Gyvenk šia minute. Šiuo momentu. Džiaukis tuo ką turi. Mėgaukis. Nepamiršk, kad jei kažkas netinka ar nepatinka tai tik laikinai. Kas rytoj? O kas rytoj? Kam tas rytoj? Juk sakiau: gyvenk šiuo momentu.
Kai į viską žiūriu tarsi į žaidimą, tarsi į sportą, pajungiu azartą tada tarsi įsijungia atsarginis diz-generatorius. Užsikabinu jaunėlį ant pilvo, traukiu lėkštes iš indaplovės, sudedu nešvarias, išplaunu puodus… Taip į priekį pasilenkęs, stengdamasis apsaugoti jaunėlį nuo kokių nors galimai nemalonių įspūdžių.
Nugarą pjauna… Kartais net kairė koja nutirpsta. Nusimetu “kengūrą”. Klaupiuosi ant žemės ir darau nugaros raumenis pratampančius pratimus. Vyresnėlis krykštauja, daro tą patį. Aš saugausi, kad neįspirčiau jam netyčia… vėl…
Visur pilna žaislų. Visos plokštumos, kurios teoriškai turėtų būti vyresnėlio nepasiekimo zonoje perkrautos. Ypatingai vaistų lentyna. Iš ten imami visokie homeopatiniai, vitaminai D, Espumizanai, stodaliai, sinupretai, mano paties kažkokie vitaminai ir šiaip vaistai, kurie susikaupė. Imami vaistai iš ten paskubomis, paskubomis ir dedami atgal. Ten viskas kaip kortų namelis. Gyvename gan aukštai ant kalniuko ir net ketvirtame aukšte, bet atrodytų, jog esame pasiruošę potvyniui. Vyresnėlio žaislams tai negalioja. Žinau… žinau… negerai… reikia pratinti sudėti juos į dėžę. Bet antro diz-generatoriaus neturiu.
Paskutinėm dienom vyresnėlis ėmė “vogti” mano “aukso” valandas (kai vaikai miega ir mes su žmona sukišę nosis į internetus/mezginius/knygas/žurnalus). Neužmiega.
– Kumbayaaa miegeli, kumbaaaająąąąąą….. Ooouuuooouu kumbaaaayaaaa. – ramiu monotonišku balsu dainuoju.
-Ania?!! – išgirstu. Pramerkiu akis (užsimerkiu, kad susikoncentruoti į lopšinę, kad dar labiau migdytų), pažvelgiu – išsišiepęs stovi lovoj ir žiūri į mane.
– Taip. – sakau. – Miegok… Kumbayyaaaaa miegeli, kumbayaaaaa…
Tam kad geriau veiktų lopšinė – įkišu ranką ir glostau galvą arba ranką. Jau regis viskas! Jau jau jau tuoj užmigs! Ne… stumia mano ranką. Susirenku. Tada jis iškiša savo ranką ir reikalauja mano kitos rankos. Duodu kitą ranką. Šiek tiek paglostau. Vėl kažkas netinka – stumia. Iškiša savo ranką. Sukišu abi. Kurį laiką tinka. Paskui nebetinka. Įsikaria į lovą pas mane ir pradeda daryti savo tvarką:
– Čia ne mano! – traukia mano pagalvę (nu dar nežino, “čia ne tavo” žodžių junginio). Nu ką darysi. Atiduodu. Dėsto dėsto tą pagalvę, gula ant vieno šono, gula ant kito.
Žiū į laikrodį – jau pusantros valandos migdau… Pasikeičiam su žmona (jaunėlis jau pučia). Žmonai sekasi negeriau. Netenku kantrybės – susuku pirzių į kaldrą, užspaudžiu glėbį, tas žviegia tarsi skerdžiamas. Aš piktas, todėl laikau tik stipriau. Pažviegė ir nurimo. Dar kiek pasupau ir užmigo. Uff…..
Nu va ple – jau vienuolika! O nieko neperskaičiau… Skubu – viską paskubom permetinėju akimis, o jos limpa. Atostogos blet. Kol į darbą einu, tai atsigaunu – turiu net 9 valandas sau!!!!! Žinoma, žmonai nuo to negeriau. Gerai kad dičkis kol sveikas į darželį priduodamas, o tai būtų baisu namo grįžti.
Sportinis azartas išblėsta, kai suprantu, jog maratonas tik prasideda. Kita vertus visai kitaip imu vertinti visokias smulkmenas, kaip laisva minutė, pietūs su pačiu savimi neskubant.
Kaip ten sako? Jei neužmuša, tai padaro stipresniu? 🙂
