Važiuodamas iš Alytaus į Vilnių ties Naujaisiais Valkininkais paėmiau du tranzuotojus. Vaikiną ir už kelių kilometrų – merginą.
Tais retais atvejais, kai galiu – visada tikiuosi, kad ką nors pavyks pavežti. Dalinai ir dėl to, kad ir pats keliavau autostopu. O dar ir dėl to, kad tai yra išskirtiniai bendravimo atvejai. Tai yra tie atvejai, kai bendraujantieji perlipa savo saugumo arba patogumo zonas.
Visada stengiuosi paimti tranzuotojus ir tada dažnai atsirandu ten, kur vyksta stebuklai.
Čia padariau su mano mėgstamu sozi
Šį kartą stebuklas vėl įvyko.
Na, ne tai kad gavau pinigų ar pripažinimo. Čia buvo kitoks stebuklas. O tiksliau pažinimo džiaugsmas: supratau, kad vos viena (ar net mažiau) karta už mane jaunesni kai kurie žmonės jau gyvena visiškai kitoje paradigmoje, nei aš.
Štai, pavyzdžiui, tokie paprotinimai mano vaikystėje buvo gan dažni:
– Mokykis vaikeli, kitaip teks valyti tualetus.
– Jeigu nepasistengsi Vidurinėje – neįstosi ir visą gyvenimą teks valyti tualetus.
Tiesa, prie “neįstosi” dar retkarčiais pasakoma “į gerą universitetą”. Mano aplinkoje, kurioje augau, stojimas į aukštąją mokyklą, nuolatinis darbas su nuolatinėmis pajamomis buvo tiesiog būtinas ir neginčytinas dalykas. Aš, savo ruožtu, taip pat jaučiausi, kad tai yra būtinas dalykas, kurį turiu pasiekti. Tai yra: turiu baigti vidurinę, įstoti į aukštąją, gauti diplomą ir tada gauti darbą su nuolatinėm pajamom.
Na, gal nenoriu aš čia pamokomu balsu sakyti “ne piniguose laimė” ir dar durnesniu nuvalkiotu it mokyklos plovimo grindų skuduras užbaigimu: “… o jų kiekyje”. Čia gal labiau apie tai, kad savirealizacija yra įdomiau, o pinigai tik įrankis.
Ta mano avantiūra studijų metais (žr. nuorodą pačioje pradžioje) kainavo labai daug mano pastangų. Visą tą mėnesį patyriau didesnį ar mažesnį stresą. Visą tą mėnesį buvau už savo komforto zonos ribų. Visi tie “turi baigti aukštąją”, “turi susirasti gerą darbą” ir panašūs teiginiai buvo mano galvoje. Ir vis dar yra. Tai ir dabar yra mano dominuojantis požiūris. Gal dėl to, ten Anglijoje ir sekėsi man ne taip jau puikiai: įsidarbinau gan sunkiam fiziniam darbui už 60 svarų per savaitę. Ten po gan ilgų klajonių desperacija mano akyse matyt jau buvo gan ryški – kaži ar ką geresnio būčiau tada radęs.
Su dominuojančiais požiūriais yra toks dalykas: jis toks dominuojantis, kad per jį labai sunku ką nors kitko pamatyti. Viskas vertinama atsispiriant nuo to požiūrio. Tie gan reti atvejai, kai įstengiama pažvelgti kitaip vadinami išlipimu iš dėžės (“out of the box”).
Man atrodo, kad aš žvilgtelėjau už tos dėžės tą kart, kai pavežiau tuos du jaunuolius iki Vilniaus.
– O labas! Geras!
– Labas! Iš kur tu čia? Geras!
– Ai čia važiavau į tokį renginį [nepamenu kaip vadinasi]…
– Geras! Tai aš iš to renginio! Tavęs nemačiau…
– Nu tai aš iki jo nenuvažiavau. Tiesiog pamačiau gražų upelį miške ir pasilikau.
Tai čia buvo dviejų jaunuolių, tranzuotojų, kuriuos paėmiau iki Vilniaus pokalbis. Iš pradžių paėmiau vaikiną – už kelių kilometrų merginą. Čia ta mergina, kuri nenuvyko į renginį, nes bekeliaudama pamatė labai gražų upelį ir nutarė ten pabūti. Pauogavo, pagrybavo, pavaikštinėjo, pernakvojo miške miegmaišyje ir štai jau tranzuoja atgal į Vilnių*.
Tai nėra labai taip jau stebinančiai ekstremalus dalykas. Antai pankai visokie ar avantiūristai, kuriuos pamatai per televizorių ir ekstremalesnių dalykų prigalvoja. Bandant save įsivaizduoti jų vietoje dažnai net nupurto.
Tie jaunuoliai nėra kokie nors išgyvenimo laukinėje gamtoje specialistai ir fanatikai ir tikrai jau ne asocialūs. Jie pozityvūs. Jie eina į rinkimus (beje, balsuoja už konservatorius ir Liberalų sąjūdį:)), mokosi. Bet tuo pačiu yra kažkokie laisvesni nei aš. Ne, čia ne tas variantas, kur dykaduoniauja ir yra išlaikomi tėvų. Jiems šis pagąsdinimas netinka: palauk, atsisėsi ant savo šiknos, tai tada […išsigąsi ir suprasi, kad švaistei laiką veltui ir dabar reiks galvą nulenkus eiti valyti tualetų…].
Jaunuolis antai kuria savo verslą – rengs stovyklas vaikams gamtoje (su visais “safety first” ir panašiais atributais). Mergina mokosi induizmą VU, bet manau, kad ir su ja viskas bus tvarkoj. Bus tvarkoj, nes daro tai kas patinka (čia labai tinka į šią temą vienas Remigijaus Šimašiaus postas Feisbuke).
O be to, pagalvokite, kokiomis sąlygomis tokie jaunuoliai gali rastis. Daug kas Lietuvoje yra tikrai labai gerai! Šis staiga toptelėjęs supratimas mane labai pradžiugino.
Džiaukitės gyvenimu ir jūs. Nepamirškite retkarčiais išlipti iš savo komforto zonos. Darykite kaip galima daugiau dalykų, kurie jums patinka**.
________________
* – Šiaip jau visai gali būti, kad aš neteisingai daug ką supratau. Bet galgi kažkaip panašiai viskas ten ir įvyko.
** – Iškrypėliams, asocialiems maniakams ir pan. netaikoma
Ha ha, “mokosi induizmą VU, bet manau, kad ir su ja viskas bus tvarkoj” :-D. Gaunasi, kad mokytis induizmą — tarsi koks rizikos faktorius 🙂
Čia mano tokia subtili autoironija. Aš gi sakau, kad mano požiūris į aukštąją, nuolatinį darbą ir pan. dalykus tai kitoks.
Na kodėl gi taip save nuvertinat? Jūs irgi pasižymite rizikingu elgesiu.
Pvz. šeštaujate anokia politinei grupuotei, be realių perspektyvų ir galimai už savo sąskaitą.
Tarkime jei laiką skirtumėte kokiam paraleliam versliukui, turėtumėte papildomų pajamų, kurios pridėtų stabilumo. Galbūt net vieną iš tėvų namo gražintų, kad vaikai nesmirdėtų valstybiniuose darželiuose kur pilna smurtaujančių disfunkcinių tėvų atžalų ir kurių auklėtojos kemša naivias galvas komunistiniais kliedesiais.
Ne taip tas jūsų ir jaunosios kartos požiūris į avantiūras ir skiriasi.
Jūs mano sąžinės balsas.
O, pagaliau vėl kažkas normalaus, ką skaityt smagu.
Malonu, kad giriat. Džiaugiuosi.
Labai skaniai pavalgiau skaitydamas 🙂 Ačiū, Skirmantai!
Tik nevalgyk, kai skaitysi/žiūrėsi KPŠ#. 😉
Ačiū.