Triusikai su lenciūgėliu

Commonsense tęsia temą apie elektromagnetinį spinduliavimą ir jo poveikį žmogaus sveikatai.

Brūgštelėjau aš ten komentarą, bet tada pagalvojau, kad komentaras vertas straipsniuko mano viešratyje. Tai yra čia… 😉

Tas commonsense esantis straipsnis pasakoja apie įvairius dalykus, taip pat ir apie tai, kaip p. Genovaitė Seime pristatinėjo elektromagnetinių bangų žalą žmogaus organizmui. Įdomus dalykas, kurį pastebėjo ir commonsense yra tai, jog tiek p. Genovaitė, tiek tas Seimo narys, kuris pakvietė ją pristatyti tos žalos (o taip pat ir apsaugos priemonių nuo jos) yra arba visiškai nieko arba l. l. l. mažai nutuokiantys apie fizikinį reiškinį “elektromagnetinės bangos”.

Man fizika patinka. Patiko ir vidurinėje ir paskui KTU’ne, o dabar susidomėjau astrofizika, apie kurią skaitinėju čia. Todėl pakomentuosiu kokių tai šaraškinakontorų siūlomus visokius triusikus ir apsiaustus. Tai nebus itin kompetetingas komentaras, bet gal būt žmonės gaus daugiau idėjų kaip apsisaugoti nuo to baisių mobiliųjų telefonų.

Pora pamąstymų audinių ir metalinių triusikų tema:

Continue reading Triusikai su lenciūgėliu

Nematyta sostinė

Ta proga, kad su visu darbu persikraustėme iš vienos vietos į kitą, kuri yra arčiau negu viena vieta, tai dabar iš namų į darbą vaikštau pėsčiomis. Ale žinokit kaip smagu pėsčiomis eiti į darbą!!! Atstumas nei didelis nei mažas ~3km. Nueinu per pusvalandį, bet kiek visko pamatau ir kaip nebenervuojuosi stovėdamas kamštyje!!! O dar pamačiau tokių įdomių vietų savo maršrute, katrų atrodo Vilniuje ir nėra… O kitos vietos tokios atpažįstamos bet gražios! Taigi pasiskolinau iš žmonos jos fotoaparatą (muilinukė skaitmeninė) ir papyškinau. Kad būtų įdomiau pyškinau vieną kartą eidamas į darbą, o kitą kartą iš, tad pabandžiau tas fotkes čia sugretinti (visai idealiai nepavyko sugretinti, bet prie fotkių spalvų ar kt. dalykų nelindau t.y. nefotožopinau visai nieko):

Continue reading Nematyta sostinė

Skirtumas constructions III (3’čia rūšis – ne brokas)

Tęsiu nuo čia.

Apglaisčiau sujungimus figenfiuleriu. Pats sunkiausias darbas tai pasirodo. Esu visiškas kreivarankis (ne tas kur kreivarankis, o šiaip kreivarankis).  Nemoku glaistyti visiškai. Bet su žmona nutarėme kad trečia rūšis – ne brokas, o juolab visą praktiškai laiką po užuolaidom…

Continue reading Skirtumas constructions III (3’čia rūšis — ne brokas)

Skirtumas constructions (no brok)

Remontas tęsiasi nuo ten kur vakar užbaigiau. Užklijavau kietu putplasčiu ir spec. putomis visą sieną. Dabar oras veržiasi tik pro palangę, kuri neuždengta. Virtuvėje įjungus gartraukį iš vonios ir tualeto ventiliacijų oras ima veržtis – nekokio kvapo. Bet mes praversime virtuvės langą už tai. Panašu, kad kol kas su remontais viskas OK.

 

Tiesa, čia dar siųlė man pirmiausiai užglaistyti keramzitą, bet aš patingėjau tai daryti. Vietoje to naudojau daug spec klijų (t.y. putų praktiškai). Planuoju tomis pačiomis putomis ir gipskartonį klijuoti prie to putplasčio – žiūrėsime ar laikys 😉

 

Na o tada dariau šitaip.

Imprintingas

Ilgai svarsčiau nuo ko pradėti. Svarsčiau ar apskritai pradėti? Ar verta viešai bei atvirai pasakoti apie save ir taip apsinuoginti prieš jus visus? Skubu nuraminti (ar nuliūdinti) – mano nuogos plaukuotai spuoguotos subinės čia nepamatysit. Vėlgi, daug gražesnių ir įvairių formų bei dydžių subinių yra kitur.

Skausmas, stresas ir ryšys

 

Stovėjau anądien parduotuvėje eilėje su savo būsimais pietumis krepšyje. Priekyje per kokius 5 žmones stovėjo moteris su vežimėliu. Vežimėlyje esantis pyplys buvo kažkuo ypatingai nepatenkintas ir, žinoma, savo visą nepasitenkinimą išreiškė kraupiu klyksmu. Mane išpylė “šaltas” prakaitas, pulsas padažnėjo ėmė skirtis adrenalinas, širdin smelkėsi žiaurus nerimas. Aš visiškai aiškiai supratau, jog tai svetimas vaikas, jog motina geriau žino ką daryti su savo vaiku, bet tos mintys tik “praslysdavo” paviršiumi ir didesnės įtakos tai sumišusiai savijautai nepadarė. Kasininkė, kaip tyčia, buvo pasitaikiusi lėtesnė ir to kūdikio klyksmo teko klausytis ilgiau negu norėjosi.

Visas tas jausmas, patirtas eilėje atklydo iš tų, surūdijusiu peiliu išdraskytų įrėžių atmintyje, kurie atsirado su pirmuoju mano sūnaus karščiavimu. Aš sąmoningai tų kelių dienų net nebe atsimenu. Taigi ir prisiminimai kyla iš tų žaizdų atmintyje, po panašių dirgiklių, kuriuos patyriau eilėje. Pastaruoju metu vis dažniau susimąstau visokiom bio-filosofinėm temom apie stresą ir meilę ir ryšį, kurį sukuria stresas. Ir frazė, jog gimdyme skausmas reikalingas įgauna kitokią prasmę. Žinoma, gimdė žmona… Bet jos ir ryšys matyt stipresnis.

Mano ryšys pasireiškia naujais sąlyginiais refleksais: visada pasupu maistą prekių vežimėlyje (turbūt tam, kad maisto produktams būtų mažesnis stresas, juos perkėlus iš lentynų į vežimą)… Ramiai, nesvyruodamas stovėti nebemoku, net valgydamas niūniuoju “lietuva brangi” arba “aaaa puuupa”. Su draugu, kuriam dukra gimė beveik tą pačią dieną, kaip ir man, kalbame ne apie žvejybą, žaidimus, alų – tiesą sakant mūsų pokalbių ištraukas galima dėti tiesiai į supermamas.

Sauskelnės. Šūdai.
Tai va koks šūdukas sauskelnėse.

Šūdai ir myžalai

 

Visai neseniai išeidinėjau iš buto ruošdamasis kažkur važiuoti. Tuo pačiu metu iš savo buto išeidinėjo ir mano kaimynas. Laiptinėje sklido kažkokio kepinio malonus kvapas (iš kažkurio kito kaimyno buto). Kaimynas užvedė “small-talk’ą”:

– Ar čia jūs kažką kepate? Taip skaniai kvepia…

– Nee… Ne pas mus. Pas mus dabar smirda šūdais ir myžalais. – Atsakiau

– Kodėl? – Nustebo kaimynas kiek kitokiu tonu. Matyt ėmė jau galvoti, kad aš jį įžeidinėju.

– Pas mus šis kvapas dominuoja. Ypatingai prie durų, kur kelioms minutėms, prieš išnešant į konteinerį, padedame šiukšlių maišą su vaiko sauskelnėmis.

– Aaa… Aišku… Naudinga informacija. – Atsakė.

Matyt išgąsdinau. Kaimynas jaunas, neseniai tik užmatėme, kad pas jį į svečius mergina viena nuolatinė lankosi.

Taigi… Šūdai smirda šūdais. Kol buvo dar tik naujagimis, kol mito motinos pienu šūdas buvo beveik bekvapis ar bent jau silpnesnio kvapo. Dabar kai jaunas organizmas turi daugiau fermentų/enzimų/bakterijų kvapas intensyvesnis. Aš nesu toks, kad man mėšlo ar šūdo kvapas keltų didžiulį pasibjaurėjimą, nuo kurio turėčiau bėgti žiaugčiodamas. Nesiraukydamas valau katės vėmalus, mėžiau kaime mėšlą taipogi. Nieko ten baisaus. Bet pastovėjusių sauskelnių kvapas šiukšlių dėžėje yra kur kas stipriau… Tenka ir pažiaugčioti. Panašiai buvo kartą, kai mūsų ilgaplaukė katė skysčiau pašikusi apsišiko savo šlaunis (ten tokie poilgiai plaukai). Tas šūdas ten sudžiūvo, o katė toks gyvūnas, kur mėgsta glaustytis, užlipti ant krūtinės gulinčiam. Nutariau išplauti tą guzą. Katę – į vonią. Katei stresas. Dušas, vanduo… Smaaaarvė… Tokios smarvės, žinot, nebuvau dar jautęs. Na o vaiko pastovėjusios sauskelnės taip stipriai gal ir nesmirda, bet lygis panašus.

Tiesa, anksčiau, kai matydavau brolį ar kitus draugus, kurie turi vaikų iš anksčiau jau, nuimant prišiktas sauskelnes ir plaunant kūdikį ar valant drėgnom servetėlėm, galvodavau, kad vargas… kad sunku. Na, bet realybė kitokia – nei vargas, nei sunku… Na nebent pirmais kartais.

Darbas ir laisvalaikis

Važiuodamas liftu iki buto aš atsirišu batus, nusiimu kaklaraištį/švarką. Nes tam nebus laiko namie. Atsidaręs duris dažnai randu žmoną su vaiku stovinčią. Batus nusimetu, švarką ir kaklaraištį numetu ant vežimėlio prieškambaryje. Vaikas, kaip pereinamasis prizas, atitenka man.

Vis dažniau atsimenu tą mėnesį Anglijoje, kur vienas pats praleisdavau daug laiko. Dabar vienas galiu pabūti nuo ~22:30. Tos kelios minutės būna labai brangios, nes jas vagiu iš savo miego.

Matyt todėl darbdaviui dabar skiriu mažiau savo laiko. Tiesa, filmų nežiūriu, nes turbūt užmigčiau. Skaitau tinklaraščius. Rašau tinklaraštį. Domiuosi semiotika. Nors bendrai ne, nesidomiu – skaitau ką Rokiškis apie tai rašo. Skaitau apie astrofiziką, bandau suprasti kas tai yra trolinimas ir kaip tai daro geriausi (kol kas tai tik tokią pačią temą naudoju, sakau gal įkvėps?), svarstau kiek Lietuvoje dar yra sveiko proto, svarstau kokius filmus pažiūrėsiu (kada nors), įvairiausių įdomybių internetuose žiūrau, dar žiūriu tekstinę televiziją, žvengiu iš kawenskų bajerių, stebiu kaip stato namą, dar truputį lyg ir politika domiuosi, pavartau gražias fotkes, žiūriu kaip pilietiškai trolinama, tikrinu kur yra geroji žurnalistikos ateitis… Turbūt dėl miego trūkumo man vis vaidenasi, kad kažkur kažką praleidau ir tikrinu naujausius popo įrašus kas keletą minučių. Tada mane išpila šaltas prakaitas ir apima sąžinės graužatis. Tai va, o paskui dar arbatos atsigeri, dar porą emeilų parašai ten šen ir va jau beveik penkios, o eidamas link mašinos vis pasižadu, kad rytoj jau gal daugiau padirbėsiu…

Atlygis

 

Kažkokios įdomios rūšies endorfinų gaunu kas kartą kai paimu sūnų į glėbį grįžęs iš darbo, kai jis savo pirštukus man kiša į burną, ausis, į nosį (kartais tiesa bando į ją ir įkasti, o gal paskandinti savo seilėse?), peša plaukus, spiegia į ausį…

Mane kažkas išderino, pagadino: tomis retomis naktimis, kai tenka nakvoti ne namie, kai sūnų prižiūri kuri nors močiutė, kai reikėtų mėgautis tomis laisvomis minutėmis aš vis svarstau ar sūneliui nieko netrūksta, kaip jis ten be manęs vaduojasi? Ar labai liūdi… Jaučiu visa tai baigsis, kai prasidės tie sunkieji laikai, kai iš tiesų bus prastai (visi draugai taip sako), kai paaugs.

Na, o nuotraukoje gėlės, nes vaikai tai juk gyvenimo gėlės…

Naujakurių/senakurių bėdos

Taigi, praėjusią žiemą, per šalčius mūsų miegamajame temperatūra ėme laikytis ties 15 laipsnių (Celsijaus) žyma, nors radiatorius atsuktas ant maksimumo ir karštas, kad neįmanoma rankos pridėti. Nežiūrint radiatoriaus karštumo, iš tarpo tarp jo šono ir sienos ranka jaučiasi šalto oro srautas. Teko kraustytis į svetainę miegoti kol kiek atšilo orai.

Pasitarę su butų savininkų bendrija ir jos vadovybe, padarėme viso namo ir būtų termovizines nuotraukas ir parašėme skundą mūsų namo rangovui PST.
PST savo ruožtu atsakė, kad termovizinės nuotraukos yra totali nesąmonė ir kad atsip…ėm nuo jų, nes patys tą sieną sugadinom ir dėl to pro ją pučia dabar.
Palaukiau kol praeis pyktis ir sukurpėm atsakymą, kuriame švelniai išdėstėme savo nuomonę apie jų požiūrį ir pagrasinome pasikreipti kur nors, kas jų licenciją galėtų sustabdyti.
Žodžiu istorija kol kas čia ir baigiasi. Bandau tartis telefonu su p. dir. Dariumi Urbonu ir suprasti kiek mums jie duos pinigų, už tai kad mes savo pastangomis ištaisysime jų broką. Tiesą sakant, svarstėme ir teismų galimybę, bet greitai apsigalvojome, nes tai ž. brangu ir ilgai… O žiemos būna kiekvienais metais (bent jau kol kas).

Gal kas galėtų patarti kaip dabar geriausia elgtis? Planuoju kol kas paardyti tą sieną savo jėgomis, kaip nors užfiksuoti kaip ten kas padaryta, apsišiltinti gražiai ir išleistą pinigų sumą išsireikalauti iš PST. Taigi, gal kas žinote gerą specialistą, kuris patartų kaip geriau tai atlikti (konkrečiai kokias medžiagas naudoti, kaip užfiksuoti PST broką)? 🙂

O viską pradėjau anataip.

Tėtyčiai ir nėštukės

Šita širdukė nebūtinai reiškia, kad gimdymas bus lengvas :)
Šita širdukė nebūtinai reiškia, kad gimdymas bus lengvas 🙂

“Tėtyčiais” ir “nėštukėm” (berods) mus su žmona vadino moteris, kuri vedė kursus/pamokėles prieš gimstant pirmagimiui. Ėjom į tuos kursus nes visų pirma žmonai aiškiau ir lengviau ir ne taip baisu laukti “D” dienos, o ir man gan naudingos info ten…

Manau, kad atsirastų tokių, kurie sakytų: “taigi gamta viską sutarkis! Ko čia bijot?”. Ar kažkaip panašiai. Arba “taigi seniau nebuvo jokių pamokėlių ir gimdavo vaikai…”. Na, ant šitaip sakančių tai papykčiau! Juk kai buvo ta taip vadinama balanos gadynė, tai 1 iš penkių gimdyvių mirdavo. Bene dar sakydavo, kad gimdyvė tai viena koja grabe.

Taigi, mano žmona, tą posakį žinojo (o aš, tiesą sakant, iš jos). Tai pati išsigandus ir dar mane prigąsdino.

O mintis kokia (jums taip irgi būna? Na, kad regis žinai ką pasakyti, bet kai nori pasakyti – jau nebežinai?)? Ogi ta, kad nors tie žodžiai, kuriuos naudojo ta mergina, kuri mums vedė tuos kursus ir nervavo (o gal moteriškėms nėščioms ir patiko – be mūsų ten dar buvo bene trys-keturios poros), bet kažką teisingo irgi pasakė.

Man regis aš dar pamenu, tą istoriją (ją tikriausiai visoms grupėms sako), kurią pabandysiu iš atminties bendrais bruožais atpasakot:

Evoliucija ir civilizacija padarė keisčiausių dalykų Europos moterims, o ir kūdikiams. Dabar kūdikių galvos yra didesnės, todėl gimdymai sunkesni, nes vargšių moterų fiziologija nespėja kartu. O dar prisideda ir “natūralioji” mados industrijos atranka, kur tik kūdos – mažų klubų moterys yra seksualiausios ir sėkmingiausios. Kita vertus tai nereiškia, jog jos susiras vyrus, su kuriais jos turės vaikų, bet tai persiduoda ir mamos.

Va, pavyzdžiui, juodaodės kur nors Afrikoje ar aborigenės kur nors Australijoje gimdo lengviau. Įsivaizduokite tokį vaizdelį: eina moterys su kauptukais po kokių nors cukranendrių lauką (moterys, nes vyrai tokių darbų nedirba), tame tarpe ir viena nėščioji. Staiga ta nėščioji sustoja, pasiremia į kauptuką, pritupia ir čia pat pagimdo kūdikį į cukranendrių krūvelę, ji vaiką paima, virkštelę su tuo pačiu kauptuku perkerpa, prisideda prie krūties ir toliau darbuojasi kauptuku cukranendrių lauke. Po kiek laiko vėl kiek pritupia ir pagimdo (nu kaip ten tas žodis… nu tas daiktas, kur prie gimdos sienelės būna prisikabinęs ir ten maitinasi vaisius per jį) tą daiktą.

Dar vienas gan įdomus dalykas, kad nors tos juodaodės ir nesinaudoja jokių ten sauskelnių ar kt. skudurų, bet vaikelių higiena pakankamai gera. Kažkas kažkaip yra matęs kaip viena juodaodžių laikydama ranką savo rankose, staiga vaiką atitraukė kiek tolėliau nuo savęs – šis padarė savo reikalus, ji su belekokiu žolės ryšuliu prabraukė likučius nuo užpakalio ir toliau daro ką dariusi. Jos tada tas žmogus paklausęs “iš kur ji suprantanti, jog  vaikas nori tuštintis?”, ji tada kiek pagalvojusi ir jam atsakiusi: “O jūs iš kur žinote, kad norite tuštintis? Taip ir aš žinau.

Tai va… “Gerai toms juodaodėms” – matyt pagalvojo visos toje grupėje esančios moteriškės. O aš ką pagalvojau jau nebepamenu. Bet, matyt, tą patį.

Vėl pamečiau mintį… Tai ką aš ten norėjau pasakyt… Ogi kad tai nevienintelis gerumas, ką išmokau tose pamokėlėse. Tose pamokėlėse išmokė ir daug gerų dalykų. Man gan suprantamai paaiškino kodėl aš galėčiau ir turėčiau dalyvauti gimdyme ir kokios mano funkcijos ten būtų.

Ai, o mes su žmona tai jau ir taip buvome pasikaustę – susiradau per P2P kažkokį “laugh and learn about childbirth” – kažkokią senovę nuripintą iš DVD. Jūs irgi galite susirasti tai čia. Jeigu nepavyksta/nesuprantate, kaip padaryti, kad iš ten video atsidurtų jūsų kompe, o gimdys jūsų žmona tuoj arba jūs esate ta žmona, kuri gimdys, o norite daugiau sužinoti apie gimdymą, tai sakykite čia man komentaruose ir aš jums kaip nors padėsiu.

 

 

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar