Europos amerikiečiai

Neseniai svečiavausi pas gimines Norvegijoje. Giminės ten gyvena ir dirba (su

pertraukomis) jau nuo 2004 metų.

Nerašysiu apie tai kaip sekėsi svečiuotis, o apie tai ką sužinojau apie Norvegiją tikriausiai jau emigranto akimis.
Švogeris užsiima statybomis. Vidaus/išorės apdailomis. Pradžioje dirbo pas kažkokį norvegą firmelėje, kuri parūpindavo jam objektus už tam tikrą mokestį, vėliau jis ėmė pats jų ieškoti, dabar vėl galvoja grįžti prie senojo modelio.

Pradžioje mes labai daug ir sunkiai dirbome, tada mus Dievulis apdovanojo nafta.

Tai citata iš pokalbio su tuo pačiu švogeriu. Anot jo taip galvoja norvegai.

Skulptūra Oslo oro uoste
Skulptūra Oslo oro uoste

Ir iš tiesų Norvegai galvoja labai kitaip nei pvz lietuviai. Turiu omenyje viešuosius sprendimus, tokius kaip mokestinė aplinka, aplinkos priežiūra, paslaugos ir kt. Vienas įdomesnių pavyzdžių iš mokestinės aplinkos, tai automobilių registracija ir mokesčiai: yra keleto tipų numeriai. Vieni iš jų “žali”:

Norvegiški žali numeriai
Norvegiški žali numeriai

Šiais automobiliais galima vežti vieną arba du žmones. Jie skirti verslui. Jų mokesčiai mažesni nei automobilių skirtų asmeniniam naudojimui, kurie turi “baltus” numerius:

Norvegiški balti numeriai
Norvegiški balti numeriai

Daugiau smulkmenų apie tuos numerius čia.

Esminis skirtumas nuo Lietuvos (kiek man sakė, pats netikrinau), tai jog pas mus verslui naudojami automobiliai turi daugiau visokių apmokestinimų, nei skirti asmeniniam. Įdomu, kaip geriau…

Тęsiant automobilių temą, ten yra mokami ir nemokami keliai. Nemokami, tai tie, kurie jau seniai nutiesti, o mokami – šviežiai. Mokamus kelius įrenginėja privačios kompanijos, žinoma valstybė subsidijuoja kažkurią dalį (gal pusę…), o visą kitą kompanijos arba iš savo lėšų arba iš paskolų. Vėliau, pagal sutartį su valstybe yra nustatomas tam tikras mokestis už tą kelią, už kurį kiekvienas važiuojantis privalo susimokėti. Kiek teko važiuoti, tai važiavome 30 kronų kainuojančiu keliu. Žinoma, tikslą gali pasiekti ir nemokamais keliais, tik jais važiuoti reikia kiek lėčiau, nes jie labiau vingiuoti ir labiau “per aplinkui”. Kiek supratau, privačios kompanijos analizuoja kur kokį kelią galėtų nutiesti ir kiek jais važinėtų žmonės, t.y. kaip greitai atsipirktų ir kokį pelną duotų – pagal tai pasiskaičiuoja, sudaro sutartį su valstybe ir pirmyn. Nors tikriausiai viskas daug sudėtingiau, bet principas, turėtų būti toks.

Kainos. Skirtumai didžiuliai alkoholiui ir rūkalams. Nors tai ne naujiena. Man naujiena buvo ta, kad sauskelnių kainų skirtumas yra daugiau nei dvigubas! Norvegijoje, tokios sauskelnės:

Pampers „Premium care“
Pampers „Premium care“

Kainuoja ~10 litų, kai Lietuvoje jos kainuoja ~24 litus. Panašu jog tai yra dalis “šeimos politikos”. Žodžiu ne viskas ten brangiau, nors sakoma, kad tai “pati brangiausia šalis”.

Gyvenome ne mieste. Kažkur visiškoje periferijoje kalnų slėnyje, kažkur va čia. Nuomojamas namelis, kurio pirmame aukšte gyvena savininko tėvas, o mes antrame. Namas pagrinde apšildomas elektra. Elektros kaina yra ~1NOK už 1KWH. Kaina elektros skiriasi priklausomai nuo to ar daug sniego žiemą iškrito į kalnus ar ne 😉 Anot švogerio, ten visur veikia mažesnės ar didesnės hidroelektrinės ant įvairių upių tekančių iš kalnų – daugiau sniego, daugiau vandens, mažiau už elektrą mokėt. Spėju todėl, kad tada mažiau reikia kitokiu būdu elektros gaminti. Čia antai vaizdas pro namelio langą, kuriame matosi fone kalnai, ir einantis tėvukas iš pirmo aukšto:

vaizdas

Dėl temperatūrų kaitos švogeriui neužsivedė automobilis, tačiau taisytis jį norėjo jis pats, prašyti pagalbos iš norvego, sakė, negalima. Negalima, nes norvegai labai gerbia privatumą – negalima belstis pas juos, jei reikalas nemirtinas. Jeigu ateina ir pats pasisiūlo, pamatęs kad vargsta, tada gerai – tada tinka.

Geriamas vanduo nekainuoja. Kainuoja tik jo perdavimas iki vartotojų. Geriamo vandens norvegai turi apsčiai.

Anot švogerio, kuris sakė, jog anot tėvuko, kuris gyveno pirmame aukšte, tik senieji norvegai atsimena laikus, kai neturėjo kartais nei ko pavalgyti. Dabar jie viskuo aptekę. “Europos amerikiečiai” – vėlgi mano švogerio mintis. Visi ima paskolas, paskolos duodamos lengvai. Yra bankroto įstatymas, leidžiantis be didesnių pasekmių (valstybė apmoka visas skolas) vieną kartą bankrutuoti. Aišku, paskui 9 metus negali imti nei paskolų, nei verslo pradėti. Tokių turbūt ten nedaug.

Bomžų nėra. “Bomžai” širdyje gyvena geriau nei mano švogeris, t.y. darbo emigrantas. Bet šita tiesa apie skandinavus lyg ir žinoma…

Žodžiu, man norvegiškas ūkiškumas padarė šiokį tokį įspūdį. Daug ką galėtumėm daryti kaip jie. Iš kitos pusės gerai kad daug ko kito nedarome taip kaip jie.

Tai tiek ir norėjau papasakoti.

Valdiški dokumentai

Ką manote apie valdiškus dokumentus?

Neseniai man teko pasiskaityti štai šį. O tiksliau 96.4. skyrių. Skaičiau šitą, nes mes pastebėjome, kad el. skaitiklio rodmenys nesikeičia jau keletą mėnesių iš eilės. Pranešėme apie tai, nesureagavo ir tik po kito mėnesio atsiuntė tokį aktą, kuriame paskaičiavo elektros sunaudojimo kiekio vidurkį iki gedimo (pasirodo buvo pagedęs skaitiklis) ir padalino mėnesiams, kuriais skaitiklis buvo pagedęs. Akte referavo į:

Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisykles, skyrių 96.4.

Skolingi esame ~300 LTL.

Net nežinau kaip parašyti, kad nebūtų postas toks žiauriai nuobodus… Gal visokių fotkių juokingų pridėsiu:

Katalikų organizacijos Los Andžele logotipas
Katalikų organizacijos Los Andžele logotipas
Neveikia
Neveikia
Angelė(-lė)
Angelė(-lė)

_______________________

O dabar iš karto prie esmės:

Continue reading Valdiški dokumentai

Triusikai su lenciūgėliu

Commonsense tęsia temą apie elektromagnetinį spinduliavimą ir jo poveikį žmogaus sveikatai.

Brūgštelėjau aš ten komentarą, bet tada pagalvojau, kad komentaras vertas straipsniuko mano viešratyje. Tai yra čia… 😉

Tas commonsense esantis straipsnis pasakoja apie įvairius dalykus, taip pat ir apie tai, kaip p. Genovaitė Seime pristatinėjo elektromagnetinių bangų žalą žmogaus organizmui. Įdomus dalykas, kurį pastebėjo ir commonsense yra tai, jog tiek p. Genovaitė, tiek tas Seimo narys, kuris pakvietė ją pristatyti tos žalos (o taip pat ir apsaugos priemonių nuo jos) yra arba visiškai nieko arba l. l. l. mažai nutuokiantys apie fizikinį reiškinį “elektromagnetinės bangos”.

Man fizika patinka. Patiko ir vidurinėje ir paskui KTU’ne, o dabar susidomėjau astrofizika, apie kurią skaitinėju čia. Todėl pakomentuosiu kokių tai šaraškinakontorų siūlomus visokius triusikus ir apsiaustus. Tai nebus itin kompetetingas komentaras, bet gal būt žmonės gaus daugiau idėjų kaip apsisaugoti nuo to baisių mobiliųjų telefonų.

Pora pamąstymų audinių ir metalinių triusikų tema:

Continue reading Triusikai su lenciūgėliu

Nematyta sostinė

Ta proga, kad su visu darbu persikraustėme iš vienos vietos į kitą, kuri yra arčiau negu viena vieta, tai dabar iš namų į darbą vaikštau pėsčiomis. Ale žinokit kaip smagu pėsčiomis eiti į darbą!!! Atstumas nei didelis nei mažas ~3km. Nueinu per pusvalandį, bet kiek visko pamatau ir kaip nebenervuojuosi stovėdamas kamštyje!!! O dar pamačiau tokių įdomių vietų savo maršrute, katrų atrodo Vilniuje ir nėra… O kitos vietos tokios atpažįstamos bet gražios! Taigi pasiskolinau iš žmonos jos fotoaparatą (muilinukė skaitmeninė) ir papyškinau. Kad būtų įdomiau pyškinau vieną kartą eidamas į darbą, o kitą kartą iš, tad pabandžiau tas fotkes čia sugretinti (visai idealiai nepavyko sugretinti, bet prie fotkių spalvų ar kt. dalykų nelindau t.y. nefotožopinau visai nieko):

Continue reading Nematyta sostinė

Skirtumas constructions III (3’čia rūšis – ne brokas)

Tęsiu nuo čia.

Apglaisčiau sujungimus figenfiuleriu. Pats sunkiausias darbas tai pasirodo. Esu visiškas kreivarankis (ne tas kur kreivarankis, o šiaip kreivarankis).  Nemoku glaistyti visiškai. Bet su žmona nutarėme kad trečia rūšis – ne brokas, o juolab visą praktiškai laiką po užuolaidom…

Continue reading Skirtumas constructions III (3’čia rūšis — ne brokas)

Skirtumas constructions (no brok)

Remontas tęsiasi nuo ten kur vakar užbaigiau. Užklijavau kietu putplasčiu ir spec. putomis visą sieną. Dabar oras veržiasi tik pro palangę, kuri neuždengta. Virtuvėje įjungus gartraukį iš vonios ir tualeto ventiliacijų oras ima veržtis – nekokio kvapo. Bet mes praversime virtuvės langą už tai. Panašu, kad kol kas su remontais viskas OK.

 

Tiesa, čia dar siųlė man pirmiausiai užglaistyti keramzitą, bet aš patingėjau tai daryti. Vietoje to naudojau daug spec klijų (t.y. putų praktiškai). Planuoju tomis pačiomis putomis ir gipskartonį klijuoti prie to putplasčio – žiūrėsime ar laikys 😉

 

Na o tada dariau šitaip.

Imprintingas

Ilgai svarsčiau nuo ko pradėti. Svarsčiau ar apskritai pradėti? Ar verta viešai bei atvirai pasakoti apie save ir taip apsinuoginti prieš jus visus? Skubu nuraminti (ar nuliūdinti) – mano nuogos plaukuotai spuoguotos subinės čia nepamatysit. Vėlgi, daug gražesnių ir įvairių formų bei dydžių subinių yra kitur.

Skausmas, stresas ir ryšys

 

Stovėjau anądien parduotuvėje eilėje su savo būsimais pietumis krepšyje. Priekyje per kokius 5 žmones stovėjo moteris su vežimėliu. Vežimėlyje esantis pyplys buvo kažkuo ypatingai nepatenkintas ir, žinoma, savo visą nepasitenkinimą išreiškė kraupiu klyksmu. Mane išpylė “šaltas” prakaitas, pulsas padažnėjo ėmė skirtis adrenalinas, širdin smelkėsi žiaurus nerimas. Aš visiškai aiškiai supratau, jog tai svetimas vaikas, jog motina geriau žino ką daryti su savo vaiku, bet tos mintys tik “praslysdavo” paviršiumi ir didesnės įtakos tai sumišusiai savijautai nepadarė. Kasininkė, kaip tyčia, buvo pasitaikiusi lėtesnė ir to kūdikio klyksmo teko klausytis ilgiau negu norėjosi.

Visas tas jausmas, patirtas eilėje atklydo iš tų, surūdijusiu peiliu išdraskytų įrėžių atmintyje, kurie atsirado su pirmuoju mano sūnaus karščiavimu. Aš sąmoningai tų kelių dienų net nebe atsimenu. Taigi ir prisiminimai kyla iš tų žaizdų atmintyje, po panašių dirgiklių, kuriuos patyriau eilėje. Pastaruoju metu vis dažniau susimąstau visokiom bio-filosofinėm temom apie stresą ir meilę ir ryšį, kurį sukuria stresas. Ir frazė, jog gimdyme skausmas reikalingas įgauna kitokią prasmę. Žinoma, gimdė žmona… Bet jos ir ryšys matyt stipresnis.

Mano ryšys pasireiškia naujais sąlyginiais refleksais: visada pasupu maistą prekių vežimėlyje (turbūt tam, kad maisto produktams būtų mažesnis stresas, juos perkėlus iš lentynų į vežimą)… Ramiai, nesvyruodamas stovėti nebemoku, net valgydamas niūniuoju “lietuva brangi” arba “aaaa puuupa”. Su draugu, kuriam dukra gimė beveik tą pačią dieną, kaip ir man, kalbame ne apie žvejybą, žaidimus, alų – tiesą sakant mūsų pokalbių ištraukas galima dėti tiesiai į supermamas.

Sauskelnės. Šūdai.
Tai va koks šūdukas sauskelnėse.

Šūdai ir myžalai

 

Visai neseniai išeidinėjau iš buto ruošdamasis kažkur važiuoti. Tuo pačiu metu iš savo buto išeidinėjo ir mano kaimynas. Laiptinėje sklido kažkokio kepinio malonus kvapas (iš kažkurio kito kaimyno buto). Kaimynas užvedė “small-talk’ą”:

– Ar čia jūs kažką kepate? Taip skaniai kvepia…

– Nee… Ne pas mus. Pas mus dabar smirda šūdais ir myžalais. – Atsakiau

– Kodėl? – Nustebo kaimynas kiek kitokiu tonu. Matyt ėmė jau galvoti, kad aš jį įžeidinėju.

– Pas mus šis kvapas dominuoja. Ypatingai prie durų, kur kelioms minutėms, prieš išnešant į konteinerį, padedame šiukšlių maišą su vaiko sauskelnėmis.

– Aaa… Aišku… Naudinga informacija. – Atsakė.

Matyt išgąsdinau. Kaimynas jaunas, neseniai tik užmatėme, kad pas jį į svečius mergina viena nuolatinė lankosi.

Taigi… Šūdai smirda šūdais. Kol buvo dar tik naujagimis, kol mito motinos pienu šūdas buvo beveik bekvapis ar bent jau silpnesnio kvapo. Dabar kai jaunas organizmas turi daugiau fermentų/enzimų/bakterijų kvapas intensyvesnis. Aš nesu toks, kad man mėšlo ar šūdo kvapas keltų didžiulį pasibjaurėjimą, nuo kurio turėčiau bėgti žiaugčiodamas. Nesiraukydamas valau katės vėmalus, mėžiau kaime mėšlą taipogi. Nieko ten baisaus. Bet pastovėjusių sauskelnių kvapas šiukšlių dėžėje yra kur kas stipriau… Tenka ir pažiaugčioti. Panašiai buvo kartą, kai mūsų ilgaplaukė katė skysčiau pašikusi apsišiko savo šlaunis (ten tokie poilgiai plaukai). Tas šūdas ten sudžiūvo, o katė toks gyvūnas, kur mėgsta glaustytis, užlipti ant krūtinės gulinčiam. Nutariau išplauti tą guzą. Katę – į vonią. Katei stresas. Dušas, vanduo… Smaaaarvė… Tokios smarvės, žinot, nebuvau dar jautęs. Na o vaiko pastovėjusios sauskelnės taip stipriai gal ir nesmirda, bet lygis panašus.

Tiesa, anksčiau, kai matydavau brolį ar kitus draugus, kurie turi vaikų iš anksčiau jau, nuimant prišiktas sauskelnes ir plaunant kūdikį ar valant drėgnom servetėlėm, galvodavau, kad vargas… kad sunku. Na, bet realybė kitokia – nei vargas, nei sunku… Na nebent pirmais kartais.

Darbas ir laisvalaikis

Važiuodamas liftu iki buto aš atsirišu batus, nusiimu kaklaraištį/švarką. Nes tam nebus laiko namie. Atsidaręs duris dažnai randu žmoną su vaiku stovinčią. Batus nusimetu, švarką ir kaklaraištį numetu ant vežimėlio prieškambaryje. Vaikas, kaip pereinamasis prizas, atitenka man.

Vis dažniau atsimenu tą mėnesį Anglijoje, kur vienas pats praleisdavau daug laiko. Dabar vienas galiu pabūti nuo ~22:30. Tos kelios minutės būna labai brangios, nes jas vagiu iš savo miego.

Matyt todėl darbdaviui dabar skiriu mažiau savo laiko. Tiesa, filmų nežiūriu, nes turbūt užmigčiau. Skaitau tinklaraščius. Rašau tinklaraštį. Domiuosi semiotika. Nors bendrai ne, nesidomiu – skaitau ką Rokiškis apie tai rašo. Skaitau apie astrofiziką, bandau suprasti kas tai yra trolinimas ir kaip tai daro geriausi (kol kas tai tik tokią pačią temą naudoju, sakau gal įkvėps?), svarstau kiek Lietuvoje dar yra sveiko proto, svarstau kokius filmus pažiūrėsiu (kada nors), įvairiausių įdomybių internetuose žiūrau, dar žiūriu tekstinę televiziją, žvengiu iš kawenskų bajerių, stebiu kaip stato namą, dar truputį lyg ir politika domiuosi, pavartau gražias fotkes, žiūriu kaip pilietiškai trolinama, tikrinu kur yra geroji žurnalistikos ateitis… Turbūt dėl miego trūkumo man vis vaidenasi, kad kažkur kažką praleidau ir tikrinu naujausius popo įrašus kas keletą minučių. Tada mane išpila šaltas prakaitas ir apima sąžinės graužatis. Tai va, o paskui dar arbatos atsigeri, dar porą emeilų parašai ten šen ir va jau beveik penkios, o eidamas link mašinos vis pasižadu, kad rytoj jau gal daugiau padirbėsiu…

Atlygis

 

Kažkokios įdomios rūšies endorfinų gaunu kas kartą kai paimu sūnų į glėbį grįžęs iš darbo, kai jis savo pirštukus man kiša į burną, ausis, į nosį (kartais tiesa bando į ją ir įkasti, o gal paskandinti savo seilėse?), peša plaukus, spiegia į ausį…

Mane kažkas išderino, pagadino: tomis retomis naktimis, kai tenka nakvoti ne namie, kai sūnų prižiūri kuri nors močiutė, kai reikėtų mėgautis tomis laisvomis minutėmis aš vis svarstau ar sūneliui nieko netrūksta, kaip jis ten be manęs vaduojasi? Ar labai liūdi… Jaučiu visa tai baigsis, kai prasidės tie sunkieji laikai, kai iš tiesų bus prastai (visi draugai taip sako), kai paaugs.

Na, o nuotraukoje gėlės, nes vaikai tai juk gyvenimo gėlės…

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar