[1]– Austėja ir pati nevengia pakalbėti prieš auditoriją apie tai ką daro:

Troleibusų pirmojo parko lankymas

Posted , updated on

Marius – labai pilietiškas ir iniciatyvus žmogus, troleibusas.lt įkūrėjas suorganizavo visai įdomią ekskursiją po pirmąjį troleibusų parką.

Idėja aplankyti troleibusų parką kilo prieš pat mitingą, vykusį birželio 26 dieną.

Nusprendėme aplankyti tą vietą iš kurios kas dieną išvažiuoja į gatves ūsuotos ir ratuotos keleivių pervežimo priemonės ir galbūt sužinoti kuo jos tinka sostinei arba kas su jomis negerai. Juk viena yra, kai ką nors sako politikas, o kita, kai pamatai tai savo akimis, išgirsti iš pirminio šaltinio.

Buvome keturiese: Enorca, Saulius, Marius ir aš. Enorca jau papasakojo apie šią ekskursiją.

Enorca, Saulius ir Marius
Enorca, Saulius ir Marius

Tad, kas tie su ūsais, važinėjantys mūsų gatvėmis ir pastaruoju metu keliantys tiek aistrų?

Nurengtas trūlikas. Štai kaip atrodo jo rėmas.
Nurengtas trūlikas. Štai kaip atrodo jo rėmas.

Troleibusas, tai tokia dėžė, apklijuota visokiom skardom, turinti elektrinį variklį ir ūsus, per kuriuos gauna elektros energijos iš kontaktinio tinklo – kad galėtų elektrinis variklis suktis. Dar turi vairą ir ratus.

Troleibusų parke troleibusai yra tikrinami, remontuojami, valomi, jiems paskirstomi maršrutai ir panašiai. Kontaktinio tinklo dispečerinė yra kitoje vietoje (ją aplankyti, manau, irgi būtų visai įdomu).

Mariui ekskursiją suorganizuoti nebuvo paprasta. Viešojo transporto sistemoje vyko didelės pertvarkos ir žmonės dirbantys toje srityje turėjo ką veikti. Sutarta buvo viena data, bet paskutinę dieną buvo atšaukta, tada suorganizuota iš naujo.

Štai taip atrodo pirmojo troleibusų parko prieigos Vilniuje. Ne taip jau lengva patekti į kitą šių vartelių pusę.
Štai taip atrodo pirmojo troleibusų parko prieigos Vilniuje. Ne taip jau lengva patekti į kitą šių vartelių pusę.

Mus sutiko vienas iš troleibusų parko vadovų. Kiek iš tolimesnio pokalbio supratau, tai jis yra pagrindinis asmuo koordinuojantis visų vairuotojų paskirstymus maršrutams – kažkas panašaus į personalo vadovą.

Skelbimų lenta tuščia.
Skelbimų lenta ties įėjimu/registracija – tuščia.

Visi draugiškai nužingsniavome iki direktoriaus Rimanto Markausko kabineto, kuriame trumpai aptarėme ko mes čia norime ir nutarėme, jog pirma pasivaikščiosime po parką, sugalvosime klausimus ir atsinešime juos pas direktorių į kabinetą, kur ir pakalbėsime.

Budintys troleibusai. Laukia studentų ir atostogautojų grįžtančių į Vilnių.
Budintys troleibusai. Laukia studentų ir atostogautojų grįžtančių į Vilnių.

Nuėjome pirmiausiai iki dirbtuvių, kur pamatėme nemažai įvairių troleibusų detalių. Kalbėdami išsiaiškinome, jog čia ir buvo surinkti pirmieji lietuviški troleibusai “Amberis”. Taigi, pirmasis troleibusų parkas iš principo turi pilnavertę troleibusų rinkimo liniją su visa įranga “know how” ir darbuotojais.

 

Trūliko važiuokės dalis.
Trūliko važiuokės dalis.
Trūlikų remonto linija. Kuo tolyn - tuo labiau išrengti.
Trūlikų remonto linija. Kuo tolyn – tuo labiau išrengti.
Yra ir autobusų. T.y. Troleibusų parkas turi įrangą ir žmones, kurie gali remontuoti ir autobusus.
Yra ir autobusų. T.y. Troleibusų parkas turi įrangą ir žmones, kurie gali remontuoti ir autobusus.
Čia šiek tiek išrengto autobuso vidus.
Čia šiek tiek išrengto autobuso vidus.
Nurengto troleibuso valdymo blokai.
Nurengto troleibuso valdymo blokai.

Anot techninio skyriaus vadovo, kažkada sovietmečiu remontuojami trūlikai po remonto galėdavo nuvažiuoti maždaug ~70 000 km ridą, o dabar, su šiuolaikinėm technologijom, medžiagom ir požiūriu trūlikus galima suremontuoti taip, kad važiuotų dar ~350 000 km (tikiuosi mane pataisys, jei klystu dėl skaičių).

Troleibusus remontuoti paprasčiau, nes jų konstrukcija paprastesnė – nėra greičių dėžės, nėra daug judančių detalių variklyje. Be to Vilniaus pirmojo troleibusų parko darbuotojai turi visas žinias, įrangą ir kitus reikalingus resursus tam kad net GALI SURINKTI SAVO TROLEIBUSĄ.
O tai reiškia, kad galutinė troleibuso kaina yra mažesnė, nei perkant ją iš kitų gamintojų. Tai reiškia, kad jiems gali būti iškarto pritaikomi visi technologiniai sprendimai tinkantys mūsų specifikai (klimatui, gatvėms, žmonėms). Tai reiškia, kad remontas gali būti atliktas greitai ir kokybiškai. Tai netgi reiškia, kad Lietuvoje, Vilniuje, pirmąjame troleibusų parke galėtų būti renkami troleibusai ir kitoms rinkoms.

Specialios staklės susidėvėjusių šarnyrų remontui (lyg ir).
Specialios staklės susidėvėjusių šarnyrų remontui (lyg ir).
Truri galimybes ir patys lieti reikalingas gan sudėtingas formas iš plastmasės.
Truri galimybes ir patys lieti reikalingas gan sudėtingas (šita nėra labai sudėtinga, tiesiog kitų nesigavo gražiai nufotkinti) formas iš plastmasės.

 

Variklių statoriai laukiantys atnaujinimo (arba jau atnaujinti ;))
Variklių statoriai laukiantys atnaujinimo (arba jau atnaujinti ;))
Variklio rotorius
Variklio rotorius
Turi ir plovyklą.
Turi ir plovyklą.
Kažkokios kitokios staklės.
Kažkokios kitokios staklės.
Ritės. Atrodo visai įdomiai.
Ritės. Atrodo visai įdomiai.
Metalo drožlės.
Metalo drožlės.
Ūso galas. Ta vieta, kur ūsas liečiasi su laidu.
Ūso galas. Ta vieta, kur ūsas liečiasi su laidu.
Stabdžių būgnas ir stabdžių kaladė. Čia nesimato jos dydžio, bet ji didelė.
Stabdžių būgnas ir stabdžių kaladė. Čia nesimato jos dydžio, bet ji didelė.
Rūdžių šalinimo spinta (smėlio ar kitokių abrazyvų būdu (bent jau man taip atrodo).
Rūdžių šalinimo spinta (smėlio ar kitokių abrazyvų būdu (bent jau man taip atrodo).
Kažkokie guoliai.
Kažkokie guoliai.

Žinoma, tas stakles ir kitą įrangą jau būtų galima atnaujinti. Bet ji vis dar veikia. Senovinė įranga, turinti didelį overengineering’ą vis dar veikia.

Grįžome tada pas direktorių į kabinetą ir apturėjome kokios valandos pokalbį apie viešąjį transportą Vilniuje.

Sužinojome, kodėl troleibusus dažniau vairuoja moterys. Paaiškėjo, kad pagrindinė priežastis yra ta, jog senesniuose autobusuose nebūdavo vairo stiprintuvo ir ten reikėdavo didesnės fizinės jėgos. O be to, troleibusų parkas yra labiau koncentruotas ir jo kraštuose esantys poilsio centrai yra geresni. Vien tuo, kad yra pakankamai patogūs ir švarūs tualetai.

Yra dar nuomonių, kad anksčiau (o gal ir dabar) autobusuose būdavo galima susikombinuoti nemažai dyzelinio kuro ir ten valdė diedovščina. Šitokio gando nepatvirtino mums troleibusų parke.
Naujasis troleibusų parko vadovas neseniai atėjo iš autobusų parko ir pats yra senas autobusistas (man atrodo jis save taip pavadino) nuo labai jau seniai (dar sovietiniais metais).
Taigi naujasis troleibusų direktorius užsiminė, kad vietoje dviejų troleibusų galima įsigyti tris autobusus. Kai paklausėme ar pasigaminti negalima troleibusų patiems, tai atsakė, jog tai buvo tik pabandymas. Ar vykęs pabandymas – atsakyti dar negali (bent jau aš taip supratau).

Paskui dar sakė, kad geriausi autobusai yra mersai. Yra senų Mercedes markės autobusų – ir jie yra kuo puikiausi! Bet gi nenumatysi konkurso sąlygose, kad pirkti mersą. Negalima… Tai ir perki tada viską ką siūlo – pavyzdžiui, MAN’us. Tai todėl ir galima tris autobusus nusipirkti vietoje dviejų lenkiškų troleibusų ir dar lenkiškos kažkokios labdaros ten belekur…

Dar pasakė, kad nelabai gerai, kad vežėjas tampa ir gamintoju. Kodėl blogai – nesupratau. O jei blogai, tai juk galima atskirti, tiesa?
Išsiaiškinome, kad Amberio (lietuviško troleibuso) surinkimas kainuoja ~750 000 lt. O naujas lenkiškas trūlikas kainuoja ~1 500 000 lt.

Baltarusiški ir čekiški troleibusai konkurso nenugalėjo,  nes baltarusiai iškrito dėl sąlygų nevykdymo o čekiški – nepamenu dėl ko.

O kad pasirinkti lenkiški tai visai nereiškia, jog tai susiję kažkaip su kažkokia tai lenkų dovana kažkokios ten vertės berods kažkam Vilniuje…
Mikriukai ir visokie privatininkai yra blogis, nes jų verslas chuliganiškas – perka kurą juodoje rinkoje, klastoja buhalteriją, alina vairuotojus. Su tokiu verslu konkuruoti jie negali, nes tada jie susirenka mokiuosius klientus, o VVT gauna tik visokius kompensuojamus.Už kompensuojamus keleivius Vilniaus savivaldybė pinigų neatiduoda. Todėl juos reikia uždrausti.Juos, tai Vilniaus savivaldybę šlykščiąsias mikrūškes[1].

Užtai Vilniaus Viešasis Transportas planuoja skelbti konkursą privatiems vežėjams garsiesiems privežamiesiems maršrutams. Skelbia, nes neturi tokių transporto priemonių. Pirkti negali nes nebeturi pinigų – išnaudojo visas kreditavimosi galimybes, jau netgi pardavė ir savivaldybės skolas bankams…

Anot direktoriaus, pinigų VVT trūksta dėl to, kad savivaldybė skolinga belekiek meleonų už kompensuojamus bilietėlius.

Direktorius prisimena puikius laikus, kai už tuos bilietėlius sumokėdavo iš valstybės biudžeto – be jokių vėlavimų ir visada centas į centą…

Kodėl Vilniaus savivaldybė neatiduoda, pasikeitus įstatymui? Ogi todėl, kad turi aukštesnio prioriteto išlaidų.

Tai todėl reikia uždrausti Vilniaus savivaldybę privačius vežėjus, nes vienintelės įmonės pajamos yra iš nekompensuojamųjų keleivių.Čia prisiminiau vieną anekdotą, kurį pasakojo Šapranauskas[2]. O gal labiau tą pasaką, kur lapė išsitepė galvą grietine, o ją nešė vilkas be uodegos visas primuštas: muštas nemuštą neša!

VVT – tai vilkas, gaudęs žuvį su uodega, nes lapė taip vilkui patarė. O paskui išsitepė galvą grietine kontrabandine saliarka, pasakė, kad smegenys išbėgo ir liepė nešiot dabar visur.

Dar berods užsiminė, kad VVT pajamos per mėnesį siekia ~10 000 000 lt, o vairuotojai gauna ~3200 ant popieriaus per mėnesį. Čia prisiminiau šitą dalyką, nes vienas toks šių dienų ekonomistas bandė daryti paskaičiavimus, o panašu, kad teisingas prielaidas darė.

Edit: dar prisiminiau, kad tų vairuotojų ten kažkas apie 150 žmonių + 80 kontaktinio tinklo ir parkų darbuotojai.

Edit2: 150 – tik kažkurios vienos transporto rūšies, dar berods apie 100 kitos rūšies. O kontaktiniame tinkle ir priežiūroje 80 – lyg ir nesuklydau.

Edit3: suklydau. Kažkur pamečiau nulį. Nes mat autobusų gatvėse būna ~280, o su pamainomis gaunasi per tūkstantį. Daugiau nebetikslinsiu turbūt…

Dar laukia nemniolika troleibusų autobusų naujų, kuriuos jau nusipirko berods iš lenkų…

Na, o  tada nuėjome apžiūrėti vieno Amberio iš arčiau. Šis kaip tik stovėjo be darbo, nes laukė iš Baltarusijos kažkokios detalės.

Amberio gif'as.
Amberio gif’as.
Amberio kondicionierius
Amberio kondicionierius
Amberis iš šono.
Amberis iš šono.
Amberio kamerikė - skaičiouja keleivių srautus.
Amberio kamerikė – skaičiouja keleivių srautus.
Enorca džiaugias Amberio viduje.
Enorca džiaugias Amberio viduje.
Enorca išlipa iš Amberio.
Enorca išlipa iš Amberio.

Na ir dar paskutinės fotkės apie seną trūliką, kuris vis dar važiuojantis. Jį galima nusipirkti mergvakariams, bernvakariams ar šiaip kokiai pramogai. Kažkaip tikėjausi, kad ir mus gal pavėžins, bet deja laiko nebeturėjome…

Senas trūlikas.
Senas trūlikas.
Seno trūliko interjeras.
Seno trūliko interjeras.

Tai kaip ir tiek. Dar visai pabaigai paskutinė foto apie mobiliojo ryšio anteną esančią parko teritorijoje. Mobilus ryšys – pagrindinis ryšys, kuriuo dispečeriai gainioja troleibusus ir autobusus po Vilnių.

 

Bokštas
Bokštas

________________________

[1]– Feisbuke kilo diskusija apie tai, kad Vilniaus savivaldybė turėjo teisę uždrausti privačius vežėjus pagal kažkokius ES teisės aktus. Nu tak žinoma, kad turi. Ir naudojasi tuo. Jūs ką, tikitės, kad savivaldybė pažeidinės įstatymus?

[2]– Nelabai gal į temą, bet vistiek, priminsiu: Kiškis užmynė vilkui ar ten užkliuvo už jo ir vilkas pareikalavo iš kiškio 100 pinigų. Kiškis vargšas, eina verkia, sutinka mešką, kuri paklausia ko jis verkiąs, o kiškis sako, kad vilkas jam grąsina. Meška sako, kad 100 litų tai nesąmonė, eik sako ir pasiųsk velniop tą vilką. Tai tas kiškis taip ir padarė, o vilkas pasiuto ir pareikalavo 500 pinigų. Tai ciklas sukosi tarp vilko ir meškos iki kelių tūkstančių pinigų ir kai kiškis atėjo pas mešką su didele skola, tai meška tada atsakė:
– Tiek daug pinigų tai jau pinigai… Niekur nedingsi, kiški, reikia gražint…

Liberalumas ir neliberalumas

Posted

Kiekvienas iš mūsų turime savo realybės suvokimą.  Dažnai šis suvokimas būna panašus. Itin panašus būna dėl tokių dalykų, kaip, pavyzdžiui, diena ar naktis.

Jei saulėtą vasaros dieną Lietuvoje, kur nors lauke, kur matosi saulė, vidurdienį paklaustumėm žmonių ar dabar diena, tai didžioji dauguma atsakymų turėtų būti “taip”.

Jeigu nutiktų priešingai – kažkas negerai. Problemų priežastys gali būti įvairios – net nesiimčiau dabar spėlioti.

Ten, kur namai ir mėnulis - naktis, o kur vaivorykštė, debesėlis ir saulė - diena. Kas manote kitaip?<br />(Iš mix-mash.blogspot.com)
Ten, kur namai ir mėnulis – naktis, o kur vaivorykštė, debesėlis ir saulė – diena. Kas manote kitaip?
(Iš mix-mash.blogspot.com)

Štai, jeigu paklaustumėm žmonių ar Lietuvoje gera gyventi – sulauktumėm daugiau skirtingų atsakymų. Gyvenimo kokybę ir gerumą mes suprantame labiau skirtingai, nei paros metą.

Jeigu jums gera gyventi Lietuvoje, tai labiau tikėtina, jog teigiamų atsakymų į šį klausimą sulauktumėte iš jūsų aplinkos žmonių. Tokią prielaidą darau dėl to, kad panašiai mąstantys žmonės linkę burtis.

Tai va, tie sambūriai gali būti formalūs ir neformalūs. Štai, pavyzdžiui, politinės partijos – formaliosios struktūros. Kai kurios atsiranda ir išnyksta, o kitos atsiranda ir didėja, bei stiprėja. Na, dar skyla, šakojasi, keičiasi ir kitaip transformuojasi taip, kad net nepatikėtum, kad kažkada buvo kitokiomis.

Civilizuotame pasaulyje išryškėjo keletas pagrindinių ideologinių krypčių. Daugelis politinių organizacijų remiasi tomis ideologijomis, kurdamos savo programas ir pavadinimus. Pavadinimų prigalvoja įvairių. Tų pavadinimų gausa yra visų tų gimimų, žlugimų, skilimų, išsišakojimų ir panašių transformacijų pasekmė.

Štai tokią schemą nubraižė Camilo Sanchez. Šiam žmogui politinės ideologijos atrodo taip (iš http://commons.wikimedia.org). O kur čia padėtumėte lietuviškas politines jėgas?
Štai tokią schemą nubraižė Camilo Sanchez. Šiam žmogui politinės ideologijos atrodo taip (iš http://commons.wikimedia.org).
O kur čia padėtumėte lietuviškas politines jėgas?

Bene daugiausiai visokių pokyčių vyko Lietuvoje registruotose partijose, kurios savo pavadinimuose turėjo ar turi žodį “liberal-“. Jų ideologija ir realūs darbai labiau skyrėsi nei buvo panašūs. Didžiausias jų  panašumas ir buvo tas žodis pavadinime.

Kodėl kai kurie žmonės į pavadinimus rašė “liberal-” – nežinau tiksliai. Daugelis jų neturėjo ir neturi nieko bendro su liberalizmu.

Galbūt tas žodis buvo (yra) madingas ir pozityviai nuteikiantis?

Galbūt, atmetimo principu, vien dėl to, kad nerado nieko bendro su socialistais ar su konservatoriais, pasivadino liberalais?

Galbūt dėl vidinių rietenų atskilėliai tam pačiam dalykui tiesiog norėjo sugalvoti kitokį pavadinimą (pavyzdžiui, liberalkomunizmas galėtų būti tas pats kas socialdemokratai)?

Realpolitik - vadink mane paukščiu, vadink mane žuvim, būsiu, kas tik nori (šiek tiek perfrazuojant vieną nepadorų anekdotą). (iš www.toonpool.com)
Realpolitik – vadink mane paukščiu, vadink mane žuvim, būsiu, kas tik nori, jei nuo to tau geriau (šiek tiek perfrazuojant vieną nepadorų anekdotą).
(iš www.toonpool.com)

Jeigu liberalizmą pamėgintumėm apibrėžti pagal politinių organizacijų, turėjusių pavadinime “liberal-“, Lietuvoje veiklą, tai gautųsi visiškas priešingybių kratinys.

Štai žmonės man priekaištavo: klausinėjo manęs, kaip aš toks liberalas, bet prieš monopolijos siautėjimą? Kaip aš taip pasisakau už žmogaus teises, jeigu aš liberalas? Dar pasakojo, kad jeigu aš liberalas, tai ir privalau elgtis taip, kaip jie įsivaizduoja liberalumą.

Pradžioje tai net kiek papykdavau: kaip jie šitaip nieko nesupranta?! Bet panašu, kad aš čia labiau nesupratau. Juk jie liberalumo įvaizdį turi tokį, kokį jį sukūrė organizacijos, turinčios tik tą žodį pavadinime. Galvos televizoriuje, kartojančios, it turgaus prekeiviai, tą patį daug kartų tikisi, jog tai taps nauja tiesa.

Taigi labai svarbu, kad dalykus vadintumėm tais pačiais vardais. Lengviausia suprasti kas yra diena, kai žinai kas yra naktis – kai yra su kuo palyginti.

Tai štai jums keletas paaiškinimų per priešingybes:

Liberalumas ir neliberalumas

Liberalu ir neliberalu
Liberalu ir neliberalu

Užkalnis g… gerai rašo

Posted , updated on

Jau dabar priėjo reikalas net man paburnoti ant Užkalnio.

AR TU, UŽKALNI, SUPRANTI KĄ RAŠAI?!

Tai aišku, kad supranti.

Taigi Artūras Zuokas labai veiklus žmogus. Tik kas nors bandęs ką nors daryti supranta, kaip lengva ar sunku tą ką nors daryti.

Ir dar daryti nuolat. Nuolat būti priekyje ir nuolat daryti, kad vyktų reikalai.

Tai yra didelis talantas. Kaip ir tavo, Andriau, rašyti.

Šį kart tiesiai šviesiai nerašei. Kažkaip per jausmus ir vaizdus daugiau. Gal dėl to ir blizgančių tramvajų vaizdinius pamačiau:

Tramvajus pub'as (iš whereishelsinki.blogspot.com)
Tramvajus pub’as (iš whereishelsinki.blogspot.com)
Tramvajus pubas (iš heckeranddecker.wordpress.com)
Tramvajus pubas (iš heckeranddecker.wordpress.com)

Pamačiau toli išsikrausčiusius miestiečius/kaimiečius, sukišusius nagus į pomidorų lysves ir lyginančius šlipsą kokią penktą ryte, kad spėtų per kamščius paskui ant aštuonių į darbą kur nors Vilniaus centre.

Dvasia ir kūnas atsigauna tarp tokių žiedų (iš drive2.ru)
Dvasia ir kūnas atsigauna tarp tokių žiedų (iš drive2.ru)

Išsibėgiojo mat žmonės iš puikiojo Vilniaus centro į periferijas ir todėl viešasis transportas turi problemų. Na… Ne tai, kad taip parašei. Parašei, kad ne valdžia kalta. Aš apskritai – kiek skaitau tavęs, tai visada kartoju, tarsi kokią čiachrą: pradėk nuo savęs! Nuo savęs reikia pradėti. Aš esu ir problema ir sprendimas. Valdžia yra manęs atspindys (truputį šventvagiauju jau).

Taip va matau svetingai bešypsantį Andrių, kiek kukliu, o kiek ir visai drąsiu glėbiu mojantį pabėgusiems iš Vilniaus žmonėms – grįžkite! Grįžkite į miestą!

Bet čia juk puikiai ir pats supranti, kad taip nenutiks. Bent jau artimiausiu metu. Jei žmogus mėgsta valgyti mėsainį su sūrainiu makdake, tai jo visokiais ten rekstoraniniais vykruntasais nesuviliosi. Nusispjaus ir pasakys – kas čia per sriuba? Nei bulbių, nei morkų… O ir kaina kostminė (gerai kad nors stato, o jei pats, tai nieku gyvu tokių nesąmonių nepirkčiau – geriau namie cepakų išsivirsiu).

Nusisvaigę šių dienų ekonomistai kažkokių pievų priskaičiavo. Lotusiukų visokių. Kodėl bl.. tokie gudruoliai ne valdžioj dirba ką? Kodėl?! Kas atsakys? Tegu geriau jie, kaip Zuokas pabando būti priekyje. Tegu pabando patempti! Tegu pabando KAŽKĄ padaryt vietoje to, kad NIEKO nedarytų.

Jiems bi tik parėkt ir kad niekas nesikeistų.

KAŽKAS yra gerai. Good enough. Aš perku KAŽKĄ. Net jei tas dalykas truputį kniaukia. Aš suprantu – užknisa. Užknisa tas stumk-trauk darbas, kai dedamas vienas žingsnis į priekį ir du atgal. Kai svarstoma dėl dienotvarkės dienotvarkei. Taip užknisa, kad ir to KAŽKO užtenka. Nors KAŽKAS tada vyksta. Didelis talantas – pripažįstu. Net jeigu ir kniaukia.

Neklausinėkit kvailų klausimų. Pls...
Neklausinėkit kvailų klausimų. Pls…

Tai va. Miestas padidėjo ir mums reikia KAŽKO. Valdžia žino ko. Tie visokie iš periferijos, save vadinantys miestiečiais nežino, nes nemato viso vaizdo. O kai visokie šiuolaikiniai ekonomistai KĄNORS paskaičiuoja, tai yra visiška nesąmonė, nes KASNORS tai ne KAŽKAS.

Galų gale apie grožį ir estetiką reikia pagalvoti. Va jei koks bomžas prismirdina savo lotusiukais kokiose nors pakampėse, tai reikia uždaryt tas pakampes – arba nugriaut velniop, nes smirda. Nereikia mums Vilniuje pakampių. Neaprūvinam ir ne endorsinam.

Prisimenu vienas fotografas juokavo:

– Manęs vienas žmogus paklausė ar gerą fotoaparatą turiu, kad tokios gražios nuotraukos gaunasi?
– O tu turbūt labai skaniai gamini, nes labai gerus puodus nusipirkai?

Tai štai, nupirksime mes valdžiai puodus geresnius, tai gal ką nors žmoniško išvirs, nes ta smirdanti afrikietiška mikriukų košė jau atsibodo…

Lyg neskanu būtų srebia Andrius (iš uzkalnis.popo.lt
Lyg neskanu būtų srebia Andrius (iš uzkalnis.popo.lt

Vaikų auklėjimas ir valstybės politika

Posted , updated on

Taigi šurmuliuoja Internetai apie tai ar bausti vaikus fizinėmis bausmėmis reikia/galima ar negalima.

Štai pas parlamentarą Remigijų Šimašių turėjome neblogą fleimą diskusijų. Ten kalbėdami apie fizinių bausmių šeimose uždraudimą, fizinėms bausmėms pritariantys sakė, jog tai tik nereikalingas kišimasis į šeimos reikalus. Berods keletas žmonių, kaip pavyzdį rodė ir save: “mane auklėjo fizinėmis bausmėmis ir ką? Ir va visai sveikas ir protingas išaugau.” Sakyčiau visai savikritiškas požiūris. Ar ne?

Diskusija G+ soc. tinkle
Diskusija G+ soc. tinkle

Neslėpiu agonijos ironijos, nes aš esu šiuo atveju irgi prieš fizines bausmes. Juoba, kad manęs nebaudė fizinėmis bausmėmis ir štai koks aš užaugau sveikas ir protingas! Na gal ir gavau diržo ar lupti kokį kartą ar du, bet tai buvo atsitiktinumas ir ne kokia nors taisyklė.

Tai kuris dabar geresnis – tas kur luptas ar neluptas? Gi už vieną luptą duoda >10 neluptų! Sena lietuvių patarlė, sakanti, jog reikia tris kartus per dieną vaiką lupti ir vieną kartą – valgyti. Tada užaugs tikrai geras. Tikriausiai tas, už kurį duoda >10 prastesnių.

Kas gi tas, kuris duoda neluptų už luptus? Pakalbėkime.

Juodaodis ant arklio - nematytas dalykas vergvaldystės Šiaurės Amerikoje laikais
Juodaodis ant arklio - nematytas dalykas vergvaldystės Šiaurės Amerikoje laikais (nuotrauka iš "Django Unchained" filmo). Toks, nepaklusnus negras - mažai ko vertas ir dažnai parduodamas už mažą kainą.

Vasalų, tarnų ir feodalų ponų santvarkoje labiausiai buvo vertinami tie tarnai, kurie buvo nuolankiausi ir darbščiausi. Bet kokie išsišokėliai – tai visokie sukilėliai ir nusistovėjusios tvarkos ardytojai yra visiškai nevertingi. Aukštesnės klasės (ar net rasės) žmonėms nereikia tarnų, kurie užduoda klausimus. Jiems reikia vykdančių užduotis: užauginai – atidavei. Arba – paėmei, prisukai, pasukai ir padėjai. Paėmei, prisukai, pasukai ir padėjai.

Viskas buvo labai paprasta: bet kas, kuris užduos klausimą “kodėl?” arba “kam to reikia?”, arba “o kas jeigu?” yra potencialiai pavojingi. Pavojingi, nes supras, kad galima ir nepaklusti.

O čia yra paklusnus vergas. Jis gražiai apsirengęs ir gali engti kitus vergus.
O čia yra paklusnus vergas (nuotrauka iš "Django Unchained" filmo). Jis gražiai apsirengęs ir gali engti kitus vergus.

Taigi, jeigu tarnas užduoda klausimą – jam reikia periferinės nervų sistemos stimuliacijos, suteikiant pokyčius subjekto kūne ir šitaip vystant sąlygine refleksija paremtus pokyčius centrinėje nervų sistemoje. Kitaip tariant – jei užduodi klausimus – gauni beržinės košės. Arba bizūno. Arba lazdų. Kaip kur ir kaip kada.

Nenuostabu, kad mylintys tėvai savo vaikams patys suteikdavo tokios periferinės nervų sistemos stimuliacijos vien iš meilės. Nes svetima stimuliacija galėdavo pasibaigti ir visišku tiek centrinės tiek periferinės nervų sistemos gedimu – kitaip tariant mirtimi. Juk nėra tėvui ir motinai didesnės nesėkmės, nei jų palikuonių mirtis. Tad reikia siekti, kad tai nenutiktų. Net jeigu tai reiškia trumpalaikį skausmo sukėlimą savo vaikams.

Aš šiaip tai net nekalbėsiu apie tuos žmones, kuriems į jų vaikus nusispjauti ir muša savo palikuonis vien dėl to, kad yra tiesiog idiotai. Šitus, kaip sakoma, tik grabas ištiesins. Tačiau šiems vaikams reikalinga pagalba.

Juk kiekvienas esame tik mažas varžtelis didelėje sistemoje. Kam stengtis kažką keisti?
Juk kiekvienas esame tik mažas varžtelis didelėje sistemoje. Kam stengtis kažką keisti?

Na, o visi kiti, mieli tėvai ir mamos, jeigu nenorite, kad jūsų palikuonis mirtų nuo svetimų rimbų ar lazdų, tai geriau jau paauklėkite savo sūnų ar dukrą fizinėmis bausmėmis – kad suprastų kas tai yra, kad paklustų besąlygiškai, kad neuždavinėtų kvailų klausimų. Juo labiau, jeigu pats esate tik įsakymams paklūstantis varžtelis, kodėl manote, kad jūsų vaikai gali būti geresni už jus? Kam jam suteikti geresnes sąlygas, jeigu jūs užaugote sveikas ir protingas prastesnėmis? Nėra jokio tolko kitaip elgtis! Ar tikrai nėra?

Problemos ir jų sprendimo būdai

Problemas lengviausia išspręsti, nustačius priežasčių pasekmių sąsajas ir ką nors pakeičiant priežastyse.  Kovojant su pasekmėmis priežastys nesikeičia, o problema, gaminanti pasekmes ir toliau lieka.

Fizinių bausmių atveju viskas veikia paprastai: jeigu už poelgį gaunama lupti, tai sekantį kartą to daryti nesinorės, nes bus baisu vėl gauti lupti. Nelabai svarbu kaip tas poelgis įtakoja jį ar jo aplinkinius. Jis žino, kad gaus lupti ir to užtenka. Iš mušančiojo pozicijos problemos sprendimas taip pat akivaizdus: paklusti, arba pašalinti skriaudiką.

Aš, žinoma, džiaugiuosi tais puikiais žmonėmis, kurie suprato, jog lupti vaikystėje gavo, nes buvo už ką ir dėl to neturi jokių problemų. Galbūt jie tų neigiamų emocijų ir pykčio ant savo skriaudikų nebelaiko. Galbūt jiems taip iš tiesų atrodo. Aš pakratęs savo atmintį neatsimenu nieko gero apie tas fizines bausmes. Matyt per mažai gavau.

Viskas labai paprasta, kai mums reikia tiesiog varžtelių  sistemai. Varžteliai skirti konkrečiam dalykui. O jei sulinkęs – galima ištiesinti. Varžtelių taip lengvai nesulaužysi.

Man labai patiko keletas socialinių reklamų transliuotų per Lietuvos televizijas:

Visi su kuriais aptarinėjome šių socialinių reklamų turinį sutiko, kad jos įtaigios ir stiprios. Dėl automobilio mušimo diržu gal kiek yra daugiau nuomonių, nes mat analogija per daug prasta.  Atseit vaikas ne mašina – jį galima mušti diržu. Bet aš asmeniškai šią reklamą suprantu kaip absurdo išryškinimą. Neadekvačių priemonių panaudojimo absurdo išryškinimą.

Prisiminiau kažkur (galbūt “Iliustruotoji istorija” žurnale, o gal pas Justę) skaičiau apie tai, kad viduramžiais sužeidimus padarytus ginklais gydydavo aprišdami tą įrankį, kuriuo buvo padaryta žaizda. Atseit, jeigu gydomas bus durklas, tai žaizda irgi užgis. Tai buvo aiškinama kažkokiais religiniais išvedžiojimais. Dabar, kai pagalvoju, net keista, suprantu, jog ir dabar atsirastų žmonių tikinčių šia teorija.

Šiame piešinyje matomas viduramžių medicinos efektyvumas.
Šiame piešinyje matomas viduramžių medicinos efektyvumas.

Žmonės ir dabar tiki, kad fizinėmis bausmėmis auklėti yra teisinga. Bet ar jie šitaip išsprendžia problemas? Ar tik dar labiau jas pagilina? Aš manau, jog pagilina.

Štai, pavyzdžiui, vienas iš G+ žmonių parašė:

Mane vaikystėj lupo reguliariai,na neva kai “buvo už ką”, ne už bet ką.  Išmokau vieną dalyką labai gerai-to niekada nedarysiu savo vaikam.

Šitam žmogui, panašu, jog fizinės bausmės padarė teigiamą įtaką – jis suprato, kad šitaip jis nesielgs su savo vaikais. Čia, tikiuosi, irgi suprantate, jog tai ironija. Juk suprantate?

Varžtelis ar kūrybiška asmenybė?

Daug protingų žmonių kalba apie besikeičiantį požiūrį į švietimo sistemą. Apie tai, kad mums konvejerinių varžtelių nebereikia. Apie tai, kad kūrybiškumas yra raktas į ateitį. Štai vienas iš tokių TED’e:

Ir tai ne vienintelis žmogus pasakojantis apie tai. Bet šis man daro įspūdį vien tuo, kad man patinka kaip jis prezentuoja, tai kaip jis pasakoja savo mintis. Paprastai tokie žmonės, turėdami tokį talentą, yra protingi ir jų idėjos vertos dėmesio.

Taigi, ko tikitės iš savo atžalos: kūrybiškumo ar buko paklusnumo? Aš renkuosi kūrybiškumą. Prisipažinsiu – nelengva. Retkarčiais tiesiog užstaugiu ant savo sūnų. Retkarčiais kyla noras užploti gerai per subinę.  Nei viena iš tų akimirkų nesididžiuoju. Ir stengiuosi pasikeisti taip, kad tokios nebesikartotų. Užtenka vien to, kad matau, kaip mano vaikai į tuos mano protrūkius reaguoja. O reaguoja jie paprastai: ta pačia agresija.

Piktas vaikas. Tai ko galite tikėtis, bausdami jį fizinėmis bausmėmis.
Piktas vaikas. Tai ko galite tikėtis, bausdami jį fizinėmis bausmėmis. (iš memecrunch.com)

Gerai yra tik tai, kad analizuodamas save post factum randu įdomių dalykų. Dalykų apie kuriuos be tų įvykių taip paprastai nepagalvočiau. Pyktis paprastai kyla tik iš to, kad aš turiu savo įsivaizduojamą pasaulio ir namų tvarką ir esu įsitikinęs, kad apie tai visi žino iki pačių smulkmenų. O jeigu kas nors toms taisyklėms nepaklūsta – aš susierzinu. Vietoje to, kad paaiškinčiau – rodau agresiją. Kaip minėjau – nei viena iš tų akimirkų nesididžiuoju.

Genealus britų aktorius ir puiki jo išraiška. Man taip būna retkarčiais irgi...
Genealus britų aktorius ir puiki jo išraiška. Man taip būna retkarčiais irgi... (iš fastcocreate.com)

 

Valstybė ir jos institucijų politika šeimos atžvilgiu

Kitas ne mažiau svarbus dalykas yra valstybės kišimasis į šeimos reikalus. Tiesą sakant čia matau daugiau blogų dalykų negu gerų. Vien dėl to, kad valstybės kišimasis į šeimos reikalus irgi labai paprastas: jei yra problemų – atimam vaiką. Problema išspręsta.

Va čia panašu į tai, jog vaikas ir yra automobilis :D
Va čia panašu į tai, jog vaikas ir yra automobilis 😀 (iš heraldsun.com.au)

Žmonės elgiasi taip, kaip yra matuojami. Ar kažkaip panašiai sako TOC konsultantai a.k.a. komonsensėjai (man atrodo jie irgi iš kažko tą tiesą sužinojo, o paskui įsitikinę jos veikimu – ėmė patys platinti). O valstybinėje tarnyboje ta taisyklė veikia taip gerai, kaip niekur kitur taip gerai neveikia. Jeigu tarnyba matuojama pagal tai kiek daug vaikų atėmė iš asocialių šeimų, tai jie ir stengsis tą rodiklį gerinti, nežiūrint net į savo sąžinės ar sveiko proto balsą.

Šiuo metu žiūrima iš institucijų požiūrio taško. Lyg jos būtų svarbesnės už asocialiose šeimose augančius vaikus. Bet juk taip nėra, juk institucijų problemos mažesnės nei skriaudžiamų vaikų. Kai problemos pasekmės yra kenčiantis vaikas – neturime jo versti kentėti dar daugiau atseit spręsdami problemą ar jos pasekmes.

Čia pavaizduota darnioji šeima, pagal šeimos koncepciją ir nestandartinė šeima. Šeimos sprendžia įvairias problemas plaukiodamos mėlynų juostelių jūroje.
Čia pavaizduota darnioji šeima, pagal šeimos koncepciją ir nestandartinė šeima. Šeimos sprendžia įvairias problemas plaukiodamos mėlynų juostelių jūroje.

Taip jau sutapo, kad politinės partijos, kurios nariu esu vieno tokio skyriaus vienas toks vadovas (taip-taip tas pats, į kurio Gplus postą yra nuoroda šito tl;tr viršuje) <pasiūlė galimą problemos sprendimą. O dar vienas toks kitas žmogus komsomolkėj paplatino tokio sprendimo išaiškinimą.

Tai va, tas pats Remigijus Šimašius (apie kurį jau rašau čia trečiąjį kartą) savo bloge rašė ir apie tai kas yra įstatymas ir kaip reikia jo laikytis. Bet kaip padaryti, kad tas požiūris atsirastų vykdomosios valdžios sraigtelių galvose? Tikriausiai reikia priversti juos įstatymus suprasti ir vykdyti ne aklai, o pagal kontekstą, suprantant visuomenės interesą ir ginant nukentėjusius. Už neteisingą įstatymo interpretavimą duoti rykščių? Bet ar ne taip ugdomi varžteliai?

Priminsiu: žmonės elgiasi taip, kaip yra matuojami. Jeigu aiškiai parodysime, kad:

  • geriausias sprendimas yra neskriaudžiamas vaikas šeimoje,
  • visi kiti, tai tik išlygos – mažesnės problemos,
  • institucijos yra tik įrankis o ne tikslas,

tai bent jau turėsime prielaidas gyventi ne varžtelių ir sraigtelių pasaulyje, o žmonių.

Lietuva 2.0

Posted , updated on

Donatas dirba BlueBridg’e. Jis yra programuotojas, jaunas tėvas ir labai iniciatyvus Lietuvos pilietis.

Kiek aš supratau iš jo pasakojimo: šis projektas atsirado kaip šalutinis mokymosi proceso produktas. Programuotojas sumanė išmokti kažkokį naują dalyką. O juk besimokant kokio nors naujo dalyko reikalinga praktika. Kadangi išmokti reikėjo kažkokių programų kažkokių ten komponentų (ar tai pačios programavimo kalbos), tai praktikuojantis reikia kažką suprogramuot naudojant tuos elementus. Na, pavyzdžiui socialinį tinklą.

Ne-ne tai ne apie http://www.tvistas.lt/ 🙂 Tai Lietuva 2.0.

Iš kur tai žinau? Ogi iš paties Donato Šimelio. Jis gi yra ir projekto vadovas ir direktorius. Kažkurią čia dieną (gal prieš kokį mėnesį) susisiekė su manimi ir sutarėme susitikti, kad jis papasakotų daugiau apie tai.

Socialinis tinklas su labai praktine paskirtimi

E-demokratija, e-įstatymai, e-piliečiai, e-… eee… E. Žodžiu, tai yra socialinis tinklas skirtas rimtos tetoms ir dėdėms kalbėtis rimtomis temomis. O jei tų kalbų rezultatas virstų kokiu nors įstatymo projektu ar įstatymo pakeitimu, ar teisės akto kokio nors gal pavyzdžiui pakeitimu ar net pačiu teisės aktu tai, matyt, būtų dar puikiau.

Štai vienas toks potencialus yra šis:

Iniciatyva mažinti slenksčius visuomenei pateikti pasiūlymus ar inicijuoti konstitucijos pakeitimus ar ten referendumą.
Iniciatyva mažinti slenksčius visuomenei pateikti įstatymo projektą ar inicijuoti konstitucijos pakeitimus...

Vienas pagrindinių šio projekto privalumų ir pagrindinė prielaida rimtumui –  galimybė prisijungti prie tinklo su savo elektroniniu parašu (pavyzdžiui išduotu registrų centro). Tuoj bus galima prisijungti ir per kai kurių visų bankų paskyras.

Skamba kiek keistai ir gal net baugiai: socialinis tinklas ir asmens duomenys, o dar ir e-bankas! Bet nebijokite. Viskas legalu ir pagal taisykles: yra leidimas, kažkoks sprendimas ir net kodas!

Net pats įžymusis blogeris patikrino ir patvirtino, jog viskas tvarkoje!

Bent jau aš ramus – prisijungiau savo e-parašu ir pamėginau išsiaiškinti kas ten ir kur ir kaip. Aš netgi ėmiau ir sukūriau sumanymą:

Lietuvio korta
Lietuvio korta

Tai viskas ten taip ir veikia: sukuri sumanymą, aprašai problemą ir galimus jos sprendimo būdus…. Ai prieš tai dar, kai susikuri paskyrą, tai sužymi varnelėm kuom planuoji domėtis – pagal tuos tag’us vėliau bus dėliojami prioritetai ir vėliau siunčiami į “Veikalapį”.

Jei mėgintumėm surasti analogijų  su FB, tai būtų siena. Jei su G+, tai “home”.

Iš esmės tai bet kas ten gali prisijungti ir nebūtinai naudodamasis tikruoju vardu/pavarde ir nebūtinai autorizuodamasis savo ar banko sertifikatu. Bet paties soc. tinklo idėja – rimti reikalai. Be jokių jãučių ekskrementų, be jokių ten fermų, piktų paukščių, katyčių su arbūzais ar be arbūzų.

Aktyviausi visuomenės nariai gali laisvai jungtis ten ir siūlyti pačias fantastiškiausias idėjas (aš retkarčiais patikrinsiu ir gal ką į KPŠ tada įdėsiu). Bet tai, kad kiekvienas su iniciatyva gali ten bet ką sukurti turi ir neigiamų pusių…

Iš savo patirties mūsų DNSB galiu pasakyti, kad ne visi, kurie su iniciatyva kùria. Kai kurie iš jų neša tik destrukciją ir anarchiją – tada mažiau kantrybės turintys spjauna ir išvis nedalyvauja veikloje, o mažiau pakantūs plūstasi ir paskui irgi nedalyvauja veikloje.

Dar apie projekto užkulisius

Projektas naujas ir niekas nežino kaip ten bus: pavyks sėkmingai įsukti – arba nepavyks. Patys Lietuva 2.0 kūrėjai yra daugiausiai programuotojai ir IT specialistai. Kiek aš supratau jų darbo metodus ir strategavimą, tai jiems svarbiausia, kad veiktų, kad būtų funkcionalu. Nesu tikras ar jie turi aiškų vystymo planą ar numatė visas grėsmes ir galimybes.

Aš taip pat nesu tikras ar visas grėsmes bei galimybes įmanoma numatyti. Tai yra naujas dalykas. Kaži ar apskritai įmanoma nuspėti kaip čia bus iš tiesų. Todėl, galbūt pati geriausia strategija čia ir yra neturėti strategijos.

Tas dalykas, kurio mokėsi Donatas buvo kažkokios .net‘o galimybės. Kažką ten karktelėjo jis programuotojų kalba, tad nesu tikras ar tikrai .net’as ten svarbiausias.

Serveris hostinamas ten kažkur pas jį darbe. Koks jis – matyt nesvarbu. Svarbu, kad veiktų.

Projektas, kiek supratau, yra ne pelno siekiantis ir visi jo kūrėjai dirba iš idėjos. Lietuvą 2.0 kuria ir daugiau Donato kolegų ir ne kolegų.

Kas būtų jeigu būtų

Jūsų kompiuteris gali dirbti piktajam troliui, kuris savo zombiais ima iš jūsų kompiuterio duomenis ir teikia jums savo duomenis, nors jūs matote tik savo geruosius nykštukus.
Jūsų kompiuteris gali dirbti piktajam troliui, kuris savo zombiais ima iš jūsų kompiuterio duomenis ir teikia jums savo duomenis, nors jūs matote tik savo geruosius nykštukus.

O kas jeigu taip nutiktų taip, kad Lietuva 2.0 labai išpopuliarėtų ir daugybė svarbių sprendimų būtų priimama vadovaujantis Lietuva 2.0 soc. tinklo informacija? Manau, jog kažko panašaus ir tikisi visos šios košės virėjai.

Ar atsirastų suinteresuotų pusių, norinčių ir turinčių resursų įtakoti Lietuva 2.0 serverį irba jo programinę įrangą? Na, pavyzdžiui paslėpti nenaudingus pasiūlymus taip, kad pačiam kūrėjui jis būtų matomas, o kitiems ne? Arba padaryti taip, kad neskaičiuotų visų balsavimų kaip nors gudriai, kad patys balsuojantieji to nesuprastų…  Arba pateikti pasiūlymą, kuris surinktų didžiulį kiekį palaikymo, nors niekas už jį nebalsuotų. Ar tiesiog išjungtų serverį.

Čia, manau, turime tą pačią e-balsavimo dilemą (leisiu sau save pacituoti):

Plika akimi nepamatysite, ką daro jūsų kompiuteris ir niekaip nesuprasite, kas jame vyksta. Tai padaryti galima tik naudojant įvairius interpretatorius-dekoderius, kurie sugeba informaciją iškoduoti ir pateikti mums suprantama forma (dažniausiai ekrane arba garsiakalbyje).

Interpretatorių–dekoderių kiekio informacijos perdavimo ir apdorojimo greičiai reikšmingai (nagrinėjamame kontekste) neriboja, tad informacijos perdavimo kanale jų darbo jūs savo receptoriais negalėsite niekaip pamatyti ar užfiksuoti. Tam specialistai telkiasi pagalbon įrankius, kuriuos jie manosi visiškai valdą, t.y. susiprogramuoja kažką ir iš įvairių požymių bei kitų loginių operacijų pagalba išsiaiškina, ar mato šaltinį, ar tik eilinį interpretatorių, kuris emuliuoja šaltinį.

Bet, o kaip gi galimybė greitai bet kuriam piliečiui dalyvauti savo valstybės valdyme? Kaip gi tie genialūs pasiūlymai, kurių valdžiažmogiai niekada nesugalvos? Gal tiesiog paimti ir paskambinti kokiam seimo nariui? Ar parašyti el. žinutę?

Gal ir suveiktų… Bet abejoju. Kitas reikalas – didelė ar dar didesnė grupė žmonių pateikusi jau neblogai apkramtytą idėją. Juk visai neblogų politinių dividendų iš to būtų galima gauti.

Be to problema čia šiuo atveju gal kiek mažesnė vien dėl to, kad pats socialinis tinklas yra visiškai NE anonimiškas. Čia žmonės gali patvirtinti savo asmenybę elektroniniais sertifikatais. Čia žmonės gali patikrinti ar jų pateikta informacija nebuvo pakeista ar ištrinta. Galbūt, pateiktą pasiūlymą dar vertėtų patikrinti atsitiktine tvarka paskambinėjus žmonėms pritarusiems pasiūlymui. Na, dėl viso pikto. Bet čia jau daugiau būtų paties Seimo prerogatyva.

Išvados

Visai smagus dalykas. Galima kalbėti rimtomis ar pseudo-rimtomis temomis, rodyti savo išmintį ir pulti komentuoti bei siūlyti geresnius problemų sprendimo būdus. Kurti galima savo sumanymus.

Gal dar kiek painokas dalykas – daug visokių mygtukų-šmygtukų, ten pasiūlymų, sumanymų, argumentų, balsavimų, susijusių balsavimų, komentarų, palaikymų, kritikos, sutikimų, išsaugojimų kaip pasisakymų, aprašymų plačiau, redaguojamų/neredaguojamų laukelių…

Bet daug-maž intuityvu. Informacijos reitingavimas atrodo irgi visai neblogas ir lankstus. Esmė – imti ir naudoti ir tuo pačiu kurti.

Serveris priklauso BlueBridge’ui (kiek supratau) stovi jis tos pačios firmos serverinėje.

 

O ką apie Lietuva 2.0 manote jūs?

 

Mikrūškių mitingas

Posted , updated on

2013-04-03, t.y. šių metų balandžio trečią, t.y. trečiadienį, t.y. rytoj 12:15 bus Vilniaus miesto vežėjų asociacijos organizuojamas sankcionuotas mitingas Europos aikštėje (Konstitucijos 7, Vilnius) priešais Vilniaus savivaldybę.

 

Aš mikrūškėmis važinėju itin retai. Man pasisekė, nes į darbą galiu nueiti ir pėsčiomis. O kitus reikalus tvarkau važinėdamas automobiliu.

Tai kodėl man rūpi Vilniaus mikrūškės?

Mikrūškes uždraudė. Tiesiog ėmė ir uždraudė. O savivaldybės argumentai tokie:

  • Kaip gi atrodys Vilnius su tom mikrūškėm?
  • Jos vagia iš savivaldybės vežėjo pelningiausius maršrutus.
  • Mūsų vežėjas yra mažiau efektyvus nei privatūs vežėjai, todėl mes negalime su jais konkuruoti.
  • Dar kokia nors fantazija ir propaganda, kuri nebuvo pakankamai efektyvi, kad aš sužinočiau.

Pagrindinė priežastis, manau, yra ta, jog savivaldybės vežėjas tiesiog yra labai neefektyvus ir negali konkuruoti su privačiais.  Jie sako, kad juos smaugia nepelningi maršrutai, kuriais privalo važinėtis savivaldybės auto-trolei-busai.

Išlipa troleibuso SĮ ir dukterinė SĮ.
Išlipa troleibuso SĮ ir dukterinė SĮ.

Tegu, sako, tos mikrūškės pabando pavažinėti tais nepelningais maršrutais! Sako, pažiūrėsim tada kaip joms apsimokės!

Nors pagrindinė priežastis tai visiems žinoma vieša paslaptis – UAB SĮ Susisiekimo paslaugos. Sklinda gandai, jog >90 proc. nuo parduodamo talonėlio pinigų tenka platintojams ir tam UAB’ui SĮ’ei. Šoferiams ir technikai lieka keli centai.

Viskas natūraliai čia gaunasi. Tokia proporcija, nes reikia kažkaip mažinti Vilniaus transporto kainas ir kitaip kalti pinigus.

Štai, mikrūškės Vilniuje trukdo efektyvinti transportą, nes yra per daug efektyvios, todėl sprendimas paprastas: UŽDRAUST!

Galima, žinoma, daryti taip, kaip daro privatininkai – į kiekvieną autobusą įdarbinti po kasininkę ir šitaip susitvarkyti savo efektyvumą. Jeigu mikrūškėms ir privatiems autobusams taip apsimoka, tai galbūt apsimokėtų ir savivaldybei?  Ne, šitaip nedarysim. Šitaip negražu. Ir papildomų darbo vietų atsirastų. Be to nepelninga.

Tai ką uždraus paskui? Privačias klinikas? Ar mes vėl kolektyvizuojamės? Verslas jau nelegalus?

Jeigu nepritariate tokiems sovietiniams metodams, kai valdžia yra aukščiau visko, tai ateikite:

2013-04-03, t.y. šių metų balandžio trečią, t.y. trečiadienį, t.y. rytoj 12:15 bus Vilniaus miesto vežėjų asociacijos organizuojamas sankcionuotas mitingas Europos aikštėje (Konstitucijos 7, Vilnius) priešais Vilniaus savivaldybę.

Į mitingą, į mitingą, į mitingą!
Į mitingą, į mitingą, į mitingą!

ATN:

Ateis parlamentaras Remigijus Šimašius.