Programa

Kiekvienas renkamas kandidatas duoda rinkėjams įvairių pažadų. Kai kurie žada atlyginimus, didesnius už vidutinius, kai kurie kiti – kad visus įdarbins, treti – dar kokias nors fantazijas. Aš pažadėsiu tik tai, ką išties galiu pažadėti – dirbti taip, kad valdžia taptų prasminga, kad jos darbas būtų naudingas ir efektyvus. Aš matau nemažai problemų, kurios gali būti sprendžiamos ne tuščiais pažadais, o paprastais veiksmais.

Valdžios darbas

  • Darysiu taip, kad valdžia naudotų IT efektyviai ir į įvairias paraiškas atsakytų per 1 darbo dieną. Ir kuo mažiau popierių.
  • Naudosiuosi rodikliais ir matuosiu savo padarytą darbą skaičiais.
  • Užtikrinsiu, kad reguliavimas būtų prevencinis, o ne represinis.

Daugelis nepatenkinti dabartinių valdžios įstaigų darbu, o ypač žmonės, kurie turi lakstyti nuo durų iki durų ir nešioti visokias pažymas apie pažymas. Jau esu šiek tiek susidūręs su valdiškų įstaigų darbu iš vidaus, todėl dabar galiu pasakyti, kad ten jie dirba lygiai taip pat: nelabai kas nutuokia ką kokia ministerija daro ir ar daro, o jei daro, tai kas tam vadovauja ir jei vadovauja tai kokiu būdu paklaust.

Daugelis valdžios įstaigų daro tą patį darbą, investuoja į IT, perka viską viešaisiais pirkimais, kurių reikalavimų gausa ir prasmingumas kuria biurslą, tada kyla problemos su sąsajomis tarp tų institucijų, tada kuriami projektai sąsajoms tarp atskirų institucijų kurti ir šitas Gordijaus mazgas vis didėja ir sudėtingėja.

Informacinės technologijos skirtos ne tam, kad būtent dėl jos investuotumėm pinigus ir matytumėm tą pačią informaciją ekrane o ne popieriuje, o tam, kad darbas būtų efektyvesnis, kad informacija cirkuliuotų, kad ji neštų naudą, t.y. padėtų valdžios įstaigoms priimti gerus sprendimus greitai. Kad ir atsakyti į bet kokias paraiškas per vieną parą.

Mes galime turėti daug rodiklių, kurie ne kalbomis, o skaičiais ir faktais padėtų įvertinti valdžios darbą. Tai ir užklausų vykdymo laikas, ir darbo vietų skaičius šalyje (savaime aišku, išskyrus valdiškas darbo vietas), ir valdininkų skaičiaus santykis su gyventojų skaičiumi, ir reguliacinių dokumentų apimtys, ir toks svarbus, bet daugelio užmirštamas rodiklis, kaip savižudybių skaičius.

Valdžios įstaigos kuria begales reguliavimų, nors turėtų galvoti apie tai, kaip pagerinti veiklą. Inspekcijos ieško, ką ir už ką nubausti, nors turėtų užsiimti prevencija. Visą tai galima pakeisti, įvedant tinkamus valdžios įstaigų darbo matavimus. Juk natūralu, kad inspekcija turi būti vertinama pagal tai, ar neįvyko kažkas blogo, o ne pagal tai, kiek nubaudė. Tai galima pakeisti, jei tik matuoji ne baudas, o prasmingus dalykus.

Valdžia turi būti atsakinga, o ji atsakinga gali būti tiktai tada, kai ji atskaitinga. Kai jos darbas vertinamas skaičiais ir faktais. Tą reikia padaryti.

Mes turime daug problemų, tačiau jos visos yra išsprendžiamos. Jas galime detalizuoti, išnagrinėti, atrasti vertinimo kriterijus ir daryti tinkamus sprendimus.

Jaunoji karta – tai mes

  • Stiprinsiu ryšį tarp mokslo ir verslo visuomenės. Žmonės turi mokytis to ko reikia.
  • Sudarysiu sąlygas plėstis verslo technologijų bazei, didinsiu jos naudojimo efektyvumą.
  • Remsiu iniciatyvas trumpinti aukštojo mokslo trukmę.

Pats dar ne taip seniai baigiau aukštąjį mokslą. Atsimenu, kaip buvo neramu, ieškantis darbo. Mokiausi, stengiausi, bet nežinojau, ar kokiai nors įmonei manęs prireiks. Kai įsidarbinau, supratau, kad kiekvienai įmonei yra svarbūs du dalykai: darbuotojo kompetencija ir jo motyvacija.

