Gegužės 21 dieną Transparency International Lietuvos skyrius rengė seminarą Vilniaus savivaldybėje tarybos posėdžių salėje.
Iš karto nusprendžiau, jog tai bus labai įdomus renginys ir kad į jį susirinks daugybė žmonių. Seminaras buvo organizuojamas po darbo valandų, tad daugeliui laikas turėjo tikti.
Panašiai tikėjosi ir Transparency International: buvo suorganizuotas sinchroninis vertimas – ant kiekvieno tarybos nario staliuko buvo imtuvas su ausinėmis, buvo vertėjas.
Šiek tiek nustebau, kai renginiui jau prasidėjus, paaiškėjo, jog mūsų tėra va tiek (su manimi, nes aš fotografavau):
Keletą esminių seminaro detalių jau paminėjo ponia Aušra Maldeikienė savo bloge. Beje, kiek supratau, esu ten paminėtas, kaip neabejotinai doras ir jaunas tarybos narys. Ten ponia Aušra, man atrodo, mano, jog balsavime dėl ikimokyklinio ugdymo kompensavimo yra interesų konfliktas. T.y. konfliktas, tarp tarybos narių, kurie moka už ikimokyklinį ugdymą ir visuomenės, kuri tokių išlaidų nepatiria.
Apie Transparency International renginį Vilniaus savivaldybėje pratęsiu kiek toliau, o dabar paimkime ir išspręskime šią Maldeikienės problemą.
Antai ponia Aušra kiek vėliau savo straipsnyje, jau diskurse apie Air Lituanica, mini vaikus, kaip investiciją su potencialia grąža. Aš šitą analogiją/pavyzdį pasiimsiu iš ten į šią dilemą ir pasakysiu, jog tie 1200 EUR per metus tai ne papildomos pajamos, o investicija. Investicija į mano vaikus, prie kurios mano (beje ir Aušros Maldeikienės taip pat) sprendimu prisideda ir miestas. Ir mano galva, čia naudos iš to gaunu ne tik aš bet ir visuomenė[1]. Nors ši investicija negarantuoja tos grąžos (kaip, beje, beveik visos kitos investicijos), bet sukuria prielaidas gauti ją didesnę. T.y. geriau išugdytas vaikas gali sau, o tuo pačiu ir visuomenei kurti daugiau naudingų dalykų[2].
Taigi, Maldeikienės problema yra ta, kad ji tuos pinigus laiko pajamomis, o ne investicijomis. Investicijomis į vaikus, kurie galimai dėl to kurs didesnę vertę visuomenei.
Apskritai tai visos valdiškos investicijos turėtų tenkinti viešąjį interesą ir pageidautina – kuo efektyviau (mažiau pinigų – daugiau viešojo intereso)[3]. Gi valdžios toks darbas ir yra, nes be jos lyg ir nebūtų kaip tenkinti to viešojo intereso taip efektyviai. Ar ne? Nors antai anarchizmas sako, jog valdžia negali spręsti viešojo intereso problemų efektyviau, nei pati visuomenė ar atskiri jos individai. Dėl efektyvumo visada bus ginčai. Ir retai kada sužinosi, kurie teisesni, o kurie ne, nes dažnai kitokių sprendimų tomis pačiomis sąlygomis patikrinti jau nebegali.
Grįžtam prie Transparency International renginio.
Sužinojome, kad Vilniaus savivaldybėje yra pasitikėjimo telefonas, kuriuo galima anonimiškai pranešinėti apie korupciją, bet nėra aišku nei kas į tuos skambučius atsiliepia, nei kaip saugomi skambintojo duomenys, nei kaip jie naudojami. Arba ta informacija ne vieša. Reiks pasidomėti.
Taip pat paaiškėjo, kad ir Norvegijoje korupcija klesti ir ypatingai savivaldoje. Norvegijoje, pasirodo, yra gan panaši sistema – ypač mažesniuose administraciniuose vienetuose. Ten dirba nepilno etato politikai, t.y. turi pagrindinį darbą ir darbas, kaip miesto politiko yra kaip papildoma veikla. Daugiau gyventojų, didesnėse savivaldose – dirba daugiau pilno etato politikų (nesu tikras ar tai teisingai supratau). Mėginau pasitikslinti ar kas nors mėgino pažiūrėti ar nėra koreliacijos tarp korupcijos indeksų ir tų pusės etato politikų kiekio. Nieks tokių dalykų neskaičiavo. Bet tikriausiai pagrindinės didesnės korupcijos savivaldose priežastys yra šitos:
- vykdomoji valdžia daro konkrečius sprendimus, kurių rezultatai aiškesni, o ir galimos korupcijos užsakovams lengviau gauti naudą;
- savivaldoje sprendimai vietinės reikšmės ir jų daug – lengviau peržengti barjerą, nes galgi mažesnis pasekmių mastas ir mažesniems dalykams – mažiau visuomenės dėmesio;
- barjerai patekti į valdžią mažesni, o tai reiškia, kad gali patekti įvairesnių žmonių.
Gal dar kokių yra, kurių nepaminėjau? Tiesa, antrąjį bullet’ą paneigė patys norvegai papasakoję istoriją apie valdininką, kuris su vandens tiekimo įmone prasuko tokias makles, kad net norvegams pasirodė kaip labai didelės (milijonai, daugybė milijonų pinigų). Bet kyšininko pagavimas galgi ir buvo sąlygotas masto.
Seminare užsirašiau sau tokią pastabą: “Corruption exposes. Barriers to overcome. Barriers to build.”
Korupcija išlenda, todėl reikia mažinti jos išlindimo barjerus, o tai pat didinti barjerus korupcijai kurtis. Pavyzdžiui atviri duomenys irba jų statistinė analizė gali būti veiksniais, kurie mažina barjerus korupcijai išlįsti. Tuo pačiu žinant, kad tai yra – sunkiau apsispręsti užsiimti korupcija. O jei dar padarytumėm prielaidą, jog IT neraštingi galimai kyšininkai apie tai nelabai net galvoja, tai efektyvumą šito dalyko kelia dar aukščiau. Bet čia lazda turi du galus – antai IT neraštingi žmonės kuria įstatymus, apie kurių poveikį nenutuokia. Arba atvirkščiai – nutuokia ir kovoja su tuo savais metodais. Ateis lošimų organizatorius ir užblokuos GitHub’ą, kur atvirieji miesto duomenys, nes ten galimai kas nors lošia iš pinigų (pavyzdžiui stato kuris paviešintas sandoris labiau korumpuotas).
Na ir pabaigai pasvarstymas apie tai kodėl tiek mažai susirinko žmonių į šį seminarą. Priežasčių gali būti daug, bet viena pagrindinių, mano galva, yra tai, kad korupcijos problema yra akivaizdžiai nuvertinama. Nesvarbu ar nuvertina skaidresnis ar korumpuotesnis politikas. Abiem atvejais tai yra blogai. Jeigu į panašų seminarą po metų ar dviejų susirinks bent trečdalis tarybos narių, tai reikš, kad dirbame gerai.
_______________
[1]– parašiau ir mintyse pamačiau įvairiais epitetais papuoštų teiginių srautą iš trolibano apie tai, kad dėję jie ant mano apsiseiliojusių, jokių garantijų neduodančių, išperų ir kad avialinijos buvo šimtąkart geriau. Tai aš gal labai dėl to nesigraužiu, nes čia dabar realybė yra viena, o ponų trolibanerių norai yra kita.
[2]– Čia kai pagalvojau dar atidžiau, tai visuomenė iš to gal net daugiau gauna naudos nei aš. Antai vienas žydas sako, kad renka visus ugdymui ir auginimui išleistų pinigų čekius, o kai atžalos “atsistos ant kojų” pateiks tuos čekius apmokėjimui. Kuo toliau tuo labiau galvoju, jog tai labai gera mintis.
[3]– 100 Eurų miesto investicija į kiekvieną, galintį eit į ne valstybinę ikimokyklinio ugdymo įstaigą yra efektyvi. O efektyvi todėl, kad tai investicija į paslaugą, o ne į kapitalą ar kitokį amortizacines išlaidas turintį turtą. Ir dabar šitaip investuoti yra gerai, nes panašių gimstamumo bangų ateityje deja nesitikima. Tai yra, jeigu investuotumėm į infrastruktūrą arba žmogiškuosius resursus (a.k.a. darželius), tai šie būtų nebenaudojami efektyviai po metų ar kelių, o amortizacinės išlaidos liktų. Aišku lieka klausimas ką veiks privatūs darželiai, jei bus mažiau vaikų, bet privataus kapitalo įmonės moka keistis ir prisitaikyti daug efektyviau nei valdiškos, o jų amortizacinės išlaidos yra jų, o ne savivaldybės.
Taigis. Kišdamas daug tuzinų pinigų į savo vaiko ugdymą aš darau baisiai didelę paslaugą valstybei, nes investuoju už ją. Kitaip sakant, dovanoju jai nuostabų gabalą ateities. O jeigu net ir mano vaikas nuspręstų emigruoti, tai ta investicija gaunasi nukreipta visam pasauliui. Vadinasi, esu stačiai pasaulio patriotas, nes rūpinuosi geresne jo ateitimi.
Pys.
Visa švietimo sistema turėtų padėt mūsų investicijoms būti efektyvesnėmis.
Beje kaip Kaune? Ten lyg ir veikia panašus dalykas…
Jo, jau žada pradėti veikti, laukiam tikslios procedūros apmatų.
Hm… Aš kažkaip maniau, kad jau veikia. Lauksime atsiliepimų. Parašyk apie tai. Aš net emeilu gaunu paties updeitus bloge (neištryniau alertų kažkodėl, nors paprastai emeilu nepriimu nieko, o skaitau blogus feedlyje).
„Socialinės paramos skyrius atsakė, kad dėl tikslių procedūrų ir veiksmų į juos reikia kreiptis po liepos 1 dienos, tuomet jie aiškiai įvardins visus procesus, visų šalių veiksmus ir jų terminus.“