Va ką dovanų gavau:
Giroskopinis riešo/pirštų ir kt. rankos raumenų treniruoklis. Sako galima pasiekti >12 000 rpm rotoriaus greitį. Kažkoks graikas laiko pasaulio rekordą: 16732 rpm…
Just another reason not to work today.
Va ką dovanų gavau:
Giroskopinis riešo/pirštų ir kt. rankos raumenų treniruoklis. Sako galima pasiekti >12 000 rpm rotoriaus greitį. Kažkoks graikas laiko pasaulio rekordą: 16732 rpm…
Just another reason not to work today.
– Šiandien pamokų nebus!
– Kodėl?
– Nes […]!
-Valio!!!
Tai mano sugalvotas dialogas, kuris tik turėtų perteikti nuotaiką. Tokia nuotaika vyravo mano klasėje. Visokie anekdotai pasakojami apie vaikų nenorą mokytis išduoda, jog ta nuotaika arba tiesiog mintis, apie nenorą eiti į mokyklą, “sėdėti” pamokose yra daugelio žmonių sąmonėje.
Kodėl vaikai nenori eiti į mokyklą? Juk žinios ir saviraiška, tai malonumas, tai yra dalykas, kuris motyvuoja, siekdami pažinti mes kuriame naujus būdus gauti daugiau žinių ir save išreikšti(na, ten visokie patogumai, kaip automobilis ar klozetas – pageidaujamas šalutinis žinių gavimo ir siekimo efektas).
Internetuose radau va tokį šaunų mokinių sukurtą video reportažą, kuriame kalbama tik apie simptomus ir kovą prieš juos.
Tad kodėl? Kodėl vaikai nenori eiti į mokyklą?
Manau, galimų atsakymų daug, tiksliau galimų simptomų daug: nes yra smagesnių užsiėmimų t.y. smagiau pažaisti kieme/namie/kompu, nes smagu maištauti, nes nesvarbios/neįdomios pamokos, nes smagu pačiam mokytis iš savo klaidų… Smagesni užsiėmimai, maištavimas ar siekis kitaip patirti pažinimo džiaugsmus nėra priežastis, o tik simptomai.
Tad kodėl? Kodėl vaikai labiau nori žaisti kieme/namie/kompu; kodėl smagu maištauti; kodėl smagiau mokytis iš savų klaidų?
Nes darydami tai kas patinka, vaikai patiria daugiau džiaugsmo, nei sėdint nuobodžioje pamokoje.
Kodėl pamoka nuobodi, jei pažinimas ir saviraiška yra tai kas motyvuoja? Irba kodėl vaikai patiria daugiau džiaugsmo ne pamokose?
Nes tie “labiau patinkantys” dalykai suteikia siekiamus rezultatus, o tuo pačiu malonias emocijas. Žinoma, vaikai negali žinoti ko jie nori, nes jie yra vaikai ir kol kas nežino iš kur atsiranda daiktai, apie kuriuos jiems mes norime papasakoti nuobodžiose pamokose. Per daug nesicackindami mes tiesiog sakome vaikams, kad mokytis būtina ir kad to iš jų besąlygiškai reikalaujame.

– Kokie puikūs mokymai! Bet tai Lektorius(-ė) kokis šaunuolis(-ė)! Kaip įdomiai papasakojo viską… Bet tai geras, ane!?
Čia dar viena frazė, kurią girdėjau iš kai kurių savo kolegių(-ų). Ir dar: kiekvieną kartą po kursų lektorius padalina lapus, kuriuose atsakome į keletą klausimų, apie tai kaip mums buvo svarbu/įdomu, ką patobulinti ir panašiai. Tą informaciją lektorius tikriausiai pateikia užsakovui (kad ir per tarpininkus). Užsakovas pagal tai sprendžia ar lektorius gerai atliko darbą ir ar jis bus užsakomas kitą kartą.
Kodėl vidurinėje nebuvo taip įdomu mokytis? Kodėl mes ten tokie nemotyvuoti būdavom? Kodėl dabar žmonėms įdomu būti kursuose ir juos lengva motyvuoti? Ką reikia daryti?
Taigi, imame ir sukuriame gerą mokymo programą, patvirtiname ją ministerijoje ir perduodame į mokyklas vykdymui. Bet sugalvojame tokią gerą programą, kad jauni protai būtų sudominti, kad jie pajustų pažinimo džiaugsmą, kad galėtų naudodamiesi žiniomis išreikšti save.
Tačiau bet kokią programą galima sugadinti netinkamai ją diegiant. Todėl mes į darbą mokyklose priimame tik gerus mokytojus ir sukuriame matavimų ir motyvacinę sistemą, kad mokytojai būtų skatinami dirbti geriau, kad jie patys tobulėtų.
Kaip užtikrinti, kad matavimo metodai būtų teisingi ir kad matavimų rezultatai atspindėtų tiesą?Kaip pamatuoti, kad vaikai gauna ir priima informaciją?Kaip užtikrinti kad mokytojai būtų įvertinami objektyviai?
Reikia žiūrėti kaip vaikas sugeba panaudoti tą informaciją.
Kaip objektyviai pamatuoti vaiko gebėjimą save išreikšti?
Viskas daugmaž paprasčiau kalbant apie tiksliuosius mokslus.
Bet kaip sužinoti ar vaikas išreiškia save pakankamai kūryboje? Kaip išmatuoti kūrybiškumą? Ar vaikas pakankamai save išreiškia savo kūryboje?

O ką jeigu duotumėm vaikui užpildyti klausimyną, kuriame būtų vertinamas mokytojas ir jo perteikiama informacija? O ką jeigu mes tiesiog paklaustumėm ar vaikas yra laimingas?
Kaip išmatuoti laimę?
Vaiko reikia tiesiog paklausti: “ar smagu? Ar patinka? Ar džiaugiesi? Ar nori tai daryti vėl?”. Netgi gavus teigiamą apsimestinį (dėl kokių nors priežasčių) rezultatą, tai identifikuoti galima nesunkiai. Jei manote, kad to per mažai, tai pagalvokite, kodėl vaikas gali būti nelaimingas užsiimantis kūrybine veikla? Gal todėl, kad nesigauna, kaip pats nori? Gal nesigauna kaip kitiems? Gal nori padaryti geriau nei gaunasi? Kodėl gaunasi blogiau, nei tikisi jis pats ir aplinkiniai? Gal todėl, kad neįsisavino žinių ir praktikos, kuri bandoma jam perteikti? O ką mes matuojame? Taigi tai ir matuojame – kaip vaikas įsisavina žinias ir kaip sekasi jam praktika.
Pats augdamas, atsimenu jausdavau retkarčiais tokį nejaukų neužtikrintumo jausmą, tokį nerimą, nepasitikėjimą savimi. Na, tokį lyg adrenalinas kiltų iš pilvo aukštyn ir spausdamas gerklę baigdavosi nemaloniomis mintimis. Tais momentais jausdavausi nelaimingas, nes nesuprasdavau kaip pasiekti iš manęs prašomą rezultatą, nes nežinodavau ką turiu padaryti. O mokytojams nebuvo labai svarbu kaip jaučiuosi. Jiems svarbu perduoti man informaciją ir pagal patvirtintus metodus patikrinti kaip tą informaciją gavau, o įvertinimas priklauso nuo patikrinimo rezultato.

Man rašymas patiko, bet gaudavau prastus pažymius už rašinius (ne vien dėl gramatinių klaidų). Niekaip nesupratau ką negerai darau. Klasiokės, regis, prirašydavo visokių lėkštybių arba perrašydavo savais žodžiais chrestomatijose esančias mintis ir gaudavo puikius pažymius. Jos tiesiog suprato kaip veikia patikrinimo algoritmas ir tiesiog darydavo taip, kad atsakymas būtų teisingas. Aš manau, jog tai yra negerai, nes tokio patikrinimo rezultatas tėra vaiko gebėjimo perprasti patikrinimo algoritmą įvertinimas, o ne žinių, kurių perteikimą buvo norėta pamatuoti.
Na gerai jau… Nemanau, kad aš toks puikus rašytojas. Netgi priešingai, manau, kad esu nelabai koks rašytojas – nesugebu perteikti savo minčių taip, kad suprastų daugelis, nesugebu jų taip poetiškai ir vaizdžiai iliustruoti, kad net ašarą išspaustų, bet ir nemanau, kad buvau tinkamai to mokomas. Galų gale ir pats pradėdavau perrašinėti chrestomatijas, o už atmestiną to darymą gaudavau tik patenkinamus pažymius. Negana to, aš net neskaičiau tų būtinųjų kūrinių – aš tiesiog perskaičiau chrestomatiją (tiksliau tik ištraukas).
Kaip išmatuoti, kad pedagogas pakankamai lavina vaikų kūrybą? Kaip pamatuoti pedagogo darbą? Matuoti reikia jo darbo rezultatus, t.y. patikrinti ar jo mokiniai laimingi. Kūrybiškumas tai laimė. Laimingas vaikas, kuris jaučiasi įvertintas ir kai jis jaučiasi darąs tiek kiek jis nori padaryti.
Vakar tiek daug įvyko! Va vienas net stebėjosi:
Vienu metu: Garliava, Rubikai su FNTT, Abonentas pas Gazpromą, Atominės ir terminalų svarstymai. Kas čia per diena tokia? Ar kažką praleidau?
O aš vakar dar pastebėjau itin daug sraigių pakeliui į darbą. Suskaičiavau virš 200 ir tik ant savo tako ir tik kol ėjau miškeliu (~400 metrų). Paprastai jų būna ~100. Tai va…
Vakar susitikau su senu bičiuliu. Visiškai netyčia ir neplanuotai. Taip jau nutinka, kad su juo susitinku visiškai netyčia ir neplanuotai jau kokį antrą kartą. Susitikti su juo prielaidų nedaug, nes dirba Norvegijoj, nors pastaruoju metu į Vilnių vis dažniau atskrenda.
Besipasakojant kaip kam sekasi užėjo kalba apie blogus. Tada paaiškėjo, kad bičiulis skaito lryto ir delfio straipsnius po keletą kartų, kai būna tikrai liūdna. Taigi taip negalima! Tai aš jam nusiunčiau visą savo skaitomų blogų sąrašą (google reader’io exportą xml formatu). Ir trumpai aprašiau kiekvieną iš jų. Stengiausi aiškinti taip, kaip neskaičiusiam blogų ir nežinančiam jų. Tai padaręs supratau, kad ne jam vienam tai galėtų būti įdomu. Tai galėtų būti eilinės blogerių savaitės pradžia. Taigi mano skaitomi (ir nelabai) blogai ir kaip aš juos apibūdinu neskaitančiam/nežinančiam blogų (ne prioritetų tvarka):

Disclaimer’is: paprastai apie kitus žmones nuomonės sakyti viešai nereikia ir to daryti neverta, nes tai turi daugybę neigiamų aspektų, ypač, jei nuomonė neigiama ir nuoširdi. Bet apie blogus daryti tai, manau, galima, nes blogai tai ne žmonės ir neigiamos nuomonės apie blogą negalima priimti kaip neigiamos nuomonės apie tą blogą rašantį asmenį. Antra vertus aš būčiau itin patenkintas ir laimingas, jei koks nors keistas žmogus laikytų pas save readeryje mano blogą ir jo negalėtų pakęsti.
Šį šeštadienį lijo. Ir vėjas pūtė… Tad laukan nėjom – užtai gaminom daug valgyt, klausėm džiazo ir kitaip dūkom.
Pastebėjau vieną dalyką: kai mūsų miegamųjų rajonų pilkų blokų namai sušlampa ir dėl to patamsėja, tai išryškėja balti plastikiniai langų rėmai, kurie beveik šviečia bendrame fone (ypač jei jau vakarėja). Tada tie namai pasidaro trumpam savotiškai gražūs:
Aš kaip ir kokį trečią šeštadienį traukiau iš šaldytuvo aviuko stuburo galą, viriau bulioną, su bulvėm ir morkom. Bet kad nebūtų taip liūdna, nutariau dar iškepti karamelizuotų bananų įdaro pyragą (neseniai mačiau per eilinį kažkokį Oliverio šou per tv). Bananai? Skanu! Karamelė? Skanu! Garantuota sėkmė! Tiesa, Oliveris tame savo šou ėmė jau iškeptą sausainį iš parduotuvės, na o aš, kadangi neturiu tokio ir kadangi nenoriu per vėsų orą lijant su vaikais eiti paduotuvėn, tai daug lengviau jį yra išsikepti: susiradau internetuose kapotos tešlos receptą, tad taip ir padariau:







Na, o įdaras va toks:






Na, o kad vakarui nebūtų taip visai jau liūdna, pagaminau carbonara padažą makaronams:


Sekantis šeštadienis bus paskutinis, kai žmona eina į kursus. Reiks gal kaip nors ypatingai atšvęsti… Gal turit kokių idėjų?
Commonsense.lt tinklaraštį ėmiau skaityti tada, kai pradėjau domėtis lietuviškais blogais. Lietuviškais blogais ėmiau domėtis ne taip jau ir seniai (gal prieš 3 metus). Galvojau kodėl gi taip vėlai susidomėjau tokiu dalyku? Į galvą atėjo tik keletas minčių: kalta aplinka (niekas iš tų, su kuriais artimai bendravau nesidomėjo lietuviška blogosfera ar panašia saviraiška), užteko veiklos ir be blogų skaitymo (kompiuteriniai žaidimai, pramogos su žmona ar draugais ir pan.). Taigi, šis tas pasikeitė: ėmiau aktyviau bendrauti su draugais, kurie domisi ir užkrėtė blogais, prasidėjo šeimyniškesnis gyvenimas (nu… vaikai…).
Aha, šios dvi priežastys yra pagrindinės, dėl kurių ėmiau domėtis ką žmonės internete rašo. Ai, dar viena kiek šalutinė priežastis: mūsų butų savininkų bendrijoje buvo bardakas (kol kas ir dabar nėra ideali tvarka, bet jau kur kas geriau) ir manęs paprašė sukurti “puslapį” bendrijai. Tai aš ir sukūriau. Paklausinėjau, dar pamenu, friendų kokią platformą jie man pasiūlytų (wordpress’as tai tapo). Ach, štai, dar viena priežastis: aktyvus dalyvavimas socialiniame tinkle (tada vienintelis, kurį žinojau buvo FB). Į FB irgi atėjau gan vėlai, nes niekinau tą daiktą, laikiau tai tuštybe, nes mačiau Farm Wille.
Ilgoka įžanga gavosi… Na, žodžiu Commonsense.lt yra keletas itin protingų ir veiklių žmonių, kurie sugeba priversti mąstyti, parodyti tai kas paviršiuje (tai, ko daug kas nemato) ir tai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios juos skaičiau skaitau ir manau, kad skaitysiu. Tai va, Commonsense.lt autoriai tikriausiai dažniausiai dirba pagal TOC, tai tokia teorija, kuri užkrečia ir įtraukia tartum sekta (išties požymių panašių yra, nes dažnai klausia: “kiek pardavei?”, “Kur babkės?”, organizuoja visokius susitikimus)… Buvau jau keliuose jų susirinkimuose (bene dviejuose – vienas iš jų buvo jų gimtadienio šventimas, o kitas, visai neseniai, organizuotas seminaras). Nuogai nusirenginėti ir žudyti nekaltų gyvūnų nereikėjo. Reikėjo klausyti ir suprasti. Nieko panašaus nesu matęs ar girdėjęs: universalūs mąstymo metodai ir įrankiai tais metodais naudotis. Vien ta frazė yra kažkokia mistinė: “mąstymo metodai” arba “mąstymo įrankiai”… Kas per nesąmonė?! Ir iš tiesų tai šiek tiek netgi pasąmonė: į paviršių ištraukiama informacija naudojantis universaliomis sakinių struktūromis, laikantis mąstymo disciplinos. Aha, mąstymo disciplinos. Net nežinau kaip tai paaiškinti… Gal kaip “Kas? Kur? Kada?” žaidimas – turi mąstyti disciplinuotai, tam, kad komanda rastų teisingą atsakymą. Maždaug taip.
Taigi, šio penktadienio schema bus konfliktų debesys! Tai yra tas dalykas, su kuriuo susipažinau tame pačiame commonsense.lt, o seminare man aiškino, kaip tuos debesis kurti ir kaip ieškoti problemos/konflikto sprendimo. Susipažinimui galite rasti medžiagos VersloAkademija.lt portale. O aš paišysiu debesis man aktualia tema:


Na štai. Dabar reikia sugalvoti kokie turi būti pagrindiniai principai veiklai namie, tam kad vaikai būtų laimingi.

Nebeprigalvoju daugiau principų.
Dabar didžiausias iššūkis visus šiuos principus turėti galvoje ir nepamiršti jais naudotis kas vakarą grįžus iš darbo į laukiančią ir mylinčią šeimą. Ir naudotis ja tikriausiai reikėtų nuosekliai iš viršaus į apačią. Ar kaip?
Dar žiūrėkite:
Penktadienio schema #8
Penktadienio schema #7
Penktadienio schema #6
Penktadienio schema #5
Penktadienio schema #4
…
Rusiškas logikos ir mąstymo žaidimas, kurio franšizę nusipirko TVmanija ir kurį transliuoja TV3. O rašau apie tai todėl, kad aš patekau į tą žaidimą ir esu Aurelijaus Katkevičiaus žinovų komandoje.
Jei kas nematėte per televizorių, tai būtinai pažiūrėkite per čia:
http://www.tv3play.lt/program/kaskurkada
Jeigu jūs ne Lietuvoje ir negalite matyti tv3 play, o norite pamatyti vistiek, tai parašykite man į komentarus savo el. pašto adresą.
Arba total success (angliškai)! Mane rodė žurnalistams banginiams! Aš esu FAMOUS (IRGI ANGLIŠKAI, o reiškia “įžymus”)!
http://www.commonsense.lt/2012/05/07/kaip-gimsta-naujienos-blogosferoje-video/
Ech… Banginiai, kašalotai! Laukiu dovanų, pakvietimų ir pasiūlymų! Rašykit į komentarus! 😉
Ačiū commonsensininkams ir Mindaugui!
P.S. atkreipėte dėmesį kiek nuorodų?
Tos “žąsys” tai sparčiai populiarėjantis Andriaus Užkalnio projektas. Aš labai džiaugiuosi, kad jis sugalvojo jį ir kad jį įgyvendino, nes tai iš principo vienintelė vieta, kur objektyviai, nes ten viskas subjektyviai (aha!) galima gauti informacijos apie restoranus, kavines ir kitokias valgyklas, t.y. apie aptarnavimą, maistą ir net kainas!
Labai svarbus dalykas apie tas “žąsis” yra dar ir tai, jog jis savotiškas open source – t.y. į jį gali parašyti svečiai (ne tik Andrius Užkalnis). Ir aš ten netgi galiu parašyti!! Publikuoti jau du atsiliepimai:


O kur jūs lankėtės su visa šeima ir kur jums aptarnavimas/maistas labiausiai patiko/nepatiko?
Vienas toks pats geriausias Lietuvos regbio treneris ir visokiausių įdomiausių istorijų pasakotojas visiems viename socialiniame tinkle (G+) pranešė, jog 2012 metų gegužės 5 dieną žais Lietuvos ir Kroatijos regbio komandos. Nutariau, jog būtinai reikia nuvažiuoti. Mačiau epizodiškai regbio varžybų per tv ir man visai patiko: azartiškos rungtynės su gan įdomiais vaizdais (ypač, kur vyrai stumdosi vienas kitam galvas beveik į klynus sukišę ir labai techniškai išnaudoja vienas kito jėgą, arba kur įmeta kamuolį iš užribio ir komandos draugai iškelia saviškius aukštyn ir pan.). Dar, pamenu, mano vienas dėdė sportavo šį sportą Kaune.
Taip jau išėjo, kad svečiavosi žmonos mama (žinau, galima ir vienu žodžiu parašyti), kuri, deja, bet turėjo šeštadienį ir išvykti (autobusas 15 val, o varžybos prasideda 13:30). Tad ėmėme krautis amuniciją:
Išsikrapštyti, žinoma, pavyko tik ~13 val. Kelioninis vežimukas (kuris gyvena bagažinėje), didelis vežimas ir triratis vos tilpo, bet tilpo į mano caravan’inę bagažinę (ačiū opeli, kad tavo omega tokia talpi). Miegantis jaunėlis (dar namie užmigo) buvo įkeltas į kėdutę gale, o vyresnysis jau moka užlipti pats į kėdutę, įtaisytą priekyje (nes jaunėliui gale dar reikia priežiūros ar net paėmimo ant rankų ilgesnėse kelionėse). Žmonos mamos tašės ir ji pati tilpo šalia jaunėlio (ačiū opeli dar kartą). Panašiomis situacijomis važiavimas automobiliu yra pats lengviausias ir paprasčiausias darbas, tad kiek pasiilsėjęs, jau Geležiniame Vilke už Seimo tunelio ir už Čiurlionio viaduko pastebėjau, įtartinai ilgą automobilių ir motociklų koloną, prasidėjusią iškarto už įvažiavimo į Pietarį. Teko staigiuoju būdu pakeisti planą (planavau sustoti prie Lakštingalos (vienas baisesnių dalykų Vilniuje)) ir sukti į tą Pietarį, o sustoti Konarskio gatvėje ties požemine perėja į Vingio parką. Perėjus tą perėją pastebėjome daugybę motociklų ir kitokių dviračių motorinio transporto priemonių važiuojančių Geležiniu Vilku. Tada jau kilo įtarimai, jog jie visi į Vingio parką.
Taigi, eidami siaurais nepagrindiniais parko takais kažkaip atsidūrėme toje vietoje kur tų motociklininkų buvo daugiausiai ir kurie važinėjo parko takais kaip su dviračiais. Vyresnėlio triračio valdymo svirtį (turi tokį featurą, kuriuo galiu valdyti triračio vairą, dėl ko vyresnėlis nelabai patenkintas ir dėl valdymo kovoja gan įnirtingai sukdamas būtinai į priešingą pusę, nei aš suku ir iš visų jėgų) teko imti dviem rankom ir šiek tiek pasiginčijant prasiveržti pro visą tą maišalynę. Vargšė žmonos mama su vežimu ir jaunėliu jame, sukaupusi drąsą ir jėgas taip pat stengėsi nuo mūsų neatsilikti.





Dar prieš išvažiuodamas pažiūrėjau žemėlapyje kur tas stadionas yra – ir gerai padariau, nes ten dar nei karto nebuvęs radau pastarąjį gan lengvai ir greitai. Jei čia būtų kokios nors Laukinės žąsys, tai sakyčiau, kad logistika iki stadiono yra labai prasta – nėra kur su vežimu prasibrauti… Ar bent jau nesimato iš pirmo žvilgsnio… Žmonos mamą su jaunėliu palikau paprastame stadione, o į regbio stadioną nuėjome tik su vyresnėliu ir foto aparatu. Jau buvo gerokai po pusės antros, bet, kaip rėkė rėkautojai į mikrofoną, treneriai savo auklėtiniams dar sakė įkvepiančias kalbas, o jie tuo tarpu mums visiems pasakojantys baisiai įdomią kažkokią informaciją. Tad mes su Augustu patraukėme laikrodžio rodyklės kryptimi aplink stadioną.



Beeinant subėgo komandos į stadioną ir buvo sugiedoti Kroatijos ir Lietuvos himnai.
ATN:



Priėjus dešinį (nuo pagrindinių tribūnų) stadiono šoną vyresnėlis užsimanė sysių. Tad teko pažymėti stadioną.







Prasidėjo varžybos, ėmė rėkti sirgaliai, Augustas išsigando ir liepė būti nešamas, tad mano norai truputį pafilmuoti buvo stipriai apriboti ir laiku ir kokybe…
Apėjimą pabaigėme ~14 val. Grįžau pas žmonos mamą su jaunėliu, pamaitinom pastarąjį varške, kad nerėktų ir 14:20 teko išskubėti link automobilio.

Jaunėlį teko stverti į nešionę, o vyresnėlį su šiokiais tokiais jo protestais grūsti į vežimą ir paspartinti žingsnį. Vyresnėlis po kelių metrų užmigo, o mus su žmonos mama užplūdo nujautimas, jog į autobusą (kuris išvažiuoja 15:00) nespėsime. Spartinome žingsnį. Vargšė žmonos mama jau net ėmė skųstis, jog širdį pykina… Prie automobilio buvome 14:47, prie stoties 14:55. Žmonos mama sėkmingai suspėjo į autobusą. O man net kiek sąžinė ėmė graužti, kad čia šitaip gavosi…
Įdomus tas regbis. Geras sportas. Sako mūsiškiai laimėjo, bet deja ne taip gerai, kaip norėjosi ir į sekantį etapą papuolė Švedai.