Ir aukštosios, ir vidurinės mokyklos neretai nepagalvoja apie tuos du dalykus, nors čia viską pagerinti nesunku: tereiktų, kad mokyklose ir universitetuose būtų aiškinama apie verslo pagrindus. Jei kiekvienas jaunas žmogus žinos, kaip dirba verslas, jis žinos ir tai, kaip tam verslui padėti. Juk motyvacija – tai tiesiog sugebėjimas dirbti įmonėje, suprantant jos tikslus. Kompetencijos problemos irgi nesunkiai išsprendžiamos, jei aukštosios mokyklos bendradarbiauja su darbdaviais. Visa tai galima įgyvendinti.

Lietuvoje yra pakankamai kūrybingų žmonių, galinčių tobulinti ar kurti naujas technologijas, bet teisinė aplinka žlugdo daugelį iniciatyvų. Šios problemos sprendimas nėra lengvas, bet itin svarbus. Geriausios pasaulio praktikos gali būti pritaikomos ir Lietuvoje, juoba, kad ir mes patys galime prisidėti prie šių sprendimų sukūrimo.

Yra ir kitų sprendimų, kurie palengvintų gyvenimą studentams – neretai galima sutrumpinti studijų laiką: metais sutrumpinus studijas, už tą patį valstybinį finansavimą būtų galima išmokyti daugiau žmonių, turėti daugiau valstybės finansuojamų vietų. Gerai įvertinus, galima pagerinti aukštųjų mokyklų veiklą, kad mokamos vietos būtų pigesnės.

Vaikai  – mūsų ateitis

  • Švietimo įstatyme numatysiu daugiau galimybių daryti svarbius sprendimus tiems, kurie geriausiai supranta ir pažįsta savo vaikus – tėvams.
  • Sistema padedanti tėvams surasti darželį ir vietą jame veiks.

Ne mažiau svarbios ir mažų vaikų bėdos. Vaikai labai skirtingi – vienas šešiametis jau moka skaityti, o kitam sunku pažinti raides ir būnant septynerių. Tėvai turėtų gauti daugiau galimybių spręsti, kada vaikus leisti į mokyklą.

Ne viskas tvarkoje ir su mokyklų bei darželių finansavimu: štai Danijoje privačios mokyklos yra nemokamos, nes per krepšelių sistemą jos gauna tiek pat pinigų, kaip ir valstybinės. Lietuvoje dabar keista padėtis: privati mokykla tegauna dalį krepšelio, tuo tarpu didesnė dalis perduodama niekaip nesusijusiai valdiškai mokyklai.

Panašios bėdos ir su vaikų darželiais. Nors jie jau steigiasi (o tai atrodė neįmanoma prieš kelerius metus), bet problemų daug. Ir su finansavimu, ir su reguliavimu. Vienu metu buvo keista padėtis, kai kūrėsi netgi nelegalūs vaikų darželiai, kur keletas mamų, susitarusios, paeiliui prižiūrėdavo vaikus savo butuose. Dabar kiek geriau – įmanoma įkurti vaikų darželius ir legaliai. Bet vis dar daug liko bėdų, kurias reikia išspręsti.

Specialistai, technologijos ir startup’ai

  • IT – Lietuvos ateitis, todėl dirbsiu tam, kad IT būtų tobulinamas ir išnaudojamas efektyviai.
  • Startuoliams bus skirtas ypatingas dėmesys.

Specialistai Lietuvoje ne visada lengvai randa darbą, ne visada jų prireikia verslui ar valstybei. Sąlygos kurtis naujiems technologiniams verslams vis dar yra ribotos, nors naujų, gerų pavyzdžių ir turime. IT specialistų poreikis auga stebėtinai greitai, tad ir informatika, internetas gali vystytis ir tapti didžiąja Lietuvos stiprybe.

Startuoliai – tai įmonės, kurios susikuria iš žmonių, tikinčių, kad padarys naują, konkurencingą produktą ar paslaugą. Tokios įmonės dirba pusmetį, metus ar dar ilgiau, o tada ima pardavinėti naują savo kūrinį. Tokios įmonės dirba ypatingomis sąlygomis, ilgai negauna jokio pelno, gyvuoja tik iš įkūrėjų santaupų, todėl joms reikia ypatingų sąlygų.

Neseniai žengti pirmi žingsniai, kurie bent kažkiek palengvins gyvenimą technologiniams startup’ams (startuoliams) – tai mažosios bendrijos, kuriose darbo jėga gali būti beveik neapmokestinama. Jau randasi ir galimybės kurti virtualius adresus (teikia registrų centras) susirašinėjimui su valdžios įstaigomis, ir daryti sutartis keliomis kalbomis. Bet yra ir neišspręstų problemų, pvz., mažųjų bendrijų performavimas į uždarąsias ar atvirąsias akcines bendroves, skirtingas investavimas pagal akcijų klases, sukurto intelektualaus produkto įtraukimas į kapitalą, išvengiant jo apmokestinimo.

Svarbu suprasti, kad valdžia pirmiausiai turi netrukdyti verslui. Kai auga verslas, auga ir gerbūvis.

Kai pavyks padaryti, kad startuoliai turėtų geriausias sąlygas – bus geriausios galimybės ir specialistams augti. Tada jiems nereiks emigruoti, tada ir užsienio startuoliai galės kurtis Lietuvoje. Kai tai taps įprastu reiškiniu – žinosiu, kad dirbu gerai.

Emigracija ir Lietuvos demografija

  • Labai svarbu pasirūpinti išvažiavusiais lietuviais.  “Lietuvio korta” gali būti sprendimas padėsiantis jiems užsienyje.
  • Užsienio atstovybių pagrindinis rūpestis bus ten gyvenantys lietuviai. Pasirūpinsiu, kad atstovybės savo piliečiams ar “lietuvio kortos” turėtojams į jų paraiškas atsakytų per 1 darbo dieną.

Valdžia dažniausiai užmiršta apie emigrantus – juk jie toli. Bet išvažiuojant žmonėms, iš Lietuvos išvažiuoja visos valstybės ateitis. Demografinė kreivė Lietuvoje nėra džiuginanti – šalis sensta, o prieš 20 metų kritęs gimstamumas jau tampa problema – krenta dirbančiųjų kiekis. Ir ateityje jis tik mažės, net jeigu pavyktų pakelti gimstamumą itin greitai ir itin gausiai – vaikai nespės užaugti iki darbinio amžiaus. Kai kur vis pasigirsta, jog ima trūkti nekvalifikuotos darbo jėgos.

Bet emigrantai nėra prarasti Lietuvai. Jie turi daug patirties, daug žinių. Ta patirtis, kurią jie gauna užsienyje, gali pakelti Lietuvą labiau, nei bet kokios investicijos – tereikia tiems žmonėms duoti galimybes. Duoti galimybes sugrįžti namo ir čia leisti jiems patiems pasirūpinti savimi ir savo šeima taip kaip jie tą gali padaryti užsienio šalyse.

Aš pirmiausiai siūlau labai paprastą dalyką – lietuvio kortą tiems, kas išvyko ir prarado pilietybę. Valstybė apie tuos žmones užmiršo, tačiau turi atsiminti ir jiems padėti. Tokią kortą turintis žmogus galėtų lengviau susigrąžinti pilietybę, įkurti Lietuvoje verslą, galėtų į Lietuvą važiuoti be vizos ir iš tų šalių, kur vizos reikia. Pagerinti atstovybių darbą – negalime sau leisti mūsų piliečių paraiškas svarstyti po pusmetį ar ilgiau. Lietuviams teisinės pagalbos paprastai reikia iškilus rūpesčiams, o jų norisi atsikratyti kuo greičiau, o ne per daug daug savaičių. Užteks aiškinti, kad čia mes Lietuvoje praradome, kad čia mums blogai, kad čia jie blogai daro – laikas atkreipti dėmesį į tai ką mes iš tiesų darome (ar nedarome), kai mūsų piliečiai jaučiasi ignoruojami.

Lietuvai emigrantai duoda labai daug. Ir visi mes turime daug draugų, giminių, artimųjų, kurie dabar užsienyje – vieni ten dirba, kiti mokosi. Tie žmonės – tai dalelė Lietuvos. Ir mes turime apie juos galvoti. Turime rūpintis bendruomenėmis užsienyje ir visaip joms padėti. Mes privalome padaryti taip, kad išvažiavę iš Lietuvos piliečiai, pasisėmę patirties ir žinių, norėtų sugrįžti tęsti savo veiklą Lietuvoje, net jei tai darytų tiesiog dėl ekonominių priežasčių.

IT ir informacija

  • Padarysiu taip, kad verslininkai rūpintųsi savo verslu, o ne tuo kaip sumokėti mokesčius ir drebėti dėl galimai padarytų klaidų. Įgyvendinsiu “vieno mygtuko” principą – paspaudei ir su valstybe atsiskaityta.
  • Viešajame sektoriuje informacinėse sistemos diegsiu kaip įmanoma daugiau atvirojo kodo programinę įrangą.

Daugelis verslininkų norėtų, kad nereiktų galvoti apie mokesčius – paspaudei mygtuką ir sumokėjai. Kiekvienas norėtų ir kitų galimybių – pvz., žinoti, ką veikia valdžia, kur nueina mokesčiams sumokėti pinigai. Po truputį mūsų įstaigos teikia daugiau galimybių, bet labai daug ką galima pagerinti.

Dažna įstaiga užsakinėja penkiolisdešimt milijonų kainuojančias sistemas, kurios daromos daugybę metų, o kol padaromos – tampa pasenusiomis ir niekam nereikalingomis, atgyvenusiomis. Nors yra puikios galimybės viską daryti greičiau, efektyviau. Yra Agile programavimo metodai, kur viskas daroma labai greitai, minimaliais gabaliukais. Yra daugybė atviro kodo programų, kurios daro tą patį, ką ir milijonus kainuojančios mokamos programos. Kai kurios atviro kodo programos (pvz., Apache, MySQL) jau tapo įprastomis visam pasauliui, išskyrus valdžios įstaigas – pastarosios vis dar perka klaikiai brangias sistemas netgi paprastam interneto puslapiui pakurti. IT – tai sritis, kur valstybė gali sutaupyti šimtus milijonų, o dirbti daugybę kartų efektyviau.

Lietuvoje yra didelė atviro kodo bendruomenė, yra ir pagarsėjusių Baltix, Wine ir kitų programų kūrėjų. Yra ir žmonių, kurie tiesiog vardan gėrio padaro programas, rodančias valdžios įstaigų darbą. Yra daug nuostabių specialistų – mes jiems galime suteikti visai kitas galimybes, jei tik galvosim apie bendrą naudą.

Autorių teisės

Mes jau nugalėjome ACTA, tačiau vis dar liko bėdos: autoriai negali valdyti savo kūrinių. Autorių teisių administravimą perima visai su autoriais nesusijusios įmonės, gaunančios pinigus už nieką. Dar baisiau, kad daugelis autorių netgi negali leisti kam nors naudotis savo kūriniais: visvien kolektyviniai administratoriai gali pareikalauti už tai pinigų – įstatymai autoriams nepalieka teisės spręsti.

Reikia padaryti kai kuriuos įstatymų pakeitimus, kurie autoriams teisių suteiktų daugiau. Juk gyvename XXI amžiuje, kai XIX amžiaus metodai jau atgyveno ir tapo beprasmiais. Dar blogiau, kai atsiranda jėgų, kurios, prisidengdamos menamomis autorių teisėmis, bando varžyti žmonių laisves.

Čia reikia padaryti nemažai rimtų pakeitimų. Laisvė mąstyti negali būti aukojama kažkokių organizacijų naudai.

Menininkai ir kultūrininkai

  • Rūpinsiuosi menininkais, o ne veltėdžiais, apsimetančiais menininkais.
  • Menas Valstybei duoda pakankamai naudos tuo, kad yra menu, o ne pinigais, kurie turi skatinti kūrybą. Todėl remsiu kuo mažesnius mokesčius menininkams arba apskritai jų panaikinimą.

Menininkai, kultūrininkai – seniai ignoruojami valdžios. Daugelis jų irgi valdžią ignoruoja. Gal tai ir natūralu, nes menas ir valdžia – sunkiai suderinami dalykai, jiems sunku vieniems kitus suprasti. Bet mes turime žinoti, kad menas – tai mūsų dvasia, tai mintys ir idėjos, kurios laužo “mūsų dėžės” ribas – sudaro prielaidas tobulėti ir kritiškai pažvelgti į save ir į valdžią.

Mes negalime gyventi be svajonių. Menininkai kuria šalies ateitį, jie kuria mus pačius. Todėl valdžia turi jais rūpintis.

Bet čia ir slypi dilema: jei finansuotume menininkus, atsirastų begalės niekam neįdomių veltėdžių, tuo tarpu tie, kas išties kuria meną, ir toliau liktų už borto, nes tai žmonės, kuriems nelabai norisi kapstytis po biurokratinius popierizmus, kuriuos motyvuoja jų pačių kūryba, o ne intrigos ir rėkavimai kas teisus. Tikrieji menininkai gyvena savo kūryboje, dažnai be jokių išlygų, kartais negailėdami net savo fizinio kūno, nepripažįstantys kai kurių veidmainiškų visuomenės dogmų. Juos galima atpažinti.

Yra tik viena paprasta išeitis – supaprastinti ar net visiškai panaikinti bet kokios meninės kūrybos apmokestinimą ir reguliavimą. Menas nėra tik verslas, jis turi pakankamai resursų ir kūrybos tam, kad galėtų gyventi iš savęs. Ir daug ką čia galime pagerinti.

Manau, kad net ir menininkams valdžia gali padėti, jei mažų mažiausiai jiems netrukdys gyventi. O gal būt gali padėti ir dar daugiau.

Skirmantas Tumelis

Sudėtingi dalykai susideda iš paprastų. O patys sunkiausi yra paprasti dalykai.

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar