Tęsinys nuo Benamio namų II:
Benamio namai III
Tęsiame nuo benamio namų II:
Patiekalas iš daug riebalų
Vienas mano mėgstamiausių žmonos man gaminamų patiekalų tai virtos bulvės su ypatingu žemaitišku bešameliu.
Tai patiekalas, kai reikia greitai daug ir sočiai. Receptas:
- Dedam virti bulves. Su lupynom ar be lupynų – nesvarbu.
- Imam spirgų. Spirgus galima imti iš skerstuvių kresnų:
Daug taukų su mėsgaliukais ant lėtos ugnies O galima imti ir iš tiesiog supjaustytų lašinukų (man skaniausi šalto rūkymo).
- Spirgus gerai paspirginti. Galima dar dėti svogūnų. Bet žmona jų paprastai nededa, nes nėra didelė tų mėgėja.
- Spirgus su taukais supilti į tuščią puodą.
- Keptuvėn įpilti pieno ir įdėti keletą šaukštų miltų – viską nuolat maišyti iki sutirštės.
- Tą bešamelį supilti ant spirgų:
Padažo maišyti iki vienalytės masės NEGALIMA! Kartą taip padariau tai gavau velnių stipriai... - Tą bešamelį su spirgais pilti ant bulvių, užsigerti kefyru, o užkąsti dar galima ir raugintais kopūstais – vitaminas C, kad riebybių riebybė nebūtų tokia sunki:
Tas ananasas čia "nepričiom"
Labai skanu! Labai sotu! Labai riebu! Žmona sako, kad tai iš rugiapjūtės ar bulviakasio, mėšlo mėžimo ir pan. (daug fizinio darbo reikalaujančių darbų) atėjęs patiekalas. O kadangi aš paprastai nei pjaunu rugius, nei bulves kasiu, nei mėšlą mėžiu, tai kurį laiką po to patiekalo sunkiai dejuoju ir jaučiu, kaip tempiasi pilvo oda.
Darželis II
Taigi turime privatų pigiausią darželį į kurį ir vežu savo vyresnėlį. Schema tokia:
- Keliamės prieš 07:00 (ar bent jau stengiamės)
- Rengiamės, ir kaip galima greičiau pro duris (darželyje turime būti >07:30, nes anksčiau nepriima)
- Sėdam į mašiną ir pastovėję prie poros šviesoforų, be jokių didesnių transporto grūsčių atvažiuojame iki darželio
- Palieku sūnų darželyje, o pats – į stotelę ir autobusu iki darbo (paprastai atvažiuoja 08:10~08:20)
- Po darbo autobusu per kamščius važiuoju iki darželio, sodinu vaiką ten palikton mašinon ir namo (vėl beveik be kamščių).
Tokia schema atrodo geriausiai, nes taip pigiausia, man priimtina schema. Autobusu važiuoju, nes nuo darželio iki darbo bjaurūs kamščiai – bandžiau keletą kartų važiuoti automobiliu, tai darbe geriausiu atveju būnu ~08:30 arba ~09.
Nei sunku nei lengva. Įdomu ar yra dar įdomesnių schemų pas ką nors?
Sportas
Gyvenk šia minute. Šiuo momentu. Džiaukis tuo ką turi. Mėgaukis. Nepamiršk, kad jei kažkas netinka ar nepatinka tai tik laikinai. Kas rytoj? O kas rytoj? Kam tas rytoj? Juk sakiau: gyvenk šiuo momentu.
Kai į viską žiūriu tarsi į žaidimą, tarsi į sportą, pajungiu azartą tada tarsi įsijungia atsarginis diz-generatorius. Užsikabinu jaunėlį ant pilvo, traukiu lėkštes iš indaplovės, sudedu nešvarias, išplaunu puodus… Taip į priekį pasilenkęs, stengdamasis apsaugoti jaunėlį nuo kokių nors galimai nemalonių įspūdžių.
Nugarą pjauna… Kartais net kairė koja nutirpsta. Nusimetu “kengūrą”. Klaupiuosi ant žemės ir darau nugaros raumenis pratampančius pratimus. Vyresnėlis krykštauja, daro tą patį. Aš saugausi, kad neįspirčiau jam netyčia… vėl…
Visur pilna žaislų. Visos plokštumos, kurios teoriškai turėtų būti vyresnėlio nepasiekimo zonoje perkrautos. Ypatingai vaistų lentyna. Iš ten imami visokie homeopatiniai, vitaminai D, Espumizanai, stodaliai, sinupretai, mano paties kažkokie vitaminai ir šiaip vaistai, kurie susikaupė. Imami vaistai iš ten paskubomis, paskubomis ir dedami atgal. Ten viskas kaip kortų namelis. Gyvename gan aukštai ant kalniuko ir net ketvirtame aukšte, bet atrodytų, jog esame pasiruošę potvyniui. Vyresnėlio žaislams tai negalioja. Žinau… žinau… negerai… reikia pratinti sudėti juos į dėžę. Bet antro diz-generatoriaus neturiu.
Paskutinėm dienom vyresnėlis ėmė “vogti” mano “aukso” valandas (kai vaikai miega ir mes su žmona sukišę nosis į internetus/mezginius/knygas/žurnalus). Neužmiega.
– Kumbayaaa miegeli, kumbaaaająąąąąą….. Ooouuuooouu kumbaaaayaaaa. – ramiu monotonišku balsu dainuoju.
-Ania?!! – išgirstu. Pramerkiu akis (užsimerkiu, kad susikoncentruoti į lopšinę, kad dar labiau migdytų), pažvelgiu – išsišiepęs stovi lovoj ir žiūri į mane.
– Taip. – sakau. – Miegok… Kumbayyaaaaa miegeli, kumbayaaaaa…
Tam kad geriau veiktų lopšinė – įkišu ranką ir glostau galvą arba ranką. Jau regis viskas! Jau jau jau tuoj užmigs! Ne… stumia mano ranką. Susirenku. Tada jis iškiša savo ranką ir reikalauja mano kitos rankos. Duodu kitą ranką. Šiek tiek paglostau. Vėl kažkas netinka – stumia. Iškiša savo ranką. Sukišu abi. Kurį laiką tinka. Paskui nebetinka. Įsikaria į lovą pas mane ir pradeda daryti savo tvarką:
– Čia ne mano! – traukia mano pagalvę (nu dar nežino, “čia ne tavo” žodžių junginio). Nu ką darysi. Atiduodu. Dėsto dėsto tą pagalvę, gula ant vieno šono, gula ant kito.
Žiū į laikrodį – jau pusantros valandos migdau… Pasikeičiam su žmona (jaunėlis jau pučia). Žmonai sekasi negeriau. Netenku kantrybės – susuku pirzių į kaldrą, užspaudžiu glėbį, tas žviegia tarsi skerdžiamas. Aš piktas, todėl laikau tik stipriau. Pažviegė ir nurimo. Dar kiek pasupau ir užmigo. Uff…..
Nu va ple – jau vienuolika! O nieko neperskaičiau… Skubu – viską paskubom permetinėju akimis, o jos limpa. Atostogos blet. Kol į darbą einu, tai atsigaunu – turiu net 9 valandas sau!!!!! Žinoma, žmonai nuo to negeriau. Gerai kad dičkis kol sveikas į darželį priduodamas, o tai būtų baisu namo grįžti.
Sportinis azartas išblėsta, kai suprantu, jog maratonas tik prasideda. Kita vertus visai kitaip imu vertinti visokias smulkmenas, kaip laisva minutė, pietūs su pačiu savimi neskubant.
Kaip ten sako? Jei neužmuša, tai padaro stipresniu? 🙂
Benamio namai II
Su sąlyga, kad sūnus vis dar serga… Ir su sąlyga, kad benamis vėl pakeitė savo dislokacijos vietą, tai štai jums perkelto namo užfiksacija:
|
|
|
|
|
|
|
|
Man irgi įdomu, kodėl jis nutarė perkelti savo namą. Šiaip jis yra dabar kiek tolėliau nuo tako. Gal slepiasi? Bet jei slepiasi, tai kodėl nesusitvarko savo pirmosios ir antrosios (ši pakankamai tvarkinga, nes joje išbuvo namas gal tik dvi dienas) vietų šiukšlyno? Akis pirmiausia už jų užkliūna, o tada pamatai ir namą. Gal kiek įdomu kaip bomžas (nes jei būtų normalus benamis, tai gal nedergtų aplink save taip) galvoja. Nes jis negalvoja kaip normalus žmogus, jis negalvoja kaip gyvūnas… Gal kaip narkomanas? O gal kažkas tarpinio tarp žmogaus ir narkomano?
Čia gaunasi toks savotiškas tyrimas: kiek bomžas apšiks miško per tam tikrą laiko tarpą…
Benamio namai
Laba diena. Jau seniai čia nebebuvau. Nežinau nei kur spaust nei ką rašyt… Taigi baisu.
Tai štai, vaikštant iš namų į darbą miškelyje užtikau štai tokius visokių atmatų pėdsakus:
Kažkokie pacukai svaiginosi tikriausiai viskiais šūdais ir paskui išsiskirstė visur primėtę šiukšlių. Nežinau kodėl, bet pavadinau tai pistūsiu. Gal dėl to, kad tai skamba pakankamai bjauriai. Beje netoli nuo tos vietos aptikau štai tokią palapinę:
Tos aukščiau fotkės darytos rugsėjį su mob. telefonu. Taip gavosi, kad į darbą tuo pačiu keliu kas dieną nebevaikštau, t.y. tik retkarčiais, t.y. tada, kai suserga sūnus ir kai jo nereikia vežti į darželį.
Susirgo mano sūnus ir aš vėl ėjau tuo keliu kur eidavau anksčiau ir žinoma tai yra proga patikrinti iš arčiau kaip sekasi benamio namui:
|
|
|
|
|
|
Susirgo trečią kartą ir tada namas buvo pafotkintas vėl:
|
|
|
|
|
|
|
|
|
Kaip matote, paskutinėse fotkėse benamio namas sugriuvęs. O kadangi sūnus vis dar serga, tai ėjau vėl tuo pačiu taku ir vėl pafotkinau, nes benamis namą pasistatė kitoje vietoje (su prieangiu šįkart):
|
|
|
|
|
|
Paskutinė fotkė tėra aprasojusio objektyvo menas…
Du tai pusantro karto sunkiau ar tris kartus sunkiau?
Tai va… Nesu tikras kaip čia iš tiesų buvo, t.y. ar aš, ar mes buvome pasiruošę antrajam, ar jis buvo planuotas ar neplanuotas… Ar pusiau planuotas… Bet tai jau nesvarbu.
Artėjant antro vaiko gimimui vis aplankydavo toks beviltiškumo jausmas. Juk turint ir vieną vaiką nieko nebespėjam. Žmona vis sakydavo kad jai jau stogas važiuoja ir kad atsibodo namie sėdėt. Kas bus kai antras gims? Juk jau dabar pralaimim visus frontus:
- visas pirmas aukštas užimtas1, antrajame aukšte nebėra vietos – nekalbant apie trečiąjį; kas bus kai užaugs iki antrojo?
- Priešo teritorijoje (pirmajame aukšte) pavojinga – visur užminuota ir reikia labai įdėmiai žiūrėti kur dedi koją.
- Dėmesys turi būti skirtas tik jam ir tik jam, ypač kai nemiega – knygų nebeskaitom, kompiuterių nežiūrim (aš jau net nebesinešu darbinio namo, nes nėra prasmės); kai jis miega – geriau miegoti ir mums, nes vakarai neguminiai.
- Pavalgyti kur nors ne namie… ne geriau jau namie ir paskubomis…
- Kiekvienas judesys, kiekvienas regis paprastas dalykas – tampa sudėtingu.
- O dar reikia nepamiršti, kad reikia vaikus teisingai auklėti, kad negalima pasiduoti silpnumo akimirkoms, kad negalima išsilieti ant jų; turi būt atsakingas už kiekvieną savo veiksmą ir padarytą/nepadarytą auklėjimo darbą, kuriuo tu ruoši atžalą gyvenimui.
Visa tai kas aukščiau paminėta yra vienas juokas ir laisvalaikis kurorte palyginus su krize, nutinkančia, kai vaikas suserga. Tas jausmas matyt lankydavo ir I-ojo pasaulinio karo dalyvius, tupinčius apkasuose ir laukiančių švilpuko arba riksmo “dujos!”.
Gimus antrajam viskas… Na, negalima sakyti kad pablogėjo. Sakykime – nepagerėjo. Neguminiai vakarai arba išvis išnyko arba sutrumpėjo drastiškai. Tai čia dabar du kartus blogiau? Ar mažiau? O gal daugiau?
Ai mažiau reikia galvoti apie “blogiau”. Nes turiu du puikius sūnus, kurie teikia ir daug džiaugsmo – ne tik rūpesčių. Kažkaip šiuo metu nesugalvoju ką parašyti apie “gerai” 😉
__________________________________
1– Ir ne šiaip sau užimtas, o užimtas taip, kad kai daraisi arbatos, tai nėra kur pastatyti puoduko. Na ne taip, kad ką nors pastūmus vietos atsiras. Stumti negalima – nes kažkas nukris.
Pasivaikščiojimas
Buvome su vaikais pasivaikščioti į Sereikiškių parką. Jaunėlis vežime, vyresnysis palaidas… 😉 Neįtikėtinai gražiai gavosi nufotografuoti Augustą:
Labai graži perspektyva ant tako, o ir pats Augustas gražiai pozuoja.
Grybai
Išleidau žmoną palakstyt. T.y. pagrybaut. Vienoj tokioj Dzūkijos miško sodyboj laukiu žmonos, kol grįš su grybais:
