Skirtumas constructions (no brok)

Remontas tęsiasi nuo ten kur vakar užbaigiau. Užklijavau kietu putplasčiu ir spec. putomis visą sieną. Dabar oras veržiasi tik pro palangę, kuri neuždengta. Virtuvėje įjungus gartraukį iš vonios ir tualeto ventiliacijų oras ima veržtis – nekokio kvapo. Bet mes praversime virtuvės langą už tai. Panašu, kad kol kas su remontais viskas OK.

 

Tiesa, čia dar siųlė man pirmiausiai užglaistyti keramzitą, bet aš patingėjau tai daryti. Vietoje to naudojau daug spec klijų (t.y. putų praktiškai). Planuoju tomis pačiomis putomis ir gipskartonį klijuoti prie to putplasčio – žiūrėsime ar laikys 😉

 

Na o tada dariau šitaip.

Imprintingas

Ilgai svarsčiau nuo ko pradėti. Svarsčiau ar apskritai pradėti? Ar verta viešai bei atvirai pasakoti apie save ir taip apsinuoginti prieš jus visus? Skubu nuraminti (ar nuliūdinti) – mano nuogos plaukuotai spuoguotos subinės čia nepamatysit. Vėlgi, daug gražesnių ir įvairių formų bei dydžių subinių yra kitur.

Skausmas, stresas ir ryšys

 

Stovėjau anądien parduotuvėje eilėje su savo būsimais pietumis krepšyje. Priekyje per kokius 5 žmones stovėjo moteris su vežimėliu. Vežimėlyje esantis pyplys buvo kažkuo ypatingai nepatenkintas ir, žinoma, savo visą nepasitenkinimą išreiškė kraupiu klyksmu. Mane išpylė “šaltas” prakaitas, pulsas padažnėjo ėmė skirtis adrenalinas, širdin smelkėsi žiaurus nerimas. Aš visiškai aiškiai supratau, jog tai svetimas vaikas, jog motina geriau žino ką daryti su savo vaiku, bet tos mintys tik “praslysdavo” paviršiumi ir didesnės įtakos tai sumišusiai savijautai nepadarė. Kasininkė, kaip tyčia, buvo pasitaikiusi lėtesnė ir to kūdikio klyksmo teko klausytis ilgiau negu norėjosi.

Visas tas jausmas, patirtas eilėje atklydo iš tų, surūdijusiu peiliu išdraskytų įrėžių atmintyje, kurie atsirado su pirmuoju mano sūnaus karščiavimu. Aš sąmoningai tų kelių dienų net nebe atsimenu. Taigi ir prisiminimai kyla iš tų žaizdų atmintyje, po panašių dirgiklių, kuriuos patyriau eilėje. Pastaruoju metu vis dažniau susimąstau visokiom bio-filosofinėm temom apie stresą ir meilę ir ryšį, kurį sukuria stresas. Ir frazė, jog gimdyme skausmas reikalingas įgauna kitokią prasmę. Žinoma, gimdė žmona… Bet jos ir ryšys matyt stipresnis.

Mano ryšys pasireiškia naujais sąlyginiais refleksais: visada pasupu maistą prekių vežimėlyje (turbūt tam, kad maisto produktams būtų mažesnis stresas, juos perkėlus iš lentynų į vežimą)… Ramiai, nesvyruodamas stovėti nebemoku, net valgydamas niūniuoju “lietuva brangi” arba “aaaa puuupa”. Su draugu, kuriam dukra gimė beveik tą pačią dieną, kaip ir man, kalbame ne apie žvejybą, žaidimus, alų – tiesą sakant mūsų pokalbių ištraukas galima dėti tiesiai į supermamas.

Sauskelnės. Šūdai.
Tai va koks šūdukas sauskelnėse.

Šūdai ir myžalai

 

Visai neseniai išeidinėjau iš buto ruošdamasis kažkur važiuoti. Tuo pačiu metu iš savo buto išeidinėjo ir mano kaimynas. Laiptinėje sklido kažkokio kepinio malonus kvapas (iš kažkurio kito kaimyno buto). Kaimynas užvedė “small-talk’ą”:

– Ar čia jūs kažką kepate? Taip skaniai kvepia…

– Nee… Ne pas mus. Pas mus dabar smirda šūdais ir myžalais. – Atsakiau

– Kodėl? – Nustebo kaimynas kiek kitokiu tonu. Matyt ėmė jau galvoti, kad aš jį įžeidinėju.

– Pas mus šis kvapas dominuoja. Ypatingai prie durų, kur kelioms minutėms, prieš išnešant į konteinerį, padedame šiukšlių maišą su vaiko sauskelnėmis.

– Aaa… Aišku… Naudinga informacija. – Atsakė.

Matyt išgąsdinau. Kaimynas jaunas, neseniai tik užmatėme, kad pas jį į svečius mergina viena nuolatinė lankosi.

Taigi… Šūdai smirda šūdais. Kol buvo dar tik naujagimis, kol mito motinos pienu šūdas buvo beveik bekvapis ar bent jau silpnesnio kvapo. Dabar kai jaunas organizmas turi daugiau fermentų/enzimų/bakterijų kvapas intensyvesnis. Aš nesu toks, kad man mėšlo ar šūdo kvapas keltų didžiulį pasibjaurėjimą, nuo kurio turėčiau bėgti žiaugčiodamas. Nesiraukydamas valau katės vėmalus, mėžiau kaime mėšlą taipogi. Nieko ten baisaus. Bet pastovėjusių sauskelnių kvapas šiukšlių dėžėje yra kur kas stipriau… Tenka ir pažiaugčioti. Panašiai buvo kartą, kai mūsų ilgaplaukė katė skysčiau pašikusi apsišiko savo šlaunis (ten tokie poilgiai plaukai). Tas šūdas ten sudžiūvo, o katė toks gyvūnas, kur mėgsta glaustytis, užlipti ant krūtinės gulinčiam. Nutariau išplauti tą guzą. Katę – į vonią. Katei stresas. Dušas, vanduo… Smaaaarvė… Tokios smarvės, žinot, nebuvau dar jautęs. Na o vaiko pastovėjusios sauskelnės taip stipriai gal ir nesmirda, bet lygis panašus.

Tiesa, anksčiau, kai matydavau brolį ar kitus draugus, kurie turi vaikų iš anksčiau jau, nuimant prišiktas sauskelnes ir plaunant kūdikį ar valant drėgnom servetėlėm, galvodavau, kad vargas… kad sunku. Na, bet realybė kitokia – nei vargas, nei sunku… Na nebent pirmais kartais.

Darbas ir laisvalaikis

Važiuodamas liftu iki buto aš atsirišu batus, nusiimu kaklaraištį/švarką. Nes tam nebus laiko namie. Atsidaręs duris dažnai randu žmoną su vaiku stovinčią. Batus nusimetu, švarką ir kaklaraištį numetu ant vežimėlio prieškambaryje. Vaikas, kaip pereinamasis prizas, atitenka man.

Vis dažniau atsimenu tą mėnesį Anglijoje, kur vienas pats praleisdavau daug laiko. Dabar vienas galiu pabūti nuo ~22:30. Tos kelios minutės būna labai brangios, nes jas vagiu iš savo miego.

Matyt todėl darbdaviui dabar skiriu mažiau savo laiko. Tiesa, filmų nežiūriu, nes turbūt užmigčiau. Skaitau tinklaraščius. Rašau tinklaraštį. Domiuosi semiotika. Nors bendrai ne, nesidomiu – skaitau ką Rokiškis apie tai rašo. Skaitau apie astrofiziką, bandau suprasti kas tai yra trolinimas ir kaip tai daro geriausi (kol kas tai tik tokią pačią temą naudoju, sakau gal įkvėps?), svarstau kiek Lietuvoje dar yra sveiko proto, svarstau kokius filmus pažiūrėsiu (kada nors), įvairiausių įdomybių internetuose žiūrau, dar žiūriu tekstinę televiziją, žvengiu iš kawenskų bajerių, stebiu kaip stato namą, dar truputį lyg ir politika domiuosi, pavartau gražias fotkes, žiūriu kaip pilietiškai trolinama, tikrinu kur yra geroji žurnalistikos ateitis… Turbūt dėl miego trūkumo man vis vaidenasi, kad kažkur kažką praleidau ir tikrinu naujausius popo įrašus kas keletą minučių. Tada mane išpila šaltas prakaitas ir apima sąžinės graužatis. Tai va, o paskui dar arbatos atsigeri, dar porą emeilų parašai ten šen ir va jau beveik penkios, o eidamas link mašinos vis pasižadu, kad rytoj jau gal daugiau padirbėsiu…

Atlygis

 

Kažkokios įdomios rūšies endorfinų gaunu kas kartą kai paimu sūnų į glėbį grįžęs iš darbo, kai jis savo pirštukus man kiša į burną, ausis, į nosį (kartais tiesa bando į ją ir įkasti, o gal paskandinti savo seilėse?), peša plaukus, spiegia į ausį…

Mane kažkas išderino, pagadino: tomis retomis naktimis, kai tenka nakvoti ne namie, kai sūnų prižiūri kuri nors močiutė, kai reikėtų mėgautis tomis laisvomis minutėmis aš vis svarstau ar sūneliui nieko netrūksta, kaip jis ten be manęs vaduojasi? Ar labai liūdi… Jaučiu visa tai baigsis, kai prasidės tie sunkieji laikai, kai iš tiesų bus prastai (visi draugai taip sako), kai paaugs.

Na, o nuotraukoje gėlės, nes vaikai tai juk gyvenimo gėlės…

Naujakurių/senakurių bėdos

Taigi, praėjusią žiemą, per šalčius mūsų miegamajame temperatūra ėme laikytis ties 15 laipsnių (Celsijaus) žyma, nors radiatorius atsuktas ant maksimumo ir karštas, kad neįmanoma rankos pridėti. Nežiūrint radiatoriaus karštumo, iš tarpo tarp jo šono ir sienos ranka jaučiasi šalto oro srautas. Teko kraustytis į svetainę miegoti kol kiek atšilo orai.

Pasitarę su butų savininkų bendrija ir jos vadovybe, padarėme viso namo ir būtų termovizines nuotraukas ir parašėme skundą mūsų namo rangovui PST.
PST savo ruožtu atsakė, kad termovizinės nuotraukos yra totali nesąmonė ir kad atsip…ėm nuo jų, nes patys tą sieną sugadinom ir dėl to pro ją pučia dabar.
Palaukiau kol praeis pyktis ir sukurpėm atsakymą, kuriame švelniai išdėstėme savo nuomonę apie jų požiūrį ir pagrasinome pasikreipti kur nors, kas jų licenciją galėtų sustabdyti.
Žodžiu istorija kol kas čia ir baigiasi. Bandau tartis telefonu su p. dir. Dariumi Urbonu ir suprasti kiek mums jie duos pinigų, už tai kad mes savo pastangomis ištaisysime jų broką. Tiesą sakant, svarstėme ir teismų galimybę, bet greitai apsigalvojome, nes tai ž. brangu ir ilgai… O žiemos būna kiekvienais metais (bent jau kol kas).

Gal kas galėtų patarti kaip dabar geriausia elgtis? Planuoju kol kas paardyti tą sieną savo jėgomis, kaip nors užfiksuoti kaip ten kas padaryta, apsišiltinti gražiai ir išleistą pinigų sumą išsireikalauti iš PST. Taigi, gal kas žinote gerą specialistą, kuris patartų kaip geriau tai atlikti (konkrečiai kokias medžiagas naudoti, kaip užfiksuoti PST broką)? 🙂

O viską pradėjau anataip.

Tėtyčiai ir nėštukės

Šita širdukė nebūtinai reiškia, kad gimdymas bus lengvas :)
Šita širdukė nebūtinai reiškia, kad gimdymas bus lengvas 🙂

“Tėtyčiais” ir “nėštukėm” (berods) mus su žmona vadino moteris, kuri vedė kursus/pamokėles prieš gimstant pirmagimiui. Ėjom į tuos kursus nes visų pirma žmonai aiškiau ir lengviau ir ne taip baisu laukti “D” dienos, o ir man gan naudingos info ten…

Manau, kad atsirastų tokių, kurie sakytų: “taigi gamta viską sutarkis! Ko čia bijot?”. Ar kažkaip panašiai. Arba “taigi seniau nebuvo jokių pamokėlių ir gimdavo vaikai…”. Na, ant šitaip sakančių tai papykčiau! Juk kai buvo ta taip vadinama balanos gadynė, tai 1 iš penkių gimdyvių mirdavo. Bene dar sakydavo, kad gimdyvė tai viena koja grabe.

Taigi, mano žmona, tą posakį žinojo (o aš, tiesą sakant, iš jos). Tai pati išsigandus ir dar mane prigąsdino.

O mintis kokia (jums taip irgi būna? Na, kad regis žinai ką pasakyti, bet kai nori pasakyti – jau nebežinai?)? Ogi ta, kad nors tie žodžiai, kuriuos naudojo ta mergina, kuri mums vedė tuos kursus ir nervavo (o gal moteriškėms nėščioms ir patiko – be mūsų ten dar buvo bene trys-keturios poros), bet kažką teisingo irgi pasakė.

Man regis aš dar pamenu, tą istoriją (ją tikriausiai visoms grupėms sako), kurią pabandysiu iš atminties bendrais bruožais atpasakot:

Evoliucija ir civilizacija padarė keisčiausių dalykų Europos moterims, o ir kūdikiams. Dabar kūdikių galvos yra didesnės, todėl gimdymai sunkesni, nes vargšių moterų fiziologija nespėja kartu. O dar prisideda ir “natūralioji” mados industrijos atranka, kur tik kūdos – mažų klubų moterys yra seksualiausios ir sėkmingiausios. Kita vertus tai nereiškia, jog jos susiras vyrus, su kuriais jos turės vaikų, bet tai persiduoda ir mamos.

Va, pavyzdžiui, juodaodės kur nors Afrikoje ar aborigenės kur nors Australijoje gimdo lengviau. Įsivaizduokite tokį vaizdelį: eina moterys su kauptukais po kokių nors cukranendrių lauką (moterys, nes vyrai tokių darbų nedirba), tame tarpe ir viena nėščioji. Staiga ta nėščioji sustoja, pasiremia į kauptuką, pritupia ir čia pat pagimdo kūdikį į cukranendrių krūvelę, ji vaiką paima, virkštelę su tuo pačiu kauptuku perkerpa, prisideda prie krūties ir toliau darbuojasi kauptuku cukranendrių lauke. Po kiek laiko vėl kiek pritupia ir pagimdo (nu kaip ten tas žodis… nu tas daiktas, kur prie gimdos sienelės būna prisikabinęs ir ten maitinasi vaisius per jį) tą daiktą.

Dar vienas gan įdomus dalykas, kad nors tos juodaodės ir nesinaudoja jokių ten sauskelnių ar kt. skudurų, bet vaikelių higiena pakankamai gera. Kažkas kažkaip yra matęs kaip viena juodaodžių laikydama ranką savo rankose, staiga vaiką atitraukė kiek tolėliau nuo savęs – šis padarė savo reikalus, ji su belekokiu žolės ryšuliu prabraukė likučius nuo užpakalio ir toliau daro ką dariusi. Jos tada tas žmogus paklausęs “iš kur ji suprantanti, jog  vaikas nori tuštintis?”, ji tada kiek pagalvojusi ir jam atsakiusi: “O jūs iš kur žinote, kad norite tuštintis? Taip ir aš žinau.

Tai va… “Gerai toms juodaodėms” – matyt pagalvojo visos toje grupėje esančios moteriškės. O aš ką pagalvojau jau nebepamenu. Bet, matyt, tą patį.

Vėl pamečiau mintį… Tai ką aš ten norėjau pasakyt… Ogi kad tai nevienintelis gerumas, ką išmokau tose pamokėlėse. Tose pamokėlėse išmokė ir daug gerų dalykų. Man gan suprantamai paaiškino kodėl aš galėčiau ir turėčiau dalyvauti gimdyme ir kokios mano funkcijos ten būtų.

Ai, o mes su žmona tai jau ir taip buvome pasikaustę – susiradau per P2P kažkokį “laugh and learn about childbirth” – kažkokią senovę nuripintą iš DVD. Jūs irgi galite susirasti tai čia. Jeigu nepavyksta/nesuprantate, kaip padaryti, kad iš ten video atsidurtų jūsų kompe, o gimdys jūsų žmona tuoj arba jūs esate ta žmona, kuri gimdys, o norite daugiau sužinoti apie gimdymą, tai sakykite čia man komentaruose ir aš jums kaip nors padėsiu.

 

 

Laukiam

“Mes laukiamės” sako kai kurios būsimos mamos. O aš laukiu. Žmona laukiasi. Nors, kita vertus, ta sangrąžos dalelytė keista šiame žodyje. Trečia vertus ir laukia ne kažko kito o savęs. OK užskaitom.

Bet aš tai laukiu ne savęs. Laukiu žmonos, kol ji susilauks. Vaikštom į kursus tokius, kur tokia moteriškė ypatingai saldžiu balsu (o gal pasaldintu? gi vis dėlto hormonai…) sako “nėštukės” ir “tėtyčiai”. Taip ir skamba galvoje: “Tyčiai… tyčiai… tyčia…”. Čia tipo priekaištas? Aš čia tyčia taip? Tai aišku kad tyčia!

O gal ir visai fainiai. Vakarai – mano. Žmona “lūžta” iškarto po “labanakt vaikučiams”. O būna, kad ir tų nesulaukia. Galiu žiūrėti savo “futbolą”, žaisti savo “šlykštynes-mordabojus” – nieks neperjungia kanalo ar neaiškina, kad per ilgai žaidžiu. Kita vertus pajuodę paakiai išbąla tik savaitgaliais…

Ne ta lėkštė

Aš supratau, kas man nepatiko su prieš tai darytu darbu. Man nepatiko tai, jog darbo rezultatai neadekvatūs pastangoms. Pardavėjo darbas… Ne… Būtent to pardavėjo darbas labiau priminė užsakymų ir kainų paklausimų administratoriaus darbą. O gal nepatiko ir tai, kad visi pas mus čia nelabai ir suprato kas tas pardavėjas, tiksliau koks pardavėjas ir kaip turėtų pardavinėti būtent tą dalyką, kurį ir pardavinėjame 🙂 Painiai ane? Paaiškinu: prekiaujame paslaugomis, kurias parduodame savo partnerių (užsieniečių) klientams bei pardavinėjame (bent jau -jome) paslaugas savo kolegoms iš kitų departamentų, kurie pardavinėdavo jas jau mūsų kompanijos klientams. Su ta antrąja puse, kur pardavinėjame savo kolegoms (taip, atspėjote!) ir buvo (o gal ir vis dar yra ;)) didžiausios bėdos bei nesusipratimai.

Būdavo ateidavo viršininkas ir sakydavo: “Mažai pajamų. Reikia kažką daryt. Laukiu pasiūlymų.”. Aha… tuoj… kažką darysim. 🙂 O iš tiesų, kaip padaryti, kad mūsų partneriai užsienyje daugiau parduotų paslaugų savo klientams, kuriems reikėtų dalies to ką parduodame mes savo partneriams? ;)))) Neabejoju, kad išeičių yra, o gal ir buvo, o gal net dabar pamąstęs geriau ir sugalvočiau/suprasčiau (o gal ir ne, bet tai jau nesvarbu…) ko reikėjo (-ia). Nors dalinai tai jau ir sugalvota, nes matau, kaip tvarkosi tas skyrius (kuriame dirbau anksčiau) ir panašu, kad jiems sekasi neblogai. Devil is in the details – sako žmonės (“velnias įlindęs į detales”). Tai va…

O dabar aš suprantu ką darau. Aš suprantu kaip daryti ir kada, kad gauti vieną ar kitą rezultatą. Gavau prižiūrėti departamento verslo palaikymo IT sistemas. Čia viskas aišku: sistema veikia arba neveikia arba veikia prastai; vartotojai skundžiasi, kad iš desktopo ikonėlė dingo; reikia pratęsti sutartį su sistemos tiekėjais; verslas sako, kad jiems nepatogu tatai, todėl man reikia išsiaiškinti ką daryti, kad būtų patogu… Ir pan. Viskas daug įdomiau! Esu savotiškas sistemų direktorius – matau visus verslo procesus, galiu valdyti vartotojų lūkesčius, įvertinti rizikas ir jas valdyti įvairiais sprendimais, kuriuos vykdau ir aš ir tiekėjai ir kitos mūsų kompanijos komandos.

Dabar aš savo lėkštėje.

Paryžius

Šiandien yra antrosios mūsų išvykos į Paryžių metinės. Kaip tik ta proga atsidariau nuotraukas, kurias padarėme ten. Ech… Jausminga kelionė. Tai kelionė, kurios metu pasipiršau. Intymios nuotraukos tik artimiems draugams, o viena kita ir visiems:

 

 

 

backup

Štai atrieda Nauji metai
Nauji metai, nauja laimė
ir Kalėdos jau praėjo;
šventės su šeima;
prisivalgėm ir atsigėrėm
spanguolių kisieliaus
aguonpienio
ir visokio kitokio ten maisto

Buvo turtingi metai įvairiais įvykiais. Tai jau tikrai. Visos patogumo zonos sienos ir ribos buvo suspardytos, susprogdintos, sulaužytos, sudegintos, sutryptos ir išmėtytos pavėjui.  Tai buvo nerealiai puiki patirtis. Visiems rekomenduoju!

Štai paskaičiau Cponkės 2012-ųjų gerulius ir sumaniau, kad reikia kiek primirštą Lietuvos blogosferos smagumą prisiminti (štai rodžiau savo google readerį, štai nuorodomis dalinimosi vajų skelbė ir Rokiškis).

Tai štai mano geruliai metai

  1. Metai prasidėjo puikia blogų reklamos savaite, prie kurios jungėsi Commonsensavičiai, Rokiškis,  Troy, Komjaunuolis, Grumlinas, Powiukė, Pipedija, Kaspinuotis, Čyvas, Beata, Užkalnis (primenu, kad Užkalnis jau protokoluose), Saulius Rimkus,Račas, Piktas gnomas, Buržujus ir 115 iš viso jų buvo suregistruota pas Rokiškį.
  2. Dar prieš prasidedant 2012 metams į Internetų eterį išėjo puikus mini serialas (15 serijų) apie šildymą Vilniuje (prisidėjau ir aš savo 8-ąja serija). Prodiuseriai dar nežino ar šiemet bus kitas sezonas.

    Infografikas gifo formatu
    Infografikas gifo formatu
  3. Ne mažiau svarbus dalykas buvo „ACTA skandalas“. Viskas prasidėjo nuo visokių leidybinių firmų lobistų ir genetiškai modifikuotų produktų gamintojų kėslų atimti iš mūsų mūsų gif’us, youtūbus ir kačiukus. Raginome rašyti mūsų europarlamentarams, jog mums tai nepatinka. Siuntėme SMS’us ministrams. Ministrai apie tai kalbėjo. Aš net į televizorių pakliuvau. Mitingavome per šalčius. Ir mums pavyko. Nors vėliau dar paaiškėjo, kad labai daug ką yra nuveikti – užtenka vien pažvelgti į autorinių ir gretutinių teisių įstatymą. Pradėjome diskusijas apie atvirus duomenis: organizavau konferenciją, prisiminiau senas tiesas, paanalizavau atvirų duomenų koncepciją. O vėliau paaiškėjo, kad niekas dar nenurimo ir į Interneto laisvę vis dar kėsinamasi.

    Raudonai pažymėtos šalys balsavo prieš naująjį ITR projektą. Juodai - už. Pilkos neturėjo teisės balsuoti arba nedalyvavo.
    Raudonai pažymėtos šalys balsavo prieš naująjį ITR projektą. Juodai - už. Pilkos neturėjo teisės balsuoti arba nedalyvavo.
  4. Internetai iš manęs padarė memą. Nugriuvė Sputniką. Suinstaliavau mamai Linux’ą. Sužinojau daug naujo apie naują paradigmą, ateinančią į mokyklas.
  5. Prezidentė sumanė sukelti vyriausybės krizę. Čia, mat, šėliojo valstybininkai.
  6. Parašiau į patį geriausią maisto super blogą!
  7. Tapau žinovu.
  8. Blogeriai išklausė kaip savo darbą vertina ir tobulina viena inspekcija. Apie tai parašiau aš ir Leo Lenox. Matyt kažką rašė ir Delfi, bet aš nemačiau.
  9. Aplankiau Kaišiadoris. Ir taip. Tai buvo rinkiminės kampanijos pradžia, o vėliau buvo kulminacija su anekdotais ir hipnozėm, bei kiek rimtesniais montažais (daugiau mano youtūbo kanale). Kaišiadoris lankiau kiek vėliau dar kartą. Ir dar daugybę kartų. Ir dar daug kartų, apie kuriuos nespėjau parašyti. Rezultatas: 24.

    Rodau moteriškei už ką balsuot.
    Rodau moteriškei už ką balsuot.
  10. Atpigo visuomeninis transportas Vilniuje.
  11. Buvau kalėjime.

    Kristus ant Linoleumo
    Kristus ant Linoleumo
  12. Daug ką sužinojau apie Afganistano misiją.

    Lietuviai vaikšto po žmones, dalina laikraščius ir dar kažką
    Lietuviai vaikšto po žmones, dalina laikraščius ir dar kažką (akinius paskui nusiėmė).
  13. Dar kartą sudalyvavau tinklinių pardavimų smegenų pudrinime.
  14. Analizavau balsavimo internetu aspektus.

    Bandymai pritaikyti IT sprendimus rinkimuose – tai tarsi papildomos kojos šuniui: turi jų nemažai, bet naudos iš to nedaug.
    Bandymai pritaikyti IT sprendimus rinkimuose – tai tarsi papildomos kojos šuniui: turi jų nemažai, bet naudos iš to nedaug.
  15. Dar vieną sieną remontavau.

O čia kitų blogerių geruliai

  • Labai ilgo pavadinimo blogas su 100 dienų avantiūra. Karolio Žukausko blogas. Tas žmogus greitos reakcijos šviesios galvos žmogus yra.
  • Kas nevarto protokolų, tas dažniausiai dar sako, kad nieko nėra tuose Internetuose jūsų. Tai todėl kad neskaito protokolų.
  • Kažkas emigravo į Taivaną. Labai įdomu. Niekaip nespėju tik paskaityt :/
  • Baltasis vaiduoklis visai apsileido. Labai retai rašo. Gal jį Baltarusijoje susėmė? O gal jis vis dar neišeina iš porinkiminio streso?
  • Pats geriausias Lietuvos blogas apie muziką. Kažkaip neaktyvus labai. Ką man klausyt dabar? Turima fonoteka kiek atsibodo. Gerai kad Nerijus užrodė Strapping Young Lad – vis dar neatsiklausau.
  • Blogas Domas rašo retai bet įdomiai. Jis įdomus vien jau dėl to, kad yra Lietuvos interneto patriarchų ir dar kažkokio soc. tinklo (:)) projektuotojas. Jis rašo ir angliškai.
  • Džokeris ant stalo – nežinau kaip jis atsirado mano readeryje, bet va paskaičiau vieną jo straipsnių – gerą plunksną turi.
  • Encoros blogas. Justės Latauskienės blogas. Visi nuo jos Gpliuse alpsta tiesiog. Vieni nuo britkumo (kai kurie postai apie ligas, spuogus ir parazitus), kiti nuo smagumo (dėl to paties ir dėl jos komiksų).

    Enkoros pirmas pasitaikęs komiksas
    Enkoros pirmas pasitaikęs komiksas
  • Mergina neturinti dantų. Nuostabiausi komiksai ir paveikslėlių rinkinukai.

    Čia Miglės pirmas pasitaikęs komiksas
    Čia Miglės pirmas pasitaikęs komiksas
  • Ieva stebuklų šalyje. Puikūs paveiksliukai ir dar puikesni komentarai. Tikras merginos dienoraštis. Galite bandyti skaityti, norėdami perprasti moterų mąstymą, bet vistiek neperprasite.
  • Ingrida Šimonytė. Nepatvirtinti šaltiniai tvirtina, jog tai tikrai ji. O be to ir matosi, kad ji. Sezono naujiena – na, tiesiog visas SKANDALAS (gerąja prasme)!

    Ingrida Šimonytė
    Ingrida Šimonytė
  • Karštos žinios. Čia kažkas matomai juokauja daug.
  • Komjaunuolis. Šis irgi juokauja matomai daug.
  • Konstanta 42. Pats geriausias blogas apie astrofiziką. Niekaip nesuspėju paskaityti. Bet paskaitysiu viską būtinai.

    Štai kaip ten viskas iš tiesų
    Štai kaip ten viskas iš tiesų
  • Laukinės žąsys. Pats geriausias blogas apie restoranus ir maistą Lietuvoje.
  • Leo Lenox. Besąlygiškai ir be kompromisų.
  • Namop. Dzūkė gyvenanti Briuselyje. Apibendrinantis tųjų lietuvių Lietuvos matymas man tai yra.
  • Petras. Jau sakiau, Petras iz osam.
  • Powiukė. Internetų ir kitų gerų dalykų mėgėja. Apie naujienas, įdomumus ir trendus.
  • Remigijus Šimašius. Pats teisingiausias teisingumo ministras (buvęs), o dabar Seimo narys. Visada įdomiai ir visada užkabina.
  • Rokiškis. Buvo paskelbta amnestija. Galite (kol vėl neužbanys) eiti greitai viską skaitytis ir jei kyla noras komentuoti bet ką ir ne į temą, tai parsisiųskite viską į savo kietąjį diską, nes gausite baną ir lauksite sekančios amnestijos. O kol lauksite – galėsite skaityti iš savo kietojo disko.
  • Kreivarankis. Dabar savo grafomaniją patenkina Gpliuse, todėl retai rašo į blogą.
  • Troy. Tai yra toks vyriškis. Kuris turi aštrią plunksną. Ir matyt sunkią ranką 😉

 

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar